Atnaujinti tvarkaraščiai ir svarbi informacija apie 2020-2021 mokslo metų pradžią

Artėjant naujiesiems mokslo metams, VDU sveikina studentus ir primena svarbią informaciją dėl paskaitų pradžios.

Pirmo kurso magistrantūros studijų studentams ir visų pakopų vyresnių kursų studijų studentams specialybės dalykų paskaitos prasideda rugpjūčio 31 d., užsienio kalbų – nuo rugsėjo 3 d., A grupės dalykų – nuo rugsėjo 10 d.

Pirmo kurso bakalauro ir vientisųjų studijų studentams paskaitos prasidės nuo rugsėjo 10 d. Pirmakursius kviečiame dalyvauti „Įvadas į studijas VDU 2020“ savaitėje, kuri vyks rugsėjo 1-9 dienomis. Visa svarbi informacija ir programa skelbiama svetainėje https://ivadas.vdu.lt/.

Ištęstinių studijų studentams paskaitos prasidės pagal fakultetų nustatytus tvarkaraščius.

Vykdant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo sprendimus, Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro bei Švietimo mokslo ir sporto ministerijos rekomendacijas, susijusias su aukštųjų mokyklų veikla koronaviruso (COVID-19) šalyje plitimo metu, ir siekiant užtikrinti saugią aplinką visi A ir B gr. dalykai ir C gr. dalykai, kuriuose studijuoja 50 ir daugiau studentų bei tie, kuriuose nėra galimybės užtikrinti saugumo reikalavimų bus vykdomi nuotoliniu būdu.

Dalyvaujant užsiėmimuose universiteto erdvėse, visų maloniai prašome būti sąmoningais bei laikytis rekomendacijų, kurios padėtų likti sveikais ir sumažintų riziką užsikrėsti koronaviruso infekcija: laikytis saugaus fizinio atstumo paskaitų bei seminarų metu, sėdėti kas antroje vietoje, dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones (veido kaukes, respiratorius ar kitas priemones), taip pat reguliariai plauti rankas ir, jei jaučiate peršalimo ar kitų užkrečiamų ligų simptomus, likti namuose.

Informacija studentams

Studijų tvarkaraščiai

Menų fakulteto magistro studijų tvarkaraščiai

Menų fakulteto bakalauro studijų tvarkaraščiai

VDU pirmakursiams – įsimintina „Įvadas į studijas VDU 2020“ savaitė

Tradiciškai Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) pirmo kurso studentus kviečia į įvadinės savaitės renginius, kurie vyks mokslo metų pradžioje rugsėjo 1-9 dienomis. „Įvadas į studijas VDU 2020“ renginiai – proga susipažinti ne tik su universitetu, jo moksline veikla ir siūlomomis galimybėmis, bet ir su universiteto fakultetų dėstytojais bei, žinoma, su studijų draugais. Įvadinė savaitė – tai lyg naujos kelionės pradžia, kurios metu visi suvokia, kad universitete studijų procesas ir aplinka yra daug svarbiau nei trokštamas galutinis tikslas – diplomas.

Dėl studentų bei VDU bendruomenės saugumo dalis renginių vyks virtualioje aplinkoje, o renginiuose vyksiančiuose Universitete bus privaloma devėti apsauginę veido kaukę ir laikytis visų saugumo nurodymų. Daugiau informacijos apie Covid-19 prevencijos priemones ir veiksmus VDU galima rasti čia.

Visuose „Įvadas į studijas VDU 2020“ renginiuose kviečiami dalyvauti Kaune ir Vilniuje studijuojantys studentai.

Visą informaciją rasite čia.

„Nevykėlio“ kūno triumfas

Renata Bartusevičiūtė

Man patinka, kad aš avantiūristas. Tai dažnai gelbsti. Jei staiga lietus, pykina, bloga ir norisi verkti, pagalvoju: Ei, tu juk avantiūristas, ar maža kaip būna. Laikykis, vaikeli, pats šį kelią pasirinkai, nenorėjai gyventi kaip normalūs žmonės – dabar kentėk.

Tai tik viena iš nedaugelio nonkonformistinių Eduardo Limonovo romano „Nevykėlio dienoraštis“ eilučių, kurios yra skirtos asmenybės maištui prieš visuomenę. Kaip ir prieš daugiau nei tris dešimtmečius, taip ir dabar šios eilutės vis dar arba ir vėl aktualios naujausiame režisieriaus Artūro Areimos spektaklyje „Nevykėlis“ pagal minėto autoriaus kūrinį.

Areima „Nevykėlį“, kaip jam ir priklausytų, apgyvendino ne instituciniame teatre, o Kauno POST galerijoje. Galbūt neatsitiktinai ši erdvė įkvėpė ir ryškius šio spektaklio vizualinius sprendimus.

Spektaklis prasideda jam dar neprasidėjus. Žiūrovai, susigrūdę ankštoje patalpoje, prašomi pasirašyti, aukoti, galiausiai sukti ritualinį ratą aplink medinę kiaulę ir garsiai drauge kartoti „12 Nevykėlio aktų“. Jei niekas nesipriešina ir paklusniai vykdo kiekvieną nurodymą, kaip niekada stipriai juntama konformizmo dvasia. Vien tik nuolat atsiklijuojantys juodi ūsai virš jaunos aktorės lūpų čia kuria nonkonformistinę atmosferą. Vedlė ragina gyventi be „dirbtinų orientyrų“, „ištrūkti iš disciplinarinės tvarkos rėmų“, „suvokti ne visumą, o save visumoje“, kol įveda minią į fotografo Donato Stankevičiaus sukurtą „Nevykėlio” fotografijų ciklą. Čia jis plevėsuoja neįprastomis, atviromis, nepatogiomis pozomis – neigiantis estetizuotą savęs pateikimą, verčiantis susimąstyti apie atvaizdo galią visuminiam savo paties paveikslui.

Susėdusius ant pagalvių (buržuazinės visuomenės likučių) žiūrovus nuo pat pirmos akimirkos stebi Nevykėlis. Fizinė skirtis tarp aktoriaus ir atėjusiųjų minimali, tačiau artumas labiau fikcinis nei realus: Nevykėlis savo patyrimus išgyvena vienas. Viso spektaklio metu jis filmuoja save, kartais kamerą nukreipdamas į žiūrovus. Kuriamo narciziško vaizdo klipo estetika atspindi dažną jauno žmogaus, paskendusio socialinėje realybėje, portretą. Toks gyvas buvimas scenoje, jungiant jį su tiesioginiu vaizdo įrašu, suskaido teatro laiką į serijas. Tam puikiai tinka ir pati romano medžiaga: dienoraščio forma lakoniškai ir buitiškai parašyti Limonovo protesto šūksniai, prisiminimai, išpažintys, kliedesiai (nenuostabu, jog vienu iš savo įkvėpėju jis laikė rašytoją Charlesą Bukowskį) spektaklyje gana lengvai pasiduoda fragmentinio, greitai vartojamo vaizdo klipo estetikai. Žiūrovas visuomet turi galimybę pasirinkti: stebėti gyvą vaizdą ar projekciją. Spektaklyje videokamera nėra tik pasyvi stebėtoja, kartu su fotografijomis ji kuria nepriklausomą dvimatį pasakojimą, kuris plokštindamas vaizdą žaidžia su žiūrovo suvokimu.

Kalbant apie Areimos „Nevykėlį“, negalima apeiti nuogo kūno temos. Nuogas kūnas šiame spektaklyje – viena pagrindinių kortų. Atviros savęs lietimo, tuštinimosi, imituojamo savęs žalojimo scenos – visa tai turi pažadinti, sukrėsti, atmerkti akis žiūrovui. Deja, nuogas kūnas naudojamas čia tik tiek, kiek jis yra nuogas kūnas ir gali pats savaime šokiruoti. Ar tikrai šiandien jis dar ką nors jaudina? Ypač jauną žiūrovą, kuris yra pertekęs šio vaizdinio, lengvai prieinamo ir nuolat brukamo visuose informaciniuose kanaluose. Ar tikrai nuogas kūnas šiame spektaklyje tegalėjo pasakyti tik: štai, aš – nuogas?

Prieš keletą metų tarptautinį šokio festivalį „Aura“ atidarė režisierės Annie Dorsen ir atlikėjos Anne Juren monospektaklis „Magiška“. Jame buvo scena, kurioje keletą dešimčių minučių nuoga šokėja apsisukusi tik galvą audeklu, monotoniškai atliko vieną judesį. Per tą laiką jos kūnas spėjo prarasti lytiškumą, seksualines vizijas, galėjai stebėti grynąjį žmogaus fizinį pavidalą, ištęstas laikas leido žiūrovui atsiriboti nuo viso to, kas yra socialiai sukonstruota, panirti tik į pačią anatomiją, kartu suvokti jos galią, grožį, sudėtingumą. Kūnas tapo atlikėju, ko neįvyko Areimos spektaklyje. Nors kaip teigė pats režisierius, „Nevykėlyje“ nereikėtų ieškoti metaforų ar kurti prasmių – galbūt nuogu kūnu tiek ir norėta pasakyti? – potencialiai galingas vaizdinys liko konformistišku prisitaikėliu. Galėtumei sakyti „gaila“, bet pagal kuriamo žaidimo taisykles net ir to sakyti negali.

Spektaklis hipertekstualus. Jame gausu nuorodų į popkultūros vaizdinius. Stovi Nevykėlis pakėlęs rankas vienais pasmukusiais apatiniais ir murma maldą apie spermą bei vyną. Vinilinė plokštelė tarška maldos mantrą. Prieš akis iškyla Martino Kippenbergerio skulptūra, kurioje Jėzus vaizduojamas kaip prie kryžiaus prikalta varlė. Čia kvestionuojama viskas, net religija. Slepia galvą Nevykėlis po balionų puokšte. Atmintyje šmėkšteli paveikus, ryškus vaizdinys, primenantis gerai žinomo italų fotografo Andrea Galvani žirgų nuotraukų seriją (joje gyvulių galvas dengia balionų debesys). Kažkur matytas, pažįstamas vaizdas, giliai įsirėžęs į pasąmonę, veikia ir čia: sprogstantys balionai priverčia krūpčioti, veiksmas tęsiasi toliau.

Galbūt neatsitiktinai spektaklis surado savo publiką: tiek žiūrovai, tiek ir spektaklis kuria hipsterišką atmosferą. Hipsterio – kaip hipio – terminas susiformavo maždaug praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje: šios subkultūros atstovai demonstravo pasipriešinimą masinei kultūrai, pažangias politines pažiūras, vidinę ir išorinę laisvę, atsisakė vartotojiško gyvenimo būdo. Ši srovė vėl atgijo prieš gerą dešimtmetį, tačiau prisikėlusi pamiršo turinį ir vertybes – liko tik kiautas. Šiandienis hipsteris ne pasirenka šiai subkultūrai būdingą gyvenimo būdą, bet pamėgdžioja jo stilių: visas dėmesys sutelkiamas įvaizdžio kūrimui ir jo viešam demonstravimui.

Žmonės, užmuškite mane gražiai, labai prašau! – rėkia Nevykėlis, kuris, regis, perėmė tik paviršių, tik įvaizdį, bet ne maištą, ne siekį kovoti. Šių dienų nevykėlis greičiau yra prisitaikėlis, mėgdžiojantis nonkonformizmą, tačiau tarnaujantis popkultūrai ir už viską labiau bijantis likti vienas ir vienišas. Būtent vienišumo liniją spektaklyje geriausiai pavyko atskleisti dar studijų nebaigusiam jaunam aktoriui Valerijui Kazlauskui. Įtikinamiausias ir paveikiausias jis buvo dviejuose visiškai skirtinguose amplua: su plunksnų kauke ir disko švarkeliu pasilipęs ant kėdės ir it povas šūkaujantis „Nebijok tu gyventi” – bei ilgesingai laukiantis, kol iškeps balta forminė duona. Nuo maksimaliai teatrališko iki minimaliai estetizuoto buvimo scenoje – vienišumas gyveno Valerijaus Kazlausko kuriamame personaže. Jėgos ir maišto pritrūko ten, apie ką taip garsiai buvo šnekama – kovai su konformizmu.

Ironiška, bet didžiausiu nonkonformistu šiame spektaklyje visgi tapo aktoriaus kūnas: nepasiduodantis ir žaidžiantis pagal savo taisykles. Septintuoju punktu Nevykėlio akte įrašyta: „Smaukyti, kad išlietumei pyktį“. Deja, pačiam Nevykėliui pykčio pritrūko. Kaip ir sąmoningo įsakymo metu savo kūnui išsituštinti čia ir dabar. Turbūt ne vienas salėje sėdęs ir stebėjęs šį aktą pagalvojo, o ką jis su tuo turiniu darys, jeigu pavyks? Kur jis visa tai dės? Galbūt galėtų kaip avangardistas Piero Manzoni dar 1961 m. sukrauti visa tai į konservų dėžutę pavadinimu „Artist’s shit” ir parduoti aukcione spektaklio metu? Bet juk nuo to laiko praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Nevykėlio kūnas triumfavo – proto valia įveikta. Visgi ši dvikova buvo viena įdomiausių linijų spektaklyje.

Kafkiški traukuliai Pink Floydų ritmu

Franco Kafkos kūryba, Pink Floyd muzika, Klaipėdos kūrybinio inkubatoriaus „Kultūros fabriko“ scena, profesionalių menininkų trupė ir jaunas, ambicingas choreografas – skamba kaip garantuotos sėkmės mišinys, skirtas vaizduotės stimuliacijos išsiilgusiai publikai. Tačiau būna taip, kad tai, kas skamba per gerai, tiesa nebūna, tačiau skatina kūrinio keliamas problemas pastebėti bendrame kūrybiniame lauke. Šiuo atveju, choreografo Taurūno Baužo šokio spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ priverčia susimąstyti, kiek jauni kūrėjai nesąmoningai slepiasi savo autoritetų šešėliuose ir ar jiems užteks ryžto bandant atrasti savo pačių kūrybinę autonomiją.

Spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ remiasi Franco Kafkos laišku savo tėvui, tačiau kūrinyje šmėsteli ir aliuzijos į „Metamorfozę“, per žmogaus virtimo tarakonu įvaizdį. Pasirinkimas kurti šokio spektaklį pagal autoriaus laišką yra įdomus sprendimas, kadangi jis yra daugiaprasmis ir jautrus. Laiške F. Kafka kalba apie sudėtingus santykius su tėvu ir kaip jo totalitarinis auklėjimo būdas paveikė Franco santykius su aplinkiniais, kaip įrėžė jam amžiną kaltės jausmą, autoriteto baimę ir menkavertiškumo kompleksą. „Laiškas tėvui“ yra dovanotina medžiaga kūrybai, kadangi darbe analizuojama baimė, kurią autoritetai ar valdžios simboliai įskiepija savo pavaldiniams, ir iš to kylančios psichologinės bei socialinės problemos. Tėvo keliamas klausimas „kodėl bijai manęs?“ yra platus ir sudėtingas, aktualus daugelyje mūsų gyvenimo sričių, tačiau rašytojas, pasirinkdamas nagrinėti pačią intymiausią šios problemos dalį, paliečia mumyse slypinčių baimių ir kompleksų židinį.

Tėvo arba autoriteto figūra laiške virsta beveik mistine būtybe, kuri valdo visą sūnaus gyvenimą. Galima teigti, jog tėvas įkūnija ir Dievą, stebintį, vertinantį ir baudžiantį už kiekvieną tariamai neteisingą žingsnį, ir demoną, įkalinantį autorių baimėse, iš kurių padeda išsilaisvinti kūryba. Būtent kūryba ir vaizduotės pasaulis autoriui leidžia maištauti bei, analizuojant savo santykį su tėvo figūra, griauti kompleksus ir laisvintis iš visą apimančios jo įtakos.

Franco Kafkos laiško tonas yra jautrus, nuolankus ir be galo švelnus, darbe nėra rėksmingų ir emocingų priekaištų tėvui, bet greičiau bandymas suprasti jo elgesio motyvus. Į savo šeimos aplinką ir tėvo psichologiją yra žvelgiama iš melancholiškos pozicijos. Laišką galima vertinti kaip psichoanalizės seansą, kuris skirtas numalšinti griežtų ir sau prieštaraujančių auklėjimo metodų sukeltas pasekmes autoriaus psichologijoje. Laiškas tampa prozos kūriniu, kurio centras yra Francas Kafka ir jo tėvas, kol šeimos nariai tėra šešėliai, atsirandantys ir dingstantys laiško eilutėse.

Remiantis tokiu literatūriniu fonu, spektaklio kūrėjai pasirenka saugią laiško interpretaciją ir per daug nenuklysta nuo jo teminio pagrindo. Spektaklyje „Pradžioje buvo Kafka“ persipina baimė tėvui (autoritetui), siekis išsilaisvinti iš kompleksų kalėjimo ir perimti pasirinkimo laisvę į savo rankas. Mentalinio kalėjimo metafora atsikartoja daugelyje spektaklyje naudotų elementų. Akivaizdžiausiai tai pasireiškia per amorfinį kubą, kuris tampa durimis į F. Kafkos pasąmonę. Šiame pasaulyje mes matome autorių (Simonas Laukaitis), desperatiškai bandantį priešintis tėvo autoritetingai figūrai (Mantas Černeckas). Tėvo figūra, kurios galią sustiprina išraiškingi tarakono kiautą primemenantys kostiumai (kostiumų dailininkė Ugnė Tamuliūnaitė), sekioja paskui autorių kiekvienoje jo gyvenimo akimirkoje. Scenoje siekiama kurti bendrą F. Kafkos kūrybos jauseną, tamsią atmosferą, kurioje personažai išnyra ir dingsta tarsi miražai.

Spektaklyje judesių kompozicijas sudaro roplių judesius ir bandymo išsinerti iš savo kūno primenantys Kafkos solo bei emocionalūs duetai su kitais personažais, atskleidžiantys rašytojo dvasinį blaškymąsi. Charakteringi kostiumai, dramatiška vaidyba, judesių ekspresionalumas ir fone skambanti Pink Floydmuzika stiprina spektaklio vizualinę stilistiką, keliančią teatrališko koncerto įspūdį. Pasirodymas pasižymi jaunatvišku maksimalizmu ir siekiu pademonstruoti šokėjų fizines galias bei judesių žodyną. Vedami hipnotizuojančios Pink Floyd muzikos atlikėjai judesius derina prie painių muzikos ritmų bei žodžių, todėl choreografija remiasi ne pasakojimo vystymo, o muzikos vizualiniu išpildymu. Dėl stiprios muzikos įtakos spektaklio pasakojamasis aspektas pradeda nykti, judesių kompozicijos – niveliuotis bei kartotis. Norint išlaikyti Kafkos kūrinių stilistiką remiamasi fizinėmis deformacijomis ir apskritai fiziniu paveikumu, kurį seka melodramatiška ir emocionaliai vienspalvė vaidyba. Tai prideda daugiau chaoso, kadangi choreografija, nors ir preciziškai atlikta, nesugeba iki galo perteikti Kafkos santykių su tėvu, draugu bei sužadėtine.

Kadangi kūrinyje vaizdinių koliažo centru tampa Kafkos ir jo tėvo santykių vizualizacija, M. Černecko ir S. Laukaičio duetui skiriama daugiausia dėmesio. Choreografija pasižymi figūratyvinėmis šokio kombinacijomis, kurios varijuoja nuo klasikinio baleto iki šiuolaikinio šokio (Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro stilistikos ir Aurelijaus Liškausko choreografijos atspindys), bei itin ekspresyviais F. Kafkos agonijos deformuoto kūno vaizdiniais. Nors jų kovos emocionalios ir dramatiškos bei turi atspindėti tėvo ir sūnaus emocines kovas, tačiau labiau primena susipykusių meilužių peštynes. M. Černecko androgeniškas seksualumas, nugludinto preciziškumo judesiai kuria ne grėsmingu autoritetu pasižyminčią tėvo personą, bet S. Laukaičio personažo gyvenimą kontroliuojančio meilužio įspūdį. Tuo tarpu S. Laukaitis spektaklio eigoje kuria įspūdį, jog jo įkūnijamo F. Kafkos kova yra beviltiška nuo pat pradžių, nepaisant to, kad jam tariamai pagelbėja sužadėtinė ir draugo – vidinio moralinio palaikytojo – paskatinimai. Nors pabaiga, kai tėvas, užliūliuotas Franco mūzų, išskaidytos šviesos fone pamato jo iki plyšimo atvertą krūtinę, išteptą rašalu, ir tarsi suvokia savo kaltę dėl sūnaus kančių – itin dramatiška, tačiau tylus Franco išsliūkinimas iš laiško pasaulio leidžia manyti, jog pasąmonėje įvykusi pergalė tėra trumpalaikis skausmo numalšinimas, kuris iki galo neužgydys tėvo sukeltų žaizdų.

Kalbant apie moterų atliktus personažus, sunku įvardinti konkrečius charakterių bruožus ar reikšmingas simbolines prasmes. Draugo personažas (Aušra Krasauskaitė) spektaklio pradžioje kuria žaismingosios ir užslopintos F. Kafkos asmenybės pusės įvaizdį (kūrybinės potencijos ir galios simbolį), skatinantį autorių kovoti dėl savo dvasinės autonomijos. Draugas ir jo įtaka Kafkai atrodo labiau kaip duotybė, o ne spektaklio eigoje subrandintas charakteris. Tuo tarpu sužadėtinės vaidmenį atliekanti Ana Zamulskienė atrodo kaip fone plaukiojanti medūza, o ne nuotaka. Jos santykis su Kafka romantiškas, bet paviršutiniškas, kartkartėmis melodramatiškas (nors tai apskritai viso spektaklio problema). Kafkai nuotaka yra siekiamybė, tačiau sunku suprasti to priežastis. Laiške kuriamas įspūdis, jog ji įkūnija Kafkos norą sukurti šeimą. Galbūt jos paviršutinišką atvaizdavimą galima paaiškinti choreografo nenorą atitolti nuo medžiagos ir išlaikyti charakterių įvaizdį, kaip iš pasąmonės išnyrančių ir panyrančių figūrų. Nepaisant to, šokio spektaklyje vaizduojant santykius tarp mylimųjų reiktų įterpti aiškesnių aistros, meilės ir intymumo troškulio elementų, kad žiūrovui būtų aišku, jog tai yra nuotaka, autoriaus mylimoji, o ne eilinis, iš kūrybinės pasąmonės kylantis mūzos vaizdinys.

Kitaip tariant, moterims šiame kūrinyje yra duodamas pakankamai lengvas vaidmuo – įkūnyti Kafkos mūzas ir vidines motyvacijas. Nors jų choreografinės kompozicijos preciziškos ir dinamiškos, tačiau čia pat per daug abstrakčios, kad sukurtų paveikesnį kuriamų personažų įspūdį. Jos tampa ir choreografo, ir paties Kafkos vizualiniais šešėliais, mūzų miražais.

Tuo tarpu S. Laukaitis, atliekantis paties Kafkos vaidmenį, gauna sunkią užduotį pavaizduoti menininko, kenčiančio nuo menkavertiškumo komplekso ir atvirkštinio Edipo komplekso choreografinį vaizdinį. Iš tiesų sunku suvokti, kaip turėtų atrodyti tokios mitais apipintos asmenybės dvasinės kančios. Skaitant laišką susidaro įspūdis, jog Kafka už racionalaus ir intelektualaus žmogaus kaukės slėpė emocinį vulkaną, kuris (pakliuvus į neprofesionalaus kūrėjo rankas) gali virsti pernelyg daug verkšlenančiu, liguistu jautruoliu. Tad norint tinkamai apžaisti laiško stilistikoje padiktuotus Kafkos asmenybės bruožus reikia mokėti derinti augančią beprotybę, kančią, o galiausiai – dvasinės pergalės padiktuotą katarsį. Tačiau kūrėjai pasirenka Kafkos vidines kovas vaizduoti kaip jaunuolį, besiblaškantį tarp savo aistrų ir tėvo atšiauraus autoriteto. Tai galėjo būti geras sprendimas, jei ne atlikėjo perdėtas dramatiškumas ir emocinių niuansų nebūvimas. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklyje „Divizija“ (chor. Aurelijus Liškauskas) S. Laukaičio dramatiška ir gėdos iškreipta vaidyba buvo pliusas, tačiau šiame spektaklyje tai rėžia akį. Melodramatiškai vaizduojant kūrėjo kančias prarandamas personažo autentiškumas ir paveikumas, sugriaunamas personažo tolygus vystymąsis. Nors S. Laukaičio fizinis dramatiškumas vizualiai įspūdingas, o pulsuojantys, iki maksimumo ištempti raumenys kuria efektingą, iš kiauto besiveržiančios būtybės įspūdį, tačiau vaidybinio subtilumo nebūvimas atlikėjui pakiša koją. Kafka tampa figūra, draskoma kažkokios abstinencijos traukulių.

Tuo tarpu Pink Floyd muzika, kuri yra spektaklio varomoji galia, kelia dviprasmiškus jausmus. Nepaisant ausį veriančio garsumo, grupės efektinga muzika nepastebimai susilieja į vientisą foną, kuris nepastebimai susiniveliuoja su literatūriniu kūriniu, ir spektakliui suteikia ir idėjinį, ir atmosferinį pagrindą. Tačiau spektaklio eigoje tarp literatūros ir muzikos pradeda vykti kova dėl valdžios. Šokėjai pasiduoda muzikos galiai ir įkūnija dainuojamus žodžius, pamiršdami savo personažus.

Analizuojant choreografiją galima teigti, jog kūrėjai per daug nerizikuoja ir nenutolsta nuo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių stilistikos – choreografijoje naudojama daugiau baleto elementų, todėl šokis lengvai gali virsti įmantraus pozavimo maratonu. Tad žiūrovams, įpratusiems arba prie griežtų formų ir aštrių judesių pasižyminčio klasinio baleto, arba plaukiančiu lengvumu ir plastiškumu išsiskiriančio šiuolaikinio šokio, gali būti sunku priprasti prie tokios choreografijos. Iš vienos pusės, minėtų kūrėjų choreografinė kalba tinka atskleidžiant personažų charakteristikas šokio „nesuprantantiems“ žiūrovams, kadangi kalboje dera baleto efektingumas ir šiuolaikinio šokio emocinė variacija. Šokis geba suderinti skirtingų stilių kalbas, iš kurių susiformuoja daugeliui suprantamas vizualinis tekstas. Iš kitos pusės žiūrint, tokiam mišiniui gręsia būti nesuprastam ir klaidingai interpretuojamam, šiuolaikinio šokio mėgėjų atmetam kaip grįžimu atgal į laikus, kai baletas tik pradėjo laisvintis iš savo susikurtų taisyklių ir normų. Stebint, pavyzdžiui, Kauno šokio teatro „Aura“ pasirodymus, kuriuose judesių kombinacijos išplaukia viena iš kitos bei vyrauja žiūrovų pojūčiais ir suvokimu žaidžianti choreografija, nagrinėjama klaipėdiečių choreografija atrodo pernelyg figūratyvinė, poziška ir sumodeliuota. Dėl to Klaipėdos šokio kūrėjų pasirodymai dažnai nepelnytai atsiduria Lietuvos šokio paribiuose (akivaizdžiausias pavyzdys – Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre choreografo A. Liškevičiaus sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“). Šioje situacijoje negalima kaltinti jaunų ir ambicingų spektaklio kūrėjų, nes jie bando atrasti savo vietą šalies šokio erdvėje. Tačiau turėdami galimybę kurti ne valstybiniame teatre, jie turi išnaudoti laisvę, kad plėstų ir vystytų savo kalbą, ieškotų naujų galimybių perteikti jiems aktualias problemas ir apskritai drąsiau eksperimentuotų tiek temos, tiek išraiškos prasme. Kitu atveju, jiems gręsia įklimpimas į melodramatiškumo liūną.

Bendrai tariant, spektaklis „Pradžioje buvo Kafka“ kelia dvejopas emocijas. Nors šokėjų profesionalumas nenuneigiamas, tačiau vaidybos srityje reikėtų daugiau balanso ir subtilumo: personažai arba vienplaniškai isteriški, emocionaliai nestabilūs (S. Laukaičio Kafka), arba emocionaliai nepaveikūs (likę personažai). Tuo pat metu choreografijos poziškumas nors ir prisideda prie bendros spektaklio tematikos (Kafkos iškeltos kojos ir rankos – aliuzijos į „Metamorfozę“), tačiau nepasiūlo nieko naujo įdomesnei kūrinio interpretacijai. Kūrėjai labiau stengiasi vizualizuoti laiško turinį ir Kafkos kūrybos atmosferą, nei giliau pažvelgti į jo kūrinių prasmes, pateikti aktualesnę jų problematiką.

Nepaisant to, pagrindinis spektaklio pliusas būtų choreografo Taurūno Baužo siekis nerti į žmogaus kompleksų židinį ir remiantis vieno labiausiai vaizduotę žadinančių rašytojų kūryba, asmenybe ir simboliniu žodynu, bandyti perteikti skaudžius ir gniuždančius šeimos santykius. Tačiau kūrėjas gali plačiau nagrinėti Franco Kafkos kūrinių kontekstą ir nepaskandinti savęs autoritetų atkartojime (ar tai būtų Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, F. Kafka ar Pink Floyd). Palinkėčiau choreografui nerti gilyn į žmogaus tamsiąsias kerteles ir nebijoti jų pavaizduoti ne vien dekoratyviai ar iliustratyviai, bet bandyti atrasti savo unikalią šokio kalbą.

Publikuota

Mados dizaino studenčių kolekcijos mados šou „Apkalbos“

VDU Menų fakulteto bakalauro studijų programos Mados dizainas [Fashion Design] studentės dalyvavo tarptautiniame mados šou „Apkalbos 2016“. Šiuo renginiu anot organizatorių, „siekiama populiarinti mados kultūrą, keisti nusistovėjusį visuomenės požiūrį į madą kaip į masinį reiškinį ir pateikti ją kaip meno formą, skatinti jaunus gabius ir talentingus dizainerius kurti, atsiskleisti, padėti jiems surasti nišas tolesnei veiklai“.

Kolekcija „Išsilaisvinimas“

Gegužės 5 d.,Kauno „Gargaro“ klube vykusiame renginyje jaunosios dizainerės pristatė dvi mados kolekcijas. I kurso studenčių Esterės Gedvilaitės, Aistės Rimdeikaitės ir Karolinos Kemežaitės kolekcijoje „Išsilaisvinimas“ (Escaping) siekiama atskleisti šiuolaikinės moters troškimą priartėti prie gamtos, ekologijos ir taip išsilaisvinti iš XXI amžiaus „spąstų“. Kolekcijos inspiracija – paukščiai, todėl silueto griežtumas derinamas su lengvumu, kiekvienas kolekcijos modelis tai artėjimas į laisvę. Tuo tarpu, II kurso studentės Ramintos Razgutės ir I kurso studenčių Evelinos Kupšytės, Lukrecijos Zigmantaitės ir Ugnės Kardelytės kolekcija „Paplūdimys“ (Beach) – tai linksmas laisvalaikio praleidimas egzotiškame paplūdimyje. Nuotaikingi ir unikalūs maudymosi kostiumėliai, medūzos, maudymosi aksesuarai ir detalės įkvėpė kolekcijoje naudojamas formas ir raštus. Lengvi banguojantys audiniai atspindi vandens bangavimą ir mirgėjimąsaulėsspinduliuose. Gaivios ir žaismingos spalvos pabrėžia kolekcijos jaunatviškumą. Kolekcija „Išsilaisvinimas“ buvo pastebėta UNISON BEAUTY LAB grožio meistrų ir gavo apdovanojimą už kurybiškumą ir drąsą.

Studijų programą Mados dizainas [Fashion Design] Vytauto Didžiojo universitetas vykdo drauge su Centrinio Lankašyro universitetu (UCLan, Didžioji Britanija).