The interview with the VMU Music Production 3rd year student Yasser Al Ahmadieh
Nuotoliniai meistriškumo kursai su britų muzikos prodiuseriu Al Atcheson
Muzikos produkcijos studentai mokslo metus baigė, semdamiesi praktinių žinių iš britų muzikos prodiuserio Al Atcheson. Birželio 2-4 dienomis studentai buvo kviečiami dalyvauti nuotoliniuose meistriškumo kursuose, skirtuose tobulinti muzikos produkcijos, miksavimo ir masteringo įgūdžius. Džiaugiamės sėkmingais pirmaisiais užsiėmimais ir tikimės, kad ateityje bendradarbiavimas su muzikos produkcijos profesionalais iš užsienio taps tęstine tradicija.
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų absolventės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie 2021 m. Kauno tarptautinę grafikos bienalę
Po gilaus meno bado duris atvėrė ir lankytojus pakvietė Kauno tarptautinė grafikos bienalė. Kur gimsta šviesa, kai aplink tamsu? Kas šiandien yra grafika, negi tik linijos, taškai ir rėžtuko štrichai? Atsakymai atveda į jau ketvirtą bienalės renginį, kuris intriguoja fizikiniu pavadinimu – „Šviesios prigimtis“. Rodos čia susipina mokslo pradmenys ir meno šaknys, atskleisdami ne mokslo, bet meno šviesos gimimą kūriniuose. „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje“ bei „Meno parko“ galerijoje įsikūrusi renginio ekspozicija žadina žmogišką smalsumą.
Ko tikimasi atvėrus grafikos bienalės duris? Greičiausiai klasikinės grafikos pavyzdžių, susijusių su tradicinėmis kūrimo technikomis, tačiau pats terminas – grafika – nors pirmiausia siejamas su vaizduojamosios dailės šaka, visgi šiomis dienomis tapo per platus, kad būtų tapatinamas vien su meno pasauliu. Pradedant dailės grafika ir keliaujant link kompiuterinės grafikos – grafika įtraukia technologijas ir nepamiršta kokiame pasaulyje gyvename. Išties, nereikia slėpti, kad kompiuterinės technologijos gana sunkiai iriasi į tradicinį meno lauką. Mat jos vis nustumiamos į šalį ir atskiriamos, kaip techninio mokslo dalis, o ne meno rūšis (nors yra kas tai vadina tarpdiscipliniškumu). Tačiau niekas nestovi vietoje ir su laiku keičiasi kūrybos technikos, reikalaudamos keisti ir požiūrį į jas, tačiau nepaisant to nenorėtume, kad kanoniniai, tradicinėmis technikomis atlikti grafikos kūriniai būtų visiškai pakeisti kitomis formomis elektroninėje erdvėje. Ko gero svarbiausia – laviruoti teisingai.
Šiųmetės Kauno tarptautinės bienalės sumanytojai ir organizatoriai išlaikė ypatingai gerą harmoniją tarp technologijų ir meno disciplinų, parodydami, jog dermė tarp mokslo ir meno yra įmanoma, o šviesa gimsta abiejuose, tik skirtingais pavidalais. Bienalėje galima rasti meno instaliacijų, kurios atskleidžia platesnį grafikos lauką, pažymi, kokia grafika vyrauja pasaulyje šiomis dienomis. Organizatoriai pasirinko technologijas parodyti akcentų pavidalu, parodoms suteikiant sodrumo, saikingai ir intelektualiai praplečiant sąvokos lauką. Bienalės kuratorius Evaldas Mikalauskis, teigia jog „2021 m. bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, sujungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. Fizikoje šviesa sklinda bangomis ir dalelėmis, o grafikoje ji kuriama rėžtuko štrichais, linijomis, taškais ir kitais būdais.“[1]
Nors ankstesnės šios bienalės pirmtakės kalbėdavo apie klasikinę grafikos sampratą – pirmoji bienalė „Kultūros linija“ susiejo asmeninę grafikos atlikimo kultūrą ir grafinę kultūrą plačiąja prasme; antroji eksperimentavo su tradicija ir siūlė susitelkti ties asmeniniais ieškojimais; trečioji pavadinimu „Grožis“ grįžo prie pirmosios iškelto siekio parodų lankytojams pristatyti darbus, atliktus klasikinėmis grafikos technikomis, ir atskleisti žiūrovui, kad grožis yra įvairiapusis ir atpažįstamas ne visuomet įprastomis formomis. – visgi šių metų renginys prabilo plačiąja grafikos retorika ir nusprendė neriboti šios technikos į vien tik dailės rėmus. Svarbu paminėti, kad bienalės svečiais tapo dalyviai iš Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Ukrainos, Rumunijos, Meksikos ir Australijos.
2021 m. bienalė padalyta į dvi dalis. „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus“ dalyje temų spektras prasideda nuo gamtos ir aplinkos: kur fizikinė šviesa tampa vienu iš svarbiausių gyvybės nešėjų. Vienas iš netikėtų sprendimų – vyraujantis Palangos saulės ir vėjo pasiskirstymas, kuomet baltame fone spalvoti taškai sudaro unikalią mozaiką – G. Kaščionienės darbas sukurtas kompiuterinės grafikos technika, pasitelkiant statistinį žymėjimą. Toliau S. Dackevičiūtė tęsia gamtos temą, ir įgyvendina klimato kaitos iliustravimo idėją, naudojant žemės spalvas išgauna abstraktų, spalvotą kūrinį, vaizduojantį saulės elektromagnetinio spinduliavimo sandūrą su žmogaus ekonominės veiklos padariniais planetoje. Darbui sukurti naudojamos foto/skaitmeninės grafikos priemonės, pasitelkiant spaudą ant plėvelių. Ko gero labiausiai akis traukiantis darbas priklauso Živilei Minkutei („Mirtinga(s)“). Kiek neįprastos vizualizacijos pasirinkimas, kuomet sienos kampo linkį atkartojantis daugiasluoksnės monotipijos kūrinys vaizduoja kalnų motyvus ir akmenuotą reljefą, apie kuriuos pati menininkė teigia, jog „darbas turi kelias kontrasto ašis. Kieti, grubūs ir amžini akmenys turi minkštų formų, o tamsi, niūri, sunki ir beviltiškumą perteikianti kompozicija turi aiškų šviesos – vilties momentą.“ Šiame kūrinyje susijungia gamtos peizažo ir paslaptingos metafizinės būties apraiška, kurioje kiekvienas atranda tai, su kuo asocijuojasi grafiškai išreikšta mintis. Kaip pati menininkė teigia, šviesą galima interpretuoti ne tik kaip fizikinį reiškinį. Pagal Ž. Minkutę dvasinės šviesos motyvas ypač svarbus mene, o fenomeno suvokimo laukas gali būti bekraštis. Taip pat nepamirštas ir Tomos Šlimaitės bekraštės jūros motyvas, kuriame estampo technika vaizduojama besikeičianti, bet kartu ir vienoda jūra. Bangos simbolizuojančios nepailstamą judėjimą, gali būti interpretuojamos, kaip nuoroda į šviesos sklaidą ir į jos prigimtį. Apskritai, grafikos bienalėje akcentuojamas kraštovaizdis nėra vien gamtos rėmuose, todėl galime pastebėti ir urbanistinį peizažą su sovietinių daugiabučių motyvais, kurie suteikia monumentalumo ir sunkumo įspūdį, taip lyg užstotų šviesą, tačiau pro savo sunkius šonus leistų jai judėti tolyn.
Taigi „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje“ įsikūrusi dalis grafikos bienalės kausto žvilgsnį estetika ir meniniu skoniu. Kūriniai saikingai ir skoningai pasižymi vienijančiu pagrindinės temos motyvu. Ekspozicinėje erdvėje gerai atsiskleidžia kompozicija, todėl parodos kuratoriaus darbas nusipelnė pagyrų, o muziejaus darbuotojai pabrėžia, jog lankytojai greitai pastebi šią estetikos raišką ir noriai laiką leidžia parodoje.
Tuo tarpu antroji bienalės dalis galerijoje „Meno parkas“ pasitinka kitokia tematika. Mažiau gamtos apraiškų ir daugiau interaktyvių instaliacijų, bei intymios tematikos. Grafikos darbų raiška įvairi, tačiau parodos sumanytojų pasirūpinta, kad pagrindinė bienalės tematika išliktų, kaip viską jungianti. Svarbu paminėti, jog estetinė parodos stilistika nėra taip gerai išpildyta, kaip pirmoje ekspozicijoje. Dėl didelės erdvės, išsidėsčiusios per tris aukštus, surengta paroda praranda kamerinės estetikos įspūdį, nors kai kurie kūrinių apipavidalinimai į parodą įneša dinamikos. Trumpiau tariant, „Meno parke“ eksponuojami kūriniai yra laisvesnės kompozicijos, kartais kiek chaotiški.
Galerijoje sutinkamas interaktyvumas yra stebėtinai išradingas. R. Krukonio ciklas “Zodiakas” stebina netikėtu išraiškos pasirinkimu – suvirintojo apsauginiai šalmai su zodiako žvaigždynų motyvais. Akis ypač traukia Hildos Lindstrom ir Eimučio Markūno ryškūs vaizdai „apsigyvenę“ monitoriuje, dėmesį ima valdyti judesys – primindamas, jog nebereikia apsimetinėti, kad nežiūrime į ekranų šviesą, kurios ryškumas tapo įprastai kasdieniškas. Šie kūriniai verčia susimąstyti, ar tikrai šviesos sklaidą mes jaučiame visur, kur ji yra? O gal apsibrėžiame rėmus, ignoruodami vienokią ar kitokią jos prigimtį?
Taigi 2021 m. tarptautinė Kauno grafikos bienalė atsiskleidžia (ar bent labai stengiasi) meno kūrinių derme ir vientisu temos išpildymu. Čia pabrėžtinas bienalės organizatorių profesionalumas ir estetiškai įgyvendintas darbas, nepamirštantis erdvėms suteikti kontrasto principų: aprėpiant šviesos pradmenų paieškas bei pasitelkiant klasikinės ir šiuolaikinės grafikos galimybes. Mintys, kurios lieka užvėrus bienalės duris persekioja ilgai ir tik viena tampa aišku – šviesa daugiau nei mokslas, grafika – žymiai plačiau nei menas.
Publikuota – kritikosatlasas.lt
Skelbiamas priėmimas į atnaujintą magistrantūros studijų programą „Kūrybinės industrijos“
KŪRYBINĖS INDUSTRIJOS
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas pradeda priėmimą į atnaujintą magistrantūros studijų programą „Kūrybinės industrijos“ 2020 – 2022 m. m. ir kviečia socialinių, humanitarinių ir menų specialybių bakalaurus ir kolegijų absolventus* tapti kūrybinio sektoriaus profesionalais, ekspertais ir lyderiais.
Atsižvelgiant į iššūkius, kuriuos kūrybinėms industrijoms sukėlė pandemija ir į naujas patirtis komunikuojant su auditorijomis, į programą įvedamas naujas kursas „Skaitmeninių technologijų laboratorija KI laukui“, kuriame KI ir informacinių technologijų profesionalai praktiškai mokys taikyti įvairias skaitmenines technologijas ir platformas (interaktyvios aplinkos, biosignalai, AR, ir kt.) vystan, gaminant ir platinant kūrybinius produktus.
Atsižvelgiant į pasikeitusias patirtis programoje taip pat siūlomi atnaujinti kursai „Meno valdymo strategijos: procesai, projektai, lėšų pritraukimas“ ir „Atminties industrijos“.
Vytauto Didžiojo universitetas, vykdantis studijas, grįstas Artes Liberales principais, nuo birželio 1 dienos skelbia priėmimą į 70 magistrantūros studijų programų. Stojantiesiems šiais metais siūlomas platus spektras studijų programų: jungtinių, dvigubo diplomo su užsienio partneriais, studijų programų, vykdomų anglų kalba ir kitų studijuojančiojo ir darbo rinkos poreikius atitinkančių studijų programų.
Prašymų dalyvauti priėmime į magistrantūros studijas registracija vyksta internetu: http://epasirasymas.vdu.lt. Stojantieji gali nurodyti iki 4 pageidavimų, juos išdėstant prioriteto tvarka.
Prašymus dalyvauti pagrindiniame priėmimo etape galima pateikti iki birželio 29 d. 24 val.VDU absolventams nereikia pateikti diplomo ir jo priedėlio, tik užpildyti prašymą ir pridėti registracijos mokesčio kvito kopiją (rekvizitus rasite čia) bei studijų programos priėmimo sąlygose nurodytus dokumentus (jei nurodyta). Kitų aukštųjų mokyklų absolventai turi pateikti išsilavinimo dokumentų, asmens dokumento, registracijos mokesčio kvito ir kitų dokumentų kopijas. Jei dar neturite diplomo ir jo priedėlio, pateikti galima akademinę pažymą.
Birželio 30 dieną vyks stojančiųjų motyvacijos vertinimas, tik tiems, kurie kandidatuoja į studijų programas, kurių priėmimo sąlygose numatytas motyvacijos vertinimas. Stojantieji privalo dalyvauti motyvacijos vertinime nurodytu laiku. Jei stojantieji dėl objektyvių priežasčių motyvacijos vertinime negali dalyvauti, turi iš anksto apie tai pranešti studijų programą vykdančiam fakultetui ir susiderinti dėl motyvacijos pokalbio vertinimo galimybių vaizdo konferencijos būdu.
Stojantieji į Muzikos akademijos magistrantūros studijų programą Atlikimo menas turi iki birželio 28 d. 12 val. pristatyti pasiekimų portfolio ir dalyvauti stojamajame egzamine (birželio 30 d.), jei nėra VDU absolventai.
Visą informaciją apie 2021 m. priėmimą į magistrantūros studijas rasite čia
Priėmimas į papildomąsias studijas (išlyginamąsias) ir vientisųjų studijų aukštesniųjų kursų studijas
Vykdomas priėmimas į papildomąsias (išlyginamąsias) studijas, kurios skirtos norintiems studijuoti magistrantūros studijose, tačiau neturintiems priėmimo sąlygose nurodyto išsilavinimo. Papildomųjų studijų programas gali rinktis ne tik kolegijų absolventai, ketinantys studijuoti magistrantūroje, bet ir universitetų bakalauro studijų absolventai, kurie yra baigę kitų krypčių pirmosios pakopos studijų programas.
Prašymų dalyvauti priėmime į papildomąsias (išlyginamąsias) bei į Teisės vientisųjų studijų aukštesniųjų kursų studijas registracija vyksta internetu: http://epasirasymas.vdu.lt. iki rugpjūčio 20 d.
Stojantieji prašyme turi nurodyti asmens duomenis ir pateikti diplomo ir jo priedelio kopijas. Įvertinę stojančiojo studijavimo pasiekimus ir magistrantūros priėmimo sąlygas, su kandidatu bus asmeniškai susiekta ir pasiūlytas individualus papildomųjų studijų planas.
Daugiau informacijos apie priėmimą į magistrantūros studijas:
Priėmimas į VDU bakalauro studijas
Nuo birželio 1 d. iki rugpjūčio 5 d. 12 val. vyks prašymų studijuoti Lietuvos universitetuose ir kolegijose registravimo pagrindinis etapas, individualiai pildant stojimo paraišką internetu LAMA BPO informacinėje sistemoje. Stojantieji galės pretenduoti į valstybės finansuojamas vietas, valstybės nefinansuojamas vietas ir valstybės nefinansuojamas vietas su studijų stipendija.
Šio bendrojo priėmimo etapo kvietimai studijuoti bus siunčiami elektroniniu paštu rugpjūčio 9 dieną iki 12 val. Juos stojantieji taip pat matys prisijungę prie savo prašymo paskyros LAMA BPO informacinėje sistemoje. VDU studijų sutartis elektroniniu būdu bus galima sudaryti nuo rugpjūčio 9 d. 15 val. iki rugpjūčio 12 d. 15 val. Visi kviečiamieji rugpjūčio 9 dieną gaus informacinius laiškus dėl sutarties pasirašymo epasirasymas.vdu.lt sistemoje.
Stojančiųjų į ugdymo mokslų studijų programas, kurias baigus suteikiama mokytojo kvalifikacija, motyvacija bus vertinama nuo birželio 8 d. iki rugpjūčio 2 d. nuotoliniu būdu.
Stojamieji egzaminai stojantiems į menų ar meno pedagogikos studijas vyks nuo birželio 15 d. iki rugpjūčio 2 d.
Motyvacijos vertinimui ir stojamiesiems egzaminams kiekvienas stojantysis turi registruotis savarankiškai LAMA BPO informacinėje sistemoje.
Mokytojų rengimas Kaune ir Vilniuje bei motyvacijos vertinimas
Ištęstinės ir nuotolinės studijos – daugiau galimybių dirbantiems ar gyvenantiems užsienyje
VDU studijų fondas ir verslo stipendijos – daugiau galimybių studijoms
Būsimiems pedagogams – 300 eurų stipendijos
Būsimiems žemės ūkio specialistams – 200 eurų stipendijos
Stojamieji egzaminai į menų krypties ir pedagogikos studijas, kurių nevalia pamiršti
Konsultacijos stojantiesiems – tiesiausias kelias į žinojimą
Platesnės studijų galimybės
VDU universitetinis priėmimas – galimybė anksčiau užsitikrinti studijų vietą
Studijų programų sąrašą, į kurias vykdomas priėmimas 2021 m., konkursinio balo sandarą, kainą, mokymosi rezultatų minimalius rodiklius ir kt. galima rasti universiteto priėmimo taisyklėse. Išsamesni studijų programų aprašai pateikti bakalauro studijų programų skiltyje.
Daugiau informacijos apie studijas
Kviečiame studijuoti magistrantūros studijų programoje „Meno kuratorystė”
MENO KURATORYSTĖ
VIENINTELĖ KURATORYSTĖS STUDIJŲ PROGRAMA LIETUVOJE!
„Meno kuratorystės“ magistrantūros programa, apjungdama istoriją, teoriją ir praktiką, rengia meno kuratorius, inovatyviai dirbančius sparčiai kintančiame XXI amžiaus vizualiosios kultūros lauke. Studentai išmoksta profesionaliai vertinti meno kūrybą, sklaidą ir suvokimą, kurti originalius meno kuratorystės ir vadybos projektus, bendradarbiauti su menininkais, institucijomis ir auditorijomis.
Studijų metais studentai turi galimybę įgyvendinti savo pirmuosius projektus, bendrauti su patyrusiais meno kuratoriais ir žinomais menininkais, lankyti svarbias tarptautines parodas ir semtis patirties iš jų rengėjų. Programos studentai turi galimybę studijuoti užsienio universitetuose, atlikti praktiką tarptautinėse meno organizacijose, megzti ryšius ir formuoti savo karjerą dar prieš gaudami diplomą.
Pastaraisiais metais programa nuolat reitinguojama pirmoje vietoje tarp menotyros krypties programų Lietuvoje, 2020 m. ji buvo puikiai įvertinta tarptautinių ekspertų ir akredituota maksimaliam laikotarpiui.
PRAŠYMŲ PATEIKIMAS PAGRINDINIAME ETAPE VYKS: 2021.06.01 – 2021.06.29
Informacija telefonu: (8 37) 32 78 78
El. paštu: aida.semaskiene@vdu.lt
Kviečiame studijuoti magistrantūros studijų programoje „Kultūros paveldas ir turizmas“
KULTŪROS PAVELDAS IR TURIZMAS
Į PRAKTIKĄ ORIENTUOTA STUDIJŲ PROGRAMA, SU GALIMYBE ĮGYTI GIDO PAŽYMĖJIMĄ
Studijų programa suteikia akademinį pasiruošimą ir praktinius įgūdžius, reikalingus:
· Tirti ir vertinti kultūros paveldo objektus
· Profesionaliai administruoti kultūros paveldo sferą
· Organizuoti kultūrinio turizmo projektus
Šios programos absolventai įgyja ne tik humanitarinių mokslų magistro diplomą, bet ir Valstybinio turizmo departamento patvirtintą kvalifikacinį gido pažymėjimą, o taip pat įrašomi į Nacionalinę turizmo informacijos sistemą.
Tarp Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Naujųjų medijų meno studijų programos ketvirtakursio Albino Liutkaus ir jo kursiokų – dvylikos metų skirtumas. „Prieš ketverius metus įstojus į universitetą bijojau, kad manęs nesumaišytų su dėstytoju”, – juokiasi A.Liutkus. Po ilgų bandymų ir savęs ieškojimų vyras nusprendė vėl tapti studentu. „Nestojau į universitetą tam, kad gaučiau išsilavinimą liudijantį dokumentą, norėjau išmokti kažką naujo, pasisemti žinių ir idėjų”, – pasakojo jis.
Gyvenimas aplink menus
A.Liutkus gimė ir užaugo Kaune ir, kaip pats sako, yra visiškas betono vaikas. „Mokykloje tokių neformalų kaip aš – buvo mažuma, todėl dešimtoje klasėje nusprendžiau pereiti į profesinę Kauno Taikomosios dailės mokyklą mokytis juvelyrikos. Iš draugų buvau girdėjęs, kad šioje srityje galiu rasti daug bendraminčių”, – teigia meno dirbinių iš metalo gamintojo specialybę turintis kaunietis. „Dirbdamas vienoje įmonėje turėjau tokios atrofuojančios patirties, kad vis prisimenu – tau duoda 5 tūkst. šratų ir kiekviename jų reikia padaryti po skylutę, jokios kūrybos”, – pasakojo A.Liutkus.
Po profesinės mokyklos vyras tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o grįžęs iš ten nusprendė savo jėgas išbandyti keramikoje ir įstojo į Justino Vienožinskio dailės mokyklą.
„Dėl linksmos kompanijos tuomet man labiau rūpėjo visai kiti dalykai nei keramika, todėl pasigirti keramikos dirbinių gamintojo specialybe negaliu, bet ten praleistas laikas įsirėžė giliai į atmintį”, – juokiasi menininkas.
„Mano gyvenimas visuomet sukosi aplink menus, turėjau juostinį fotoaparatą, domėjausi kinu, todėl prieš ketverius metus mane aplankė jausmas, kad noriu naujų, unikalių žinių – taip atsidūriau VDU”, – pasakojo A.Liutkus.
Taisyklių nėra
„Gyvenime turėjau sau dvi šventas įstaigas: kariuomenę ir universitetą. Kariuomene teko greitai nusivilti – jau prieš septyniolika metų labai brangių šaukštų istorijų ten būta, tik į viešumą viskas daug rečiau išlįsdavo”, – prisiminė kaunietis.
Pasak jo, lyginant kariuomenę su universitetu, pastarajame pritrūko griežtumo, tačiau tam reikšmės galėjo turėti ir tai, kad mokėsi menų srityje. „Čia nėra vienos tinkamos formulės ar taisyklės, viskas daug abstrakčiau. Dėstytojai turi priimti įvairias meno formas ir idėjas, o pastarosios kartais sugalvojamos prieš pat atsiskaitymą”, – užsiminė A.Liutkus, papildydamas, kad VDU Menų fakultete sutiko nemažai puikių dėstytojų: doc. dr. Rimantą Plungę, doc. dr. Tomą Pabedinską, doc. dr. Edgarą Klivį, prof. dr. Titą Petrikį, lekt. Augustiną Balaišį iš kurių galėjo daug ko išmokti ir įgyti patirties.
Naujųjų medijų meno studijų programos tikslas – rengti profesionalius medijų meno specialistus, kurie galėtų kurti, kūrybingai veikti ir prasmingai valdyti naujųjų medijų meno procesus. Šioje programoje praktiniai medijų meno pagrindai: fotografija, vaizdo įrašai, garso menas, kompiuterinė grafika, multimedija yra gretinami su audiovizualinės kultūros ir komunikacijos studijomis, šiuolaikinio meno procesų analize bei meno projektų valdymo, kuratorystės ir asmeninės vadybos principais.
Derinti mokslus, šeiminį gyvenimą ir darbus – sudėtinga, ypač iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja.
Pakoregavo planus
„Žvelgdamas atgal dabar jau žinau, kad mokydamasis stengčiausi pats daugiau dirbti individualiai”, – teigė ketvirtakursis, ruošiantis bakalauro baigiamąjį darbą komisijai. Jo bakalauro darbo tema – „Kadras be žmogaus. Kinematografo darbas festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House” videografijos projekte”.
„Gegužės mėnesį Sugiharos namuose turėjo vykti, garso ir vizualinius menus bei eksperimentinę muziką pristatantis festivalis „Corpi Sonori: Sugihara House”. Į šį festivalį turėjo susirinkti menininkai iš Japonijos ir Lietuvos, kurie savo kūrinius būtų pristatę specifinėse Sugiharos namų erdvėse, tačiau pandemija viską sujaukė”, – užsiminė A.Liutkus, kuris turėjo įamžinti festivalio akimirkas.
Visgi, festivalis įvyko kitu formatu. Nors menininkai į Sugiharos namus atvykti negalėjo, tačiau jų kūriniai pasiekė Lietuvą virtualiuoju būdu.
„Buvo nuspręsta kiekvienam kūriniui, kurių trukmė vidutiniškai siekė pusvalandį, sukurti vizualią dalį. Projekto vadovas Tadas Stalyga viską režisavo, o aš buvau atsakingas už kinematografinę dalį ir, pasiėmęs kamerą K.Būgos gatvėje Kaune, ieškojau tinkamų vaizdų. Tai atlikti nebuvo lengva, nes kadre negalėjo būti nei žmonių, nei mašinų. Vėliau filmavimai persikėlė į Sugiharos namus. Iš esmės tai labai nišinis projektas, bet prie jo prisidėti man buvo tikras malonumas”, – projekto užkulisiais dalinosi A.Liutkus.
Būti menininku – iššūkis
„Derinti mokslus, šeiminį gyvenimą ir darbus – sudėtinga, ypač iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja. Šioje srityje žmonės vis dar siūlo labai mažą užmokestį arba prašo ateiti savanoriauti, kas iš vienos pusės yra gera praktika, bet kai turi šeimą – tai parduotuvėje ja neatsiskaitysi”, – sako vyras su žmona Inga auginantis devynmetę Medeiną ir penkiametę Žemyną.
Šiuo metu A.Liutkus yra laisvai samdomas operatorius, montuotojas ir fotografas.
„Lietuvoje – menas vertinamas, bet žmonės negali jo įpirkti. Pavyzdžiui, Danijoje, meno kūrinius žmonės perka tokiais mastais kaip mes perkame duoną. Kiek metų dar turės praeiti, kad mes bent kažkiek priartėtumėme iki tokio lygio – nežinia. Žinoma, yra išimčių, bet tie žmonės, kurie gali sau leisti įsigyti meno kūrinių, visų Lietuvos kūrėjų neišlaikys”, – teigė A.Liutkus, pridūręs, kad planų išvykti gyventi svetur visgi neturintis.
Publikuota – Kauno diena
Tomas Pabedinskas. Apie Sutkaus ir Morozovo kadrus: ilgaamžės vertybės ir besikeičianti fotografija
Antanas Sutkus, „Motinos ranka“, Artūras Morozovas, „Mergina prisidega cigaretę po teatralizuoto sovietinės šventės minėjimo, kuris virto į kruvinus susirėmimus tarp ukrainiečių aktyvistų ir prorusiškų protestuotojų“. 2014 m. balandis / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr. LRT fotokoliažas
Kai 1955 metais Niujorko Moderniojo meno muziejuje buvo atidaryta garsioji fotografijos paroda „Žmogaus šeima“, jos kuratorius žymus amerikiečių fotografas Edwardas Steichenas teigė, kad paroda sumanyta kaip „universalių kasdienio gyvenimo detalių ir emocijų veidrodis“, parodantis „esminę žmonijos vienovę visame pasaulyje“.
Parodos propaguojamos žmogiškosios vertybės atrodė ne tik universalios, bet ir amžinos ar net turinčios transcendentalų pradą. „Jei žmogaus veidas yra Dievo šedevras, tuomet jis yra čia, tūkstantyje tikslių jo užfiksavimų“, – rašė parodos katalogo įžangoje amerikiečių poetas Carlas Sandburgas.
Tomas Pabedinskas / J. Petronio nuotr.
Ir parodos sumanytojai buvo iš dalies teisūs – tokias, atrodytų, universalias žmogiškąsias patirtis kaip gimimas, meilė, šeima ar mirtis parodoje atspindėjo fotografijos, autorių atsiųstos iš 68 skirtingų šalių. Jos pasirodė suprantamos ir artimos milijonams žiūrovų, aplankiusių vėliau po pasaulį keliavusią parodą. Neklydo parodos rengėjai ir dėl pasirinktų temų ilgaamžiškumo – net šiandien gimtojoje E. Steicheno šalyje, Liuksemburge, nuolat eksponuojama „Žmogaus šeima“ vis dar sulaukia lankytojų dėmesio.
Žmogiškosios prigimties idealizavimas, dėmesys „paprastam“ žmogui ir jo kasdienybei fotografijoje suformavo vadinamąją humanistinę kryptį, kuri taip pat pasižymėjo tarptautiškumu ir ilgaamžiškumu. Jos įtaka neaplenkė ir Lietuvos: ir konkrečiai paroda „Žmogaus šeima“, ir pavienių humanistinės fotografijos autorių darbai buvo svarbūs formuojantis vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Humanistinės pasaulėžiūros paveikta kūrybinė kryptis Lietuvos fotografijoje dominavo net du dešimtmečius – nuo 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios.
Antanas Sutkus. „Kosmos“ / A. Sutkaus nuotr.
Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų kūrybiniu požiūriu ir vienas įtakingiausių humanistinės fotografijos Lietuvoje propaguotojų institucine prasme buvo Antanas Sutkus. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė teigia, kad 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje „Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos“, t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
Tačiau jau septintajame dešimtmetyje Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą, o 1969-aisiais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Jai su neilgomis pertraukomis Sutkus vadovavo iki pat 2009-ųjų ir tai humanistinei fotografijos krypčiai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.
Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai Sutkaus kūryba artima vertybiniu požiūriu, taip pat su ja lietuvių autorių sieja ir reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, „paprastų“ miestų gatvėse ir Lietuvos provincijoje sutiktų žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo momento užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę įamžinto vaizdo prasmę.
Antanas Sutkus / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Taičiau istorinės aplinkybės ir galbūt Lietuvos fotografijos tradicijos taip pat lėmė savitus, „lietuviškus“ šio autoriaus kūrybos bruožus. Nuo pat 20 amžiaus pirmos pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, tačiau tikėjimas liaudies kultūra kaip lietuviškos tapatybės pamatu aktualumo neprarado.
Gyvenimas Lietuvos provincijoje ir jos žmonės visuomet buvo artimi ir Sutkui. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė patirtis. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs „vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą“, vargu ar būtų fotografas.
Daugelis svarbiausių Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose „Tėvo ranka“ (1964) ir „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959), kurie šiandien jau laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje „Tėvo ranka“ atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis.
Antanas Sutkus, „Tėvo ranka“ / A. Sutkaus nuotr.
Rizikuojant vaizdinę fotografijos kalbą išversti į žodinį paaiškinimą, būtų galima sakyti, kad ši fotografija įtaigi ne vien kaip praėjusio laiko dokumentas ar konkretaus asmens portretas, bet ir kaip glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio metofora. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu vaizdiniu, su kuriuo savo patirtį – besąlygišką pasitikėjimą tėvais nesaugumo, rūpesčio akimirkomis – gali tapatinti daugelis žiūrovų. Vertinant plačiau, tokia fotografija reiškia ir šeimos vertybių išaukštinimą.
Kita žinoma Sutkaus fotografija – „Maratonas universiteto gatvėje“ – išryškina kiek kitokius šio autoriaus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši Sutkaus fotografija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to fotografija tampa tik dar įtaigesnė. Dinamiška, gyva šio Sutkaus darbo kompozicija ilgus dešimtmečius saugo jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiško meilės pojūčio pilnatvę, kuri tikrame gyvenime gali trukti tik akimirką.
Antanas Sutkus, „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959) / A. Sutkaus nuotr.
Nenuostabu, kad tokia apie universalias žmogiškąsias patirtis kalbanti ir kasdienybę poetizuojanti fotografija ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir buvo suprantama bei artima plačiam žiūrovų ratui. Net tuomet, kai Lietuvos fotografija negrįžtamai išsiskaidė į daugybę kūrybinių krypčių, gyvuojančių globalioje fotografijos scenoje, Sutkus panašiai kaip prieš pusę amžiaus parodos „Žmogaus šeima“ rengėjai, tik šį kartą kritiškiau uždavė klausimą apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje ir 2001 metais inicijavo tarptautinę parodą „Kaip gyveni, Žmogau?“. Įvairių reinkarnacijų humanistinės fotografijos tradicija patyrė ir jaunosios kartos lietuvių fotografų kūryboje.
Vienas iš šią tradiciją šiandien tęsiančių autorių – Artūras Morozovas. Jis pripažįsta humanistinės fotografijos įtaką, o Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus laiko neakivaizdžiais savo mokytojais. Su humanistinės fotografijos tradicija Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimui, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau šio autoriaus žvilgsnis atrodo labiau analitinis, tiriantis nei vyresniųjų kolegų.
Artūras Morozovas, „Ukrainos karys Andrejus dėvi maskuojamąjį kostiumą „kikimorą“ prieš leisdamasis į žvalgybos misiją netoli Gorlivkos gyvenvietės Rytų Ukrainoje“, 2015 m. rugpjūtis. / A. Morozovo nuotr.
Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškosios patirties emocinius niuansus, o Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone. Fotografui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelnė dukumentinės fotografijos ciklai apie karinius konfliktus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis autorius stengėsi pastebėti ir žmogiškąją dramatiškos istorijos pusę, įamžinti karo fone besitęsiantį kasdienį civilių gyvenimą ar papasakoti apie kariškių žmogiškąsias patirtis.
Dirbdamas reporterio darbą Morozovas nepasiduoda lemiamų momentų medžioklės karštinei ir savo požiūriu į fiksuojamus įvykius išlieka artimas humanistinei pasaulėžiūrai. Tad nenuostabu, kad jo dėmesį traukia ne tik karo veiksmai, bet ir žmonių gyvenimas po jų. Autorius fotografavo pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą, sukūrė fotografijų ciklą apie Krymą po Rusijos aneksijos, keliavo po Šiaurės Rusiją, kurdamas pasakojimus apie gyvenimą už didžiųjų Rusijos miestų ribų, vyko į Paryžių ir Briuselį fotografuoti musulmonų bendruomenių po teroro aktų ar į Jungtines Amerikos Valstijas prieš ir po 2016-ųjų prezidento rinkimų.
Artūras Morozovas / A. Morozovo nuotr.
Kita vertus, autoriui dramatiški pasaulio įvykiai nėra būtina sąlyga gilintis į žmogaus padėtį – jis yra sukūręs dokumentinį multimedijos pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus ir dokumentinį projektą apie politinių pabėgėlių iš Rusijos bendruomenę Lietuvoje, kuria pasakojimus apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones Lietuvoje.
Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokamerą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera Morozovo 2014 metų fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimui nuo vokiečių kariuomenės per Antrąjį pasaulinį karą. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino „gražiu karo veidu“.
Artūras Morozovas, „Protestuotojas budi Maidano barikadose Kijevo centre“, 2014 m. sausis / A. Morozovo nuotr.
Viena vertus, Morozovo įamžinta demonstracija išprovokavo susirėmimus tarp Rusijos šalininkų ir prieš separatizmą Ukrainoje kovojančių žmonių, o netrukus Ukrainoje prasidėjo ir karo veiksmai. Taigi demonstracija tarsi tapo vienu iš karo pradžios riboženklių, o jos dalyviai atstovavo agresoriams. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškų. Fotografas, o kartu su juo ir žiūrovas pakliūva į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir ikoniška jo išraiška nuotraukose.
Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų sujungimas aiškus ir 2019 metų Morozovo fotografijoje iš Alaverdžio vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis.
Artūras Morozovas, „Specialiojo policijos būrio pareigūnai užsibarikadavę gina „Ukrainos namų“ muziejų nuo Maidano protestuotojų Kijevo centre“. 2014 m. sausis / A. Morozovo nuotr.
Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualių gyvenimų pasakojimus fotografijos kompozicijoje sujungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl fotografijos užfiksuotoje akimirkoje išryškėja ilgalaikės, šiuo atveju netgi transcendentinės dvasinės vertybės.
Sutkaus ir Morozovo kūrybos palyginimą būtų galima papildyti ir kitų humanistinės fotografijos tradiciją Lietuvoje tęsiančių fotografų darbais, pavyzdžiui, subjektyvia ir šiek tiek sentimentalia Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tai, ko nebebus“ (2014–2018) ar etnografišku Arūno Baltėno ciklu „Namų tyloj“ (2004–2016). Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.
