• Titulinis
• Visos naujienos

Į Dykumą Nevadoje kaunietis kasmet vyksta atjaunėti

Į festivalį „Degantis žmogus“ (angl. Burning man) iš viso pasaulio suplūsta žmonės, kad savaitę galėtų pabūti savimi. Pačiu keisčiausiu, netikėčiausiu ir originaliausiu savimi. Šūkiu „Sveiki sugrįžę namo“ pasitinkantis festivalis šiemet turėjo „Leonardo da Vinčio dirbtuvių“ temą. Per jį akimirkas fiksavo festivalyje jau 6-ąjį kartą dalyvaujantis fotomenininkas Romualdas Požerskis. 

AISTĖ MIKALAUSKAITĖ SK ŽURNALISTĖ

„Degantis žmogus“ – kas metus vykstantis, savaitę trunkantis alternatyvaus Amerikos meno festivalis. Jis rengiamas Nevadoje, Black Rock dykumoje. Renginys visada prasideda paskutinį rugpjūčio pirmadienį, vidurnaktį. Šeštadienį po saulėlydžio įvyksta festivalio kulminacija – sudeginama didžiulė medinė žmogaus statula. 1986 m. žmogaus skulptūrą paplūdimyje sudegino tik saujelė hipių, bet festivalis išaugo į tokio masto renginį, kurio fenomeną tyrinėja net mokslininkai. Neįtikėtina, bet per 70 tūkst. dalyvių pritraukiantis reginys nepalieka jokio pėdsako dykumoje.

Įvairiose šalyse yra įsikūrusios festivalio dalyvių bendruomenės, kurios reprezentuoja ir puoselėja propaguojamas vertybes, rengia šalies stovyklas festivalio metu. 2009 m. festivalyje apsilankęs fotografas Romualdas Požerskis kartu su dukra Monika Požerskyte Lietuvoje surengė parodą ir pristatė fotoalbumą. Festivalis pakerėjo fotomenininką, šiais metais jame jis apsilankė net 6-tajį kartą. Ar įmanoma, neapsilankius festivalyje, suprasti jo fenomeną?

– Rugsėjo 13–14 d. atidarėte net 2 parodas. Nuo rugsėjo 13-osios Prahos širdyje esančios Senamiesčio Rotušės galerijoje demonstruojami ne tik jūsų, bet ir Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Sontos, Gunarso Binde darbai. 14 d. Prahos senamiestyje įsikūrusioje galerijoje „Zahradnik“ su dukra Monika Požerskyte atidarėte parodą „Degantis žmogus“. Kaip jus sutiko Praha?

– Pirmosios parodos iniciatorius – Garikas Avanesianas. Jį įkvėpė mano dukros M.Požerskytės daryta mūsų keturių fotografija. Paroda atidaryta vienuolyne, pačiame miesto centre. Erdvė puiki – vidiniame kiemelyje sienų užteko kiekvienam fotomenininkui. Paroda sulaukė pasisekimo, todėl viską suderinus ji buvo perkelta į miesto rotušę. Atidaryme dalyvavo Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai, mieste iškabinta daug didelių plakatų. Tai – viena geriausių vietų Prahoje. Erdvė ten dar didesnė, todėl įtraukėme ir V.Sontą bei G.Binde. Net juokiamės, kad jis tarsi mūsų mokytojas: G.Binde M.Macijausko mokytojas, o M.Macijauskas mano. Išvertus iš rusų kalbos, išeina panašiai kaip mano kankintojo kankintojas. 1963 m. susikūrė Kauno fotoklubas, M.Macijauskas ir G.Binde daugiausiai prisidėjo prie jo veiklos.

Praha, Čekija labai daug davė mūsų fotografiniam keliui. Praha – vienas iš Europos fotografijos centrų. Jų fotografai, fotografijos kritikai, propaguotojai pirmą kartą mus parodė fotografijos pasauliui, pirmą kartą buvome pripažinti būtent ten. Per atidarymą sakiau, kad paroda – mūsų duoklė jiems, už mums padarytus gerus darbus „atsiskaitome“ kūryba.

Antroji paroda atsidarė underground galerijoje „Zahradnik“. Ji kuruojama rusų imigranto, pristato garsiausius pasaulio reporterius. Prieš mano parodą ten buvo demonstruojama amerikiečio paroda apie Černobylį. Mūsų su dukra paroda „Degantis žmogus“ – šiek tiek kitokia, bet festivalis yra unikalus viso pasaulio reiškinys. Nepabuvus jame galima galvoti kritiškai, bet pabuvus, tenka pakeisti nuomonę.

– Kodėl važiuojate į „Degantį žmogų“? Ką atradote šiame festivalyje?

– Daugelis klausia, kodėl ten važiuoju. Atsakau – savaitę ten pabuvęs, metais atjaunėju. Pasijaučiu kitu žmogumi, turiu galimybę panirti į kitą pasaulį. Pradedu kitaip mąstyti apie gyvenimą, meną, mirtį. Suvokiu, kad yra skirtingi pasauliai, kuriuos galima patirti. Ten vyksta šiuolaikinių menų, žmonių santykių mišinys. Ten pamatytų dalykų negali susapnuoti net baisiausiame košmare. Ten vyrauja laisvas gyvenimas.

Vos atvažiavus, tave guldo ant žemės, turi apsipilti dulkėmis. Tampi „savas“: tave apkabina, sveikina atvykus į sapnų, vizijų, svajonių pasaulį. Ten viskas susipina. Kai grįžti iš festivalio, kad ir skrendant lėktuvu, patiri jausmą, kad viską susapnavai.

Buvo labai įdomios skulptūros. Viena iš jų – slibinas, turintis 12 galvų, iš kurių naktį spjaudėsi ugnimi. 5 km teritoriją, kurioje vyksta performansai, žymėjo švyturiai. Mieste nepamatysi nieko panašaus.

Šeštadienį ruošiantis deginti žmogaus skulptūrą susirenka 70 tūkst. žmonių. Visi šoka, aplinkui stovi artcar (išpuoštos šviečiančios mašinos), groja būgnai. Galvoji, kad niekur tokių dalykų nepatirsi. Patirtis yra nežemiška, tai norisi patirti vėl.

Iš pradžių buvo sunku fotografuoti – žiūrėk, jau kur nors kitur kas nors įdomesnio vyksta. Vėl tik žiūrėk – įdomus žmogus ateina. Vėliau pradedi rinktis. Yra dar vadinama „pirma paklausk“ taisyklė – užtenka akių kontakto, kad suprastum, ar žmogus sutinka būti fotografuojamas.

Pristatant parodą Prahoje, turėjau 40 min. filmą su medžiaga iš 5 festivalių. Iš patalpos su dideliu televizoriumi iki vidurnakčio nepajėgėme išvaryti žmonių.

– Kokie žmonės atvyksta į „Degantį žmogų“? Ar sutikote, susiradote draugų?

– Visada sutinku daug pažįstamų, festivalyje dalyvauja daug lietuvių. Kartą užkalbinau porelę iš Čikagos, sako, kad pamatė pas draugus knygą apie „Degantį žmogų“, nusprendė atvykti. Klausiu: „Požerskio knygą?“ Atsakė, kad taip. Prisipažinau, kad aš ir esu jis. Jie vos nuo dviračio nenukrito. Vienas draugas buvo atvykęs iš Los Andželo, grupelė iš San Francisko.

Šiemet turėjome labai gerą lietuvių stovyklą, joje buvo apie 40 žmonių. Turėjome palapinę, pastogę, vėliavas, dušą, maisto. Festivaliui turiu drabužių su lietuviška atributika, kiti lietuvius jau puikiai pažįsta, Lietuva ten yra žinoma.

Psichologai dažnai tyrinėja atvažiuojančius žmones. 60 proc. važiuoja pirmą ir paskutinį kartą, 40 proc. – nuolatiniai dalyviai. Portretas: vidutinis amžius – nuo 30 iki 55 metų. Baltieji, turintys gerą specialybę, prestižinį darbą, namus, vilas, baseinus. IQ – aukščiausio lygio. Mažai juodaodžių, geltonodžių. Japonų daug buvo tik šiemet. Taip pat šiemet per festivalį buvo išbarstyta dalis Davido Bowie‘io pelenų, sklando gandai, kad vienoje palapinėje grojo Stingas, buvo privačiais lėktuvais atskridę „Google“ įkūrėjai Larry‘is Page‘as ir Sergey‘ius Brinas, socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas. Šiemet buvo labai daug nėščių moterų, šeimų su vaikais, vyko daug vestuvių. Mūsų grupėje irgi buvo 8 ir 9 metų vaikų – net jie buvo pasipuošę, puikiai leido laiką. „Degančiame žmoguje“ yra daug atrakcijų vaikams.

Kelis metus gyvenome kartu su lakūnais netoliese esančiame oro uoste. Sudraugavome, šiemet jie užsuko į stovyklą, teiravosi, kodėl nebegyvename ten, be mūsų ne taip smagu.

– Ar lietuvių stovykloje pavyko Leonardo da Vinčio laikų muzikinių instrumentų dirbtuvės?

– Pavyko, viena pagrindinių festivalio procesijų užsuko būtent į mūsų stovyklą. Procesijos tema – zuikių ir morkų kova. Zuikiai puolė morkas, o jos kovojo už savo egzistenciją. Dalyvavo masė žmonių su orkestru. Zuikiai atvyko į mūsų workshopą, buvome nusipirkę 60 kg morkų, iš jų darė švilpukus. Vieną dieną tapome viso festivalio stovyklos centru. Visas mūsų kolektyvas buvo pakviestas valandą pagroti festivalio radijo stoties studijoje.

– Sunku po festivalio sugrįžti į kasdienybę? 

– Pirmą kartą važiuojantiems būna išties sudėtinga. Jie patiria šoką, bando pasakoti apie įspūdžius, o jais nelabai kas tiki ir nenori klausyti. Man pasakojant draugai į mane žiūrėdavo kaip į žmogų su pažeista psichika. Draugas vokietis sakė, kad nebūna dienos, kai neprisimintų festivalio.

Yra organizuojamos „dekompresijos“ – lapkritį numatyta data, kada festivalio dalyviai vėl susirenka ir dalijasi įspūdžiais, mintimis. Tai – įprasta praktika.

– Ką be nuotraukų ir emocijų dar parsivežate iš festivalio? 

– Varžtą. Sudegus žmogaus skulptūrai, žmonės eina ir renka likusius suvenyrus. Dar parsivežu dulkių. Ten dykuma, bet smėlio beveik nėra, vien dulkės. Jos primena miltus, nuo jų pabėgti ar pasislėpti neįmanoma. Net geriausia palapinė po dienos bus keletą centimetrų apnešta dulkėmis. Atidarius automobilio dureles, po sekundės jis bus pilnas dulkių. Kartais nematai net ištiestos rankos pirštų. Per dideles audras viskas sustoja, pasijunti atskirtas nuo pasaulio.

– „Degantis žmogus“ – ne tik vienas įdomiausių, originaliausių festivalių pasaulyje, bet ir vienas pavojingiausių. Ar daug dėmesio skyrėte saugumui?

– Paruošiau instrukciją, kurią kasmet siunčiu visiems, kurie ten važiuoja. Joje pamenama, kad reikia žinoti, kad bus ne tik karšta ir šalta, bet taip karšta ir šalta, kad jūs netikėsite, kad taip gali būti. Bus audros, bet netikėsite, kad gali būti tokios baisios. Tam reikia pasiruošti ne tik materialiai, bet ir psichologiškai. Kitas patarimas – nekramtyti grybų, nes galite prarasti kelias gyvenimo dienas. Festivalis yra daug efektingesnis už narkotines medžiagas.

Patariama atvykti į Ameriką anksčiau, priprasti prie klimato. Svarbu žinoti sveikatos problemas – festivalyje jos dažnai paaštrėja. Tam reikia ruoštis, už savo gyvybę atsakai pats. Yra buvę atvejų, kai lietuvaitės labai stengiasi išnaudoti laiką šokiams, bet nespėja gerti vandens ir prireikia lašelinės. Vandenį gerti būtina.

– Ką manote apie lietuvišką atitikmenį „Degantis Jonas“? 

– Iš „Degančio žmogaus“ atstovai buvo atvykę į „Degantį Joną“. Pataikė kaip tik per Jonines, todėl jiems tai paliko labai didelį įspūdį. „Degantis Jonas“ yra Joninių ir Užgavėnių mišinys. Per Jonines masiškai deginamos skulptūros, per Užgavėnes – persirengiama.

– Viena iš jūsų garsiausių serijų – „Atlaidai“. Ar galima lyginti fotografavimą festivalyje ir atlaiduose?

– Man patinka fotografuoti tai, kas juda. Jei reikia fotografuoti šampano butelį, aš moku, bet man neįdomu. Jau žinau, kad reikia mažiausiai 8 šviesos šaltinių ir t. t. 1974 m. pakliuvęs į atlaidus juos fotografavau apie 20 metų. Dabar jie pasikeitę – nebėra arklių, bendravimo, valgio ant žolės, nėra vyrų, nešinų stikliniais altorėliais, kryžiais aplink bažnyčią. Tradicijos nyksta. Nėra vaikų, nėra saldainių, baltai apsirengusių merginų. Šiemet išeis didelis mano fotografijų albumas, skirtas atlaidams. „Atlaidai“ – mano svarbiausia gyvenimo serija. Po atlaidų daug fotografavau politinius įvykius, 1988 m. – masinės eitynės, Baltijos kelias. Tai irgi savotiški atlaidai, procesijos. Dar buvo „Žalgirio vyrai“ – skausmas, emocijos, judesys. Tada pataikiau į „Degantį žmogų“.

Kai paroda „Degantis žmogus“ vyko Kaune, vienas pagyvenęs žmogus su maldaknyge priėjo ir pradėjo teirautis, kokia paroda vyksta. Sakau: „Amerikietiški atlaidai“. Vyras apžiūrėjo parodą, kurioje daug nuogo kūno, ir sakė, kad labai gera paroda. Jis skambins dukrai, kad ir ji eitų pasižiūrėti. „Degantis žmogus“ ir yra amerikietiški atlaidai.

 

Publikuota www.savaitrastiskaunui.lt

Tapatumo formos | Lina Preišegalavičienė

Atidus Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menotyros katedros dėstytojos dr. Linos Preišegalavičienės žvilgsnis į tarpukario interjerus Lietuvoje sudrebina iškart du mitus: tiek pernelyg aukštinantį lietuviškąjį art deco stilių, tiek niekinantį bet kokias mūsų dizaino tradicijas. Ką iš lietuviškų būstų atminties ištrynė laikas, o ką – patys gyventojai, monografijos „Lietuvos tarpukario interjerai 1918–1940“ autorės klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

– Iki jūsų disertacijos apie tarpukario interjerus ir jos pagrindu išleistos knygos ši sritis rimčiau nenagrinėta. Kaip ja susidomėjote? Galbūt šiuo keliu žengėte vedama sentimentų?

– Lemtingų veiksnių buvo ne vienas. Jei kalbėtume apie sentimentus, pirmiausia turėčiau pasakyti, kad esu trečios kartos kaunietė. Todėl sentimentų senelių kartai, jų aplinkai, be abejo, buvo. Susidomėjimą lėmė ir profesija. Būdama interjero architektė norėjau labiau įsigilinti į savo profesiją. Dirbant su klientais susiformavo ir poreikis pažvelgti į šį istorijos etapą. Dažnai susidurdavau su neigiamomis nuostatomis lietuvių autorių dizaino darbų atžvilgiu. Daug kam atrodo, kad praeityje dizainas buvo tik Italijoje ar Vokietijoje, bet ne Lietuvoje. Šitoks įsivaizdavimas mane nuliūdindavo ar papiktindavo. Todėl norėjau pati pasitikrinti, ar teisingai galvoju, ar turėčiau kuo sudominti užsakovus, rodydama jiems vietos dizainerių kūrinius.

Įvairiuose baldų ir šviestuvų dizaino mokymuose užsienyje matydavau, kaip žmonės brangina savo praeitį, istoriją, dizaino paveldo objektus. Žiūrėdama į užsienio dizaino istorijos etalonus mąstydavau, kad ir pas mus buvo tokių grožybių. Netgi tėvų, senelių namuose stovėdavo istorinių vietos gamybos baldų, šviestuvų, kuriuos būtų galima rodyti muziejuose. Art deco prasilenkia su taupumo logika, kuri lietuviams aktuali tiek tarpukariu, tiek dabar.

Galimybe rašyti disertaciją apie tarpukario interjerą pradėjau domėtis dar 1994 m. Bet tuometis VDU Menų fakulteto dekanas profesorius Vladas Stauskas patarė, kad medžiagos šia itin mažai, o kol nėra disertacijos apie tarpukario Lietuvos architektūrą, į interjerų sritį neverta lįsti.

– Tačiau jūsų monografija sudaro įspūdį, kad medžiagos apstu: cituojama daugybė šaltinių, publikuojama šimtai nuotraukų.

– Manau, kad mano sukauptos medžiagos gausą lėmė pasirinktas tyrimo metodas. Jei būčiau dirbusi taip, kaip įprasta menotyroje, galbūt ir nebūčiau atradusi tiek informacijos. Tačiau, kaip ir rašau knygos įvade, ėmiau domėtis kolektyvinės atminties metodu. Tai man leido tyrinėti ne vien brėžinius, išlikusius projektus, autentiškus daiktus, bet ir remtis prisiminimais, istorinėmis fotografijomis, į tyrimo lauką galėjau įtraukti ir profesionalius, ir neprofesionalius objektus. Šis metodas leido objektyviai atspindėti situaciją, parodyti emocijas, kurios interjere labai svarbios. Man rūpėjo atskleisti, kodėl kuriant interjerus pasirinkti vienokie ar kitokie sprendimai, kodėl vieni jų pamėgti, o kiti – ne. Siekiau parodyti kuo tikresnį ir objektyvesnį vaizdą. Manau, kad šiuolaikiniai kūrėjai knygoje tikrai ras idėjų. Be to, pateiktos nuorodos į visus šaltinius, todėl norintys įsigilinti pamatys, kad medžiagos tikrai daug.

– Medžiagą rinkote ir tyrinėjote ne tik Lietuvoje, bet ir Jeruzalės Yad Vashem archyve, Berlyno žydų muziejuje. Kaip juose atsidūrė dalis reikšmingos informacijos apie Lietuvos tarpukario interjerus?

– Pirmiausia iškeliavo nemažai fotografijų. Juk žinome, kad Lietuvą okupavę vokiečiai turėjo įprotį inventorizuoti užgrobtą turtą: nufotografuoti, surašyti, užfiksuoti. Faktas, kad užsienio archyvuose gausu neištyrinėtos medžiagos. Aš tik parodžiau galimybę, kur ieškoti informacijos. Tiesą sakant, dabar grįžtu prie dar anksčiau pradėtos rengti savo monografijos apie architektą ir dailininką Vladimirą Dubeneckį. Jis buvo fenomenalus žmogus, per itin trumpą laiką Lietuvai spėjęs palikti labai daug. Medžiagos apie jį yra Sankt Peterburgo archyvuose, valstybiniame Rusijos istorijos muziejuje Maskvoje. Tai – pavyzdys, kaip išsibarsto informacija apie bet kurią sritį ar žmogų. Dalis jos svetur iškeliavo kartu su emigravusiais lietuviais. Pavyzdžiui, susirašinėjau su Jono ir Aleksandros Vailokaičių dukra Ramute (J. Vailokaitis – Nepriklausomybės Akto signataras, finansininkas, politikas, turtingiausias tarpukario Lietuvos žmogus – IQ past.). Ji į užsienį išsivežė savo mamos dienoraštį ir būtent juo remdamasi laiškuose atsakinėjo į mano klausimus.

– Monografijoje rašote, kad tarpukario Lietuvos interjere buvo svarbu akcentuoti patriotiškumą. Ar galima išskirti pagrindines priemones, kaip tai daryta?

– Sakyčiau, tai buvo gana paprastos, visiems suprantamos priemonės. Tautiškumas nebuvo kuriamas remiantis vien liaudies menu. Interjere patriotiškumą pabrėžė nebūtinai mediniai kaimo drožiniai arba austos drobės. Neatsitiktinai knygoje rašau ir apie tautinių mažumų interjerus. Juos nagrinėdama radau sau atsakymus į kai kuriuos šiandienos klausimus. Pavyzdžiui, lietuviams iki šiol labai artimas lenkiškasis dvaro stilius. Tačiau tarpukariu dvaro interjeras buvo kitoks. Jame būdavo daug lietuvybės užuominų, modernių baldų, ne vien antikvariniai.

– Į šią knygą neįtraukėte Vilniaus ir Klaipėdos kraštų interjerų. Kodėl?

– Taip elgiausi sąmoningai. Mokslinis tyrimas reikalauja apsibrėžti geografines ribas. Vilniuje, kuris tuo metu priklausė Lenkijai, interjere dominavo mano minėtasis lenkiškumas. Taigi tai, ką knygoje rašau apie lenkiškumo deklaravimą interjeruose, galiotų ir Vilniaus kraštui.

– Sendaikčių turguje varčiau 7-ojo dešimtmečio pradžioje išleistą knygą su buitiniais patarimais. Joje nurodoma, kad virtuvė turi būti suplanuota maža, kitaip šeimininkė pavargs vaikščioti, kad geriausia ją rengti vakarinėje pusėje ir panašiai. Ar tarpukario interjeruose buvo paisoma kokių nors griežtų taisyklių?

– Erdvių planavimo kanonai egzistavo ir tuo laiku. Jei rašyčiau dar vieną disertaciją apie interjerą, būtų galima keltis brėžinius ir nagrinėti vien erdvių planavimą. Kai kurie galioję standartai kauniečiams žinomi iki šiol. Pavyzdžiui, vadinamasis juodasis įėjimas iš lauko tiesiai į virtuvę. Dažni buvo ir vadinamieji tarnaitės kambarys bei šaltasis kambarys. Be abejo, tie standartai, kurių buvo paisoma tarpukariu, šiandieniam gyvenimo būdui netinkami. Pavyzdžiui, saloniniuose interjeruose tarpukariu būtinai reikėjo numatyti vietą muzikos instrumentui, taip pat – kur bus susodinami svečiai. Įrengiant šiuolaikinius namus tarpukario būstuose tenka griauti kai kurias pertvaras ir priderinti erdvę prie dabartinio gyvenimo būdo.

– Koks buvo meno kūrinių vaidmuo tarpukario interjeruose?

– Žmonės labai noriai eksponavo lietuvių autorių darbus. Tarpukariu buvo madinga kolekcionuoti jų kūrinius ar dovanoti vieni kitiems. Beje, ši tradicija išliko ir sovietmečiu. Eidami į jubiliejus žmonės neretai dovanodavo solenizantui lietuvių tapytojo paveikslą. Dabar ši tradicija numenko: dažniau dovanų gausi kuponą į SPA saloną ar skrydžiui oro balionu. Kultūrinę tradiciją nurungė pramogos.

– Kai ėmėme daugiau domėtis Lietuvos praeitimi ir atsigręžėme į tarpukarį, viešai šį laikotarpį daug kur imta sieti su art deco. Tačiau jūs šiek tiek skeptiškai žvelgiate į bandymus sugretinti lietuvišką realybę su šiuo meno stiliumi. Kodėl?

– Žvelgiu ne skeptiškai, o realistiškai (juokiasi). Art deco prasilenkia su taupumo logika, kuri lietuviams aktuali tiek tarpukariu, tiek dabar. Tikrasis art deco – toks, kaip jis suprantamas Italijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, – vystėsi šalyse, kuriose finansinės galimybės buvo daug didesnės. Dažnas lietuvis, netgi ir labai turtingas, vis dėlto neleisdavo sau tokios prabangos. Manau, kad Lietuvoje art deco nugalėjo taupumo logika. Kai žvelgi į formas, lyg ir art deco, bet kai įvertini medžiagas – vis dėlto tai ne tas stilius. Art deco pasaulyje neatsiejamas nuo blizgių paviršių, aptakių formų, brangių medžiagų. O Lietuvoje jis kryptelėjo į tautinį stilių. Pavyzdžiui, Jono Prapuolenio balduose su skirtingų medienų inkrustacijomis. Tačiau šie baldai ir tais laikais buvo brangūs ir neprieinami masiniam vartotojui.

– Žurnalui „IQ Life“ neseniai kalbinta architektės ir dizainerio pora teigė, kad sunkiau rasti jų kolekcionuojamų 5–6 dešimtmečių baldų nei ankstesnių, XX a. pradžios arba tarpukario. Kaip manote, kodėl?

– Sutinku su tokiu teiginiu. Mes gyvenome laikotarpiu, kai 5–6 dešimtmečių baldai dar neseniai buvo negailestingai niokojami ir metami lauk. Ne vieną menotyros studentą paskatinau rašyti darbus apie sovietmečio interjerus, dizainą. Atkūrus nepriklausomybę, privatizavus patalpas lauk mesti ne tik baldai – nesaugoti ir vitražai, meno kūriniai. Taip atsitiko ir su sovietmečiu statytomis kavinėmis, sanatorijomis, garsiaisiais vaistinių interjerais. Manau, karštligiškas nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis paskatino žmones negailestingai išmesti viską, kas susiję su sovietmečiu. Bet jaunoji karta, kuri tai praeičiai nejaučia pykčio, jau žvelgia kitaip.

Knygoje „Lietuviškų baldų dizaino kūrėjai 1957–1990“ rašoma, kad lietuviai turėjo labai stiprią baldų dizaino mokyklą. Žinoma, galbūt žmones atsikratyti šio laikotarpio baldų paskatino jų masiškumas: tie patys komplektai stovėjo daugelyje butų. Tačiau jei dabar atsidarysime aukcionų puslapius, pažiūrėkime, kiek kainuoja kad ir Valerijos Cukermanienės kurtas fotelis. Jaunimas jau ėmė domėtis vietos autoriais ir jų sukurtais gaminiais. Galbūt pagaliau atsiras pagarbos ir sovietmečio dizainui. Be abejo, tuo metu trūko kokybiškų medžiagų, gobelenų, bet negalima teigti, kad jų visai nebuvo.

—–

L. Preišegalavičienė

Gimė 1966 m. Kaune.

1989 m. Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje) įgijo interjero architekto specialybę.

Jonavos Tremtinių bažnyčios, privačių ir visuomeninių interjerų, grafikos dizaino darbų autorė.

Nuo 2010 m. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų klasterio „Lietuvos meno ir kultūros paveldo tapatumo tyrimai“ narė.

Nuo 2014 m. humanitarinių mokslų daktarė, architektūrologė.

 

Publikuota www.iq.lt

Miestietiškas medinis namas: praeities reliktas ar gyva tradicija?

Šį rudenį, Kaune, vyko įdomus, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos finansuojamas renginių ciklas, diskusijas keliančiu pavadinimu ,,Miestietiškas medinis namas: praeities reliktas ar gyva tradicija?“. Renginius organizavusi Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto medinės architektūros duomenų bazės www.archimede.lt komanda, kartu simboliškai paminėjo ir lygiai prieš du metus, 2014 m. rudenį, amžino poilsio iškeliavusios prof. N. Lukšionytės atminimą. Būtent prof. N. Lukšionytė paskutiniais savo gyvenimo metais daug dėmesio skyrė medinių pastatų išsaugojimui,  įvairiais renginiais skatino susidomėjimą medinukais, bendravo su pastatų savininkais vardan to kad mediniai namai būtų tinkamai prižiūrimi. Jos inicijuotas ir įgyvendintas duomenų bazės www.archimede.lt projektas tapo vienu iš medinės architektūros dokumentavimo būdų.  www.archimede.lt komanda sekdama profesorės idėjomis, šiuo renginių ciklu taip pat siekė visuomenę supažindinti su medine architektūra, jos išsaugojimo aspektais. Kad būtų lengviau suvokti medinės architektūros svarbą miesto kultūros paveldo kontekste, ji buvo palyginta su MosjØen (Norvegija) ir Talino (Estija) atvejais, kur medinė architektūra nėra paveldosaugos užribyje. Renginių ciklo metu paskaitos vyko tarpukariu statytuose mediniuose namuose. Kadangi viena paskaitos dalis buvo apie tarpukario gyvenamųjų namų interjerus, tam tinkamiausi pasirodė mediniai memorialiniai muziejai. Čia buvo galima realybėje išvysti medinį eksterjerą ir autentišką interjerą. Informaciją papildė namuose gyvenusių žymių asmenybių gyvenimo faktai. B. ir V. Sruogų, J. Grušo, J. Zikaro ir J. Gruodžio memorialinių muziejų muziejininkės mielai sutiko priimti ir organizatorius ir dalyvius. Muziejuose dalyviams buvo pravestos ekskursijos, kurių metu buvo galima gyvai apžiūrėti interjerą, baldus, statybos medžiagas ir t.t.  Tokiu būdu buvo papildyta teorinė renginių dalis. Pirmasis ciklo renginys vyko Europos paveldo dienų metu, tad šia ypatinga proga buvo surengta ekskursija po dalį Žaliakalnio ir dalyviai galėjo realiai pamatyti visus Kauno medinių namų tipus.

Magiškasis miestas | Menų galerija 101

Parodos „Magiškas veidrodis“, surengtos Vytauto Didžiojo universiteto menų galerijoje „101“, kuratorė Daiva Citvarienė ekspozicijos anotacijoje klausia: „Kaip mes prisimename Kauną? Kaip mūsų atmintyje Kaunas atrodo sovietmečiu ar tarpukariu? Su kokiais vaizdais jį siejame? Ar mūsų prisiminimai yra „autentiški“, susiję su mūsų patirtimis? O gal juos padiktuoja senos miesto nuotraukos, laikraščiuose, albumuose ar interneto platybėse matytos fotografijos?“ Tokie klausimai, susiję su fotografijos įtaka kolektyvinei atminčiai, šiandien atrodo labiau retoriniai, nes atsakymas iš anksto numanomas – taip, fotografija, kaip ir kitos realybės reprezentacijos formos, kuria mūsų atmintyje gyvuojančius miesto vaizdinius.

Tokį apibendrintą atsakymą konkrečiame Lietuvos fotografijos kontekste patikrino ir asmenine patirtimi pagrindė filosofas Nerijus Milerius. Tik jo subjektyvios impresijos, suteikiančios žmogišką turinį abstraktiems teoriniams svarstymams, buvo susijusios ne su Kaunu, o su sostine. „Būdamas toli nuo Vilniaus ir jį prisimindamas, niekada negaliu būti tikras, jog prisimenu ne kokią nors kadaise matytą Vilniaus fotografiją. Prisimenami Vilniaus vaizdiniai atrodo tarsi koks fotografijų albumas. […] Tarp fotografijos, kaip meno kūrinio, ir miesto, kaip tikrovės, nėra saugios distancijos, kad prisiminimuose galėtum juos neklysdamas atskirti“, – dalinasi savo įspūdžiais N. Milerius ir juos apibendrindamas teigia: „Taigi fotografija sukuria regimą ir prisimenamą Vilniaus kontūrą.“[1] Savo teiginius filosofas formuluoja prisimindamas įvairių laikotarpių ir paskirčių Vilniaus fotografijas: nuo XIX a. žymių fotografų darbų iki šių dienų turistinių atvirukų.

Žvelgiant į konkrečiu laikotarpiu vieno autoriaus sukurtas fotografijas, išryškėja dar vienas atvaizdų formuojamo miesto vaizdinio aspektas – jo priklausomybė nuo istorinių aplinkybių. XX a. 8-ajame dešimtmetyje Kauną įamžinusiose Lietuvos fotografijos mokyklos atstovo Romualdo Rakausko darbuose fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė atpažįsta „sovietinės ideologijos slegiamo miesto jausmą“, būdingą brežnevinės stagnacijos laikotarpiui, kai „cenzoriai uoliai prižiūrėjo, kad kūrėjai laikytųsi taisyklių, kad visuomenę pasiektų tik ideologiškai nepriekaištingas naratyvas“[2].

Vis dėlto šie svarstymai apie fotografijos reikšmę mūsų atmintyje išliekančiam miesto vaizdiniui labiau susiję su netiesioginiu, bet asmeniniu dialogu tarp fotografų ir jų darbus interpretuojančių kritikų bei jų subjektyvia patirtimi. Romualdas Rakauskas nostalgiškai prisimena, kaip „devyniolikmetis sutiko Vilnių“[3] XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, o kauniečiai rašytojas Kęstutis Navakas ir fotografas Gintaras Česonis jau naujajame tūkstantmetyje „ėjo į savo miestą, lyg nusprendę susitikti su juo“ kurdami albumą „Sutiktas Kaunas“. Nors tai buvo „ir bandymas įminti Kauno kodą, […] tačiau visų pirma – [dviejų kūrėjų] pasivaikščiojimas po savo miestą, bandant su juo kalbėtis“[4]. Fotografai savo miestus atvaizduose interpretuoja taip pat subjektyviai bei pasikliaudami asmenine patirtimi, kaip ir apie jų darbus rašantys kritikai tekstuose. Todėl ir tose interpretacijose užgimstantys miesto vaizdiniai nėra visuotiniai, jie labiau priklauso kūrybos, o ne kasdienybės ir ją užpildančios populiariosios kultūros sričiai.

Tačiau kaip tik į ją atsigręžia parodos „Magiškas veidrodis“ kuratorė D. Citvarienė. Nors šalia mažiau žinomų autorių fotografijų ar nuotraukų iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, privačių Jono Palio ir Antano Burkaus kolekcijų parodoje eksponuojami žymių fotografų (Vytauto Augustino, Povilo Karpavičiaus, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio, Aleksandro Macijausko, Gintaro Česonio) darbai, tai nekeičia bendro įspūdžio, kad paroda – pirmiausia reprezentacinių ir spaudos fotografijų rinkinys, į kurį retkarčiais įsiterpia mėgėjiškos estetikos kadrai. Šiose fotografijos srityse svarbiau ne autorinis braižas, o „taikomoji“ fotografijos paskirtis, kurią pačia bendriausia prasme šiandien ir vadiname kolektyvinės atminties kūrimu. Tad nenuostabu, kad parodoje atsiskleidžia ne individualus atskirų autorių kūrybinis braižas, bet skirtingais laikotarpiais vyravusi fotografijos estetika, populiarusis „skonis“, o atidžiau įsižiūrėjus – ir tos estetikos perteikiamas ideologinis kontekstas. Įspūdį, kad šiuo atveju svarbi ne tiek kūryba ar konkrečios fotografijos, kiek fotografinių atvaizdų paplitimo kasdieniame gyvenime ir įsitvirtinimo kolektyvinėje sąmonėje būdai ir formos, dar labiau sustiprina greta fotografijų eksponuojamos senos Kauno atvirutės bei turistiniai vadovai.

Skirtingų laikotarpių ir įvairių autorių fotografijas sujungti į vieną ekspoziciją leidžia ir pasikartojantis atvaizduose įamžintų miesto vietų ir objektų pasirinkimas. Kauno atvaizdai parodoje grupuojami ne tik chronologiškai, bet taip pat tarsi laikantis kolektyvinės atminties struktūros, kurioje miesto vaizdinį dažniausiai nulemia keletas geriausiai žinomų miesto simbolių: senamiesčio panorama nuo Aleksoto kalno, Rotušės aikštė, Laisvės alėja, Soboras, Kauno pilis ir t.t. Kartu šiuose, kaip skelbia parodos anotacija, „ikoniniuose“ atvaizduose galima atpažinti ir laikui bėgant besikeičiantį miesto veidą, išnykstančius ar miesto gyvenime įsitvirtinančius vis kitus Kauno akcentus: ne kartą griautus ir vėl statytus tiltus per Nemuną, tarpukaryje modernaus miesto simboliu tapusį Centrinio pašto pastatą, didžiuosius tarybinių laikų užmojus primenančias hidroelektrinės statybas, vėlyvuoju sovietiniu laikotarpiu iškilusį „Merkurijaus“ prekybos centrą ir daugiabučių namų rajonus, fotografijose vis dar nušviestus saulės ir paskendusius pavasario žieduose.

Kodėl tokias Kauno fotografijas verta iš senų spaudos puslapių, archyvų, privačių kolekcijų ar visiems prieinamų interneto svetainių perkelti į galerijos erdvę? Pažintis su Kauno istorija šiuo atveju nėra svarbiausias tikslas – informacija apie miesto praeitį minėtuose šaltiniuose yra netgi lengviau prieinama ir išsamesnė (šiuo požiūriu parodą reikšmingai papildo tęstinis su miesto atmintimi susijęs projektas internete www.atmintiesvietos.lt). Tačiau galerija suteikia galimybę tokiam atvaizdų suvokimui, kuris kitomis aplinkybėmis būtų mažai tikėtinas. Meno galerijos erdvė tampa tarsi kabutėmis, į kurias patenka eksponuojamų fotografijų vaizdinė kalba. Parodoje fotografijų ryšiai su jų pirminiais kontekstais ir paskirtimi nutraukiami. Galerijoje fotografijos ideologinis ar komercinis pranešimai netenka įtaigumo – jie vis dar yra atpažįstami, bet jau tik kaip savitas (meninio) tyrimo objektas. Parodos rengėjų keliami klausimai tik nurodo šio sąmoninga refleksija pagrįsto fotografijų suvokimo gaires, o tyrėjo vaidmenį perima pats žiūrovas.

Atsiribojus nuo atvaizdų ir jų pradinių kontekstų peršamų interpretacijų, nesunku suprasti, kad fotografija iš tiesų kuria mūsų atmintį. Šis teiginys, žinoma, turi išimčių ir nėra absoliučiai teisingas, bet parodoje lengva suprasti, kad mūsų asmeniniai prisiminimai yra glaudžiai susipynę su fotografine praeities reprezentacija. Pavyzdžiui, sovietmetį lengva „prisiminti“ kaip išblukusių spalvų atvirutę, nors toks šiandieninio miesto atvaizdas atrodytų kaip paprastas techninis brokas, neatitinkantis tikrovės.

Taigi paroda „Magiškas veidrodis“ – tai dar viena proga sąmoningai atskirti praeities reprezentaciją nuo tiesioginės patirties ir autentiškos atminties. To nepadarę rizikuojame likti gyventi „magiškame“ mieste, kur istoriją pakeičia „amžiną to paties pasikartojimą atitinkanti būties forma“, o „žmogus užmiršta, jog tai jis gamino atvaizdus, kad pagal juos orientuotųsi tikrovėje“ ir nebegalėdamas jų šifruoti pasiduoda haliucinacijai[5]. Tokios situacijos metafora tampa viena iš parodos ekspozicijos dalių – instaliacija, kurioje nuolat besikeičiančios projekcijos atsispindi veidrodžiuose ir užpildo vieną iš senamiesčio rūsių efemeriškais Kauno istorijos atvaizdais. Lygiai taip ir kasdienybėje nereflektuojamoje kolektyvinėje atmintyje egzistuoja ne baigtinis konkrečių Kauno fotografijų rinkinys, bet vis pasikartojančių atvaizdų nuolat perkuriamas, neapčiuopiamas miesto vaizdinys.

Paroda veikia iki lapkričio 11 d.

VDU menų galerija „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 11–17 val.

Vaikų dramaturgija – teatro Achilo kulnas

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Niekaip neišsprendžianma nacionalinės dramaturgijos stokos problema teatrą kamuoja jau daugelį dešimtmečių. Ypač mažai pagal originalias dramas pastatytų spektaklių galima išvysti vaikiškuose spektakliuose.

Apie tai, kur reikėtų ieškoti šių pasekmių priežasčių bei kokios yra šiuolaikinės nacionalinės vaikų dramaturgijos tendencijos, – pokalbis su Kauno teatrams, ypač Kauno valstybiniam lėlių teatrui, pjeses rašančia dramaturge Daiva Čepauskaite.

– Lietuvoje trūksta dramaturgų, ypač rašančių vaikams, taip pat ir lėlių teatrui. Ši problema neišsprendžiama jau daugelį metų. Kur, jūsų nuomone, reikėtų ieškoti priežasčių? Šią problemą lemia talentų stoka, dramaturgų ruošimo spragos ar…?

– Jokių dramaturgų ruošimo spragų Lietuvoje nėra, nes nėra paties ruošimo. Turiu galvoje sistemingas, išsamias profesijos studijas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šiuo metu, rodos, yra tik kino dramaturgijos programa. Tad dramaturgus į Lietuvos teatrą vis dar atneša gandras, arba jie randami kopūstuose. Lėlių teatras ne išimtis – čia dramaturgai užklysta iš literatūros pasaulio arba patys režisieriai rašo tekstus savo spektakliams. Kodėl Lietuvoje teatro mokyklos ruošia tiek daug aktorių ir neruošia dramaturgų, aš nežinau. Reikėtų klausti tų, kurie kuria strategijas teatro procesams ir vadovauja jų vyksmui, nes frazė „Lietuvoje dramaturgijos nėra” populiarumu jau turbūt prilygo posakiui „kiek buvo litais, tai dabar eurais”.

– Kokia dramų rašymo lėlių teatrui specifika? Ar ji gerokai skiriasi nuo vaikų dramaturgijos, skirtos vaidinti žmonėms?

– Rašydama lėlių teatrui niekada negalvoju, kad lėlė yra prastesnė už žmogų. Priešingai, manau, kad aktorius su lėle gali gerokai daugiau negu vienas aktorius. Todėl lėlių teatro specifika man – neapribota vaizduotė. Jeigu rašydama žmonėms kartais pagalvoju, ar tai įmanoma realizuoti scenoje, tai lėlių teatras man, kaip pjesės autorei, yra neribotų galimybių laukas. Lėlės gali viską. Aš jomis tiesiog pasitikiu. Rašyti lėlėms taip pat rimtai ir atsakingai, kaip ir žmonėms – tokia yra mano rašymo lėlių teatrui specifinė taisyklė.

– Su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriate kurdama dramas vaikams?

– Pagrindinis iššūkis, man rodos, yra šiuolaikinį vaiką, kuris jau gimsta su pulteliu ar ekranėliu rankoje, sudominti teatru. Žmogui, kuriam įdomiausi dalykai, tikrosios dramos ir įvykiai vyksta virtualioje erdvėje, reikia įrodyti, kad gyvas žmogiškas ryšys taip pat gali būti įdomus ir vertingas. Juk teatras yra gyvas organizmas, funkcionuojantis be ekrano, jame gali girdėti aktoriaus kvėpavimą ir jausti jo kūno šilumą. Ekranas nepažiūrės tau į akis ir nesikreips tiesiai į tave, o teatras tai gali. Todėl manau, kad pagrindinė problema – sukurti su vaiku tokį žmogišką ryšį, kuris paveiktų ne mažiau nei paveikslėliai ekrane.

– Lėlių teatre nemažą dalį repertuaro sudaro populiarių pasakų inscenizacijos, o originalios dramaturgijos (ypač pjesių vaikams ar jaunimui, kalbančių apie esamąjį laiką) gana mažai. Kodėl taip yra?

– Populiarios klasikinės pasakos kalba ir apie esamąjį laiką. Klasika todėl ir yra klasika, kad ji nesensta, ji visada aktuali. Be to klasikinės pasakos visada veikia šiek tiek nostalgiškai, tėvai veda vaikus parodyti savo vaikystės pasakų, su kuriomis užaugo, tai formuoja tradiciją ir vertybinius pamatus. Galbūt todėl klasikinės pasakos scenoje yra tokios dažnos. Be abejo, teatrui reikalinga ir šiuolaikiška, aktuali, originali medžiaga, bet jos pasirinkimas nėra toks didelis. Be to šiuolaikiniai autoriai – visada rizika, o klasikiniai pastatymai tarsi iš anksto apsaugo bent jau nuo literatūrinės nesėkmės.

– Koks jūsų pačios santykis su teatro praktika? Ar stebite, analizuojate sceninę jūsų literatūros kūrinio realizaciją?

– Mano santykis su teatro praktika – kaip su motina-gimdytoja, motina-maitintoja ir motina-tėvyne. Pradėjau rašyti teatrui, vaidindama scenoje. Mačiau, kaip mano tekstai apsigyveno aktorių lūpose, teko net pačiai vaidinti savo rašytų tekstų spektakliuose, savo kailiu pajuntant visas teksto klaidas ir duobes. Tad gimiau iš praktikos, ji mane maitino ir teikė jėgų. Vėliau paauglystėje kaip normalus vaikas protestavau (atiduodavau tekstą ir visiškai nedalyvaudavau tolesniame spektaklio kūrime). Dabar su ta praktika sutariame puikiai, kūrinio realizacijoje dalyvauju pagal poreikį ir galimybes. Jeigu režisieriui reikia, kad aš dalyvaučiau, – dalyvauju, jei ne – nesikišu, nekontroliuoju, o į klausimą, ar galima trumpinti vieną ar kitą vietą, visada atsakau – be abejo, taip.

– Ar rašydama pjesę tyrinėjate šiandienos mažąjį žiūrovą ir jo aplinką?

– Svarbiausias mano principas rašant vaikams – kalbėti su jais taip, kaip su žmonėmis, kurie yra nė kiek už mane nekvailesni. Vaikai skiriasi nuo suaugusiųjų tuo, kad yra mažiau laiko praleidę šioje žemėje ir kartais turi mažiau patirties, bet ne mažiau proto. Specialiai vaiko aplinkos netyrinėju, nes jis gyvena toje pačioje aplinkoje kaip ir mes, suaugusieji. Jie dalyvauja mūsų barniuose ir išgyvena mūsų karus. Jie yra tos pačios mus supančios neteisybės, nepagarbos arba meilės liudininkai. Jie yra mes. Jie nėra būsimi žmonės, jie jau yra žmonės. Todėl rašymas vaikams man iš principo niekuo nesiskiria nuo rašymo suaugusiesiems. Rašydama aš tyrinėju tiesiog žmogų, nepriklausomai nuo to, ar jam septyneri ar septyniasdešimt.

– Kaip vertinate vaikų dramaturgiją (ir lėlių, ir dramos teatro) visoje šalyje, žvelgiant iš estetinės pusės? Galbūt įžvelgiate tam tikras tendencijas?

– Negaliu vertinti apibendrintai visos šalies darbų, bet iš estetinės pusės man visada įdomiausi tie menininkai, kurie susikuria savitą, autentišką estetiką. Tokios vaikų teatro asmenybės, kaip Vitalijus Mazūras arba Saulė Degutytė, pačios yra tapę pilnaverčiu pasauliu, kuriam, manau, nereikia dramaturgo. Jie patys yra teatro planetos, kuriose yra ir tekstas, ir vaizdas, ir garsas, ir smegenys, ir didelė graži širdis.

– Šiandien populiarėja spektakliai vaikams, kuriuose nebelieka tradicinės pjesės, dramaturgija kuriama veikiant kitiems spektaklio elementams. Kaip jūs į tai žvelgiate? Ar tai byloja tik apie šiandienio (postdraminio) teatro estetinę plėtrą, ar tai globalesnė tendencija, kelianti dramos reikalingumo klausimą?

– Žvelgiu į tai su džiaugsmu. Visas tradicijas kada nors mėginama sulaužyti, ir jeigu tai vyksta, vadinasi, apskritai kažkas vyksta. Lietuvių dramaturgija ilgai buvo labai literatūriška. Aš už tai, kad scenoje būtų mažiau literatūros, daugiau teatro, kad kalbama būtų tik tada, kai istorijos neįmanoma perteikti kitomis priemonėmis. Apie globalias teatro tendencijas nesiimsiu kalbėti, nesu teatro teoretikė, bet manau, kad tai ne tik šiandienos teatro, bet ir viso mūsų laikotarpio bruožas. Gyvename vizualumo laikais, bendraujame paveikslėliais, o tekstą trumpiname kaip įmanydami. Tokia SMS’ų epocha, kurioje pagrindinė informacija perduodama vaizdo kanalais, žodžius pakeičiant kitais simboliais, ikonomis, sutartiniais ženklais. Jei teatre nebelieka tradicinės pjesės, gal visiems tik geriau – teatre vyksta gyvi procesai, o dramaturgams mažiau teksto rašyti reikia. Jeigu kada nors drama apskritai taps nereikalinga spektakliui, išgydysime tą amžinai skaudantį Achilo kulną (lietuvišką dramaturgiją) amputuodami visą koją ir mokysimės vaikščioti netradiciniu būdu – ant rankų…

 

Publikuota www.kaunodiena.lt

Kauno kamerinis teatras tęsi duotą pažadą

Kauno kamerinio teatro naujoji vadovybė tęsi duotą pažadą atgaivinti teatro repertuarą bendradarbiaujant su kitomis teatrų institucijomis ir pakviečiant dirbti iki šiol šiame teatre nedirbusius kūrėjus. Tai paliudijo pirmoji teatro naujojo sezono premjera – su VDU teatru kurtas bendras kūrybinis darbas „DreamWorks”, režisuotas Agniaus Jankevičiaus.

Kūrybinė dvikova

Pamaištavęs socialinių ir politinių aktualijų tematika kitų teatrų scenose, šį kartą režisierius sugrįžo prie žmogaus reikalingumo, būties prasmingumo ir meilės klausimų, į kuriuos atsakymų ieškojo ankstesniuose savo spektakliuose, ypač pastatytuose pagal poetiškąją dramaturgo Danielio Danis kūrybą. Šįsyk kūrybinėn dvikovon iškvietęs šiuolaikinį rusų dramaturgą, teatro ir kino režisierių Ivaną Vyrypajevą A.Jankevičius drąsiai kupiūruoja jo tekstą ir gerokai sumažina veikėjų skaičių išryškindamas pjesėje keliamą amerikietiškų svajonių fabriko gaminamos produkcijos neigiamo poveikio klausimą.

Ypač išryškėja meilės (kaip pilnatvės) ir apgaulės (kaip tuštumos) priešprieša. Meilės tematiką režisierius tyrinėja keliaudamas nuo vyrą ir moterį kankinančio jausmo iki metafizinių šio pojūčio apraiškų. Tiesa, pastaruoju atveju kiek santūriai, kadangi režisierius visuomet išlaiko kritinę distanciją tikėjimo ir religijos atžvilgiu.

I.Vyrypajevo kūrinyje vaizduojama šiandienė pernelyg neišsiskiriančių žmonių kasdienybė yra permirkusi budizmo filosofijos, artimos pačiam rašytojui, postulatuose. Spektaklyje istorija įžeminama atsisakant nemažos dalies šių pamokslavimų, scenoje nuskambant ne vienam rusiškam keiksmažodžiui ir liejantis vos ne atskirą vaidmenį įgaunantiems velnio lašams, kuriais yra vaišinami ir žiūrovai.

Spektaklyje palikti keturi personažai (trečdalis iš pjesėje veikiančiųjų) ir centrinis salės erdvės išplanavimas, kai žiūrovai turi susėsti aplink centre esančią pagrindinę veiksmo vietą, kuria intymią, kameriniam teatrui ir tinkamą atmosferą.

Centre – A.Kleinas

Aktoriaus Aleksandro Kleino įkūnijamas Deividas spektaklyje virsta ir pagrindiniu personažu, ir esminiu pastatymo pranašumu. A.Kleinas – daugiausia (o ir jo biografijoje) stipriausių vaidmenų sukūręs aktorius, dirbantis kartu su A.Jankevičiumi. Būtent šio režisieriaus darbuose aktorius geriausiai geba atsiskleisti. Pastaruoju metu Kauno teatro scenoje jį teko matyti ne taip ir dažnai, o neretai ir atliekant antraplanius vaidmenis.

„DreamWorksuose” jo aktorinei raiškai suteikiama gana daug erdvės, ir jis tai išnaudoja, pademonstruodamas sukauptą sceninę patirtį. Deivido vaidmeniu jis priartėja prie to, ką puikiai yra įvaldę sostinėje dirbantys geriausi šalies aktoriai – vaidybinio natūralumo, kai sunku įžvelgti nusitrynusią ribą, skiriančią patį aktorių ir jo personažą. Tuomet taip ir lieka paslaptis, ar aktorius vaidina, ar būna savimi.

Teatrališkumo mažai belieka ir A.Kleino personažo atveju. Jo Deivido išvaizda, elgsena ir daiktinė aplinka sufleruoja, kad jis – tiek kuria nors Niujorko gatve, tiek Laisvės alėja galintis žengti šiuolaikinis jaunas vyras, kamuojamas taip pat bet kuriame pasaulio mieste gyvenančiam žmogui opių rūpesčių. Jis itin švelnus, mylintis, bet ir agresyvus, nenuspėjamas.

Deividas niekaip negali sugrįžti į visaverčio gyvenimo ritmą po žmonos mirties. Nuolat ją regi ir su ja kalbasi. Žmoną, tiksliau, jos šmėklą, spektaklyje vaidina Marcelė Zikaraitė, vis negirdimai prieinanti iš kurio nors scenos kampo ir vyrui primenanti, kad jos jau nebėra gyvųjų pasaulyje. Jųdviejų ryšys yra atviras ir šiltas, nors gaubiamas ir didžiulio sielvarto.

Moteriškoji linija

Deividui tenka susidurti su dar dviem veikėjomis, išryškinančiomis kitus jo asmenybės bruožus. Į pagalbą jam atskuba VDU teatrui vadovaujanti aktorė Goda Piktytė, kuri, jungdama dialogą su atpasakojimu, suvaidina visą būrį įsivaizduojamų Deivido tėvo bičiulių ir vieno jų žmoną – savo pačios esminį vaidmenį.

Savo charizmatišku būviu ji spektaklyje vysto linksmąją liniją, nenuilstamai bandydama pokštauti ir juokauti, kartais kiek šiurkštokai įsiverždama į pagrindinio veikėjo kančios ir nihilizmo kupiną vienumos pasaulį. Jos ironija neapleidžia net ir jai nužudžius žmogų. O kur dar žiūrovams žaismingai dalijamos viskio taurelės… Abejingam jai likti tiesiog neįmanoma.

Vis dėlto jos siurprizai ne itin veiksmingi Deivido atžvilgiu, tada it koks angelas sargas jam G.Piktytės veikėjų iniciatyva atsiunčiama Lenos Orlovos herojė Elizabetė, kurios identitetą sunku įvardyti – tarpinis variantas tarp psichologės ir pranašės. Neva Deivido žmonos priešmirtiniu prašymu savimi be galo tikinti ji pasirodo jo namuose nekviesta ir bando sugriauti tai, ką brangiausio turi A.Kleino personažas – atmintyje gyvą žmonos portretą. Šis kontaktas pagimdo agresiją ir pyktį. Paaiškėja, kad Deividas ne viską žinojo apie savo mirusią mylimąją, ir tai jam tampa netgi skaudžiau nei fizinė jos netektis. O gal tai tik vienas iš užsidirbti norinčios merginos eksperimentinių metodų?

Kas tikra, o kas tik kapitalizmo pagimdytų iliuzijų produktas – dilema, kurioje nuolat atsiduria spektaklio herojus.

Sapnų fabriko griūtis

Režisieriaus dramaturginės medžiagos pasirinkimai niekada nebūna nuspėjami ar pataikaujantys vyraujančioms teatro madoms. Priešingai, atėjus į kiekvieną jo premjerą galima pajusti tą patį norą priešintis tam tikroms susiformavusioms ir tarytum nebepajudinamoms tendencijoms, jas klibinti, „va taip” perfomuluojant į „ne visai taip”. Žvelgti į žmogų supančią aplinką kaip į duotybę jam neįdomu. Tad lyg koks chirurgas operacinėje jis scenoje peroperuoja pjesę ar kurį nors politinį, socialinį, psichologinį, teorinį konstruktą.

Atskleisdamas sudedamąsias dalis ir jų tarpusavio jungtį, jis parodo, kas funkcionuoja ne visai gerai, kai ką pašalina ar pataiso pats, o kai ką atiduoda į žiūrovo vaizduotės rankas. Viso to tikslas – budinti žiūrovų (pa)sąmonę, griauti teatro, kartu ir paties gyvenimo, kaip pramoginių sapnų fabriko, sampratą. Kitaip tariant, gydyti mūsų sielas ir protus. Ir tai jau tapo vienu pagrindinių kūrėjo kūrybinių bruožų.

Manipuliacijos mechanizmo dekonstrukcija – A.Jankevičiaus kūrybos leitmotyvas – neaplenkia ir šio spektaklio. Čia užčiuopiama šiuo metu ypač Amerikoje populiarių veiklų, galinčių padėti išspręsti bet kurioje gyvenimiškoje situacijoje kylančias problemas, tematika. Rinkoje atsiranda visiškai naujos, keistokos, žalingos psichinei sveikatai (fikcija susilieja su realybe) specialybės, kaip pasimatymų ekspertas ar už pinigus kitą apkabinantis apkabinėtojas, suteikiantis laimės jausmo jo pritrūkusiajam. Į tokias profesijas panašėja ir gana artimu emociniu kontaktu su kitu žmogumi paremtas L.Orlovos Elizabetės darbas. Pagaliau sugebėjęs su ja užmegzti vidinį ryšį Deividas jaučiasi apgautas, kai ji jam pasako, kad jai tai tik darbas, kurį sėkmingai atlikusi ji jį apleidžia. Visa tai tik dar labiau veda egzistencinės tuštumos link.

„DreamWorks” – gyvenimo kaip egoizmo pritvinkusio slogaus sapno atspindys. Čia nėra viską lemiančio likimo, o tik žmogaus laisva valia rinktis. Dauguma pasirenka apgaulingai patrauklų savanaudiškumo kelią, tačiau naudos sau siekis anksčiau ar vėliau priveda prie traumuojančios akistatos, kai kitų apgaulė virsta saviapgaule. Spektaklio pabaigoje dedamas daugtaškis, tačiau kūrėjai palieka atsarginį išėjimą – meilę. Tikras, grynas, nesuvaidintas šis jausmas, kaip rodo veikėjų patirtis, veda link tikros pilnatvės, to, kas iš tikrųjų yra vertinga ir prasminga.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Publikuota 

Kokia pasirodys Lisabona, jei dukart pavėluosi į paskutinį metro? | Ingrida Veliutė

Tai, kas atsitiko kartą, gali nebeatsitikti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį.

P. Coelho. „Alchemikas“

Viena iš tų citatų, kurios nepasensta, nenusibosta ir nuolat pasiveja vieną ar kitą gyvenimišką akimirką. Suvokus, jog paskutinis metro jau ne pirmą kartą per savaitę nuvažiuos anksčiau, nei baigsis smalsumas tyrinėti naktinio miesto kultūrą ir subkultūras, neteko nusivilti nė akimirkos, nes tai reiškė tik dar keletą naujų atspalvių jau pradėtoje dėlioti Lisabonos mozaikoje.

Kažkada buvusi tolima ir nepažįstama šalis, pastaruosius penkerius metus Portugalija lyg magnetas kasmet traukia ne tik dėl šilto klimato ir plačių šypsenų. Gamta ir kultūra čia gausi netikėtumų, darbiniai susitarimai su portugalais visada preciziškai tikslūs ir konkretūs, o kultūros, meno, paveldo srityje dirbančiųjų požiūris į aktualias problemas beveik analogiškas lietuviškajam. Skamba neįtikėtinai, tačiau tokios artimos kasdienės godos, kaip, turint ribotą finansavimą, pasiekti maksimalų rezultatą; kaip, nepaisant didžiulio pasipiktinimo ir iš esmės keičiant koncepciją, suvilioti daugiau jaunų lankytojų į garsųjį Calouste’o Gulbenkiano muziejų¹; kaip iš Europos kultūros sostinės reiškinio gauti ilgalaikės naudos miesto gyventojams arba kaip išvengti paveldo niokojimo dėl naujo greitkelio ir begalė kitų, leidžia bendrauti taip, lyg gyventume kaimynystėje ir pažinotume vieni kitus nuo neatmenamų laikų. Tai, kad jie ir mes gyvename didelių valstybių pašonėje ir esame priversti mokėti keletą užsienio kalbų², atidaro duris į kitas kultūras; tai, jog iš kadaise buvusių didelių istorinių žemių tenka susispausti į gerokai kuklesnius geopolitinius rėmus, giliai širdyje leidžia jausti buvusios megakultūros alsavimą; tai, jog vis užkliūvame už tokių istorinių neteisybių kaip karai, okupacijos arba žemės drebėjimai, skatina ieškoti vis naujo, bet nebūtinai prastesnio kultūrinio tapatumo takelio. Jau kelerius metus priebėgomis palyginant vieną ar kitą kultūrinį reiškinį, po truputį smelkiasi supratimas, jog svarbiausia jausti nacionalinį išskirtinumą, bet tuo pat gebėti komfortiškai gyventi ir dirbti daugiakultūrėje pasaulinėje terpėje.

Ar iš ties Europa ant karo slenksčio?

Į Portugaliją vis sugrįžti priverčia kas antrus metus organizuojamas tarptautinis renginys, sutraukiantis paveldo, turizmo ir kultūros specialistus iš viso pasaulio, ta pati priežastis ir šiemet atvedė į Lisaboną. Čia jau penktąjį kartą vyko konferencija „HERITAGE 2016 – 5th International Conference on Heritage and Sustainable Development“ („Paveldas 2016 – 5-oji tarptautinė paveldo ir tvarios raidos konferencija“). Vienas šio renginio sėkmės garantų –­ plenarinės sesijos, į kurias kviečiami tokie aukščiausio lygio specialistai kaip Prancūzijos ICOMOS generalinė sekretorė ir viceprezidentė Michèle Prats, visame pasaulyje garsus profesorius Gregory J. Ash­worthas ar pranešimus BBC rengiantis politikos filosofas Viriato Soromenho-Marquesas. Šios asmenybės nevengia dalyvaujančiųjų dėmesio, pasiduoda diskusijoms įvairiausiais kultūros klausimais prie taurės vyno ir nebijo pasakyti, jog net sulaukę pasaulinio pripažinimo savo srityje, neranda universalaus rakto visoms šalims būdingų problemų rebusui įveikti.

Ne mažiau svarbus ir tarptautinių patirčių bei praktikų pasidalijimas, itin specifinių sociokultūrinių problemų analizė, kolegų kritikos susilaukiantys bent kiek rizikingesni projektai. Suvokimas, kad artefaktai ir nematerialūs paveldėti reiškiniai daugelyje šiandienos kultūrų sparčiai niveliuojami, o gelbėti juos įmanoma tik taikant jau išbandytus modelius ir išvengiant kitose šalyse padarytų klaidų, padeda jausti Europos, o gal ir pasaulio piliečių paramą. Šiek tiek sunerimti privertė tai, jog lygia­grečiai konferencijos programai, išskirtinio dėmesio neformaliose diskusijose sulaukė tokie politiniai įvykiai kaip Britanijos balsavimas už pasitraukimą iš Europos Sąjungos, JAV prezidento rinkimai ir nuogąstavimai dėl tinkamo pasirinkimo, o Australijoje gyvenantis profesorius, išeivis iš Lenkijos, jau daug metų nevengiantis paklausti, kaip laikosi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, šiemet netikėtai susirūpino: ar tiesa, jog Lietuvai gresia išnykimas po 50 metų? Jeigu tolimosios Australijos link ištrans­liuojama tokia žinia apie buvusios LDK baigtį ir ten kažkam rūpi, galbūt reikėtų susimąstyti ir tiems nykstantiems.

Na, ir savotiškai nerimauti paskatinęs R. Gharibo pranešimas³, kaip aukštųjų mokyklų studentai ugdomi pažinti musulmonų dogmas, perimti tradicijas ir integruoti jas šiuolaikinėje aplinkoje. Lyg ir natūraliai į paveldo tyrimų kontekstą įsikomponuojantis pranešimas, tik kas 20 minučių pasikartojantis žodžių junginys „musulmonų miestai“ paliko abejonių ir privertė susimąstyti, kodėl mes neugdome savo studentų statyti „krikščionių, pagonių, budistų miestų“, o gal mokome net patys to nejausdami, ar tai kaip nors susiję su liūdnais šiandienos įvykiais, gal ir netolima ateitimi… Ir kai pakeliui namo prie lėktuvo pamatau prieš save tobulų bruožų musulmoną, susimąstau, ar iš tiesų esu tolerantiška, ar ne per mažai apie šią kultūrą žinau pati ir ar nereikėtų apie tai daugiau kalbėtis su draugais, pažįstamais, studentais. O Prancūzijos oro uoste iki dantų apsiginklavęs ES kareivis, lyg tyčia, pasirodo grėsmingiau negu tas dailus arabas. Ne vieną savaitę neapleidžia mintis, jog Europa nebe tokia, kokia buvo. Reiškiniai Nicoje, Miunchene, Stambule virpina orą ir burnoje ima atsirasti keistas niekada iki šiol nepatirtas karo prieskonis. Tai bus viena iš tarptautinių patirčių, kuriomis rudenį norėsis pasidalyti su jaunaisiais kolegomis.

Asmenukė iš 1997-ųjų…

Turint net keletą pasiūlymų į renginius, vykstančius tuo pat metu, bet skirtingose vietose, visur suspėti galima tik tikintis, jog kažkuris iš jų vėluos, ir pasikliaujant nuojauta. Vienas iš tokių šįkart buvo garsaus Portugalijoje fotografo Jorge’o Molderio parodos atidarymas. Netikėtai susipažinus su parodų kuratore Cristina Filipe ir gavus asmeninį pakvietimą į pusiau uždarą renginį, teko atsisakyti deserto kartu su pasaulio piliečiais ir paveldo specialistais, nes intriguojantis fotografo veidas žadino smalsumą.

Lisabonos universitete baigęs filosofiją J. Molderis išgarsėjo kaip fotografas dar 1977 metais. Jis greitai įsigijo sekėjų, o portretinės nuotraukos netrukus buvo išspausdintos įvairiuose specializuotuose leidiniuose bei knygose. Fotografas dalyvavo tarptautinėse San Paulo (1994) ir Venecijos (1999) bienalėse. Kurį laiką jis direktoriavo garsiajame Gulbenkiano modernaus meno muziejuje, apdovanotas valstybiniais premijomis.

2016 m. liepą ekspozicijų erdvėje „Chiado 8 – Espaço Fidelidade Arte Contemporânea“ atidaryta personalinė 1997 metų portretų paroda „Anatomia e Boxe“. Pakeliui į atidarymą su kolegomis iš Kanados ir Švedijos pajuokavome, jog pagaliau ir asmenukėms atėjo laikas keliauti į parodų sales. Ekspozicija išties nustebino įspūdingo ir pedantiškai sterilaus formato parin­kimu, o asmenybės dramatiškumas, vidinis žavesys ir charizma spinduliavo ne tik iš fotografijų, bet ir iš aplink besi­sukiojančio autoriaus veido. Laiką gerokai aplenkęs asmenukių autorius turėjo aiškų tikslą –­ šokiruoti žiūrovą, leisti save pamatyti tokį, koks jis būna tik vienumoje kartu su fotoaparatu. Šio žanro mėgėjams tikrai yra iš ko mokytis ir kur tobulėti.

Muziejai, fado ir kitokia kultūra

Sėdint oro uoste negali sustoti rašyti ir bandai bent trečdaliu perteikti įgytą meno, mokslo ir kultūros potyrį, kuris banguodamas vėl ir vėl grąžina į besi­šypsantį miestą. Įspūdingas romėnų amfiteatro muziejus, kuriame pasijauti nereikšmingas ir menkas stovėdamas prieš kelių šimtmečių laiko juostą ir pro kurio langus atsiveria nepakartojamos Lisabonos terasos su senuoju tramvajumi, dundančiu pro šalį, ir tolumoje plaukiojančiais laivais. Maloni moteris metro padėjusi dviem kitataučiams mokslininkams prisiminti garsiąją markizo de Pombalio pavardę, dar kartą nusišypso jau kaip muziejaus direktorė ir padeda susipažinti su modernia ekspozicija. Miestas kupinas netikėtumų.

Kas bent kartą apsilankys Portugalijoje, neišvengiamai susidurs su fado –­ gatvėje, koncerte, muziejuje. Tai lyg mūsų sutartinės, tik gyvos ir dainuojamos ne vien per dainų šventes, bet ir įvairiose netikėtose vietose. Šįkart po gerą pusdienį trukusios dalykinės miesto analizės, kurios niekaip nepavadinsi turistine ekskursija (jei vietiniai žmonės ima klausti kelio, vadinasi jau esi susiliejęs su aplinka), atsitiktinai gavau pakvietimą į fado koncertą mažyčiame „Duque da Rua“ bare. Tokiame, kur sėdint esi priverstas šypsotis prie gretimo staliuko linksmai besišnekučiuojantiesiems jau vien dėl ankštos vietos nuolat susitinkant žvilgsniams ir vis susiglaudžiant pečiams. Tokioje siauroje erdvėje melodingos fado dainos, net nesuprantant visų žodžių, turi aiškią prasmę – sugraudinti, sujaudinti, perkelti į kažkokią sunkiai suvokiamą erdvę ir tuomet grąžinti į realybę: „Bėk, nes pavėluosi į paskutinį metro!!!“ Nesibaigiančiais laiptais žemyn, dešinėn, dar kairėn. Bet kodėl reikėtų bėgti melancholiškos nuotaikos naktiniame mieste, kur skamba draugiškas juokas ir miestas pilnas jautrių fado akordų. Net važiavimas taksi su jaunu ir laužyta anglų kalba bandančiu visaip išgirti Lisaboną taksistu, kurio automobilis nelabai nusiteikęs riedėti, taip pat yra miesto kultūros dalis, iš kurios tikrai neverta bėgti.

Kai imi manyti, jog per mokslinę sesiją surandi idealius kolegas ir vienminčius, kurių tyrimo tematika labai panaši, o požiūris į gyvenimą beveik identiškas tavajam, staiga iškyla dilema ir suvoki, jog šitiek metų gyvenai pernelyg tradicinėje, gal net archajiškoje aplinkoje, kur viskas saugiai sudėliota į lentynėles, kur, išskyrus kasdienį erzelį, ne kažin kas keičiasi. O kažkur greta yra kitas arba kitoks gyvenimas, į kurį patenki visai netikėtai po solidaus atviro „Teatro Nacional de São Carlos“ koncerto. Vienas kitas posūkis klaidžiomis Bairro Alto gatvelėmis, Salgadeiras akligatvis, Purex ir daug kitų beveik į važiuojamąją dalį išgriuvusių barų, pernelyg vyriška aplinka ir viena kita savo partneriui stipriai į parankę įsitvėrusi moteris-turistė, baugščiai skuodžianti tik vyrams priklausančia gatve. Ir jeigu kas nors paklaustų, kokia netikėčiausia tema aptarinėta per mokslinį vizitą Lisabonoje, šįkart pasakyčiau, jog tai diskusija apie 8 dešimtmečio pradžioje Kanadoje, Kvebeke, egzistavusią ženk­lų kalbą tarp gėjų, kai šis judėjimas dar buvo draudžiamas. Buvo akimirkų, kai dantis smarkiai šiepė netolerancija, tačiau galimybė stovėti (ne)turistų pusėje ir neribotai klausinėti, smalsumo patenkinimas ir kvietimas pasisvečiuoti kitoje gaublio pusėje esančiame Kvebeko gėjų kvartale tirpdė nepasitikėjimą ir mažino priešiškumą, o korektiškumas ir dalykiškumas iki paskutinės Lisabonoje praleistos akimirkos dar kartą leido patirti, kad niekada nežinai, ką pasiūlys šitas spalvingas miestas.

Ingrida Veliutė

 

¹ Šiame muziejuje sukaupta viena iš turtingiausių Lisabonos meno kolekcijų: gulbenkian.pt/museu/en/.

² Portugalai „iš visų romanų lengviausiai išmoksta angliškai; anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų kursus lanko daugybė žmonių“ (Richard D. Lewis. „Kultūrų sandūra“. – V.: „Alma littera“, 2002).

³ Pranešimo santrauką galima nemokamai perskaityti čia: heritage.greenlines-institute.org/en/topics/heritage-2016-book-of-abstracts.

 

Publikuota www.literaturairmenas.lt

Naujas dizaino kūrinys Kaune bus laimės ir emocijų matuoklis | Jūratė Tutlytė

Ką bendra turi miestas ir dizainas? Atsakymą žino Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto docentė Jūratė Tutlytė.

Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ kūrybinių industrijų sektoriaus bei platformos „Dizaino potvynis“ kuratorė architektūrologė J.Tutlytė įsitikinusi, kad kauniečiai ir miesto svečiai ilgainiui ims geriau suprasti dizainą. Jos pristatoma idėja „Dizainas visiems“ vienija daug kūrybinių sumanymų, įvykių bei renginių. Kaunas žada sukviesti meno ir kultūros profesionalus diskusijoms šia tema į planuojamas tarptautines konferencijas. Tuo metu mieste atsiras laimės matuoklis. Europos kultūros sostinės statuso siekiantis Kaunas galės įrodyti, kad kultūra miesto žmonėms suteikia didesnį laimės pojūtį. Apie tai – pokalbis su J.Tutlyte.

– Projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje pristatote idėją „Dizainas visiems“. Kas tai yra ir kas tie „visi“?

– Dizainas visiems – tai universalaus dizaino principais paremta koncepcija, idėja, vienijanti pasaulinę, o ypač Europos dizaino praktiką bei teoriją. Jos centre – tinkamas prisitaikymas prie žmonių įvairovės.
Tai kur kas daugiau nei vien stilius, mada, grožis ar estetiška daiktų išvaizda. Tai intervencija į aplinką, gaminius ir paslaugas, siekiant užtikrinti, kad kiekvienas, nepaisant jo gebėjimų, poreikių, kultūros, amžiaus ar lyties, galėtų visavertiškai dalyvauti įvairiose socialinėse veiklose.
Visi mes tam tikrose situacijose galime pasijusti neįgalūs.
Pavyzdžiui, kai atvykstame į svetimą miestą ir negalime susiorientuoti naujoje erdvėje, jei miesto dizaino elementai – nuorodos, informaciniai ženklai, kitos vizualinės komunikacijos priemonės ar miesto erdvinė struktūra – nepadeda mums jos lengvai perprasti ir suvokti. Tarkime, būdamas kairiarankis galite susidurti su tam tikrais sunkumais naudotis netinkamai suprojektuotais daiktais.
Štai išmaniųjų įrenginių ar kompiuterių aplinkų kūrėjai ne veltui šiandien konkuruoja dėl jų intuityvumo, kad technologijos būtų suprantamos visiems vartotojams, nepaisant jų amžiaus, išsilavinimo, naršymo įpročių, išmanymo ar kultūrinių skirtumų.
Iš čia kyla tam tikras aplinkos, daiktų ir paslaugų universalumo poreikis, kurio centre – naudotojas – skirtingas ir kitoks, bet kaip visuomet teisus ir turintis poreikį bei teisę tapti nepriklausomas, pasirinkti savąjį gyvenimo būdą. Iš čia kyla ir svarbiausias „Dizaino visiems“ tikslas – aplinkos be fizinių ar socialinių barjerų projektavimas bei kūrimas. Visiems.

– Kalbant apie dizaino universalumo idėją, kaip ji siejasi su Kaunu kaip UNESCO dizaino miestu?
– Labai tiesiogiai. Siekdami pateisinti Kauno, kaip UNESCO kūrybinių miestų tinklo dizaino srityje miesto vardą, turime ne tik džiaugtis, saugoti ir įveiklinti turimus architektūros bei dizaino paveldo išteklius, bet puoselėti visapusišką ir aktualią dizaino kultūrą.
Juk miestas – tai ne vien statiniai ir erdvinės struktūros, bet visi žmonės. Dizainas yra tam, kad padėtų sukurti žmogaus ir jo daiktinės aplinkos santykių harmoniją.
Taigi dizainas yra įrankis ir būdas viename, kuris gali padėti miestui tapti patrauklesniam, geriau veikiančiam, funkcionuojančiam, patogesniam, lengviau pasiekiamam, smagesniam gyventi. Juk net nesusimąstome, kad nuo daiktinės aplinkos „lengvumo“ ir draugiškumo priklauso ir mūsų psichofizinė, psichoemocinė būsena, santykiai vienas su kitu. Tai mokslininkai jau įrodė ir pagrindė. Tą, ko gero, esame vienaip ar kitaip patyrę per sovietmečio aplinkos rūstumą bei nerangumą.
Šia prasme dizainas, kaip mąstymo būdas arba kaip dizaino technikomis paremtas problemų sprendimo būdas, miesto atveju visų pirma reiškia viešų erdvių projektavimo, planavimo bei viešų paslaugų kokybės užtikrinimą bei prieinamumą.
Kauno atveju – tai neišvengiamai turėtų tapti prioritetine ir ilgalaike miesto strategija. O impulsą tam galėtų duoti Kauno, „Europos kultūros sostinės 2022“, programa bei renginiai.
Manau, labai svarbu išplėsti suvokimo ribas, kad dizainas – ne vien madingi daiktai, baldai, drabužiai ar interjeras. Reikia nutiesti tiltus tarp skirtingų su dizainu susijusių sričių, veiklų, „stovyklų“ – kūrėjų, menininkų, verslo bei pramonės atstovų – siekiant glaudesnio susikalbėjimo ir bendradarbiavimo.
Turėtume siekti, kad miestas būtų ne tiek kūrybiškas, kiek pirmiausia kuriantis, kad imtume generuoti apčiuopiamus rezultatus, kad „užsikrėstume“ geru dizainu ir būtume verti Dizaino miesto vardo.

– Esate minėjusi, kad kultūra negali būti matuojama vien kiekybiniais skaičiais (pavyzdžiui, žmonių, atėjusių į parodą, skaičiumi).

Kaip tuomet išmatuoti kultūrą?
– Iš tiesų, pamatuoti kultūros vertę ar investicijų į kultūrą atsiperkamumą – labai sudėtingas ir opus klausimas. Dominuojanti ekonominio atsiperkamumo bei vadinamoji sektoriaus ekonominio augimo linija nėra pajėgi atspindėti visos vertės, kurią šis sektorius sukuria visuomenėje ir visuomenei.
Šalia skaičių labai svarbūs tampa kokybiniai rodikliai, liudijantys apie gerėjančią gyvenimo kokybę per stiprėjančius bendruomeninius santykius, augantį priklausymo vietai ir bendruomenei jausmą, pasitenkinimą gyvenimu, galimybę harmoningai derinti profesinį ir asmeninį gyvenimą. Beje, tai liudija ir naujausios studijos, siekiančios išmatuoti meno, kultūros ir kūrybinių industrijų poveikį.
„Kauno – Europos kultūros sostinės“ programai šis klausimas yra itin aktualus. Neišvengiamai susiduriame su klausimu, kaip pamatuoti tokio kultūros įvykio, kaip šis, naudą ir vertę? Galiu pasakyti tiktai tiek, kad programoje esame numatę pasitelkti ne vien kompleksinius mokslinius įrankius, bet į problemą pažiūrėjome ir kaip į kūrybinį iššūkį.
Kadangi Kaunas siekia tapti laimingu miestu, įsirašęs tai į miesto strateginės plėtros programą, tad mes labai rimtai svarstome, kodėl gi tos laimės nepamatavus? Ketiname sukurti inovatyvų dizaino objektą – laimės ir emocijų matuoklį.

Publikuota  

Lietuvoje apsigyvenęs Australijos menininkas: tai puiki vieta dirbti | Rees Archibald

Paskutinį liepos savaitgalį vyksiantis festivalis „Yaga Garhering 2016“ kvies leistis į „Garso medžioklę“ kartu su Australijos garso menininku Rees Archibald.

Dviejų dienų trukmės praktines dirbtuves apie klausymą ir girdėjimą ves neseniai į Lietuvą gyventi atvykęs garso menininkas. Profesionalus saksofonistas, studijavęs zen muziką Japonijoje bei JAV, dirbęs su kompozitoriais Alvin Lucier, Ron Kuivila bei David Bahrman, taip pat studijavęs elektroninės muzikos kompoziciją šį kartą į garsų pasaulį pasinerti kvies festivalio dalyvius. Apie pirmuosius įspūdžius Lietuvoje ir muziką pasakoja pats Rees Archibald.

– Kokį įspūdį susidarėte apie Lietuvą?

– Lietuvoje gyvenu jau apie pusę metų ir jaučiuosi puikiai čia pritapęs. Lietuvoje esu buvęs ir anksčiau, susipažinau su čia gyvenančiais žmonėmis, tad noras atvykti čia ilgesniam laikui buvo suprantamas. Tai puiki vieta dirbti, organizuoti renginius. Čia galima sutikti įdomių, energingų žmonių. Jie man čia labiausiai ir patinka.

– Kas Jums yra garsas ir muzika?

– Praleidžiu labai daug laiko bandydamas apsibrėžti ir suvokti skirtumą tarp muzikos ir garso sąvokų. Jei nusprendi įsigilinti į šias sąvokas, tai tampa labai dideliu klausimu. Kaip yra pasakęs John Cage, „muzika yra organizuoti garsai“, ir tikriausiai, man tokio paaiškinimo užtenka. Mane domina ne tik muzikinės natos, bet ir skirtingų garsų klausymasis. Noriu suvokti tuos garsus. Dažniausiai klausydami tradicinių muzikinių pasirodymų, mes norime pašalinti visą triukšmą, nereikalingus garsus, bet šie dalykai mane domina kur kas labiau.

XXI amžiuje mes turime išskirtinę galimybę kurti garsus pasitelkiant elektroniką. Ne tik juos kurti, bet ir įtraukti į savo kūrybos procesą. Šiais laikais tai tampa platesne idėja ir aš esu laimingas galėdamas išlaikyti ją labai atvirą.

– Savo dirbtuvėse kalbėsite apie klausymąsi ir girdėjimą. Kuo tai skiriasi?

– Tai dar vienas sudėtingas klausimas. Savo dirbtuvėse norėčiau atskleisti idėją, kad klausymasis vyksta ne tik ausimis, bet ir visu kūnu. Mes kaupiame patirtis labai skirtingais būdais. Dažniausiai jei mes esame labai susikaupę ir skiriame dėmesio vienam dalykui, mes tai darome naudodamiesi visu kūnu. Klausymasis, tai fizinis būdas susikoncentruoti.

Moderniame pasaulyje mūsų dėmesys paskirstytas į labai daug dalių, mes judame labai greitai, bet pasitelkę šias idėjas apie klausymasį, mes galime gyvenimo patirtis pajusti kitaip, labiau susikoncentruoti.

– Kaip išmokti išgirsti visus mus supančius garsus?

– Mes girdime garsus savo ausimis, bet susikoncentruojame ir atkreipiame dėmesį naudodamiesi savo kūnais. Jeigu leistume savo mintims klaidžioti savarankiškai, suprastume, kad jos juda prie skirtingų dalykų labai greitai, mums to net nesuprantant. Todėl klausymą mes galime naudoti kaip meditacijos formą. Vaikščiojimas taip pat gali būti meditacinis, jeigu mes tai darome specialiu būdu. Taip pat yra ir su klausymusi. Tai daug praktikos reikalaujantis įprotis. Kartais smagu tai daryti su žmonėmis, aptarti ir pasišnekėti apie savo patirtis. Praktikuoti klausymąsį yra daugybę būdų. Vienas variantų – klausytis visų garsų aplink save ir išsirinkti vieną patinkantį labiausiai, po to prie šio garso pridėti dar kelis. Tai vienas iš būdų klausantis vieno garso, nepamiršti garsų visumos.

– Taip pat festivalyje vesite paskaitą apie garso sampratą skirtingose kultūrose. Ką galite pasakyti apie lietuvių garso suvokimą?

– Norėčiau pakalbėti apie muzikinio garso ir triukšmo idėją. Kalbant ne tik apie tradicinę lietuvišką muziką, bet bendrai apie europietišką. Mes esame pripratę klausytis instrumentų ir keistai žiūrime į pašalinius garsus. Kitos šalys turi šiek tiek kitokį požiūrį. Taip atsiskleidžia skirtingas garsų grožio suvokimas. Turiu labai daug patirties kalbant apie japonišką muziką, gyvenau šioje šalyje 4 metus ir studijavau jų tradicinę muziką. Instrumentai ten atlieka didelę dalį kompozicijos, bet taip pat muzika yra derinama su gamtos garsais, kaip antai vėjo ar vabalų skleidžiamais garsais. Tai labai vertinama jų kultūroje, tad skirtumas nuo Europos yra labai didelis.

– Ar norite ką nors perduoti festivalio „Yaga Gathering“ dalyviams?

– Visi atvykę į festivalį turėtų aplankyti mus prie Koncepto scenos. Garantuojama puiki patirtis ir įdomūs žmonės. Kviečiu visus prisijungti prie mano vedamų dirbtuvių ir paskaitų apie gebėjimą klausytis. Galiu atskleisti, kad dirbtuvių metu naudosimės mažais mikrofonais bei telefonais ir kartu kursime įvairias garso kompozicijas. Šios dirbtuvės truks dvi dienas, o jose sudalyvauti galės ribotas žmonių skaičius, tad kviečiu registruotis, jei norite tapti šio eksperimento dalimi.

Festivalis „Yaga Gathering“ vyks liepos 28 – rugpjūčio 1 dienomis Varėnos raj., Ežeraičio miške, prie Spenglos ežero.

 

Publikuota 

Neringa Stoškutė: ,,Muziejus neprivalo būti fizinė institucija”

Kas yra muziejus šiandien, kaip jis suprantamas visuomenėje ir politikoje, koks turėtų būti šiuolaikiškas muziejus..? Apie tai ir apie asmeninį santykį su muziejumi kalbamės su Neringa Stoškute – daugiametę patirtį turinčia dizaino, šiuolaikinio meno eksperte, parodų kuratore, šiuo metu studijuojančia menotyros krypties doktorantūrą VDU ir atliekančia Lietuvos dailės muziejų tyrimą.

Ar prisimeni savo pirmajį apsilankymą muziejuje? Koks jis buvo?

Iš vaikystės prisimenu ryškiausią apsilankymą Velnių muziejuje būnant šešerių-septynerių metų amžiaus. Kartu su mama ,,keliavome” nuo vieno eksponato prie kito, o ji man pasakojo vis kitas lietuvių liaudies pasakas: apie velnią ir bobą, kaip velnias apgauna žmogų ir pan. Dėl šių jos pasakojimų kiekvienas eksponatas atgijo ir įsivaizduodavau juos kaip trumpus filmus, gyvus siužetus. Vėliau, jau būdama suaugusi, apsilankiau Velnių muziejuje ir pasigedau visų girdėtų istorijų, nes buvau įsitikinusi, kad mama visas jas skaitė objektų aprašuose. Tačiau jokių aprašymų nebuvo, ji viską man pasakojo iš atminties!

Taip pat neišdildomą įspūdį vaikystėje paliko gyvūnų iškamšos Tado Ivanausko Zoologijos muziejuje. Įdomu, kaip jos atrodo dabar, reikės vėl kada apsilankyti…

Ne tik Tavo studijos, bet ir darbas užsienyje buvo susiję su dizainu. Tad kodėl Lietuvoje pasirinkai tyrinėti būtent dailės muziejus?

Visų pirma todėl, kad Lietuvoje nėra dizaino muziejų (juokiasi), o antra, dailė ir dizainas labai artimos sferos. Dažnai tekdavo vykdyti projektus, kurie buvo susiję tiek su dizainu, tiek su daile, o ir iš visų meno formų labiau domėjausi daile nei šokiu, teatru, architektūra ar kt.

Ką netikėto atradai tyrinėdama? 

Tyrinėdama galėjau pažvelgti į muziejų ne iš teorinės pusės, kaip muziejininkė, ekspertė, ką dariau ligšiol studijuodama, o iš praktinės – lankytojo akimis – bei išsiaiškinti, kaip veikia kultūros politikos mechanizmas Lietuvoje. Studijuodama užsienyje turėjau mažai žinių apie Lietuvos muziejų veiklos kontekstą, tad doktorantūros studijos Vytauto Didžiojo universitete suteikė galimybę į tai įsigilinti bei pritaikyti turimas teorines žinias, pagrįstas Vakarų Europos muziejų praktika.

Ko paprastas lankytojas nežino, nemato..?

Lankytojas nežino ir nemato labai daug. Nemato muziejaus kasdienybės: muziejininkų ir kuratorių darbo, ekspozicijos ar muziejaus programos paruošiamųjų darbų, eksponatų išpakavimo, supakavimo, jų restauravimo… Jis mato tik galutinį produktą – ekspoziciją.

Kaip muziejus suprantamas Lietuvos kultūros politikoje? Ir kokius skirtumus matai lyginant su užsienio šalimis?

Lietuvos kultūros politikos dokumentuose muziejus apibrėžiamas kaip švietėjiška institucija, kurios pagrindinis tikslas – kaupti, saugoti, tirti, eksponuoti bei populiarinti. Lyginant Baltijos šalis, jų muziejų įstatymai gana skirtingi. Nepaisant to, kad Tarptautinės muziejų tarybos nutarimu muziejus yra apibrėžiamas kaip sociali, atvira institucija, prieinama visiems, kartu atliekanti ir pagrindines funkcijas: saugoti, tirti, eksponuoti, tačiau kiekviena šalis savaip tą interpretuoja ir pritaiko. Štai Estijos muziejų įstatymas yra labai artimas šiam – jame teigiama, kad muziejus turi būti prieinamas ir specialių poreikių turintiems asmenims. Tuo tarpu Latvijoje muziejus apibrėžiamas taip pat kaip Lietuvoje – kaip švietėjiška, moksliška institucija, bet dar pridedama, kad kultūros vertybės turi būti tikslingai panaudojamos, turint omenyje ryšį su lankytojais, tad linkstama prie socialinio aspekto. Kai, tuo tarpu, Lietuvos muziejaus įstatymas parašytas 1995 m. ir, nors taisytas ne kartą, vis dėlto, pagrindas išlikęs toks pats – apie jokį atvirumą, socialumą, prieinamumą, vertybių tikslingą panaudojimą nėra net užsimenama.

Ką reiškia „socialus muziejus”? Koks jis turėtų būti..?

Pirmiausia, tai reiškia tarnavimą, atvirumą, prieinamumą visuomenei ir įvairiems jos segmentams bei jų poreikių tenkinimą. Tai reiškia, kad muziejaus samprata kinta nuo orientavimosi į objektus, jų kaupimą ir saugojimą, o tuo pačiu ir uždarumą bei autonomiškumą. Dabar muziejai atsigęžia į lankytojus, tarnauja jiems ir naudoja kultūros vertybes kaip priemonę švietimui, informavimui.

Muziejus neprivalo būti fizinė institucija, jis gali būti įvairių formų. Jau gerą dešimtmetį populiarėja ekomuziejai, edukaciniais pagrindais susikūrusios bendruomenės, galima kalbėti ir apie virtualius muziejus.

Itin svarbia tampa komunikacija su visuomene – muziejus turi būti ne mokytojas, o veikiau pagalbinininkas, fasilitatorius, tiltas, nutiesiantis kelią į žinias.

Taip pat svarbus universalumas, prieinamumas visiems, kad žmogus, atvykęs iš užsienio, kitos kultūros, suprastų komunikuojamą idėją. Komunikacijoje daug įtakos turi ir technologijos, kurios naudojamos kaip papildomas informacijos šaltinis. Be to, socialiniai tinklai turėtų būti naudojami ne reklaminiais tikslais, kas daroma šiuo metu, o bendravimui su muziejaus bendruomene, skirtingomis auditorijomis. Šiuo metu muziejų ekspozicijose trūksta aktualesnės kontekstinės informacijos, audiogidų, įvairesnių būdų susipažinti su ekspozicijomis, nes salių darbuotojos nelabai ką žino. Tačiau tai privalo pasikeisti – juk keičiasi ir patys muziejai, jų vadovai jau kalba apie tapimą labiau socialine institucija. Bet manau, kad būtent muziejų įstatymas, kaip aukščiausias politinis dokumentas, turėtų įpareigoti muziejus taip elgtis, o ne atvirkščiai.

Ar pati visuomenė pasirengusi interaktyvumui? Ar kėlimasis į elektroninę erdvę nesukels grėsmės fizinių muziejų išnykimui?

Šiuolaikinė visuomenė, ypač jaunoji karta, jau seniai interaktyvi. Idėjų, kaip išlaikyti tradicinį muziejų, visada yra. Didesnė problema – muziejų prieinamumas, nes jie nėra matomi kaip atviros institucijos. O ar muziejus išnyks kaip fizinė erdvė – priklauso nuo muziejaus santykio su auditorija, kiek jis yra fizinė erdvė, o kiek virtuali. Didesnė problema yra muziejai, kurie nežino, kaip tikslingai panaudoti naująsias technologijas ir socialines medijas. Žinoma, trūksta specialistų, žmogiškųjų, laiko, finansinių išteklių… Bet tai ne priežastis. Reikia atrasti būdų išlikti aktualiems.

Ar visuomenė noriai lankosi muziejuose..?

Žmonės visuomet ieško būdų kaip turiningai praleisti laiką, savišvietos vietų, o muziejus būtent ir yra tokia erdvė. Pagausėjus edukacinių užsiėmimų, jaučiamas pagyvėjimas – lankosi ne tik mokytojos su moksleiviais, bet atvyksta ir grupės iš Trečiojo amžiaus universitetų. Ateina ir šeimos, nes suvokia, kad muziejus yra draugiška, jauki, aktuali vieta ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

O Tu pati dažnai lankaisi muziejuose? Kokiuse? Ko ten ieškai ir ką randi..?

Muziejai ir lankymasis juose yra mano gyvenimas – mano darbas ir laisvalaikis, o žmonės, kurie sugeba suderinti šiuos du dalykus, yra labai laimingi. Tad šiuo metu esu labai laiminga (juokiasi). Lankymasis muziejuje man yra laisvalaikio praleidimo forma, ateinu čia kartu su šeimos nariais ar draugais. Nors lankausi įvairaus pobūdžio muziejuose, pirmenybę teikiu dizaino, dailės muziejams, mažiau – istoriniams, bet jei ten vyksta įdomus renginys ar paroda, tikrai nepraleidžiu progos apsilankyti ir čia.

Kokius keisčiausius muziejus esi aplankiusi?

Keisčiausias būtų tas pats Velnių muziejus – vienintelis tokio pobūdžio Europoje. Taip pat išskirčiau Erotikos muziejų Paryžiuje bei Museum of Broken Relationships, kurį aplankiau Londone. Pastarasis dviejų menininkų iniciatyva, siekusių įamžinti buvusius santykius, įsteigtas Zagrebe, Kroatijoje. Menininkai priima iš žmonių įvairius objektus, bylojančius apie tai, kaip ir kodėl žmonės išsiskyrė. Tad ekspozicija ne tik nuolat keičiasi, bet ir keliauja po įvairius miestus.

Tai muziejai tampa mobilūs..?

Taip, tai yra viena iš kitokių, ne fizinės erdvės, institucijos formų, nors iš dalies primena parodą, tačiau yra laikomas muziejumi, nes turi savo rinkinį.

Kalbėjai apie Estijos ir Latvijos atvejus, o kokia situacija kitose Europos šalyse, ko galėtume pasimokyti..?

Labai skiriasi visuomenės požiūris į muziejų. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje muziejus yra laikomas laisvalaikio praleidimo forma. Čia lankosi šeimos, norinčios praleisti laiką kartu, mokytis, susipažinti su menu, istorija, mokslo atradimais, technologijomis… Teko pastebėti, kad tėvai vaikų klausinėja, ką šie mato, ką, jų manymu, vienos ar kitos formos, spalvos reiškia, o tai leidžia vaikui geriau suprasti, įsisąmoninti kūrinio idėją. Tuo tarpu Lietuvoje to nematau. Tačiau ateityje, tikiuosi, kad ir Lietuvoje išsiugdys bei užaugs lankytojų karta, panaši į Didžiosios Britanijos atvejį (šypsosi).

Tai galima sakyti, kad šeima turi didelę įtaką muziejaus įvaizdžio formavime? 

Taip. Kaip ir mano pasakojime apie vieną įsimintiniausių apsilankymų Velnių muziejuje. Tačiau ir pats muziejus daro didelę įtaką. Lietuvoje buvo atvejis, kuomet su darželinukais lankėmės interaktyvioje parodoje, kurioje buvo galima viską liesti. Tačiau vaikams sugužėjus prie vieno eksponato, salės prižiūrėtoja pradėjo kelti balsą: ,,atsargiai, nelieskit..!” Nors vaikai elgėsi labai atsakingai. Po apsilankymo priėjo mergaitė ir sako: ,,man ta teta labai baisi”. Tad koks vaikui lieka atsiminimas? Turi pasikeisti požiūris į lankytoją, o tuomet ir muziejaus įvaizdis pasikeis.

Kaip kiekvienas iš mūsų – tiek lankytojas, tiek muziejaus darbuotojas – galėtų prisidėti prie to įvaizdžio gerinimo? 

Iš muziejų pusės turi pasikeisti komunikacijos forma su lankytojais, kad pasikeistų jų požiūris į muziejų, kad jis būtų matomas kaip atvira, visiems prieinama institucija. Taip pat muziejams reikia tapti jaukesnėmis, atsipalaidavimui, savišvietai skirtomis vietomis. Kalbu ne tik apie ekspozicijų modernizavimą, tačiau ir kitus, galbūt, mažiau sureikšminamus ar pastebimus aspektus, pavyzdžiui, lankytojams teikiamų paslaugų pagerinimą. O visuomenei patarčiau vietoj laisvalaikio Akropolyje rinktis muziejų.

Kaip manai, kaip muziejams pavyks prisitaikyti? Pozityviai ar pesimistiškai žvelgi į jų ateitį?

Labai opitimistiškai žiūriu (juokiasi). Nes niekas nestovi vietoje, viskas progresuoja, tobulėja. Gal šiuo metu ir jaučiama stagnacija, bet su laiku, manau, tas pasikeis. O kai muziejai pradės keistis, keisis ir visuomenės požiūris į juos.

Kalbino Kristina Ižganaitytė

Publikuota www.bernardinai.lt

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos