Kviečiame studijuoti magistrantūros studijų programoje TEATROLOGIJA IR SCENOS MENŲ VADYBA
Prestižinė, vakarietiška, šiuolaikiška magistrantūros programa, suderinanti solidų teorinį pagrindą ir lankstų praktinį pasirengimą.
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas skelbia priėmimą į magistrantūros studijų programą „Teatrologija ir scenos menų vadyba“ 2020 – 2022 m. m. ir kviečia socialinių, humanitarinių ir menų specialybių bakalaurus ir kolegijų absolventus* tapti profesionaliais teatro kritikais, teatrologais, dramaturgais, administratoriais, kuratoriais, scenos meno veiklos koordinatoriais, teatro procesų organizatoriais bei projektų vadybininkais teatruose, festivaliuose, bendruomenėse, meno agentūrose ir kultūrinėje žiniasklaidoje.
Plačiau apie programą, studijas, karjeras
Prašymų dalyvauti konkurse pateikimas internetu
PRAŠYMŲ PATEIKIMAS PAGRINDINIAME ETAPE VYKS: 2020.06.01 – 2020.07.06
*Kolegijų absolventams taikomos papildomos sąlygos (žr. priėmimo į magistrantūros programas tvarką).
Informacija telefonu: (8 37) 32 78 78
El. paštu: aida.semaskiene@vdu.lt
Priėmimas į VDU bakalauro studijas
Nuo birželio 1d. iki rugpjūčio 18d. 12 val. vyks prašymų studijuoti Lietuvos universitetuose ir kolegijose registravimo pagrindinis etapas, individualiai pildant stojimo paraišką internetu LAMA BPO informacinėje sistemoje.
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) šiais metais stojantiesiems siūlo rinktis pirmosios pakopos ir vientisąsias (teisės), pedagogo kvalifikaciją suteikiančias bei nuotolines studijų programas.
VDU – plačiausios aprėpties universitetas Lietuvoje ir šiuo metu bakalauro studijas siūlo šioje studijų kryptyse:
Mokytojų rengimas Kaune ir Vilniuje bei motyvacijos vertinimas
Ištęstinės ir nuolatinės studijos - daugiau galimybių dirbantiems ar gyvenantiems užsienyje
Stojamieji egzaminai į menų krypties studijas, kurių nevalia pamiršti
Visapusis išsilavinimas ateities kūrėjams
VDU universitetinis priėmimas - galimybė anksčiau užsitikrinti studijų vietą
Konsultacijos stojantiesiems - tiesiausias kelias į žinojimą
Daugiau informacijos apie studijas
Informacija stojantiesiems į menų studijas VDU
Vasarą, pagrindinio priėmimo per LAMA BPO sistemą etapu, stojantieji galės pretenduoti į visas VDU menų krypčių grupės studijų programas (Atlikimo menas, Muzikos produkcija, Naujųjų medijų menas) bei į Meno pedagogikos programas (muzika, šokis). Pagrindinio priėmimo etape prašymus priimti studijuoti universitete bus galima registruoti nuo birželio 1 d. iki pagrindinės stojamųjų egzaminų sesijos metu tvarkaraštyje numatyto stojamojo egzamino, testo arba motyvacijos vertinimo likus ne mažiau kaip 24 valandoms iki egzamino pradžios. Pagrindinė vasaros stojamųjų egzaminų sesija vyks birželio 25 d. – rugpjūčio 14 d. Tvarkaraštis bus skelbiamas iki birželio 1 dienos.
2020 metais Vytauto Didžiojo universitete stojamieji egzaminai į Atlikimo meną vyks įprastu būdu – stojantiesiems atvykstant į universitetą. Tuo tarpu stojamieji egzaminai į Naujųjų medijų meną, Muzikos produkciją, Muzikos pedagogiką bei Šokio pedagogiką vyks nuotoliniu būdu.
Daugiau informacijos apie stojamuosius egzaminus, jų vykdymo ir vertinimo tvarkas galima sužinoti tvarkos aprašuose:
- Stojamojo egzamino į studijų programą Muzikos produkcija organizavimo ir vykdymo 2020 m. tvarkos aprašas
- Stojamojo egzamino į studijų programą Naujųjų medijų menas organizavimo ir vykdymo 2020 m. tvarkos aprašas
Naujųjų medijų meno stojamasis egzaminas
Muzikos produkcijos stojamasis egzaminas
Informaciją apie visus VDU stojamuosius egzaminus ir tvarkaraščius 2020 m. rasite čia.
Menų istorijos, kritikos ir medijų programos absolventės Kamilės Pirštelytės recenzija
Menų istorijos, kritikos ir medijų programos absolventės Kamilės Pirštelytės recenzija.
Utopinis Monaksijos pasaulis
Internetinis spektaklis „Protestas“. T. Tereko nuotr.
Evoliucija paremta taisykle: norint išgyventi, reikia prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Šią taisyklę pandemijos aplinkybėmis, regis, galime priskirti ir teatrui. Kad ir kaip nesinorėtų, kad ir kaip nepatogu lįsti iš įprastų kūrybinių šablonų, vis dėlto esi priverstas rinktis – arba veiki, arba pasitraukti, tikintis, kad pavyks kaip nors išvengti šios užklupusios sisteminės audros pasekmių.
Prieš pat karantiną spėjau apsilankyti Roberto Wilsono operoje „Turandot“. Dėl tobulos spektaklio estetinės visumos ir sukurto teatrinio stebuklo buvau apimta susižavėjimo. Tad nors Lietuvoje prasidėjus karantinui pasipylę lietuviškų spektaklių įrašai ir virtualūs vaidinimai atrodė sveikintinas reiškinys, prasta jų vaizdo ir garso kokybė, nepritaikyta „Youtube“ vartotojui, grasė neįtikėtina nuobodybe. Juk laisvo laiko ir darbo valandų santykis kai kuriems nepasikeitė, tad piršosi mintis – kam laisvas valandas skirti nekokybiškam, teatro magijos neperteikiančiam spektakliui, kai vietoj jo galima pasirinkti, tarkim, tobulai režisuotą filmą?
Kai su tyliomis vidinėmis dvejonėmis stebėdama virtualių meno pramogų antplūdį ir įvairias diskusijas mąsčiau, jog teatras turėtų rasti naują būdą adaptuoti savo raišką, kad sudomintų kokybei reiklesnius žiūrovus namuose, mano dėmesį patraukė internete pasirodžiusi būsimo teatrinio įvykio reklama: režisierius Žilvinas Vingelis su „Kosmos Theatre“ pristatys intriguojančią premjerą „Protestas. Internetinė (anti)utopija“. Spektaklio anotacija skelbė, kad per virtualią transliaciją žiūrovai jausis taip, tarsi dalyvautų „Zoom“, „Facebook“ ar „Skype“ skambučių formato pokalbyje su vaizdu, gyva aktorių vaidyba ir dramaturgija apie utopinę susvetimėjusią visuomenę. Tačiau iš tiesų būsime už ketvirtosios teatro sienos – aktoriai mūsų nematys.
„Protesto“ idėja man iš karto priminė 2018 m. festivalyje „Sirenos“ aplankytą tarpdisciplininio meno grupės „Berlin“ spektaklį „Gal visi drakonai…“, tačiau jų kūrinys buvo paremtas įrašais, o Vingelis pasiūlė žiūrovams gyvą vaidinimą.
Spektaklio pjesės „#Protestas“ autorė Goda Simonaitytė sugalvojo žiūrovus nukelti į tolimoje ateityje iškilusią Monaksijos valstybę (graik. μοναξιά – „vienatvė“), kurioje žmonės, neva siekdami tausoti Žemę ir sustabdyti klimato kaitą, užsidarė namuose amžinai izoliacijai, nustodami palaikyti realius socialinius santykius.
Pjesės pagrindu tapo mokslinės fantastikos žanro idėjos, primenančios serialą „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“). Žmonės egzistuoja virtualiuose kambariuose-serveriuose, imituojančiuose realybėje kadaise patirtus malonumus, tarkim, ribotą laiką parko pojekcijų apsuptyje galima pasivaikščioti Vienatvės keliu, taip pat patekti į SPA procedūras ir į skirtingas virtualias įstaigas, kuriose žmonės dirba neišeidami iš namų (tarkim, į Monaksijos rūpesčių ministeriją).
Spektaklis prasideda tuo, kad virtualių mokymų serveryje susitinka seminaro dalyviai (Gytis Laskovas, Deividas Breivė, Saulė Sakalauskaitė, Kamilė Lebedytė) ir jų lektorius (Šarūnas Banevičius). Paskaitų tikslas – papasakoti jaunai Monaksijos kartai apie kadaise gyvavusios civilizacijos įpročius ir bendravimo modelius. Veikėjai mokosi pažinti žmonių kūno kalbą, tyrinėja savo emocijas, bandydami jas atpažinti ir suvokti. Spektaklis sudarytas iš skirtingų veikėjų susitikimų virtualiose pamokose. Tačiau siužetui intrigos prideda užuomina, kad paskaitos nėra legalios.
Taip sužinome apie spektaklio antagonistą – Monaksijos stebėtojų draugiją, kurios veikla grįsta KGB principais: ji per serverius seka gyventojus ir taip kontroliuoja, kad šie nepažeistų utopinės valstybės taisyklių. Pavyzdžiui, nesusitikinėtų gyvai, nepiknaudžiautų jausmais (Monaksijoje yra valstybei naudingų ir nenaudingų emocijų atranka, dėl to žmonės vartoja slopinamuosius „endus“), nekurstytų tylių perversmų virtualiuose pokalbių susitikimuose (ką mūsų veikėjai ir daro), neturėtų šeimos, nes vieninga šeima – grėsmė autoritarinei valstybei. Čia vaikai auginami izoliuoti nuo tėvų, taikant mums gerai žinomų realių istorinių valstybių uzurpacinius metodus: ištrynus istorinę praeitį, galima lengviau įdiegti naują sistemą.
Šioje diktatūrinėje Monaksijoje žiūrovas susipažįsta ne su niūriu, grėsmingu vyru vešliais ūsais, o su simpatiška jauna moterimi (Sakalauskaitė) – Monaksijos motina, kuri maloniu balsu tarsi dievybės personifikacija ar per televiziją pasirodantis prezidentas kiekvieną dieną šalies gyventojams primena kilnius valstybinius tikslus („Saviizoliacija – progresyvių žmonių pasirinkimas!“) ir atsakomybes, kurių nevalia pažeisti. Ilgainiui sužinome, kad egzistuoja ir pabėgimo iš Monaksijos būdas, nes viename serveryje „Kitapus sienos“ yra kitokio pasaulio alternatyva. Ten gyvena primityvūs žmonės, gyvai bendraujantys ir jaučiantys, kalti dėl visų pasaulinių ligų ir konfliktų.
Ši informacinė gausa pradžioje skamba painiai, kelia šypsnį ir gal net šiek tiek primena utopinę absurdo komediją (o ją itin pabrėžia futuristinė, mokslinės fantastikos estetika). Spektaklio dramaturgija ir režisūra pagrįsta gana tradiciniu siužetu, paremtu šiek tiek banalia gėrio ir blogio kova bei kiek per mažai išplėtotais veikėjų charakteriais. Čia yra antagonistas blogiukas, t.y. politinė ideologinė sistema, prieš kurią reikia kovoti; pasakotoja „Kiri“ – operacinė sistema (Vilma Raubaitė), reguliariai nusakanti veiksmo aplinkybes. Taip pat užuomazga, iš lėto keliama įtampa bei perėjimas prie tradicinės atomazgos. Ir tai nė kiek netrukdo, sudomina, nes pati istorija, pastatyta ant tradicinio siužeto karkaso, įdomi ir intertekstual, sukurta su lakia fantazija.
Spektaklio stiprybe tampa bendra visumos atmosfera, kurios keistumas ir pirmoje spektaklio dalyje nenuspėjami siužeto vingiai ne tik įtraukia, bet ir liudija, kad Vingelis kartu su komanda kūrybiškai ir įdomiai pritaikė spektaklį „Youtube“ platformai. Žiūrovai gavo kokybišką garso ir vaizdo montažą (kompozitorius Andrius Šiurys, videomenininkas Kornelijus Jaroševičius): gerai girdimas muzikinis takelis susipynė su virtualiems pokalbiams būdingu garso nekokybiškumu ir būtent tai suteikė realumo bei kinematografiškumo įspūdį. Spektaklio epizodų ritmika – sklandi, skaidoma „Monaksijos“ užsklandos pauzėmis, psichotiniais vaizdais bei protarpiais nutylančios ir vėl pasigirstančios elektroninės transo muzikos intarpais.
Iš pradžių spektaklis atrodė gana šmaikštus, nes mes, žiūrovai, buvome nukelti į neva 2220-uosius, bet spektaklio vizualinė estetika (dailininkė Dovilė Gecaitė) ir atmosfera priminė 2000-ųjų „Žvaigdžių kelio“ ir „2001 m. kosminės odisėjos“ mišinį. Tačiau šis ironija dvelkiantis keistumas, neidealumas spektakliui tiko, pakurstė norą stebėti, kas bus toliau, net suteikė savotišką realumo pojūtį – o gal pokalbis iš tiesų vyksta ir esi matomas? Regis, spektaklio kūrėjai, supratę, kad per kelias karantino savaites nepavyks pastatyti šedevro, nusprendė ne paslėpti silpnybes „po kilimu“, o jas lengvai šaržuoti. Ši ironija nebuvo pretenzinga. Kartais matomi psichotiniai, muzikinius klipus primenantys vaizdai ir virtualių pokalbių nejaukumą perteikianti aktorių vaidyba leido pasijusti gerokai arčiau personažų, nei jautiesi sėdėdamas tolimoje teatro salės eilėje.
Spektaklio intertekstai, tarp jų Roy’aus Baumeisterio kultūrinio gyvūno apibrėžimas, paskatino susimąstyti apie dabartinį Lietuvos teatrą ir jo vystymąsi. Taip pat prisiminiau ir vieną pirmųjų evoliucijos teoretikų Jeaną-Baptiste’ą Lamarcką. Savo veikale „Philosophie Zoologique“ jis plėtojo mintį, kad gamtoje esantys organizmai, pasikeitus aplinkos sąlygoms, privalo tobulėti, nes mūsų organai vystosi tik tada, kai gauna atitinkamą krūvį. O pasyvumas, negebėjimas prisitaikyti, savotiškas rūšies „konformizmas“ priveda prie silpnėjimo ir išnykimo. Nors tam tikros Lamarcko prielaidos buvo paneigtos, vis dėlto teorinis veikalas davė svarbų postūmį evoliucijos mokslo raidai. Šių dienų karantino akivaizdoje, kada visa kultūra yra nenoriai priversta keisti savo žaidimo sąlygas ir formas, evoliucinės atrankos mintis, regis, pasirodo neįprastoje, tačiau iš tiesų įdomioje šviesoje: šį sykį keistis ir prisitaikyti privalo ne biologinės, o meno rūšys. Ir šiame kontekste keletas teatro atstovų pasiūlo įdomių alternatyvų, kurios neabejotinai turi daug potencialo ir ilgainiui galėtų išsivystyti į visavertiškas stilistines kryptis.
Vingelio „Zoom“ spektaklis „Protestas“ maloniai nustebino ir kol kas labiausiai priminė tai, ką galėtume vadinti virtualiu spektakliu. Skaitmeninio teatro raiška neturėtų per daug stebinti (prisiminkime video- ir garso performansus, jau gerokai prieš karantiną atsiradusius telematinio, avatarų, kiborgų, videožaidimų principais paremtų teatrinių reiškinių pavyzdžius), tačiau ji labiau susijusi su tarpdisciplininiais menininkais. O dabar į virtualią sceną žengia tradicinio teatro režisieriai (galima paminėti ir kelis kitus „Zoom“ teatro bandymus Lietuvoje – Lietuvos rusų dramos teatre Leros Surkovos režisuotą pjesės „Baltoji liga“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą pjesės „Miegantys“ skaitymus) – šiuos pirmuosius bandymus iš tiesų įdomu stebėti svarstant, kur nuves šios raiškos kūrėjų teatrinė mintis, patirtis, potencialas. Ar tai iš tiesų reikš naują teatrinės evoliucijos etapą, spustelėtą karantino, ar tik – trumpą nukrypimą?
Kad ir kaip būtų, akivaizdu: teatro nepalaužė nei pandemijos, nei karai. Sudėtingos aplinkybės – puiki dirva gyvybei, tereikia atvirumo pasauliui ir drąsos rinktis ne tik įprastus metodus. Nepalankios sąlygos leidžia į susiklosčiusią situaciją pažvelgti iš šono, kūrybiškai. Ir net jei pirmieji bandymai neturi itin didelio svorio, viską lemia laikas. O laiko mes turime, palauksime.
Publikuota – 7 md
Prof. J. Staniškytė: kultūros „advokatų“ laukas bus gyvybiškai svarbus
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas bei teatrus, tačiau nežinomybė kūrėjų gretose nėra išsisklaidžiusi. Suomijos teatrai per karantino savaitę prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltzas apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius.
„Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale, meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė ir Menų fakulteto dekanė Jurgita Staniškytė. Su ja kalbėjomės apie svarbiausius karantino laikotarpio atradimus ir iššūkius, kurie laukia Lietuvos kultūros ir meno lauko po pandemijos.
Kokie didžiausi iššūkiai kultūros sektoriaus laukia po karantino?
Galima pajuokauti, kad laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis. Tiesą sakant, aš manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie kankins kultūros lauko dalyvius dar ilgai. Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas), karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau nepaisant nieko menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad V. Šekspyras išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos vitališkumas, manau, išliks konstanta.
Antra konstanta – ši mažiau optimistinė – menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priverstos įrodinėti savo svarbą bei būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros „advokatų“ lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus.
O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai – iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos „skaitmeninės“ auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma talpina savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.
Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O galbūt ši situacija paskatins ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių?
Suomijos teatro agentūra TINFO paskaičiavo, kad per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltzas apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius – masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus „Art Newspaper“ redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai „mažiau yra daugiau“. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu grumiantis dėl valstybės išteklių.
Tad šioje situacijoje „alternatyvių finansavimo šaltinių“ laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis „Frankenšteinas“, režisuotas Danny Boyle su populiariuoju Benedictu Cumberbatchu pagrindiniame vaidmenyje, per vakarą surinko beveik keturiasdešimt tūkstančių svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų.
Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios pasibaigus karantinui galėtų išlaikyti populiarumą? Ar galima tikėtis pokyčių kultūros prieinamume?
Iš tikrųjų, tai, kas vyko kultūros sektoriuje karantino laikotarpiu, galime pavadinti „skaitmenine karštine“. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualias parodas, tinkle buvo kuriami bendru žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimu paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus. Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą „skaitmeninę auditorijų plėtrą“ ir „socialinę atsakomybę“. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo „skaitmeniniu spyriu“ ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.
Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualioje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalintis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau, kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad karantine atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino.
Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, bet ilgainiui virtualios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė besančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualus kultūros „sprogimas“ slepia pavojų – be abejo, apie juos jau šiek tiek užsiminiau, tačiau aš neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.
Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis trūkis įprasto kultūrinio gyvenimo funkcionavime kaip nors paveiks kūrėjų kūrybines užmačias? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio be pandemijos nebūtų buvę?
Kaip jau minėjau, neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad kartą įžengusi į virtualią erdvę ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale, meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti karantino metu, nuteikia viltingai.
Kviečiame registruotis į Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos stojamuosius egzaminus
Kviečiame nuo birželio 1 d. LAMA BPO sistemoje registruotis į Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos stojamuosius egzaminus. Atkreipiame dėmesį, kad dėl pandemijos šiemet egzaminai vyks nuotoliniu būdu ir kviečiame susipažinti su atnaujintomis egzaminų tvarkomis ir kita svarbia informacija adresu: https://menufakultetas.vdu.lt/studijos/stojantiesiems/
VDU kviečia į Virtualias moksleivių dienas
Vytauto Didžiojo universitetas kviečia moksleivius dalyvauti Virtualiose moksleivių dienose. Nuo gegužės 21 d. iki birželio 4 d. vyksiančiuose susitikimuose su fakultetų atstovais moksleiviai galės daugiau sužinoti apie studijas universitete, susipažinti su studijų programomis ir užduoti visus rūpimus klausimus.
Kviečiame registruotis į kiekvieną virtualų susitikimą atskirai. Registracijoje nurodytu el. paštu dalyviams bus pateikiama prisijungimo į konsultacijas nuoroda ir informacija. Visų fakultetų susitikimų tvarkaraščius rasite čia.
Menų fakultete susitikimas vyks gegužės 28 d. 16 val.
Sužinok daugiau apie Kūrybinių industrijų, Menų istorijos, kritikos ir medijų, Muzikos produkcijos, Naujųjų medijų meno studijų programas.
Registracija į gegužės 28 d. 16 val. virtualų susitikimą.
Siekdamas, kad priėmimas į studijas būtų paprastas kaip 2×2, Vytauto Didžiojo universitetas kviečia abiturientus birželio 4 ir 11 dienomis dalyvauti virtualiuose susitikimuose ir sužinoti viską apie bendrąjį priėmimą į Universitetą 2020 metais. Registracija. Daugiau informacijos.
VDU kultūros dienos 2020: Muzikos produkcijos studentų ir dėstytojų koncertas #namuose
Premjera! VDU kultūros dienų 2020 koncerte skambės VDU Muzikos produkcijos trečio kurso studentų nauji kūriniai, sukurti karantino sąlygomis. Kūrinių temos labai įvairios, kaip, tikriausiai, ir mūsų išgyvenimai šiuo neįprastu laikotarpiu. Ką atrandame, o ką prarandame izoliacijoje? Kviečiame muzikos pagalba pabūti kartu.
Koncerte taip pat skambės dviejų programos dėstytojų Yiorgis Sakellariou ir Tito Petrikio kūriniai.
Kviečiame pasiklausyti!
Lukas Bundonis, The Life Of An Individual
Probably we all had a relationship where in the beginning everything was so amazing that you couldn’t believe that you finally found your soulmate. And after awhile your second half starts to change in completely opposite way and it’s not so amazing anymore as you thought in the beginning. This musical piece „The life of an individual” tells a story of a person’s life from the start of embryo evolution in mother’s womb to the death, who got involved in before mentioned relationship. This imaginary individual is really elegant and peaceful. Until he finds out that his second half is not so amzaing at all. And after he brakes up with his wife, for the first time he gets drunk and alcohol abuse leads him to unexpected.
Link: https://soundcloud.com/mr-spaceman/the-life-of-an-individual
Tadas Pukinskas, Chronicles Of Isolation
Chronicles of isolation is straight up a musical journal, describing my last few months during the quarantine. All ups and downs have been captured in this composition. Limiting myself and staying away from well-known techniques was always a key element in production of this composition. Majority of sounds are made with an analogue synthesizer and the sounds are as raw as they could get. Loneliness. Frustration. Hope.
Link: https://soundcloud.com/official-enhiezma/isolation-chronicles
Patrikas Bartkus, Lust, Envy & Wrath
A three part piece featuring three of the seven deadly sins in form of an orchestral composition.
Link: https://www.youtube.com/watch?v=Jk2GSDOZxeA&feature=youtu.be
Eimantas Čiurinskas, Revenge Of The Assassins
As a big fan of John Carpenter movies, the composition is my longest love and fear. The heavily influenced 80s movie track – varies from many arpeggios, breathing structure, distorted guitars scaring the heck out of me.
I think the composition speaks for itself.
Let the journey begin and oh, don’t look back.
Link: https://soundcloud.com/eimantasc/revenge-of-the-assassins/s-BFXMi7JeQEi
Laurynas Jackonis, The Last Journey
A dying man is laying in his bed, thinking about the decisions he made throughout his life, the things that he could have done differently. His Last Journey begins. He travels through the uncertainty and self-doubt of where will he end up in his afterlife… Will he be fortunate enough to go to heaven? Or will he spend the rest of the eternity in the cold depths of hell
Link: https://soundcloud.com/laurynas-jackonis/the-last-journey
Algimantas Neimantas, Just Wait
Link: https://soundcloud.com/anzeee/an-just-wait/s-5NicxFFh7F3
Goda Grigaliūnaitė, Karantinas
Netikėtai užklupęs karantinas įnešė daugybę baimės ir nežinomybės į visų žmonių gyvenimus. Vieni į tai reaguoja kaip į atitrūkimą nuo darbo ir nuolatinio streso. Kiti tai priima itin jautriai ir stipriai, dėl to išgyvena. Menininkai būdami ypač jautrios sielos žmonės visus jausmus išgyvena daug stipriau. Ne išimtis ir aš. Į šį darbą sudėjau visas savo kūrybines dienas, visus išgyvenimus, mintis ir emocijas. Tikiu, kad būdami vieningi ir protingi ištversim šį nelengvą laikotarpį.
Link: https://soundcloud.com/goda-grigali-nait/composition-final-by-goda-grigaliunaite/s-eP5uoYeJhgN
Simonas Pupeikis, Days
My interpretation of moods during the daytime. You will hear 4 different moods, my biggest goal was to let the listener imagine how different he would feel his emotions if he would think in notes or sounds. How mixed and dynamic our emotions are. Also, breaks are important that’s where you can flashback to reality and „feel the clock”
Link: https://soundcloud.com/sp-bohne/simonas-pupeikis-dienos/s-uKZ8Q1xkeiI
Gabrielė Stankevičiūtė, This Too Will Pass
Hi.
My name is gabrielé. I am a human, just like You. And just like you, I go through storms sometimes. Have you ever thought about how our lifelines are similar to what is happening in nature?
We all know that saying “calm before the storm”. When it’s peaceful, but awfully quiet. When it seems like everything is normal, but you can see the black clouds coming along with flashes and anxiety in your chest. And then it comes. It starts by wind and a few raindrops. Wind for some reason is very short-tempered this time, and raindrops start turning into some big aggressive splashes of ice-cold water. The thunder is rumbling so loud that you can feel the walls shaking, they’re scared, too. And as soon as it reaches the moment when it feels like you can’t take it anymore and the earth is going to explode… it magically goes away. Right after the loudest thunder, the strongest gust of wind and the wettest rain. You can hear solitary drops falling, but it’s obvious that tonight the drama is over.
Deadly silence for a couple of moments. It starts getting more and more…yellow? What is the colour of the sun right after it tries to fight its way back through the clouds? Maybe it’s golden. Now you take your nose outside and feel the after-rain smell. What a relief. And you thought this time you wouldn’t make it. Now think about all the lows and all the crises you had in your life. Apply. This too will pass.
Link:https://soundcloud.com/gabrielemusic/this-too-will-pass
Andrii Gumeniuk, Antiutopia EP
Link: https://soundcloud.com/midcirkley/andrii-gumeniuk-antiutopia
Almantas Sėliukas, Composition
Kompozicija skirta tam, kad nuramintų ir padėtų užmigti. Taigi, užmerkiam akis, užsidedam ausines ir saldžių sapnų. Malonaus klausymo!
Link: https://www.youtube.com/watch?v=PpFQb5ckMN4
Prof. Dr. Titas Petrikis, Beautiful!
Link: https://www.youtube.com/watch?v=jqwBjkFwshM&feature=youtu.be
Yiorgis Sakellariou, Shift: Outwards *
From the digital album Shift, released by No Type/Panospria (Canada) in 2016
‘Shift’ is based on recordings of (disused and functioning) factories and other former Soviet urban locations in Kaunas, Lithuania. The sounds were recorded in September 2015 during “Cotemporal Encounters: Interdisciplinary Approaches to Sound, Memory and Place”, an art residency programme curated by Sandra Kazlauskaitė and led by Jeremy Keenan. During the residency, the invited artists conceptually and physically explored a number of architectural sites in Kaunas, chosen for their historical, political and social significance. The aim of Shift is to reverse the stigma of these sites, often recognized as places of monotony and routine, and create a new and transformed identity for them, explored with mystery and wonder. Original collaboration in Kaunas with Hrvoslava Brkušić resulted in a sonic performance and an installation piece titled “Unfitted Dust”. ‘Shift’ took its current form in London during November 2015.
Full album available at: http://www.notype.com/drones/cat.e/pan_096/
Link: https://archive.org/details/pan096/pan096-yiorgis_sakellariou-2-outwards.mp3
*Please listen through headphones or high-quality loudspeakers
VDU kultūros dienos 2020: Menų fakulteto studentų fotografijų paroda
Didžiuojamės galėdami pristatyti VDU Menų fakulteto studentų fotografijas šiuo nelengvu karantino laikotarpiu. Tarptautinė studentų grupė Kūrybinės fotografijos kursą Menu fakultete pradėjo įprastomis aplinkybėmis. Į auditorijas ir fotolaboratoriją susirinko studentai iš įvairių pasaulio šalių ir kartu su Naujųjų medijų meno studentais lietuviais rinkosi temas savo būsimoms fotografijų serijoms. Tačiau šiuos planus netikėtai teko įgyvendinti jau koronaviruso pavojaus akivaizdoje ir karantino sąlygomis. Vis dėlto kūrybingiausi ir atkakliausi autoriai savo sumanymus įgyvendino, o kai kuriems neįprastos aplinkybės netgi tapo įkvėpimo šaltiniu – studentai tarp kitų temų rinkosi vaizdais pasakoti ir apie karantino laikotarpį.
Taigi kviečiame peržiūrėti fotografijas, kurias sukūrė studentai iš Italijos, Kazachstano ir, žinoma, Lietuvos. Galbūt dalis šių darbų liks jūsų atmintyje, kaip šio ypatingo laikotarpio dokumentai, o kiti praskaidrins kasdienybę, suteikdami estetinį pasigėrėjimą.
We are proud to present the photographs created by the students of VMU Faculty of Arts during the tense period of quarantine. International group of students started Creative Photography course in usual circumstances. Students from around the world gathered in a classroom and in a photo darkroom and formulated themes for their future photography series together with Lithuanian New Media Art students. But, unexpectedly, these creative plans had to be realized while facing the thread of coronavirus and obeying the rules of quarantine. However, the most creative and determined authors have accomplished their ideas and for some of them the unusual circumstances have even become the source of inspiration. Students made a choice to tell a visual story of quarantine period among other themes.
So we invite you to view the photographs, created by students from Italy, Kazakhstan, and of course from Lithuania. Perhaps some of these works will remain in your memory as documents of this special period and others will brighten everyday life by giving aesthetic delight.
Abitay Marzhan, Flood in Maktaara, Kazakhstan
There was a flood in Kazakhstan and I decided to take a beautiful photo. In addition to the problem with coronavirus infection, the Turkestan (the region of Kazakhstan) was faced with yet another disaster – flooding, which was the result of a dam break in Uzbekistan.
On May 1, in Uzbekistan, in the Syrdarya region a breakthrough of the dam of the Sardoba reservoir occurred. A powerful stream of water hit the settlements in the Sardoba, Akaltyn and Mirzaabad regions, from which more than 60 thousand people had to be evacuated. There are no deaths, only damaged buildings, roads, communications, and crops.
Maria Vittoria Agostinelli, Time will show us all
The current situation of quarantine, caused by Coronavirus (COVID-19), is having a big global impact. In Lithuania the quarantine started on the morning of the 16th of March 2020. It is the first time in my life, as well as for many of others, to experience such a situation. This situation is the biggest challenge I have faced so far. Without a tool box or an instruction leaflets on a strategies how to cope with this situation. I believe we are all experiencing new emotions and no matter how confusing and challenging it may get, it will most certainly have an ultimately positive effect on my (our) future, because I will have at the very least, made it through. Spending a lot of time in contact with others for different reasons, self-isolation has allowed us of taking a break from the daily routine. Disconnecting, pausing from the usual frenetic life and catching a breath, has been given some different aspects and surprises. Finding time for “yourself”, some “me- time”, like reading a book, catching up with friends and family (most likely to be in a similar situation) via a social platform, a cooking or watching a series of films. All those things that people did not have time to appreciate before. Thus, to approach the current situation, people might have discovered new skills and passions. Even when sometimes the time seems no longer working, like broken. We are living in disarticulated and unfinished days, altered time, where everything is the same, but at the same time everything is different. I believe that this extraordinary situation will remain in our memory, effecting every single one of us, of course not in the same way, instead of going “back” or returning to “ normal” after quarantine, there is a possibility of going forward, exploring new-born emotions and the body in a new innovative form. Time will show us all.
Matas Žoginas, Rebels
Hard times came unexpectedly, our daily lives changed a lot, and we’re forced to stay at home and to practice social distancing. Most of the people try to avoid going outside, but not all of them. Even though these times require drastic measures, for some people these times have positive changes. For example, BMX riders now can ride freely without people interfering. Let’s just say, that Kaunas became one giant skate park and these bad boys love that!
Ugnė Vedeikaitė, Socmodernizmo fenomenas
Paskutinis žurnalo „Savivaldybė“ numeris 1940-aisiais metais okupuotai Lietuvai žadėjo permainas. „Greitu laiku visoje šalyje užvirs grandiozinė socialistinė statyba“, buvo teigiama pirmajame jo puslapyje. Gana greitai buvo imtasi griežtos ir sistemingos čia dirbusių architektų kontrolės, pradėta architektūrinio peizažo pertvarka, kurios priešakyje stovėjo vadinamasis „stalininis“ stilius, išreiškęs šaltą, oficialų, persmelkiantį monumentalumą, tokiu būdu simbolizuodamas gniuždantį sovietinės sistemos poveikį paprastam žmogui. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai, o architektūra buvo neatsiejama socializmo statybų dalis.
Siekiant pabrėžti fotografuojamų architektūros objektų fasadų linijas nuspręsta jas pateikti nespalvotas, tokiu būdu neblaškant žiūrovo dėmesio nereikšmingomis detalėmis, palengvinant susitelkimą į konkrečią formų bei tūrių estetiką. Taip pat, dėl estetinių priežasčių pasirinkta seriją fotografuoti apniukusiomis dienomis – lietuviška dargana ir pilkas dangus išryškina sovietinės okupacijos laikotarpio architektūros emociją ir brutalumą.
VDU kultūros dienos 2020: paskaitos apie “Interneto kultūrą”
VDU kultūros dienos 2020 #namuose prasideda Menų fakulteto dėstytojo, „Naujųjų medijų meno“ bakalauro ir „Kūrybinių industrijų“ magistro Gyčio Dovydaičio į YouTube paskaita „Memai kaip interneto folkloras“.
Paskaitos metu internete klajojantys linksmi paveiksliukai bus atskleisti ne tik kaip daugiasluoksne ironija pasižyminti pramoga, bet ir kaip politinę galią turintis informacinio karo ginklas, apipintas maginėmis praktikomis bei Egipto mitologija. Susidomėjusių interneto kultūra vėliau lauks dar septynios paskaitos, paviešintos tame pačiame YouTube kanale vienos savaitės intervalais: „YouTube kultūra“, „Internetas ir etika“, „Internetas, kaip technologija“, „Opozicinės interneto praktikos“ bei trijų paskaitų ciklas apie socialines medijas.
Paskaitą „Memai kaip interneto folkloras“ stebėkite čia:
Visas paskaitas rasite čia: https://www.youtube.com/playlist?list=PLEGWcznBCXQ-e-NtpxZhMTsH7-4vnIKXh
