Neringa Stoškutė: ,,Muziejus neprivalo būti fizinė institucija”

877d0744a7eaf2e61f46d77d27d5c263c95bc4dd

Kas yra muziejus šiandien, kaip jis suprantamas visuomenėje ir politikoje, koks turėtų būti šiuolaikiškas muziejus..? Apie tai ir apie asmeninį santykį su muziejumi kalbamės su Neringa Stoškute – daugiametę patirtį turinčia dizaino, šiuolaikinio meno eksperte, parodų kuratore, šiuo metu studijuojančia menotyros krypties doktorantūrą VDU ir atliekančia Lietuvos dailės muziejų tyrimą.

Ar prisimeni savo pirmajį apsilankymą muziejuje? Koks jis buvo?

Iš vaikystės prisimenu ryškiausią apsilankymą Velnių muziejuje būnant šešerių-septynerių metų amžiaus. Kartu su mama ,,keliavome” nuo vieno eksponato prie kito, o ji man pasakojo vis kitas lietuvių liaudies pasakas: apie velnią ir bobą, kaip velnias apgauna žmogų ir pan. Dėl šių jos pasakojimų kiekvienas eksponatas atgijo ir įsivaizduodavau juos kaip trumpus filmus, gyvus siužetus. Vėliau, jau būdama suaugusi, apsilankiau Velnių muziejuje ir pasigedau visų girdėtų istorijų, nes buvau įsitikinusi, kad mama visas jas skaitė objektų aprašuose. Tačiau jokių aprašymų nebuvo, ji viską man pasakojo iš atminties!

Taip pat neišdildomą įspūdį vaikystėje paliko gyvūnų iškamšos Tado Ivanausko Zoologijos muziejuje. Įdomu, kaip jos atrodo dabar, reikės vėl kada apsilankyti…

Ne tik Tavo studijos, bet ir darbas užsienyje buvo susiję su dizainu. Tad kodėl Lietuvoje pasirinkai tyrinėti būtent dailės muziejus?

Visų pirma todėl, kad Lietuvoje nėra dizaino muziejų (juokiasi), o antra, dailė ir dizainas labai artimos sferos. Dažnai tekdavo vykdyti projektus, kurie buvo susiję tiek su dizainu, tiek su daile, o ir iš visų meno formų labiau domėjausi daile nei šokiu, teatru, architektūra ar kt.

Ką netikėto atradai tyrinėdama? 

Tyrinėdama galėjau pažvelgti į muziejų ne iš teorinės pusės, kaip muziejininkė, ekspertė, ką dariau ligšiol studijuodama, o iš praktinės – lankytojo akimis – bei išsiaiškinti, kaip veikia kultūros politikos mechanizmas Lietuvoje. Studijuodama užsienyje turėjau mažai žinių apie Lietuvos muziejų veiklos kontekstą, tad doktorantūros studijos Vytauto Didžiojo universitete suteikė galimybę į tai įsigilinti bei pritaikyti turimas teorines žinias, pagrįstas Vakarų Europos muziejų praktika.

Ko paprastas lankytojas nežino, nemato..?

Lankytojas nežino ir nemato labai daug. Nemato muziejaus kasdienybės: muziejininkų ir kuratorių darbo, ekspozicijos ar muziejaus programos paruošiamųjų darbų, eksponatų išpakavimo, supakavimo, jų restauravimo… Jis mato tik galutinį produktą – ekspoziciją.

Kaip muziejus suprantamas Lietuvos kultūros politikoje? Ir kokius skirtumus matai lyginant su užsienio šalimis?

Lietuvos kultūros politikos dokumentuose muziejus apibrėžiamas kaip švietėjiška institucija, kurios pagrindinis tikslas – kaupti, saugoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti. Lyginant Baltijos šalis, jų muziejų įstatymai gana skirtingi. Nepaisant to, kad Tarptautinės muziejų tarybos nutarimu muziejus yra apibrėžiamas kaip sociali, atvira institucija, prieinama visiems, kartu atliekanti ir pagrindines funkcijas: saugoti, tirti, eksponuoti, tačiau kiekviena šalis savaip tą interpretuoja ir pritaiko. Štai Estijos muziejų įstatymas yra labai artimas šiam – jame teigiama, kad muziejus turi būti prieinamas ir specialių poreikių turintiems asmenims. Tuo tarpu Latvijoje muziejus apibrėžiamas taip pat kaip Lietuvoje – kaip švietėjiška, moksliška institucija, bet dar pridedama, kad kultūros vertybės turi būti tikslingai panaudojamos, turint omenyje ryšį su lankytojais, tad linkstama prie socialinio aspekto. Kai, tuo tarpu, Lietuvos muziejaus įstatymas parašytas 1995 m. ir, nors taisytas ne kartą, vis dėlto, pagrindas išlikęs toks pats – apie jokį atvirumą, socialumą, prieinamumą, vertybių tikslingą panaudojimą nėra net užsimenama.

Ką reiškia „socialus muziejus”? Koks jis turėtų būti..?

Pirmiausia, tai reiškia tarnavimą, atvirumą, prieinamumą visuomenei ir įvairiems jos segmentams bei jų poreikių tenkinimą. Tai reiškia, kad muziejaus samprata kinta nuo orientavimosi į objektus, jų kaupimą ir saugojimą, o tuo pačiu ir uždarumą bei autonomiškumą. Dabar muziejai atsigęžia į lankytojus, tarnauja jiems ir naudoja kultūros vertybes kaip priemonę švietimui, informavimui.

Muziejus neprivalo būti fizinė institucija, jis gali būti įvairių formų. Jau gerą dešimtmetį populiarėja ekomuziejai, edukaciniais pagrindais susikūrusios bendruomenės, galima kalbėti ir apie virtualius muziejus.

Itin svarbia tampa komunikacija su visuomene – muziejus turi būti ne mokytojas, o veikiau pagalbinininkas, fasilitatorius, tiltas, nutiesiantis kelią į žinias.

Taip pat svarbus universalumas, prieinamumas visiems, kad žmogus, atvykęs iš užsienio, kitos kultūros, suprastų komunikuojamą idėją. Komunikacijoje daug įtakos turi ir technologijos, kurios naudojamos kaip papildomas informacijos šaltinis. Be to, socialiniai tinklai turėtų būti naudojami ne reklaminiais tikslais, kas daroma šiuo metu, o bendravimui su muziejaus bendruomene, skirtingomis auditorijomis. Šiuo metu muziejų ekspozicijose trūksta aktualesnės kontekstinės informacijos, audiogidų, įvairesnių būdų susipažinti su ekspozicijomis, nes salių darbuotojos nelabai ką žino. Tačiau tai privalo pasikeisti – juk keičiasi ir patys muziejai, jų vadovai jau kalba apie tapimą labiau socialine institucija. Bet manau, kad būtent muziejų įstatymas, kaip aukščiausias politinis dokumentas, turėtų įpareigoti muziejus taip elgtis, o ne atvirkščiai.

Ar pati visuomenė pasirengusi interaktyvumui? Ar kėlimasis į elektroninę erdvę nesukels grėsmės fizinių muziejų išnykimui?

Šiuolaikinė visuomenė, ypač jaunoji karta, jau seniai interaktyvi. Idėjų, kaip išlaikyti tradicinį muziejų, visada yra. Didesnė problema – muziejų prieinamumas, nes jie nėra matomi kaip atviros institucijos. O ar muziejus išnyks kaip fizinė erdvė – priklauso nuo muziejaus santykio su auditorija, kiek jis yra fizinė erdvė, o kiek virtuali. Didesnė problema yra muziejai, kurie nežino, kaip tikslingai panaudoti naująsias technologijas ir socialines medijas. Žinoma, trūksta specialistų, žmogiškųjų, laiko, finansinių išteklių… Bet tai ne priežastis. Reikia atrasti būdų išlikti aktualiems.

Ar visuomenė noriai lankosi muziejuose..?

Žmonės visuomet ieško būdų kaip turiningai praleisti laiką, savišvietos vietų, o muziejus būtent ir yra tokia erdvė. Pagausėjus edukacinių užsiėmimų, jaučiamas pagyvėjimas – lankosi ne tik mokytojos su moksleiviais, bet atvyksta ir grupės iš Trečiojo amžiaus universitetų. Ateina ir šeimos, nes suvokia, kad muziejus yra draugiška, jauki, aktuali vieta ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

O Tu pati dažnai lankaisi muziejuose? Kokiuse? Ko ten ieškai ir ką randi..?

Muziejai ir lankymasis juose yra mano gyvenimas – mano darbas ir laisvalaikis, o žmonės, kurie sugeba suderinti šiuos du dalykus, yra labai laimingi. Tad šiuo metu esu labai laiminga (juokiasi). Lankymasis muziejuje man yra laisvalaikio praleidimo forma, ateinu čia kartu su šeimos nariais ar draugais. Nors lankausi įvairaus pobūdžio muziejuose, pirmenybę teikiu dizaino, dailės muziejams, mažiau – istoriniams, bet jei ten vyksta įdomus renginys ar paroda, tikrai nepraleidžiu progos apsilankyti ir čia.

Kokius keisčiausius muziejus esi aplankiusi?

Keisčiausias būtų tas pats Velnių muziejus – vienintelis tokio pobūdžio Europoje. Taip pat išskirčiau Erotikos muziejų Paryžiuje bei Museum of Broken Relationships, kurį aplankiau Londone. Pastarasis dviejų menininkų iniciatyva, siekusių įamžinti buvusius santykius, įsteigtas Zagrebe, Kroatijoje. Menininkai priima iš žmonių įvairius objektus, bylojančius apie tai, kaip ir kodėl žmonės išsiskyrė. Tad ekspozicija ne tik nuolat keičiasi, bet ir keliauja po įvairius miestus.

Tai muziejai tampa mobilūs..?

Taip, tai yra viena iš kitokių, ne fizinės erdvės, institucijos formų, nors iš dalies primena parodą, tačiau yra laikomas muziejumi, nes turi savo rinkinį.

Kalbėjai apie Estijos ir Latvijos atvejus, o kokia situacija kitose Europos šalyse, ko galėtume pasimokyti..?

Labai skiriasi visuomenės požiūris į muziejų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje muziejus yra laikomas laisvalaikio praleidimo forma. Čia lankosi šeimos, norinčios praleisti laiką kartu, mokytis, susipažinti su menu, istorija, mokslo atradimais, technologijomis… Teko pastebėti, kad tėvai vaikų klausinėja, ką šie mato, ką, jų manymu, vienos ar kitos formos, spalvos reiškia, o tai leidžia vaikui geriau suprasti, įsisąmoninti kūrinio idėją. Tuo tarpu Lietuvoje to nematau. Tačiau ateityje, tikiuosi, kad ir Lietuvoje išsiugdys bei užaugs lankytojų karta, panaši į Didžiosios Britanijos atvejį (šypsosi).

Tai galima sakyti, kad šeima turi didelę įtaką muziejaus įvaizdžio formavime? 

Taip. Kaip ir mano pasakojime apie vieną įsimintiniausių apsilankymų Velnių muziejuje. Tačiau ir pats muziejus daro didelę įtaką. Lietuvoje buvo atvejis, kuomet su darželinukais lankėmės interaktyvioje parodoje, kurioje buvo galima viską liesti. Tačiau vaikams sugužėjus prie vieno eksponato, salės prižiūrėtoja pradėjo kelti balsą: ,,atsargiai, nelieskit..!” Nors vaikai elgėsi labai atsakingai. Po apsilankymo priėjo mergaitė ir sako: ,,man ta teta labai baisi”. Tad koks vaikui lieka atsiminimas? Turi pasikeisti požiūris į lankytoją, o tuomet ir muziejaus įvaizdis pasikeis.

Kaip kiekvienas iš mūsų – tiek lankytojas, tiek muziejaus darbuotojas – galėtų prisidėti prie to įvaizdžio gerinimo? 

Iš muziejų pusės turi pasikeisti komunikacijos forma su lankytojais, kad pasikeistų jų požiūris į muziejų, kad jis būtų matomas kaip atvira, visiems prieinama institucija. Taip pat muziejams reikia tapti jaukesnėmis, atsipalaidavimui, savišvietai skirtomis vietomis. Kalbu ne tik apie ekspozicijų modernizavimą, tačiau ir kitus, galbūt, mažiau sureikšminamus ar pastebimus aspektus, pavyzdžiui, lankytojams teikiamų paslaugų pagerinimą. O visuomenei patarčiau vietoj laisvalaikio Akropolyje rinktis muziejų.

Kaip manai, kaip muziejams pavyks prisitaikyti? Pozityviai ar pesimistiškai žvelgi į jų ateitį?

Labai opitimistiškai žiūriu (juokiasi). Nes niekas nestovi vietoje, viskas progresuoja, tobulėja. Gal šiuo metu ir jaučiama stagnacija, bet su laiku, manau, tas pasikeis. O kai muziejai pradės keistis, keisis ir visuomenės požiūris į juos.

Kalbino Kristina Ižganaitytė

Publikuota www.bernardinai.lt