Tapatumo formos | Lina Preišegalavičienė
Atidus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menotyros katedros dėstytojos dr. Linos Preišegalavičienės žvilgsnis į tarpukario interjerus Lietuvoje sudrebina iškart du mitus: tiek pernelyg aukštinantį lietuviškąjį art deco stilių, tiek niekinantį bet kokias mūsų dizaino tradicijas. Ką iš lietuviškų būstų atminties ištrynė laikas, o ką – patys gyventojai, monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ autorės klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.
– Iki jūsų disertacijos apie tarpukario interjerus ir jos pagrindu išleistos knygos ši sritis rimčiau nenagrinėta. Kaip ja susidomėjote? Galbūt šiuo keliu žengėte vedama sentimentų?
– Lemtingų veiksnių buvo ne vienas. Jei kalbėtume apie sentimentus, pirmiausia turėčiau pasakyti, kad esu trečios kartos kaunietė. Todėl sentimentų senelių kartai, jų aplinkai, be abejo, buvo. Susidomėjimą lėmė ir profesija. Būdama interjero architektė norėjau labiau įsigilinti į savo profesiją. Dirbant su klientais susiformavo ir poreikis pažvelgti į šį istorijos etapą. Dažnai susidurdavau su neigiamomis nuostatomis lietuvių autorių dizaino darbų atžvilgiu. Daug kam atrodo, kad praeityje dizainas buvo tik Italijoje ar Vokietijoje, bet ne Lietuvoje. Šitoks įsivaizdavimas mane nuliūdindavo ar papiktindavo. Todėl norėjau pati pasitikrinti, ar teisingai galvoju, ar turėčiau kuo sudominti užsakovus, rodydama jiems vietos dizainerių kūrinius.
Įvairiuose baldų ir šviestuvų dizaino mokymuose užsienyje matydavau, kaip žmonės brangina savo praeitį, istoriją, dizaino paveldo objektus. Žiūrėdama į užsienio dizaino istorijos etalonus mąstydavau, kad ir pas mus buvo tokių grožybių. Netgi tėvų, senelių namuose stovėdavo istorinių vietos gamybos baldų, šviestuvų, kuriuos būtų galima rodyti muziejuose. Art deco prasilenkia su taupumo logika, kuri lietuviams aktuali tiek tarpukariu, tiek dabar.
Galimybe rašyti disertaciją apie tarpukario interjerą pradėjau domėtis dar 1994 m. Bet tuometis VDU Menų fakulteto dekanas profesorius Vladas Stauskas patarė, kad medžiagos šia itin mažai, o kol nėra disertacijos apie tarpukario Lietuvos architektūrą, į interjerų sritį neverta lįsti.
– Tačiau jūsų monografija sudaro įspūdį, kad medžiagos apstu: cituojama daugybė šaltinių, publikuojama šimtai nuotraukų.
– Manau, kad mano sukauptos medžiagos gausą lėmė pasirinktas tyrimo metodas. Jei būčiau dirbusi taip, kaip įprasta menotyroje, galbūt ir nebūčiau atradusi tiek informacijos. Tačiau, kaip ir rašau knygos įvade, ėmiau domėtis kolektyvinės atminties metodu. Tai man leido tyrinėti ne vien brėžinius, išlikusius projektus, autentiškus daiktus, bet ir remtis prisiminimais, istorinėmis fotografijomis, į tyrimo lauką galėjau įtraukti ir profesionalius, ir neprofesionalius objektus. Šis metodas leido objektyviai atspindėti situaciją, parodyti emocijas, kurios interjere labai svarbios. Man rūpėjo atskleisti, kodėl kuriant interjerus pasirinkti vienokie ar kitokie sprendimai, kodėl vieni jų pamėgti, o kiti – ne. Siekiau parodyti kuo tikresnį ir objektyvesnį vaizdą. Manau, kad šiuolaikiniai kūrėjai knygoje tikrai ras idėjų. Be to, pateiktos nuorodos į visus šaltinius, todėl norintys įsigilinti pamatys, kad medžiagos tikrai daug.
– Medžiagą rinkote ir tyrinėjote ne tik Lietuvoje, bet ir Jeruzalės Yad Vashem archyve, Berlyno žydų muziejuje. Kaip juose atsidūrė dalis reikšmingos informacijos apie Lietuvos tarpukario interjerus?
– Pirmiausia iškeliavo nemažai fotografijų. Juk žinome, kad Lietuvą okupavę vokiečiai turėjo įprotį inventorizuoti užgrobtą turtą: nufotografuoti, surašyti, užfiksuoti. Faktas, kad užsienio archyvuose gausu neištyrinėtos medžiagos. Aš tik parodžiau galimybę, kur ieškoti informacijos. Tiesą sakant, dabar grįžtu prie dar anksčiau pradėtos rengti savo monografijos apie architektą ir dailininką Vladimirą Dubeneckį. Jis buvo fenomenalus žmogus, per itin trumpą laiką Lietuvai spėjęs palikti labai daug. Medžiagos apie jį yra Sankt Peterburgo archyvuose, valstybiniame Rusijos istorijos muziejuje Maskvoje. Tai – pavyzdys, kaip išsibarsto informacija apie bet kurią sritį ar žmogų. Dalis jos svetur iškeliavo kartu su emigravusiais lietuviais. Pavyzdžiui, susirašinėjau su Jono ir Aleksandros Vailokaičių dukra Ramute (J. Vailokaitis – Nepriklausomybės Akto signataras, finansininkas, politikas, turtingiausias tarpukario Lietuvos žmogus – IQ past.). Ji į užsienį išsivežė savo mamos dienoraštį ir būtent juo remdamasi laiškuose atsakinėjo į mano klausimus.
– Monografijoje rašote, kad tarpukario Lietuvos interjere buvo svarbu akcentuoti patriotiškumą. Ar galima išskirti pagrindines priemones, kaip tai daryta?
– Sakyčiau, tai buvo gana paprastos, visiems suprantamos priemonės. Tautiškumas nebuvo kuriamas remiantis vien liaudies menu. Interjere patriotiškumą pabrėžė nebūtinai mediniai kaimo drožiniai arba austos drobės. Neatsitiktinai knygoje rašau ir apie tautinių mažumų interjerus. Juos nagrinėdama radau sau atsakymus į kai kuriuos šiandienos klausimus. Pavyzdžiui, lietuviams iki šiol labai artimas lenkiškasis dvaro stilius. Tačiau tarpukariu dvaro interjeras buvo kitoks. Jame būdavo daug lietuvybės užuominų, modernių baldų, ne vien antikvariniai.
– Į šią knygą neįtraukėte Vilniaus ir Klaipėdos kraštų interjerų. Kodėl?
– Taip elgiausi sąmoningai. Mokslinis tyrimas reikalauja apsibrėžti geografines ribas. Vilniuje, kuris tuo metu priklausė Lenkijai, interjere dominavo mano minėtasis lenkiškumas. Taigi tai, ką knygoje rašau apie lenkiškumo deklaravimą interjeruose, galiotų ir Vilniaus kraštui.
– Sendaikčių turguje varčiau 7-ojo dešimtmečio pradžioje išleistą knygą su buitiniais patarimais. Joje nurodoma, kad virtuvė turi būti suplanuota maža, kitaip šeimininkė pavargs vaikščioti, kad geriausia ją rengti vakarinėje pusėje ir panašiai. Ar tarpukario interjeruose buvo paisoma kokių nors griežtų taisyklių?
– Erdvių planavimo kanonai egzistavo ir tuo laiku. Jei rašyčiau dar vieną disertaciją apie interjerą, būtų galima keltis brėžinius ir nagrinėti vien erdvių planavimą. Kai kurie galioję standartai kauniečiams žinomi iki šiol. Pavyzdžiui, vadinamasis juodasis įėjimas iš lauko tiesiai į virtuvę. Dažni buvo ir vadinamieji tarnaitės kambarys bei šaltasis kambarys. Be abejo, tie standartai, kurių buvo paisoma tarpukariu, šiandieniam gyvenimo būdui netinkami. Pavyzdžiui, saloniniuose interjeruose tarpukariu būtinai reikėjo numatyti vietą muzikos instrumentui, taip pat – kur bus susodinami svečiai. Įrengiant šiuolaikinius namus tarpukario būstuose tenka griauti kai kurias pertvaras ir priderinti erdvę prie dabartinio gyvenimo būdo.
– Koks buvo meno kūrinių vaidmuo tarpukario interjeruose?
– Žmonės labai noriai eksponavo lietuvių autorių darbus. Tarpukariu buvo madinga kolekcionuoti jų kūrinius ar dovanoti vieni kitiems. Beje, ši tradicija išliko ir sovietmečiu. Eidami į jubiliejus žmonės neretai dovanodavo solenizantui lietuvių tapytojo paveikslą. Dabar ši tradicija numenko: dažniau dovanų gausi kuponą į SPA saloną ar skrydžiui oro balionu. Kultūrinę tradiciją nurungė pramogos.
– Kai ėmėme daugiau domėtis Lietuvos praeitimi ir atsigręžėme į tarpukarį, viešai šį laikotarpį daug kur imta sieti su art deco. Tačiau jūs šiek tiek skeptiškai žvelgiate į bandymus sugretinti lietuvišką realybę su šiuo meno stiliumi. Kodėl?
– Žvelgiu ne skeptiškai, o realistiškai (juokiasi). Art deco prasilenkia su taupumo logika, kuri lietuviams aktuali tiek tarpukariu, tiek dabar. Tikrasis art deco – toks, kaip jis suprantamas Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, – vystėsi šalyse, kuriose finansinės galimybės buvo daug didesnės. Dažnas lietuvis, netgi ir labai turtingas, vis dėlto neleisdavo sau tokios prabangos. Manau, kad Lietuvoje art deco nugalėjo taupumo logika. Kai žvelgi į formas, lyg ir art deco, bet kai įvertini medžiagas – vis dėlto tai ne tas stilius. Art deco pasaulyje neatsiejamas nuo blizgių paviršių, aptakių formų, brangių medžiagų. O Lietuvoje jis kryptelėjo į tautinį stilių. Pavyzdžiui, Jono Prapuolenio balduose su skirtingų medienų inkrustacijomis. Tačiau šie baldai ir tais laikais buvo brangūs ir neprieinami masiniam vartotojui.
– Žurnalui „IQ Life“ neseniai kalbinta architektės ir dizainerio pora teigė, kad sunkiau rasti jų kolekcionuojamų 5–6 dešimtmečių baldų nei ankstesnių, XX a. pradžios arba tarpukario. Kaip manote, kodėl?
– Sutinku su tokiu teiginiu. Mes gyvenome laikotarpiu, kai 5–6 dešimtmečių baldai dar neseniai buvo negailestingai niokojami ir metami lauk. Ne vieną menotyros studentą paskatinau rašyti darbus apie sovietmečio interjerus, dizainą. Atkūrus nepriklausomybę, privatizavus patalpas lauk mesti ne tik baldai – nesaugoti ir vitražai, meno kūriniai. Taip atsitiko ir su sovietmečiu statytomis kavinėmis, sanatorijomis, garsiaisiais vaistinių interjerais. Manau, karštligiškas nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis paskatino žmones negailestingai išmesti viską, kas susiję su sovietmečiu. Bet jaunoji karta, kuri tai praeičiai nejaučia pykčio, jau žvelgia kitaip.
Knygoje „Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai 1957–1990“ rašoma, kad lietuviai turėjo labai stiprią baldų dizaino mokyklą. Žinoma, galbūt žmones atsikratyti šio laikotarpio baldų paskatino jų masiškumas: tie patys komplektai stovėjo daugelyje butų. Tačiau jei dabar atsidarysime aukcionų puslapius, pažiūrėkime, kiek kainuoja kad ir Valerijos Cukermanienės kurtas fotelis. Jaunimas jau ėmė domėtis vietos autoriais ir jų sukurtais gaminiais. Galbūt pagaliau atsiras pagarbos ir sovietmečio dizainui. Be abejo, tuo metu trūko kokybiškų medžiagų, gobelenų, bet negalima teigti, kad jų visai nebuvo.
—–
L. Preišegalavičienė
Gimė 1966 m. Kaune.
1989 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) įgijo interjero architekto specialybę.
Jonavos Tremtinių bažnyčios, privačių ir visuomeninių interjerų, grafikos dizaino darbų autorė.
Nuo 2010 m. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai“ narė.
Nuo 2014 m. humanitarinių mokslų daktarė, architektūrologė.
Publikuota www.iq.lt