• Titulinis
• Visos naujienos

Atoslūgis ar virsmas? | Jurgita Staniškytė

Tarptautinę teatro dieną, kovo 27-ąją, daugelis teatro kūrėjų ir mylėtojų šiemet sutiko už Velykų stalo. Todėl Auksiniai scenos kryžiai, kuriais kasmet pagerbiami praėjusių metų geriausieji, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje buvo įteikti dviem dienomis vėliau. Apdovanojimai jau išdalyti, aistros dėl pripažinimo aprimusios, Teatro diena paminėta. Po šventinio šurmulio su teatrologe, Auksinių scenos kryžiųkomisijos nare, VDU Menų fakulteto dekane Jurgita Staniškyte kalbėjomės apie šiuolaikinio teatro būklę, problemas ir galimybes.

Monika Meilutytė. Pokalbį pradėsiu paprastu klausimu, į kurį turbūt nėra paprasta atsakyti, – kokį įspūdį Lietuvos teatras padarė 2015 m.? Ką naujo jame atradote?

Jurgita Staniškytė. Teatras nėra inovacijų fabrikas. Tiesiog neįmanoma (o ir nebūtina), kad kiekvienais metais jis pateiktų kažką visiškai naujo. Kasmet būna ir atsinaujinimo, ir stagnacijos ženklų. 2015-ieji – ne išimtis.

Auksinių scenos kryžių nominacijos, jų refleksija žiniasklaidoje rodo, kad didžiausios praėjusių metų naujovės sietinos su tuo, ką pavadinčiau naujo konteksto žavesiu, nors iš tikrųjų tai nėra labai nauja. Pernai įdomiausi buvo tarptautiniai projektai: Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“, Árpádo Schillingo „Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Valterio Sīlio „Miškinis“ Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Minėti spektakliai ankstesnės šių režisierių kūrybos kontekste nėra išskirtiniai – Lupos estetika puikiai atpažįstama „Didvyrių aikštėje“, režisieriaus Sīlio ir dramaturgo Jānio Balodžio „Miškinyje“ taikyti teksto kūrimo ir darbo su aktoriais metodai yra patikrinti ne viename bendrame jų projekte Latvijoje, o „Didis blogis“ puikiai atskleidžia Lietuvos žiūrovams Schillingo teatro sampratą ir kūrybos principus, pažįstamus iš tarptautinių teatro festivalių.

Vis dėlto Lietuvos kontekste šios teatrinės tradicijos įskelia naujovių kibirkštis. „Didvyrių aikštė“, visų pirma, – tai kitoks aktorių buvimas scenoje. „Miškinis“ siūlo Lietuvos scenai neįprastą dokumentinės fikcijos žanrą. „Didis blogis“ parodo teatro galimybes kalbėti aktualiomis ir kontroversiškomis temomis, atsiverti šiandienos skausmui ir dinamiškai reaguoti į tai, kas vyksta anapus teatro sienų. Tokios, mano nuomone, būtų labiausiai matomos 2015 m. Lietuvos teatro naujovės.

Gyvas teatro menas privalo vienaip ar kitaip atsižvelgti į tai, kas vyksta čia ir dabar, kuo gyvena šiuolaikinė visuomenė, atliepti dabartines žmogaus jausenas ir patirtį, o tai juk labai konkrečios koordinatės. Lietuvos teatre aktualumas neretai suvokiamas pernelyg abstrakčiai – jei spektaklis kalba apie bendražmogiškus dalykus, kam nors tai, be abejo, bus aktualu. Vis dėlto šiuolaikinis teatras turėtų stengtis, kad taptų aktualus konkrečiam dabarties žmogui, kad publika atpažintų scenoje perteikiamą tikrovę kaip savą, kaip savosios patirties tęsinį. Aktualumas, žinoma, būna dvejopas. Viena vertus, aktualus gali būti spektaklio turinys – temos, apie kurias kalbama, istorijos, kurios pasakojamos (pavyzdžiui, „Didis blogis“). Antra vertus, aktualumas gali pasireikšti kaip teatro forma, nauja estetika, inovatyvus sceninio pasakojimo būdas. Lietuvos teatras praėjusiais metais, man regis, pasistūmėjo temų aktualumo link, bet kalbos aktualumo dar nedaug, nors šiuo keliu, galima sakyti, jau irgi einama.

O kokios yra tos šiuolaikinio žmogaus jausenos, patirtys, kurias teatras turėtų reflektuoti?

Dažnai bandoma supriešinti dvi kryptis – aktualų socialinį ir universalų metafizinį teatrą. Apie pirmąjį dažnai kalbama kiek „iš aukšto“, pabrėžiant, kad socialinio teatro tradicija Lietuvoje nesusiklostė, todėl jis sunkiai prigyja mūsų teatro terpėje. Antroji kryptis, bylojanti metafizinėmis, būties temomis, visada laikytas lietuvių teatro stiprybe.

Toks požiūris būdingas ne tik Lietuvai. Diskusijos apie politišką ir apolitišką teatrą, kaip dvi skirtingas scenos meno stovyklas, vyko iki pat XX a. vidurio – buvo svarstoma, ar teatras turėtų orientuotis į amžinąsias būties problemas, ar verčiau ryžtųsi tyrinėti, kas visuomenėje vyksta čiair dabar. Pavyzdžiui, puikiai žinomas absurdo teatro dramaturgų ginčas su Bertolto Brechto teatro šalininkais dėl to, ar iš scenos reikėtų kalbėti apie „išgydomas“ socialines ligas, t. y. problemas ir situacijas, kurias įmanoma išspręsti, pakeisti, ar apie „neišgydomas“, t. y. metafizines, kurių, pavyzdžiui, mirties juk neatšauksime, kad ir kiek apie ją kalbėtume.

Tačiau šiais laikais toks skirstymas nėra nei naudingas, nei pagrįstas, nes mus supančioje tikrovėje šios sąvokos grakščiai susilieja. Galbūt daugumos šiuolaikinės visuomenės skaudulių giluminės priežastys ir yra metafizinės, kaip antai mirties ar Kito (Svetimo) baimė, bet jos pasireiškia kaip labai konkretūs socialiniai veiksmai. Šie dalykai glaudžiai susiję tarpusavyje, ir menui tikrai nereikėtų stengtis jų dirbtinai atskirti. Man atrodo, aktualus teatras ir yra tas, kuris kalba iš šių dienų perspektyvos, nepamesdamas iš akių metafizinio gylio. Juk dabar susiduriame su iš tikrųjų didžiulėmis, sudėtingomis problemomis – nuo karų iki pabėgėlių krizės, nuo melo iki agresijos, nuo istorijos klastojimo iki fiktyvios tikrovės, kuria žmonės įtiki kaip tikra, kūrimo. Tos problemos, viena vertus, labai konkrečios, atpažįstamos, socialinės, antra vertus, turi stiprų metafizinį prieskonį. Manau, bandymai narplioti šias painias sąsajas, į sudėtingą tikrovės tyrimą įtraukiant ir žiūrovus, galėtų būti aktualaus šiuolaikinio teatro stiprybė.

Teatro dienos proga kreiptis į pasaulio teatralus Tarptautinis teatro institutas šiemet suteikė garbę rusų režisieriui Anatolijui Vasiljevui. Savo pranešime jis pabrėžė, kad „reikia įvairaus teatro“. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti. Peržiūrėjote daugiau kaip 70 pernai sukurtų spektaklių, tad galite pasakyti, ar Lietuvos teatras šiandien yra pakankamai įvairus. Ar žiūrovai turi pasirinkimą?

Lietuvos teatras, sakyčiau, gana įvairus, tačiau klausimas, ar ta įvairovė yra geriausia, kokią galėtume turėti.

Esama stiprią meninę ambiciją puoselėjančių teatrų, kurie, bendradarbiaudami su menininkais, pripažintais tarptautiniu mastu, siekia atsinaujinti, pasisemti kitokios patirties. Kam nors gali atrodyti, kad toks bendradarbiavimas labai paprastas – pasikvietei režisierių ir jis viską padarys taip, kaip reikia. Bet juk ne kiekvienas teatras gali sau leisti tokį tarptautinį projektą, kuris ne tik daug kainuoja, bet ir reikalauja sugebėjimo priimti kitokią meninę kalbą, galų gale spręsti kylančius konfliktus. Daug kas priklauso ir nuo to, koks yra paties teatro kūrybinis ir administracinis potencialas.

Lietuvoje yra daug gana įdomių, naujų, nepriklausomų trupių. Jų veiklą vertinu labai pozityviai kaip teatro kūnui būtiną „šviežią kraują“, tam tikrą natūralų atsinaujinimą. Kalbu apie Artūro Areimos, Klaipėdos jaunimo, „Apeirono“ teatrus, Bad Rabbits trupę ir kitus. Viliuosi, kad iš šių daigų išaugs kažkas kokybiškai naujo, nes šie kūrėjai eksperimentuoja, išbando naują scenos meno kalbą. Tiesa, kartais ji nauja tik Lietuvos, bet ne pasaulio teatro istorijos kontekste. Pavyzdžiui, Areimos „Nevykėlis“ apeliuoja į istorinio XX a. avangardo maišto aistrą, bet Lietuvoje šios tradicijos nebuvo, todėl režisierius ją tarsi „išranda“ iš naujo.

Na, o kai kurių valstybinių teatrų spektakliai atrodo tarsi įstrigę laike, kuriami pagal tradicines formules, kaustomi rutinos, tačiau tai jiems netrukdo komfortabiliai jaustis… Taigi, Lietuvos teatrai skirtingi ir tai yra gerai, tačiau bėda ta, kad tenka kalbėti ne tik (ir ne tiek) apie stilių, žanrų ar teatrinės kalbos įvairovę, kiek tiesiog apie kokybinius skirtumus.

Norėčiau pasukti kalbą prie „blogio“. Kuo šiuolaikinis Lietuvos teatras labiausiai liūdina?

Esu teatrologė, todėl mane nuliūdinti galėtų nebent mažas spektaklių kiekis, neįvykusi premjera, uždarytas teatras. Kiekvienas spektaklis man yra įdomus analizės objektas, todėl kalbėti apie „liūdesį“ čia turbūt nelabai tinka. Galėčiau nebent pasakyti, ko man asmeniškai teatre trūksta ir kas mane kartais stebina. Tai, žinoma, bus labai subjektyvu. Stebiuosi, kad nemaža dalis Lietuvos teatro spektaklių taip atkakliai ignoruoja realybę už teatro sienų. Juk mes visi gyvename XXI a., vaikščiojame tomis pačiomis gatvėmis, sekame naujienas, esame susipančioję tais pačiais socialiniais tinklais, tačiau kai kurie spektakliai verčia abejoti, ar tikrai jų autoriai gyvena toje pačioje erdvėje ir laike… Šis negyvo spektaklio-muziejaus ar spektaklio kaip pabėgimo nuo tikrovės fenomenas mane, viena vertus, glumina, antra vertus, domina kaip tyrimo objektas, nes daug pasako ne tik apie teatro kūrėjus, bet ir apie publiką, o kartu ir apie visuomenę. Be abejo, yra nemažai spektaklių, kurie patvirtina, kad teatras – puiki terpė šiuolaikinės tikrovės tyrimams. Mūsų gyvenime vyksta tiek spektaklių, kad, atrodytų, tik kelk juos ant scenos ir analizuok kartu su žiūrovais. Manau, Lietuvos teatras po truputį jau imasi dabarties analizės, bet ne visada turi tam tinkamų įrankių.

Kas tuos įrankius galėtų suteikti, ko reikėtų, kad jie atsirastų?

Sakydama „įrankiai“, turiu omenyje, pavyzdžiui, kitokius dramaturgijos kūrimo būdus, dokumentines ar pažodinio teatro formas, kurias gali kurti aktoriai, tačiau jiems labai praverstų dramaturgo pagalba. Kai kuriems jaunųjų kūrėjų darbams akivaizdžiai trūksta dramaturgo rankos, bet ne geležinės, o pagalbinės, padedančios režisieriui ir aktoriams tinkamai „suveržti“ ar atvirkščiai – „išlaisvinti“ dramaturginį spektaklio karkasą. Tokiame teatre ir vaidyba turėtų būti atviresnė, nuosaikesnė, mezganti ryšį su žiūrovais. Spektaklis-tyrimas – tai visada šiokia tokia nežinios, rizikos ir netikrumo teritorija, į ją kūrėjai žengia be išankstinio plano ar scenarijaus, tai taktiniai manevrai, kurie gali būti ne visiems priimtini ar patrauklūs. Tačiau jiems galima pasiruošti, taktikos išmokstama. Nesakau, kad dabar visi turėtų imtis kurti spektaklius, paremtus tikrovės tyrimais. Bet jaunimas, gavęs tinkamus įrankius, manau, būtinai turėtų tai išbandyti. Po truputį šis procesas Lietuvos teatre jau „įsivažiuoja“.

Sakote, teatras yra tinkama terpė tirti šiuolaikinei visuomenei. Tačiau jis nėra komunikacijos priemonė, galinti operatyviai reaguoti į dabarties įvykius, juos komentuoti ir apmąstyti. Ar teatras turi kokių nors komunikacinių pranašumų prieš žiniasklaidą, kiną, kitas medijas?

Galbūt todėl, kad dirbu tarpdisciplininėje terpėje, bendrauju su kolegomis iš įvairių meno sričių, teatrą vertinu kaip interaktyvią mediją. Tačiau tiesa ir tai, kad Lietuvos teatras kol kas neišnaudoja visų komunikacinių savo galimybių.

Ką turiu omenyje? Neretai Lietuvos teatro pastatymai iš esmės patvirtina daugelio teoretikų požiūrį, kad dvikryptė komunikacija teatre nevyksta, jeigu nėra publikos atsako – žiūrovai sėdi tamsoje ir tik stebi scenos veiksmą. Tokiu atveju komunikacijos blyksniu arba savotišku atsaku galėtume vadinti nebent žiūrovo išėjimą iš salės.

Toks teatro modelis vyrauja ne tik Lietuvoje. Tačiau istorija liudija, kad komunikacija tarp scenos ir salės gali būti labai intensyvi, prisiminkime, kiek riaušių yra kilę dėl teatro spektaklių! Šiuolaikiniam teatrui apsimetinėti, kad publikos šalia nėra, manyčiau, tiesiog nebenaudinga, nes būtent gyvas bendravimas su žiūrovais ir yra komunikacinis teatro pranašumas prieš šiuolaikines medijas. Juk šiandien beveik visi esame įpratę naujienas virtualiai komentuoti, čia pat į jas reaguodami, o neretai ir patys jas kurdami. Kitaip tariant, siejami virtualaus dalyvavimo, simuliuojame bendrystę… Teatras galėtų būti gyvas tokio forumo pakaitalas. Jei žiūrovai skatinami kurti, intensyviai mąstyti, veikti kartu, galima tikėtis, kad spektaklis suburs gyvai reaguojančią bendruomenę.

Taigi, teatre slypi labai didelis tarpusavio ryšių kūrimo potencialas, ne kartą patvirtintas istorijos. Juk ir tarpukariu Lietuvos teatras buvo tautinės bendruomenės telkimo priemonė, ką jau kalbėti apie sovietmečio nematomas arba sąmokslo bendruomenes, kurias subūrė sceninė Ezopo kalba. Šios teatro įsteigtos bendruomenės neabejotinai daug prisidėjo prie lietuvių tapatybės kūrimo. Tad nenuvertinkime komunikacinės teatro galios.

O jeigu žvelgtume į pastaruosius 26-erius Lietuvos nepriklausomybės metus, kuris teatro tarpsnis atrodytų sėkmingiausias?

Sėkmė labai apgaulinga sąvoka. Manyčiau, giliausius įspaudus meno istorijoje palieka tie darbai, kurie kelia savo metui svarbius klausimus ir provokuoja diskusijas. Paradoksalu, o gal ir simptomiška, turint omenyje visą mūsų pokalbį, tačiau Lietuvos teatro kontekste tokie darbai beveik nesutampa su intensyviausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo momentais. Pavyzdžiui, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atgavimo teatras, galima sakyti, nesuspėjo reaguoti į vykstančius pokyčius. Gal todėl tiek daug diskusijų sukėlė Oskaro Koršunovo spektaklis apie vadinamosios lūžio kartos situaciją – 1997 m. pastatyta Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“ Apskritai tas laikotarpis buvo nepaprastai įdomus, režisieriai polemizavo vieni su kitais, vienas realybę diagnozuodavo vienaip, kitas – kitaip, vyko diskusija, idėjų apykaita. Akivaizdu ir tai, kad spektakliai, kurie tuo metu, kai buvo sukurti, neatrodė sėkmingi, vėliau, žvelgiant iš šiokios tokios laiko perspektyvos, pasidarė gerokai įdomesni už sulaukusius pagyrimų.

Man asmeniškai ypatingas atrodo mūsų teatro laikotarpis nuo 1997 m. Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ iki 2004 m. Gintaro Varno „Nusikaltimo ir bausmės“. Manau, komisijos nariams tada buvo nelengva apsispręsti, kam atiduoti Kristoforą ar Auksinį scenos kryžių. O šiemet didelės intrigos, kas gaus apdovanojimą už geriausią režisūrą, nebuvo. Kaip manote, ar tai tebesitęsiantis Lietuvos teatro atoslūgis po buvusio pakilimo, ar vis dėlto kažkas kita?

Tai neabejotinai puikūs spektakliai, apie kuriuos studentai jau rašo tiriamuosius darbus, o teatrologai – straipsnius ir monografijas. Taip pat suprantu, kad tų didžiųjų nostalgija – labai sveikas ir dažnai vaisingas jausmas, iš šio ilgesio gali rastis nauji įdomūs kūriniai. Kita vertus, menotyrininkai ir kultūros istorikai mėgsta vartoti sąvoką „aukso amžius“ kaip tam tikrą atskaitos tašką, kurio fone šiandienos menas atrodo sumenkęs, susmulkėjęs, pakrikęs. Tačiau teatro raida yra labai dinamiška, didelius darbus ir herojus keičia smulkesnės formos, mažesnės bendruomenės. Gali būti, kad dabar yra virsmo metas, todėl jį reikėtų vertinti atsargiai, neskubant skelbti krizės.

Kokią ateitį pranašaujate Lietuvos teatrui?

Pranašauju, kad ir tolimoje ateityje lietuvių teatras bus. O jeigu rimtai, svarbu, kad jaunimo netrūktų ne tik scenoje, bet ir žiūrovų salėje. Svečiai iš užsienio stebisi, kad Lietuvos teatruose lankosi tiek daug jaunų žmonių, ypač kad jie eina ir į nacionalinius teatrus, kurie, atrodytų, skirti rimtai, solidžiai publikai. Taigi, turime ir jaunų kūrėjų, ir jaunų žiūrovų, o tai geras ženklas.

Dėkoju už pokalbį.

 

Publikuota 

Į kauniečio sąvoką telpa tiek gerosios, tiek blogosios savybės

„Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.“ – teigia vienas iš projekto „Kaunas 2022 – Europos kultūros sostinė“ ambasadorių, fotografas Artūras Morozovas. Pokalbis su Artūru – apie vaikišką blokinių kaladėlių pasaulį Kalniečių mikrorajone devyniasdešimtaisiais, kauniečių įvaizdžio dvilypiškumą ir dar neatrastus miesto kultūrinius klodus.

– Gimėte ir augote Kaune. Kokie ryškiausi prisiminimai yra išlikę iš to meto Kauno?

– Gimiau ir augau Kalniečiuose, viename iš miegamųjų miesto mikrorajonų, tad vaikystės prisiminimai  tikriausiai apsiriboja mano ir gretimu kiemu tuometinėje Lukšio gatvėje, kur mama dar leisdavo nuklysti. Galima sakyti, jog beveik visa mano vaikystė ir prabėgo tarp tų betoninių kaladėlių. Ten, būdami vaikai, pasitelkdami fantaziją, atradome viską, ko mums tada reikėjo.

Žinoma, gyvenimas blokinėje kaimynystėje devyniasdešimtaisiais buvo su savais niuansais, kaip ir bet kokiame kitame mikrorajone. Buvo ir paaukotų mobiliųjų telefonų, ir atimtų monetų, tačiau visa tai priėmėme kaip visiškai normalią ir labai įdomią patirtį.

Dabar, praėjus tiek metų, aš nuolatos su tam tikra nostalgija grįžtu į Kalniečius, kur vis dar gyvena mano tėvai. Man šis rajonas atrodo patrauklus, netgi turintis kažkokią savitą estetiką, labai įdomus fotografiškai.

– Ką Jums reiškia Kaunas?

– Kaunas suformavo labai didelę mano asmenybės dalį. Niekad negalėčiau jo vertinti tik kaip gyvenamosios teritorijos. Nuo to laiko, kai man atsivėrė visas senamiestis, kai pradėjau dalyvauti miesto bendruomenės gyvenime, Kaunas man tapo labai gilus, labai platus.

Pradedant nuo industrinių, pramoninių rajonų, iki miesto parkų, senamiesčio, santūriojo modernizmo gatvelių, inteligentijos, akademinės bendruomenės, šis miestas yra itin įvairialypis. Tuo jis man ir įdomus.  Niekada nenorėjau palikti Kauno.

– Kauniečiai yra žmonės, apie kuriuos kuriame be galo daug stereotipų. O ką Jūs manote apie kauniečius?

– Mano manymu, miesto sukišti į epitetus ar siauras charakteristikas tiesiog negalima.  Pripažįstu, kad tikras kaunietis yra ir pasikėlęs, ir agresyvus, tačiau tuo pat metu jis yra labai išsilavinęs ir itin kosmopolitiškas žmogus. Kauniečiai yra labai patriotiški ir kultūringi. Į kauniečio sąvoką man telpa tiek gerosios, tiek blogosios savybės ir be tos grubiosios pusės tiesiog nebūtų šio miesto cinkelio. Tame yra labai daug žavesio.

Be abejo, vis dar susiduriu su tuo, jog Kaunas vertinamas remiantis gūdaus sovietmečio ar pirmųjų nepriklausomybės metų apybraižomis, tad ir kauniečiui lipdoma treninguoto asmens etiketė. Vis dar taip manančius labai noriu pakviesti į Kauną pasivaikščioti po Žaliakalnį ar Laisvės alėją ir iš naujo įvertinti kauniečio įvaizdį!

– Ar Kaunas patrauklus menininkams?

– Kai aš, būdamas vyresnėse klasėse, o vėliau ir studijuodamas VDU menų fakultete, patekau į tą kultūringąją Kauno menininkų bendruomenę, suvokiau, jog ji yra labai išskirtinė. Kauno meno grynuolis yra švelniai nugludintas, bendruomenė nėra didelė, labiau kompaktiška – tu ją gali nesunkiai atrasti. O kadangi Kaune yra daug akademinių įstaigų, universitetų – tuo pat metu ji yra ir akademiška, aristokratiška. Būti menininku Kaune – ypač įdomu. Čia labai daug dar neatrastų klodų ir galimybių veikti. Taip pat kauniečiai yra labai žingeidūs ir išlavinę, tad menininkas jaučiasi priimtas, įvertintas ir yra nuolat palaikomas.

– Kaunas pretenduoja tapti Europos kultūros sostine. Kokias miesto stiprybes įžvelgiate?

– Be abejo, pirmiausia – miesto praeitis, kuri gyva šiandien – tarpukaris. Mūsų tautinio formavimosi, aristokratijos pradžia. Antra – akademinė bendruomenė ir universitetų gausa. Na ir galiausiai – Kauno geografija. Tai išskirtinėje, pagoniškoje šventoje vietoje, dviejų upių santakoje, įsikūręs miestas.

Projektas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ čia užgimė tikrai neatsitiktinai ir tai visai manęs nenustebino. Manau, jog po šio projekto įgyvendinimo Kaunas pakylės į dar kitą kultūrinį lygį, kuris bus matomas ne tik kauniečiams, bet ir miesto svečiams. Taip pat manau, jog Kaunas labai stipriai sustiprės akademiškai. Jau greitai studijos čia taps prestižu.

Kaunas tiesiog nusipelno būti labiau atskleistas. Nors neabejoju, kad miestas ir jo gyventojai žino savo kursą, kuriuo juda ir judės toliau, tačiau kauniečiams reikėtų nebūti savanaudiškiems ir tuo, ką turi gražiausio, pasidalinti su išore.

– Kokius pokyčius pastebite Kaune?

– Regiu Kauną kaip labai gyvą miestą. Kadangi pastaruoju metu itin daug keliauju, kas kartą grįžęs čia daug ką pastebiu. Ne tik vizualius dalykus, tokius kaip sutvarkytos gatvės ar iškilę nauji pastatai, bet ir žmonių bendruomenes, jų nuveiktus darbus, čia užgimusias naujas iniciatyvas ir nuoširdų bei atvirą miestiečių palaikymą joms.

– Ko palinkėtumėte miestui?

– Kadangi esu fotografas, labai tikiuosi, kad Lietuvos reportažinės, dokumentinės fotografijos centras sugrįš į Kauną. Galbūt netgi ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono. Taip pat tikiu, kad Kaunas ilgainiui įgaus kritinį svorį šalies kultūros kontekste dėl čia veikiančių įstaigų, menininkų bendruomenių, galerijų, teatrų ir, žvelgdamas visos Europos mastu, pritrauks žmonių, įvairiai praturtinančių miestą.

Regiu Kauną kaip itin kosmopolitišką miestą, kuriame sutelpa be galo daug tautybių, tačiau tuo pat metu – lietuvišką – svetingąja savo prasme.

Publikuota    

Dizainerė Jolanta Rimkutė apie madą ant neramių bangų

Jolanta Rimkutė – kostiumo dizainerė, „Studija LT“ viena iš įkūrėjų bei Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) „Mados dizaino“ studijų programos dėstytoja. Su kostiumo dizainere susitikome pasikalbėti VDU Šiuolaikinių menų katedroje, jos, kaip dėstytojos aplinkoje, apie madą, studentus bei augančią naujų dizainerių kartą.

Esate mados dizainerė. Kaip pasirinkote tokį kelią?

Sakyčiau, kad kelias pasirinko mane (juokiasi). Kai kuriais atvejais nežinai, kas ką gyvenime renkasi. Niekada negalvojau apie tokį pasirinkimą – studijavau Kaune, buvusiame Stepo Žuko technikume, pabaigiau odą. Buvau linkusi į visus menus ir visi menai sekėsi puikiai – tiek tapyba, tiek skulptūra, o vėliau ėmiau galvoti, kad noriu stotį į juvelyriką. Po to susidomėjau teatru. Tačiau aplinkybės susiklostė kiek kitaip – baigusi studijas įstojau į Dailės akademiją. Iš tiesų ganėtinai ilgai ieškojau savęs kaip kūrėjos – ieškojau per kokias raiškos priemones galėčiau išreikšti save. Ir galų gale, viskas susivedė į kostiumo dizainą. Nors pirmame kurse studijavau pedagogiką, tačiau perstojau į kostiumo dizainą. O tuo metu kostiumo dizainą studijavo garsusis septynetukas – Sandra Straukaitė, Juozas Statkevičius ir kiti. Akademijoje jie sukūrė tokią uždegančią atmosferą, o tuo metu buvo 1993-1994 metai ir tokios studijos atrodė tikrai labai įtraukiančiai. Kostiumo dizainas atrodė kaip labai palanki terpė saviraiškai. O be to, mano prosenelis buvo kriaučius (siuvėjas), mano senelio brolis buvo kriaučius, senelis kalvis. Leisdama vasaras pas močiutę eidavau pas vieną siuvėją, vien tik todėl kad gaučiau įvairių medžiagų atraižų. Kai taip pažvelgi į praeitį – tarsi atrodo toks mano pasirinkimas buvo nulemtas iš ankščiau.

Įvardinote 1993-1994 metų laikotarpį. Galbūt šį laikotarpį būtų galima laikyti mados dizaino kūrimosi pradžia nepriklausomoje Lietuvoje? 

Nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė visiškai naujas mados puslapis. Pirmiausia, pagalvokime  kas buvo iki tol. Buvo fabrikai ir Vilniaus modelių namai – kurie formavo savo kolekcijas, rodėsi žurnaluose. (Atrodo labai didelis visuomenės išsluoksniavimas – tai, kas skirta visiems ir tai, kas skirta išrinktiesiems). Taip, būtent. Ir šalia to egzistavo gūdūs džiunglių laikai – kažkas kažką atveža, siuva ir panašiai. Taip pat buvo ir vadinamieji „buitiniai“, į kuriuos atėjęs pas dizainerį galėdavai kažką išsirinkti pasiuvimui. Tačiau jau viskas vyko atviriau, laisviau – galėjai laisvai domėtis kur užsienio šalyse kokie yra dizaineriai, kokios vyrauja mados, taisyklės.

O ta profesija – kostiumo dizainas, atrodė taip pasakiškai. Kurti kostiumus modeliams, podiumui. O kaip iš to uždirbti – niekas nepamokė. Taigi tie metai – 1992-1996 – buvo sunkūs, pereinamieji. Fabrikai tuo metu buvo krizėje – jie užsidarinėjo. Bet jau vyko mados festivaliai – InVogue, Septyni+, Armada. Viskas virė, konkuliavo. Vykome į užsienyje vykstančius festivalius, be jokio didesnio finansavimo, tik gaudami paramą medžiagomis. Ir tas konkuliavimas, virimas buvo labai netolygus – vieni išgyveno, kiti smuko. Mados industrija yra laivas, ant neramių bangų – labai nestabilus. Atsivėrė ne tik Rytų, tačiau ir Vakarų įtaka. Vyko tikrai labai radikalūs pokyčiai.

Pabrėžiate, kad buvo tikrai sunku pradėti dirbti mados industrijoje. Tačiau stebint dabar vykstančius įvykius, Facebook ir kituose socialiniuose tinkluose jauni dizaineriai ima vis aktyviai reikštis. Rodos, jau būtų sunku rasti jauną žmogų, kuris nekuria. Kaip jūs vertinate tokią situaciją?

Vertinu labai palankiai. Man yra džiugu, kad mūsų bendras tautos bruožas yra kūrybiškumas. Kitas dalykas, pas mus Lietuvoje, yra lengvosios pramonės tradicijos – daug pas ką šeimoje yra siuvėjų, mezgėjų ir panašiai. Juk deficito laikai išmokė pasirūpinti savo apranga. Taigi, tai tarsi persiduoda iš kartos į kartą. Trečia, o ko jūs norite? Aplinkoje yra didžiulė fikcija. Tiek, kiek jaunų dizainerių pabaigia studijas – jiems nėra sukurta tiek darbo vietų. Taigi, jie susikuria darbo vietas sau patys. Ketvirta, kas yra labai svarbu, socialiniai tinklai labai palengvina kelią nuo kūrėjo iki vartotojo. Prieš dešimt metų būdamas kūrėju ir norėdamas parodyti savo kūrinius, tai galėdavai padaryti mugėse, arba iš lūpų į lūpas. O dabar viskas vyksta žymiai greičiau.

Kaip manote, ko reikia jauniems kūrėjams, kad jie taptų žinomi, kad susikurtų savo vardą?

Pirmiausia, reikia laiko ir noro kūrybiškai dirbti. Nepasidaro viskas taip greitai. Yra kelios išimtys, kuomet sėkmė aplanko labai greitai, tačiau tai tik menki pavyzdžiai. Taip pat reikia įvertinti savo charakterio savybes – jeigu sukuri savo vardą, jau turėsi į jį investuoti labai daug. Tai kaip mažas vaikas, kurį turėsi užauginti. Jeigu šiandien tu sukūrei įdomų, paklausų daiktą, reikia įvertinti ar turi verslumo, ar mokėsi ir vėliau dirbti su tais produktais. Vėliau jau tau reikės komandos, įgyvendinant savo idėjas. Reikia neskubėti, neperdegti ir orientuotis į tikslesnius planus. Taip pat čia yra svarbus ir kitas dalykas. Dabar gyvename labai vartotojiškoje visuomenėje, ir sukurtų daiktų yra be galo daug. Todėl reikia savęs klausti, ar nekuriame dar vieno nereikalingo produkto. Reikia sukurti  ne vieno sezono prekes, kurios netampa šiukšlėmis madai praėjus. Kitas kelias, kad taptum pastebėtas –  sugalvoti kokią nepaliestą nišą – savo turimą hobį susieti su dizainu. Reikia suvokti ir tai, kad turi išnaudoti savo kūrybiškumą – tarkim, susikuriant vieną produktą, kurio visiems reikės…

Esate Vytauto Didžiojo Universitete studijų „Mados dizaino“ programos dėstytoja. Galbūt galite palyginti savo studijų laikus ir tai, kas vyksta jau su naujais būsimais dizaineriais?

Tai, kas vyksta čia – Vytauto Didžiojo Universitete, Mados dizaino programoje, apskirtai yra labai skirtinga nuo to, kas vyksta Lietuvoje. Čia yra britiška sistema, kurią bandoma pritaikyti esamai rinkai. Yra labai įdomu, kokie dalykai prigis. Studentų patirtis jau yra kita – paskaitos yra anglų-lietuvių kalba. Įgaunamas labai stiprus žodynas ir studentai gali drąsiai po studijų konkuruoti tarptautiniuose kontekstuose, o ne vien čia, savo šalyje. Galimybių turėjimas yra žymiai didesnis.

Ar gali būti taip, kad dauguma jaunų kūrėjų, bodisi domėtis mados istorija ir tuo, kas vyksta aplinkui, o užsidaro savyje. Ir būtent iš to nesidomėjimo susidaro situacijos kopijavimo, plagijavimo terpei susidaryti – sukuri, tai kas jau yra sukurta. 

Madą yra labai sunku apsaugoti – sunku apsaugoti savo autorystę. Mano požiūris – mada buvo ir bus kopijuojama. Kas pirmesnis, tas gudresnis. Visi tai žino, tik niekas neįrodys. Tokiu atveju, kūrėjo atveju reikia eiti į priekį ir kurti toliau. Lazda turi du galus – tu paėmei, tai ir iš tavęs paims. O suprasti dizaino, mados istoriją – tai yra labai gerai. Mada visuomet yra tam tikro laikmečio atspindys. Kada prasidėjo XX amžius? Po pirmojo Pasaulinio karo. O ką mes pakeitėme nuo 90-ųjų pabaigos? Gal tik atsirado internetas, gyvenimas socialiniuose tinkluose. Mada niekados nebūna pirma – tai yra veidrodis. Lūžiniai įvykiai keičia madą.

Koks lūžis turėtų įvykti, kad mada pasikeistų?

Turėtų pasikeisti ekonomika, estetika, filosofija. Man įdomiausia madoje šiuo metu yra idėja „šiandien ant podiumo, rytoj parduotuvėje“. Kadangi įprastai, tai, ką matome ant podiumo, parduotuvėse pasirodo gal po pusės metų. Nauja idėja skatina kolekciją nuo podiumo tuojau pat perkelti į parduotuves. Ir būtent čia kopijavimo, plagijavimo aspektas jau kur kas sunkesnis. Imtumeisi kopijuoti tai, kas jau akivaizdžiai sukurta.

Kitas įdomus mados aspektas – grįžta buvusios mados. Kas nulemia mados rato sukimąsi?

Jaunai kartai viskas nauja. Mano jaunystės mados, jums bus naujos. Kiekviena kartai vis nauja mada. Dabar itin populiaru 80-ųjų mados, tokios sovietikos atspindys. Mums, vyresniems, asociacijos jau neigiamos, jauniems – jie neturi tos skausmingos praeities, ir jų požiūris jau visai kitas.

Mada taip pat yra puikus maištas. Kad ir filme „Stilingieji“ (rež. Valerij Todorovskij), kuriame jaunuoliai savo apranga maištauja prieš sovietinį rėžimą. Ar dabar mada gali būti maišto forma, pasipriešinimo forma?

Gali, tačiau šiai dienai tai pasireikštų nieko nepirkimu. Nieko nepirkdamas tu maištautum prieš pačią reklamos įtaką, skatinimą vartoti.

Kokią matote mados ateitį mūsų šalyje?

Smagu, kad yra daug naujų vardų. Tačiau vartotojų nedaugėja. Jeigu vartotojų būtų daugiau ir jie remtų savo šalies kūrėjus, tada būtų labai puiku. Tačiau tokio didelio palaikymo sunku yra tikėtis. Labai svarbu yra šalies palaikymas. Pavyzdžiui, tam, kad Milanas taptų itin žinomas kaip mados miestas, centras, mados sostinė, valstybė į tai dėjo dideles pastangas. Antverpeno pavyzdys yra toks pats. Ir valstybės palaikymas leistų stabiliai laikytis tam mados laivui ant neramių bangų.

Daugiau informacijos apie Mados dizaino studijų programą.

Fotografija kitokiu formatu | Naujųjų medijų menas

„Glitch-MOD“ – projektas, leidęs jaunai menininkei sujungti fotografiją ir drabužių dizainą. Netikėtumas – ant džemperių, marškinėlių ir net kojinių galima išvysti Soborą ir Kauno pilį. Idėjos autorė Laura Norinkevičiūtė įsileido „Savaitraštį Kaunui“ į projekto užkulisius.

Kokia yra „Glitch-MOD“ filosofija?

‒„Glitch-MOD“ įvardyčiau kaip projektą, ne kaip mados prekių ženklą ar vientisą kolekciją. Tai – fotografijos interpretacija. Norėjau parodyti žmonėms, kad grafika gali būti ne tik mieste, stenduose, laikraščiuose ar ant popieriaus. Norėjau fotografiją pateikti kitokiu formatu. Pavadinimas – daugiau stilistinis variantas. Jis reiškia trukdį, broką, yra savotiškas mus supančios tvarkingos sistemos atspindys. Kuriu nesisteminį vaizdą: drabužiai – spalvoti, keisto dizaino, kampuoti, įvairių formų, pavyzdžiui, lapeliai jungiasi su miesto vaizdais. Projektas jau eina į pabaigą. Jis buvo laikinas, ne verslas, o fotografinės idėjos išraiška. Norėjau savo veiklą praplėsti kaip fotografė, ne tik fotografuoti, bet ir kurti drabužius.
Projekto tęsti neplanuoju. Dabar baigiu bakalauro studijas, noriu tobulėti kaip fotografė. Mano pagrindas – fotografija, ne dizainas. Be to, supratau, kad Lietuvoje dizainas, drabužių pateikimas yra daugiau turginis variantas. Mados industrija čia yra maža, kūrėjų daug, jų braižas nesiskiria. Pastebėjau, kad mano kuriama stilistika neatitinka lietuviškų standartų. Lietuviai labai mėgsta skandinavišką minimalizmą ir šaltas spalvas. Mano kuriamas dizainas – spalvotas, ryškus, dėvint tokį drabužį, aksesuarų nebereikia. Daugeliui tai – pernelyg iššaukiantis variantas. Lietuvoje norint būti pastebėtam ir įvertinam, reikia labai stengtis, tam skirti daug laiko bei investicijų. Šį projektą laikau pasisekusiu, sulaukėme gerokai daugiau dėmesio, nei tikėjausi. Mūsų šūkis – „Stay Glitchy“. Nebijok būti kitoks, išskirtinis, išprotėjęs. Visi žmonės kartais išprotėja, to nereikia bijoti.

‒ Kodėl ant drabužių atsidūrė Kauno vaizdai?

‒ Viskas prasidėjo ne nuo Kauno, o nuo žmonių, gyvūnų (vilkų, elnių) ir gamtos atvaizdų. Fotografavau tamsoje ant žmogaus kūno rodomas projekcijas. Nuotraukos buvo atspaudžiamos ant marškinėlių. Jie buvo mistiški, abstraktūs. Man tai atrodė įdomu, tačiau Lietuvoje yra per mažai žmonių, galinčių „dėvėti“ kitus žmones. Daugelis jaunuolių sako: „Aš kito vaikino ar merginos ant savęs tikrai nenešiosiu.“ Toks požiūris mane nustebino, maniau, kad lietuviai yra tolerantiškesni, bet šio bruožo dar trūksta. Lietuviai nemoka pamatyti to, kas pateikiama, jie žiūri per giliai, kabinėjasi. Juk gatvėje sutikęs žmogų, tikrai neatspėsi, kad būtent jis yra pavaizduotas ant tavo marškinėlių. Tai yra labai sureikšminama – tarsi tas žmogus būtų tavo kaimynas. Didžiausia mūsų problema – pavydas: jei socialiniame tinkle „Facebook“ pamatai, kad kitas veikia ką nors išskirtinio, tu to žmogaus tikrai neremsi. Kauniečiai yra patriotai, visada palaikantys savo miestą ir „Žalgirį“. Aš taip pat labai myliu Kauną, nes čia gimiau ir augau. Pagaminti drabužius su Kauno atvaizdais buvo kilnus, patriotinis žingsnis. Soborą pasirinkau, nes tai – be galo gražus objektas. Jo kilmė nėra visiškai kaunietiška ir lietuviška, bet istorija yra istorija. Soboras ir Rotušė sudaro Kauno širdį. Rotušė pasirodė labai nuvalkiota, nuobodi, konvėjeriška vieta. Soboras – Kauno pažiba, vainikuojanti Kauno miestą. Kita nuotrauka – Kauno pilies. Tai – visiems pažįstamas miesto simbolis.

‒ Kaip žmonės reaguoja į jūsų kūrinius?

‒ Labai įvairiai. Pirmieji marškinėliai buvo su iškarpymais nugaroje, „Panelės“ žurnalas juos pavadino žiaunomis (juokiasi). Aš neturėjau minties, kad iškarpymai gali sietis su jūros būtybėmis. Juos apibūdino kaip Juros periodo parką.

‒ Kaip kuriami drabužiai su nuotraukomis?

‒ Domėjausi technologinėmis galimybėmis ir Lietuvoje, ir užsienyje. Lietuvoje tai padaryti yra sunkiau, todėl pasirinkau užsienį. Nuotraukoms ant drabužių perkelti naudojama sublimacija. Atvaizdas štampu atspaudžiamas ant vienos gaminio pusės. Štampas – didelis, spalvotas. Jį galima naudoti tik ant poliesterio. Jis niekada nenusiplauna, išlieka ryškus. Nors vyresnės moterys to nepripažįsta, šiuolaikinis poliesteris yra kur kas geresnis už šiuolaikinę medvilnę. Jis išties geras, tačiau to įrodyti neįmanoma. Drabužiuose derinu ryškias spalvas ir juodai baltus vaizdus. Esu ryški asmenybė, visiškai nesuprantu minimalizmo. Man jis atrodo šaltas ir niūrus, jame nieko nerandu. Manau, žmogus visada turėtų save išreikšti, o ne slėptis po dideliu minimalistiniu paltu. Originalios išraiškos pasigendu ir lietuvių įvaizdžiuose. Gerai jaučiu spalvas, jos yra atskiras pasaulis. Kas būtų, jei nebūtų spalvų? Dažnai fotografai nemoka su jomis dirbti arba jų prisibijo, todėl kyla daug problemų. Sunku suderinti modelio ir aplinkos spalvas, daugelis eina lengviausiu keliu – paverčia vaizdą juodai baltu. Juodai baltas vaizdas – tinginių kelias. Nespalvoti vaizdai – „trukdžių“ esmė. Spalvotame fone įsiterpia nespalvotas vaizdas.

‒ Kaip kelią į jūsų projektą atrado kojinės?

‒ Labai netikėtai. Įmonei nusiunčiau naujus marškinėlių ir džemperių dizainus, o dovanų gavau kojinytes. Tiesiog pabandymui, pasižiūrėti, kaip atrodo atspaustos nuotraukos. Atrodė labai linksmai. Pagalvojau – reikia dar. Jos labai mielos, nedidelės, nebūtina jų dėvėti, galima tiesiog pritaikyti interjere.

‒ Fotografuodama dažniausiai dirbate su modeliais. Koks yra jūsų svajonių modelis?

‒ Visi žmonės be galo skirtingi. Sutinki naują žmogų, tau surenka komandą, belieka tik fotografuoti. Tai yra sunku: nepažįstu žmonių, nežinau, kaip jie juda, jaučiasi, dirba. Žmonės turi bendrauti. Svajonių modelis – įdomių bruožų, gali būti net nesimpatiškas, tačiau šarmingas. Man svarbu žmogaus vidus, jo gyvenimiška patirtis ir žinios. Tai galėtų būti keliautojas, apsiskaitęs žmogus. Geriausi modeliai yra vyresnio amžiaus, keliaujantys, platesnių pažiūrų žmonės. Taip pat – aktoriai ir šokėjai, bet tikrai ne mados modeliai. Modeliai, matomi žurnaluose, visiškai neturi charizmos, yra tušti. Kūnu jie dirba gerai, yra išmokę pozas, bet jos tos pačios – gali jas net pamatyti socialiniame tinkle „Facebook“. Kuo toliau, tuo mažiau stengiuosi su jais dirbti. Geriau susitikti ir daugiau laiko praleisti su nauju žmogumi, pavyzdžiui, aktoriumi, kuris niekada nėra pozavęs, tačiau yra išraiškingas ir puikiai juda, nei susitikti su keturiolikmete mergaite, kuri nesupranta, ką reprezentuoja. Tai – natūralus dalykas: jaunas žmogus dar nemoka to pajusti.

‒ Kokią pamoką išmokai iš „Glitch-MOD“ projekto?

‒ Nežinau, ar liksiu Lietuvoje, pasaulis – didelis baltas lapas, suteikiantis aibę galimybių. Nesvarbu, kur būsiu ir ką veiksiu, visada fotografuosiu. Patį projektą dariau, kad ko nors išmokčiau. Nieko nežinojau apie verslą, rinkodarą, reklamą, komunikaciją su klientais ir produkto pardavimą. Supratau, kad yra labai sunku dirbti su draugais ir artimaisiais. Ten, kur darbas ir pinigai, artimų žmonių būti negali. Tai – du skirtingi dalykai, juos reikia atskirti. Geriau turėti bendradarbių ir bendraminčių komandą, į ją neįtraukti artimų žmonių. Gavau neįkainojamų komunikacijos įgūdžių, pamačiau verslo užkulisius.

Publikuota  

Iš naujo permąstytos idėjos įgauna visiškai kitą prasmę ir kontekstą

Pirmadienį vykusio neeilinio Lietuvos fotomenininkų sąjungos susirinkimo metu išrinktas naujas pirmininkas. Juo tapo fotomenininkas Gintaras Česonis, iki šiol vadovavęs Kauno skyriui. 

Su juo kalbamės apie naujas idėjas, gaires, apie tai, kuo ketina gyventi fotomenininkus vienijanti organizacija. Keliame klausimus ir apie tai, ko reikia gyvybingam menininkų bendruomenės gyvenimui, apie kintantį fotografijos suvokimą bei atvirumo pokyčiams būtinybę. Gintarui Česoniui labai svarbus yra atvirumas įvairių kartų, pažiūrų menininkams. Jis netgi svarsto, kad verta, jog jie vieni kitus provokuotų, nes tik per tokius susikirtimus gali gimti naujos idėjos.

Ar galėtumėte pakomentuoti netikėtų Lietuvos fotomenininkų sąjungos pokyčių kontekstą?

Iki tol vykdyta veikla bei valdymo metodai netenkino bendruomenės lūkesčių ir valdybos sprendimu buvo nuspręsta sušaukti neeilinį susirinkimą, surengti priešlaikinius rinkimus. Pagrindinė jų priežastis buvo bendruomenės išreikštas pokyčių poreikis. Tikiuosi, kad jie įvyks.

Laikinai LFS veiklos koordinavimą sąlyginai perkelsime į Kauną, kuriame visada istoriškai buvo svarbus fotografijos centras: čia gimė, gyveno, studijavo ir dirbo didesnė garsių Lietuvos fotomenininkų dalis, iki šiol vykdyta reikšminga fotografinė veikla.

Kokie būtų esminiai pokyčiai, kuriuos matytumėte kaip reikalingiausius, kokios naujos LFS veiklos gairės?

Fotomenininkų sąjunga buvo ypač reikšminga VII-VIII dešimtmetyje. 1969 metais įkurta ji buvo vienintelė tokio pobūdžio fotomenininkus vienijanti organizacija visoje Sovietų Sąjungoje. Per visą gyvavimo laiką joje įvyko labai daug prasmingų veiklų, pasiekta išskirtinių rezultatų .

Mes turime pagalvoti, ar neturėtume iš dalies o gal net iš esmės keistis, tapdami atviresni laikui, pokyčiams, naujiems žmonėms, naujoms iniciatyvoms. Šiuos žingsnius jau pradėjome žengti Kauno fotografijos galerijoje. Jos veiklos modelis tarsi pasiteisino, nes matome padidėjusį lankytojų skaičių, susidomėjimą, tapome matomi Lietuvos kontekste, atpažįstami tarptautiniuose renginiuose.  Norisi, kad veikla išsiplėstų ir taptų gyvesnė ir įvairesnė ir į kituose Lietuvos miestuose, tokiu būdu galėtume nuveikti labiau matomų darbų Europos ir pasaulio kontekste.

Galbūt pokyčius, jų poreikį diktuoja ir kintanti fotografijos samprata?

Visiškai taip. Manau, kad mes turime nebijoti kartais ir visu kūnu panerti į tam tikrus pokyčius. Dalį bendruomenės vienu metu tai gali suerzinti, papiktinti, bet kartu ir auginti. Ne visos parodos visiems žiūrovams patinka, kai kurių jie nesupranta, visada norėtų matyti tai, ką matė VII-VIII dešimtmetyje. Jauni menininkai daugiau norėtų matyti šiais laikais sukurtų fotografijų, kurios yra sunkiau perskaitomos vyresnės kartos žmonėms. Bet apsikeitimas, provokacijos yra labai svarbios, per tai kuriasi naujos iniciatyvos, idėjos.

Kitimas yra nepaliaujamas, kiekviena naujai atrasta akimirka greitai tampa praeitimi, nieko nėra trapesnio už šiuolaikiškumą. Tampa itin svarbi veiklos kokybė. Tik taip turime vilties įprasminti bent dalį taip greitai besikeičiantį menamai šiuolaikinio pasaulio suvokimą. Viskas, kas šiandien sukuriama, turi turėti įmanomai kokybišką pateikimą, formą. Kiekviena surengta paroda, leidžiama knyga, kiekvienas kūrinys turi kelti jausmą, kad tai yra kažkuo ypatingas kūrinys. Net jei tai ne visada įmanoma – siekti to verta.

Fotomenininkų sąjunga visą laiką rengdavo Debiuto konkursą. Ar šio konkurso samprata keisis, ar išliks tokia pati?

Manau, kad Debiuto parodos idėja yra sveikintina, ją reikėtų palaikyti, bet išsamiau apie ją nesame diskutavę. Labai svarbu parodines erdves kartkartėmis atverti jauniems, neturintiems jokio pripažinimo kūrėjams. Sąlygos gali būti sudaromos ir konkurso būdu. Jauniems žmonėms labai svarbu išbandyti save profesionalioje meno erdvėje. Svarbu įsiklausyti, stengtis atpažinti ir ieškoti dialogo su pačiais jauniausiais, daugiausiai ernergijos turinčiais kūrėjais.

Panašu, kad fotomenininkų bendruomenė galės džiaugtis ganėtinai demokratiška LFS politika. 

Ne vieną kartą esu pasakęs, kad viską, kas svarbiausia, mes sukuriame bendruomenėje. Kaune turime puikiai veikiantį darbinį kolektyvą, kuris net daugiau nei motyvuotas turėti kiek įmanoma geresnį rezultatą. Suvokiu, kad vienas situacijos niekaip nepakeisiu.

Kodėl panašus kolektyvas negali atsirasti Vilniuje, kituose miestuose. Pastaruoju metu labai palietė vėl atsiradusi naujų pokyčių viltis, vėl prisiminti neįgyvendinti projektai, idėjos, svajonės. Kol kas tokia atmosfera labai gražiai jaučiama ir matoma. Kiek ilgai tai truks, kaip pasiteisins praktikoje, dar pamatysime. Šiuo metu LFS yra labai gražus emocinis pakilimas, kuriuo reikia pasidžiaugti.

Dabar skambina, rašo bendruomenės žmonės, siūlo įvairiausių iniciatyvų bei sako, kad gali prisijungti prie idėjų, kurioms įgyvendinti būtų reikalinga pagalba. Būtent tai daugiausia teikia vilties. Nesu autokratinės vadovavimo sistemos šalininkas, vienas žmogus negali spręsti visų problemų ir suvaldyti visų procesų.

Suprantama bet kokios menininkų sąjungos koncentracija į savo bendruomenės veiklą, kūrybą, kokybės kėlimą. Tačiau šiandien fotografija yra itin išplitusi, kaip priemonė prieinama kiekvienam. Ar bendruomenė koncentruosis į kalbėjimą, kas yra fotomenas, kokybiška spaudos fotografija, platesnei visuomenei?

Iš pradžių mes patys turime išsiaiškinti, kokioje vietoje esame atsidūrę, prie kokio slenksčio priėję, kokie klausimai domina mus pačius. Tai galėtų virsti ir konferencija. Turėtume pabandyti įvardyti, kaip šiame laike atrodo kūrėjų organizacijos, kokie pokyčiai reikalingi, kad jos būtų produktyvesnės, patrauklesnės, įdomesnės, veiklesnės.

Kaune išbandytas galerinis modelis veikia puikiai, tad manau, kad šia gerąja patirtimi galime dalintis ir šalies mastu. Tai darysime artėjančiame Nidos seminare, kuris ruošias švęsti keturiasdešimtmetį. Būtent šiame, gilias tradicijas turinčiame seminare, bus labai prasminga aptarti, įvardyti esamą situaciją. Manau, kad ten taip pat kils naujų idėjų ir sprendimų, kaip viskas galėtų keistis.

Iš principo mes turime siekti būti atviri kontaktui su išore, nes kitu atveju neturime ateities.

Kai tenka vadovauti kokiai nors bendruomenei, būti atsakingam už grupę ganėtinai plataus laiko žmonių, skirtingų krypčių atstovų, sunkiai išvengiamas subjektyvumo momentas. Kiekvienas kaip žmogus paprastai esame artimesnis vienai ar kitai krypčiai. Kaip, Jūsų manymu, geriausia to išvengti?

Nežinau, ar Kaune pavyko iki galo būti atviriems labai skirtingiems fotografijos suvokimams, bet to tikrai buvo siekiama. Svarbu buvo parodyti, kad fotografijos erdvėje gali išsitekti tiek fantastiški, garsiausių fotografijos meistrų klasikiniai kūriniai, tiek absoliučias fotografijos užuomazgas, pamąstymus, kaip kinta fotografija, koks šiandien yra fotografo ir atvaizdo santykis, kaip šiuolaikiniame mene kamera naudojama kaip įrankis.

Kartais skirtingo lauko dalykus bandome priešpriešinti, o kartais tiesiog leidžiame jiems egzistuoti paraleliai. Fotografija gali būti taip skirtingai sukurta ir interpretuota, kad itin svarbu išlikti jautriems, į viską įsiklausyti. Visada yra rizika kažko nepastebėti, ypač kai bendruomenė yra gana didelė ir esamų interesų kiekis ir taip didelis.

Pabaigai norėčiau užduoti naivoką klausimą. Kas, Jūsų manymu, fotografiją padaro meno kūriniu? Kas lemia jos vertę? Kuo skiriasi atsitiktinai užfiksuotas įspūdingas momentas nuo intencionaliai kurto kūrinio? Kur yra šių dviejų dalykų riba? Ar ji apskritai egzistuoja?

Apie meno kūrinio kriterijus būtų galima kalbėti valandų valandas. Visų pirma tai yra fotografija arba atvaizdas, kuris keičia žiūrovo suvokimą. Tai fotografija, kuri leidžia kažką suprasti giliau, į kažką atkreipti dėmesį, kelia aktualių minčių. Skirties visų pirma ieškočiau šioje vietoje.

Šiais laikais laisvėja požiūris į techninį fotografijos atlikimo aspektą. Kartais ir sąmoningai pasirinkta nekokybė gali tapti tam tikru meninės vertės kriterijumi. Ar šioje vietoje egzistuoja kokia nors riba?

Peržengta riba visada provokuoja kažkokį žingsnį atgal. Kai paribiuose ieškome fotografijos tiesų, pasiilgstama tikro vaizdo, tikro pasakojimo vaizdu. Tai provokuoja poreikį ir atsiranda atsakas iš menininkų, kūrėjų pusės. Manau, kad ribų išplėtimas skatina kontraveiksmus, žingsnius į gylį, aukštį, plotį. Turėtume liautis galvoję, kad mes jau ką nors gerai žinome. Laike viskas yra reliatyvu, iš naujo permąstytos idėjos įgauna visiškai kitą prasmę ir kontekstą.

Vaiva Lanskoronkytė

Publikuota www.bernardinai.lt

Ar muziejuje yra vietos tik praeičiai? | Daiva Citvarienė

Štai kokią žinutę aptikau praėjusiųjų metų pabaigoje: vienas Jungtinių Valstijų miesto muziejus pristatė naują strateginį planą, kurį rengiant dalyvavo daugiau kaip 100 miesto bendruomenių atstovų. Bendruomenių nariai ne tik aptarė muziejaus vaidmenį mieste, bet ir pateikė konkrečius pasiūlymus – sukurti muziejų kaip bendruomenių susitikimo erdvę, stiprinti muziejaus edukacines veiklas, pristatant regiono istoriją ir t. t.

Sausio pabaigoje Lietuvos žiniasklaidą apskriejo žinia apie Kauno rotušės naujakurius – miesto muziejų, o dar už mėnesio muziejaus tinklalapyje pasirodė tyli žinutė, kad į diskusiją apie rotušės istorinės ekspozicijos perspektyvas kviečiami ekspertai: archeologai, istorikai, architektai ir politikai.

Kodėl sugretinau šiuos du pranešimus? Nes jie įkūnija kaip diena ir naktis skirtingą muziejaus sampratą ir jo vaidmenį mieste bei muziejaus santykį su savo suinteresuotaisiais, t. y. visais tais, kam šis muziejus yra skirtas ir kam jis turėtų tarnauti.

Daugelis dabarties muziejininkų ir tyrėjų sutaria vienu klausimu – miesto muziejus turi iš naujo save atrasti, nuolat įsiklausyti į miesto pokyčius ir poreikius. Sutariama ir dėl to, kad šiuolaikiniams miestams nebereikia dogmatiško muziejaus modelio, jiems reikia atvirų, lanksčių institucijų. Atsisakę pranašumo demonstravimo, naujieji muziejai tampa kūrybiška ir palanki lankytojui vieta, skatinančia bendruomenių susidomėjimą ir pasididžiavimą savo istorija, vietos tapatybės puoselėjimą, saugių bei pasitikėjimą keliančių viešų erdvių sukūrimą, žmonių iš skirtingų kultūrinių ir socialinių kontekstų įtraukimą. Vienu svarbiausių raktažodžių tampa bendruomenių įtraukimas, kuris reiškia ne tik interaktyvias ekspozicijas ar edukacines programas, bet ir galimybę bendruomenėms pačioms kurti savo praeities reprezentacijas, dalyvauti nuolat per(kuriant) muziejų. Daugelis šiuolaikinių miesto muziejų ne tik bendradarbiauja ir konsultuojasi su vietos bendruomenėmis, bet ir įtraukia jas į muziejaus misijos kūrimą, ekspozicijų rengimą ir t. t. (netolimi, bet labai geri pavyzdžiai – Helsinkio, Roterdamo ir kitų miesto muziejai). Taigi šiuolaikinis muziejus tampa svarbia viešąją miesto erdve, inicijuojančia pokyčius, eksperimentus ir diskusijas apie miesto problemas jo praeities, dabarties ir ateities kontekste.

Daugelis progresyvių miesto muziejų ne tik išeina už muziejaus ribų, bet ir suteikia miestiečiams galimybę patiems kurti miesto darbinę atmintį ir miesto istorinio kanono reinterpretacijas. Netolima praeitis, asmeniniai pasakojimai, vadinamosios miesto istorijos tampa bendruomenes jungiančiu ir žmogiškąjį bei kultūrinį kapitalą kuriančiu paveldu. Taip įveikiama ir dar viena šio amžiaus problema – bevietiškumo nuobodulys. Muziejai, aktualizuodami atmintį, stiprina ryšius su vieta ir bendruomenėmis, padeda atrasti miestą ir paskatina žmones tarsi iš naujo pažvelgti į turtingą urbanistinę aplinką.

Davidas Flemingas, Liverpulio nacionalinių muziejų direktorius, sako, kad miesto muziejai turėtų griauti savo sienas ir tapti socialinių pokyčių agentais. Šio ir daugelio kitų muziejininkų manymu, šiandien nepakanka, kad muziejus būtų tik įdomus mieste, pirmiausia jis turi būti aktualus.

O koks turėtų būti Kauno miesto muziejus? Hanzos laikus menančių legendų animavimo parkas? Tarpukario modernizmo paveldo centras ar socialinė ir kultūrinė laboratorija, jungianti šiuolaikinį miestą su praeitimi? Ir vis dėlto įdomiausia būtų sužinoti, ką apie tai mano patys miestiečiai.

Dar XIX a. dauguma vietinių muziejų buvo orientuoti į bendruomenes ir veikė kaip žmonių universitetai. Tačiau šiandien miesto ir istorijos muziejai neretai savo bendruomenių vertinami kaip neatsakingi bei abejingi socialiniams pokyčiams, besirūpinantys tik savo eksponatais ir garbinantys praeitį. Tačiau vis dažniau visuomenė ir patys muziejai kelia klausimą: ar muziejai gali nuveikti daugiau, nei tik pristatyti bei interpretuoti praeitį ir dabartį? Galbūt muziejai gali prisidėti prie socialinių pokyčių inicijavimo ir ateities projektų, kartu su bendruomenėmis kurti tokį miestą, kuriame būtų verta gyventi ir pasilikti?

Galbūt, sakau tik galbūt Lietuvos muziejuose irgi atsirastų vietos ne tik praeičiai, bet ir ateičiai?

Dr. Daiva Citvarienė
Publikuota www.kauno.diena.lt

Nepaliestas mūras – romantiškas susidūrimas su istorija | Vytautas Levandauskas

„Senoji Lietuvos architektūra buvo daugiausia tyrinėjama kaip menas, tarsi pamirštant, kad tai yra ne tik menas, bet ir mokslas“, – sako architektūros istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto profesorius Vytautas Levandauskas. Jo paties indėlis į mokslinę architektūros pusę sulaukė reikšmingo įvertinimo: architektūrologo monografija „Lietuvos mūro istorija“, kurią jis su pertraukomis ruošė net 40 metų, šiemet pelnė Lietuvos mokslo premiją.

Monografijoje mokslininkas nuodugniai ištyrinėjo mūro istoriją, raidą Lietuvoje – nuo XIII amžiaus iki Pirmojo pasaulinio karo. Savo darbe V. Levandauskas nustatė atskiriems stilistiniams ar istoriniams laikotarpiams būdingus specifinius mūro bruožus, medžiagų ir konstrukcijų ypatybes, jų pokyčius. Istorikas sukūrė sistemą, kurią galima panaudoti architektūros paveldo datavimui – amžiaus nustatymui.

Medžiagą kaupė keturis dešimtmečius

V. Levandausko teigimu, spalvingą istoriją Lietuvoje turintis mūras šimtmečius buvo viena patikimiausių ir dažniausiai naudojamų konstrukcijų – jį šiandien galima matyti ryškiausiuose senamiesčių bei naujamiesčių perluose, seniausiose šalies pilyse.

Tačiau kai prieš keturis dešimtmečius, pačioje savo mokslinės karjeros pradžioje, V. Levandauskas pradėjo savo tyrimus – mūro istorijai skirtą disertaciją – tuomet, dar sovietmečiu, labai trūko (ir iki šiol trūksta) dokumentų, tekstų, kurie padėtų nustatyti tų senųjų statinių amžių. Būtent galimybė tą problemą išspręsti ir paskatino profesorių imtis šio darbo.

„Sovietmečiu aspirantūroje užsibrėžiau ambicingą temą, bet gyvenimas parodė, kad iškart darbo pabaigti nebuvo galima. Per tuos metus buvo daug kitos veiklos, bet medžiagą kaupiau, nepamiršdamas, kad mūras yra mano skola mokslui, kurią turėsiu kažkada grąžinti“, – prisiminė mokslininkas.

Vėliau, jau nepriklausomoje Lietuvoje, laimėjęs Kultūros paveldo departamento ir Lietuvos mokslo tarybos konkursus, V. Levandauskas ne tik rinko medžiagą įvairiuose Europos muziejuose bei bibliotekose, bet ir tyrinėjo  mūrą nuvykęs į įvairias Lietuvos, Baltarusijos, Lenkijos, Latvijos, Švedijos, Italijos vietoves.

Susitikimas su mūru – lyg meditacija

Architektūros istorikas atrado išskirtinį, Lietuvoje žymiai labiau nei kitose šalyse paplitusį mūro bruožą – plytose įbrauktus griovelius, vadinamus „braukomis“.

„Keraminių plytų gamintojai vienoje kloto pusėje pirštais įspausdavo griovelius, kad  mūrijant skiedinys geriau sukibtų ir mūras būtų stabilesnis. Tokios brauktinės plytos būdingos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Taip, jų kartais pasitaikydavo ir Lenkijoje ar Vokietijoje, tačiau Lietuvoje tai buvo lyg šventa taisyklė, pavyzdžiui, visose bažnyčiose iki XVIII a. pabaigos“, – teigia V. Levandauskas.

Ilgametis Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanas ir profesorius neslepia, jog jam mūras apskritai yra artimas, ypač ten, kur jis nepaliestas, nerestauruotas – pavyzdžiui, rūsiuose bei bažnyčių pastogėse, nefasadinėje pusėje, kuri dažniausiai būdavo netinkuota. „Apsilankymas ten yra tarsi savotiška meditacija, romantiškas susidūrimas su istorija. Tose pastogėse yra savotiškas žinynas, daug užkoduotos vertingos informacijos. Kartais ji ir plika akimi matoma – įrašytos pačių meistrų pavardės, statybos darbų užbaigimo datos“, – pasakoja mokslininkas.

Kauno architektūra – su klaidomis

Vytautas Levandauskas aktyviai tyrinėja architektūrą ir jos istoriją ne tik akademinėje aplinkoje – šiuo metu jis dirba ir Kultūros paveldo departamente, pirmininkauja Trečiajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kuri sprendžia architektūros paveldo išsaugojimo klausimus.

Svarbiausias šios tarybos tikslas yra užtikrinti, kad didelėje teritorijoje nebūtų pažeistas kultūros paveldas ir kad būtų patenkinti tarptautinių susitarimų reikalavimai, pavyzdžiui – UNESCO Vienos memorandumo, kuris skirtas istorinio urbanistinio kraštovaizdžio valdymui.

Laikinojoje sostinėje V. Levandauskui jau teko vertinti naujamiesčio architektūrą – rengiant vertingųjų savybių išsaugojimą sprendžiančius dokumentus. „Kaune yra tam tikrų grėsmių ir padarytų klaidų, sudarkytų miesto objektų, „stiklainių“, dėl kurių visuomenė buvo gerokai susirūpinusi. Taip pat yra ir „monstrinių“, nederamo mastelio statinių, ardančių miesto vizualinę struktūrą. Tokios klaidos neturėtų kartotis“, – paaiškino istorikas. Netrukus jo pirmininkaujama komisija imsis nagrinėti Kauno senamiesčio vertingųjų savybių dokumentą, tačiau ten neturėtų būti taip sudėtinga, kaip naujamiestyje – senamiestyje architektams nėra tiek galimybių kūrybinei laisvei ar abejotiniems sprendimams.

Kalbėdamas apie mūro vaidmenį dabartiniame architektūros kontekste, architektūrologas pripažįsta, jog jo klestėjimo laikas jau praėjo – jo svarba pradėjo mažėti dar tarpukariu. „Šiuo metu naudojamos visai kitos technologijos, lengvos karkasinės konstrukcijos, apšiltinti stikliniai pastatai, kuriuose mūro visai nereikia. Mūras yra tradicinė architektūros konstrukcija, kuri gali būti naudojama restauravimui ar nedidelėse statybose, tačiau ji nėra perspektyvi. Tai jau istorija“.

Apie prof. Vytautą Levandauską

Vytautas Levandauskas yra Lietuvos architektūros istorikas, architektūrologas, menotyrininkas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius, mūro istoriją pradėjęs tyrinėti dar studijuodamas Architektūros ir statybos instituto aspirantūroje, kur jis 1975 m. apgynė disertaciją tema „Mūro medžiagos ir jų panaudojimas Lietuvos XIII–XVII a. pirmos pusės statybose“. Vėliau dirbo tame pačiame institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Tyrinėjo Lietuvos renesanso, klasicizmo ir kitų stilių architektūrą, kultūros paminklus (daugiausia dvarų sodybas, bažnyčias), architektūros mokslo istoriją, ikonografiją. Vadovavo Kauno miesto teritorijų istoriniams urbanistiniams ir kultūrologiniams tyrimams. Su bendraautoriais arba vienas parašė fundamentalių architektūros istorijos veikalų, monografijų, knygų. Moksliniuose, enciklopediniuose ir periodiniuose leidiniuose paskelbė daugiau kaip 200 straipsnių architektūros istorijos, paveldosaugos ir kitais klausimais.

Nuo 1993 m. – Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentas, nuo 1997 m. – Menotyros katedros vedėjas, 2000–2010 m. vadovavo tam pačiam fakultetui. Periodinio mokslo leidinio „Meno istorija ir kritika“ vyriausiasis redaktorius.

Lietuvos mūro istorijai autorius rinko medžiagą Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Prancūzijos, Italijos bibliotekose ir muziejuose, rankraščių fonduose, sukaupė lyginamosios ikonografinės medžiagos iš daugelio užsienio šalių saugyklų. Mūrą in situ tyrinėjo Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Švedijoje, Italijoje.

Monografijoje „Lietuvos mūro istorija“ nagrinėjama Lietuvos mūro architektūros statybos technikos istorija nuo seniausių laikų iki I-ojo pasaulinio karo. Medžiagų ir konstrukcijų specifiniai bruožai aprašyti atskirais istoriniais-stilistiniais laikotarpiais, įvertintos mūro ir medžio konstrukcijų sąsajos, plytų rišimo būdai, arkų, skliautų ir kupolų savitumai. Atskirus skyrius sudaro keraminių plytų ir rišamosios medžiagos (kalkių) gamybos technologijos raidos tyrimai. Plytų formatų ir skiedinio sudėties chronologiniai pokyčiai nustatyti pasitelkus autoriaus sukurtus originalius metodus. Analizuojama natūralaus mūro medžiagiškumo raiška pastatų eksterjero ir interjero puošyboje. Tyrimų rezultatai pateikti plačiame pasaulio (nuo romėnų Antikos iki carinės Rusijos) kontekste, parodant, kaip ir kodėl Lietuvoje susiklostė saviti mūro bruožai. Remiantis darbo išvadomis, sudaryta chronologinė mūro medžiagų ir konstrukcijų pokyčių lentelė. Gauti rezultatai gali būti pritaikomi architektūros paveldo apsaugos reikmėms (datavimui ir restauravimui).

Už šį mokslo darbą profesoriui Vytautui Levandauskui skirta 2015 m. Lietuvos mokslo premija Humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.

Po praktikos Maljorkoje – sėkmingesnės darbo paieškos

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė Inga Pilipaitytė tris mėnesius praleido Maljorkoje, Ispanijoje, dalyvaudama „Erasmus+“ absolventų praktikos programoje. Istorijos bakalaurė, Kultūros paveldo ir turizmo magistrė sako, kad praktika užsienyje yra sudėtinga, tačiau nepaprastai naudinga patirtis, palengvinanti įsidarbinimą sugrįžus į Lietuvą.

„Turi visą Europą, važiuok kur nori, dirbk kur nori, tiesiog imk ir pildyk savo svajones. Kaip galima to atsisakyti? O tuo labiau, kad tai puiki galimybė įgyti patirties prieš integruojantis į darbo rinką“, – sako I. Pilipaitytė.

Kas paskatino jau pabaigus studijas išvykti praktikai į užsienį? Gal ir studijų metu buvai išvykusi studijų mainams ar praktikai?
Bakalauro ir magistrantūros studijų metais du kartus buvau išvykusi „Erasmus+“ studijoms į Glazgo ir Varšuvos universitetus bei „Erasmus+“ praktikai į Sevilijos kongresų ir konferencijų biurą Ispanijoje. Šios kelionės man davė labai daug, jų metu išsipildė ne viena mano svajonė, tapau stipresne ir laimingesne asmenybe. Kai sužinojau, kad galiu atlikti ir „Erasmus+“ absolventų praktiką, nei už ką nenorėjau praleisti šios galimybės.

Kur atlikai praktiką? Ar buvo sudėtinga rasti praktikos vietą?
Praktiką atlikau Maljorkos turizmo plėtros valdyboje (isp. Fomento del turismo de Mallorca, FTM). Vietą radau siuntinėdama savo gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką mane dominančioms organizacijoms, jų kontaktinius duomenis susiradau internete. Iš pradžių norėjau pasirašyti praktikos sutartį su šiuolaikinio meno galerija Ibizoje, jau buvome pradėję bendrauti, bet, klausydama intuicijos, nusprendžiau ten nevykti, nors dar nebuvau susiradusi kitos praktikos vietos. Šiandien šiuo sprendimu labai džiaugiuosi, nes praktika Maljorkoje pranoko visus mano lūkesčius.

Papasakok apie savo darbo dieną praktikos metu. Kokiomis veiklomis teko užsiimti?
Viena iš FTM užduočių yra bendrauti su šalies ir užsienio žurnalistais, pasiūlyti jiems apgyvendinimo ir maitinimo įstaigas, pristatyti salą pagal juos dominančias temas. Pačią pirmą savo praktikos dieną praleidau ne biure – kartu su savo kolega aprodėme švedų žurnalistui Palmos miestą. Man ir pačiai ši ekskursija labai pravertė, kadangi tuomet dar tik džiaugiausi savo pirmosiomis dienomis Maljorkoje. Pagrindiniai dienos darbai biure buvo du: turėjau priimti į valdybą ateinančius žmones ir atsakyti į telefono skambučius. Kiti dienos darbai keitėsi. Liepa ir rugpjūtis buvo ramesni, teko daugiau rūpintis organizacijos administracija, tvarkyti jos archyvus. Nors FTM nedirba kaip turizmo informacijos centras, tačiau vis užklysdavo turistai, todėl prireikdavo teikti ir turistinę informaciją. Rugsėjis buvo aktyviausias mėnuo, pradėjome rinkti ekskursantų grupes (nuo spalio mėnesio valdyba organizuoja ekskursijas į kalnus), todėl kasdien biure ir telefonu teikdavau informaciją besidomintiems, registruodavau juos į ekskursijas.

Kas tau labiausiai patiko atliekant praktiką?
Galėčiau įvardinti tris aspektus. Pirma, savo gyvenimą sieju su turizmu. Darbas turizmo plėtros valdyboje man suteikė galimybę susipažinti su vietos įvaizdžio plėtros subtilybėmis, bendravimo su žurnalistais svarba. Ši sritis man iki šiol buvo mažai pažįstama.

Antra, FTM yra viena seniausių Ispanijos turizmo organizacijų, įkurta 1905 m., tad turėjau galimybę susipažinti su organizacijos archyvais, pirmosiomis reklaminėmis brošiūromis. Turizmas yra mano itin mylima profesinė sritis, o istorija – didelė mano aistra, tad darbas su šios organizacijos archyvais man buvo didelis malonumas.

Trečia, praėjusiais metais atlikau praktiką Sevilijos kongresų ir konferencijų biure, tačiau ten beveik visą laiką tiek darbui, tiek kontaktavimui su kolegomis naudojau anglų kalbą. Dirbdama FTM anglų kalbą naudojau labai retai. Pirmieji ispaniški pokalbiai telefonu ar bendravimas su į biurą atėjusiais žmonėmis man kėlė jaudulį, bet vėliau tapo netgi labai maloniu užsiėmimu. Tuo labiau, kad neatmetu galimybės ateityje įsidarbinti būtent Ispanijoje.

Kokią naudą tau suteikė ši patirtis?
Visų pirma, tai profesinė nauda – susipažinau su turizmo plėtros ypatybėmis. Antra, labai patobulinau savo ispanų kalbą ir, žinoma, labai didžiuojuosi, kad man teko dirbti tokioje senoje ir svarbioje turizmo organizacijoje.

Kodėl Ispanija buvo ta šalis, į kurią nusprendei išvykti?
Jeigu pasakyčiau savo artimiesiems ar draugams, kad išvykstu gyventi į kitą šalį, jie net neklaustų kur. Ispanija yra mano šalis, netgi mėgstu sakyti, kad ne aš ją, o ji mane pasirinko, bet tektų labai ilgai pasakoti. Be to, penkerius metus buvau VDU veikiančio Miguelio de Cervanteso ispanų kalbos ir kultūros klubo narė, su klubo nariais organizavome renginius, kurių metu stengiamės supažindinti visuomenę su Ispanija ir jos kultūra.

Ką šioje nuostabaus grožio Maljorkos saloje pavyko pamatyti, patirti, pajausti per tuos tris mėnesius?
Sunku kažką išskirti iš visų vietų, kurias aplankiau, ar švenčių ir festivalių, kuriuose teko sudalyvauti. Žinoma, Maljorka garsėja paplūdimiais. Teko aplankyti tikriausiai žinomiausią šios šalies paplūdimį Es Trenc, bet, turiu prisipažinti, kad Maljorkos šiaurėje esantis Playa de Muro paplūdimys tapo mano mėgstamiausiu. Tikriausiai taip atsitiko todėl, kad šis balto smėlio ruožas buvo pirmas vaizdas, kurį pamačiau pro lėktuvo langą leidžiantis Maljorkoje. Įsimintinos buvo ir ekskursijos į Tramuntanos kalnus, o dar labiau – pasivaikščiojimas juose esančiose olose, tarp stalagmitų ir stalaktitų. Taip pat įsiminė vyno festivalis Binisalemo miestelyje. Vienas kertinių šio festivalio renginių yra vakarienė po atviru dangumi: miestelyje sustabdomas automobilių eismas, šeimos išneša stalus iš namų į gatves, puošia juos vynuogėmis, žvakėmis… Tiek vaizdas, tiek jausmas būnant to dalimi yra nepakartojami, o visa tai pasibaigė vėlyvais šokiais su „demonais“ ugnies apsuptyje.

Ką veikdavai laisvu nuo darbų metu? Ar tai labai skyrėsi nuo tavo laisvalaikio Lietuvoje?
Savaitgaliais su draugais lankydavome Maljorkos paplūdimius, lipdavome į kalnus, vykdavome į šventes įvairiuose kalnų miesteliuose. Kiekvieną kartą, kai grįždavau iš darbo, man diena prasidėdavo iš naujo. Turėdavome šimtus planų! Maljorka atrodo gana maža sala, bet kiekvienas jos kampelis yra nepaprastai gražus, prireiktų dar daug dienų, kad viską aplankyčiau. Tenka pripažinti, kad Maljorkoje gyvenau daug aktyviau, nei Lietuvoje. Būdavo, kad pabaigus darbą jau po dviejų valandų stovėdavau ant banglentės kitame salos gale. Ir miegodavau mažiau, tiesiog buvo gaila laiko. Nežinau, kas kaltas – saulėti orai, draugai, mano požiūris ar pati Maljorka…

Kuo užsiimi šiuo metu, vos grįžusi iš Maljorkos? Ar manai, kad atlikta praktika tau pravers profesinėje srityje?
Iš praktikos grįžau prieš kelias savaites, dar tik pradedu ieškotis darbo Lietuvoje. Prisipažinsiu, kad tikrai norėjau likti Maljorkoje, tačiau Lietuvoje turiu nebaigtų reikalų. Mane visada domino darbas užsienyje, o atliktos „Erasmus+“ praktikos padėjo suprasti, kad man tai tikrai patiktų. Be to, šios patirtys padeda kur kas tvirčiau jaustis ieškant darbo.

Ar pakartotum šią patirtį? Ko palinkėtum kitiems absolventams, svarstantiems apie tokią praktikos galimybę?
Aš ne tik pakartočiau šią patirtį, bet ir norėčiau sugrįžti į tas dienas ir amžinai ten pasilikti. Man labai gaila tų studentų, kurie nepasiryžta išvykti į praktiką. Iš savo patirties žinau, kad tai kur kas sudėtingiau, nei „Erasmus+“ studijos, kurias galėčiau prilyginti „Viskas įskaičiuota“ atostogų paketui. Niekas tavęs nepasitiks išskėstomis rankomis su studentiškais įvadiniais renginiais ir kitais mainų studentais tokioje pačioje padėtyje kaip tu, o ką jau kalbėti, kad praktikos vietą turi susirasti pats, kas tikrai užima nemažai laiko. Bet pažiūrėkime iš kitos pusės – turi visą Europą, važiuok kur nori, dirbk kur nori, tiesiog imk ir pildyk savo svajones. Kaip galima to atsisakyti? O tuo labiau, kad tai puiki galimybė įgyti patirties prieš integruojantis į darbo rinką.

Aš šią kelionę vadinu dovana sau po šešerių studijų metų, o taip pat ir vyšnia ant mano „Erasmus+“ patirčių torto. Nemoku, nesugebu apsakyti, kiek daug tai man davė. Nekeisčiau to į nieką. Visiems tiems, kurie nuspręs vykti į praktiką, norėčiau palinkėti skirti pakankamai laiko ieškantis praktikos vietos (tiek šalies, tiek organizacijos), išsirinkti pačią geriausią ir asmeninius siekius tenkinančią bei nenuleisti rankų, jei nesulauks atsakymų, nes neranda tik tie, kas nustoja ieškoti.

Goda Piktytė: intelektualusis minties teatras neišnyko

Aktorė Goda Piktytė jau trečius metus vadovauja VDU teatrui, taip pat dirba ir su vaidybos studijų programos studentais. Per šį neilgą laiką, VDU profesionalus teatras iššovė kaip šampano kamštis – šiųmečiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose jis nominuotas net penkiose nominacijose ir yra antras tarp visų Lietuvos teatrų.

Nepaisant to, G. Piktytė sako, kad menininkai didžiuojasi pripažinimu ir apdovanojimais – kiekvienas pagal savo tuštybės dydį – bet tikrai nedirba dėl pripažinimo. „Didelis „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų skaičius mūsų universiteto teatrui visų pirma leidžia manyti, kad pasirinkome teisingą veikimo kryptį, tiek kūrybinių ambicijų, tiek ir jų įgyvendinimo požiūriu“, – mano menininkė.

Iš kokių savybių susideda aktorius?

Aktorystė – nesibaigianti dėlionė, kurios pabaiga reikštų improvizacijos „čia ir dabar” stebuklo mirtį. Priklausau tai teatro mokyklai, kuri svarbiausiu laiko aktoriaus gebėjimą mintį paversti veiksmu: kiekvieną akimirką, kuri yra dabar ir kurią tuoj pat pakeis kita…

Juozas Miltinis kalbėjo apie aktorių – filosofą ir akrobatą. Jų tarpusavio harmonijos lygis greičiausiai ir yra aktoriaus meistriškumo matas. Absoliučiai „teisingų” proporcijų čia nėra, nes joms įtaką daro ir laikmetis. Mano profesinės karjeros pradžioje kelias valandas eilėje prie teatro kasų laukę žiūrovai scenoje visų pirma tikėjosi išgirsti kitokią mintį, suteikiančią viltį ir praskaidrinančią niūrią tikrovės rutiną. Paviršutiniškai stebint šiandieninį teatro gyvenimą, gali susidaryti įspūdis, kad jame dominuoja „akrobatai”… Tačiau intelektualusis minties teatras neišnyko nei Lietuvoje, nei apskritai pasaulyje, jis gal tik kiek pasitraukė iš visuotinio dėmesio lauko. Tikiu, kad tik laikinai.

VDU teatras – prieš trejus metus į kauniečių gyvenimą įsiliejusi nauja teatrinė erdvė. Kaip čia atsidūrėte Jūs?

Kiek nustebau, kai 2011 metų vasarą VDU vadovai pasiūlė dalyvauti naujos vaidybos studijų programos kūrime. Tuo metu neplanavau savo meninės veiklos plėsti į edukacinę sritį. Vaidinau teatro scenoje, dirbau televizijoje ir profesinę ateitį aiškiai įsivaizdavau esant tarp repeticijų ir spektaklių. Turėjau ir pedagoginio darbo patirčių, nors jų tuo metu ir nesureikšminau: Kaune vadovavau dramos studijai, dėsčiau teatrinės raiškos kursą universiteto studentams, Vilniuje kartu su kolegomis kelis metus iš eilės rengėme didžiulį pasisekimą turėjusią edukacinę programą „Teatro dirbtuvės“. Vienas šios programos partnerių buvo VDU, ir matyt todėl, nusprendus šio universiteto Menų fakultete plėtoti grynųjų menų studijas, man buvo pasiūlyta imtis vaidybos studijų programos kūrimo.

Lietuvoje universitetų teatrai dažniausiai asocijuojasi su mėgėjiškumu arba saviveikla. VDU teatras nuo pat pradžios buvo užsibrėžęs aukštus tikslus – ugdyti profesionalius aktorius ir rodyti spektaklius, kuriuos statytų pripažinti teatro menininkai. Kaip sekasi tai įgyvendinti?

Lankydamasi JAV universitetuose, domėjausi jų aktorių rengimo metodais ir mačiau universitetų teatrus, kurie, viena vertus, yra neatskiriama studijų proceso dalis, o kita vertus – savo populiarumu sėkmingai konkuruoja su žinomų teatro trupių pastatymais. Ir jokio mėgėjiškumo ar saviveiklos! Tokių universitetų teatrų sėkmės prielaida – palaipsninis jaunųjų menininkų integravimas. Kiekvieno pastatymo šerdį sudaro patyrusių teatro profesionalų komanda, į kurią įtraukiami geriausi studentai. Tokiu būdu jaunimui suteikiamos puikios tobulėjimo sąlygos, o pripažintiems menininkams užtikrinamos galimybės realizuoti kūrybines ambicijas įprastoje aukštų profesinių standartų aplinkoje.

Tokį modelį siekiu įgyvendinti ir VDU. Mūsų teatre stato žinomi scenos meistrai: Jonas Vaitkus, Agnius Jankevičius, Artūras Areima. Jie taip pat dirba su vaidybos studijų programos studentais. Toks universiteto teatras – naujas reiškinys Lietuvoje, susijęs su nusistovėjusių stereotipų laužymu, reikalaujantis daug pastangų, žmogiškųjų ir – neslėpsiu – finansinių išteklių. Todėl labai džiaugiuosi, kad universiteto teatras turi nuolatinį partnerį – teatrą „Mens Publica”, vadovaujamą mano kolegos aktoriaus Sigito Šidlausko. Šio teatro patirtis ir parama, įgyvendinant kūrybinius projektus, yra ypač svarbi, siekiant aukščiausios meninės prabos rezultatų. Atskirai norėčiau pabrėžti universiteto vadovų dėmesį: jie nuo pat pradžių palaiko šią iniciatyvą ir įsiklauso į specifinius aktorių rengimo poreikius. Malonu, kad per tokį trumpą laiką sulaukėme ir oficialaus teatro profesionalų bendruomenės pripažinimo.

Šiemet net penkiose „Auksinių scenos kryžių“ – aukščiausių Lietuvos teatrinių apdovanojimų – nominacijose minimas VDU teatro vardas. Sėkmė, įdirbis ar atsitiktinumas?

Kūrybinių projektų valdymas, siekiant sukurti aukšto meninio lygio rezultatus – sudėtingas dalykas, ypač atsižvelgiant į kuklias administracines pajėgas. Iš pažiūros tarsi viskas aišku: reikia skaityti daug pjesių, tuomet pasirinkti patikusią, pasirūpinti autorinėmis teisėmis, surasti vertėją, pasikviesti režisierių, scenografą, kostiumų dailininką, kompozitorių, aktorius, apskaičiuoti biudžetą, numatyti galimus rėmėjus ir juos aplankyti, parašyti paraišką (geriau – ne vieną) finansavimui. Gavus finansavimą – parengti detalų spektaklio kūrimo planą ir jį įgyvendinti, o negavus – pradėti iš pradžių… Visa tai reikia daryti nuolat, tuo pat metu, vieną pjesę skaitant, dėl kitos tariantis su režisieriumi, dar kitą repetuojant ir t. t. Suprantama, toks darbo režimas reikalauja sutelktų komandinių pastangų. Malonu, kad čia galiu pasikliauti neišsenkama savo bičiulės ir bendradarbės Jurgos Knyvienės energija ir profesionalumu, suburiant sudėtingas kūrėjų personalijas bendro tikslo įgyvendinimui.

Grįžtant prie pripažinimo ir „Auksinių scenos kryžių“: teatras turi nuolat statyti spektaklius, t. y., dirbti. Kartais darbo rezultatai sulaukia pripažinimo. Tada galima pasidžiaugti, pavyzdžiui, su kolegomis paminėti Tarptautinę teatro dieną ir grįžti prie darbo stalo, ant kurio – atversta pjesė ir vaidybos studijų programos aprašymas, parengtas tarptautinių ekspertų vertinimui.

Kaip vaidybos studijų programos vadovė, kaip apibūdintumėte tuos, kurie čia įstoja? Juk aktoriaus specialybė labai romantizuota. Kokiems jauniems žmonėms niekada nepatartumėte rinktis aktorystės?

Į VDU vaidybos studijas priėmimas vyksta kartu su kitomis aukštosiomis mokyklomis, turinčiomis analogiškas teatro meno programas. Todėl jau trejus metus iš eilės, dirbdama bendrojo priėmimo komisijoje, kiekvieną vasarą matau visus Lietuvos jaunuolius, ketinančius studijuoti aktorystę. Tai nuoširdūs, jautrūs, subtilūs ir kūrybingi žmonės. Dauguma jų galėtų sėkmingai studijuoti ir kitas specialybes. Todėl remdamasi savo ir kolegų patirtimi, bylojančia apie sudėtingą (kartais – nepakeliamą) aktoriaus ambicijų ir jų realizavimo proporciją, tarp stojančiųjų pirmiausia stengiuosi atpažinti būtent tokius, kurie visai neblogai ištvertų ir be aktorystės. Tuomet reikia juos įtikinti kitokio pasirinkimo galimybe ir privalumais.

Na, o likusieji konkuruoja savo gebėjimais, siekdami patekti į ribotą vietų skaičių įvairių aukštųjų mokyklų vaidybos studijų programose. Kai kurie patenka iškart, kiti, kol patenka, turi bandyti dar ir dar kartą. Kai kurie iš jų taps aktoriais, kiti taps labai gerais aktoriais. Kai kurie ieškos ir patys atras savo vietą gyvenime, kitiems tą vietą nurodys susiklosčiusios aplinkybės. Svarbiausia, kad aktorystę jaunuoliai rinktųsi pagrįstai ir sąmoningai.

Mano kartai renkantis šias studijas, daugumai iš mūsų išsvajota aktoriaus profesija visų pirma buvo susijusi su darbu teatre, ir tik šalia to – jei pasiseks – dar ir kine. Todėl suprantama, kad prieš ateidami į priėmimo komisiją, jau būdavome pamatę kone visus garsesnius tuo metu Lietuvos teatruose rodytus spektaklius. Tiesiog kitaip negalėjo būti! Dabar situacija pasikeitė, aktorystės turinys gerokai išsiplėtė, teatras nebėra vienintelė aktoriaus veiklos erdvė. Bet kai stojamųjų egzaminų metu sutinku jaunuolius, kurie neįstengia prisiminti matytų spektaklių pavadinimų (bet gerai pažįsta nuolatinius TV realybės šou dalyvius), būtent juos pirmiausiai stengiuosi nukreipti į kitas studijų programas.

Kuo aktorystės studijos VDU skiriasi nuo kitų universitetų Lietuvoje rengiamų aktorinio meistriškumo studijų?

Studijos VDU grindžiamos istorine „laisvųjų menų” (lot. artes liberales) tradicija, kuri pabrėžia visapusiško asmenybės lavinimo svarbą. Tai reiškia, kad ir vaidybos studijų programoje mokomasi ne tik tiesiogiai su specialybe susijusių disciplinų, bet ir kitų socialinių, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų dalykų, kurie būtini šiuolaikiniam kūrėjui. Man toks studijų modelis labai artimas. Šiandien aktorius turi būti pasirengęs veikti sudėtingoje daugiakultūrinėje Europos ir pasaulio erdvėje. Pavyzdžiui, mūsų teatras dalyvauja tarptautiniame projekte, kurio metu prancūzų aktorė vaidina su lietuviais mūsų scenoje, o lietuvių aktorė (VDU vaidybos studentė) tą patį vaidmenį kuria prancūzų trupėje Grenoblyje. Kokie skirtingi kultūriniai kontekstai! Šiuolaikinis aktorius privalo gerai orientuotis politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose procesuose, išmanyti modernias kūrybines industrijas. Studijos VDU suteikia galimybes šių sričių pažinimui.

Turbūt niekas nepaneigs, kad menininkams itin reikalinga praktika jau pirmaisiais studijų metais.

Tiesa. Štai kodėl VDU vaidybos studijose šiuo požiūriu labai svarbus vaidmuo tenka universiteto teatrui, kuris atlieka taip pat ir mokomosios laboratorijos funkciją, suteikdamas studentams galimybę ne tik stebėti pripažintų teatro meistrų darbo procesą nuo idėjos iki premjeros, bet ir patiems žengti pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje. Kita vertus, esame vienintelė Kaune aktorių „kalvė“, todėl pagrindiniai miesto teatrai – Nacionalinis, Kamerinis, Mažasis, Lėlių – rūpindamiesi savo ateitimi, atidžiai žvelgia į mūsų studentus ir nuo pat pirmųjų studijų metų kviečia juos išmėginti jėgas savo pastatymuose. Todėl galiu pagrįstai tvirtinti, kad studijų metu VDU būsimiesiems aktoriams profesionali scena yra labiausiai prieinama.

Kas labiausiai inspiruoja kūrybiniuose procesuose? Kokie žmonės Jūsų gyvenime daro didžiausią įtaką?

Pagrindiniai mano įkvėpimo šaltiniai – knygos ir žmonės. O labiausiai – žmonės, kurie skaito arba rašo knygas. Manau, kad literatūra yra jungiamoji akademinių studijų ir aktorystės grandis. Skaitymas ir darbas su tekstu aktoriui yra neatskiriama kūrybinio proceso dalis. Skaityti mane išmokė senelis, neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje. Jis taip pat suformavo mano požiūrį į profesionalumą ir atsakomybę bet kurioje veiklos srityje. Dabar džiaugiuosi galėdama aptarti skaitomas knygas su šeimos nariais. Labai vertinu jų humoro jausmą, kuris padeda objektyviau pažvelgti į save iš šalies, tiek tariamos „šlovės“ akimirkomis, tiek ir kūrybinių abejonių metu.

„Studijos VDU – neįkainojama patirtis“

Andrius Grigalaitis – VDU kūrybinių industrijų studentas, Šiaulių dailės galerijos vyresn. specialistas, kuris 2012 metų pabaigoje buvo apdovanotas LR Kultūros ministerijos premija. Šis visuomet prasmingai užsiėmęs menininkas sutiko papasakoti apie savo studijas, įvairiapusišką veiklą ir projektus, išlaisvinančius kuriančio jaunimo mąstymą.

Kaip nusprendėte, kad norite būti menininku?

Negaliu sakyti, kad nusprendžiau – tiesiog taip išėjo. Mokykloje turėjau sustiprintą dailės mokymą, tad sąlytis su kūryba buvo neišvengiamas. Dėl neramaus būdo, vėliau buvau iš jos išmestas ir teko pamatyti, kaip gyvena „normalūs“ žmonės. Manau, tai buvo į gera, nes galėjau pažiūrėti į meną ir menininkus iš šalies. Tradiciškai „normalūs“ žmonės į kūrėjus žiūri su ironija, kaip į nesuprantamus ir dažnai nelogiškus keistuolius, tačiau čia ir yra situacijos įdomumas.

Pabuvęs abiejose barikadų pusėse, galiu drąsiai pasakyti, kad tas „normalumas“ iš tiesų yra silpnų žmonių ginklas. Labai lengva pasirinkti visiems įprastą gyvenimo modelį, vadovautis pripažintomis tiesomis, atrodyti kaip visi… Tai – tiesus kelias į vergišką egzistenciją, kuri kūrėjams yra nepriimtina. Menininko gyvenimas žymiai įdomesnis: netradicinės darbo valandos ir darbo vietos, pasaulį „apverčiančios“ diskusijos… Tapsmas kūrėju buvo beveik savaiminis procesas gyvenant taip, kad būtų linksma ir įdomu. Manau, kad tai geriausia dovana, kokią gali sau padovanoti.

Šiuo metu Jūs studijuojate VDU ir dirbate Šiaulių dailės galerijoje. Ar pakanka laiko suderinti darbą su studijomis?

Aktyviai dirbant ir studijuojant, visada iškyla laiko stygiaus klausimas. Laikas tampa labai svarbus ir tenka jį planuoti, atsisakyti mažai reikšmingų veiklų. Tuomet paaiškėja, kad vis tik to laiko yra – planuojant įmanoma viskas. Galima pagirti VDU už tai, kad paskaitų tvarkaraštis pritaikytas dirbantiems – paskaitos užima mažiausiai laiko, kiek įmanoma, ir netenka važinėti į Kauną dėl pavienių paskaitų.

Derindamas darbą ir paskaitas, pasitelkiu kūrybiškumą: stengiuosi susieti studijų teoriją su darbu galerijoje. Dažnai paskaitų metu gautą informaciją iškart naudoju darbe ir atvirkščiai – tai leidžia sutaupyti laiko. Studijavimas yra labai privilegijuotas laikas: tu gauni koncentruotą informacijos kiekį, o savo sumanymus gali aptarti su geriausiais tos srities specialistais.

Kodėl pasirinkote studijas būtent VDU?

Vienas iš esminių VDU bruožų – jame dirba daug išskirtinių asmenybių. Mano požiūriu, tik stiprios ir neeilinės asmenybės yra sėkmingos veiklos garantas. Šiandienos pasaulyje siekiant gauti informaciją, geriausios knygos yra prieinamos visiems, todėl asmenybės yra tai, kuo universitetas gali išsiskirti ir būti stiprus. Galimybė klausytis išskirtinių žmonių minčių ir su jais diskutuoti yra neįkainojama patirtis, kuri įkvepia.

VDU man teko dalyvauti Rasos Baločkaitės, Aušros Vinciūnienės ir daugelio kitų dėstytojų paskaitose, po kurių „apsiverčia pasaulis“: pradedi matyti ne tik kasdien mus supančius procesus, bet ir suprasti jų priežastis. Supratimas yra kelias į išsilaisvinimą, kuomet gali atsiriboti nuo vergiško mus supančios kasdienybės diktato ir pradėti pats priimti sprendimus, keičiančius gyvenimą tau ir kitiems.

Kaip vertintumėte universiteto studijų sistemą, plataus profilio studijas?

Dažnai studentus baugina platus studijų profilis, nes tenka gilintis į iš pirmo žvilgsnio sunkiai susijusius dalykus. Tai yra sunku ir reikalauja daug pastangų. Tačiau kas sakė, kad turi būti lengva? Daugelį vykstančių procesų nulemia begalė aplinkybių, taigi siekiant bent kiek juos pažinti, tenka žvelgti plačiai. Manau, jog pasirinkęs būti suprantančiu, žinančiu žmogumi, turi susitaikyti, kad tai nebus lengva. Būtent todėl tik nedaugelis renkasi tokį kelią, nes žymiai paprasčiau priimti primityvias, aiškiai išsakomas tiesas ir jomis tikėti, nesusimąstant, kad tai – visiškai akla egzistencija.

Mano nuomone, universitetai turėtų rengti ne darbuotojus-instrumentus, o ugdyti asmenybes. Tam būtinas platus studijų profilis, aprėpiantis daugelį mokslo sričių.

Kokių žinių, įgūdžių Jums suteikė kūrybinių industrijų studijos? Kuo jos galėtų praversti Jūsų karjerai ar asmeniniam tobulėjimui?

Šios studijos man suteikė žinių apie tai, kas yra kūrybinės, kultūrinės industrijos ir kaip jos veikia. Manau, kad dirbant kūrybinį darbą svarbu ne tik žinoti meno teoriją, bet ir suvokti, kaip veikia sistema. Reikia pabrėžti, kad kūrybinis darbas reikalauja specifinių žinių apie projektų valdymą, komunikaciją, rinkodarą ir t.t. Neturėdamas šių žinių, negali tikėtis, kad veikla bus sėkminga. Geras veikiančios struktūros išmanymas leidžia veikti laisvai – ne paklūstant jos reikalavimams, o formuojant savus.

Jūs fotografuojate, filmuojate, rengiate medijų projektus, instaliacijas… Kuri veikla Jums patinka labiausiai? O galbūt Jums įdomiausia sujungti, suderinti skirtingas medijas, terpes?

Negaliu sakyti, kad kuri nors veikla patinka labiausiai. Kiekviena priemonė reikalinga skirtingiems tikslams. Ji yra tik instrumentas, skirtas idėjai išreikšti. Skirtingas medijas dažnai tenka naudoti todėl, kad tik taip įmanoma pasiekti norimą rezultatą. Šiuo metu dalyvauju projekte, kuriame su vaikais kursime audiovizualinį žemėlapį – jo gamybai prireiks daugelio medijų, įvairių mokslo sričių žinių. Taigi, viskas priklauso nuo išsikeltos užduoties.

Šiuo metu daug dėmesio skiriu procesų inicijavimui, nes tai laikau dar viena kūrybos forma. Fotografija, video filmas ar instaliacija yra riboto poveikio priemonės, kurių efektyvumą sunku išmatuoti. Kuriant procesus, projekto, renginio ir t. t. forma gali paveikti bendruomenes, inicijuoti jų raidos kryptį, meninių tendencijų kitimus. Be to, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, gali pamatyti, kad pakeitei ne galerijos sienų turinį, o daugelio žmonių gyvenimą.

Iš kur semiatės tiek įkvėpimo? Galbūt yra tema, kurią dažnai nagrinėjate savo kūryboje?

Nemėgstu žodžio „įkvėpimas“. Jis atėjęs iš laikmečio, kuomet į kūrėjus buvo žiūrima kaip į emocionalias, chaotiškas būtybes, kurioms, kad jos pradėtų bent kažką veikti, būtina mistinė mūza.

Gal ir įžūliai skamba, tačiau mano kūrybos principas – daryti tai, kas malonu ir įdomu man. Jei man patinka gilintis į istorinį laikmetį, jis man įdomus, tuomet aš į jį gilinsiuosi ir kūriniai bus apie jį. Jei man patinka chaotiško, naratyvo neturinčio kino kūrimas – jį ir darysiu. Tikrai nesitapatinu su prasmingumo, vertingumo, meniškumo sąvokomis, nes tai tiesiog dar vieni veiklos pančiai.

Kaip gimė projektas „Inside the hi’story“? Kodėl šioje parodoje nusprendėte eksponuoti sovietinių filmų kadrus?

Projektas gimė suvokus, kad net praėjus tiek metų po sovietinės okupacijos, žmonių proto okupacija tebesitęsia. Tais laikais įdiegtos mąstymo klišės sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Okupaciją patyrusios vyresnės kartos žmonės perduoda jas net ir tiems, kurie gimė laisvoje šalyje.

Parodoje eksponuojami senų propagandinių filmų kadrai atskleidžia esminius įvaizdžius, kuriuos naudoja propaganda. Jie lankytojus turėtų paskatinti susimąstyti apie tai, iš kur atėjo daugelio jų galvose nusistovėję įsitikinimai. Galerijos erdvėje supilti šiukšlių kalnai – nebylus siūlymas tuos įsitikinimus išmesti.

Dar vienas Jūsų projektas – Šiaulių dailės galerijos Menų akademija, kurioje profesionalai, specialistai supažindina pradedančius kūrėjus su fotografijos meno subtilybėmis. Kaip vertinate šio projekto sėkmę?

Menų akademijos projektas iš pat pradžių buvo organizuojamas kaip laisva, netradicinė erdvė, kurioje vystoma veikla nebūtų saistoma jokių niekuo neparemtų stereotipų. Dažnai švietimas yra grindžiamas apribojančiomis normomis, ideologiniu spaudimu, kas nėra suderinama su laisvę vertinančios asmenybės ugdymu. Mano manymu, išlaisvinti mąstymą yra daug svarbiau, nei išmokyti meninių technologijų, kūrybos principų. Visa tai – antraeiliai dalykai.

Daugelis Menų akademijos užsiėmimų neturi aiškaus scenarijaus. Jų eigą numato tiek dalyvaujantys vaikai, tiek pats menininkas. Galimybė viražams yra tam tikra grėsmė: būna situacijų, kai nesukuriamas joks kūrinys, menininkas sunkiai susikalba su vaikais. Tačiau tai nėra nesėkmė – klaida taip pat yra mokymosi dalis.

Tokiuose edukaciniuose užsiėmimuose lygiavertis menininko ir dalyvių bendradarbiavimas sukuria erdvę, kurioje galima drąsiai eksperimentuoti, nebijoti klysti ir nejausti spaudimo. To reikia, kad vaikai jaustųsi saugiai ir niekieno neverčiami norėtų vėl ateiti.

Kultūros ministerijos apdovanojimas – patvirtinimas, kad einama teisinga linkme. Smagu, kad komisijos nariai įvertino projekto specifiką ir tokią veiklą laiko prasminga. Tokio lygio institucijos dėmesys kartu yra krypties įtvirtinimas, kuris leidžia tikėtis, kad ir daugiau organizacijų imsis panašios veiklos.

Dėkoju Jums už interviu!

Kalbino Martynas Gedvila (m.gedvila@vkt.vdu.lt)

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos