Kas yra šokis Vidurio/Rytų Europoje?
Monika Jašinskaitė
XVI tarptautinis šokio teatrų festivalis. Bet ne tik tai. Augantiems šokio kritikams papildomu akstinu apsilankyti Liubline buvo Mobiliosios šokio kritikų akademijos (Mobilna Akademia Krytyki Tańca) sesija, o dabartiniams teoretikams – dvi dienas trukusi konferencija „Tapatumas – autonomija – kritinis diskuras. Šokis Vidurio/Rytų Europoje po 1989 metų”.
Šokio kūrėjai ir kritikai iš Armėnijos, Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Rumunijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos dalijosi savo patirtimi ir problemomis. Išsakytos mintys susijungė su Toula Limnaios, Yasmeen Godder, Merce Cunningham Group, kitų užsienio ir vietos choreografų kūriniais. Lenkų kūrėjams buvo skirta šeštoji festivalio diena.
Kaip Mobiliosios šokių kritikos akademijos dalyvė tapau konferencijos stebėtoja – tai gana patogi pozicija pažiūrėti į skirtingų šalių problemas ir pamėginti įvairias patirtis pritaikyti savam kraštui. Daugelis konferencijoje paliestų temų yra aktualios Lietuvai ne tik šokio, bet ir platesniame – teatro, šiuolaikinio meno, lietuvių kalbos ir kultūros kontekste.
(Ne)pažįstamos įvairių šalių problemos
1989 metai yra simbolinė riba tarp šokio, kuris visuotinai (ir instituciškai) buvo suprantamas labai siaurai, ir šiuolaikinio šokio scenos pliuralizmo. Turbūt sunkiausia užduotis, tekusi konferencijos dalyviams, – pamėginti nustatyti šokio tapatybę. Kas yra šiuolaikinis šokis? Kaip jis suprantamas Vidurio/Rytų Europos regione?
Pradėti kalbėti apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis, paprasčiausia nuo labiausiai į Rytus nutolusių šalių. Pavyzdžiui, Armėnija, pasak Harutyuno Alpetyano, – šalis su stipriu repertuariniu teatru, ten klesti baletas ir liaudies šokis. Turbūt galime džiaugtis, kad Lietuvoje šie laikai jau praėjo ir gal nebegrįš?
O štai Baltarusijoje, kurią pristatė Svietlana Ulanovskaya, šiuolaikinis šokis yra estrada. Į panašią situaciją po laikino išlaisvėjimo grįžta ir Ukraina. Pasak Larisos Venediktovos, šioje šalyje didžiulę įtaką turi amerikiečių projektas So You Think You Can Dance, o didžiausia vertybe šokio scenoje laikomi dailūs judesiai.
Pasikeitus valstybės požiūriui į kultūrą, pati Venediktova pakeitė ir savąjį. „Ukrainoje nėra jokios sistemos, viskas – tik imitacija. Imitacijai pasipriešinti neįmanoma,” – sako ji. Su TanzLaboratorium trupe ji daugiau nei dešimtmetį spektaklius rodė viename Kijevo teatre, o dabar juos pristato… meno galerijose visoje Europoje!
Rumunijos atstovė Iulia Popovici teigė, kad jos šalyje šokis yra efemeriškas ir sunkiai apibūdinamas. Jei matote kažką, kas tikrai nėra šokis, greičiausiai tai ir yra rumunų šiuolaikinio šokio projektas. Šokio pasirodymus čia kuria įvairių profesijų atstovai, dažnai baigę ne choreografijos, o dailės ar šiuolaikinio meno studijas. Rumunijoje valstybė finansuoja spektaklio sukūrimą, tačiau nėra skiriama lėšų juos rodyti – taigi, spektakliai sukuriami, bet jie parodomi vos keletą kartų.
Popovici išskiria dvi šiuolaikinio šokio Rumunijoje kryptis: viena išlikusi nuo modernizmo laikotarpio, kuri tenkina gražaus šokio poreikį ir vengia politinių ar socialinių temų; kita linkusi kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus problemas, yra pristatoma tose vietose, kur eksponuojami dailės ir šiuolaikinio meno kūriniai. Antrosios krypties kūrėjai nemėgsta būti vadinami choreografais – performeriai skamba kur kas geriau.
Michaela Michailov minėjo, kad Rumunijoje trūksta nuolatinės šokio scenos, tačiau visi argumentai, kad šokėjams tokia reikalinga, atsiremia į tvirtą valdžios įsitikinimą: juk baletas yra šokis, taigi jūs operos teatrą turite! Absurdiška tai atrodo šiuolaikinio šokio bendruomenei. Logiška – tiems, kuriems šiuolaikinis šokis yra terra incognita.
Panašiai kaip Lietuva, tarp modernaus ir šiuolaikinio šokio balansuoja Vengrija. Šioje šalyje judesio menas prasidėjo su modernizmo judėjimu ir aktyviai vystėsi iki 1950 m. Annamária Szoboszlai pastebėjo, kad ir šiandien šokis yra mėgstamas, infrastruktūra išvystyta visuose didžiuosiuose šalies miestuose, o pagrindinė šiuolaikinio šokio scena – šiuolaikinio meno namai „Trafó”. Vengrija – viena iš tų retų regiono šalių, kurios turi Šiuolaikinio šokio akademiją ir patys ruošia šiuolaikinio šokio kūrėjus.
Atrodo, neblogai gyvuoja čekų šiuolaikinio šokio scena. Anot Ewano McLareno, šokis čia dažniausiai suprantamas kaip ne tekstu grįstas fizinis ar neverbalinis teatras, nors jis pats šokį linkęs laikyti savarankiška, o ne teatro forma. Čekija yra „prahocentriška”, bet čia egzistuoja net dvi organizacijos, kurios rūpinasi šokio spektaklių gastrolėmis visoje šalyje.
Julia Hoczyk iš Lenkijos teigė, kad Lenkijos šokio scena yra pliuralistinė. Ją papildė ir Joanna Leśnierowska, pažymėdama įvairius šokio aspektus: jis gali būti artimas muzikai, teatrui, literatūrai ar vaizdų dramaturgijai. Ši šokio kritikė, projekto „Stary Browar Nowy Taniec” kuratorė, choreografė ir šokėja pabrėžė, kad autonomija neįmanoma be tapatybės. Kūrėjas visuomet turi politinę galią apsispręsti pats, kaip vadinti tai, ką jis kuria. Greta savo šalies scenų pristatymo konferencijos dalyviai dalinosi ir svarbiausiomis problemomis. Pasak konferencijos šeimininkų, Lenkijoje trūksta žmonių, kurie mokytų ne tik šokio žingsnelių, bet ir dramaturgijos, suteiktų bendrą kultūrinį išsilavinimą, kad kūrėjas savo įsivaizduojamą pasaulį galėtų sukurti scenoje, gebėtų savo mintis perteikti šokėjams, o per juos ir publikai.
Stefanas Hölscheris iš Frankfurto (Vokietija) atkreipė dėmesį, kad jų šalyse vyksta daug įvairių festivalių, tačiau yra pasigendama užtikrintumo, kad menininkai galės tęsti savo veiklą. Estų kritikė Heili Einasto pastebėjo, kad festivaliai Estijoje paprastai nedomina vietinio žiūrovo, tačiau kompanijos noriai juose dalyvauja, nes nori būti matomos platesnės publikos.
Kaip komunikuoti šokį?
Konferencijos metu, kuomet šokiui įnirtingai reikalauta autonomijos nuo kitų menų, buvo pastebėta, kad šokio manifestai dažnai pradedami žodžiais „šokis – kaip tapyba”. Viena vertus, norima nepriklausomybės, antra vertus – pats šokis šliejasi prie „stipresnių” menų.
Kaip reikėtų kalbėti (ir rašyti) apie šokį, kad jis būtų suvokiamas kaip atskiras menas ir jo nepriklausomybės nereikėtų įrodinėti? Šis klausimas buvo sumišęs su kitu, apimančiu kalbėjimą apie (šokio) meną viešojoje erdvėje. Ar šiais laikais reikalinga kritika – ir kam, kodėl labiausiai jos reikia?
Šokio kritikai ir teorijai buvo skirta antroji konferencijos diena, tačiau dar pirmąją popietę Joanna Leśnierowska kalbą išskyrė kaip vieną svarbiausių šokio kūrėjo įrankių. Jos manymu, tai svarbiausia komunikacijos priemonė šokio bendruomenėje, sudarytoje iš lygių narių – šokio kūrėjų, publikos, teoretikų. Leśnierowska kalbėjo apie tai, kad šiuolaikiniame šokyje, kaip ir šiuolaikiniame mene, žiūrovas dažnai išmušamas iš komforto zonos ir verčiamas aktyviai dalyvauti, kelti įvairius klausimus. Toks aktyvumas žmones gąsdina, jiems keista, kai spektaklyje jiems nepateikiama viena tiesa. Taigi, dažniausiai žiūrovams nepatinka ne pats kūrinys, o jausmas tą kūrinį išgyvenant.
Grzegorzas Kondrasiukas, trejus metus rašęs apie teatrą dienrasčiui „Gazeta Wyborcza – Lublin”, apie šokį pradėjo rašyti kaip apie teatro formą. Jis atkreipė dėmesį, kad apie šokį yra kalbama tik tada, kai vyksta kažkokie įvykiai, o publikacijos laikraščiuose dažniausiai būna trumpos – vos keli tūkstančiai ženklų. Kondrasiukas išskyrė kelias tokių straipsnių funkcijas. Viena iš misijų gali būti paaiškinti, kodėl šokėjai spektakliuose nešoka, nors iš žanro pavadinimo visiems atrodo, kad jie turėtų tai daryti. Kita – fiksuoti tam tikrus įvykius ateities kartoms, ir čia straipsnių autoriai yra kultūros istorijos metraštininkai. Galiausiai publikacijos autorius gali tapti meno kūrinyje siūlomų vertybių interpretatoriumi. Kondrasiuko manymu, rašymas laikraštyje nėra kritika, nes tekstų autorius turi būti menininkų bendradarbis.
Šokis kaip teatro forma pateko ir į teatrinį žurnalą „Didaskalia”. Tadeuszas Kornaśas, dvylika metų dirbęs žurnalo redaktoriumi, minėjo, kad po 1989 m. reikėjo pradėti kalbėti apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis. Jis pats apie jį nieko nežinojo, tad iš rašančiųjų labiausiai tikėjosi edukacinio aspekto. Kornaśas pastebėjo, kad Lenkijos universitetuose mokoma dramos, atlikėjų menų kritikos, tačiau šokio kritika nėra dėstoma. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl apie šokį rašoma vartojant kitų menų žodyną.
Pasak šokio kritikės Jadwigos Majewskos, „Šokis nėra debesis, kurio neįmanoma suprasti”. Ji pati kritiką vadina rašymu apie šokį: „Įsivaizduoju save kaip rašytoją – tuomet turiu daugiau laisvės kalbėti apie filosofiją, spektaklio kalbą, bet ne pačią choreografiją. Apie choreografiją visko mes ir negalime žinoti, nes ji labai greitai keičiasi. Rašymas man – literatūra.”
Majewska atkreipė dėmesį, kad Lenkijoje nėra tradicijos kalbėti ir rašyti apie šokį, diskursas nėra išvystytas. Kuo daugiau rašoma, tuo geriau tai pavyksta, bet etatų šokio kritikams nėra. Tai – svarbus klausimas, kalbant apie šokio kritikų egzistavimą. Dienraščiuose norima žinių, kurias galima greitai „kliktelėti”, siūlomos apimtys nedidelės – 3000 spaudos ženklų kalbėti apie šokį yra labai nedaug. Bet yra kitų leidinių, kur galima spausdinti ilgesnius tekstus.
Rašymas apie meną turėtų būti ne tik to meno praktikų ir teoretikų problema. Vienas iš variantų, kaip spręsti šokio kritikos finansavimą, gali būti Iulios Popovici pasiūlymas pasinaudoti belgišku pavyzdžiu, kur patys teatrai moka kritikams už tai, kad jie lankytųsi spektakliuose ir rašytų apie juos. Taigi, jei sistemai reikia kritiko, ji pati turėtų jį išlaikyti.
Konferencijoje buvo kalbėta ir apie straipsnius tinklaraščiuose, ir apie mokamas interneto svetaines, taip pat siūlyta šokį daugiau pristatyti ir televizijoje. Štai Stefanas Hölscheris minėjo, kad Vokietijoje dar prieš metus buvo keli žurnalai apie šokį, o šiandien jų nebėra – rašoma tik tinklaraščiuose.
Jis iškėlė ir vertimų į užsienio kalbas klausimą – publikacijos anglų kalba padėtų susieti įvairių šalių šokį. Pasak Hölscherio, dabartinė kritiko funkcija yra ne komentuoti, o kontekstualizuoti. Kūrėjai labai laukia tokio atgalinio ryšio.
Hölscherio mintį papildė Ewanas McLarenas, – čekų žurnalas „Taneční zóna“ pradėtas leisti dvejomis, čekų ir anglų kalbomis. Bet šiandien, sumažėjus finansavimui, jis publikuojamas tik čekiškai. Daugelis numerių yra skirti aplinkinių šalių šokiui, atskiruose numeriuose pristatomos Lenkijos, Vengrijos ir kitos šokio scenos. Tai aktualu ir tarptautinei bendruomenei, todėl gaila, kad tokios publikacijos prieinamos tik mokantiems čekiškai.
Konferencijos metu buvo pristatyti ir keli su šokio tema susiję Liublino Marios Curie-Skłodowskos universiteto magistrantų ir doktorantų darbai. Tai pasitikėjimo ir bendradarbiavimo ženklas tarp šokio kūrėjų ir augančių teoretikų/kritikų.
Vienas iš Liublino tarptautinio šokio teatrų festivalio tikslų buvo suburti tarptautinę šokio bendruomenę susitikti, pabūti drauge. Konferencija praturtino ne tik patį festivalį, suteikė galimybę susitikti įvairių šalių šokio praktikams ir teoretikams, bet ir iškėlė „ant stalo” daugelį problemų ir klausimų, kurie yra žinomi atskirose bendruomenėse, tačiau retai kada peržengia jų ribas.
Publikuota www.menufaktura.lt
