Pagirti ir įspirti
Kristina Steiblytė
Aiški būtinybė investuoti į kiek įmanoma kokybiškesnį vaikų ugdymą dažnai lieka tuščiais žodžiais (dabar vykdomas dar vienas lėšų mažinimas švietimui yra tokio atmestinio požiūrio pavyzdys). Net ir menas vaikams neretai tėra abejotinos kokybės pasibandymai. Tuo stebėtis neverta: tiek literatūra, tiek teatras vaikams ignoruojama studijų programose, tad vargiai atsiranda galinčių kurti ir įvertinti tokią kūrybą. Įsitvirtino įsitikinimas, kad vienintelis kūrinio jauniausiajai publikai kokybės įrodymas yra tos publikos pritarimas. Tačiau, kaip sakė spektaklius vaikams kurianti Saulė Degutytė, vaikai lygiai taip pat entuziastingai pritaria ir traškučių valgymui. Nuo to šie netampa vertingu maistu. Tad atsargiai reikėtų žiūrėti ir į vaikų džiūgavimą spektaklio metu. Bet kaip tada kurti vaikams ir kuo pamaitinti tuos smalsius jaunus protus? „Menų spaustuvė” antrus metus iš eilės siūlo paskanauti kitokio teatro vaikams.
Šiųmečiui festivaliui „Kitoks teatras vaikams” priklausė dar spalio pabaigoje organizuotas seminaras pedagogams apie atsakingai, adekvačiai žiūrovų amžiui kuriamą teatrą. Na, o pats sausio 17-22 d. vykęs festivalis turėjo įtikinti tokio teatro reikalingumu. Be to, supažindinti su rečiau vaikams kuriamu šokio ir objektų teatru, pirmus žingsnius pas mus žengiančiu naujuoju cirku. Festivalio svečiai „Scarlattine teatro” parodė Lietuvoje iki šiol nematytą komiksų spektaklį. Programa, skirta įvairaus amžiaus bei interesų vaikams ir tėvams, sukėlė ir tokių pat emocijų.
Naujausias Keistuolių teatro spektaklis vaikams „Mykolas žvejas” (rež. A. Giniotis) sugrąžino į laiką prieš maždaug 20 metų, kai kūrė pirmoji keistuolių karta. Kukli, lengvai transformuojama scenografija, kasdieniai kostiumai, dainos, šokiai, humoras, bendravimas su žiūrovais, įterptos aktualijos – visi keistuoliško spektaklio ingredientai. Žavu, kad į Ozzy Osbourne´ą panašus velnias nėra pabaisa, nes blogis tikrai nėra vien tik atgrasus. Žavu, kad Mykolas neidealizuotas. Žavi ir bibliotekų reklama spektaklio pabaigoje. Tačiau kiekgi galima žaisti tom pačiom priemonėm?
Visai kitaip pasirodė lėlininkai. Nei Stalo teatras, nei Klaipėdos lėlių teatras neparodė nei vieno tradicinio lėlinio spektaklio. Klaipėdiečiai atvežė spektaklį kūdikiams „Apapa” (rež. G. Radvilavičiūtė), kurio pamatyti nepavyko, nes norinčiųjų savo kūdikiams parodyti teatrą susirinko pilna kišeninė „Menų spaustuvės” salė. Ta pati režisierė į Vilnių atvežė ir „Stebuklingą Pelenės laiką” visai šeimai. Šis spektaklis vyko tarsi knygos pristatymas, kuriame rašytoja Zofija pasakojo sušiuolaikintą, detektyvinę Pelenės istoriją. O knyga, kurią pristatė detektyvė, gulėjo priešais žiūrovus, ir tarp paveikslėlių, iškylančių verčiant jos lapus, kūrėsi Pelenės ir Princo pasaka. Visiems žinomą istoriją pasistengta padaryti kuo aktualesnę ir prikaišioti „razinų” suaugusiems žiūrovams. Tačiau nepaisant nemažai pastangų kainuojančio aktorės Renatos Kukaitės darbo skirtingais balsais įgarsinant visus spektaklio veikėjus, įdomiausia liko trimatė, judanti knyga. Dar daugiau džiaugsmo suteikė po spektaklio vykusios dirbtuvėlės, kuriose mokyta, kaip tokias knygas pasidaryti namie.
Stalo teatras, jau įpratinęs savo žiūrovus prie bendrų užsiėmimų, festivalio metu taip pat suteikė galimybę susipažinti su kiekvieno spektaklio kūrimui naudotomis specifinėmis priemonėmis. Štai po „Vėjų motės” vaikai gaminosi kvapnius popierinius žmogeliukus, po „Mano miesto” kūrė miestus ir apgyvendino juose spektaklio metu matytus veikėjus, kurie visi atkeliavę iš XIV-XVI a. vandens ženklų. Prie atgyjančių ir besitransformuojančių objektų, aktoriaus ir projektoriaus „bendradarbiavimo” pripratusiems Stalo teatro žiūrovams šis spektaklis neturėjo būti netikėtas. Ekrane galima buvo matyti, kaip kūrėsi ir augo Vilnius, stebėti šventes (kurių metu ir pats miestas ima šokti), miestą ištinkančias nelaimes. Jaunuosius žiūrovus truputį trikdė per garsi muzika ir į žiūrovų salę nukreiptas apšvietimas, tačiau persikėlus į lauką, projekcijas rodant ant senamiesčio sienų, galima sukurti atmosferinį kūrinį, tinkamą bet kokiai publikai.
Panašiu principu sukurtas ir „Scarlattine teatro” spektaklis „ManoLibera”. Prasidėjęs kaip verslo susitikimas, nuobodžiam skaidrių keitimui įdarbintas dailininkas fantazijose persikelia į kitą pasaulį, kuriame pagrindiniai veikėjai yra perrengti ir šaržuoti jį įdarbinę verslininkai. Įdomu, kad spektakliu-komiksu perduodama žinutė apie beatodairiško vartojimo pasekmes, be to, kūrėjai nepamiršta surankioti ir susieti visų siužeto vingių (neužsuktas čiaupas sukelia potvynį, o pradžioje pristatomos įmonės logotipas šmėžuoja beveik visur, kur veikėjai atsiduria). Labai paprastos priemonės ir tikslus atlikimas paperka ne tik mažuosius žiūrovus ir leidžia atsipalaidavus laukti netikėtumų. Vienas jų – spektaklio pabaiga. Priverstas mintimis sugrįžti prie darbo, dailininkas nusprendžia pats iškeliauti į savo sukurtą pasaulį: pavirsti pieštu personažu ir apsigyventi ekrane.
Šalia judančiais vaizdais kurtų spektaklių, parodyti ir trys šiuolaikinio šokio darbai. Nebe pirmą kartą Vilniuje svečiavosi menininkų grupė iš Klaipėdos „Žuvies akis” su spektakliu „Apkabinsiu tave” (chor. D. Binkauskaitė). Ryškiai mėlynas ir geltonas spektaklis perkelia į žaidimų pasaulį, šokėjai įvairiai perkonstruoja scenografiją, sušoka žaidimus ir net muštynes. Nors kartais ir galima justi perdėtą išraiškingumą (kurio išvengti kalbant su vaikais pavyksta ne kiekvienam suaugusiajam), vis dėlto prieš spektaklį kalbantis su žiūrovais užmegztas kontaktas išlaikomas viso spektaklio metu.
Pasikalbėjimais su žiūrovais dar kartą sužavėjo ir „Dansema”, kitas šokio spektaklius pristatęs teatras. Šiame festivalyje parodytas paaugliams skirtas „Bebaimis” (chor. G. Subotinaitė, rež. B. Banevičiūtė) yra bene vienintelis bandymas kalbėtis su paaugliais apie jų gyvenimą šiuolaikinio šokio kalba. Ir nors pirmomis spektaklio akimirkomis, pamačius suaugusį vyrą, besikankinantį tarsi paauglį, darosi nemalonu žiūrėti, spektaklis pamažu įtraukia į Tomo (šokėjas T. Dapšauskas) pasaulį, kuriamą iš skirtingų šokio stilių ir emocijų. Šio spektaklio metu įdomu stebėti ir scenoje besiformuojančią asmenybę, ir žiūrovų paauglių reakcijas. Po spektaklio vykusio pokalbio metu išsiaiškinta, ne tik kas ir kodėl šokta, bet ir kas yra šokis. Tokie pokalbiai suteikia ne tik galimybę pasidalinti idėjomis, sužinoti, kas norėta pasakyti ir kas ką suprato, bet yra ir tyrimas, padedantis kūrėjams ieškant naujų krypčių.
Vienas iš festivalį uždariusių spektaklių - „Menų spaustuvės” ir žonglierių grupės „Antigravitacija” (žongl. M. Markevičius, A. Balionis, muz. M. Sučyla) naujojo cirko spektaklis „Stebuklingas medis” – taip pat prasidėjo interaktyvumo bandymu. Tačiau triukų serija bendravimą su žiūrovais nutraukė. Vienas kitą keičiantys efektingi triukai, nors jungiami bendros idėjos, atrodė fragmentiški.
Paskutinis spektaklis parodytas. Festivalis uždarytas. Kitoks teatras vaikams pristatytas. Tik ar visas tikrai kitoks? Ir ar tikrai „Menų spaustuvėje” įvyko teatro šventė? Rezultatas panašesnis į nevalstybinių teatrų, kuriančių vaikams, paradą. Šie teatrai, žinoma, turi ką parodyti ir neretai nepelnytai nevertinami. O jų pristatymas festivalyje yra graži idėja. Tad, viena vertus, norisi girti, bet kartu – įspirti, kad apsižiūrėję, kas ir kaip padaryta, tobulėtų ne tik kūrėjai, bet ir organizatoriai. Ir kad žadėtas atsakingai parinktas ir sukurtas maistas jauniesiems protams nepasirodytų esąs paskubomis sudėliotas „vaikų džiaugsmas”.
Publikuota www.literaturairmenas.lt