Galerija „101“: tęsti, perprogramuoti, ieškoti
Naująjį sezoną Vytauto Didžiojo universiteto galerija „101“ paskelbė su nauja jėga: vadovauti jai ryžosi Vaida Stepanovaitė. Aktyviai Kaune veikiančios meno vadybininkės, kultūros operatorės pavardė iki šiol sieta su kūrybinėmis platformomis „Arthessis“, „Kabinetas“, padėjusiomis skleistis šiuolaikinio meno projektams.
Kokių naujų idėjų, lūkesčių ir siekių suteiks naujoji veikla? Apie tai – pokalbis su „101“ galerijos vadove ir kuratore V.Stepanovaite.
– VDU menų galerija „101“ Kauno meno lauke atpažįstama kaip konceptualių, minimalistinės estetikos, jaunosios kartos Lietuvos vizualaus meno kūrėjus pristatanti parodų / projektų erdvė. Kokius tobulintinus aspektus galerijos veiklose, perėmusi vadovės ir kuratorės pareigas, pastebėjote pirmiausia? Kokiomis priemonėmis ketinate juos vystyti?
– Aš pati tokio galerijos įvaizdžio nesu susidariusi, tačiau išties įdomu pamatyti ją iš kitos perspektyvos. Ilgametė galerijos programa man visuomet atrodė gana eklektiška, pristatanti ir klasikinę, ir jaunųjų menininkų tapybą, ir vaizdo meno projektus, tai savaime nėra blogai, žinoma. Nemačiau ir jos kaip projektų erdvės, veikiau – kaip galeriją ar parodų salę. Tačiau nemanau, kad tai būtinai reikia keisti. Nesu radikalių pokyčių šalininkė – verčiau yra įsiklausyti į jau veikiančias praktikas, ištirti esamą lauką ir veikti drauge su tuo, pridedant vertingų sluoksnių. Tad ir toliau matau „101“ kaip galeriją, tačiau tikiuosi išplėsti jos, kaip erdvės, sampratą nebūtinai tik lingvistiniu pagrindu. Galbūt tai ateis natūraliai.
Norėtųsi įnešti į šią galeriją, kurią suvokiu kaip tarpakademinę erdvę daugiau kuratorinės programos, galinčios atskleisti platesnius erdvės kontekstinius sluoksnius. Labai norisi atverti VDU Menų fakulteto gyvenimą miesto bendruomenei, paskatinti nuolatinį ryšį, išeinantį ir už galerijos ribų. Taip pat suformuoti ir laikytis aiškių koncepcinių krypčių, kurios ateinančiam sezonui įvardytos kaip šiuolaikybė, performatyvumas, edukacija ir mediacija – jas galima įvardyti ir priemonėmis. Nė viena krypčių nėra negirdėta šiuolaikinio meno lauke. Yra įvairių kultūros operatorių, dirbančių viena ar kita kryptimi, tačiau norėčiau jas sujungti, tiriant laiko ir laikinumo sampratas. Galbūt kai kurie tobulintinais matomi aspektai priklauso ne tik šiai galerijai, bet šiuolaikiniam Kauno meno laukui apskritai. Jis kvėpuoja, vietiniai kultūros operatoriai džiaugiasi atsigavimu, tačiau būtina peržiūrėti ne tik kiekybinį mastą, bet ir paklausti, ko trūksta, ir kas galėtų būti atsvara įsisenėjusioms praktikoms. Mieste turime didesnių tam tikros krypties festivalių, tačiau jie po kiek laiko pradeda tik kartoti patys save ir tuomet kyla klausimas, ką jie duoda miestui. Labai svarbu išplėsti žiūros lauką už tik vietinių menininkų ekspozicijų, kuriose kartojasi tie patys kūriniai, atrasti, kokias naujienas gali atnešti globaliuose kontekstuose veikiantys kūrėjai, suvokti tarpsritinio ir tarpsektorinio bendradarbiavimo vertę.
– Kaip vieną ryškesnių galerijos silpnybių įvardijote „įvaizdžio trūkumą kituose Lietuvos miestuose“. Kokiais metodais / strategijomis remiantis ketinate jį (per)formuoti?
– Norisi skleisti žinią ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose bei atrasti nišą užsienyje. Svarbu bendradarbiauti ne tik su kauniečiais kūrėjais, bet ir plėsti būsimų kolegų ratą plačiau už šio miesto ribų, galbūt užmegzti santykius su šalimis kaimynėmis ir, jeigu leis resursai, – esančiomis toliau. Labai tikiuosi, kad šios akivaizdžios, tačiau didelių pastangų reikalaujančios priemonės laikui einant išryškės galerijos veikloje, tai leis turimi resursai ir ji aktualizuosis, kalbant apie Lietuvos galerijas.
– Kokių naujų veiklos formatų atsiras edukacinėse, vizualiosiose, performatyviosiose, (pa)tyriminėse galerijos veiklos strategijose?
– Galerija koncentruosis ne tik į parodų rengimą, bet ir į šiuolaikinio meno procesus pristatančius ciklus ar staigius vienkartinius įvykius, įtrauksiančius ne tik vizualaus meno ekspozicijas. Jaučiu poreikį pristatyti performatyvios raiškos meną, kuris apimtų ne tik Kaune susiformavusios performanso linijos pavyzdžius, bet atskleistų ir daugiau. Juk galima performinti ir erdvę, tekstą, taip juos išerdvinant ir ištekstinant. Šioms strategijoms postūmį davė ši vasara, praleista dirbant vienoje didžiausių pasaulyje meno parodų „documenta 14“, kurioje teko stebėti tai, kas iš pradžių buvo kiek svetima, palyginti su tuo, kaip Lietuvoje yra suvokiamas performanso menas.
Man itin svarbus aspektas – edukacija ir mediacija, ryškiai matomi ir kitoje mano kuratorinėje, vadybinėje veikloje bei esantys mano akademinių tyrimų lauke ne pirmus metus. Tikiu šiuolaikinio meno edukacija ir manau, kad Lietuvoje reikia praplėsti šios sąvokos supratimą, įtraukiant ir mediacijos praktikas. Tai galima padaryti per lygiavertį dialogą ir žinių dalijimąsi tarp visų kultūros lauko dalyvių. Siekiu atrasti, kaip per edukacines praktikas galima atlikti meninį ir kuratorinį tyrimą. Visa tai, tikiuosi, atsispindės ir galerijos veikloje. Manau, kad dėžutės dydžio galerija gali net pasitarnauti kaip nedidelė, koncentruota šiuolaikybės strategijų akumuliacijos terpė.
– Kaune jūsų veikla iki šiol labiausiai sietina su projektų erdve „Kabinetas“, kurią jūs įkūrėte. Jam tapus keičiančia savo lokacijas erdve, ar neketinate „Kabineto“ veiklos pratęsti / šių veiklų sujungti „101“ galerijos erdvėje?
– Džiugu, kad Kaunas taip atvirai priėmė projektų erdvėje „Kabinetas“ vykdytus eksperimentus ir pasitikėjo diegiamomis idėjomis. Ši iniciatyva yra itin atvira bendradarbiauti, ypač jai šiemet tapus nomadiška, dėl to santykis su kitomis, jau įgyventomis erdvėmis yra neišvengiamas. Suvokiant susiformavusias stiprias mano sąsajas su šiuo projektu Kauno kultūros lauke, norisi kiek atskirti šią ir kitas vykdomas veiklas. Turbūt labiausiai to norisi dėl to, kad gimtų daugiau skirtingų ir vaisingų ryšių su kūrėjais, kuratoriais, erdvėmis, iniciatyvomis, ir nemėginti kartoti išbandytų strategijų, bent jau tarp mano pačios vykdomų veiklų. Tačiau neatmetu galimybės, kad kai kurie veiklų aspektai ir galerijoje „101“, ir „Kabinete“ gali natūraliai susipinti trumpalaikių projektų metu. O kol kas „Kabinetas“ tęs savo liniją iki šių metų pabaigos skirtinguose Lietuvos miestuose savarankiškai nuo mano naujojo etapo galerijoje.
– Pirmasis naujo sezono ir jūsų vadovavimo pradžios atskaitos taškas – įvykių ciklas „Tropiniai kūnai“. Kodėl pradžios tašku pasirinkote būtent (santykinai) ilgesnės trukmės, kintantį, tyrimais paremtą projektą?
– Labai norėjosi įnešti galeriją į naują sezoną per atvirą, dinamišką įvykį, leisiantį pristatyti, kokias formas gali įgyti erdvė. Suvokdama, kad pirmasis sezono renginys, kaip pirmas kuratorinis mano kaip naujos vadovės projektas, gali suformuoti pernelyg stiprias sąsajas su tolesniais galerijos renginiais, pasirinkau jai leisti atsiverti po truputį, pakvėpuoti, neužkrauti atsakomybės ant vienos parodos ir menininko. Veikia ir paslapties efektas – kol kas neatskleidžiame, kas toliau vyks per spalio mėnesį, tačiau viskas akumuliuosis ir bus galima apžvelgti, įvertinti visą etapą – tik po mėnesio.
– „Tropinių kūnų“ anotacijoje teigiate: „(…) įvykių ciklas (beveik) naujai įsteigiamai tarpakademinei erdvei leis patirti pereinamuosius momentus ir nubrėš tolesnes kolektyvines koordinates.“ Tai užuomina į naują galerijos veiklos etapą, tačiau kokiomis galerijos sukauptomis patirtimis ketinate pasinaudoti?
– Žinoma, kviesime grįžti galerijos pritrauktą nemenką auditoriją ir ją būtinai išplėsti, kartu brėžiant minėtąsias koordinates. Tai dar tik pradžia ir laukiame pirmojo naujo sezono renginio, tačiau galerijos erdvė žada daug ir yra puikioje fizinėje ir idėjinėje lokacijoje su Kaunu, universitetu bei geografiškai artimais kolegomis. Viena iš nuostabių sukauptų galerijos patirčių yra santykis su universiteto bendruomene, kurį būtinai dar labiau stiprinsime.
– Ar formuojant galerijos veiklų tinklelį ketinate turėti kviestinių kuratorių?
– Kiek yra tekę dalytis patirtimi su kolegomis iš kitų erdvių ir iniciatyvų – visuomet yra didelis noras ir poreikis bendradarbiauti. Būtų puiku sukurti tokią terpę, kurioje galėtų atvirai ir glaudžiai projektus įgyvendinti, diskutuoti kuratoriai, menininkai, auditorija. Tai galėtų ir, matyt, turėtų tapti vienu iš galerijos siekinių.
– Kokie bendradarbiavimo projektai bus vystomi galerijoje?
– Kiekvieną vykdomą ir numatomą vykdyti veiklą galerijoje matau kaip tam tikrą bendradarbiavimo projektą, kuriamą visų pusių pastangomis ir vedamą sustygavus idėjas ir lūkesčius. Tačiau, atsakant konkrečiau, ketinama bendradarbiauti su kitais kultūros operatoriais, vykdant edukacines veiklas pasitelkti kitų turimas gerąsias patirtis šioje srityje. Norėtųsi ir toliau, sekant buvusios galerijos programos takais, būti patrauklia erdve didesniems Kaune vykstantiems kultūros projektams, tapti jų procesų dalimi.
– Kokios edukacinės veiklos yra planuojamos 2017 / 2018 m.?
– Mano nuomone, edukacija ir mediacija apima ne kitokiomis įvardytas ar visuotinai suvokiamas veiklas, kaip, pavyzdžiui, kūrybinės dirbtuvės. Suvokiu, kad šiuolaikinio meno procesų akumuliavimas, tiesioginis ar netiesioginis dialogas su auditorija, galiausiai – meniniai ir kuratoriniai tyrimai taip pat yra lygiavertės edukacinės veiklos, neatsiejamai kuriančios parodines erdves siauresne ar platesne prasme. Galima nubrėžti, kad galerijoje bus praktikuojamos auditoriją įtraukiančios veiklos, leisiančios kartu su ja dalyvauti žinių gamyboje ir apykaitoje. Kita labai svarbi edukacinė kryptis – darbas su savanoriais ir praktikantais, kurie, tikiuosi, taps neatsiejama galerijos dalimi.
– Kaip manote, kuo vadovavimas galerijai ir jos veiklų kuravimas papildys jūsų turimą patirčių bagažą?
– Labai džiaugiuosi gavusi šią progą, kuri, be abejo, bus ir didelis išbandymas – perimti jau ilgus metus veikiančią erdvę, pasiūlyti šiokį tokį jos perprogramavimą, kad jis atitiktų ir prie prisijungti pakvietusios institucijos, ir jau susiformavusios auditorijos lūkesčius. Bus įdomu ir naudinga veikti ne tik vedamai savo nuostatų ir interesų, tačiau ir atsižvelgti į įprastą supančios glaudžios bendruomenės sąveiką. Kartu tikiuosi, kad galerija ir jos bendruomenė pasisems ir mano turimų patirčių, priims mano pasiūlymus. Nauja vieta, manau, leis suformuoti platesnį žvilgsnį į procesus Kaune, atrasti naujų partnerių, pažinti institucinius kultūros lauko aspektus iš gerosios pusės.
Iš parodos anotacijos
Skirtingos mokslininkų kurtos pasaulio vaizdavimo projekcijos, traktuojamos kaip formulių raštai, virsta estetiniais karkasais. Jie tvyro dirbtiniame, banaliame, bet savotiškai priimtiname ir trokštamame vaizde. Projekcijos, kaip vaizdavimo įrankiai, slysta pasirinkimo ir pritaikymo paviršiumi. Toks informacijos ir tiesos komplikuotumo stebėjimas virsta žiūrėjimu į gamtą, vandenį ar ugnį. Tyvuliuojantis vaizdo ir idėjos paslankumas ramina.
Ekspozicijos erdvė veikia kaip tarpinė būsena tarp informacijos, galios ir noro.
Įvykių ciklas „Tropiniai kūnai“ apims tyrimų spektrą, varijuojantį tarp įsivaizduojamų geografijų ir įsikūnijimų. Bus bandoma išerdvinti galeriją ir jos tapatybę, paverčiant ją tropiniu kūnu. Čia pavadinimas nurodo į tropą kaip kalbos vienetą – metaforą ir į tropikus kaip geografinį atspirties tašką. Susitelkiant į idėjinius ir kūniškus sujudėjimus, pasirenkant tropinių kūnų dalis aktyvuojančius pratimus, kaip – parodą, performansą, skaitymą ir kitus – keičiamasi žinojimu tarp visų dalyvių. Maždaug mėnesio trukmės įvykių ciklas (beveik) naujai įsteigiamai tarpakademinei erdvei leis patirti pereinamuosius momentus ir nubrėš tolesnes kolektyvines koordinates.
Straipsnis Ainė Jacytė, kaunodiena.lt
Nuotraukos Vilmanto Raupelio