Mirė prof. dr. Nijolė Lukšionytė

2014 m. lapkričio 28 dieną užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Universiteto bendruomenė liūdi ir užjaučia velionės artimuosius, draugus, bendradarbius.

 

Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Ežaičiuose, Klaipėdos rajone. 1972 metai baigė Gargždų vidurinę mokyklą. 1977 metais baigė meno istorijos ir teorijos studijas Valstybiniame Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija). 1978–1981 m. studijavo Statybos ir architektūros MTI aspirantūroje. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“ (1993 m. nostrifikuota, patvirtinant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį).
Nuo 1977 iki 2001 metų su nedidelėmis pertraukomis dirbo Lietuvos statybos ir architektūros MTI Architektūros istorijos sektoriuje, iš pradžių jaunesniąją, o po disertacijos gynimo – vyresniąja moksline bendradarbe. Dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX – XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą.

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo prof. dr. N.Lukšionytė aktyviai įsijungė į paminklotvarkos sąjūdį. Atgimimo laikotarpiu paskelbė keliasdešimt straipsnių apie paveldo vertes ir išsaugojimą populiarioje spaudoje. Nuo 1990 m. aktyviai įsijungė į visuomeninę ir ekspertinę veiklą, susijusią su architektūros paveldo saugojimu: LR Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos ekspertė (nuo 1990); ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė (nuo 1993); Lietuvos dailės istorikų draugijos narė (nuo 1995); Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė (nuo 2002); Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė (nuo 2003); Lietuvos mokslo tarybos ekspertė (nuo 2005). Mokslininkė parengė per 80 paveldosauginių ekspertizių, vadovavo istorinių menotyrinių tyrimų, Kauno Žaliakalnio istorinės dalies (U31) apsaugos reglamento rengimui (2002) taip pat su grupe ekspertų paruošė Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiojo plano pagrindžiamąją dalį: Kultūrinio draustinio teritorijos tyrimai, paveldosauginių verčių nustatymas ir pasiūlymai saugojimui (2007). N.Lukšionytė yra eilės knygų bei mokslinių straipsnių architektūros istorijos bei paveldo tematika autorė ir bendraautorė.

Už aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą profesorė N.Lukšionytė buvo ne kartą apdovanota:
1984 m. paskirta „Literatūros ir meno” premija už dailės ir architektūros kritiką. 1997-1998 m. – LR aukščiausio laipsnio valstybės stipendija. 2001 m. įteiktas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomas už architektūros mokslo ir kritikos darbus. 2003 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos diplomas už geriausius 2002-2003 m. menotyros leidinius. 2004 m. skirtas LR Kultūros ministerijos padėkos raštas už kultūros vertybių puoselėjimą. 2006 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija.

1996 m. N.Lukšionytė buvo pakviesta dėstyti į tuometinį Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą. Eilę metų ji dirbo kaip šio universiteto profesorė ir vyriausioji mokslo darbuotoja. Studentų tarpe ji buvo mėgiama kaip aktyvi ir itin kūrybinga dėstytoja. Jos profesionalumo dėka disertacijas apgynė žinomi menotyros ir architektūros tyrinėtojai.

Pastaraisiais metais kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis buvo aktyviai įsitraukusi į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, iniciavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos profesorė buvo paskendusi savo kūrybinėje ir profesinėje veikloje. Kolegų, studentų ir bendraminčių atmintyje ji išliks kaip ryžtinga, kūrybinga ir stebinanti profesiniais atradimais asmenybė. Džiaugiamės galėję mokytis ir dirbti greta.

 

Vytauto Didžiojo universiteto ir Menų fakulteto bendruomenė