Į Dykumą Nevadoje kaunietis kasmet vyksta atjaunėti
Į festivalį „Degantis žmogus“ (angl. Burning man) iš viso pasaulio suplūsta žmonės, kad savaitę galėtų pabūti savimi. Pačiu keisčiausiu, netikėčiausiu ir originaliausiu savimi. Šūkiu „Sveiki sugrįžę namo“ pasitinkantis festivalis šiemet turėjo „Leonardo da Vinčio dirbtuvių“ temą. Per jį akimirkas fiksavo festivalyje jau 6-ąjį kartą dalyvaujantis fotomenininkas Romualdas Požerskis.
AISTĖ MIKALAUSKAITĖ SK ŽURNALISTĖ
„Degantis žmogus“ – kas metus vykstantis, savaitę trunkantis alternatyvaus Amerikos meno festivalis. Jis rengiamas Nevadoje, Black Rock dykumoje. Renginys visada prasideda paskutinį rugpjūčio pirmadienį, vidurnaktį. Šeštadienį po saulėlydžio įvyksta festivalio kulminacija – sudeginama didžiulė medinė žmogaus statula. 1986 m. žmogaus skulptūrą paplūdimyje sudegino tik saujelė hipių, bet festivalis išaugo į tokio masto renginį, kurio fenomeną tyrinėja net mokslininkai. Neįtikėtina, bet per 70 tūkst. dalyvių pritraukiantis reginys nepalieka jokio pėdsako dykumoje.
Įvairiose šalyse yra įsikūrusios festivalio dalyvių bendruomenės, kurios reprezentuoja ir puoselėja propaguojamas vertybes, rengia šalies stovyklas festivalio metu. 2009 m. festivalyje apsilankęs fotografas Romualdas Požerskis kartu su dukra Monika Požerskyte Lietuvoje surengė parodą ir pristatė fotoalbumą. Festivalis pakerėjo fotomenininką, šiais metais jame jis apsilankė net 6-tajį kartą. Ar įmanoma, neapsilankius festivalyje, suprasti jo fenomeną?
– Rugsėjo 13–14 d. atidarėte net 2 parodas. Nuo rugsėjo 13-osios Prahos širdyje esančios Senamiesčio Rotušės galerijoje demonstruojami ne tik jūsų, bet ir Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Sontos, Gunarso Binde darbai. 14 d. Prahos senamiestyje įsikūrusioje galerijoje „Zahradnik“ su dukra Monika Požerskyte atidarėte parodą „Degantis žmogus“. Kaip jus sutiko Praha?
– Pirmosios parodos iniciatorius – Garikas Avanesianas. Jį įkvėpė mano dukros M.Požerskytės daryta mūsų keturių fotografija. Paroda atidaryta vienuolyne, pačiame miesto centre. Erdvė puiki – vidiniame kiemelyje sienų užteko kiekvienam fotomenininkui. Paroda sulaukė pasisekimo, todėl viską suderinus ji buvo perkelta į miesto rotušę. Atidaryme dalyvavo Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai, mieste iškabinta daug didelių plakatų. Tai – viena geriausių vietų Prahoje. Erdvė ten dar didesnė, todėl įtraukėme ir V.Sontą bei G.Binde. Net juokiamės, kad jis tarsi mūsų mokytojas: G.Binde M.Macijausko mokytojas, o M.Macijauskas mano. Išvertus iš rusų kalbos, išeina panašiai kaip mano kankintojo kankintojas. 1963 m. susikūrė Kauno fotoklubas, M.Macijauskas ir G.Binde daugiausiai prisidėjo prie jo veiklos.
Praha, Čekija labai daug davė mūsų fotografiniam keliui. Praha – vienas iš Europos fotografijos centrų. Jų fotografai, fotografijos kritikai, propaguotojai pirmą kartą mus parodė fotografijos pasauliui, pirmą kartą buvome pripažinti būtent ten. Per atidarymą sakiau, kad paroda – mūsų duoklė jiems, už mums padarytus gerus darbus „atsiskaitome“ kūryba.
Antroji paroda atsidarė underground galerijoje „Zahradnik“. Ji kuruojama rusų imigranto, pristato garsiausius pasaulio reporterius. Prieš mano parodą ten buvo demonstruojama amerikiečio paroda apie Černobylį. Mūsų su dukra paroda „Degantis žmogus“ – šiek tiek kitokia, bet festivalis yra unikalus viso pasaulio reiškinys. Nepabuvus jame galima galvoti kritiškai, bet pabuvus, tenka pakeisti nuomonę.
– Kodėl važiuojate į „Degantį žmogų“? Ką atradote šiame festivalyje?
– Daugelis klausia, kodėl ten važiuoju. Atsakau – savaitę ten pabuvęs, metais atjaunėju. Pasijaučiu kitu žmogumi, turiu galimybę panirti į kitą pasaulį. Pradedu kitaip mąstyti apie gyvenimą, meną, mirtį. Suvokiu, kad yra skirtingi pasauliai, kuriuos galima patirti. Ten vyksta šiuolaikinių menų, žmonių santykių mišinys. Ten pamatytų dalykų negali susapnuoti net baisiausiame košmare. Ten vyrauja laisvas gyvenimas.
Vos atvažiavus, tave guldo ant žemės, turi apsipilti dulkėmis. Tampi „savas“: tave apkabina, sveikina atvykus į sapnų, vizijų, svajonių pasaulį. Ten viskas susipina. Kai grįžti iš festivalio, kad ir skrendant lėktuvu, patiri jausmą, kad viską susapnavai.
Buvo labai įdomios skulptūros. Viena iš jų – slibinas, turintis 12 galvų, iš kurių naktį spjaudėsi ugnimi. 5 km teritoriją, kurioje vyksta performansai, žymėjo švyturiai. Mieste nepamatysi nieko panašaus.
Šeštadienį ruošiantis deginti žmogaus skulptūrą susirenka 70 tūkst. žmonių. Visi šoka, aplinkui stovi artcar (išpuoštos šviečiančios mašinos), groja būgnai. Galvoji, kad niekur tokių dalykų nepatirsi. Patirtis yra nežemiška, tai norisi patirti vėl.
Iš pradžių buvo sunku fotografuoti – žiūrėk, jau kur nors kitur kas nors įdomesnio vyksta. Vėl tik žiūrėk – įdomus žmogus ateina. Vėliau pradedi rinktis. Yra dar vadinama „pirma paklausk“ taisyklė – užtenka akių kontakto, kad suprastum, ar žmogus sutinka būti fotografuojamas.
Pristatant parodą Prahoje, turėjau 40 min. filmą su medžiaga iš 5 festivalių. Iš patalpos su dideliu televizoriumi iki vidurnakčio nepajėgėme išvaryti žmonių.
– Kokie žmonės atvyksta į „Degantį žmogų“? Ar sutikote, susiradote draugų?
– Visada sutinku daug pažįstamų, festivalyje dalyvauja daug lietuvių. Kartą užkalbinau porelę iš Čikagos, sako, kad pamatė pas draugus knygą apie „Degantį žmogų“, nusprendė atvykti. Klausiu: „Požerskio knygą?“ Atsakė, kad taip. Prisipažinau, kad aš ir esu jis. Jie vos nuo dviračio nenukrito. Vienas draugas buvo atvykęs iš Los Andželo, grupelė iš San Francisko.
Šiemet turėjome labai gerą lietuvių stovyklą, joje buvo apie 40 žmonių. Turėjome palapinę, pastogę, vėliavas, dušą, maisto. Festivaliui turiu drabužių su lietuviška atributika, kiti lietuvius jau puikiai pažįsta, Lietuva ten yra žinoma.
Psichologai dažnai tyrinėja atvažiuojančius žmones. 60 proc. važiuoja pirmą ir paskutinį kartą, 40 proc. – nuolatiniai dalyviai. Portretas: vidutinis amžius – nuo 30 iki 55 metų. Baltieji, turintys gerą specialybę, prestižinį darbą, namus, vilas, baseinus. IQ – aukščiausio lygio. Mažai juodaodžių, geltonodžių. Japonų daug buvo tik šiemet. Taip pat šiemet per festivalį buvo išbarstyta dalis Davido Bowie‘io pelenų, sklando gandai, kad vienoje palapinėje grojo Stingas, buvo privačiais lėktuvais atskridę „Google“ įkūrėjai Larry‘is Page‘as ir Sergey‘ius Brinas, socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Šiemet buvo labai daug nėščių moterų, šeimų su vaikais, vyko daug vestuvių. Mūsų grupėje irgi buvo 8 ir 9 metų vaikų – net jie buvo pasipuošę, puikiai leido laiką. „Degančiame žmoguje“ yra daug atrakcijų vaikams.
Kelis metus gyvenome kartu su lakūnais netoliese esančiame oro uoste. Sudraugavome, šiemet jie užsuko į stovyklą, teiravosi, kodėl nebegyvename ten, be mūsų ne taip smagu.
– Ar lietuvių stovykloje pavyko Leonardo da Vinčio laikų muzikinių instrumentų dirbtuvės?
– Pavyko, viena pagrindinių festivalio procesijų užsuko būtent į mūsų stovyklą. Procesijos tema – zuikių ir morkų kova. Zuikiai puolė morkas, o jos kovojo už savo egzistenciją. Dalyvavo masė žmonių su orkestru. Zuikiai atvyko į mūsų workshopą, buvome nusipirkę 60 kg morkų, iš jų darė švilpukus. Vieną dieną tapome viso festivalio stovyklos centru. Visas mūsų kolektyvas buvo pakviestas valandą pagroti festivalio radijo stoties studijoje.
– Sunku po festivalio sugrįžti į kasdienybę?
– Pirmą kartą važiuojantiems būna išties sudėtinga. Jie patiria šoką, bando pasakoti apie įspūdžius, o jais nelabai kas tiki ir nenori klausyti. Man pasakojant draugai į mane žiūrėdavo kaip į žmogų su pažeista psichika. Draugas vokietis sakė, kad nebūna dienos, kai neprisimintų festivalio.
Yra organizuojamos „dekompresijos“ – lapkritį numatyta data, kada festivalio dalyviai vėl susirenka ir dalijasi įspūdžiais, mintimis. Tai – įprasta praktika.
– Ką be nuotraukų ir emocijų dar parsivežate iš festivalio?
– Varžtą. Sudegus žmogaus skulptūrai, žmonės eina ir renka likusius suvenyrus. Dar parsivežu dulkių. Ten dykuma, bet smėlio beveik nėra, vien dulkės. Jos primena miltus, nuo jų pabėgti ar pasislėpti neįmanoma. Net geriausia palapinė po dienos bus keletą centimetrų apnešta dulkėmis. Atidarius automobilio dureles, po sekundės jis bus pilnas dulkių. Kartais nematai net ištiestos rankos pirštų. Per dideles audras viskas sustoja, pasijunti atskirtas nuo pasaulio.
– „Degantis žmogus“ – ne tik vienas įdomiausių, originaliausių festivalių pasaulyje, bet ir vienas pavojingiausių. Ar daug dėmesio skyrėte saugumui?
– Paruošiau instrukciją, kurią kasmet siunčiu visiems, kurie ten važiuoja. Joje pamenama, kad reikia žinoti, kad bus ne tik karšta ir šalta, bet taip karšta ir šalta, kad jūs netikėsite, kad taip gali būti. Bus audros, bet netikėsite, kad gali būti tokios baisios. Tam reikia pasiruošti ne tik materialiai, bet ir psichologiškai. Kitas patarimas – nekramtyti grybų, nes galite prarasti kelias gyvenimo dienas. Festivalis yra daug efektingesnis už narkotines medžiagas.
Patariama atvykti į Ameriką anksčiau, priprasti prie klimato. Svarbu žinoti sveikatos problemas – festivalyje jos dažnai paaštrėja. Tam reikia ruoštis, už savo gyvybę atsakai pats. Yra buvę atvejų, kai lietuvaitės labai stengiasi išnaudoti laiką šokiams, bet nespėja gerti vandens ir prireikia lašelinės. Vandenį gerti būtina.
– Ką manote apie lietuvišką atitikmenį „Degantis Jonas“?
– Iš „Degančio žmogaus“ atstovai buvo atvykę į „Degantį Joną“. Pataikė kaip tik per Jonines, todėl jiems tai paliko labai didelį įspūdį. „Degantis Jonas“ yra Joninių ir Užgavėnių mišinys. Per Jonines masiškai deginamos skulptūros, per Užgavėnes – persirengiama.
– Viena iš jūsų garsiausių serijų – „Atlaidai“. Ar galima lyginti fotografavimą festivalyje ir atlaiduose?
– Man patinka fotografuoti tai, kas juda. Jei reikia fotografuoti šampano butelį, aš moku, bet man neįdomu. Jau žinau, kad reikia mažiausiai 8 šviesos šaltinių ir t. t. 1974 m. pakliuvęs į atlaidus juos fotografavau apie 20 metų. Dabar jie pasikeitę – nebėra arklių, bendravimo, valgio ant žolės, nėra vyrų, nešinų stikliniais altorėliais, kryžiais aplink bažnyčią. Tradicijos nyksta. Nėra vaikų, nėra saldainių, baltai apsirengusių merginų. Šiemet išeis didelis mano fotografijų albumas, skirtas atlaidams. „Atlaidai“ – mano svarbiausia gyvenimo serija. Po atlaidų daug fotografavau politinius įvykius, 1988 m. – masinės eitynės, Baltijos kelias. Tai irgi savotiški atlaidai, procesijos. Dar buvo „Žalgirio vyrai“ – skausmas, emocijos, judesys. Tada pataikiau į „Degantį žmogų“.
Kai paroda „Degantis žmogus“ vyko Kaune, vienas pagyvenęs žmogus su maldaknyge priėjo ir pradėjo teirautis, kokia paroda vyksta. Sakau: „Amerikietiški atlaidai“. Vyras apžiūrėjo parodą, kurioje daug nuogo kūno, ir sakė, kad labai gera paroda. Jis skambins dukrai, kad ir ji eitų pasižiūrėti. „Degantis žmogus“ ir yra amerikietiški atlaidai.
Publikuota www.savaitrastiskaunui.lt