VDU Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie litvakų parodą „Parko galerijoje“

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.

Dar viena šilta ir nerūpestinga vasaros diena prasideda Parko galerijoje Kaune (M. Valančiaus g. 6), čia ramu. Tik staiga įprastą rytmečio rutiną sujaukia į galeriją įsiveržęs prancūzas, netikėtai sušukdamas: „Où est Chagall?“ (Kur Chagallas?). Žmogus pradeda blaškytis po galeriją ir tik po akimirkos suvokęs, kad jį suprantu, nurimsta ir išdidžiai džiaugiasi vedamas prie Marco Chagallo litografijos „Įsimylėjėliai“ (XX a. 6–7 deš.). Paaiškinus jam, kad tai tikrai originalas – nustemba, tačiau ir labai apsidžiaugia, jog garsų menininką ir Prancūzijos pasididžiavimą turi Lietuva. Tada išeina. Jam reikėjo tik Chagallo.

Iš kur galerijoje Chagallas? Meno kolekcininko, kuris nepanoro būti įvardintas, dėka Parko galerijoje atidaryta litvakų meno paroda dvilypiu pavadinimu – „Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“. Po šio sakinio ateina suvokimas, kad Lietuva užaugo. Vien tai, jog mūsų šalyje yra meno kolekcininkų, kurie dalinasi asmeniniais meno kūriniais, rodo, kad ir į meno bei kultūros pasaulį žiūrime kosmopolitiškiau. Menui nebereikia būti uždarytam tarp keturių sienų, o žiūrovas – ne tik turto savininkas, žiūrovas – tai visuomenė, o menas atviras jai.

Kolekcininko dėka galime išvysti garsių menininkų darbus gyvai ir laisvai galerijoje. Kiltų klausimas, ar tokio lygio kūrinių parodos reikėjo kolekcijos savininkui, autorių šlovei, ar mums. Greičiausiai atsakymas veda prie teiginio, kad to reikia mums visiems. Jos ypač reikia Kaunui, tai kultūriškai savalaikė iniciatyva. Pasigilinti į istoriją ir kultūrą įpareigoja tokie dideli vardai kaip Marc Chagall, Moshe Rosenthal, Emmanuel Mané-Katz, Théo Tobiasse, Ossip Zadkine, Pinchas Abramovich, Pinchus Krémègne, Neemija Arbit Blatas, Max Band, Itzik Benshalom ir pora kitų žydų tautybės menininkų, kurie ne litvakai, bet garbė juos eksponuoti, – Ernst Neizvestny ir Alberto Giacometti.

Paroda tampa praeitį ir dabartį jungiančiu tiltu. Kaunas tuoj žengs į Europos kultūros sostinės kelią ir būtent kultūra šiam miestui padeda naikinti savotišką prarają tarp miesto praeities ir žydų istorijos. Kaunas dažnai apibūdinamas kaip nacionalinis, tautinis miestas, visgi XX a. pradžios istorija byloja, kad žydai sudarė beveik pusę Kauno miesto gyventojų ir valdė beveik visą prekybą, didžiąją dalį amatų. Ir ši nepataisoma praraja, atsiradusi po miesto gyventojų žudynių bei užmaršties istorijos, parodoje išjaučiama kultūriškai. Žydai, kurie vienaip ar kitaip susiję su Kaunu ar Lietuva, nors tik simboliškai, kūrinių pavidalu, grįžta.

Parodoje ryškūs žydiškos kultūros kontekstai, pasakojimai, jie būdingi ir litvakams. Nuo biblinių laikų keliaujanti, vis išvaroma tauta savastimi simbolizuoja liūdesį. Dailės kūriniuose santūrumas ir liūdnumas tokie sutelkti, kad atrodo kaip žydų dailės skiriamasis bruožas. Nuo Arbit Blato „Paryžiaus tiltelio“ (1937) ir „Sniego“ (1943), kuriuose liūdesys tik vos juntamas, iki Maxo Bando kurtų skausmingos nuotaikos darbų.

Natiurmortuose įžvelgti liūdesio irgi galima. Pačiam žanrui būdinga priminti gyvybės trapumą, tačiau žydiški natiurmortai turi kitokio, įgimto liūdesio – čia net gėlės liūdnos. Ypatingas gėlių tamsumas ir niūrumas atsikleidžia Pinchaus Krémègne kūrinyje „Natiurmortas su pelargonijomis“ (XX a. 6 deš.). Darbo gelmė kyla ne tik iš tamsių ir negatyvių spalvų kompozicijos ar subtilios gėlių išraiškos, bet ir dėl jame spinduliuojančio gyvenimo būties trapumo, čia ryškesnio už bet kokių gėlių grožį.

Vis dėlto liūdesio ir rimtumo karalius šioje parodoje – Maxas Bandas. Natiurmortas „Gėlės“ (XX a. II p.) turi įtaigaus santūrumo, statiškumo, tačiau jo portretai – neaplenkiami. Viename jų – greičiausiai autoriaus sūnus, kurį jis taip mėgo tapyti. Sukrečia vaizdavimo jautrumas. Juodos vaiko akys nustelbia visą parodą, persmelkia liūdesiu kiekvieną žiūrovą, nebyliai kalba apie gyvenimo išbandymus ir sunkias patirtis. Nenuostabu, kad kūrėjas, net būdamas labai jaunas ir gana linksmo būdo, tiek kolegas, tiek kritikus stebino darbų rimtumu, o keistų atsitikimų būta ne vien dėl kūrybos. Bandas yra teigęs: „Paryžiuje kai kas man net patardavo pudra pabarstyti savo plaukus, nes esą nepražilę plaukai labai nesiharmonizuoja su mano kūryba“ (1932, „Suvalkietis“, 29:3).

Ekspresionistinis, laisvas potėpis vyrauja Moshe’s Rosenthalio kūryboje. Siluetai ir veiksmas darbuose abstrahuoti, nuasmeninti, koloritas šiek tiek prigesintas, taip lengvai išsiskiriantis iš bendros nuotaikos. Lengvų pastelinių spalvų kūriniai, paryškinti tamsesnių akcentų, tampa charakteringi. Nesilaikymas kontūrų suteikia kūriniams ritmo ir laisvo potėpio žaismą, kuris kartais įgauna kasdieniškos rutinos atspalvių ir nebeprimena džiugesio, o kartais varijuoja tarp lengvumo ir žaismingos nuotaikos. Ieškant vietos Rosenthalio kūriniams, parodos pavadinime „tarp santūrumo ir žaismės“ jam priklauso aukso viduriukas.

Théo Tobiasse’o šmaikščios daugiaplanės litografijos atskleidžia žaismingąją parodos pusę. Vien spalvų žaismas ir plastiškos figūros, kiek šaržuotos, tačiau pasižyminčios savita humoristine gaida, parodai suteikia linksmumo ir harmonijos tarp liūdnos ir linksmos išraiškos darbų.

Žaisminga ir kiek nerūpestinga nuotaika užklumpa pažiūrėjus į jau minėtą Marco Chagallo litografiją „Įsimylėjėliai“. Tai spalvingas ir šelmiškas kūrinys. Pora mėgaujasi aistringos meilės malonumais, o vos pastebimas trečias asmuo, dešiniajame kampe, žvelgia į žiūrovą lyg liepdamas suteikti privatumo tiems, kam jis šiuo metu reikalingas. Gaila, kad parodoje – tik ši Chagallo lengvo siužeto litografija, kuri negali nei atskleisti visos jo kūrybos svorio, nei konkuruoti su labai rimto krūvio kitais parodoje esančiais darbais.

Galime konstatuoti, kad kamerinė ekspozicija su ypač garsių menininkų darbais sužimba savo estetika ir kultūrine koncepcija. Įžengus į parodos salę kyla džiugesys ir dėl ekspozicijos darnos, kūriniui tarpusavyje suskamba. Kiekvienas autorius labai savitas, tačiau ir harmoningai dera su visuma. Parodoje dominuoja ramuma, o žaismingumas pasireiškia kaip ryškus prieskonis.

Publikuota – 7md.lt