Naujųjų medijų menas – studijų programa, rengianti aukštos kvalifikacijos medijų meno bakalaurus
https://www.facebook.com/MenuFakultetas/videos/1002875720103687/
„VDU Kultūros dienos”: diskusija „Ar Lietuvos muziejų laukia nauja era?”
Diskusijoje dalyvo trys naujai išrinkti nacionalinių muziejų vadovai:
Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Rūta Kačkutė
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorė Ina Pukelytė
Diskusiją moderavo menotyrininkė Linara Dovydaitytė.
Pilna tiesioginė Facebook transliacija su publikos klausimais: http://bit.ly/2WQnxFJ
Nuotraukos Julijos Ruškutės
LRT laida „Šimtas“ I Lina Preišegalavičienė
LRT laida „Šimtas” I Rūta Mažeikienė
Artėjant profesionalaus Lietuvos teatro gimtadieniui, Menų fakulteto prodekanė, Teatrologijos katedros docentė Rūta Mažeikienė dalinasi teatro istorijomis laidose „Šimtas: trumpos istorijos apie dvi Lietuvas“, skirtose tarpukario teatrui, žymiausioms Lietuvos teatro aktorėms ir populiariausiems aktoriams.
Vaidybos studentė Gabrielė – laisvalaikis už scenos ribų
Gabrielė studijuoja Vytauto Didžiojo universitete vaidybą. Po paskaitų ir repeticijų mergina kuria atvirukus ir akvarele lieja paveikslus. Gabrielė pasakoja, kad akvarelę prisijaukino vyresnėse klasės. „Šis pomėgis laiko atima nemažai – vieną atvirutę galėčiau kurti net kokias keturias valandas“, – pasakoja Gabrielė. O ją įkvepia bet koks gamtoje pamatytas objektas, kiti menininkai ir net internetas. „Kiekvienas žmogus yra stebuklas, į kiekvieną žmogų turi žvelgti kaip į stebuklą, nes vienas kitam esame dovana“, – pokalbį baigia Gabrielė.
Tekstas iš www.15min.lt
Kamane.lt diskusija „Šiandienio Lietuvos teatro veidas“
Liepos 3 d. Kauno menininkų namuose vyko antroji Kamane.lt diskusija, kurioje aptartas neseniai pasibaigęs 2016–2017 metų teatro sezonas. Diskusijoje dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto teatrologai: Menų fakulteto dekanė, profesorė Jurgita Staniškytė, Teatrologijos katedros vedėjas, docentas Edgaras Klivis ir Teatrologijos katedros doktorantė Kristina Steiblytė. Diskusiją moderavo teatrologė, VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros doktorantė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė.
VDU – vienos moderniausių garso studijų Baltijos šalyse
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) veikia vienos moderniausių garso studijų Baltijos šalyse. Praėjusį spalį duris atvėrusiame daugiafunkciame VDU mokslo ir studijų centre (V. Putvinskio g. 23) įrengtas garso studijų kompleksas, kuriame galima kurti profesionalius įrašus ir vykdyti garso tyrimus.
„Garso studijų kompleksas atitinka pasaulinius standartus ir muzikos industrijos naujausius reikalavimus. Studentai čia turės galimybę plačiai taikyti žinias. Įranga ir akustinis studijų sprendimas leidžia jas naudoti profesionaliems įrašams, akustiniams bandymams, tyrimams“, – paaiškino medijų menininkas, VDU Šiuolaikinių menų katedros vedėjas dr. Rimantas Plungė.
Studijose įrengta moderniausia pasaulinio garso gamintojų technika ir profesionali muzikinė programinė įranga: „Pro Tools“ su C24 valdikliu, HDX sistema, „Studer“ daugiafunkcis pultas, dažnai naudojamas tiesioginėse transliacijose, 80 mikrofonų, tarp jų – „Neumann U87 Ai“, kurį britų žurnalas „Sound on Sound“ pripažino geriausiu, ir kita įranga. Garso studijų komplekse yra galimybė įrašyti net 64 kanalus vienu metu.
Naujosios garso įrašų studijos buvo tikslingai ir profesionaliai suprojektuotos pagal savo paskirtį – tinkamoms sąlygoms sukurti buvo pakeistos pastato savybės, geriausiai akustikai išgauti naudotos specifinės garso studijų įrengimui būtinos medžiagos. Nauja įranga studentams suteikia galimybę tobulinti praktinius įgūdžius ir užsiimti kūrybine veikla aukščiausio lygio garso studijose – tai ypač svarbu studijuojantiems jungtinėje VDU ir Centrinio Lankašyro universiteto (D. Britanija) Muzikos produkcijos studijų programoje.
„Atskirus elementus gal ir įmanoma rasti įvairiose studijose, bet pamatyti visą šią įrangą – Holivudą – vienoje vietoje Kaune buvo netikėta. Pradžioje šiurpas perėjo per nugarą, o tuomet – noras pačiupinėti“, – įrangos kokybę įvertino grupės „Quest Rising“ lyderis, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, docentas Benas Ulevičius.
Vytauto Didžiojo universitete veikia aukščiausio lygio medijų, garso, grafinės raiškos, dizaino, fotografijos, foto ir video montažo auditorijos ir laboratorijos, metodinis kabinetas-skaitykla, pažangiausia įranga aprūpintos fotografijos ir garso įrašų studijos. Mokomosios studijos atitinka aukščiausius šiuolaikinių kūrybinių industrijų standartus, čia naudojama naujausia techninė ir programinė įranga. Investicijos į mokomąsias auditorijas ir laboratorijas per pastaruosius metus viršija 3 milijonus eurų.
Teatras – tai bendravimo vieta | Valerijus Kazlauskas
Valerijus Kazlauskas, VDU vaidybos ketvirto kurso studentas, 2015 m. sukūręs pagrindinį vaidmenį Artūro Areimos spektaklyje „Nevykėlis“, už kurį jaunas aktorius ne tik buvo nominuotas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimui, bet ir gavo jaunojo menininko prizą festivalyje „Lietuvos teatrų pavasaris“. Aktorius, nors dar nėra baigęs studijų, jau yra matomas ir aktyvus kūrėjas, šiuo metu vaidinantis Artūro Areimos „Medėjos kambaryje“ bei keliuose Kauno nacionalinio dramos teatro spektakliuose: „Kartu“, „Mechaninė širdis“ (rež. A. Areima) ir naujausiame Jono Vaitkaus darbe „Fjorenza“. Su V. Kazlausku kalbamės apie vaidybos studijas, mėgstamą teatrą ir ateities planus.
Kaip pasirinkai studijuoti vaidybą?
Atvirai sakant, dėl visko kalti draugai: jie mane privertė ateiti į dramos studiją mokykloj. Pats prieš tai nesidomėjau teatru ir negalvojau, kad galėčiau tai pasirinkti kaip savo profesiją. Bet pasirinkau ir noriu tęsti šitą kelią kaip profesionalas.
Papasakok, kaip atsitiko kad dar nebaigęs studijų gavai pagrindinį vaidmenį Artūro Areimos teatro spektaklyje „Nevykėlis“?
Reikėtų paklausti paties Artūro, kas jam šovė į galvą, kad sugalvojo rizikuoti pasirinkdamas studentą. Bet manau, kad kai žmogus įdeda darbo į tai, ką daro, ir nori būti ten, kur yra, visada bus pastebėtas.
Nuo pat pirmo kurso domėjausi Artūro Areimos teatru. Man patiko jo darbai, jis buvo vienas didžiausių įkvėpėjų. Žinojau, kad jis planuoja statyti spektaklį, bet tikrai negalvojau, kad pasirinks mane. Atėjau į bandymus, pasiskaitėm, pasižiūrėjom ir buvo nutarta, kad keliausim kartu.
Gal gali papasakoti apie „Nevykėlio“ kūrybinį procesą?
Daug improvizacijos ir ieškojimų. Kaip ir kiekvienas kitas kūrybinis procesas. Čia turėjau daugiau laisvės, pasireikšti nei bet kur kitur iki šiol. Svarbiausia, kad proceso metu manimi pasitikėjo ir leido kurti.
Žiūrint „Nevykėlį“ atrodo, kad aktoriui tai sudėtingas spektaklis. Ar buvo Tau kokių nors itin sunkių užduočių, ar reikėjo perlipti per save?
Turbūt labiausiai šokiruotas buvau sužinojęs, kad scenoje reikės tuštintis: mažiausiai tikėjausi, kad būtent tai kažkada gyvenime teks daryti scenoje. Jaudulys, žiūrovai visiškai šalia – kaip man reikės tai padaryti?
Už šį vaidmenį buvai nominuotas Auksinio scenos kryžiaus jauno menininko kategorijoje. Kaip Tau atrodo, ar tokie įvertinimai svarbūs jaunam aktoriui?
Svarbūs. Auksiniai scenos kryžiai – didžiausias Lietuvos teatro apdovanojimas. Būti nominuotam jau trečiame kurse tai, žinoma, daug reiškia ir yra didelis įvertinimas. Dar mokykloj, suvaidinęs pirmame savo spektaklyje, gavau geriausio metų aktoriaus apdovanojimą nuo mokinių atstovybės ir direktoriaus. Po to sau pasakiau, kad įstosiu į vaidybą ir gausiu Auksinį scenos kryžių iki dvidešimt penkerių metų. Būti nominuotam yra žingsnis į tai, o gauti apdovanojimą turiu dar ketverius metus.
Studijuodami VDU jūs neturite kurso vadovo, dirbate su daug dėstytojų. Gal gali papasakoti apie savo patirtį taip studijuojant?
Tai yra sunku, bet kartu naudinga. Kiekvienas dėstytojas nori kažką duoti, turi savo supratimą ir teatro viziją. Darbas su daug skirtingų žmonių plečia mąstymą, teatro suvokimą. Anksčiau maniau, kad neturėti kurso vadovo bus sunku, nes nebus to vieno kurso vedlio. Bet dabar manau, kad studijuoti be kurso vadovo aktoriui yra pliusas.
Jūs ne tik neturit kurso vadovo, bet studijuojat teatro istoriją, gaunat kūrybinio rašymo, režisūros pagrindus. Ar šitie dalykai reikalingi jaunam aktoriui? O gal užtektų gilintis tik į vaidybą?
Taip yra suteikiama galimybė prisiliesti prie įvairių dalykų, pamėginti režisuoti, rašyti, kurti scenografiją ir įsitikinti, ar tikrai to (ne)nori. Idėja graži. Gal kažkas ir atranda save kitur. Galimybė išsibandyti skirtinguose kūrybiniuose dalykuose yra naudinga, bet manau, kad vietoj šių paskaitų galėtų būti daugiau praktinių, susijusiu konkrečiai su profesija.
Be to ką studijų metu gaunate iš dėstytojų, menininkės Gintarės Minelgaitės dėka turėjote galimybę padirbėti su ir pasimokyti iš Roberto Wilsono. Gal gali papasakoti plačiau apie šita patirtį?
Ten atvažiavę mes dar nesuvokėme, kokio masto tai yra reiškinys, ką reiškia dirbti su tokiu žmogumi ir kiek daug yra norinčių būti mūsų vietoje. Iš pradžių visi buvom pasimetę. Bet ilgainiui supratom, ko jis siekia, koks jo darbo metodas, kad dirbant reikia nuolat būti susikaupus. Aš blaškausi daug, todėl man tai buvo sunku. Bet viskas į naudą: išmokau susikaupti, taisyklingai stovėti scenoje. Maži dalykai, bet susideda į vieną svarbią patirtį. Būnant ten buvo sunku suvokti, kiek gavome, bet grįžus viskas po truputį ateina. Už šią patirtį norėčiau padėkoti Gintarei Minelgaitei.
Koks Tavo paties požiūris į teatrą šiuo metu? Kokį žiūrėti Tau įdomu?
Man nepatinka tradicinis teatras, metaforinis ezopinis kalbėjimas. Domiuosi šiuolaikiniu. Roberto Wilsono teatras, jo diktatoriški darbo metodai taip pat ne prie širdies. Bet pamatyti, suvokti, kaip jis kuriamas – įdomu. Teatras yra bendravimo vieta. Labiausiai to pasigendu šiandieniniame Lietuvos teatre: norėtųsi, kad spektakliai pasiektų žmonės ir nebūtų vien tik laisvalaikio pramoga.
Ateina jauna karta, turinti savo suvokimą ir besistengianti pabėgti nuo tradicinio teatro. Jų vis daugėja, tad aš tikiu, kad anksčiau ar vėliau įvyks perversmas ir Lietuvoje sulauksime kažko įdomaus.
Kaip save įsivaizduoji po penkerių metų?
Įsivaizduoju, kad jau turėčiau turėti Auksinį scenos kryžių. Sunku ką nors daugiau pasakyti, bet manau, kad mano kūrybinis procesas nesustos, toliau sieksiu savo tikslų. Nesinorėtų prarasti ambicijos bei užsispyrimo.
Kalbino VDU MF doktorantė teatrologė Kristina Steiblytė
Romualdas Požerskis pristato albumą, kurį vadina kūrybos viršūne
Žiūrėti nuo 42:42 iki 45:28
Menų fakulteto profesiorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotografas Romualdas Požerskis išleido albumą, kuriame – sovietmečiu Žemaitijoje ir Dzūkijoje vykusių atlaidų akimirkos. Menininkas atviras – fotografuoti besimeldžiantį žmogų labai sunku ir šį fotografijų albumą vadina kūrybos viršūne.
15 tūkst. kadrų per daugiau kaip du dešimtmečius darbo Dzūkijoje ir Žemaitijoje. R. Požerskis sako, atlaidais susidomėjęs po Romo Kalantos susideginimo Kaune 1972-aisiais. Išleistas iš areštinės su draugais jis apsilankė viename Žemaitijos miestelyje.
„Turėjome tokius švarkus ilgais „kutosais“, motociklų rankenos paaukštintos, veidrodžiai. Įvažiavome į Žemaitiją, į vieną mažą miestelį, ir vyko atlaidai. Plevėsavo vėliavos, baltos mergaitės ėjo, varpai skambėjo, vyrai pasipuošę kostiumais, tai man, nežinau, kaip Naujoji Zelandija, kaip Peru, – kažkokia indėnų šventė, nes aš, miesto vaikas, tokių atlaidų nemačiau“, – pirmąjį įspūdį prisimena fotomenininkas.
Vadinamąjį „stogą“ nuo sovietinio saugumo parūpino kolega Antanas Sutkus – atlaidų fotografijų R. Požerskis niekam nerodė ir slėpė jas draugo namuose, mat pas patį dažnai vykdavo kratos.
Kadrai, kuriuose matyti kryžiai, bažnyčios, procesijos Lietuvoje ar užsienyje nerodyti, į seriją „Kaimo šventės“ pateko tik neutralios fotografijos, kuriose žmonės bendrauja po maldų ar važiuoja vežimais. Pats fotografas sako, tik po kelerių darbo metų supratęs, kas yra atlaidai.
