Paroda kaip dialogas su publika | Neringa Stoškutė
Neringa Stoškutė – VDU Menų fakulteto doktorantė, parodų kuratorė ir organizatorė. Ji ne tik tyrinėja Lietuvos muziejus, dėsto Menų fakultete, kuruoja parodas, bet ir dirba viename svarbiausių Kauno meno renginių – Kauno bienalėje. Apie visa tai su Neringa Stoškute kalbasi Kristina Steiblytė.
Gyveni ir dirbi ne tik Lietuvoje. Papasakok apie savo gyvenimą, mokslus ir darbus Jungtinėje Karalystėje.
Gyventi į užsienį išvykau su šeima būdama paauglė. Didžiojoje Britanijoje baigiau mokyklą, interjero dizaino bakalauro ir šiuolaikinio dizaino kuratorystės magistro studijas. Vėliau dirbau parodų organizatore, kuratore įvairiose organizacijose: Londono dizaino muziejuje, Sodų muziejuje, Britų amatų taryboje ir kt.
Tavo bakalauro ir magistro studijos buvo susijusios su dizainu. Kuo Tave ši sritis sudomino?
Dizainas įdomus tuo, kad tai yra kūrybingas problemų ar klausimų sprendimas. Mane labai domina įvairūs problemų sprendimo procesai, skirtingas žmonių mąstymas. Dizaine dažnai būna taip, kad didžiausi arba svarbiausi dalykai atsiranda iš labai paprastų, mažų. Galbūt dėl šios priežasties mane sudomino ir kuravimas: jis yra ne tik erdvinių, bet ir idėjinių problemų sprendimas, siekiant perteikti tam tikrą pasakojimą.
Meno kuratorystė Tavo gyvenime jau seniai. Kaip susidomėjai šia veikla?
Meno kuratoryste susidomėjau dar studijuodama Glasgow meno mokykloje. Nors ten studijavau interjero dizainą, bet laisvu metu daug laiko praleisdavau universiteto galerijoje. Ten dirbau įvairius darbus: dėliojau pakvietimus į vokus, pilsčiau vyną parodų atidarymuose, prižiūrėjau parodas. Tuo metu šio užsiėmimo nesiejau su savo ateitimi, tačiau tai atrodė įdomi, intriguojanti ir naudinga veikla.
Pirmas kuravimo darbas buvo Londono dizaino muziejuje, kur teko būti kuratoriaus asistente rengiant parodą „Tai yra dizainas“. Tuo metu dizaino muziejus norėjo pristatyti kuo daugiau savo kolekcijos. Vienas iš tos parodos tikslų buvo pradėti grupuoti jų kolekciją, rodant eksponatus grupėmis: dizaino procesai, technikos, inovacijos ir t.t.
Ar dirbant kuratore nepritrūksta dizaino praktikos?
Ne. Kuratoriaus pasakojimas, pasitelkiant kitų sukurtus produktus, ar tai būtų dizaino gaminys ar meno kūrinys, mane labiausiai ir domina. Galutiniu kuravimo tikslu laikau ne parodą, o lankytoją. Svarbu, ką jis gavo iš parodos, kokią emociją, kokias žinias išsinešė. Tad daug dėmesio skiriu komunikaciniam parodos aspektui.
Taip pat man patinka fizinis darbas savomis rankomis: kalti vinį, išpakuoti ir supakuoti darbą, jį kabinti, susipažinti su menininku. Dėl to mane ir traukia dizainas: jis daugiausiai yra apie procesą, o ne galutinį produktą. Ir pačiame kuravime mane žavi procesų, veiklų įvairovė.
Studijavai ir pradėjai dirbti Jungtinėje Karalystėje. Kodėl grįžai į Lietuvą studijuoti doktorantūros studijose?
Magistro studijos padėjo susiformuoti naują požiūrį į parodų, muziejų, ir galerijų kuravimą. Tad grįžus į Lietuvą atostogų su šiuo nauju savo žvilgsniu perėjau visus meno muziejus ir galerijas, kuriuos tik galėjau, ir pamačiau, kad čia yra daug neišnaudotų galimybių. Noras labiau į tai įsigilinti ir paskatino grįžti į Lietuvą studijuoti doktorantūros studijose Vytauto Didžiojo universitete. Dar dabar pamenu, kaip magistrantūros darbo vadovė akcentavo savo šalies konteksto pažinimo svarbą, bet aš visuomet maniau, kad tai – ne man. Tačiau, kaip dažnai nutinka, įvyko atvirkščiai nei planavau.
Praėjusiais metais vienas ryškesnių Tavo darbų Lietuvoje buvo vadovavimas Kauno bienalės edukacinei programai. Kaip atsidūrei bienalėje?
2013 m. grįžusi į Lietuvą gyventi ir studijuoti, ieškojau papildomos veiklos ir internete pamačiau Kauno bienalės savanorio anketą, kurią nedelsdama užpildžiau ir išsiunčiau. Tų metų bienalėje atlikau savanorės vaidmenį: padėjau didžiojo atidarymo metu dirbdama rūbininke M. Žilinsko dailės galerijoje, įsitraukiau į edukacinę programą, padėjau vesti jaunųjų menininkų dirbtuves. Tai buvo svarbi patirtis, susipažinimas su Lietuvos meno lauku, užmegzta nemažai kontaktų su jaunaisiais menininkais, kai kurie jų išaugo į draugystes.
2015 m. jau buvai Kauno bienalės edukacinės programos vadovė. Gal gali plačiau papasakoti apie savo rengtą programą?
Pagrindinis edukacinės programos tikslas – supažindinti lankytojus su Kauno bienalėje eksponuojamu šiuolaikiniu menu ir jo procesais. Programa buvo panaši į darytą prieš dvejus metus: vedėm ekskursijas, kūrėm pamokas, kiekvieną savaitgalį vyko kūrybinės dirbtuvės. Edukacinė programa buvo sudaryta iš keturių dalių: „Pažink“, „Mokykis“, „Kurk“ ir „Įsijunk“. Kadangi buvau išsikėlusi tikslą ne tik pasiūlyti veiklų jau esamai auditorijai, bet ir pritraukti naujas tikslines grupes, nebūtinai siejančias save su Kauno bienale, sukūriau pirmą kartą bienalėje įgyvendintą programos dalį „Įsijunk“.
Jau tradicines programos „Pažink“ ekskursijas su bienalės organizatoriais ir menotyrininkais šiemet papildėme naujomis, vestomis architektūrologų, žurnalistų ir kompozitorių. Jie lankytojams pasiūlė kitokią prieigą prie šiuolaikinio meno. Pavyzdžiui, kompozitorius A. Jasenka interpretavo gausius garsinius, muzikinius kūrinius per XX a. muzikos istorijos prizmę.
Būrys savanorių edukatorių paruošė alternatyvias fizikos, chemijos, biologijos, geografijos, istorijos, literatūros, dailės ir muzikos pamokas programai „Mokykis“. Fizikos pamoka „Atraskime žvaigždes ir kurkime žvaigždynus“ buvo paremta britų menininkės Katie Paterson kūriniais, kuriuose remiamasi astronomijos mokslu. Viena biologijos pamokų buvo apie dendrochronologiją.
Programos „Kurk“ kūrybinės dirbtuvės vyko kiekvieną savaitgalį. Jose lankytojai galėjo išbandyti įvairias meno kūrimo technikas: lino raižinį, ksilografiją, Jono Gasiūno naudojamą tapybą dūmais, tapybą ant vandens – ebru meną.
Naujausia programa „Įsijunk“ buvo skirta vaikams, suaugusiesiems ir šeimoms, turintiems specialiųjų poreikių. „Drevinė pušis“ paruošė užsiėmimus akliesiems ir regėjimo sutrikimų turintiems bei kurtiesiems ir klausos sutrikimų turintiems žmonėms. Kai kurie tėvai atėję su vaikais sakė tokiame užsiėmime meno aplinkoje dalyvaują pirmą kartą. Bendradarbiaudami su VšĮ „Socialiniai meno projektai“ parengėme programą turintiems intelekto negalią, demenciją ir Alzhaimerio ligą. Didžiausia šio projekto sėkmės istorija buvo į užsiėmimą atvykę Kauno Alzhaimerio klubo nariai, lydimi ne organizacijos darbuotojų, o šeimos narių – trys poros, kuriose vienas iš partnerių serga Alzhaimerio liga. Tiesą sakant, nežinojau ir nesitikėjau, kad geras emocinis atlygis.
Bienalė baigėsi, iki kitos liko nemažai laiko. Kokiais projektais užsiimi dabar?
Dirbu interaktyviame tinklalapyje Art-Cart, veikiančiame kaip menininkų kūrybos sklaidos bei pardavimų platforma – panašiai kaip šiuolaikinio meno galerija. Esame surengę parodas Vilniaus oro uoste, parodų ciklą Kempinski viešbutyje Vilniuje, dalyvaujame meno mugėse „Art Vilnius“ ir „Collect“, vykstančioje Saatchi galerijoje Londone, parduodame ir gerai žinomų, ir jaunų menininkų darbus.
Taip pat dirbu VDU Menų fakultete. Vedu Vakarų Europos XX a. dailės ir Lietuvos XX a. dailės seminarus Menotyros programos bakalauro studentams. Taip pat dėstau Šiuolaikinio konteksto studijas ir Istorinio konteksto studijas naujoje dvigubo diplomo Mados dizaino programoje, vykdomoje VDU kartu su Didžiosios Britanijos Centriniu Lankašyro universitetu. Bet šiuo metu pagrindinis mano projektas – disertacijos apie Lietuvos dailės muziejus, juose taikomas koncepcijas ir jų kaitos tendencijas rašymas.
Ačiū už pokalbį!