„Kitoks” Lietuvos veidas

Monika Jarulytė

Dainiaus Liškevičiaus paroda „Be pykčio“ galerijoje „101“ Kaune

Paroda sukėlė prieštaringų vertinimų ir įtarinėjimų peržengus ribas, ypač videoperformansas „Kliaksas“. „Be pykčio“ ekspozicija skirta būtent Kaunui, o jos pavadinimas primena šio miesto intelektualų ir universiteto dėstytojų sukurtą ir gana greitai išpopuliarėjusią pokalbių laidą. Liškevičius sąmoningai pasirenka šios laidos kontekstą kaip parodos pamatą, bet į tautos aktualijas pasiūlo pažvelgti lyg aukštyn kojomis, provokuodamas kritišką požiūrį ir dažnai ne itin malonią reakciją.

Menininkas teigia, kad ši paroda turėtų būti suvokta minėtos laidos „dialogo su kitu“ kontekste, laidos, kuri įtvirtina, estetiškai ir intelektualiai, itin vienpusišką temų aptarimo ir suvokimo formatą. Pagrindinis performanso „Kliaksas“ veikėjas – juodu kostiumu apsivilkęs menininkas. Surūkęs cigaretę, žiebtuvėlio liepsna ištirpdo šokolado plytelę, gauta mase išsitepa veidą, o vėliau nusivalo į veiksmo fone ant sienos kabėjusią Lietuvos vėliavą. Nusivalius veidą vietoj menininko pasirodo kitas žmogus ir tai, Liškevičiaus teigimu, yra jo paties dublerio suvaidinimas. Pasirodo tas kitas, kurio anksčiau nematėme ir kurio buvimas atsivėrė tik atlikus teatrališką persikūnijimo aktą. Performansas atliktas dar 2001 m., tačiau būtent šios parodos proga buvo šmaikščiai iš „Restart“ pervadintas rusiško animacinio filmuko veikėjo „Kliakso“ vardu ir, menininko požiūriu, tapo visos ekspozicijos centrine ašimi. Performansas, eksponuojamas tarp keistų ready made tipo „daikčiukų“ kolekcijos, pirmiausia pritraukia dėmesį dėl gana šiurkštaus valstybinės vėliavos panaudojimo. Netradiciškai panaudodamas trispalvę ir minėtą dublerio, vaidybos idėją, kūrėjas nesiekia pasityčioti iš nacionalinio simbolio, o skatina pasvarstyti apie valstybinių institucijų vidinį teatrališkumą, tirti tikrovės ir fikcijos ribas. Paroda rodoma institucijoje (universiteto galerija), kuri dažnai įprasmina nekintančius pasyvaus studento ir aktyvaus dėstytojo vaidmenis. Klausimų kėlimas dėl tokių vaidmenų pasidalinimo mažiausiai skatinamas, o savojo vaidmens nenorintis ar nesugebantis atlikti asmuo dažniausiai tampa kitu, neatitinkančiu akademinio – lyg visada „be pykčio“ – dialogo formato.

Liškevičiaus paroda kupina politinių, tautinių ir istorinių nuorodų, kurios primena laidos „Be pykčio“ plėtojamas temas, bet jų pateikimas – kičo, seksualinių nuorodų, grubių teplionių ir senų žurnalų citatų mišinys – sukuria erzinančio, nemalonaus dialogo pojūtį. Autorius keliems eksponatams panaudoja provokuojančias, kičines sueities, raguoto velnio aplikacijas, iškirptas iš žurnalų ir prilipdytas prie nedidelių veidrodėlių. Šie ant stiklo matomi simboliai ganėtinai nežymūs ir beveik nepastebimi, taip lyg paryškinant, kad tai kelių eksponatų šešėlinė pusė. Vienas iš tokių darbų – Kėdainių konservų fabriko raugintų agurkų stiklainis, kurio etiketėje puikuojasi aktoriaus ir politiko Remigijaus Vilkaičio atvaizdas. Apraše nenutylima įdomių faktų, kad aktorius vaizduoja Seimo narį Viktorą Uspaskichą, bet vėliau pats tampa net aukštesnio rango politiku – LR kultūros ministru. Nuo tada agurkų stiklainiai su jo atvaizdu iš prekybos išimami. Šis eksponatas taip pat įdomus dėl Liškevičiaus jau paliestos dublerio temos. Aktorius R. Vilkaitis iš pradžių tik šaipydamasis televizijos laidai sukūrė politiko paveikslą, vėliau vaidyba panaudojama šio politiko verslo reklamai, o galiausiai pats Vilkaitis tampa politiku, taigi pats virsta jau suvaidintu personažu. Toks tikrovės ir fantazijos ribas trinantis politinis kuriozas tikrai kelia šypseną, be to, prie eksponato prikabintas veidrodėlis su pornografine atributika paskatina dar labiau provokuojančią interpretaciją. Tačiau argi ne panašiai įvyko ir su minėtos laidos „Be pykčio“ vedėju Leonidu Donskiu, kuris filosofiškai, akademiškai tyrinėdamas politines realijas pats vėliau tapo Europos Parlamento nariu. Vis dėlto kalbėdamas apie gana teatrališkus Lietuvos politinio mentaliteto vingius Dainius Liškevičius nebūtinai siūlo juos pašiepti, bet atskleidžia, kaip politinės realijos daro įtaką menui ir kultūrai. Vien tai, kad šie procesai tampa parodos eksponatais, verčia teigti, kad meno sukūrimui nieko prikurti nebereikia, užtenka tik sujungti jau esamas, savaime teatrališkas citatas iš žiniasklaidos.

Parodoje atskleisti politiniai ir istoriniai Lietuvos paradoksai ir savita institucinė kritika pasiekia piką mažyčiame SSRS pašto ženklo eksponate. Menininkas pateikia neįtikėtiną 1985 m. istoriją, kaip kaunietis Bronius Maigys atvyko į Maskvos Ermitažo muziejų ir peiliu išraižė bei sieros rūgštimi apipylė originalų, brangiausią Rembrandto kūrinį „Danaja“. Spaudoje rašoma, kad lietuvaitis buvo palaikytas tiesiog išprotėjusiu, tačiau yra ir kitas požiūris, teigiantis, kad šį veiksmą jis atliko sąmoningai, kaip taktinį vandalizmą prieš Rusijos valdžią. Agresijos aktas įvyko garsiausiame Sankt Peterburgo muziejuje, kuris anksčiau buvo carų žiemos rezidencija. Kaip žinia, tai Rusijos imperijos politinės galios simbolis, tik laikui bėgant, kaip ir Paryžiaus Versalis ar Luvras, jis virto kultūrinės galios simboliu, įtvirtinančiu pasaulinį pripažinimą. Šią neįtikėtiną lietuvaičio Broniaus Maigio istoriją galima interpretuoti ir kaip anarchistišką išpuolį prieš valstybinę meno instituciją ir tradicinį, akademinį požiūrį į kultūrą, kuris įtvirtina simbolinę, šlovinamą ir nekintančią šių sistemų galią. Tai gali būti ir dar vienas menininko kvietimas kritiškiau pažvelgti į estetiškų ir filosofiškai pagrįstų sąvokų, požiūrių konstravimą, kuriuo užsiima tokios laidos kaip „Be pykčio“ bei kultūrinio ir akademinio pasaulio elitas. Juk sarkastiškai šypsenai, destrukcijai, šiurkštiems, anarchistiškiems komentarams iš politinių klaidų tikrai neatsiranda vietos minėtose informacijos kūrimo ir dalinimosi erdvėse.

Pateikdamas ganėtinai įvairius eksponatus, menininkas išryškina savąjį požiūrį ir įžvalgą, nesiekdamas sukurti objektyvios tiesos iliuzijos ir neginčijamos meno vertės. Parodoje žvelgiant į trylika eksponatų, tokių kaip menininkui gražiausio Kauno namo fotografija, delfinų nutapytą trispalvės motyvą, kurią kūrėjas įsigijo už 100 litų, 9-ojo dešimtmečio garsaus Kauno boksininko fotografiją, primenančią, kad gana neseniai Kauną buvo apėmusi ne krepšinio, o bokso manija, ar įrėmintą „Lietuvos ryto“ puslapį, grafiškai ir akivaizdžiai iliustruojantį, kaip Lietuvos politika ir verslas yra apraizgyta įtartinais ryšiais, pasijunti lyg labai ryškiai pamatytum kitokį Kauno ir Lietuvos veidą. Tokį, apie kurį net nekalba kultūros elitas, o žiniasklaidos priemonės sugeba paversti tik eiline, sensacinga preke. Liškevičius būtent tam pasipriešina drąsiu, bet sąmoningai atviru asmeninio požiūrio pateikimu.

Panaudodamas savos patirties pavyzdžius, menininkas lyg vaivorykštės gamą atskleidžia itin įdomią Lietuvos tautos interpretaciją. Į Liškevičiaus pateiktą miesto bei valstybės istoriją, perkrautą bulvarinių skandalų ir pigių niekučių, pažvelgi lyg į dublerį, kažkokį neatitikimą, marginaliją ar klaidą, bet galiausiai suvoki, kad būtent taip idėja apie nekintantį, kadaise egzistavusį ar egzistuosiantį tobulos tautos įvaizdį dekonstruojama, pakeičiant subjektyviu, interpretacijai pasiduodančiu menininko išgyvenimu.

 

Paroda veikė iki kovo 23 d.

Publikuota www.7md.lt