Devyniasdešimtmetė, šokanti salsą
Meda Bumbulytė
Ne, salsos senolė Marija nešoko, kaip pati teigė – kojos nebetvirtos. Tačiau jos širdis stipri. Ir žilagalvių Petro bei Birutės širdys ypatingos – jos įsimylėjusios. Ak, kiek daug širdžių tą vakarą smarkiau plakė, daug lengvų ašarų jautė įkaitę veidai, kiek daug šypsenų buvo pasidalinta. Kiek daug laimingų žmonių susirinko lapkričio 15 d. į Vaišvydavos senelių namus „Senelių Rojus“. Prie Kauno marių, miškų apsuptoje kalvų papėdėje esančiuose senelių namuose, Vytauto Didžiojo Universiteto menotyros programos IV kurso studentai surengė projektą „Kartų portretai“. O portretų, veidų ir nuotaikų būta įvairių.
Šie 2012 m. skelbiami kartų solidarumo metais, todėl projekto idėja gimė visai netikėtai. Studentai, dar ankstyvą rudenį, sugrįžę atgal į studijas, susivokė, jog metai greitai baigsis. Ar visi, nors kartą, esame išreiškę aiškų ir nuoširdų solidarumą kitai kartai? Galbūt, bet tik tada, kai rūpinamės artimaisiais, giminėmis. O ar dažnai pagalvojame apie nepažįtamus ir svetimus žmones? Kas galėtų sujungti ir suartinti skirtingų amžiaus grupių ir pomėgių žmones? Menotyrininkai, žinoma, nusprendė, jog tarpininku galėtų būti menas. Tai gi buvo suformuluotas uždavinys: suartinti pasirinktų senelių namų gyventojus su nedidele Kauno miesto jaunimo grupele, kuri aktyviai domisi menu.
Visų pirma, derėtų prisiminti kas yra solidarumas ir išsiaiškinti, kaip jis projekte buvo susietas su menu. Tarptautinis žodynas aiškina, jog tai: bendramintiškumas, vieningumas, interesų bendrumas, bendra atsakomybė, tarpusavio parama, draugiškas, sutariantis. Tai puikiai nusako, kokio rezultato organizatoriai tikėjosi iš projekto. Kaip minėta, tam menotyros studentai pasitelkė meną. Buvo aktyviai ieškoma jaunų kuriančių ir menui atsovaujančių žmonių. Tokių radome net už Kauno ribų. Tarp „Senelių Rojaus“ gyventojų taip pat atsirado menininkų. Labai džiugu, kad menas yra ta erdvė, kuri jungia žmones ir vienija bendru interesu.
Į kvietimus dalyvauti projekte atsiliepė šokio, muzikos, poezijos, dailės ir teatro atstovai. Vertėtų paminėti šiuos nuoširdžius ir talentingus jaunuosius menininkus. Salsos ir rumbos šokį dovanojo šokių studijos „Santaka“ šokėjos Dainora Minkevičiūtė ir Daiva Karalevičiūtė. Muzikos tą vakarą skambėjo ypač daug! . Iš Panevėžio miesto atvyko saksofonistas Jonas Sikorskis, kuris jautria melodija virpino susirinkusių širdis. Mindaugas Ansevičius, Kauno lėlių teatro aktorius, džiugino savo kūrybos dainomis ir gitaros skambesiu. Dainos buvo kupinos jausmo, gyvenimiško paprastumo, susikaupimo, bet, tuo pačiu, ir dvelkė pakylėtumu. Vakarą vainikavo Kauno Kazio Binkio teatro jaunieji aktoriai: Aistė, Lukas, Edvinas ir Laurynas. Jie vakaro metu suvaidino K. Binkio kūrinio „Atžalynas“ ištrauką. Ne vienas spektaklyje atpažino save, vėl sugrįžo į vaikiškas svajones, lūkečius, gyvenimo sunkumus, prisiminė draugystės grožį. Prie atvykusių svečių prisijungė ir Vytauto Didžiojo Univeristeto socialinių mokslų fakulteto edukologijos katedro profesorė Vaiva Zuzevičiūtė. Ji renginio metu senjorams tarė nuoširdžius pasveikinimo žodžius, kurie įkvėpė ryžto ir skleidė gerą nuotaiką.
Be visa ko, senelių namus puošė daugybė piešinių. Prisijungti prie projekto ir sudalyvauti parodoje nutarė Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija. Vaikai, ruošiami mokytojos Aidos Bijanskienės, atsiuntė gausybę piešinių. Jie kartų solidarumą įsivaizdavo kaip džiaugsmingą buvimą kartu, išvien, todėl savo kūriniuose vaizdavo laimingus, spalvingus, skirtingo amžiaus žmones. Taip pat parodoje eksponuoti vaikų iš Kauno Martinaičio meno mokyklos darbai, bei VDA studento Leonido Alekseiko kūriniai. Gausybė portretų, pieštų ir tapytų realizmo stiliumi, užpildė senelių namų sienas. Vakaro metu sudalyvauti ir senolių šaržus nupiešti buvo pakviestas Aurimas Matusevičius. Netradiciniai portretai visiems paliko neišdildomą įspūdį.! Kiekvienas šioje parodoje galėjo atpažinti save, permąstyti žmogaus kūno transformacijos dėsnius, kurie nuolat kinta bėgant metams.
Garbingo amžiaus senoliai nė kiek nenusileido Kauno jauniesiems menininkams. 90 metų sulaukusi senelių namų gyventoja Marija ryžtingai padeklamavo A. Baranausko „Anykščių šilelio“ ištrauką, išmoktą dar pirmame skyriuje, Smetonos laikais. Kaip pati teigė, dar ir pašoktų, jei tik galėtų, – tik ne tas amžius jau.. Savo kūrybos nertus ir megztus rankdarbius, mezginius eksponavo Stefanija Dručiūnienė ir Janina Maldžiūnienė. Petras Brika pagrojo akordeonu, kurį neseniai gavo dovanų iš nepažįstamos moters. Poetė Birutė Lenčiauskienė labai jausmingai padeklamavo savo eiles, pritardamas akordeonu talkino jos mylimasis Petras Brika. Išties, nepaprastas duetas! Poezija ir pasisakymai tą jaukų vakarą suartino ne vieno dalyvio ir žiūrovo širdis.
„Suprasti žmogų! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą suprasti save.“ – teigė poetas Justinas Marcinkevičius. Projektas tikrai nepaliko abejingų širdžių. Senelių namų gyventojai labai jautriai priėmė jaunus žmones, o šie, lyg atsidėkodami, parodė susikaupimą, susidomėjimą, toleranciją. Menotyros studentus ypač nustebino jaunoji karta, kuri neatlygintinai sudalyvavo renginyje, vesdami tik vidinio noro. Kaip aktorius Mindaugas teigė: „į renginį ėjau vedamas egoistinių paskatų – pagerinti karmą“. Taikliai pasakyta!. Projekto idėja gimė iš vidinio intereso, o įgyvendinimas sklandžiai sekėsi. Sekėsi todėl, kad visi dalyviai ir nariai buvo suinteresuoti, visi vedami nuoširdžių vidinių paskatų.
Projektas turi aiškius rezultatus. Lapkričio 15 dienos popietę senelių namuose per meną suartėjo skirtingos kartos: vyresnieji ir jaunimas. Viskas yra įmanoma, reikia tik bendrauti, skatinti, skleistis, domėtis ir kurti. Malonu sulaukti atsako – nuoširdžių šypsenų, šilumos, nesuvaidinto gerumo, palaikymo, solidarumo. Tokie renginiai įkvepia ir skatina nepamiršti šalia esančių, tų, kuriems trūksta artumo, paramos. „Man patiko šis renginys, nes pirmą kartą dalyvauju kitur, ne dėl savęs. Keistas jausmas daryt kažką, kas padeda tik kitam žmogui ar žmonių grupei. Keista man taip buvo elgtis – bet tai ir yra tikroji kultūra, tikrasis solidarumas. Ir už viziją ačiū! Dar sykį pamačiau save senatvėje. Gerai, kad organizuojami tokie kultūros projektai, nes tai naudinga, gera veikla, padedanti visuomenei suartinti jų pasaulėžiūrą. Menininkas juk visada semiasi įkvėpimo iš kitų žmonių emocijų, o emocijų buvo daug.“ – po renginio teigė dailininkas Leonidas Alekseiko.
Štai dar keletas dalyvių atsiliepimų apie projektą „Kartų portretai“:
„ Prisipažinsiu akimirkai suabejojęs, kai reikėjo pasakyti savo sprendimą dėl dalyvavimo. Atvykus į renginio vietą nustebino, rodos, keistas jaukumas, vis gi tai senelių namai. Stereotipas glūdėjęs mano galvoj apie niūrią aplinką ir atmosferą buvo sugriautas einant žingsnis po žingsnio salės link. Buvo labai smagu matyti šviesius senolių veidus, matėsi, jog tai neeilinė ir ypatinga jiems diena. Smagu, kad renginio metu buvo įvairiapusiškų menininkų. Buvo malonu jų klausyti ir juos stebėti, vėliau su jais pabendrauti. Galbūt norėjosi, kad renginys būtų buvęs kiek ilgesnis, jog senoliai dar nori peno akims, ausims ir sieloms. Patys senjorai rodė savo talentus ir meniškos sielos išdavas. Jų žodžiai ir pauzės tarp žodžių iš susijaudinimo, jautriai palietė, manau, daugelį ten susirinkusių. Renginys buvo šiltas ir jaukus, dar kartą sulaukęs tokio pasiūlymo, sutikčiau be jokių abejonių.“- teigė šaržus kūręs Aurimas Matusevičius.
„Kartų portretai“ – renginys atitiko idėją. Kiekviena karta turėjo ką parodyti ir pasidalinti. Šis renginys buvo tarsi giminės susitikimas, kur mažai ką pažįsti, tačiau jautiesi savas, priimtas ir suprastas. Džiaugiuosi galėjusi sudalyvauti tokiame šiltame, žmogiškame ir kūrybiškame projekte„- kalbėjo šokėja Dainora Minkevičiūtė.