Nauja prof. dr. Rasos Žukienės mokslinė monografija

 

 

 

Gali atrodyti, kad Lietuvos XX amžiaus dailės istorija jau visai neblogai žinoma, ištyrinėta. Tačiau dr. Lijana Natalevičienė apie prof. Rasos Žukienės naująją knygą – monografiją „Nepalenkiamsis. Dailininkas Zenonas Varnauskas“ rašo taip: „Ši monografija – ne vieno žmogaus, bet visos jo kartos gyvenimo istorija, tai ir pasakojimas apie sudėtingas istorines pervartas, kuriose ne savo noru atsidūrė Zenonas Varnauskas ir kiti dailininkai. Tad knyga turėtų sudominti ne tik šio dailininko gerbėjus, bet ir visus, neabejingus Kauno dailės istorijai, kuriai teko atlaikyti politinių sistemų kaitą, meno centrų išdraskymo ir perskirstymo rezultatus, siekį susigrąžinti aukštąją dailės mokyklą“.

Kauno menininkas Zenonas Varnauskas visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą ir nuolat kūrė tekstilę, tapybą, grafiką. Gimęs dar nepriklausomoje Lietuvoje, įstojo į Kauno meno mokyklą (1940), baigė jau susovietintą Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą (1947).

„2013 metais Nacionaliniame M. K. Čiurlionio muziejuje surengiau Zenono Varnausko kūrinių parodą, – pasakoja monografijos autorė. – Šis menininkas – vitališka ir asmenybė, senosios Kauno meno mokyklos estetinių vertybių saugotojas ir temperamentingas naujovių tapyboje ir grafikoje ieškotojas. Bet ši mes vis dar neturime lokalios Kauno meno istorijos. Ir ši iškili asmenybė jau grimzdo į užmarštį, todėl nutariau imtis jo kūrybos ir pedagoginės veiklos tyrimo mokslinėje monografijoje“. Rašant knygą, atsivėrė „antrojo miesto“ kultūros problematika ir būtinybė daugiau dėmesio skirti lokaliai Kauno meno istorijai. Atsivėrė ir tai, kad dailės istorikų vis dar neatsakyta į klausimą, kokią vietą Lietuvos XX a. dailės istorijoje užima Zenonas Varnauskas ir kiti jo amžininkai kauniečiai. Sovietmečiu Kaune pasilikę dailininkai dažniausiai nebuvo nei radikalūs modernistai, nei pasišventę socialistinio realizmo garbintojai, todėl jų kūryba nebuvo dailės kritikų ir ideologų dėmesio centre. Pirmoji pokario dailininkų karta (būtent jai priklausė Zenonas Varnauskas), nors ir buvo stipriai paliesta sovietinių kultūros reformų, nesileido sugniuždoma. Kai kas tebegyveno inteligentų tylaus suokalbio atmosferoje, skubiai išmokę atpažinti, su kuo galima kalbėtis apie laisvę ir kūrybą, su kuo vyno išgerti, o ką ir dideliu ratu aplenkti. Nors Kauno meno mokykla buvo panaikinta, bet Kauno Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vėliau LTSR Valstybinio dailės instituto vakariniame skyriuje, tebedėstė Kauno meno mokyklos buvę mokiniai, menantys Adomo Galdiko, Viktoro Petravičiaus ir kitų prieškario menininkų pamokas. Vienas jų buvo ir Zenonas Varnauskas. Ir kaip besikraipė politinė sistema, kokias prievartos grimasas bedemonstravo, niekam nepavyko iš Kauno dailės paveikslo ištrinti

tokių ryškių meno figūrų kaip Liudas Truikys, Vytautas Kairiūkštis, Stasys Ušinskas, Robertas Antinis, o vėliau ir Valerija Ostrauskienė, Adolis Krištopaitis ar Leonas Strioga. Tačiau menotyrinio įvertinimo Lietuvos meno kontekste daugumai jų dar trūksta. Gal būt dėl to, kad Kaune kūrusius menininkus, žvelgiant iš centro Vilniaus, dengė tas nelemtas „antrojo miesto“ šešėlis.

Zenono Varnausko kūryba leido pastebėti dar neišryškintą mūsų tapybos aspektą. Sovietmečiu angažavęsis kaip tekstilininkas (XX a. 5-7 deš.), tapydavo jis tarsi sau, ir pernelyg nesistengė įsirikiuoti į tapytojų gretą. Sovietmečiu, egzistuojant griežtai dailės rūšių, žanrų, technikų hierarchijai, tapyba ant popieriaus, ir dar kuriama „ne-tapytojo“, o tekstilininko, buvo vertinama kaip kažkas antraeilio ir nereikšmingo. Šiuo metu Zenono Varnausko tapyba vertinama už originalumą ir subtiliai perteiktas žmonių ir peizažo nuotaikas.

Šios knygos tikslas – išsamiai analizuojant Zenono Varnausko kūrybinį palikimą, artimiau susieti jį su XX a. II pusės Lietuvos, ypač Kauno, meninio gyvenimo reiškiniais ir jų sociokultūriniu kontekstu. Siekiant šio tikslo, knygoje ieškoma atsakymo į daugelį su šio menininko kūryba susijusių klausimų: kokios vidinės ir išorinės paskatos lėmė Zenono Varnausko pasirinkimus neramių sociopolitinių pervartų laikotarpiu tapti menininku? Kokios priežastys lėmė meninės tekstilės studijų pasirinkimą, o vėlesniu laikotarpiu – tekstilės atsisakymą ir perėjimą prie tapybos? Kokios buvo jo estetinės ir vertybinės nuostatos ir su kokių kitų dailininkų kūryba ji sietina? Kaip Varnauskui pavyko kolektyvinio disciplinavimo atmosferoje kaip žmogui ir kaip menininkui išlikti oriam ir nepažeistam?

Metodologines šio darbo prieigas didžiąja dalimi lėmė suvokimas, kokiame sudėtingame laike Zenonui Varnauskui teko gyventi ir kurti – jo gyvenimas sutapo su Lietuvos okupacijomis, stalinmečiu, politinio klimato kaitomis (nuo „atšilimo“ iki sąstingio) ir laisvos Lietuvos atkūrimu. Visa tai ne tik darė poveikį, bet neretai ir lėmė visų menininkų galimybes, pasirinkimus, mąstymą. Todėl pagrindinės metodologinės atramos šioje knygoje yra socialinė dailės istorija, kontekstinė kūrinių ir įvykių analizė, padedanti paaiškinti kūrinių atsiradimo, dailininko pasirinkimų aplinkybes. Ši knyga sudomins ne tik dailėtyrininkus, akademinį jaunimą, bet ir istorikus, Kauno praeities tyrėjus.