R. Požerskio fotografijų serijoje – pasakojimas apie žmogaus likimą
Spalio 17 dieną, (ketvirtadienį), 17 val., Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijoje „101“, Muitinės g. 7, Kaune, atidaroma Romualdo Požerskio paroda „Laura – spinduliuojanti tamsa“. Joje žymus fotografas eksponuoja naujausių savo darbų seriją, pasakojančią apie jaunos moters neregės gyvenimą, jo svarbiausius įvykius ir kasdienybę.
Parodoje pristatomi septynerių metų fotografo ir jo darbų herojės kūrybinio bendradarbiavimo rezultatai, kurie leidžia į Lauros gyvenimą pažvelgti humanistiniu žvilgsniu. Fotografijose nesunku atpažinti daugeliui žmonių bendras patirtis, bet kartu nuotraukos leidžia nujausti ir dramatiškas, daugumos mūsų nepatirtas aplinkybes, kuriomis Laura išsaugojo žmogiškas vertybes. Fotografas įamžino jauno žmogaus gyvenimo tarpsnį, paženklintą, tikriausiai, svarbiausių to gyvenimo įvykių: šeimos sukūrimo, dukros gimimo, išsiskyrimo su mylimuoju ir mamos netekties. Tačiau naujas R. Požerskio darbas – tai ne dokumentinė ir ne socialinė fotografija. Konkretūs įvykiai, buities sąlygos ir kita kasdienybės proza yra tik numanomas kontekstas ir vizualus fonas, o dažnai ir apskritai lieka „už kadro“. R. Požerskis dažnai sąmoningai atskiria fotografijų heroję nuo jos įprastos aplinkos: jie kartu keliauja prie jūros, kitas vaizdingas Lietuvos vietas, lankosi miesto šventėse, viešuosiuose renginiuose ir net pakyla oro balionu. Taip Lauros istorija fotografijose virsta apibendrintu, metaforiniu pasakojimu apie žmogaus ryžtą, nepaisant nieko, patirti gyvenimo pilnatvę. R. Požerskio darbai jam pozavusią moterį tartum „pakylėja“ virš kasdienybės, o pačią fotografiją išlaisvina nuo tiesmuko dokumentalumo ar moralizuojančio socialinio angažuotumo.
Ar naujuose R. Požerskio darbuose gyva Lietuvos fotografijos mokyklos tradicija? Ar juose galima įžvelgti paties autoriaus ryškiausius kūrybos bruožus? Pažvelgus giliau, pro šį kartą spalvotų atvaizdų ir naujos istorijos paviršių į fotografijų prasmę, akivaizdu, kad fotografas lieka ištikimas humanistinei pasaulėžiūrai ir kūrybiniams principams, kuriuos jau ne kartą įtvirtino ankstesniuose savo darbuose. R. Požerskio fotografijos iš senelių namų („Paskutinieji namai“, 1983-1990) leidžia įsitikinti, kad autorius atranda gryniausią žmogiškumo ir gyvenimo džiaugsmo išraišką, kur ją, regis, turėtų negailestingai užslopinti fizinė negalia. Dešimtmetį kurtas ciklas apie mažaūgį Alfonsą („Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai“, 1992-2008) R. Požerskį Lietuvoje išskyrė kaip autorių, nuosekliai įsigilinusį į vieno žmogaus asmenybę ir įamžinusį jo neįprastą likimą.
Serijoje „Laura – spinduliuojanti tamsa“ fotografas tęsia iš esmės tą patį pasakojimą, tik naujomis aplinkybėmis ir dalyvaujant kitiems herojams. Naujieji R. Požerskio darbai ne tik gyvenimiškos dramos, bet ir gyvenimo šventės centre parodo tuos, kuriuos neretai tikimės sutikti tik jos prieangyje. Tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – pastebėti ir pasakoti apie žmones, kurie nepaisydami nepalankių aplinkybių nors trumpomis akimirkomis patiria gyvenimo džiaugsmą ir taip žiūrovui leidžia tikėti žmogiškomis vertybėmis, kurios atrodo amžinos.
