„Mūsų, kurie gyveno sovietmečiu, pareiga yra pasakoti apie tai, kas vyko. Kaip matome dabar, kova už laisvę niekada nesibaigia. Pagaliau, pasipriešinimo turi kiekviena jaunimo karta“, – sako menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė dr. Rasa Žukienė, rašoma „Kaunas 2022“ pranešime žiniasklaidai.
Savaitgalį Kauno centriniame pašte atidaroma paroda „1972. Pramušti sieną“, skirta pažymėti Romo Kalantos susideginimo 50-ąsias metines. Tačiau paroda pasakos ne tik apie R. Kalantą, joje – ir kitos su kova už laisvę susijusios temos.
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizuojama paroda veiks iki rugpjūčio 31 dienos. Ji lankytojus nukels į 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių nepaklusniųjų ir pasipriešinusiųjų sistemai žmonių bendruomenes: jaunimo roko muzikos grupes, Kauno dramos ir pantomimos aktorius, maištingus hipius, modernius Kauno ir Vilniaus dailininkus. Paveikslai, fotografijos ir kino filmai, dokumentiniai muzikinio gyvenimo liudijimai, šio laikotarpio jaunimo mada ir kiti artefaktai pasakos apie alternatyvią kultūrą ir nesovietinį gyvenimo būdą sovietinėje Lietuvoje.
Spaudimą pajuto menininkai
Pasak R. Žukienės, mintis surengti tokią parodą jai kilo prieš kelis metus. „Esu dailės istorikė ir man svarbu įvykiai, datos, jubiliejai. Kai supratau, kad tais pačiais metais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine, bus ir Romo Kalantos susideginimo 50-osios metinės, pasiūliau šios parodos idėją.
Menas nėra kažkas atskira nuo sociumo, nuo gyvenimo įvykių ir labai daug kas mene yra gimę iš gyvenimo, atspindi žmonių jausenas, emocijas. Šią parodą norėjosi dedikuoti Romo Kalantos kartai“, – sakė parodos kuratorė R. Žukienė.
R. Kalantos kartai sovietmečiu teko išgyventi prievartą, žlugdymą, o tai žmonės dar stipriau patyrė po 1972-ųjų metų gegužės 14 dienos, kai Kauno miesto sode prie Muzikinio teatro apsipylęs benzinu ir protestuodamas prieš sovietinį režimą susidegino R. Kalanta.
„Ypatingai stipriai spaudimą pajuto tam tikros žmonių grupės, visų pirma – hipiuojantis jaunimas. Antra grupė buvo kūrybos žmonės: menininkai, teatralai, dailininkai.
To meto jaunimas pasakojo apie labai stiprią kontrolę, kuri buvo ir dėl jų išvaizdos, kas dabar atrodo tiesiog neįmanoma. Net plaukus po kalantinių saugumiečiai galėjo nukirpti čia pat, įstūmę į Laisvės alėjos bromą. Jau nekalbant apie stipresnį spaudimą, apie pokalbius su saugumiečiais ir cenzūrinę akį“, – kalbėjo R. Žukienė.
Pasak pašnekovės, kalbant apie meną, nuo 1970-ųjų metų jame buvo juntamas laisvėjimas, modernizacija. Situacija po R. Kalantos susideginimo pasikeitė: „Kūrybos žmonės pajuto dar stipresnius varžtus. Tai nereiškia, kad jie nustojo kurti, tačiau buvo išblaškyta pantomimos grupė – pačiu brutaliausiu būdu. Šios trupės artistai patys pirmieji išgirdo apie R. Kalantos susideginimą – jie repetavo Kauno muzikiniame teatre. Pantomimos grupės kūrybos kryptis tuo laiku buvo vakarietiška ir R. Kalantos įvykis tapo paskutiniuoju tašku juos išsklaidyti.“
To meto nuotaikos, emocijos atsispindėjo kitų menininkų kūriniuose, kuomet per meną buvo kalbama apie kasdienį gyvenimą, o dailininkų darbuose nestigo ironijos.
„Menininkai mąstė apie priespaudą, kurios atspalvių yra galybė: nuo partizanų iki drabužių kontrolės ir neleidimo elgtis taip, kaip nori ar įsivaizduoji“, – sakė R. Žukienė.
Daug dėmesio dailės kūriniams
Paroda Kauno centriniame pašte apie šį laiką pasakos skirtingais būdais – per dailę, muziką, fotografiją, kiną, o parodos kuratoriams pavyko surinkti įspūdingą kolekciją.
R. Žukienė teigia, kad daug dėmesio parodoje skiriama dailės kūriniams: „Visi dailės darbai pasakoja apie tam tikrą laikmečio gyvenimo pusę. Viena teminė dalis yra priespauda, antra – kasdienybė, trečia – moderni gyvensena ir pastangos būti vakarietiškiems.
Atskira tema – meilė ir merginos. Ji atspindi ir anekdotines situacijas, kuomet buvo teigiama, kad Sovietų sąjungoje sekso nėra. Dar viena kūrinių dalis pavadinta „Vakarų ilgesys“. Menininkai stengėsi kurti lygiaverčiai normaliai meno raidai, tai – pati artimiausia vakarietiškam modernizmui to meto lietuvių dailės dalis.
Kai kuriems iš jų, pavyzdžiui, Vladislovui Žiliui, Marijai Teresei Rožanskaitei, Vincui Kisarauskui yra tekę dėl kūrybos turėti rimtų susidūrimų su saugumiečiais.“
Parodoje nemažai muzikos akcentų. Kaip sakė R. Žukienė, eksponatai primins ir supažindins su alternatyvia muzikine kultūra, kuri prieštaravo oficialiai muzikinei kultūrai.
„7-ąjame ir 8-ąjame dešimtmetyje buvo daugybė jaunimo grupių, ansamblių, kurie stengėsi groti roką. Rokas ir gitaros buvo pagrindinis alternatyviosios muzikos ženklas. Tai – „Aitvarai“, „Gintarėliai“, „Gėlių vaikai“ ir taip toliau.
Parodoje – su tuo susiję daiktai, dokumentiniai liudijimai. Vienas iš objektų – buvusio Kauno politechnikos instituto kultūros klubas, kurie 1971 metų vasarą surengė ansamblių festivalį, virtusį hipių festivaliu. Į jį atvažiavo ir jaunimas iš kitų sąjungos šalių, o vėliau studentus tikrino, svarstė komjaunimo komitetuose. Yra išlikę ir dokumentai, kurie irgi bus parodoje“, – pasakojo R. Žukienė.
R. Kalantos drabužiai išsaugoti 50 metų
Kuratorė sako, kad esminė parodos tema yra nepaklusnumas tam, kas tuo metu buvo diktuojama. Paroda – ne apie sovietinę kultūrą, tačiau apie žmones, kurie gyveno savo gyvenimą, užėmė alternatyvią poziciją viešai kultūrai.
Pasak R. Žukienės, nors R. Kalanta nebuvo menininkas, tik savo malonumui grojęs gitara, įvykis miesto sode inspiravo dar stipresnį norą nepasiduoti tam, kas diktuojama. Be to, žiūrint iš šiuolaikinio meno ir kultūros pusės, jei žmogus talentingai dirba, jei palieka pėdsaką visuomenėje – toks žmogus yra taip pat menininkas.
Tarp parodos eksponatų lankytojai galės išvysti R. Kalantos gitarą, autobuso bilietą, su kuriuo jis atvažiavo iš Vilijampolės į miesto centrą, laikrodį. Tačiau vienas iš emociškai jautriausių eksponatų – R. Kalantos drabužių likučiai.
„Man pačiai didžiausią emocinį įspūdį paliko, kai Kauno IX forto muziejuje, ieškant eksponatų, pamačiau R. Kalantos rūbų likučius – tai, kas liko po susideginimo. Tai sauja džinsų medžiagos, marškinių medžiagos – skuteliai. Tikrai jaudinantis eksponatas. Jaudina ir tai, kad jie yra išlaikyti 50 metų. Tai liudija, kad mūsų visuomenei ši tema yra svarbi ir daugybė žmonių suvokė, kad juos reikia išsaugoti.
Parodoje R. Kalanta – kaip asmenybė – bus pristatytas, bet mes nenorime užimti istorijos muziejaus pozicijos. Paroda dedikuota jam, bet nedetalizuojama apie asmenį, šeimą“, – sakė R. Žukienė.
Parodą lydės ir daugiau renginių
Lankytojai taip pat išvys menininko Romualdo Požerskio nuotraukų ciklą „Neramūs keliautojai“. Tai – nuotraukos apie to meto kartą, apie keliavimą, nes kelias ir kelionės irgi buvo svarbi sovietmečiu gyvenusio jaunimo dalis.
Pasak R. Žukienės, dabartiniam po pasaulį keliaujančiam jaunimui nėra lengva suprasti, kodėl ir koks džiaugsmas sovietmečiu buvo išvykti į Taliną, tuometinį Leningradą ar net Palangą, Nidą.
Tarp eksponatų – hipio Kristupo Petkūno kurti žurnalai. Nuo 1968 metų jis rinko, klijavo į sąsiuvinius informaciją apie vakarų muziką anglų, čekų, lenkų kalbomis. Taip pat 1972 metų „Katalikų Bažnyčios“ kronika: „Tai buvo lygiai taip pat vykusi kova už laisvę, už laisvą mąstymą, už savo teises. Vieni kovojo pasaulietiškame gyvenime, kiti – čia.“
Parodos lankytojai kviečiami stabtelėti improvizuotoje kino salėje, kurioje pristatomas ne tik lietuvių, tačiau ir avangardinis čekų kinas: „Čekija yra mūsų paralelė kovoje už laisvę, todėl parodoje su Čekija norėjome turėti ryšį.“
Kaip sakė R. Žukienė, Kauno centrinis paštas šiai parodai puikiai tinka: „Paštas yra įstaiga, per kurią būdavo bandoma bendrauti su pasauliu, skambinti, rašyti telegramas, atsiimti siuntinį. Arba jo negauti, tik sulaukti raštelio, kad jūsų knyga, siunčiama iš Vakarų, patalpinta į Lenino biblioteką.
Kitas dalykas – tai Laisvės alėja, kuri mums iš tikrųjų yra Laisvės alėja. Ir čia pat yra vieta, pro kurią R. Kalanta, tikėtina, praėjo: jis atvažiavo iš Vilijampolės, ėjo pro paštą ir atėjo iki miesto sodo.“
Parodą, skirtą „Kauno pavasario“ 50-osioms metinėms, lydės ir daugiau dabartinei visuomenei mažai žinomą laikmetį atversiančių renginių. Pašte ir kitose vietose vyks diskusijos su parodos kuratoriais, istorikais, 1972 m. pavasario įvykių Kaune dalyviais, o jaunimui siūlomos edukacinės programos.
Parodos komanda: kuratorė Rasa Žukienė, Arūnas Streikus, Aušra Lisauskienė, Edgaras Klivis, Egidijus Aleksandravičius, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Gediminas Jankauskas, Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė, Kotryna Džilavjan, Kristina Budrytė-Genevičė, Milda Rutkauskaitė, Raminta Jurėnaitė, Rimantė Tamoliūnienė, Vytautė Šapokaitė-Samulėnienė, Zita Bružaitė.
Partneriai: Čekijos respublikos ambasada Lietuvoje, Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kauno IX forto muziejus, Kauno miesto muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, Vytauto Didžiojo universitetas.
