Kauno bienalės leidinio pristatymas Žilinsko galerijoje
Spalio 3 d., M.Žilinsko dailės galerijoje Menų fakulteto dėstytoja dr. Daiva Citvarienė pristatė savo sudarytą jubiliejinei 10 – ajai Kauno bienalei skirtą leidinį “Šiuolaikinio meno bienalė kaip specifinės vietos atvejis: lokalumas prieš globalumą / Contemporary Art Biennial as a Site Specific Event: Local versus Global”.
Leidinio pristatyme dalyvavo vienas straipsnių autorių, Europos meno pasaulio žvaigždė – Liverpulio bienalės įkūrėjas, daugiametis Tate Liverpool direktorius, 2017 m. Folkestone’o bienalės kuratorius Lewisas Biggsas.
Šis leidinys – tai parankinė knyga visiems, besidomintiems šiuolaikine kuratoryste ir naujausiomis tarptautinių meno parodų tendencijomis.
Dalinamės ištrauka iš Lewiso Biggso teksto “Bienalės: ateities muziejai, eksploatuojantys globalumą dėl lokalumo” :
“Ypač įprotis kviesti kuratorių „žvaigždę“ (ar bet kokį kuratorių, aktyviai nedalyvaujantį vietovės, kurioje vyksta paroda, gyvenime) yra kontraproduktyvus: taip galima sukurti parodą, kuri įdomi minimo kuratoriaus draugams ir globėjams (įskaitant ir tuos menininkus, kurių darbus šis kuratorius visada eksponuoja), bet tai nebus gerai pagrįsta paroda, t. y. tokia, kuri lygiai kalbėtų ir išsilavinusiai vietinei publikai, ir kultūriniams turistams / tarptautinio meno cognoscenti (žinovams). Kai kuruoti samdoma „žvaigždė“, investicija į kuratoriaus darbą daugiausia naudos atneša jam pačiam, pagreitina jo karjerą, bet neprisideda prie menui reikalingos lokalios ekologijos raidos (menininkų, galerijų, kolekcininkų, kuratorių, archyvų, meno mokyklų, studijų kompleksų, rezidentūros programų ir t. t.).
Bet kuri galerija, kurioje įvyko „žvaigždės“ kuruojama paroda, po tokios parodos pajus apimantį praradimo jausmą: tai, kad ryšiai tarp kuratoriaus ir „jų“ menininkų seka paskui kuratorių, išvykstantį atlikti kitos užduoties į kitą šalį. „Svečių sąrašas“ išlieka kuratoriaus adresų knygutėje. Nei menininkai, nei svečiai neužmezgė nuolatinio ryšio su vieta, kurioje paroda vyko.
Kontrargumentas tam – kuratoriai žvaigždės reikalingi dėl jų reklaminio svorio, nes žiniasklaida ignoruos parodą, kurios nepristato įžymybė. Tai yra teisingas žiniasklaidos supratimas (ji dažniausiai negali vertinti nieko kito, išskyrus pardavimo kainas ir įžymybių statusą), bet neteisingas požiūris į meną. Geras menas geba sukurti savo paties reklaminę vertę. Investuokite į meną ir, jei jis pakankamai geras, žiniasklaida nebus pajėgi jo ignoruoti. Jei reikia, dalį rinkodaros biudžeto investuokite į geresnį meną – jeigu menas pakankamai geras, jis garsins pats save ir jam nereikės reklamos. (…)
Taigi 2000–2011 m., kol buvau Liverpulio bienalės meno vadovas, sukūrėme keletą veikimo principų, siekdami išvengti kuratoriaus „žvaigždės“ sistemai būdingo išlaidumo ir norėdami užtikrinti investavimą į vietos meno ekologiją – tam, kad mūsų parodos vertę lygiai įvertintų ir Liverpulį aplankantys menininkai bei meno mėgėjai, ir tie menininkai bei meno mėgėjai, kurie čia gyvena nuolat. Skirtingais metais būta variacijų, kaip šiuos principus taikėme, nes įvairiais būdais juos tikrinome.
1. Vietinių kuratorių vizija ir įgyvendinimas. Primygtinai reikalavome, kad parodos bei jos renginių programos tyrimo ir ypač naujų meno kūrinių realizacijos imtųsi vietiniai kuratoriai. Tai reiškė, kad santykis su menininku yra „išlaikomas“ vietoje, o per kuratorių menininkai įgyja tam tikrą supratimą apie galimą (naują, kitokią) savo darbų publiką. Šio metodo vertė ypač išryškėjo, kai menininkas nesugebėdavo laiku užbaigti savo darbo parodai – tas darbas galėjo būti rodomas vėliau toje pačioje vietoje kitame kontekste. Pavyzdžiui, Yangui Fudongui buvo pavesta sukurti „Arti jūros“ 2002 m. Liverpulio bienalei, bet darbas nebuvo pabaigtas laiku, todėl ši dabar pasaulyje garsi instaliacija pirmą kartą buvo parodyta 2003 m. per naujo FACT centro atidarymą Liverpulyje.
2. Bendradarbiaujanti kuratorystė. Primygtinai reikalavome, kad kuratoriai bendradarbiautų temos traktavimo klausimu, reguliariai susitikdami patikrintų savo idėjas ir pasiūlymus bendroje grupėje su kitais kuratoriais. Kuratoriai nemėgsta pagrįsti savo pasirinkimų ir yra linkę labai slėpti savo kontaktus, nes šie dažnai susiję su karjeros raida ateityje. Tarpusavio vertinimas užtikrina, kad kuratoriai yra pasirengę aiškiai artikuliuoti priežastis, dėl kurių pasirinko menininką ar darbą (tai svarbu žiniasklaidai ir publikai), ir taip pat išlaiko sutelktą jų dėmesį į renginį, o ne į savo ateities karjerą ar santykius su komercinėmis galerijomis ir kt. (tai, kas paprastai juos blaško ir neleidžia susikaupti prie renginio ir jo publikos).
(…)”.
Apie tekstų autorius:
Lewis Biggs – nepriklausomas tarptautinių parodų kuratorius, Viešojo meno instituto organizacinio komiteto pirmininkas. Daugiametis „Tate Liverpool“ direktorius. Biggsas yra vienas iš Liverpulio bienalės steigėjų, ilgametis jos meno vadovas bei generalinis direktorius.
Nicolas Bourriaud – daugelio tarptautinių parodų kuratorius, rašytojas, teorinių darbų apie šiuolaikinį meną autorius, 2015 m. Kauno bienalės parodos “Gijos: fantasmagorija apie atstumą” kuratorius.
Marieke van Hal – meno istorikė, Bienalių fondo steigėja ir direktorė, Europos bienalių tinklo steigėja, ilgametė „Manifesta“ ir kitų bienalių bendradarbė.
Michaela Ott – Hamburgo dailės akademijos profesorė, daugelio knygų meno ir filosofijos temomis autorė.
Eugen Rădescu – vienas iš Bukarešto bienalės direktorių.
Skaidra Trilupaitytė – meno ir kultūros istorikė, daugelio tekstų apie kultūros ir urbanistinę politiką autorė.
Virginija Vitkienė – menotyrininkė, meno istorikė, kuratorė, Kauno bienalės meno vadovė.
Leidinio sudarytoja Daiva Citvarienė – menotyrininkė, kuratorė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja, projekto www.atmintiesvietos.lt vadovė.
