VDU bendruomenės prisiminimai apie profesorių Bronių Vaškelį
Lapkričio 14 d. minime Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Garbės profesoriaus, buvusio VDU Rektoriaus, Menų fakulteto Teatrologijos katedros įkūrėjo, tarptautinės vakarietiškos teatro tyrimų mokyklos Lietuvoje pradininko, filantropo, skatinusio ir rėmusio humanitarinių mokslų plėtrą bei studentų mokslinę veiklą, Broniaus Vaškelio (1922 11 14 – 2021 09 03) šimtmetį.
Prisiminimais apie išskirtinę profesoriaus asmenybę, mokslininko įtaką Lietuvos teatro tyrimams pasidalino VDU bendruomenės nariai – profesoriaus kolegos – architektūrologas prof. habil. dr. Vytautas Levandauskas, teatrologė Vitalija Truskauskaitė, profesoriaus doktorantai, teatrologai – prof. dr. Jurgita Staniškytė, doc. dr. Edgaras Klivis, doc. dr. Rūta Mažeikienė, doc. dr. Nomeda Šatkauskienė, Humanitarinių mokslų fakulteto literatūrologės doc. dr. Indrė Žakevičienė, prof. dr. Dalia Kuizinienė.
Nuo pat atvykimo į VDU prof. Bronius Vaškelis buvo ir tuometinės Lietuvių literatūros katedros narys, skaitė literatūrologijos magistrantams lietuvių prozos ir dramaturgijos tekstų analizės kursus, dalyvavo literatūrologijos doktorantų komitetuose, pirmųjų VDU apgintų literatūrologų disertacijų gynimuose. Matydamas lyginamųjų studijų būtinybę profesoriaus iniciatyva buvo įkurtas prof. Broniaus Vaškelio literatūrinės komparatyvistikos centras, leidęs knygas, organizavęs renginius.
Rektoriaus regalijų įteikimas B. Vaškeliui 1993 m.
Vytautas Levandauskas: Profesorius buvo daugiau kaip 20 metų už mane vyresnis, jaučiau jam didžiulę pagarbą ir stebėjausi jo ramybe, santūrumu, įžvalgumu, o taip pat ir tvirtybe išlaikant savo nuomonę. Net labai sudėtingose, įtampos kupinose situacijose buvo stoiškas. Kai Profesorius ėjo rektoriaus pareigas, ne kartą teko dalyvauti rektorato posėdžiuose, o vėliau mudu tapome pirmaisiais Menų fakulteto katedrų vedėjais. Profesorius – Teatrologijos, o aš – Menotyros. Iš pradžių fakultetas vykdė tik vieną pagrindinių studijų Menotyros programą, tai ne iš karto supratome, kam dvi katedros, jei programa viena abiems bendra. Tai buvo strateginis žingsnis fakultetui plėstis, o plėtra vyko per magistrantūros studijas. Palaipsniui sukūrėme Dailėtyros, Architektūrologijos ir Teatrologijos programas.
Nuo 2000 m. pradėjau eiti dekano pareigas, o Profesorius toliau vadovavo Teatrologijos katedrai. B. Vaškelis gerbė kiekvieną universiteto žmogų kaip asmenybę. Ypač vertino asmeninį privatumą, konfidencialumą. Kiek pamenu, į jo (katedros vedėjo) kabinetą Laisvės al. 53 galėjo užeiti tik vienas žmogus, kas jis bebūtų – studentas, dėstytojas ar dekanas. Jokių pašalinių ar patarėjų. Profesoriaus priėmimo valandomis net jo artimiausias žmogus – visur lydinti garbaus amžiaus žmogų žmona Stasė laukdavo dekanato priimamajame. Teatrologijos katedros kelias nebuvo lengvas – trūko dėstytojų, veiklą labai komplikavo konfliktiniai santykiai su Vilniaus Muzikos akademijos teatrologais. Jie dar paaštrėjo, kai į katedrą atėjo docentai Aleksandras Guobys ir Rūta Skendelienė. Katedrai išlikti ir iškilti labai padėjo B. Vaškelio korektiškumas ir autoritetas.
Profesorius visaip rėmė teatrologijos studijų ir mokslo augimą. Jis ėmėsi vadovauti pirmiesiems doktorantams – Jurgitai Staniškytei, Nomedai Šatkauskienei, Rūtai Mažeikienei, Edgarui Kliviui, kurie sėkmingai baigė studijas ir tapo mokslų daktarais. B. Vaškelis skatino teatro pasaulio pažinimą ne tik „iš gilumos”, bet ir iš plačios aplinkinės erdvės. Tai sutelkė jaunus žmones į intelektualią Teatrologijos mokyklą, kuri užėmė tvirtą poziciją mokslo ir meno pasaulyje, iškilo į tarptautinį lygmenį. Profesorius asmeniškai daug padėjo doktorantams keliant kvalifikaciją, gaunant stažuotes JAV aukštosiose mokyklose. Menų fakultete įkūrus mokslo periodinį žurnalą „Meno istorija ir kritika” keliolika metų buvo jo redakcinės kolegijos narys. Skatindamas teatrologijos mokslo plėtrą Profesorius įkūrė tęstinį leidinį „Teatrologijos eskizai”, kuriame savo darbus skelbė fakulteto absolventai ir magistrantai. Turbūt niekas neabejoja, kad Menų fakultetui labai pasisekė, kad jo augime aktyviai dalyvavo tokia asmenybė kaip Bronius Vaškelis.
Profesoriui Broniui Vaškeliui – 90. Knygos „Žvilgsnis iš atokiau” III dalies pristatymas.
Vitalija Truskauskaitė: Profesoriaus Broniaus Vaškelio akademinė veikla buvo gerai regima ir pastebima. Norėčiau pasidalinti keliais įspūdžiais, kurie lydi mane iki šiol ir skatina palaikyti dialogą su iškiliu mokslininku.
Profesoriaus socialiniai gestai, regėti viešoje erdvėje stebino ir kėlė nuostabą. Rektoriaus inauguracijos metu, akademinės bendruomenės akivaizdoje, profesorius priėmė Rektoriaus regalijas, buvo pasveikintas ir išskirtas iš bendruomenės ypatingai pagarbiai. Naujojo Rektoriaus veide buvo regima atsakomybė ir visiškai netikėtas nuolankus susitaikymas su prisiimtos atsakomybės našta. Galėjau tik spėlioti, kodėl taip ramiai, kukliai ir labai oriai profesorius priėmė sau naują ir tokį iškilų socialinį vaidmenį jo visiškai nereikšmindamas.
Kitas socialinis gestas padėjo suprasti profesoriaus išskirtinai kuklią laikyseną.
Profesorius, atsisveikindamas su teatrologijos katedros bendruomene katedros vedėjo pareigų perdavimo ženklu pasirinko… pieštuką. Pieštukas iš jo ranku buvo perduotas profesorei Jurgitai Staniškytei. Jokio galios, valdingumo ar savo statuso pakeitimo sureikšminimo. Ne, ne „valdžios“ žmogus buvo mylimas profesorius. Prisimenu ilgą pokalbį apie akademinės karjeros pradžią Amerikoje. „Man likimas lėmė dirbti daug administracinio darbo“. Tik tiek apie savo išskirtinius socialinius vaidmenis. Ir pridūrė: „Esu dirbęs daug ir kitų darbų. Kirtau medžius“. O profesoriaus mylima žmona ponia Stasė, papildė: „Taip, buvo medkirtys. Ten ir kojas nušalo.“
Profesoriaus pasaulis, skaldytas karo, emigracijos patirtimis, persmelktas Tėvynės ilgesiu, nušviestas mokslininko smalsumu, išskirtinėmis intelektualinėmis refleksijomis ir pagarba kūrybai – stebina savo vientisumu. Profesorius buvo apdovanotas retu gebėjimu matyti pasaulio vientisumą ir priimti gyvenimą kaip dovaną. Taip aš supratau mylimo profesoriaus kuklumą.
Prof. Bronius Vaškelis su žmona Stase Vaškeliene
Jurgita Staniškytė: Profesorių B. Vaškelį drąsiai įvardyčiau VDU teatrologijos mokyklos, o kartu ir vakarietiškos teatro studijų krypties Lietuvoje įkvėpėju ir įkūrėju. Profesorius visokeriopai skatino teatrologijos mokslo plėtrą – tiek savo pavyzdžiu, metodologiškai ir sistemingai gilindamasis į dramos teoriją ir išeivijos teatro istoriją, tiek parama: rūpinosi dėstytojų ir doktorantų stipendijomis stažuotėms užsienyje, universitetui dovanojo savo ilgus metus kauptą biblioteką, rėmė studentus ir jaunus tyrėjus, finansavo kultūros leidinius.
Mes, VDU teatrologai, mėgstame sakyti, kad turime du tėvus: Balį Sruogą, įsteigusį Teatrologijos mokyklą tarpukario VDU ir Bronių Vaškelį, kuris ją atkūrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Man profesorius visada buvo aukštos akademinės etikos pavyzdys, savo veiksmais įrodęs, kad universitetinė aplinka visų pirmą yra pagarbos, kolegialumo, bendradarbiavimo ir dėmesio kitam vieta. Ypač imponavo absoliutus profesoriaus nesavanaudiškumas, bet kokių akademinio narcisizmo apraiškų nebuvimas, gebėjimas geranoriškai įsiklausyti į kolegų nuomonę ir dosniai dalintis. Asmeniškai esu profesoriui dėkinga už daugelį dalykų, jo dėka atradau amerikietiškąją teatrologijos mokyklą ir tarptautines akademines patirtis, o svarbiausia suvokiau, kad administracinis darbas universitete netaps biurokratine rutina, jeigu pagrindinę jo funkciją suprasime taip, kaip ją suprato prof. B. Vaškelis – kaip norą skatinti ir įkvėpti.
Nomeda Šatkauskienė: Man teko didžiulė garbė ir džiaugsmas būti tarp pirmųjų naujai įsteigtos Teatrologijos katedros studentų. Laikau save Profesoriaus mokine ir šiandien galiu drąsiai prisipažinti, kad būtent Bronius Vaškelis buvo tas žmogus, kuris turėjo lemiamos reikšmės mano gyvenime. Tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Profesorių Bronių Vaškelį menu su didžiule pagarba ir jauduliu. Kai sutikau Profesorių, jis jau labai daug pasiekęs mokslininkas, tačiau labiau nei jo akademiniai pasiekimai man įspūdį darė jo žmogiškosios savybės – pagarba kitam, tolerancija, geranoriškumas, gebėjimas diskutuoti, priimti kitokį požiūrį. Mano akimis, tai buvo žmogus, įkūnijęs geriausias demokratijos vertybes ir mąstymo laisvę. Būdamas solidaus amžiaus, jis kartu buvo jaunas savo vidumi. Būdamas labai paprastas, jis kartu atrodė atitrūkęs nuo žemiškų reikalų. Gerai pamenu, kai per 90-mečio šventę susijaudinęs Profesorius mums, atėjusiems jo pasveikinti buvusiems studentams, pasakė, kad jis niekaip negali patikėti, kad jam jau 90 metų. Taip ir man sunku susitaikyti su mintimi, kad šiandien Profesoriaus nebėra, nes žinojimas, kad jis vis dar čia –tarp mūsų – man visada teikė vilties ir ramybės.
Bronius Vaškelis be jokios abejonės suvaidino lemiamą vaidmenį įkuriant teatrologijos studijas VDU. O tais laikais tai padaryti nebuvo paprasta! Daugelį metų jis buvo ištikimas vakarietiškais mokymo principais grįstų studijų puoselėtojas, gynėjas ir stabilumo garantas. Nėra abejonės – jei ne Profesoriaus geranoriškumas, jo solidus akademinis statusas, vargu ar VDU būtų teatrologijos katedra, o be jos teatrologijos mokslas Lietuvoje niekada nebūtų toks stiprus ir įvairiapusis, koks yra šiandien. Manau, tai ir yra geriausia padėka ir gražiausias profesoriaus atminimo įprasminimas.
Garbės daktaro vardo suteikimas prof. M. Gimbutienei 1993 m.
Edgaras Klivis: Pirmiausia į galvą ateina profesoriaus Broniaus Vaškelio didžiulė patirtis ir vidinė laisvė. Iš pirmo žvilgsnio jis nedarydavo didelio įspūdžio – buvo santūrus, nepiršdavo savo nuomonės, nesiekė imponuoti. Tačiau pamažu, bendraujant per paskaitas, konferencijose, viešuosiuose renginiuose išryškėdavo jo taip mėgtas „žvilgsnis iš atokiau”, neturintis provincialumo, nelabai bijantis kam nors neįtikti, atviras. Taip ir jautėsi, kad profesorius buvo išugdytas laisvesnės akademinės kultūros. Kartu Profesoriui buvo būdingas natūralus rūpestis tą laisvą aplinką sukurti ir puoselėti čia – Lietuvoje, VDU. Mane – Teatrologijos magistrantūros programos studentą jis mokė įdėmaus dramos teksto skaitymo (close reading) – prisimenu, kad jo metodo, ištraukiančio kokį vieną iš pažiūros atsitiktinį dramos teksto žodį, esmė paaiškėdavo pamažu – tik po kurio laiko suprasdavai, kad prieš tave išsiskleidė nauja semantinė struktūra. Vėliau Bronius Vaškelis tapo mano disertacijos vadovu. Rašiau apie sovietmečio teatrą, todėl jo „žvilgsnis iš atokiau”, niekaip nesusijęs su lietuviškos teatrologijos hierarchijomis buvo tiesiog būtinas. Buvau laimingas, nes galėjau daryti ką noriu – iš Profesoriaus sklisdavo vien palaikymas, niekada jokios opresyvios autoriteto galios.
Manau, kad ši laisvė išugdė mus visus – VDU teatrologus, Profesoriaus mokinius. Rami Profesoriaus paspirtis suteikė galimybę čia, Kaune, sukurti alternatyvią teatro tyrimų mokyklą, o tai reiškia, kad Lietuvos teatrologijoje jo dėka atsirado daugiau skirtingų požiūrių ir vertinimų, išsiplėtė diskusijos laukas – visi suprantame, kad tai bet kurios humanitarinės disciplinos pagrindas. Broniaus Vaškelio įkvėpta ir sukurta teatrologijos mokykla nebuvo niekaip pririšta prie praeities, ankstesnio paveldo, o vietoje to turėjo stiprią motyvaciją ieškoti ir atrasti kažką naujo – naujus tyrimo metodus, naujus kontekstus, naujas teorines prieigas. Pasirodė, kad būtent šis ryžtas yra būtinas, jei norime, kad Lietuvos teatro tyrimai būtų išgirsti Vakarų akademiniame lauke. Šiandieną jaučiamės natūralia šio lauko dalimi ir manau, kad Profesorius nenusivylė – jo investuota energija davė vaisių. Nors jauniausia Teatrologijos katedros karta profesoriaus Broniaus Vaškelio jau nebesusitikdavo (pažinojo daugiau iš tekstų), visgi ir toliau jautė jo dėmesį – Profesorius buvo katedros mecenatas, jo įsteigta stipendija buvo parama daugeliui magistrantūros ir doktorantūros studentų, jis taip pat rėmė mokslinį žurnalą „Teatrologiniai eskizai”.
Rūta Mažeikienė: Profesorių Bronių Vaškelį laikau svarbiausiu savo akademinio pasaulio Mokytoju. Dar studijuojant Teatrologijos magistrantūros programoje man didelį įspūdį darė laisvas, vakarietiškas Profesoriaus mąstymas ir be galo šiltas, betarpiškas santykis su studentais. Dėstydamas „Dramos teksto analizės“ kursą, jis neskaitė tradicinio tipo paskaitų, o organizuodavo „atidaus skaitymo“ arba, kaip jis sakydavo, „teksto blusinėjimo“ laboratorijas. Nors tuo metu toks mokymosi metodas mums atrodė gana neįprastas, tačiau tokiu būdu Profesorius ugdė mūsų atidumą detalėms, gebėjimą gilintis, abejoti, kelti klausimus ir diskutuoti. Žinoma, tai supratau kiek vėliau.
Kai pradėjau studijuoti doktorantūros studijose ir profesorius Vaškelis tapo mano disertacijos vadovu, tą patį „Dramos teksto analizės“ kursą pradėjome dėstyti dviese. Tos kelių metų bendro dėstymo patirtys man kaip pradedančiai dėstytojai buvo be galo svarbios. Iki šiol prisimenu tuos penktadienius kuomet Profesorius atvažiuodavo iš Vilniaus į Kauną ir mudu gerą pusdienį drauge su Teatrologijos magistrantais „blusinėdavome“ dramos tekstus: nuo Sofoklio iki Ostrausko, nuo Čechovo iki Parulskio… Taip pat prisimenu ir tuos penktadienius kuomet jau aš važiuodavau į Vilnių ir, susėdę jo kabinete Vokiečių gatvėje, aptarinėdavome ne tik mano disertacijos klausimus, bet ir pačius įvairiausius dalykus: teatrų premjeras, naujai išleistas knygas, studentų darbus, akademinio pasaulio aktualijas. Doktorantūros studijų metu gavau iš Profesoriaus pačius vertingiausius dalykus: pasitikėjimą, paskatinimą, mokslinę mentorystę ir akademinę bendrystę.
Kažkada paskaitų metu profesorius Bronius Vaškelis yra mums pasakęs – „Jeigu universitete neturėsite klausimų, tai gyvenime neturėsite atsakymų“. Prisimindama šią frazę galvoju: „už tai, kad šiandien turiu atsakymus į tam tikrus klausimus, esu dėkinga būtent profesoriui Vaškeliui“.
Profesoriui Broniui Vaškeliui – 90. Knygos „Žvilgsnis iš atokiau” III dalies pristatymas.
Dalia Kuizinienė: įstojusi į atkurtosios VDU doktorantūros 1992 m. kursą turėjau galimybę ir laimę klausyti išeivių profesorių Rimvydo Šilbajorio ir Broniaus Vaškelio paskaitų. Nuosekli ir detali teksto analizė buvo svarbiausias profesoriaus Vaškelio analizuotų Mariaus Katiliškio prozos, Antano Škėmos dramaturgijos bruožas. Kadangi ankstesnėje lietuvių literatūrologijoje dominavo daugiausiai interpretacija, tai detalus teksto skaitymas buvo ne visiems to meto doktorantams priimtinas. Seminarų metu pasigirsdavo ir kitų nuomonių bei abejonių, bet Profesorius labai argumentuotai, vienu sakiniu gebėjo visus įtikinti detalaus skaitymo būtinumu. Skaityti paskaitas magistrantams ir doktorantams jis surasdavo laiko net ir būdamas Rektoriumi, taip pat visada dalyvaudavo Lietuvių literatūros katedros renginiuose ir po jų vykusiuose pasisėdėjimuose. Viena iš man labiausiai įstrigusių jo savybių – dėmesys, kuriuo jis apdovanodavo kiekvieną kartą susitikęs. Visada domėjosi, ką šiuo metu veiki, įvertindavo Tavo jau atliktus darbus, skatindavo naujiems. Profesorius buvo mano disertacijos oponentas, tačiau realiai labiau „advokatas“ ir pagalbininkas: per visą disertacijos gynimą jaučiau savo vadovo prof. Rimvydo Šilbajorio ir savo oponento prof. Broniaus Vaškelio palaikymą ir pritarimą, tai suteikė tiek pasitikėjimo….
Su Profesoriumi bendravau iki pat jo išėjimo: nors ir reti susitikimai ar pokalbiai telefonu su juo ar p. Stase rodė, kad nors ir gyvendami Floridoje, jie visa savo širdimi buvo čia, Lietuvoje, Vytauto Didžiojo universitete, kuris itin svarbus ir neatsiejamas jų gyvenimo etapas.
Indrė Žakevičienė: Profesorių Bronių Vaškelį pirmąkart sutikau Vytauto Didžiojo universiteto rektorate, jeigu taip galima pavadinti itin kuklų kabinetą S. Daukanto gatvės 28-to numerio pastate. Profesorius Vaškelis buvo universiteto Rektorius, o aš – pirmų metų doktorantė, atėjusi patarimo, kaip greičiausiai surasti ir pasiekti primirštą lietuvių išeivijos poetą, gyvenantį Londone. Rektoriui rūpėjo vienintelis klausimas – ar to poeto reikia tam, kad būtų vertingesnė būsima disertacija. Taip, patikinau. Truputį pasikalbėjome apie būsimą mano tyrimą, ir Rektorius po kelių minučių pokalbio telefonu atvėrė man kelią ne tik į Londoną, bet ir į kitą akademinio gyvenimo lygmenį. Ir šitai buvo padaryta su giedra šypsena, drąsinančiu žvilgsniu, labai paprastai, tarsi tokie prašymai patarti būtų natūrali universiteto vadovo kasdienybė. Tokį Profesorių Vaškelį ir prisimenu – itin šiltą, itin giedrą, labai paprastą, bet reiklų, konkretų, nedaugžodžiaujantį. Erudicija ir tolerancija – pirmi žodžiai, ateinantys į galvą, prisimenant Profesorių Vaškelį-dėstytoją. Pirmais atgautos Nepriklausomybės metais laisva vakarietiška mintis ir Lietuvoje dar negirdėtos teorijos tikrai įkvėpė, atrodė, kad kalnus nuversim… Profesorius Vaškelis-mecenatas, literatūrinės komparatyvistikos tyrimų rėmėjas, liko atmintyje kaip dalykiškas tiesos žmogus, visada pasirengęs patarti, bet pasitikintis ir gerbiantis kito savarankiškumą.
Rektorius, Profesorius, Mecenatas… bet jeigu kas paklaustų paprastai – Bronius Vaškelis… kokį jį prisimeni? Pirmiausia prisimenu šviesias linksmas akis. Profesorius Bronius Vaškelis buvo linksmas ir labai labai šviesus.