Šamaniški ritualai žemaitiškame apdare
Ingrida Kazakevičiūtė
Žilinske dabar gerai. Į dailės galeriją papūtė naujų vėjų. Net ne papūtė, o tiesiog šniokščia kiekvienoje jos kertelėje. Žinoma, kalbu apie maštabiškąją „Mirábile visu/Nuostabu matyti“ parodą, kuri atgaivina akis ir protą, leidžia iš naujo pažinti ir ištirti tą erdvę, kurioje, regis, net tamsoje klaidžiodamas nesukluptum. O parodos kuratoriai nušauna du zuikius vienu šūviu, nes lankytojams atveria ne tik kūrinius, bet ir patį muziejų. Muziejų, kaip laike išsitęsusį nemeninį (greičiau istorinį) eksponatą, pristato jo augimo retrospektyvą.
Paroda suskirstyta į dalis pagal muziejaus gyvavimo laikotarpius. Kylant aukštyn laisvėja ir kūrinių formos, konceptualėja turiniai, o užkopusį ant paties viršutinio galerijos laiptelio nuo galybės vaizdų apdujusį smalsautoją pasitinka Elenos Kniūkštaitės „Žemaitė“. Šį paveikslą norisi kontempliuoti.
Didelio formato ir degančio kolorito kūrinys išties patraukia dėmesį. Neįprasto akiai intensyvumo dangaus raudonis dera su tautiniam žemaitiškam kostiumui būdingais raudonais audiniais. Paveiksle šešėlių nujuodintas vanduo vizualiai pratęsiamas tolyn į kalvą, apaugusią rudenio nuplikintais medžiais. Raudona spalva mums, žiūrovams, tarsi praneša apie grėsmę, pavojus, bet statiška ir ramaus veido žemaitė atlaiko tą sukilusią spalvinę įtampą: kresnos moters figūros tvirtumą ir stabilumą pabrėžia dinamiškai šioje iš pažiūros statiškoje kompozicijoje modeliuojamos ašys – žemaitės kūno vertikalę E. Kniūkštaitė įspraudžia tarp horizontalaus valtelės silueto ir nugludintos kalvos viršūnės horizontalės, o moters įstrižai laikoma kartis tampa jai atrama, neleidžiančia toms spaudžiančioms horizontalėms visai jos suslėgti. Paradoksalu, bet ši vieniša, slegiama ir vis atsilaikanti senutė mano mintyse tampa simbolinėmis visos parodos personifikuotomis išvadomis. Užkopus iki pat galerijos viršaus, aplankius kiekvieną salę, taip brukte į galvą brukasi vaizdinys apie užsispyrusią, stoišką žemaitę, kuri jaunystėje spėjo pašėlti, ištvėrė visas gyvenimo jai skirtas negandas, o dabar gyvenimą priima tokį, koks jis yra, ir nebijo nieko – nei neapčiuopiamų bedaikčių abstrakcijų, nei šiuolaikiškų readymade‘ų, kaip kadaise nebijojo programinių Lenino ar Stalino portretų. Atviromis akimis tiesiai žvelgia į viską, ką likimas pasiūlo – lyg pagal stoiškus principus. Taip ir muziejus, regis, išgyveno savo jaunystę, bendraudamas su pasaulinio garso menininkais, vėliau rūsiuose slėpdamas valdžiai nepalankius kūrinius, ant savo sienų priimdavęs programinius vaizdelius, o galiausiai į savo patalpas be baimės įsileidęs naujų, šiuolaikiškų vėjų.
Aptariamame paveiksle intensyviai veikiamos žmogaus juslės ne tik per spalvą, bet ir per erdves, dimensijas. Štai drobės: apmirusios gamtos tyloje, kone su trenksmu graso susidurti dvi – dangaus ir vandens – gelmės. Viena gramzdina į požemį, temdo akis, kita rodo akinamą kelią į dangų, išganymą. Nuo seno lietuvių mitologijoje vandens sfera priklausė velniams ir demonams, saulės patekėjimus prižiūrėdavo dievybė Aušra, nuo kurios tie visi velniai bėgdavę ir slėpdavęsi. Ir viso to centre įkomponuota žemaitė. Rimtu, papilkšvėjusiu veidu – nesuprasi, ar ji – Stikso vandenyse lūkuriuojantis lietuviškas Charono variantas, ar harmoniją ir tvarką pasaulyje išlaikanti šamanė. Ir veidas, ir galvos apdangalas išties primena egzotišką šamanę, krauju pasruvusio dangaus fone ramiai laukiančią, kol praeis pasaulio neramumai, ir vėl, kaip būdinga tikėti archajiškoms kultūroms, cikliškai į pasaulį sugrįš taikus būvis. Tokios asociacijos sustiprina magišką paveikslo atmosferą. Paveikslo pavadinimas ir vaizduojamos moters kostiumas sufleruoja mums ir apie kūrinyje esantį etnografinį elementą. Bet etnografija neapsiriboja vien kostiumais. Autorė manipuliuoja archetipinėmis reikšmėmis ir simboliais. Paveikslas pradeda alsuoti liaudiška mistika.
Mistiškumo ir magiškumo „Žemaitei“ suteikia ir autorės glotni tapysena, o sfumato maniera ištapyti peizažo elementai (kranto linija, meldų kuokšteliai vandenyje) kuria vibravimo, mistiškumo įspūdį. Iš pažiūros plokščiame ir statiškame kūrinyje pavaizduota gamta įgauna gaivališkos gyvybės, paslaptingumo, viskas ima pamažu judėti, tyvuliuoti. Tik nežinia, kodėl dailininkė pasirinko tokį siužetą. Galbūt pakaunėje apsigyvenusiai dailininkei prireikė kuriant apmąstyti savo identitetą (E. Kniūkštaitė didžiuodamasi save vadina žemaite), vietą tuometiniame pasaulyje ir visuomenėje (paveikslas nutapytas 1988 m. – artėjančios didelės politinės ir visuomeninės permainos galėjo paveikti ir E. Kniūkštaitę). Visi dailininkės ieškojimai, visos pajautos veda naiviojo meno estetikos, kuri taip artima autorei, link. Naivusis – ne kaip negrabus ir šiek tiek kvaištelėjęs trečias brolis Jonas, o kaip dar XIX a. pabaigoje užgimęs modernus primityvistų meninis judėjimas, sukėlęs susidomėjimą liaudies menu, įamžinimo vertais kasdienio gyvenimo momentais ir paskatinęs ieškoti pirmykščių provaizdžių, domėtis egzotiškomis kultūromis. E. Kniūkštaitė, nors ir tapo gana jautriai, nesiekia preciziško natūralizmo – žemaitės veidas apibendrintas, primenantis liaudies meistrų medžio drožinius, neindividualizuotas, spalvos intensyvios, artėjančios prie lokalių. Taip pat panaudojamas ir egzotiškesnis lietuviškai kultūrai elementas – asociacijos ir užuominos į indėnę ar šamanę. Darbe juntamas ir prietaringas misticizmas, autorė per archetipinius gamtos elementus permąsto žmogaus būtį, stabilumo gyvenime svarbą ir kviečia šiek tiek stabtelėti, atsigręžti į tradicijas, pajusti mus supančias gamtos jėgas, taip pat įkvepia išlaikyti dar Senekai buvusias svarbias asmenines savybes – drąsą, išmintį, nuosaikumą.
Taip meditatyviai ir filosofiškai nuteikia šis Elenos Kniūkštaitės kūrinys. Akį patraukia vis rečiau parodų salėse aptinkamas statiškumas, o paveikslui originalumo suteikia autorės panaudotas kontrastingas, ryškus koloritas. Toji rami ir mąsli senoji žemaitė, regis, tokia artima ir pažįstama, sava, bet autorės kuriama vidinio paveikslo pasaulio atmosfera vibruoja, verčia įsitempti ir nubloškia mus į tolimus kraštus, į nepažįstamas stepes, kur savo ritualus atlieka šamanai. Ir tada akimirką šmėsteli mintis: o gal autorė žiūrovą apgavo šiek tiek daugiau nei įprasta kuriant tapybos darbą? Gal ji sąmoningai pasirinko vaizduoti lietuviams įprastesnį ir būdingesnį kraštovaizdį, norėdama jo nepabrėžti ir neblaškyti žiūrovo dėmesio? Galų gale kūrinyje dominuoja moters figūra ir ryškus, akinamas dangus. O juk ir stepėse saulė ryškiai nušviečia pievas… Taip ir prasideda asmeninė tapytojos magija, kurią pasitelkusi autorė geba nukelti žiūrovą į kitas erdves, į kitas būtis, neišeinant iš savojo aš ir pažįstamų erdvių.
Publikuota www.kamane.lt