Esu dėkinga studentams už visas sielų bičiulystes | Vitalija Truskauskaitė
Didelė garbė ir sėkmė kalbinti vieną iš mylimiausių Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto dėstytojų – Vitaliją Truskauskaitę. Žinant šios dėstytojos teatrologės atvirą būdą, veiklumą, nenustygstančią energiją bei geranoriškumą padėti visiems, suprantama, kaip sunku surasti laisvo laiko pokalbiui. Tačiau mums pavyksta rasti minutėlę. Čia ir dabar interviu su dėstytoja apie pirmuosius gyvenimo ir teatro patyrimus bei geros nuotaikos receptus.
Pradėkime nuo vaikystės akimirkų. Kaip manote, ką perėmėte iš tėvelių, aplinkos, kurioje augote? Ar tai nulėmė jūsų pasirinkimą būti teatrologe?
Aš užaugau Kaune, miesto centre. Slėpynes žaisdavome „Romuvos“ kino teatro prieigose, lankydavome mumiją M. K. Čiurlionio muziejuje, o pamokas ruošdavau per pertraukas Kauno dramos teatre. Lankiau nuostabią studiją. Pantomimos aktorius Giedrius Mackevičius išmokė pasaulį matyti visai kituose kultūriniuose kontekstuose nei siūlė mokykla ir sovietmečio aplinka. Kodėl teatrologija? Vaidindama spektaklyje negalėjau liautis stebėjusi ir analizavusi aplinkos.
Prisiminkime Jūsų pirmąjį teatro patyrimą. Gal pamenate pirmąjį matytą spektaklį?
Tai buvo spektaklis „Pelenė“ mėgėjų teatre. Kaimynė, mamos draugė, vaidino pagrindinį vaidmenį. Visiškai neprisimenu blogųjų personažų, o šviesos, spalvų, šilumos alsavimą dar dabar jaučiu. Man tada buvo treji metukai.
Ar domėjotės teatru mokykloje? Gal prisimenate linksmą nuotykį iš mokyklinės veiklos?
O taip… Rašiau, leidau laikraštį, daug šokdavome ir vaidindavome. Mokykloje stačiau poezijos spektaklį. Skaitėme mėgstamų poetų eiles, mano mylimos klasės draugės šoko (jos lankė Kiros Daujotaitės šokio studiją), vyriškoji klasės dalis pasigamino kaukes ir smagiai trepsėjo beveik antikinėje choro grupėje. Trūko dekoracijų. Mokyklos karybos mokytojas iškraustė puikias medines dėžes ir jas mes panaudojome scenoje. Granatos ir šautuvai buvo sudėti ant stalų gretimame kambaryje.
Vėliau Studijavote Maskvos Teatro institute. Ar įžvelgiate anuometinio teatro poreikio ar požiūrio į jį skirtumą Rusijos ir Lietuvos kultūros kontekstuose?
Lietuvoje tuo metu savo geriausius spektaklius jau statė Juozas Miltinis, Jonas Jurašas… „Barboros Radvilaitės“ naikinimo istorija vyko tiesiog mano akyse. Teatrologijos studijų Lietuvoje nebuvo, todėl teko rinktis užsienį. Studijų miestui esu dėkinga už tai, kad galėjau skaityti knygas iš specialiųjų fondų (jas kažkodėl „studenčiokei“ išduodavo be leidimų), žiūrėjau geriausias užsienio teatrų gastroles (nuo Piterio Brooko iki Erzy Grotowsky‘o kūrybos laboratorijų); mačiau iš Vakarų Europos muziejų atkeliavusias dailės, fotografijos, architektūros, mados ir dizaino parodas. Kurso saugumietį žinojome, todėl prie jo politinių temų neaptarinėdavome. Stojant į doktorantūrą, paklausta apie Komunistų partijos kultūros politiką 1930-1937 metais, nesusivaldžiau ir atsakiau: „Šaudė ir kalino.“ Mano nustabai komisija apsimetė, kad negirdėjo ir … priėmė. Nuo Sicilės ir Charibdės pabaisų gelbėjo jaunystės naivumas, teatras, desidentinė aplinka, kurioje buvo ir mano dėstytojai.
Kokie autoritetai formavo Jūsų požiūrį į gyvenimą? Mes visą gyvenimą ieškome mokytojo. Tai yra archetipinė situacija. Kartais tuo mokytoju tampa kolega, kartais – vaikelis prie tėčio karsto, kartais – meno kūrinys.
Kokie reiškiniai formuoja Jūsų teatro estetikos kriterijus?
Tai – pasišventimas kūrybai. O reiškinių, kuriuos man teko garbė stebėti ir analizuoti – tikrai labai daug.
Atsigręžkime į šių laikų teatrą, kokia šiandien turėtų būti teatro siunčiama žinia, diegiama vertybė?
Solidarumas su bendruomene. Ir laimėje, ir nelaimėje.
Remiantis Jūsų veikla, tyrimais ir įžvalgomis, galima teigti, jog didelį dėmesį skiriate sakraliniam teatrui ir jo apraiškoms šiuolaikiniuose pastatymuose. Kas paskatino pasukti sakralinio teatro kryptimi?
Esu dėkinga … savo močiutei. Jos pasakojimai apie gražiausius Lietuvos bažnyčių altorius buvo mano pirmasisis Teatrum Mundi.
Savo straipsnyje „Sakraliniai motyvai Lietuvos dramos teatro spektakliuose“ pateikiate tokią išvadą: „Sakralinis motyvas šiuolaikiniame teatre – Dievo apleisto asmens refleksija.“ Kaip manote, dėl kokių priežasčių susidarė ši XXI a. žmogaus savijauta?
Ši tema – ne mūsų laikmečio „atradimas“. Kaip prisimenate, klausimas – „Viešpatie, kodėl mane apleidai?“ – nuskambėjo iš Kristaus ant kryžiaus lūpų. Kodėl mes vis atsiduriame tokioje situacijoje, kai atpažįstame savo gyvenime tamsiosios nakties akimirkas, aš nežinau.
Viename interviu teigėte, kad teatras yra meditacija, arba dar tiksliau, jausmų terapija. Ar teatrologo profesija sudaro galimybę Jums atsiverti šiai meditacijai, t.y atsipalaidavus stebėti spektaklį, nesigilinant į jo struktūrą, išraiškos priemones ir kaip jos dera tarpusavyje? Galbūt Jums tai netrukdo?
Teatre yra ir meditacijos, ir terapijos, ir grožio, ir šventės, ir dar labai daug ko… Nenorėčiau teatrui priskirti tik kelių bruožų. Mane teatre žavi kūrėjų ir žiūrovų sąveika. Šiuose komunikacijos procesuose galime įžvelgti skirtingas strategijas. Jei strategija gyvybinga, spektaklio metu galima nesirūpinti išraiškos priemonėmis. Menininkai nori būti išgirsti ir nori žiūrovų reakcijos. Teatrologas yra vienas iš žiūrovų, kurį turėtų įtraukti spektaklio vyksmas. Tačiau jūs žinote, kad teatrologas yra ir tarpininkas tarp spektaklio kūrėjų ir žiūrovų, todėl jam tenka spektaklį analizuoti ir vertinti. Tokios, kaip galbūt pasakytų Hanssas Georgas Gadameris, žaidimo taisyklės. Kaip vyksta meno suvokimo procesas, kas struktūruoja šiuos procesus: mintis, emocija, refleksija, koks šių procesų eiliškumas – psichologijos tyrimų objektas. O analizuoti spektaklį įdomu ir jį stebint, ir jam pasibaigus. Suprantu, jog klausiate, ar tikrai teatrologas yra betarpiškas spektaklio dalyvis, jei jo misija – gebėti paaiškinti matytą veiksmą. Manyčiau, kad spektaklį aiškina ar aiškinasi žiūrovai, tačiau teatrologo refleksijos teatriniai kontekstai yra žymiai platesni.
Jūs ne tik recenzuojate spektaklius, atliekate teatro tyrimus, bet ir dėstote šiuo metu Vytauto Didžiojo Universitete. Tiesa, VDU dėstote nuo jo įsikūrimo pradžios. Gal pamenate pirmąją paskaitą? Kokia ji buvo?
Nuostabi. Atėjusi į auditoriją, radau didelį būrį jaunų žmonių, kurie labai skyrėsi nuo kitų anuometinių studentiškų auditorijų. Mums buvo labai įdomu būti atsinaujinimo situacijoje ir ją patiems kurti. Na, lyg dairytis Balandžio su alyvos šakele ir Ararato kalno.
Gal galėtumėte pakomentuoti, kuo tuo metu skyrėsi VDU studentai, lyginant su kitų universitetų studentais, kuriems teko dėstyti?
Jie buvo labai aktyvūs, motyvuoti, noriai domėjosi naujais kultūros kontekstais. Ačiū išeivijos profesoriams – jų dėka gavome daug naujos literatūros, kuri anksčiau nebuvo prieinama Lietuvoje. Vėrėsi naujas kultūros tyrimų laukas ir mums buvo smagu būti jo dalimi.
Vakarų Europoje betarpiškas bendravimas akademinėje bendruomenėje yra natūralus reiškinys. Jūs tarsi prisidedate prie VDU vakarietiškos vizijos, kadangi esate mylima studentų būtent dėl šio betarpiškumo. Kaip manote, ar dėstytojas gali tapti studentų draugu?
Paradoksas – dėstytojas tikisi studentų draugystės, tačiau ne visuomet pasiseka. Aš esu dėkinga savo studentams už visas sielų bičiulystės akimirkas, kurias pavyko mums sukurti.
Ar turite būdų, suteikiančių galimybę pabėgti nuo kasdienine rutina tapusių teatro ir universiteto?
Taip. Aš rutiną paverčiu minutėmis. Grindų plovimas – 10 min. Maisto pirkimas savaitei – valanda. O dulkes interpretuoju kaip laiškus iš kosmoso.
Matyt, tai ir padeda Jums išlikti tokiai gyvybingai. Visada trykštate energija ir pozityvumu, dažnai tuo užkrečiate ir kitus. Gal galėtumėte pasidalinti geros nuotaikos receptu? Galbūt žinote kokių geros nuotaikos ritualų?
Ačiū. Labai stengiuosi dalintis džiaugsmu. Tiesą sakant, reikėjo atprasti dejuoti ir skųstis. O ypatingų technikų neturiu. Mėgstu vaikščioti ir dairytis. Turiu net tokį takelį, kuris mane įkvepia prisiminti, kiek nuostabių meilės dovanų esu gavusi iš draugų, kolegų, artimųjų. Tiesiog reikia nepamiršti šio „takelio“, nes jį turime visi.
Pabaigai keliais žodžiais…
Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga? „Tomo Sojerio nuotykiai“
Didžiausia vaikystės svajonė? Skraidyti
Gražiausias matytas vaizdas? Dauboje švytinti Florencija Vėlinių naktį
Mėgstamiausias posakis? Viskas bus gerai
Kokia yra gražiausia aplankyta šalis? Oi… gal Italija?
Mėgstamiausias gyvūnas? Visi. Jie – mano „mažieji broliai“
Mėgstamiausias rašytojas? Hermann Hesse (šiuo metu)
Kokiu vienu žodžiu save apibūdintumėte? Moteris
Idealus savaitgalis yra, kai….. negraužia sąžinė
Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Viktorija Vaičiūnaitė