Vaikų dramaturgija – teatro Achilo kulnas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Daiva Čepauskaitė. Elijaus Kniežausko nuotr.

Daiva Čepauskaitė. Elijaus Kniežausko nuotr.

Niekaip neišsprendžianma nacionalinės dramaturgijos stokos problema teatrą kamuoja jau daugelį dešimtmečių. Ypač mažai pagal originalias dramas pastatytų spektaklių galima išvysti vaikiškuose spektakliuose.

Apie tai, kur reikėtų ieškoti šių pasekmių priežasčių bei kokios yra šiuolaikinės nacionalinės vaikų dramaturgijos tendencijos, – pokalbis su Kauno teatrams, ypač Kauno valstybiniam lėlių teatrui, pjeses rašančia dramaturge Daiva Čepauskaite.

– Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti priežasčių? Šią problemą lemia talentų stoka, dramaturgų ruošimo spragos ar…?

– Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Turiu galvoje sistemingas, išsamias profesijos studijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis – čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, aš nežinau. Reikėtų klausti tų, kurie kuria strategijas teatro procesams ir vadovauja jų vyksmui, nes frazė „Lietuvoje dramaturgijos nėra” populiarumu jau turbūt prilygo posakiui „kiek buvo litais, tai dabar eurais”.

– Kokia dramų rašymo lėlių teatrui specifika? Ar ji gerokai skiriasi nuo vaikų dramaturgijos, skirtos vaidinti žmonėms?

– Rašydama lėlių teatrui niekada negalvoju, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, manau, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika man – neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoju, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras man, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Aš jomis tiesiog pasitikiu. Rašyti lėlėms taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir žmonėms – tokia yra mano rašymo lėlių teatrui specifinė taisyklė.

– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate kurdama dramas vaikams?

– Pagrindinis iššūkis, man rodos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame gali girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali. Todėl manau, kad pagrindinė problema – sukurti su vaiku tokį žmogišką ryšį, kuris paveiktų ne mažiau nei paveikslėliai ekrane.

– Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Kodėl taip yra?

– Populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis. Be to šiuolaikiniai autoriai – visada rizika, o klasikiniai pastatymai tarsi iš anksto apsaugo bent jau nuo literatūrinės nesėkmės.

– Koks jūsų pačios santykis su teatro praktika? Ar stebite, analizuojate sceninę jūsų literatūros kūrinio realizaciją?

– Mano santykis su teatro praktika – kaip su motina-gimdytoja, motina-maitintoja ir motina-tėvyne. Pradėjau rašyti teatrui, vaidindama scenoje. Mačiau, kaip mano tekstai apsigyveno aktorių lūpose, teko net pačiai vaidinti savo rašytų tekstų spektakliuose, savo kailiu pajuntant visas teksto klaidas ir duobes. Tad gimiau iš praktikos, ji mane maitino ir teikė jėgų. Vėliau paauglystėje kaip normalus vaikas protestavau (atiduodavau tekstą ir visiškai nedalyvaudavau tolesniame spektaklio kūrime). Dabar su ta praktika sutariame puikiai, kūrinio realizacijoje dalyvauju pagal poreikį ir galimybes. Jeigu režisieriui reikia, kad aš dalyvaučiau, – dalyvauju, jei ne – nesikišu, nekontroliuoju, o į klausimą, ar galima trumpinti vieną ar kitą vietą, visada atsakau – be abejo, taip.

– Ar rašydama pjesę tyrinėjate šiandienos mažąjį žiūrovą ir jo aplinką?

– Svarbiausias mano principas rašant vaikams – kalbėti su jais taip, kaip su žmonėmis, kurie yra nė kiek už mane nekvailesni. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra mažiau laiko praleidę šioje žemėje ir kartais turi mažiau patirties, bet ne mažiau proto. Specialiai vaiko aplinkos netyrinėju, nes jis gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir mes, suaugusieji. Jie dalyvauja mūsų barniuose ir išgyvena mūsų karus. Jie yra tos pačios mus supančios neteisybės, nepagarbos arba meilės liudininkai. Jie yra mes. Jie nėra būsimi žmonės, jie jau yra žmonės. Todėl rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems. Rašydama aš tyrinėju tiesiog žmogų, nepriklausomai nuo to, ar jam septyneri ar septyniasdešimt.

– Kaip vertinate vaikų dramaturgiją (ir lėlių, ir dramos teatro) visoje šalyje, žvelgiant iš estetinės pusės? Galbūt įžvelgiate tam tikras tendencijas?

– Negaliu vertinti apibendrintai visos šalies darbų, bet iš estetinės pusės man visada įdomiausi tie menininkai, kurie susikuria savitą, autentišką estetiką. Tokios vaikų teatro asmenybės, kaip Vitalijus Mazūras arba Saulė Degutytė, pačios yra tapę pilnaverčiu pasauliu, kuriam, manau, nereikia dramaturgo. Jie patys yra teatro planetos, kuriose yra ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas, ir smegenys, ir didelė graži širdis.

– Šiandien populiarėja spektakliai vaikams, kuriuose nebelieka tradicinės pjesės, dramaturgija kuriama veikiant kitiems spektaklio elementams. Kaip jūs į tai žvelgiate? Ar tai byloja tik apie šiandienio (postdraminio) teatro estetinę plėtrą, ar tai globalesnė tendencija, kelianti dramos reikalingumo klausimą?

– Žvelgiu į tai su džiaugsmu. Visas tradicijas kada nors mėginama sulaužyti, ir jeigu tai vyksta, vadinasi, apskritai kažkas vyksta. Lietuvių dramaturgija ilgai buvo labai literatūriška. Aš už tai, kad scenoje būtų mažiau literatūros, daugiau teatro, kad kalbama būtų tik tada, kai istorijos neįmanoma perteikti kitomis priemonėmis. Apie globalias teatro tendencijas nesiimsiu kalbėti, nesu teatro teoretikė, bet manau, kad tai ne tik šiandienos teatro, bet ir viso mūsų laikotarpio bruožas. Gyvename vizualumo laikais, bendraujame paveikslėliais, o tekstą trumpiname kaip įmanydami. Tokia SMS’ų epocha, kurioje pagrindinė informacija perduodama vaizdo kanalais, žodžius pakeičiant kitais simboliais, ikonomis, sutartiniais ženklais. Jei teatre nebelieka tradicinės pjesės, gal visiems tik geriau – teatre vyksta gyvi procesai, o dramaturgams mažiau teksto rašyti reikia. Jeigu kada nors drama apskritai taps nereikalinga spektakliui, išgydysime tą amžinai skaudantį Achilo kulną (lietuvišką dramaturgiją) amputuodami visą koją ir mokysimės vaikščioti netradiciniu būdu – ant rankų…

 

Publikuota www.kaunodiena.lt