Fantazijų planetariumas teatro scenoje
Andrius Jevsejevas
Žmogaus pasaulėjautai, o kartu ir estetinei pajautai vis didesnę įtaką daro mokslas ir technologijos. Prisiminkime: Gutenbergo spausdinimo mašinos iš esmės pakeitė dalijimosi žiniomis tvarką ir jų hierarchiją, mikroskopų, teleskopų, net akinių išradimas gerokai pakoregavo erdvinį pasaulio suvokimą, o prasidėjus masinei automobilių gamybai, pakito pati laiko samprata. Ką jau ir kalbėti apie televiziją, internetą, socialines medijas ar virtualią realybę, nusitaikiusias į žmogaus emocijas ir intelektą.
Natūralu, kad tam tikras metamorfozes, susijusias su laiko ir erdvės suvokimu, su scenine jų reprezentacija, patiria ir scenos menas.
Manyčiau, kovo pabaigoje Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje įvykusi spektaklio vaikams „Kosmosas+“ premjera yra svarbus įvykis bent keletu aspektų. Pirma, su lietuvių aktoriais savo patirtimi ir sceninės kūrybos technika dalijosi pasaulinio lygio šiuolaikinio teatro kūrėjai. Aišku, taip jau yra buvę, tačiau bene pirmą kartą taip atsakingai, sistemiškai ir profesionaliai mąstyta apie teatrinės erdvės ir laiko struktūras, jų poveikį publikos sąmonei. Antra, ypač įdomu, kad tokie svarbūs klausimai sprendžiami spektaklyje, skirtame vaikams. Trečia, LNDT spektaklis „Kosmosas+“ atskleidė lietuviškos aktorių mokyklos specifiką, savotišką jos ribotumą, susidūrus su dar, galima sakyti, neperprastais, neišbandytais sceninės reprezentacijos būdais. Į tai derėtų atsižvelgti, nes ateityje neabejotinai susidursime su tokiomis vaizdo ir garso technologijomis, kurios reikalaus vis konceptualesnių sprendimų.
Spektaklio „Kosmosas+“ autoriai – danų ir lietuvių menininkų komanda su kompanijos Hotel pro forma, įsikūrusios Kopenhagoje, vadove Kirsten Dehlholm priešakyje – pamėgino susieti Nacionalinio dramos teatro vaidybos ir žiūrovų erdves, sukurdami savotišką teatrinį planetariumą, kuriame smalsus mažas berniukas Tomas7 (Jurgis Benys) dalijasi su bendraamžiais savo fantazijomis apie Visatą.
Bet kokia teatrinės erdvės transformacija vienaip ar kitaip veikia publikos santykį su tuo, kas vyksta scenoje. NDT Didžiosios salės architektūrinė specifika, tam tikri erdviniai ir dramaturginiai spektaklio „Kosmosas+“ kūrėjų sprendimai lemia, kad žiūrovai atsiduria ypač toli nuo atlikėjų, tarytum žiūrėtų vaizdus, projektuojamus ant šonu paversto planetariumo kupolo, arba tarsi jų krėslai būtų pakreipti devyniasdešimties laipsnių kampu. Teatrališki žvaigždynų, kitokių mirgančių objektų vaizdai užlieja kone visą erdvę – videoprojekcijos mirga net ant žiūrovų salės sienų, lubų. Viską gaubia vizualinis pasakojimas, į dvi erdvines ir dramaturgines sistemas sceną dalija dviguba uždanga (juoda galinė ir permatoma priekinė). „Kosmose+“, kaip ir planetariume, kur kas svarbiau ne tai, ar išgaubtame žvaigždžių kupole projektoriumi kuriami vaizdai tiksliai atspindi mokslo patvirtintus faktus, o poetinė teksto įtaiga, nauja erdvinė patirtis ir akustinis tos erdvės apipavidalinimas.
Tačiau tokia erdvinio pasakojimo forma tarytum nepalieka žiūrovams/klausytojams galimybės empatiškai susitapatinti su scenoje veikiančiais aktoriais, kurių sceninės esaties tiesioginis referentas, perfrazuojant Walterį Benjaminą, yra ne publika, sėdinti salėje, – jie vaidina „mašinai“ (kamerai, projekcijai, vizualinėms/akustinėms figūroms ir pan.). Todėl toks sceninis pasakojimas aktorių kūrybiškumą, tam tikru atžvilgiu net jų „žmogiškumą“ savaip aukoja dėl hipermedialaus spektaklio bendrojo artistiškumo.1
Bet spektaklyje „Kosmosas+“ nutinka keistas dalykas: aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį tiesioginį ryšį su žiūrovais, ir, matyt, neturintys pakankamai sceninės patirties, kaip elgtis, kai dominuoja audiovizualinis planas, tarsi būtų apversta erdvės-laiko-kūno hierarchija, poetizuotuose moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose nejučiomis ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.
Spektaklyje „Kosmosas+“ išskirčiau tris atlikėjų grupes, tris skirtingus sceninės reprezentacijos intensyvumo lygmenis. Pirmajam atstovauja Tomas7 ir Mėnulio mergaitė, savo vaizduotės visatą kurianti kažkokioje kitoje erdvėje, o draugo „visatoje“ pasirodanti su astronauto kostiumu ir bandža. Tomas7 yra šio poetinio metapasakojimo apie dangaus kūnus ir Visatos sandarą heterodiegetinis naratorius (pagal Gérard’o Genette’o naratyvumo teoriją – tai pasakotojas, esantis už pasakojamojo pasaulio ribų) ir vienintelis „tiesiogiai“ jį patiriantis spektaklio veikėjas. Pasaulio neaprėpiamumą pradedantis suvokti vaikas, užuot mėgavęsis kompiuteriniais žaidimais ar lakstęs gatvėmis, domisi kosmosu, iš medinių lentelių konstruoja objektus, primenančius raketas, o tiesioginių žinių apie pasaulį stoką kompensuoja vaizduote, gebančia įspūdingą „kosmosą“ sukurti iš paprasčiausių buitinių daiktų. Tomo7 vaidmenį atlikęs jaunasis aktorius nevaidina nuostabos, netrykšta apsimestiniu atradimo džiaugsmu ar egzaltuotu susižavėjimu. Danų kūrėjų komandos ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus parašytą „kosminę poemą“ skaito aiškiai, raiškiai, dalykiškai, be teatrališko patoso. Jis valdo situaciją, jaučiasi esąs demiurgas, supažindinantis žiūrovus su savo kuriamu teatro planetariumu.
Antroji grupė – fizikai, astronomai, matematikai ir filosofai. Juos vaidinantys Nacionalinio dramos teatro aktoriai Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Vaiva Mainelytė, Rasa Rapalytė, Ramutis Rimeikis ir Vytautas Rumšas susiduria su tokiais profesiniais iššūkiais, su kokiais jiems vargu ar buvo tekę kada nors susidurti. Kūniškoji jų esatis čia tarytum eliminuojama kartu su visu draminiu potencialu, savotiškai paslepiama tarp dviejų uždangų. Ant jų veidų ir kūnų atsispindinti skaitmeninė informacija verčia manyti, kad matome ne gyvus žmones, o dvimates formas arba figūras. Toks režisūrinis sprendimas aktoriams anaiptol nepalengvina darbo. Veikiau priešingai – tenka vaidinti neįprastu „režimu“, nes publiką, kaip tiesioginį referentą, pakeitė audiovizualinis spektaklio planas. Jie tampa savotiškais avatarais, skaitmeninėmis žmonių, gyvuojančių tik Tomo7 sąmonėje, reprezentacijomis (apie tai byloja ir Sandros Straukaitės kostiumai, kone tobulai atliepiantys skaitmeninio plano spalvų gamą, reprodukcijose šmėžuojančių objektų medžiagas ir faktūras).
Trečioji aktorių grupė – Pauliaus Tamolės ir Elzės Gudavičiūtės vaidinami Inžinieriai – scenoje yra pasinėrę į „dvigubą“ gyvenimą. Viena vertus, jie kūniški, aktyvūs teatrinio veiksmo dalyviai, bendraujantys tarpusavyje, komentuojantys berniuko teorines įžvalgas, savaip jas „įžeminantys“. Antra vertus, intensyvėjant, tirštėjant ir plečiantis projekcijose vaizduojamų spalvų ir figūrų žaismui, jiedu dalyvauja berniuko sufantazuotame kosminiame spektaklyje su šviesų, formų ir skaičių vektoriais. Šiems jauniems aktoriams, manyčiau, irgi ne iki galo pavyko suvokti (o spektaklio autoriams – pakankamai tiksliai „surežisuoti“) kuriamų personažų dvilypumą, koks būdingas sceninei būčiai, balansuojančiai tarp skirtingos prigimties medijų. Tarpmedijinis patyrimas „leidžia įkūnyti skirtingas, viena kitai prieštaraujančias realybes, kai įsitraukiama į suvokiamą pasaulį ir pasitraukiama iš jo, padeda į prasmingą vientisą darinį, kad ir koks nestabilus, efemeriškas jis būtų, susieti skirtingas impresijas ir ženklus, painius ir trikdančius jausmus“.2
Skaitmeninių technologijų naudojimas scenoje gerokai komplikuoja gyvą kūrybinį veiksmą ir bendravimą su publika. Čia svarbus ne tiek pats „gyvas“ aktoriaus ir publikos ryšys (antai amerikiečių teatrologas Philipas Auslanderis apskritai nepaiso, regis, esminės ontologinės takoskyros tarp to, kas teatre yra „gyva“, o kas – medijuota), kiek erdvinis ir laikinis reginio artumas, ekspansyvus sodrumas. Aktorius su savo ego čia tarsi išnyksta ir ima reprezentuoti kažką kitą – vaizdą, muziką ar judesius (kaip, pavyzdžiui, garsiajame Philipo Glasso ir Roberto Wilsono spektaklyje „Einšteinas paplūdimyje“).
Naratyvo transformacijas skaitmeninių technologijų epochoje tiriantys Jay’us Davidas Bolteris ir Richardas Grusinas išskiria dvi strategijas, kurios sumažina atstumą tarp subjekto ir jo reprezentuojamų objektų, sustiprina komunikacinį betarpiškumą, „išlaisvina“ sceninį medijų reginį, atkuria žiūrovų salės ir scenos ryšį: „arba žiūrovai gali per tą (scenos) langą pereiti į reprezentuojamą pasaulį, arba reprezentuojami objektai gali priartėti prie to lango, pro jį netgi prasibrauti ir apsupti žiūrovus“.3
Spektaklyje „Kosmosas+“ bandoma realizuoti antrąją strategiją: teatrinė patirtis čia kuriama ne tiek užmezgant kūnišką, „gyvą“ komunikaciją tarp aktorių ir publikos, kiek kliaujamasi pačia teatro, kaip planetariumo, fiktyvaus žvaigždyno kupolu apgaubiančio visą auditoriją, situacija, kosminės erdvės su dangaus kūnais, kuriamais, atrodo, iš buities daiktų ir medžiagų, vaizdine ir garsine reprezentacija. Aptardamas kitą Hotel pro forma ir Kirsten Dehlholm spektaklį, australų teatrologas Davidas Fentonas pavadino tai skaitmeniniu mimetiškumu, t. y. „procesu, kai intermedialiame šiuolaikiniame spektaklyje erdvė, laikas ir atlikėjo tapatybė vienu metu išskaidoma ir suliejama – taip keičiasi pats originalo ir kopijos suvokimas“.4
Efektui pasiekti reikia nepriekaištingos dviejų planų – medijuoto ir gyvojo – darnos, o šiame spektaklyje jos labai trūko. Net dingteli mintis, gal būtų buvę geriau, jei „Kosmose+“ vaidintų senų aktorystės tradicijų nepaveikti neprofesionalai. Aišku, tai grynų gryniausia spekuliacija.
Kad ir kaip būtų, Lietuvos Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis vaikams neabejotinai vertas ne tik vaikų ar juos lydinčių suaugusiųjų dėmesio. Perfrazuojant vieno personažo žodžius, jis gyvybiškai reikalingas ir mums, „matematikams“, gavusiems reikšmingą postūmį kur kas drąsiau nerti į akademinius medijų tyrimus, nes jos neišvengiamai veikia ir scenos meną.
1 Walter Benjamin, The Work of Art in the Age of its Technological Reproducibility and Other Writtings on Media. Cambridge and London: Harvard University Press, 2008, p. 29-31.
2 Liesbeth Groot Nibbelink, Sigrid Merx, Presence and Perception: Analysing Intermediality in Performance, In: Mapping intermediality in theatre and performance, ed. Sarah Bay-Cheng, Chiel Kattenbelt, Andy Lavender, Robin Nelson, Amsterdam: Amsterdam University Press, 2010, p. 220.
3 Jay David Bolter, Richard Grusin, Remediation. Understanding New Media. Cambridge: The MIT Press, 2000, p. 235.
4 David Fenton. Hotel Pro Forma’s The Algebra of Place; destabilising the original and the copy in intermedial contemporary performance. In: International Journal of Performance Arts and Digital Media 3: 2&3, p. 177.