• Titulinis
• Visos naujienos

Ar menui reikia paaiškinimo?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto organizuotų „VDU kultūros dienų“ metu vyko diskusija ,,Ar menui reikia paaiškinimo?“, atskleidusi skirtingas meno lauko žmonių nuomones, požiūrius į meno suvokimą, inspiravusi naujus poleminius klausimus.

Diskusijos dalyviai: diskusijos moderatorė – VDU Menų fakulteto profesorė Rasa Žukienė; Erika Drungytė – poetė, literatūrologė, kultūros žurnalo „Nemunas“ vyriausia redaktorė; Vaida Stepanovaitė – kultūros operatorė, meno vadybininkė, projektų erdvės „Kabinetas“ įsteigėja; Agnius Jankevičius – režisierius, meninio sindikato ,,Bad Rabbits“ įkūrėjas; Rolandas Rimkūnas – VDA profesorius, menininkas, dirbantis estampo ir grafinio dizaino srityje.

Rasa Žukienė (R.Ž.): Šiais laikais meno aiškinimas įgavo labai įvairias formas. Ilgą laiką egzistavo menininkai ir meno kritikai: užtekdavo vienam kurti, kitam diagnozuoti. Šiandien tai yra platesnis dalykas, atsirado nauji visuomenės poreikiai – supažindinti, paaiškinti, sudominti, kurti menininko sėkmės istorijas ir t.t. Atsiranda ne tik meno kritikas, bet ir meno mediatorius bei daugybė kitų meno lauko veikėjų. Santykiai tarp jų ir menininkų dažnai būna sudėtingi. Koks Jūsų santykis su tekstais, kuriuos randat apie savo kūrinius?

Rolandas Rimkūnas (R.R.): Man jie svarbūs. Tam tikrais atvejais tai galima būtų vadinti ir bendraautorystė: tu užsiimi menine veikla, kažkas kitas rašo ir atsiranda platesnis idėjų, kažkokių siekinių perteikimas. Teksto žmonės man yra svarbūs. Pavyzdžiui, Kęstutis Šapoka, Odeta Žukauskienė. Man aktualu, ką jie mąsto, rašo, kaip ir tai, kad kritikai mane vertintų konstruktyviai, nes jeigu jie rašys tik teigiamai, kažkas bus netikra.

R.Ž.: Bet tekstai yra toks dalykas, kad vienus jie gali padaryti laimingus, kitus – sudirginti. Kaip jūs reaguojate?

Agnius Jankevičius (A. J.): Kai buvau jaunesnis, tik baigęs studijas, santykis buvo jautrus. Bet šiandien, pasikeitus situacijai, tapo populiaru kalbėti apie virtualias bendruomenes. Mano nuomone, teatro srityje aktoriai, režisieriai, kritikai, teatrologai skrieja absoliučiai skirtingose orbitose. Tai skirtingi barai. Prieš kurį laiką, aš labai rimtai galvojau apie tai, kuo mes iš viso susiję, ką čia vaidinam vienas prieš kitą, ką žaidžiam? Paskui pradėjau galvoti ir taip manau iki šiol, kad, tiesą pasakius, aš nepasikliauju niekuo, išskyrus savo sąžinę.

R.Ž.: Ar kritikų sąžinė Jums nekelia pasitikėjimo?

A.J.: Ne, nekelia. Aš apie viską galvoju labai paprastai. Pavyzdžiui, susitinka dviejų profesijų atstovai, kurie turi kažkokią bendrą problemą. Ir jeigu ji yra iš tikrųjų, jie yra suinteresuoti ją išspręsti, o ne įrodyti, kas aš esu.

R.Ž.: Šiais laikais yra nemažai tekstų, kurie nenukreipti į meno kūrinį arba kūrėją, o jų objektas yra pati kritika. Paprastai sakant, kritikas rašo meno kūrinį, atsispirdamas nuo menininko sukurto kūrinio. Man atrodo, kad šios pozicijos labiausiai nenori suprasti kūrėjai, kurie galvoja, kad menotyrininkas visada eina paskui.

Erika Drungytė (E.D.): Aš nesutinku. Puikiai žinom, kaip vyksta kaita istoriniame laike, kaip atsiranda nauji dalykai ir kaip jie pradeda naują epochą, stilių, žanrą. Dabar esame tokioje keistoje situacijoje, kada yra šioks toks pasimetimas, nes nėra griežtų ribų, rėmų. Vietoje to yra tarpdisciplininis menų santykiavimas, kuris viena vertus reiškia, kad yra bendroji kūryba, kur vyksta vienas bendras kūrimo procesas: kritikas, kaip sakote, turi sukurti meninį tekstą, o žiūrovas – pasikrauti, priimti dalį meno į save ir išėjęs vėl komunikuoti. Kita vertus, egzistuoja situacijos, kai kritikos darbai yra rašomi dėl pačios kritikos ir mokslinius darbus skaito tik mokslininkai. Eilinis žmogus to darbo perskaityti negali ir, tiesą sakant, jam, kaip ir menininkui, tai visiškai neįdomu. Tokie darbai rašomi tik dėl akademinio laipsnio: darbai sau, menas sau, bendruomenė sau. Šitas nekomunikavimas, pripažinkim, vis dar tebeegzistuoja.

Birutė Letukaitė (B. L.): Mintis, kad kritikas tekstą rašo kaip meno darbą, man atrodo visiškai
neteisinga. Daugumoje straipsnių tu matai žmogų, kuris per savo tekstą stengiasi atskleisti visas savo turimas žinias. Būna atvejų, kai jis net nepradeda nagrinėti kūrinio, o tik įvairiais aspektais rodo savo erudiciją. Nors kritikos užduotis turėtų būti padėti būsimam žiūrovui vaikščioti kūrinių keliais, padėti jam susivokti.

R.Ž.: Bet ar blogai, kad specialistas turi žinių? Ar jis turi pasilaikykit tas žinias sau? Žinios yra reikalingos, tik, tikriausiai, yra svarbu, kaip jas išdėstyti, pateikti?

Vaida Stepanovaitė (V.S): Manau, kad nesutarimai kyla todėl, kad mes neapsibrėžiam, apie kokius tekstus kalbam. Vieni kalba apie apžvalgas, kurios skirtos paaiškinti, kas vyko, vaidino ir pan. Kiti, apie monografijas, kurios skirtos mokslo bendruomenei, recenzijas ir skirtingus žiniasklaidos kanalus. Dar kiti – apie meno mediaciją, kuri siekia ištransliuoti mintį per tam tikrą tekstą tam tikrai auditorijai. Mes negalime visų šitų tekstų vertinti pagal tuos pačius kriterijus. Svarbu apsibrėžti, kokią funkciją turi atlikti tas tekstas.

E.D.: Diskusijos klausimas – ar reikia aiškinti meną? Kam aiškinti? Jeigu akademikas aiškina akademikui, tai viena situacija, jeigu menininkas menininkui – kita. Bet jeigu mes aiškinam meną meno vartotojui ir norim to meno vartotojų kuo daugiau, tai mūsų kalba turi būti tokia, kokia mes kalbamės kasdienybėje. Mes turim puikių kodų, kad būtume pakankamai intelektualūs, bet ir išlaikytume šou elementą kalboje tam, kad pritrauktume ir parodytume norimus meno aspektus. Kalba, kuria aš kreipiuosi į eilinį žmogų, į vartotoją, turėtų būti keičiama. Menas gali būti apipasakojamas, rodomas, čiupinėjamas. Galimos įvairios formos. Juk turint daug žinių galima pasakoti integruotai, cituojant kitus tekstus, bet tuo pačiu suprantamai. Čia ir yra svarbiausias klausimas.

V.S.: Bet mes turime žinot savo auditoriją. Be to, o kas yra meno vartotojas? Ar kitas menininkas nėra tas pats meno vartotojas? Jeigu tekstas yra skirtas visiems, tai reiškia niekam. Auditorijų yra žymiai daugiau ir su įvairiais išsilavinimo lygiais.

R.Ž.: Mūsų spaudoje – begalė pristatomojo pobūdžio tekstų. Tai yra nuobodu. Jie nors kiek labiau įsigilinusiam į meno sferą žmogui nieko neduoda. Dėl to norisi, kad tekstas būtų ir kūrybiškas. Juk tekstai apie meną tikriausiai turėtų skatinti kažkokį kūrybinį pradą žmoguje?

V.S.: Taip, vertingas tas tekstas, kuris suteikia papildomo konteksto. Gal nebuvai kokioje nors parodoje, bet tau staiga atveria, kad kažkada buvo panaši paroda, gal prieš dešimtmetį. Nebūdamas menotyrininkas, to nesužinotum. Kai skaitai gerą recenziją, aplanko tas malonus atradimo džiaugsmas. Gerai, jeigu ir paties kritiko erudicija ten jaučiama, jeigu tau leidžia atrasti dar daugiau.

R.Ž.: Šiuolaikinis menas yra idėjų menas arba idėjų žaidimas, o tai daliai žmonių yra nepriimtina ar neįdomu. Žiūrovai jau yra išmokę suprasti, kaip atrodo modernizmas: potėpiai, gestai, koloritai, erdvės ir t.t. Bet dabar vietoje to jiems siūloma mąstyti, analizuoti, žaisti prasmėmis. Menas dažnai siejamas ir su laisvalaikiu, atsipalaidavimu.

E.D.: Dėl išplaukusių ribų, tam tikrų suskirstymo, mes pamirštame, kad menas turi daugybę funkcijų ir jos visos yra galimos – estetinė, žaidybinė, socialinė. Dabar menas atveria daugybę dalykų ir dažnai kyla supratimo ir nesupratimo konfliktas tarp kartų, kurios vertina, turi savus lūkesčius.

Jeigu pradėjome kalbą, ar reikia meną aiškinti, gal reikia pagalvoti ir apie to subjekto, kuris tą meną priima poziciją: kiek jo vidus yra pilnas, kiek jis gali manipuliuoti istoriniais artefaktais ir suvokti šiuolaikinę erdvę, ar jis tik pradėjo domėtis meno lauko, ar jau turi pakankamai žinių šioje srityje.

B.L.: Galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Prieš keletą metų patekau į vieną iš „Kauno bienalės“ parodų, kur Virginija Vitkienė vedė ekskursiją po galeriją. Ėjome prie kiekvieno eksponato ir ji apie kiekvieną jų išsamiai pasakodavo, atverdama tokius klodus, kad aš, neįsigilinus į tą sritį, net nebūčiau supratusi, į kurią pusę man kreipti savo mintis. Po šios ekskursijos supratau, kad jeigu tu papuoli į visiškai kitą sritį, tai tokios edukacijos tau atveria kelius, kuriais tu paskui gali žygiuoti. Aš už tokį meno aiškinimą.

V.S.: Neretai būna, kad ateina žmonės į galeriją ir klausia: „Kaip aš turėčiau suprasti šią parodą? Ar teisingai supratau kūrinio prasmę?“ ir pan. Tokiu atveju reikia ne aiškinti, o pasakoti. Pasakoti apie menininką, apie kontekstus, taip nepaliekant tik vieno žiūros taško. O ir patys menininkai nenori, kad jų kūrinys būtų suvokiamas vienakryptiškai.

R.R.: Menas kuriamas žmonėms, todėl jis turėtų būti pilnavertiškai grąžinamas ir į mokyklas, kur neturėtų būti vertinamas balais. Žmonės turėtų išmokti kurti, būti kūrėjais ir tuo pačiu vartotojais. Meną reikėtų suvokti kaip savo būties ir savasties dalį.

Vaida Milkova: Žiniasklaidos priemonėse yra gausu savireklamos, viešųjų ryšių tekstų – visi žvaigždės, genijai ir jų kūryba tiesiog nuostabi. Todėl grįžtant prie diskusijos temos, manau, būtų svarbu susitarti dėl terminų. Gal būtų aiškiau, jeigu kalbėtume konkrečiais pavyzdžiais. Teatro srityje tokiu pavyzdžiu galėtų būti Romeo Castelluci kūrinys „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Nors Lietuvos publika dar net buvo mačiusi pastatymo, bet viešoje erdvėje jau buvo pradėta formuoti nuomonė, koks tai yra blogas spektaklis. Dailės srityje, kaip pavyzdį galėčiau įvardinti būti Evaldo Janso performansą su ėriuku, kurį sustabdė gyvūnų teisių gynėjai. Daugelis kvestionavo, jei dėl meno yra aukojami gyvūnai, tai gal netrukus bus pradėti aukoti ir žmonės? Visgi, tam tikros ribos egzistuoja. Dar vienas įdomus kūrinys, kurį pamačiau „Kauno bienalėje“, buvo italų menininkės Silvia Giambrone nufilmuotas performanas, kurio metu moteris sau prie kūno prisisiuvo apykaklę. Jį buvo galima suprasti labai primityviai, paprastai, bet perskaičius aprašymą supranti, kad menininkė kalbėjo apie rėmus, į kuriuos esame įspraudžiami ir kurie kartais gali būti labai skausmingi.

R.Ž.: Jūs iškėlėte aktualius klausimus apie šiuolaikinio meno etiką, tačiau čia jau galėtų būti kita diskusija. Man atrodo, šio susitikimo metu susitarėme, kad meno pristatymas turėtų būti labiau niuansuotas, pritaikytas skirtingoms auditorijoms, atitikti leidinio ar renginio pobūdį. Manau, kad išryškėjo vieninga visų dalyvavusių nuomonė, jog kultūra, menas šiais laikais yra sudėtingi, nevienaprasmiai reiškiniai, o publika, juos stebėdama, nevisada jaučiasi tvirtai. Todėl reikalingi profesionalūs meno žinovai, kurie galėtų paaiškinti, užvesti ant tam tikro kelio, kuriuo einant atsirastų patyrimas, suvokimas.

Publikuota: 15min.lt

Nuo Žemaitijos iki Degančio žmogaus 2016 | Romualdas Požerskis

Šių metų sausio 14–vasario 19 d. Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16) vyko labiausiai miestelėnų ir miesto svečių lankoma paroda „Geriausias 2016 metų kūrinys“. Anot fotografijos klasiko, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Romualdo Požerskio, tai – tarsi kūrybinė Kauno menininkų ataskaita už praėjusius metus. Savo darbą, didžiulio formato fotografiją (200x200cm), pavadintą „Žemaitija – Nevada 2016“, parodoje eksponavęs fotomenininkas sutiko pasidalyti šio parodos lankytojų susidomėjimą kėlusio kūrinio gimimo aplinkybėmis. „Gavęs individualią valstybinę stipendiją vizualizuoti nedidelę centrinės Žemaitijos dalį, visus 2016 metus fiksavau tą regioną. Taip pat praėjusiais metais šeštą kartą dalyvavau šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“ ir radau daug sąsajų, jungiančių Žemaitiją ir Nevadoje (JAV) vykstantį festivalį“, – teigia fotomenininkas.

Kodėl Žemaitija?

Paklaustas, kodėl iš visų Lietuvos etnografinių regionų pasirinko Žemaitiją, R. Požerskis susimąstė: „Galvoju, kad Žemaitija vis tik yra archajiškiausias kraštas, turintis visai kitokį dialektą, išsiskiriantis sudėtinga žmonių mąstysena, be to, tai – mano mamos tėviškė. Žemaičiai yra išlaikyti, nepuolantys draugauti, tad tik neskubant galima rasti priėjimą prie jų.“ Fotografas pripažino, jog ir kurdamas vieną garsiausių savo fotografijų serijų „Atlaidai“, daugiausia atlaidus fiksavo Žemaitijoje, kadangi būtent čia jie jam pasirodė esą autentiškiausi, net persmelkti pagoniška dvasia. Anot fotomenininko, šis kraštas ir mūsų dienomis išlieka paslapties sinonimu, simboliu: „[…] prie to, turbūt, nemenkai prisidėjo istorinės aplinkybės – Žemaitija daug kartų buvo atiduota kryžiuočiams, tačiau vis tiek išsikovojo laisvę.“ Šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Juodosios uolos dykumoje, Nevadoje, taip pat gaubiamas paslapties, kadangi papasakoti apie jį neįmanoma – „joks pasakojimas nepadės šio festivalio atskleisti – net pats daug kartų dalyvavęs negaliu jo suvokti“, – pastebi menininkas. Kalbėdamas apie darbą „Žemaitija – Nevada 2016“, fotografijos klasikas neslėpė: „Mano idėja – pabandyti atrasti, kas jungia šiuos du paslaptingus kraštus.“

Žemaitijos atspindžiai Nevadoje

R. Požerskis pasakoja, jog lietuvių stovykloje „Lituanica Birds camp“, savaitei kasmet įkuriamoje Juodosios uolos dykumoje, šalia Lietuvos trispalvės bei stovyklos vėliavos plevėsuoja ir Žemaitijos vėliava, kadangi lietuvių gretose – nemaža žemaičių. Dar vienas Žemaitijos simbolis, puošiantis lietuvių stovyklą, – naktį šviečianti maža medinė koplytėlė, sulaukianti didžiulio festivalio dalyvių susidomėjimo. Beje, fotomenininko R. Požerskio teigimu, lietuviai į savo stovyklą pritraukia itin daug žmonių žemaičių blynų kepimo dieną bei į lietuviško samagono vakarėlį. „Iš Lietuvos mes vežamės specialius mišinius, paruoštus šiems blynams kepti. Tiesą sakant, jau juos bekepant nusidriekia milžiniška eilė norinčiųjų paragauti. Taip pat rengiame lietuviško, galima sakyti, žemaitiško samagono vakarėlį, vadinamąjį moonshine vakarą; amerikietiškai samagonas – moonshine, jų žargonu tariant, prie Mėnulio šviesos varytas. Ateinančius svečius pasitinka gyva muzika – šiais metais grojo Jurgis Didžiulis. Atsivežę juodos duonos, kartu su kitu lietuvišku kulinariniu paveldu ja vaišiname susirinkusius.“ Fotografas pridūrė, jog net patys festivalio organizatoriai tiek blynų kepimą, tiek šį vakarėlį yra įtraukę į kūrybinius projektus.

Sąsajos

Pasak R. Požerskio, šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“ kuria bendruomenę, socialinius santykius ir skatina kūrybinį aktyvumą. Jis sakėsi ir Žemaitijoje atradęs miestelių, tai – Tverai, Medingėnai, Žarėnai, Varniai, kuriuose įsikūrusios aktyviai veikiančios bendruomenės, puoselėjančios ir saugančios senas tradicijas, rengiančios įvairias šventes. Vykdydamas Žemaitijos vizualizacijos projektą, garsus fotomenininkas 2016-aisiais užfiksavo beveik 10000 kadrų. „Degantį žmogų“ jis fotografavo savaitę, tačiau namo parsivežė panašų kiekį fotografijų. „Pati festivalio idėja – parodyti, kad viskas – laikina, todėl atsisakoma vartotojiškos kultūros, santykių. Šį laikinumą pabrėžia „Degančio žmogaus“ kulminacinis taškas – didžiulės skulptūros sudeginimas. Tai taip pat ir atsisveikinimas su vasara, grįžimas į rudenį, į naujus darbus, į naujas idėjas.“ Kaip teigia R. Požerskis, didžioji dauguma festivalio dalyvių grįžta į Silicio slėnį, kuriame įsikūrusios garsiausios pasaulio bendrovės. Grįžę šie žmonės kurs naujus produktus, kuriais mes naudosimės kasdien. Tad šiuolaikinio meno festivalis, visų jo metu įgyvendintų projektų sunaikinimas – tai tarsi atsisveikinimas su praėjusiais metais, idėjomis ir bandymas išsilaisvinti, kad ateinančiais metais būtų galima kurti kažką nauja.

Anot pašnekovo, Užgavėnių tradicijų esmė panaši – vyksta kova tarp žiemos, Lašininio, ir pavasario, Kanapinio, kurios metu žiema nugalima, o tuomet ateina pavasaris, šviesa, šiluma, gyvybė. Ši šventė vargiai įsivaizduojama ir be Morės deginimo, persirengėlių, velnių, kaukių. „Vienas Užgavėnių motyvų Žemaitijoje yra blukio, seno kelmo, turinčio ryšį su žeme, gyvatėmis ir blogybėmis, vilkimas per kaimą, kuomet galiausiai jis išvelkamas ir sudeginamas.“ Fotografas prisimena, jog vienas lietuvių projektų, įgyvendintų „Degančio žmogaus“ festivalio metu 2011-aisiais, būtent, ir buvo didžiulio blukio vilkimas per dykumą, per visą festivalio erdvę. Kitais, 2012-ais metais, jame buvo pastatyta blukį vaizduojanti skulptūra, kuri galiausiai buvo sudeginta. „Lietuviai yra labai žinomi, turbūt, labiausiai ir išgarsėję šiuo projektu, nes pats Užgavėnių, kartu ir blukio, simbolis iš esmės atitinka „Degančio žmogaus“ simboliką – skulptūros, ugnis, persirengėliai, bylojantys apie atsimainymą, nuodėmių, nesėkmių, kitų blogybių sudeginimą.“

2013-aisiais Nevados dykumoje išdygo trijų šimtų paukščių skulptūra, skirta garsių žemaičių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-čiui paminėti. Festivalis taip pat garsėja įvairių procesijų gausa, kurių panašumą R. Požerskis įžvelgia su Žemaičių Kalvarijos atlaidais – šios procesijos trunka savaitę, lygiai tiek, kiek ir festivalis „Degantis žmogus“, fotomenininko neretai vadinamas amerikietiškais atlaidais. Matyt, dėl to, kad ir tradicine prasme suprantami atlaidai turi tikinčiųjų bendruomenės šventės pobūdį. „Žemaičių Kalvarijos atlaiduose žygiuojančias procesijas lydi triūbų orkestras. Nevados dykumoje vykstančiame festivalyje procesijas taip pat lydi orkestras, paprastai grojantis gerą bliuzą, o keisčiausia, jog skambesys panašus kaip Žemaitijoje“, – lygina menininkas.

R. Požerskį maloniai nustebino ir tai, kad mažame Žemaitijos miestelyje sutikti fizinės negalios paliesti žmonės pasirodė esą tokie pat apsišvietę, laisvi, kaip ir sutikti festivalyje „Degantis žmogus“: „Grūšlaukėje fotografavau porelę, kuri puikiai žinojo apie politinę, ekonominę, kultūrinę situaciją, kur ir kas vyksta. Žmonės, turintys fizinę negalią, tačiau tokie išsilavinę, viskuo besidomintys, gyvenantys šiuolaikinį gyvenimą.“

Dar vienas aspektas, fotografo nuomone, leidžiantis įžvelgti Žemaitijos panašumų su šiuolaikinio meno festivaliu Nevadoje – žmonių fantazija bei ryškūs šventiniai apdarai. Fiksuodamas vienos iš švenčių Tveruose akimirkas, fotomenininkas įamžino didžiulę karūną, simbolizuojančią Perkūną, kuri, anot jo, galėtų kuo puikiausiai kabėti ir festivalyje „Degantis žmogus“. Be to, Žemaitijoje žmonės kiemus gausiai puošia skulptūromis, galima išvysti ne tik liūtų, vilkų, arklių, zuikių, tačiau ir gulbių, sukurtų iš senų padangų: „Žmonės turi begalę fantazijos, todėl tai kažkuo primena festivalį, kuriame kiekvienais metais pastatoma per 300 fantastiškiausių skulptūrų.“ Fotografuodamas jis taip pat atkreipė dėmesį į nepaprastai ryškias mūsų tautinio kostiumo raštų spalvas. „Kalbant atskirai apie tautinių drabužių detales, jos yra labai labai spalvingos. Tai man irgi asocijuojasi su ryškių spalvų gausa „Degančiame žmoguje“.“

Dvasingumo aspektas

Turbūt, ne vieną skaitantįjį suintrigavo tai, jog garsųjį festivalį R. Požerskis vadina amerikietiškais atlaidais. Natūraliai kyla klausimas, kodėl? Fotografas pabrėžia, jog atlaidai – savotiška piligrimystė, pirmiausia, fizinė žmogaus kelionė, nes į kažkokią vietą reikia vykti, ar tai būtų Žemaitijos miestelis, ar dykuma Nevados valstijoje, JAV. „Kita kelionė – dvasinė, t. y. dalyvaudamas atlaiduose tu permąstai savo gyvenimą, tikslus, galiausiai, tai, kas esi […]. Jeigu dalyvauji visose atlaidų apeigose, tai labai stipriai tave paveikia, nes turi pabūti su savimi, apmąstyti savo gyvenimą ir daryti tai sąžiningai. Negali sau meluoti, nes tuomet nėra prasmės važiuoti – daugiau prarandi, negu gauni“, – pastebi R. Požerskis. Fotomenininkas toliau pasakoja, kad atlaidai, vykstantys Amerikoje, pirmiausia yra fizinis pabėgimas nuo komforto, kuomet atsiduriama visiškai kitokiose gyvenimo sąlygose – 40ºC karštyje, dulkėse, nuo kurių neįmanoma niekur pasislėpti. Antra, pakliūnama į nepaprastai geranorišką bendruomenę, kur žmogus negali nieko pirkti, nes viskuo, ką turi, dalijasi, kur nėra jokios agresijos, kur dominuoja visapusiškas įsitraukimas, betarpiškumas, savarankiškumas, atsakomybė, be galo stipriai išvystyta ekologinė drausmė: „Patenki į nesvetingą gamtos pasaulį, kurio negali pakeisti, kur turi pamilti karštį, dulkes. Kai išvažiuojant tave pasitinka plakatas „Grįžti į alternatyvų pasaulį“, netgi pradedi mąstyti, kuris pasaulis yra tavo pasaulis – ar tas, kuriame mes visi gyvename, ar šis, sukurtas savaitei.“

Pačiame šiauriausiame festivalio ploto taške, toli nuo viso šurmulio, triukšmo, kiekvienais metais yra statoma ir įspūdingo dydžio šventykla. Ten, anot R. Požerskio, draugiškai meldžiasi visų religijų išpažinėjai, vyksta procesijos, barstomi mirusiųjų pelenai, tekant Saulei švenčiamos vestuvės, prisimenama visa, kas žmogui brangu, atsižvelgiant į pasaulio skaudulius. Pernai metais buvo pagerbti ukrainiečių kariai, kritę už Ukrainos laisvę. „Ten tu jautiesi… Nežinau, būni tokiame šoke, nes čia pat netoliese grojo muzika, vyksta per naktį nesibaigiantys šokiai, gaubia nuolatinis triukšmas, o tu staiga pakliūni į tylą ir dvasinę oazę“, – prisimena fotomenininkas.

Tiesa, fotografas pabrėžia, jog festivalis „Degantis žmogus“, kuriuo siekiama savaitei sukurti utopinę visuomenę, kokios realybėje negali būti ir niekada nebus, pirmiausia yra įvairių šiuolaikinių kūrybinių projektų vieta: „Galbūt, čia susilieja pragaras ir rojus, nuodėmė ir šventumas. Kuomet šeštadienį deginama pagrindinė festivalio skulptūra, 70000 dalyvių džiaugiasi, glėbesčiuojasi, šaukia, šoka, važinėja garso kolonėlėmis pakrauti meno automobiliai artcarai, o kitą dieną, sekmadienį, kuomet deginama šentykla, tie patys 70000 žmonių verkia, tyli, negirdėti nė garso, kol visa šventovė nesudega, nesukrenta.“

Jau trisdešimt metų vykstančiame festivalyje bendruomenės dalyviai, garsaus fotomenininko teigimu, apsivalo dvasiškai, perkainoja gyvenimo vertybes. „Kai pirmą kartą festivalyje lankiausi su dukra Monika, ji kelias dienas buvo šokiruota, kol galiausiai pasakė: „Čia visi tave myli ir tu visus myli.“ Tokį pat šoką jaučiu kaskart ir aš, kuomet išgirstu archajišką žemaičių kalbą“, – prisipažįsta R. Požerskis.

Parengė Simona Zvicevičiūtė

Publikuota kamane.lt

Visuomenės modernėjimo ženklai tarpukario Lietuvos kurortuose | Viltė Migonytė-Petrulienė

Kauno istorija tarpukariu iki šiol išlieka svarbia, o gal ir ryškiausia, šio miesto identiteto dalimi. Tačiau 2016 metų lapkričio-gruodžio mėnesiais Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerijoje „101“ veikusioje parodoje „Modernūs Kauno kurortai tarpukariu“ buvo siūloma prisiminti ir kitą, plačiajai auditorijai dar mažiau žinomą, tuomet iškilusio modernaus miesto gyvenimo pusę – kurortus bei laisvalaikį. Tokia galimybė intriguoja, nes kurortų kultūra, galima tikėtis, turėjo kitokius socialinius ritualus, nei tuomet augančio miesto gyvenimas.

Taigi norisi klausti, kokius tarpukario visuomenės savitumus ir iki šiol mažai pažintus bruožus atskleidžia Kauno kurortų – Aukštosios Panemunės, Kulautuvos, Kačerginės, Lampėdžių – tuometinė plėtra?

Iš tiesų, moderni laisvalaikio kultūra ir pats kurorto fenomenas tarpukario Lietuvoje yra labai glaudžiai susijęs su moderniųjų idėjų sklaida ir modernia visuomene. Miesto aplinkoje tai pasireiškė aiškiomis funkcijomis ir funkciniu zonavimu. Tarpukariu buvo formuojamos atskiros erdvės pramonei, medicinai, švietimui, gyvenimui. Kurortai, kaip atskira funkcinė teritorija, atlieka labai svarbų vaidmenį kuriant modernią visuomenę. Tai liudija, visų pirma, kurortų, kaip atskiro funkcinio tipo, reglamentavimas XX amžiaus 4-ojo dešimtmečio pradžioje. 1932 metais priimtas Lietuvos kurortų įstatymas, kuriuo teisiškai įtvirtinta kurorto sąvoka ir poilsio kultūros kaip modernaus reiškinio pasklidimas po visą Lietuvą. Kurortai įsteigti bemaž visuose šalies regionuose. Taigi, šiuo dokumentu žymima simbolinė intensyvios kurortų modernizacijos laikotarpio pradžia. Stiprėjantis valstybės dėmesys higienos klausimams lėmė, kad sveikatingumo ir poilsio įstaigos tapo neatsiejama kasdienės socialinės infrastruktūros dalimi. Architektūra šiose zonose pritaikyta laisvalaikiui ir sanatoriniam gydymui. Jos tipų ir formų įvairovė yra vienas iš visuomenės modernėjimo ženklų, bylojančių apie jaunos šalies raidą, modernybės brandą.

Kurortų įteisinimo aspektas neabejotinai sugestijuoja ir tai, jog laisvalaikio kultūra ne tik laikinojoje sostinėje, jos apskrityje, bet ir likusioje Lietuvoje turėjo savo daugiau ar mažiau reguliuojamus socialinius ritualus. Todėl galima teigti, jog tam tikrais įstatymais buvo ne tik reguliuojama pramogų ir sveikatinimo praktika, bet ir veikiama bendra visuomenės elgsena. Šį faktą galima iliustruoti keliais pavyzdžiais iš tarpukario Kauno paplūdimių istorijos. 1923 metais Kauno miesto ir apskrities viršininkas priėmė privalomą įsakymą, kuriuo vyrams ir moterims buvo draudžiama maudytis drauge. Nepaklusę sulaukdavo administracinės atsakomybės – baudos iki 1000 litų arba mėnesio arešto. Įdomu tai, jog jau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje spauda mirgėjo žinutėmis apie laisvą žmonių elgesį Kauno paplūdimiuose. Miesto savivaldybė 1937 metais suskubo paaiškinti, jog kasmet vykdant patikrinimus kartu su Jachtklubo, kūno kultūros ir policijos atstovų komisija, nustatyta priežastis, kodėl negali būti bendrų maudyklų. Archyviniame dokumente įvardinama, kad Kauno paplūdimiai yra per maži. Jeigu jie būtų atskiriami, ribotųsi su pėsčiųjų takais. O, pasak komisijos, iš praktikos yra žinoma, kad padaužos savo nešvarias užgaidas tenkina fotografuodami pro priartinančius aparatus. Taigi, abiem atvejais matome: gyvenimas, verdantis miesto poilsio zonose, buvo prižiūrimas ir, dar daugiau, turėjo savo raidą, kurios sąlyga ir priežastis – modernėjanti ir laisvėjanti visuomenė.

Panašias tendencijas galima įžvelgti ir kituose Kauno kurortuose, pamėgtuose to meto sostinės gyventojų – Kačerginėje, Kulautuvoje, Lampėdžiuose ir didžiausiame iš jų – Aukštojoje Panemunėje. Iki 1935-ųjų didžiosios dalies sklypų nuosavybės teisės kurorte priklausė turtingesniems Kauno gyventojams ir Lietuvos karininkams. Beje, Aukštosios Panemunės populiarumą galima iliustruoti faktu, jog 1939 metais, lyginant su 1932‑aisiais, sklypų kainos buvo išaugusios net keturiais šimtais procentų. Taigi, per šiek tiek mažiau nei dešimtmetį, ši vieta iš smulkaus priemiesčio virto šurmulingu rekreaciniu sostinės rajonu, masiškai traukiančiu kauniečius ne tik pasilinksminti restoranuose, atgauti jėgas mineralinėse voniose ar J. Basanavičiaus parke, bet ir „perkelti“ savo buitį, neretai visam sezonui, atokiau nuo didmiesčio triukšmo ir dulkių.

Šiandien tarpukario Lietuvos laikinosios sostinės modernioji architektūra sulaukia vis daugiau miestiečių dėmesio ir pelno tarptautinį pripažinimą. Ar kurortų architektūra yra tokia pat įdomi ir, galbūt, išskirtinė tarptautiniame kontekste? Ar galėtume kalbėti ir apie tuometę kraštovaizdžio architektūrą ar net bendrą kurortų plėtros viziją, kurią vėl bandoma atgaivinti mūsų dienomis?

Šiandien ne tik atsigręžiama į Kauno tarpukario modernizmo architektūrą, bet ir jau nuspręsta sugrąžinti kurortinės teritorijos statusą Kulautuvai bei kitoms panašioms vietoms. Artėjantis Nepriklausomybės šimtmetis ne tik aktualizuoja tarpukario laikotarpio istorijos tyrimus, bet taip pat yra svarbi šiandienos kultūrinių procesų dalis. Kauno modernizmo „perlams“ reikia atrasti vietą dabartinėje, sparčiai besikeičiančioje visuomenėje. Lygiai taip pat, kalbant apie istorinę kurortų aplinką, reikia paminėti faktą, jog didžioji dalis išlikusių architektūros objektų yra mediniai. Dėl šios priežasties būtina akcentuoti šios statybinės medžiagos trapumo aspektą ir būtinus paveldosauginius sprendimus. Juk šiandieniame pasaulyje nenumaldomai auga poilsinių veiklų poreikiai, kurie lemia (neretai skausmingus) istoriškai susiklosčiusios fizinės aplinkos praradimus. Manau, kad mėginama atgaivinti kurortų plėtros vizija turi tiek pat atliepti šiandienos poilsiautojų poreikius, kiek ir privalo būti jautri autentiškai aplinkai. Savitą charakterį galima tęsti naudojant tradicinę statybinę medžiagą – medį, projektuoti, atsižvelgiant į tarpukariu susiklosčiusį natūralios gamtos ir pastatų santykį, taip pat ir aukštingumą bei, vizualine prasme, išlaikyti vilų charakterį, kurioms būdingos terasos, verandos, balkonai ir kiti elementai, suteikiantys pastatui lengvumo ir šviesos.

Tarpukariu klestėjusiuose Kauno kurortuose šiandien dar galima atrasti įdomios poilsiui ir gydymui pritaikytos architektūros, pavyzdžiui, 1932 metais architekto Romano Steikūno projektuota Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorija Panemunėje (dab. Kauno Panemunės slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė), 1935 metais inžinieriaus Prano Valiukėno statyta ir šiuo metu puikiai restauruota gydytojo, Lietuvos kariuomenės brigados generolo Prano Vaiciuškos vila ar 1935 metais inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektuota vila bankininkui A. Vaitkevičiui ir kt. Nemanau, kad būtų teisinga sakyti, jog ji buvo išskirtinė tarptautiniame kontekste, lygiai kaip ir teigti, kad Lietuvos tarpukario kurortų architektūra nepraturtino erdvinės aplinkos įvairovės unikaliomis estetinėmis interpretacijomis. Čia reikėtų pasakyti, kad savo vizualine raiška ji yra artima to meto Europos moderniosios architektūros tradicijai, o tipologija turi daug ryšių su bendraeuropinėmis poilsio kultūros tendencijomis. Sanatorijos, gydyklos, vilos, restoranai, kurhauzai ir kiti panašūs pastatai nuo XIX amžiaus statyti ne tik moderniuose Europos šalių kurortuose, bet ir Amerikoje.

Kalbant apie stilistinius bruožus, pažymėtina, kad XX amžiaus pradžioje šalyje palaipsniui pradėjo formuotis nauja, supaprastinta architektūrinė estetika. Kurortuose su istorizmu susijusios formos buvo keičiamos modernų pasaulį įkūnijančiais pavidalais. Lietuvos tarpukario rekreacinėse vietovėse, ypač nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios, ankstesnio laikotarpio pastatų dekoratyvumas įgijo tautinės romantikos bruožų, į architektūrinį pasaulį atkeliavusių iš bendrojo to meto politinio konteksto, nes „tautinis stilius“ buvo vertinamas veikiau ne kaip architektūrinis, bet kaip kultūrinis projektas, glaudžiai susijęs su naujosios valstybės siekiu sustiprinti savo vaidmenį kultūros srityje.

Parodoje Kauno tarpukario kurortai pristatyti tarsi dviem, gana skirtingais aspektais. Viena vertus, parodos lankytojai galėjo susipažinti su įvairiais brėžiniais, pateikiančiais tikslią ir objektyvią informaciją. Kita vertus, ją papildė senų fotografijų reprodukcijos, įamžinusios to meto poilsiautojus, kasdienį kurortų gyvenimą ir pagaliau – asmeninių gyvenimų akimirkas. Ar tai sąmoningas sprendimas? Kokius pasakojimus kuria toks sugretinimas?

Parodoje pristatytas modernaus kurorto reiškinys tarpukariu per pakaunės rekreacinio arealo pavyzdį. Juolab, kad didžiausia pramogų ir sveikatingumo židinių koncentracija tarpukario Lietuvoje telkėsi aplink to meto laikinąją sostinę. Informacijos apie tai galima rasti įvairiuose šaltiniuose – archyvinėje medžiagoje, teritorijų planuose, pastatų brėžiniuose, tarpukario periodinės spaudos fragmentuose, fotografijose. Vis tik, rengiant parodą pagrindinis tikslas buvo turinys, padiktavęs ekspozicijos priemones. Jomis siekta atskleisti tarpukario Kauno kurortų fenomeną kaip modernėjančios visuomenės reiškinį ir išryškinti architektūrinius miestietiškėjimo ženklus viešojoje ir privačioje erdvėje. Tai kurortiniam laisvalaikiui, gydymui (reabilitacijai) ir gyvenimui pritaikyti bei naujai pastatyti vasarnamiai, vilos, kurhauzai, restoranai, sanatorijos, gydyklos, prekybinės paskirties objektai (kioskai), viešoji infrastruktūra (maudyklos, paviljonai). Juk fizinė aplinka byloja apie tai, kaip keičiantis tradicinei mąstysenai, praturtinant kasdienį gyvenimą naujomis veiklos formomis, ypač susijusiomis su poilsiu, pramogomis ir sveikatinimu, plečiasi architektūros formų ir tipų įvairovė, pritaikyta besiilsinčiam žmogui. Taigi, architektūra, viešoji erdvė – parkai, alėjos, pakrantės, paplūdimiai – ir žmonių gyvenimas toje aplinkoje rekonstruoja kurorto aplinką, leidžia suvokti, ką tuo metu reiškė modernus laisvalaikis bei kurortas, kokios veiklų subtilybės tai atspindėjo ir kokios infrastruktūros reikėjo šiems poreikiams išpildyti.

Šiandien Kaunas vėl bando „atsigręžti“ į upes. Tačiau šie bandymai vis dar atrodo pavieniai ir iš esmės nekeičia nei miesto veido, nei jo gyventojų įpročių. Ko trūksta, kad Kauną vėl galėtume laikyti upių miestu? Ar pasiekti šį tikslą trukdo, lyginant su tarpukariu, sunykusi laivyba, infrastruktūra, ar labiau sociokultūrinis kontekstas?

Tarpukariu Lietuvos kurortuose išryškėjusi funkcinių poreikių įvairovė atsispindėjo ir miestovaizdžio raidoje. Urbanistinė poilsio erdvė, ypač po 1932-ųjų metų, pradėta sieti su žmogaus poreikių (gyvybinių, gamybinių, prekybinių ir kt.) tenkinimu. Todėl ir kurortų ar poilsio vietų prie upių vystymasis turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kurio metu asmens poreikiai (šiuo atveju – rekreaciniai) nulemia architektūrines‑urbanistines formas, tarp kurių susiformuoja saviti santykiai, darantys įtaką tolesnei jų raidai. Kaip tarpukariu, taip ir dabar, žmogaus poreikių tenkinimas nėra nuspręstas tik jo paties, bet stipriai paveiktas sociokultūrinių, o dar labiau – sociopolitinių aplinkybių. Visa kita yra tik priemonės. Nuoširdžiai tikiu, kad vienas iš puikių precedentų joms kurti galėtų nutikti 2022 metais, jei Kaunui būtų suteiktas Europos kultūros sostinės statusas. Šis projektas, kuriamas pačių kauniečių, yra puiki galimybė pasiūlyti miestui, šaliai ir visai Europai tai, ko trūksta, jog Kauną galėtume laikyti upių miestu – matomumą, strategiją ir scenarijų, kaip sutelkti įvairias bendruomenes, menininkus, atkreipti savivaldos atstovų dėmesį bei organizuoti „atgręžimą“ į upes.

Ačiū už pokalbį!

 

Publikuota www.kamane.lt

Du šimtai sekmadienių atlaiduose | Romualdas Požerskis

Apsivilkęs kaimiečio drabužiais, palikęs dar miegančius vaikus ir žmoną, fotografas Romualdas Požerskis daugiau nei ketvirtį amžiaus važiuodavo į atlaidus. Tikinčiuosius ten vedė troškimas išlyginti nuodėmės paliktus randus. Kas vedė R.Požerskį fotografuoti tai, ką sovietmečiu galėjo priglausti tik stalčius, nežadėjo nei uždarbio, nei kūrybinio pasitenkinimo publikuojant?

Atsakymai – praėjus 43 metams nuo pirmojo fotoaparato spragtelėjimo bažnyčios šventoriuje. Fotografas pristato albumą „Atlaidai” – kvepiantį smilkalais, šienu ir arkliais, baltais lygintais marškiniais ir amžinybe.

Atlaiduose R.Požerskis atsidūrė ne iš pamaldumo, o žaisdamas vyriškus žaidimus. Pasisiuvęs odinę striukę su kutais,  besiplaikstančiais vėjyje, apžergęs išblizgintą motociklą, drauge su baikeriais važinėjo po Lietuvą ir atlaidus Žemaitijoje pamatė atsitiktinai.

„Baltos vėliavos, baltos mergaitės, tie pasipuošę žmonės, jų santykiai. Išėję ant tų pievučių jie tiesia savo drobes, kur gula duona, baltas sūris, svogūniukai, lašiniai, prasideda čerkutės gėrimas, bendravimas, aistros, ginčai, prisiminimai. Medžiai, žolė, arkliai, vaikai laksto – tarsi pasakos pasaulis. Pakliuvau į kažkokį ritualą, kurio nepažinojau. Man buvo šokas”, – pasakojo R.Požerskis.

– Suprantama, fotografo akiai natūra buvo nuostabi. Tačiau nufotografuoti 15 tūkst. kadrų, skirtų stalčiui, turėjo būti stipresnis motyvas.

– Per Romo Kalantos įvykius buvau suimtas ir fiziškai auklėjamas mylėti Sovietų Lietuvą. Taigi, tapau piliečiu, mąstančiu ne tik apie save ar šeimą, bet ir istoriją. „Atlaidai”  buvo mano protestas prieš sovietinę ideologiją. Aš jau buvau subrendęs ne tik kaip žmogus, bet ir kaip pilietis.

Nepriklausomybės perspektyva buvo utopinė. Jokie kadrai, kuriuose – kryžiai, bažnyčia, šventorius, į spaudą negalėjo patekti. Jie buvo nerodytini. Galėjau rasti būdą perduoti fotografijas į užsienį, tačiau anksčiau ar vėliau tai būtų paaiškėję ir būčiau turėjęs konfliktą su tuomete valdžia. Ar to reikia?

– Vis dėlto kai kurios nuotraukos buvo publikuotos Lietuvos spaudoje.

– Pavadinau nuotraukas neutraliai – „Kaimo šventės”. Jose – žmonės su arkliais, vaikai pievose. Žmonės, kurie žinojo, kas yra atlaidai, puikiai suprato, kokios tai kaimo šventės, nors nuotraukose ir nebuvo religinių simbolių.

1977 m. pas mane svečiavosi Antanas Sutkus, kuriam parodžiau atlaidų kadrus. Ji ilgai žiūrėjo, apsiverkė ir pasakė: „Padarysiu taip, kad galėtum fotografuoti saugiai.”

Buvo sutarimas, kad tų vaizdų niekam nerodysiu ir niekam nesiųsiu, tačiau valstybinės įstaigos man netrukdys fotografuoti. Susitarimo laikiausi iki 1988 m., kol išvažiavau į Ameriką. Ten Algimantas Kezys padėjo padaryti parodą, o po poros metų Lojolos universitetas Čikagoje išleido albumą „Lithuanian Pilgrimage” (lietuvių piligrimystė – liet. k.) 1990 m. už seriją „Atlaidai” man buvo suteiktas Lietuvos nacionalinės premijos laureato vardas.

– Kodėl pasirinkote būtent tokį anglišką atitikmenį?

– Mes labai ilgai vargome, negalėjome atrasti vertimo į anglų kalbą. Galiausiai apsistojome ties šiuo žodžiu. Juk atlaidai – dvasinė piligrimystė. Žmonės keliauja į atlaidus, melsdamiesi galvoja apie vaikus, aplanko kapines, prisimena savo mirusiuosius, apmąsto visą savo gyvenimą.

– Jūsų sukurtame cikle dominuoja santykis „žmogus–žmogus”, „žmogus–gamta”. Kodėl neakcentavote žmogaus santykio su Dievu?

– Man labiau artimas įvykio fiksavimas, reportažinis stilius. Žmogaus santykis su Dievu prašosi portretinės fotografijos. Santykis su savimi, su kitais, ypač kai jie išeina iš maldos erdvės ir prasideda tas savęs parodymas, savotiškas pozavimas prieš kitus, man rūpėjo labiau.

– Ką sunkiau fotografuoti – besimeldžiantį žmogų ar aktą? Abiem atvejais tai labai intymi žmogaus erdvė.

– Po atlaidų, kai visi išdardėdavo su savo vežimais, aš iš nuovargio pamiegodavau automobilyje, nes nebeturėdavau jėgų net vairuoti. Toks buvo nežmoniškas išsekimas.

O aktas? Įsivaizduokite, jei prieš jus jauna, aukšta, išsilavinusi ir graži mergina nusirengia. Nelengva ir čia. Kiekvienąkart  fotografuoti yra sudėtinga, jam reikia subręsti, etiškai ir morališkai pasiruošti.

– Ar išgyvenote baimę fotografuoti?

– Manęs ir studentai klausia, kaip nueiti į Laisvės alėją ir fotografuoti žmones. Fotografuodamas atlaidus aš išmokau nebijoti. Pats pagrindinis dalykas – būti įsitikinusiam, kad tu privalai fotografuoti. Mano elgsena, žvilgsnis buvo toks, kad tie žmonės jautė, jog aš jų nebijau.

Pačios pirmos minutės, kada tik įeini į šventorių, buvo labai sudėtingos. Pirmieji kadrai – patys sunkiausi. Jei pirmas sutiktas žmogus ar aplink esantieji leidžiasi fotografuojami, paskui jau nebesunku.

Mano atstumas nuo žmogaus būdavo metras du. Ne per arti, kad pažeisčiau jo saugumo zoną. Žmogus paskendęs savo maldoje, o tu imi fotoaparatą ir fotografuoji. Iš šalies atrodo kaip šventvagystė. Psichologiškai labai sudėtingas momentas.

– O maldininkai vengė jūsų objektyvo?

– Taip, ypač mokytojai, viršininkai – bet kokios gamyklos, bet kokio kolūkio. Buvo tam tikra įtampa. Žmonės, kurie nenorėjo būti nufotografuoti, nusisukdavo. Aš dirbau labai lėtai, neskubėdamas ir duodamas suprasti, kad fotografuoju, tad jie galėjo pasislėpti.

Privalai nugalėti žmones, kad jie leistųsi fotografuojami. Aš pradėdavau nuo vaikų. Tiesiog pritūpdavau ir fotografuodavau, o suaugusieji nesuprasdavo, kad ir jie pakliūva į objektyvą.

– Ar daug Lietuvoje sukurtų kūrinių, kurių neleido cenzūra?

– Pasirodo, nebuvo sukurta labai daug tokių kūrinių, nes labai stipriai veikė savicenzūra. Jei tai nerodytina – kam kurti ir fotografuoti.

– Ar dar užsukate į atlaidus?

– Taip, bet atlaidai ėmė keistis, kaip ir arklius pakeitė automobiliai. Pradėjus Sąjūdžiui nebeliko pasipriešinimo valdžiai momento, dingo paslapties atmosfera.

Atvažiuoji, žiūri, kad nebėra vėliavų kam nešti, viena moteriškė saldainius parduoda. Tušti šventoriai. Žmonės ateina į bažnyčią, pasimeldžia, susėda į mašinas ir išvažiuoja.

Tai, kas užfiksuota „Atlaidų” albume, – istorija, kurios nebepakartosi, nebent meniniame filme atkurtume.

– Ar liko kažkas, ko neužfiksavote, nors labai norėjote?

– Aš taip skausmingai išgyvenu, kai pamatau kadrą, kurio nesugebėjau nufotografuoti. Ar savęs nenugalėjau ir neišsitraukiau fotoaparato, ar pavėlavau. Galėčiau kadro netektį palyginti su moters išgyvenimais po aborto. Visą gyvenimą išlieka kažkoks skausmas. Taip ir su tais kadrais – ilgai nešiojiesi juos mintyse. Bet laikas – geriausias gydytojas: skausmingus prisiminimus ištrina, o malonius palieka. Jau dešimtoji mano knyga „Atlaidai” pilna gražių, stebuklingų akimirkų. Kartą, iš savo archyvo šiai knygai rinkdamas fotografijas, pagalvojau, kad Dievas mane mylėjo ir leido užfiksuoti unikalų, dvasingą pasaulį, kuriame susilieja praeitis ir ateitis.

Kas? R.Požerskio albumo „Atlaidai” pristatymas.

Kada? Vasario 21 d. 17.30 val.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Vasario 25 d. 14 val. Lietuvos fotomenininkų sąjungos stende, 5 salėje, stendo numeris 5.A15, Knygų mugėje, Vilniuje.

 

Publikuota kauno.diena.lt

„Psycho“ – kino reflektavimas teatro scenoje

Praėjusių metų gruodį Kauno teatro žiūrovus pasiekė režisierės Gintarės Minelgaitės performansas „Psycho“ (angl. „Psichopatas“), kūrėjų įvardijamas kaip kinomanso žanro kūrinys, kuriame pristatoma teatro ir kino jungtis, susitelkiant į noir filmų žanrą.
Spektaklyje vaidina Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) vaidybos studijų aktoriai Marijus Mažūnas, Ričardas Myka ir Milda Alsienė. Įžvalgomis apie performansą dalinasi VDU Menų fakulteto teatrologai doc. dr. Rūta Mažeikienė, doc. dr. Ina Pukelytė ir doc. dr. Edgaras Klivis, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjas, filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis.

– Cituojant režisierės G.Minelgaitės mintis: „aktoriai <…> visiškai išteisins bet kokias neigiamas žodžio „psichopatas“ reikšmes „Noir“ (liet. juodas) filmo žanre“. „Idėja yra perkelti patį kiną ir pasodinti šalia žiūrovo, kad žiūrovas pajaustų, kaip tam tikros scenos kvėpuoja jam į kaklą“. Jūsų nuomone, ar pavyksta tai įgyvendinti scenoje? Kaip vertinate kino perkėlimo į teatrą pasirinkimą?

Gintautas Mažeikis: Pirma, labai gaila, bet „psichopato“ aš nepajutau. Psichopatu vadinu nesubalansuotus, perteklinius, beveik nebepakeliamus emocingus kalbėjimus ir veiksmus. Viskas buvo pakeliama. Iš viso, su psichopatijos pavadinimu buvo perdėtos baimės, pavyzdžiui, isterijos, klyksmo, nesubalansuoto elgesio… Tačiau, mano nuomone, buvo pakankamai daug subversyvumo. Ir tai sveikinu. Subversyvumas buvo perteiktas vaikinams pakaitomis vaidinant moteris ir vyrus, jų santykius ir atitinkamai imituojant ar bent kiek prisiliečiant prie intymumo. Mergina, kuri galbūt reklamiškai turėjo imituoti psichopatiją, niekaip nebuvo psichopatiška, buvo tiktai akivaizdi isteriškumo kaukė.
Pagaliau scenarijus, tai, kas buvo nuolat imituojama, nieko bendro su psichopatija neturėjo, nors pats scenarijus ir idėja – puikūs. Pavadinimas „Psycho“ man pasirodė klaidinantis, suvedžiojantis, arba ta psichopatijos figūra turėjo atsirasti, ir gaila, kad neatsirado. Manau, jeigu ji būtų bent keletui momentų atsiradusi, nuo to visas vaidinimas būtų geresnis. Performanso ir kino jungtis – nepaprastai perspektyvi, žavi. Išsirinkimas tam tikro kino žanro, jo perteikimas estetiškai, ikonologiškai, ikonografiškai, visa tai man labai labai patiko. Režisierės ir aktorių sprendimai: maža scena, suspaustumas, ankštumas, tam tikra vos matoma siužetinė linija, kino perinterpretavimai, išskyrus tam tikrus epizodus, pasirodė tikrai įdomu.

Ina Pukelytė: Pavadinimas nurodo į žymųjį A.Hitchocko filmą „Psichopatas”, tad tikėjausi kažkokios šio filmo versijos. Bet tai buvo labiau marketinginis triukas, nes buvo pasirinkta visiškai kita estetika, kuri nenuvylė. Ją būtų galima įvardinti kaip post-eko-draminį teatrą. Režisierė naujai perdirba tai, kas jau yra sukurta noir filmo žanre. Iš daugybės filmų atrinkta apie trisdešimt, tie filmai tarsi supresuojami, paliekant tik jų esmę. Tai spektaklis-žaidimas, besiremiantis internetinio srauto, informacijos supresavimo iki raktinių žodžių, logika. Jame atkartojamos interneto žaidimų, tokių kaip mergaičių mėgstamo musica.ly strategijos – aktoriai skolina savo kūnus, mimiką ir gestus jau egzistuojantiems, klasika tapusiems balsams ir tekstams.
Kita vertus, performansas yra ir puikus bricolage estetikos pavyzdys – aktoriai lyg amatininkai labai tiksliai dirba. Vaidmenys, nuotaikos nušlifuoti preciziškai, čia galima tiksliai taikyti aktoriaus meistriškumo terminą. Smagu, kad tą meistriškumą demonstruoja jauni, ką tik vaidybos studijas baigę aktoriai ir dar besimokantys studentai.

Rūta Mažeikienė: Kalbant apie kino ir teatro santykį, pati kinomanso idėja yra drąsus sprendimas, nes tradiciškai teatras ir kinas yra labai konkurencingos meno formos. Bent jau teatralai nuo pat pradžių kiną laiko menu, kuris agresyviai kėsinasi į teatro sritį ir, naudodamas panašias meninės raiškos priemones, neretai pasiekia didesnį efektą. Pavadinime užkoduotas ambivalentiškumas, teatro ir kino susidūrimas – mane labai intrigavo. Buvo smalsu, kuri meno rūšis nugalės, ypač žinant, kad kino panaudojimas teatre yra rizikingas dalykas. Jungiant kiną ir teatrą, teatralui yra labai didelė tikimybė pralaimėti, nes kinas, perėmęs iš teatro pagrindines išraiškos priemones (siužetą, aktorius, režisūrą ir t.t.), neretai panaudoja jas paveikiau.

Juk, pavyzdžiui, realybės, realistiškumo efektą (ko tradiciškai siekia teatras) kinas dažnai sukuria įtikinamiau negu teatras. Net su teatru siejamos katarsinės emocijos šiandien, man rodos, kur kas dažniau iššaukiamos kine. Taigi, buvo nemažai rizikos, kad perkeliant kiną į teatrą kinomansas galėjo atskleisti tam tikrą teatro bejėgiškumą kino atžvilgiu. Bet tai neįvyko. Priešingai, sukurta labai įdomi estetinė transmisija – iš kino į teatrą/performansą – ir šis perėjimas buvo įtaigus. Tai lėmė, be abejo, konceptuali režisūra, neleidžianti kvestionuoti pačios kinomanso idėjos, ir itin techniška aktorių vaidyba, atsiremianti į ankstyvojo kino vaidybos techniką, tuo pat metu ją ir rekonstruojanti, ir dekonstruojanti.

Edgaras Klivis: Stebint atlikėjus buvo įdomu matyti, kaip galima būti technišku, nekuriant nuoseklaus psichologinio vaidmens. Kiek pažįstu, Lietuvoje aktoriai labai įtariai žiūri į bet kokį nukrypimą nuo psichologinio vaidmens modelio. Būtent emocinis susitapatinimas su išplėtotu literatūriniu personažu laikomas vos ne vieninteliu „tikru“ vaidybos menu, leidžiančiu aktoriui pademonstruoti realų meistriškumą. Visa kita dažnai vertinama kaip kažkokie paraštiniai eksperimentai ir cirkai. Tai tebėra ryšku ir aktorių ruošime. Jauni atlikėjai, siekiantys išeiti į konceptualesnę, performatyvią erdvę vis dar susiduria su bendra ignoracine atmosfera ir tiesiog vertinimo kriterijų, atpažinimo stoka: kaip čia įvertinti performerį, kuris kur nors galerijoje atsisėdęs ant žemės lupa bananus? Džiaugiuosi Marijaus Mažūno atlikimu, kuris labai aiškiai parodė, kaip aktorius gali performanso mene būti techniškas, tikslus, meistriškas. Svarbu buvo, kad ir kiti du atlikėjai (nors dar yra studentai) parodė, kad jiems yra ko siekti, kur judėti, kad yra raiškos formų anapus tradicinių psichologinių modelių.

– Kiek šis performansas-kinomansas gali būti/yra artimas parodijai?

G.M.: Man labai patiko, kad spektaklis nebuvo parodijiškas, nebuvo tokios parodijos, kuri, bent jau man, būtų sugadinusi spektaklį, nebent tik jos elementai. Performansui pakanka ir subversyvumo, kuris nebūtinai yra parodijiškas. Jis gali būti labai rimtas ir tas rimtumas man iš tiesų patiko. Bet šitoje vietoje, kai kalbame apie techninį, tikslų atlikimą, yra viena reikšminga detalė. Tai – nuolatinis abiejų vaikinų vaidmenų keitimas, kuris buvo greitas ir laikrodinis, tikslus. Bent aš įsivaizduoju, kad vaidmenų kaita aktoriams turėjo būti nepaprastai sunki. Rūta sakė, kad visą laiką kinas atakuoja, yra agresyvus teatrui, aš tiesiog prisiminiau, kad gali būti naudojama tam tikra, dar tarptautinių situacionistų (situationist internationale) vartota sąvoka détournement, kurią galima versti kaip tam tikrą „užgrobimo“ (angl. hijack) techniką, kuria siekiama „nulaužti“ kiną performanso priemonėmis. Tada perdarymas, ta transmisija ir transformacija veikia kaip subversyvumas. Čia buvo galima elgtis drąsiai, manau, kad pats savaime šitas drąsumas yra labai vaisingas, ta prasme, kad būtinai reikia „užgrobti“ – nulaužti, negalima vaidinti. Turi būti hijack, turi būti mimezė, čia yra truputį kitokia technika ir be subversyvumo arba be parodijiškumo neapsieinama. Šiuo atveju buvo pasirinktas subversyvumas, užtai man džiugu. Tik sakau, kad atmenant šitą, kai ką būtų galima ir drąsiau daryti.

I.P.: Aš gal ne visai sutikčiau. Buvo įvairių klišių, aktoriaus, žvaigždės-prekės ženklo parodijų, kaip amžiaus ikonų Marilyn Monroe ir Marlene Dietrich interpretacijos. Kino žvaigždžių citatos yra žavingos, aktorius Marius Mažūnas meistriškai atskleidžia jų ikoniškumą. Norisi paminėti dar vieną spektaklio privalumą – tai jo atvirumas žiūrovui. Pastarasis atsiveria spektaklio scenoms tiek, kiek yra susipažinęs ir kiek nostalgijos jaučia klasikiniams XX a. noir ir kitokių žanrų filmams.

E.K.: Kūrinį galėtume pavadinti sceniniu performansu. Nuo tradicinio spektaklio struktūros (ir keliamo malonumo) jis aiškiai skiriasi tuo, kaip jame susiejami atskiri elementai: jie ne paklūsta vienas kitam pagal hierarchinę priklausomybę (svarbiausia – tekstas, tada tą tekstą išsakantys aktoriai, tada erdvė, kad aktoriams būtų kur judėti, ir t. t.), bet laisvai energetiškai perauga vienas į kitą. Ši energija pasiskolinama iš senų noir filmų, ji suteka į šiuolaikinių atlikėjų kūnus, pereina per juos ir pavirsta garsu, norvegų kompozitoriaus Steinaro Yggesetho sukurtu garsovaizdžiu (angl. soundscape) ir atmosfera, įsigeriančia į mūsų, žiūrovų, kūnus. Taigi, tai ne tiek prasmių, kiek energijų ir atmosferos teatras, keliantis specifinį malonumą – ne tiek kažką suprasti, bet patirti nuolatinių transformacijų, metamorfozių, įtampų grožį ir intensyvumą, paslidinėti intermedialioje erdvėje (tarp kino, teatro, garso, vaizdų, skulptūriškumo), paklaidžioti po garso ir gaudesio peizažus, atsipalaiduoti ir pasiduoti fizinės ir emocinės energijos srautams.

R.M.: Kalbant apie poveikį žiūrovui, sakyčiau, kad kinomansas siūlo publikai dvigubą malonumą. Viena vertus, žiūrovas gali tiesiog sekti bendrą sceninį vaizdą, mėgautis audiovizualiniu peizažu. Kita vertus, publikai siūloma intelektuali pramoga. Jeigu žiūrovas yra matęs vieną ar kitą filmą, jam yra malonu atpažinti tam tikras citatas; matyti, kaip jos yra sudėliotos; spėlioti, kokia yra tos sekos logika. Žiūrovas gali pats intelektualiai kurti mini siužetą. Atskiri epizodai ne tik suteikia atpažinimo džiaugsmą, bet ir tampa užuomina, mįsle, leidžiančia žiūrovui pačiam susikurti istoriją. Žinoma, jeigu publikai tokios istorijos reikia. Kinomansas vientiso pasakojimo nepasiūlo ir tai laikyčiau jo privalumu.

– Performansas publikai pasiūlo kitokį žiūrėjimą – nuolatinį matomų scenų analizavimą. Kaip jį vertinate? Kokių režisūrinių sprendimų įtakų pastebite?

G.M.: Aš nemanau, kad spektaklis buvo specialiai taikytas tam, kad mes prisimintume filmų siužetus. Svarbiau buvo pažadinti vaizdinį, ikonografinį mąstymą, kad nebebūtų ieškoma pasakojamo siužeto, kurio ten beveik nebuvo, o būtent prabiltų sintetinė ikonografija. Jeigu, pavyzdžiui, dailėje yra tik tapytojo paveikslai, ikonos, tai kinas vis dėlto pateikia tokias sintetines, judrias, dinamiškas ikonografijas. Buvo įdomu, ar šitie dalykai yra perkeliami (atrodo, turėtų būti) iš teatro į kiną ir atgal. Šis mąstymas ikonografinėmis scenomis, man labai patiko. Sutinku su Rūta, tai buvo iššūkis žiūrovui taip pat mąstyti kartu. Mes su Ina girdėjome visą aibę balsų, kurie šaukė, kad spektaklis buvo per ilgas, nors man, pavyzdžiui, galėjo dar kurį laiką ir užtrukti. Turiu tokią hipotezę, jeigu žmogus nepripratęs ikonografiškai mąstyti, tai greičiau pavargsta nuo šių scenų, besikaitaliojančių kaip virsmas, pliūpsnis, kaip tekanti upė. Panašiai, kaip skaitant knygą ir klausantis greitos muzikos, turi suspėti į tam tikrą ritmą, ir gali būti, kad kai kuriems žiūrovams buvo sunku sekti tą visą ritmiką.

I.P.: Kadangi Gintarė Minelgaitė yra dirbusi Roberto (Bobo) Wilsono dirbtuvėse, galima atpažinti ir tam tikras šio amerikiečių režisieriaus įtakas. Visų pirma, tai yra mizanscenų tikslumas, sekundžių dalimis matuojamas veiksmas. Tik jeigu R.Wilsono spektakliuose veiksmas yra ganėtinai lėtas, čia – kitas kraštutinumas, jis labai greitas. Nevienareikšmiškas ir Marlene Dietrich vaidmuo B.Wilsono performanso supratimui – M.Dietrich yra viena iš tų ikonų, iš kurios jis mokėsi, kaip reikia būti scenoje. Marijaus Mažūno interpretuojama daina „Sag mir wo die Blumen sind“ nuskambėjo labai stipriai – lyg būtų papasakota visa tos kino epochos politinė istorija. Ši scena man buvo stipriausias spektaklio momentas.

R.M.: Tęsiant mintį apie kinomanso sukūrimo ir atlikimo techniką, atkreipčiau dėmesį į labai kokybišką sceninį vaizdą. Pradedant aktorių vaidyba ir baigiant bendru sceniniu vaizdu (kad ir trijų spalvų – juoda, balta, geltona – parinkimu) nustebino išgryninta, švari estetika. Netgi visi butaforiniai elementai – kurių buvo daug ir jie buvo labai arti žiūrovų – deramai suskambėjo bendroje sceninėje formoje. Žinome, kad bet kokia butaforija teatre labai greit gali pasirodyti esanti tik butaforija, t. y. dirbtinis daiktas. Užtenka menko režisieriaus ar aktoriaus suklydimo ir žiūrovas pamato, kad auksinė karūna tėra aukso spalva nupurkštas putplastis, o juoda guminė pirštinė tėra juoda guminė pirštinė, ir nieko daugiau. Bet šiame kinomanse butaforiniai daiktai – pradedant nuolat žiūrovų akivaizdoje keičiamomis aktorių kostiumų detalėmis ir baigiant tais akivaizdžiai per lengvais šautuvais – veikė labai įtaigiai. Estetine, vizualine, technine prasme tai buvo labai gerai surežisuota. Man tai irgi šiek tiek asocijavosi su R.Wilsono stilistika. Ina jau minėjo, kad ir G.Minelgaitei yra tekę dirbti R.Wilsono dirbtuvėse, o aš pridurčiau, kad ir vienas kinomanso aktorių (R.Myka) dalyvavo šio režisieriaus tarpdisciplininiame projekte Berlyne.

G.M.: Man taip pat butaforija labai patiko, būtent savo dirbtinumu, lengvumu. Čia visiškai neslepiama, kad tai butaforija. Larsas von Trieras taip pat daro filmus, kuriuose niekas neslepia fikcijos. Butaforija ir turi būti butaforija, nėra ko ją pritempinėti. Vienintelis dalykas, kurio aš truputį pasigedau, ar gal taip buvo sumąstyta: jeigu abu vaikinai nuolatos įtraukti į begalinį sūkurį, tai, žinoma, mergina atliko statisto vaidmenį. Man visiškai priimtinas tas jos statisto vaidmuo, tačiau aš norėjau, kad jos kojos labiau judėtų, ypač, kai dainuojama… Aš buvau labai nustebęs, kad jos visas kūnas juda nuo bambos į viršų, o kojom skiriama labai mažai dėmesio.

– Kaip manote, ar kinomanso fragmentiškumas, ypač intensyvus besikaitaliojančių scenų, personažų ritmas formuoja tam tikrą ironijos atspalvį?

E.K.: Manau, kad film noir atžvilgiu performansą galima būtų laikyti savotišku pagarbos pareiškimu (angl. homage) – tarsi reveransu šiai estetikai, kuri su visais savo neonoir atgimimais nusidriekė per visą XX a. antrąją pusę ir yra neatsiejama nuo mūsų visų kultūrinės vaizduotės. Tačiau kartu tai nėra bandymas rekonstruoti pokario kriminalinio kino stilistiką. Prieš kelerius metus yra tekę matyti Latvijos nacionalinio teatro spektaklį pagal tą pačią amerikietiškų noir estetiką: ten visi daiktai buvo nudažyti juodai-pilkais ir melsvais atspalviais, netgi greipfrutas buvo melsvas. Performanso „Psycho“ kūrėjai randa ir panaudoja šį jaudinantį energingą stilių, bet neprisiriša prie jo nei perdėtos ištikimybės, nei ironijos, nei nostalgijos ryšiais. Jei sparčioje scenų kaitoje reikėtų įžiūrėti ironiją, sakyčiau, kad čia ironizuojamas teatrinis psichologizmas, isterinis teatras, kaip jį vadino režisierius avangardistas Richardas Foremanas. Argi ne ironiška, kad atlikėjai performanse suvaidino daugiau personažų, nei vidutinis aktorius spėja per visą savo gyvenimą? O kiek emocijų jie per tą laiką „išgyveno“! Štai kur efektyvi vaidyba.

R.M.: Aš sakyčiau, kad jie ne tiek parodijavo psichologinio teatro vaidybos idėją, kiek perdirbo (angl. recycle) ankstyvųjų kino filmų vaidybą, atėjusią iš tuometinio realistinio teatro.

I.P.: Garsas, kuris buvo transliuojamas iš tų filmų, per aktorių lūpas iš tikrųjų atskleidė pačių to laikotarpio filmų dirbtinumą – matai, kaip aktoriai konstruodavo savo vaidmenis, kaip jie tapo klišėmis, į kurias dabar žvelgiame gana ironiškai. Akivaizdu, kad pokario filmuose realistinė vaidyba yra šaržuota, ji remiasi tam tikromis emocijų klišėmis, gestais.

G.M.: Istorinių klišių meninis perteikimas yra klasikinio postmoderno ženklas. Umberto Eco, vienas iš postmoderno tėvų, tai demonstravo, kai rašė istorinį romaną „Rožės vardas“ ir pats buvo įsitraukęs į filmo apie jį kūrimą, dalyvavo kaip vienas iš režisieriaus patarėjų. Pats savaime toks postmodernistinis paslinkimas, slinktis nenumano, kad būtinai yra ironija ar parodija. Ironija yra ypač mėgiama XIX amžiaus literatūros ir teatro figūra. Visur parodyti laisvę ir distanciją per ironiją. Manau, kad šis XIX a. figūros aiškinimas, norint suprasti dabartinį meną, kartais gali suklaidinti. Postmodernas nėra ironiškas, postmodernas yra pasislenkantis. Jis padaro tokį netikėtą judesį, kai kažkas pasirodo vietoje originalo. Bet tas, kuris ateina vietoje originalo ir mus apgauna, nebūtinai yra ironizuojantis ir nėra kaukė. Jis bando įgauti savo paties vertę. Aš šitą rimtį, kurią mačiau, interpretuočiau klasikinio postmoderno akimis.

– Performansas, atskleidžiantis skirtingų kartų aktorių požiūrius į tai, kas turėtų vykti scenoje.

G.M.: Įsivaizduokim, ar taip gali būti, kad tai galėjo suvaidinti tik jauni aktoriai. Man čia įdomu, ar patyrusiems teatro aktoriams būtų lengva?

E.K.: Deja, bet esu įsitikinęs, kad patyrusių teatro aktorių net su šautuvu niekas neatvestų į tokį performansą – ne tik kad vaidinti, netgi paprasčiausiai pasižiūrėti. Lietuvoje teatro atmosfera yra labai konservatyvi ir panašios kūrybinės iniciatyvos bus įvertintos vizualiųjų menų atstovų, galbūt šiuolaikinės muzikos kūrėjų, bet ne teatro aktorių. Aktoriams performansas pasirodytų geriausiu atveju kaip nesusitupėjusių jaunuolių žaidimėliai, o blogiausiu – kaip siaubingas humanistinių vertybių praradimas. Aš galėčiau labai nuoširdžiai palinkėti Kauno teatro aktoriams ateiti, pasižiūrėti performanso, bet žinau, kad taip nebus.

I.P.: Čia galime atpažinti skirtingas laiko paradigmas – vieni gyvena pakankamai lėtame laike, o šie, matosi, gyvena greitai.

G.M.: Įdomiai jūs čia įvertinot. Man, kaip atkeliavusiam iš filosofijos, socialinės, politinės kritikos, buvo nepaprastai įdomu, neturėjau jokių ten įsivaizdavimų, ar aktoriai sutiktų, ar ne. Tik žiūrėdamas pagalvojau, kad ko gero nedaug aktorių drįstų šitaip susispausti, tokiu intensyvumu veikti. Manau, išties tai gali būti tik jauno, veržlaus kraujo dalykas. Tai, kas buvo padaryta, žinoma, kad yra performansas, bet aš dar pagalvojau apie tradicinę estradą. Tradicinėje, klasikinėje, dar nuo sovietmečio laikų atkeliaujančioje estradoje, kartais darydavo tokius mažus numerius, kurie nebuvo nei performansas, nei teatras, kažkas kita – sceninis menas.

E.K.: Cirkas dar gali būti – turiu galvoje, kad čia yra taikytas atrakcionų montažas, kuris yra grynai iš cirko ateinantis.

– Kokį įspūdį paliko scenografinis sprendimas – visą veiksmų gausą sutalpinti tokioje nedidelėje erdvėje? Ką manote apie geltonos spalvos pasirinkimą, jo reikšmę?

E.K.: Ta geltona spalva yra tokia keista, logiškai siūlytųsi balta.

I.P.: Tai gal čia „Psycho“?..

G.M.: Apskritai, ta gelianti geltona turėtų būti „Psycho“, jeigu tik tiek, tai – taip.

R.M.: Spalvinis sprendimas – konceptualus, primenantis pirmąsias spalvotas kino afišas, kuriose buvo naudojama juoda, balta ir „rėkianti“ spalva, šiuo atveju – geltona.

G.M.: Nors pati scena plati, bet mažytė pakelta scena yra siaura, tas visas suspaustumas man pasirodė geras sprendimas.

R.M.: Vaidybos aikštelės ankštumas buvo labai didelis iššūkis aktoriams. Šalia to, kad aktoriai turėjo atkurti ir techniškai atlikti daugybę kino personažų, preciziškai tiksliai kalbėti į įrašytą garso takelį, imituoti ilgiausių tekstų ir dainų atlikimą, jiems teko veikti labai ankštoje, apibrėžtoje erdvėje, neretai tik nugara jaučiant scenos partnerį. Šia prasme vaidybą galima charakterizuoti kaip labai technišką ir įtaigią.

POST galerijos erdvė yra kaip alternatyva netradicinėms teatrinėms išraiškoms.

I.P.: Aš dar norėčiau atkreipti dėmesį į pačią erdvę apskritai – POST galerija yra viena iš galimų, stiprių ir gerą energetiką turinčių meno erdvių. Ji galėtų tapti spektaklių, performansų erdve, kurioje jaunieji menininkai galėtų įgyvendinti savo sumanymus.

G.M.: Man patiko, kad nebuvo atskirta tamsi salė ir šviesi scena. Bent jau man yra žlugdantis dalykas, kai tave panardina į tamsą. O čia tu esi įkyrioje šviesoje, kaip ir visi. Nėra tos teatro represijos, kuri suskirsto į akivaizdžiai žiūrovus ir aktorius, kada žiūrovas tiesiog sunaikinamas.

 

Kalbėjosi VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros doktorantė Miglė Munderzbakaitė

„Kabinetas“ turi ką parodyti Kaunui

Metų laikotarpis naujai įkurtai erdvei nėra didelis, tačiau Vaidos ir Rūtos Stepanovaičių įkurta eksperimentinių projektų erdvė „Kabinetas” įsitvirtino kaip procesualaus, šiuolaikinio meno erdvė, suteikianti galimybę jauniems menininkams pristatyti savo kūrybą ne tik parodos formatu, bet ir edukatyviais projektais.

Vienus metus pažymėjusios eksperimentinių projektų erdvės veiklas pokalbyje reziumuoja V. ir R. Stepanovaitės. Vaida Stepanovaitė yra VDU Menų fakulteto Menotyros absolventė.

– Praėjusiais metais „Kabinete” įvyko per 40 įvairių renginių: parodų, diskusijų, mokymų ir kt. Ką išskirtumėte iš bendro jų konteksto?

Vaida Stepanovaitė (V.S.): Vienintelę parodą iš 2016-aisiais vykusių „Kabinete” įvardyti kaip labiausiai įsiminusią sunku. Išskirtume antrąją praėjusių metų parodą „Sobretudo”, kuri buvo kuriama eksponuojant Vilniaus dailės akademijos skulptūros katedros studentų kūrinius. Įdomu ir džiugu stebėti, kaip, praėjus vieniems metams po erdvėje rengtos ekspozicijos, viena iš joje dalyvavusių menininkių surengė personalinę parodą Šiuolaikinio meno centre Vilniuje ir buvo apdovanota „JCDecaux” premija. Stebime, kaip auga mūsų erdvėje pristatyti kūrėjai ir džiaugiamės jų darbus matydamos profesionalaus meno erdvėse.

Rūta Stepanovaitė (R.S.): „Kabinetas” išsiskiria tuo, jog turi savo kuratorinę liniją. Dirbame ne tik su menininkais priimdamos juos į savo erdvę ir pristatydamos jų kūrybą. 2016-aisiais buvo surengtos trys Vaidos kuruotos parodos Kaune, „Kabinete” (Eglės Grėbliauskaitės „I I”; Monikos Janulevičiūtės, Gedvilės Tamošiūnaitės, Sen, Phillipe Gerlach grupinė paroda „Losing Distance”; Justinos Nekrašaitės „Oranžinė yra karšta…”), ir viena Vilniuje (paroda „Laikina kolekcija”, įgyendinta „Kultūros nakties” metu, bendradarbiaujant su „Studium P”).

– Peržvelgiant visus vykusius projektus ir renginius, išryškėja juos vienijančios temos.

V.S.: Pirmojo mūsų pusmečio veiklos tema buvo procesualumas, kuria tyrėme įvairiausius būdus, ieškodamos atsakymo į klausimą, kas gali būti procesas. Kai kurioms erdvėje pristatytoms parodoms nekėlėme visiško užbaigtumo sąlygos, jos tarpo nuolatiniame vyksme.

Antrąjį pusmetį skyrėme atstumo temai nagrinėti. Šiuo laikotarpiu „Kabinete” buvo surengtos kelios lietuvių, išvykusių gyventi į užsienio valstybes, parodos. Iki pasirodymo mūsų erdvėje šie autoriai Lietuvoje nebuvo pristatę savo kūrybos. Tema buvo atskleista nagrinėjant atstumą, kurį sukelia technologijos.

Atstumo temos kontekste išskirtume Evelinos Šimkutės parodą „Objektai”, kuri tapo platesnės veiklos rezultatu. Ekspozicija aprėpė platų kontekstą, idėjas, eksploatuotas Lietuvos meno lauke, Kauno lauke. Sykiu, E.Šimkutės projektas, kūręs įvairius aktualius dalykus, transformavosi į personalinę parodą, rezidencijos parodas, diskusijas, kuriose kalbėta apie skulptūrą, objektą ir atmintį, kultūros decentralizaciją. Visi šie renginiai rėmėsi miegamojo rajono, idėjinio ir fizinio nuotolio tyrimais.

– Erdvė veikia vos metus, tačiau ja menininkai domisi itin aktyviai. Kokiu būdu jiems yra pasiekiama jūsų erdvė? Galbūt pačios dažniau kreipiatės į juos, pristatydamos savo erdvę ir kviesdamos joje vystyti dar niekur kitur nerodytą kūrybą ?

V.S.: Įkūrusios „Kabinetą”, kviesdamos menininkus daugiau iniciatyvos rodėme mes, o dabar – patys kūrėjai aktyviai teikia paraiškas. Tai pagrindžia projektų erdvėje vyraujantį renginių intensyvumą: mes siekiame patenkinti ir paraiškas teikiančių menininkų poreikius, ir įgyvendinti savo planus. Dėl šios priežasties renginiai greitai keičia vienas kitą.

R.S.: Pirmaisiais metais koncentravomės į eksperimentus, nebūtinai į baigtines kūrybos stadijas, kartais rodydamos jos ištraukas, todėl suprantama, jog tai nebuvo parodos, planuotos metus ar daugiau, kurioms pristatyti reikia mėnesio laikotarpio. Rodėme eksperimentines kūrybinių projektų stadijas, kurioms pristatyti visiškai pakanka savaitės ar dviejų.

– Jūsų erdvė bendrame Kauno ekspozicinių erdvių kontekste išsiskiria ne tik pristatydama išskirtinius, jaunus kūrėjus, tačiau kitoks jos veikimo modelis, vertybės.

R.S.: „Kabineto” erdvė nedidelė, todėl joje galime individualiai dirbti su auditorija. Tai, ką eksponuojame erdvėje, galime pristatyti kiekvienam žiūrovui, užmegzdamos artimą kontaktą.

V.S.: Instituciniam galerijų modeliui šiek tiek oponuojame, atsisakydamos įprastinių ritualų, būdingų kitoms parodų erdvėms. Siekiame būti erdve, kurioje vyksta įvairūs įvykiai, kurioje užėjęs kelis kartus per mėnesį žiūrovas gali pamatyti vis kažką kitą. Norisi parodyti daug, įvairiai, tačiau stengiantis nepamesti kokybės.

R.S.: Kurdamos „Kabinetą” svarstėme apie galimybę savo veiklą vystyti Vilniuje, rinkomės tarp dviejų didžiųjų miestų. Tačiau pasitikėjome savo nuojauta, kad turime ką parodyti Kaunui. Kadangi mūsų veikla yra paremta edukacija, siekiame rodyti procesus, kurie yra mažiau pažįstami esamoje aplinkoje. Per šiuos procesus išryškėja edukatyvusis momentas.

V.S.: Erdvėje pristatomų meninių raiškų modeliai kiek kitokie nei įprastai matomi Kaune. Nesame institucinė galerija, todėl ne tik menininkai derinasi prie erdvės, tačiau ir erdvė prisiderina prie jų. Menininkai mūsų erdvę mato kaip galimybę skleisti savo idėjas, jas vystyti.

– Pabrėžiate edukacijos svarbą ir reikšmę jūsų veikloje. Kas ją sudaro?

R.S.: Su studentais ir moksleiviais dirbame dvejopai: viena kryptis – darbas universitetinės praktikos metu, kita – savanorystės veiklos. Šios dvi kryptys per „Kabineto” gyvavimo metus susijungė į bendrą branduolį, kuris vadinamas „K/Community” – bendruomenė, vienijanti „Kabineto” praktikantus ir savanorius bei inicijuojanti nekomercines veiklas, susijusias su edukacija. Kita kryptis, kuria dirbame su moksleiviais ir studentais, – edukacinės programos. Gruodžio mėnesį startavo edukacinė programa „Parodos anatomija” apie šiuolaikinį meną, skirta moksleiviams. Jos siekis mokiniams padėti rasti įrankius, padedančius suvokti šiuolaikinį meną. Šią programą ruošėme kartu su praktikantų ir savanorių komanda. Trečia edukacinių veiklų kryptis – mokymai, kurie vyko pirmojoje 2016 m. dalyje, skirti jauniems kultūros ir meno vadybininkams. „Kabinete” nėra veiklos, kuri nesiremtų edukacija.

Netgi papildomi renginiai, kurie vyksta erdvėje, tokie kaip „Kino ekscesai”, prisideda prie visuomenės edukacijos. Jų metu mes ne tik žiūrime kiną. Kiekvienas filmas yra pristatomas, nusakomas jo kontekstas, publika supažindinama su eksperimentinio kino istorija.

Kiekvieną „Kabineto” veiksmą, tarp jų – ir parodas, lydi paaiškinimas ir skatinimas ieškoti toliau, per diskusijas su savo srities žinovais, susitikimus su autoriais. Tikime, jog neužtenka vien išeksponuoti parodą – reikia pažvelgti į pristatomas idėjas plačiau, paskatinti auditorijos įsitraukimą per dalyvavimą.

– Jums svarbus ir bendradarbiavimo siekis. Kokius jungtinius projektus įgyvendinote per praėjusius metus?

V.S.: Norime veikti atvirai. Bendradarbiavimas mums labai svarbus. Jo rezultatas – projektas „Gallery Weekend Kaunas”, kurio metu susijungė trys šiuolaikinio meno ekspozicinės erdvės. Dar vienas bendradarbiavimo pavyzdys – dabar „Kabinete” vykstanti tarptautinė šiuolaikinės skulptūros paroda „Mind the Object”. Tai jau antroji POST galerijos kuruota paroda mūsų erdvėje.

Nesinori vadovautis taisyklėmis ar pabodusiais socialiniais ritualais (ilgos parodos atidarymo kalbos irk t.). Siekiame likti atviros, aplink save burti bendruomenę, kuri taip pat būtų atvira.

– Viešos diskusijos yra neatsiejama jūsų vykdomos veiklos sudedamoji, o gausiai susirenkanti auditorija įrodo jų reikalingumą.

R.S.: Dauguma lankytojų, aplankančių mūsų erdvę, pirmą kartą susiduria su šiuolaikiniu menu, ateina čia nieko nežinodami. Mūsų pritraukiama publika smalsi, atvira. Todėl diskusijų reikalingumą ir vertę įrodo jose dalyvaujančių žmonių skaičius. Temos, kurias aptariame, nėra kasdienės, lengvai suvokiamos plačiajai publikai.

V.S.: Žiūrovai aktyviai klausia kalbėtojų, dalijasi savo patirtimi, noriai bendrauja su menininkais.

– Kokias temas, kokius renginius esate suplanavusios antriesiems „Kabineto” metams?

R.S.: Didžiausia renginių ir projektų koncentracija kol kas yra numatyta pirmoje metų pusėje iki vasaros sezono pradžios. Planuojamos kūrėjų iš užsienio parodos.

V.S.: Praėjusiais metais taip pat kvietėme užsienio menininkus, kurie dalyvavo grupinėse parodose. 2017-aisiais į erdvę atvyks du menininkai su solo projektais, kurie bus įgyvendinti specialiai „Kabinetui”. Numatoma jauno menininko iš Danijos, dirbančio su objekto menu, paroda, taip pat menininkės iš Izraelio, gyvenančios Berlyne, kurią norėjome pasikviesti trejus metus, projektas. Šie du menininkai į Lietuvą atvyksta pirmą kartą. Mūsų erdvė tampa bendradarbiavimo galimybe menininkui iš užsienio užmegzti ryšius su Lietuvoje dirbančiais kuratoriais, galerijomis, publika.

Naujųjų metų pirmojo pusmečio kuratorinė tema – „Tarpinės struktūros”.

– Reziumuojant 2016-ųjų veiklą, kokį norą sugalvojote Naujųjų metų naktį?

V.S.: Siekiame daugiau bendradarbiauti su kuratoriais. Norime, kad daugiau jų ateitų iš išorės, nebijotų su mumis bendradarbiauti, kadangi „Kabinete” nevyksta uždari, laiko prasme griežtai apribojami procesai, nesame institucija.

Mokomės kas dieną: kur judėti, kaip judėti, o noras daryti vis geriau veda į priekį.

 

Publikuota kauno.diena.lt

Esu dėkinga studentams už visas sielų bičiulystes | Vitalija Truskauskaitė

Didelė garbė ir sėkmė kalbinti vieną iš mylimiausių Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto dėstytojų – Vitaliją Truskauskaitę. Žinant šios dėstytojos teatrologės atvirą būdą, veiklumą, nenustygstančią energiją bei geranoriškumą padėti visiems, suprantama, kaip sunku surasti laisvo laiko pokalbiui. Tačiau mums pavyksta rasti minutėlę. Čia ir dabar interviu su dėstytoja apie pirmuosius gyvenimo ir teatro patyrimus bei geros nuotaikos receptus.

Pradėkime nuo vaikystės akimirkų. Kaip manote, ką perėmėte iš tėvelių, aplinkos, kurioje augote? Ar tai nulėmė jūsų pasirinkimą būti teatrologe?
Aš užaugau Kaune, miesto centre. Slėpynes žaisdavome „Romuvos“ kino teatro prieigose, lankydavome mumiją M. K. Čiurlionio muziejuje, o pamokas ruošdavau per pertraukas Kauno dramos teatre. Lankiau nuostabią studiją. Pantomimos aktorius Giedrius Mackevičius išmokė pasaulį matyti visai kituose kultūriniuose kontekstuose nei siūlė mokykla ir sovietmečio aplinka. Kodėl teatrologija? Vaidindama spektaklyje negalėjau liautis stebėjusi ir analizavusi aplinkos.

Prisiminkime Jūsų pirmąjį teatro patyrimą. Gal pamenate pirmąjį matytą spektaklį?
Tai buvo spektaklis „Pelenė“ mėgėjų teatre. Kaimynė, mamos draugė, vaidino pagrindinį vaidmenį. Visiškai neprisimenu blogųjų personažų, o šviesos, spalvų, šilumos alsavimą dar dabar jaučiu. Man tada buvo treji metukai.

Ar domėjotės teatru mokykloje? Gal prisimenate linksmą nuotykį iš mokyklinės veiklos?
O taip… Rašiau, leidau laikraštį, daug šokdavome ir vaidindavome. Mokykloje stačiau poezijos spektaklį. Skaitėme mėgstamų poetų eiles, mano mylimos klasės draugės šoko (jos lankė Kiros Daujotaitės šokio studiją), vyriškoji klasės dalis pasigamino kaukes ir smagiai trepsėjo beveik antikinėje choro grupėje. Trūko dekoracijų. Mokyklos karybos mokytojas iškraustė puikias medines dėžes ir jas mes panaudojome scenoje. Granatos ir šautuvai buvo sudėti ant stalų gretimame kambaryje.

Vėliau Studijavote Maskvos Teatro institute. Ar įžvelgiate anuometinio teatro poreikio ar požiūrio į jį skirtumą Rusijos ir Lietuvos kultūros kontekstuose?

Lietuvoje tuo metu savo geriausius spektaklius jau statė Juozas Miltinis, Jonas Jurašas… „Barboros Radvilaitės“ naikinimo istorija vyko tiesiog mano akyse. Teatrologijos studijų Lietuvoje nebuvo, todėl teko rinktis užsienį. Studijų miestui esu dėkinga už tai, kad galėjau skaityti knygas iš specialiųjų fondų (jas kažkodėl „studenčiokei“ išduodavo be leidimų), žiūrėjau geriausias užsienio teatrų gastroles (nuo Piterio Brooko iki Erzy Grotowsky‘o kūrybos laboratorijų); mačiau iš Vakarų Europos muziejų atkeliavusias dailės, fotografijos, architektūros, mados ir dizaino parodas. Kurso saugumietį žinojome, todėl prie jo politinių temų neaptarinėdavome. Stojant į doktorantūrą, paklausta apie Komunistų partijos kultūros politiką 1930-1937 metais, nesusivaldžiau ir atsakiau: „Šaudė ir kalino.“ Mano nustabai komisija apsimetė, kad negirdėjo ir … priėmė. Nuo Sicilės ir Charibdės pabaisų gelbėjo jaunystės naivumas, teatras, desidentinė aplinka, kurioje buvo ir mano dėstytojai.

Kokie autoritetai formavo Jūsų požiūrį į gyvenimą? Mes visą gyvenimą ieškome mokytojo. Tai yra archetipinė situacija. Kartais tuo mokytoju tampa kolega, kartais – vaikelis prie tėčio karsto, kartais – meno kūrinys.

Kokie reiškiniai formuoja Jūsų teatro estetikos kriterijus?

Tai – pasišventimas kūrybai. O reiškinių, kuriuos man teko garbė stebėti ir analizuoti – tikrai labai daug.

Atsigręžkime į šių laikų teatrą, kokia šiandien turėtų būti teatro siunčiama žinia, diegiama vertybė?

Solidarumas su bendruomene. Ir laimėje, ir nelaimėje.

Remiantis Jūsų veikla, tyrimais ir įžvalgomis, galima teigti, jog didelį dėmesį skiriate sakraliniam teatrui ir jo apraiškoms šiuolaikiniuose pastatymuose. Kas paskatino pasukti sakralinio teatro kryptimi?

Esu dėkinga … savo močiutei. Jos pasakojimai apie gražiausius Lietuvos bažnyčių altorius buvo mano pirmasisis Teatrum Mundi.

Savo straipsnyje „Sakraliniai motyvai Lietuvos dramos teatro spektakliuose“ pateikiate tokią išvadą: „Sakralinis motyvas šiuolaikiniame teatre – Dievo apleisto asmens refleksija.“ Kaip manote, dėl kokių priežasčių susidarė ši XXI a. žmogaus savijauta?

Ši tema – ne mūsų laikmečio „atradimas“. Kaip prisimenate, klausimas – „Viešpatie, kodėl mane apleidai?“ – nuskambėjo iš Kristaus ant kryžiaus lūpų. Kodėl mes vis atsiduriame tokioje situacijoje, kai atpažįstame savo gyvenime tamsiosios nakties akimirkas, aš nežinau.

Viename interviu teigėte, kad teatras yra meditacija, arba dar tiksliau, jausmų terapija. Ar teatrologo profesija sudaro galimybę Jums atsiverti šiai meditacijai, t.y atsipalaidavus stebėti spektaklį, nesigilinant į jo struktūrą, išraiškos priemones ir kaip jos dera tarpusavyje? Galbūt Jums tai netrukdo?

Teatre yra ir meditacijos, ir terapijos, ir grožio, ir šventės, ir dar labai daug ko… Nenorėčiau teatrui priskirti tik kelių bruožų. Mane teatre žavi kūrėjų ir žiūrovų sąveika. Šiuose komunikacijos procesuose galime įžvelgti skirtingas strategijas. Jei strategija gyvybinga, spektaklio metu galima nesirūpinti išraiškos priemonėmis. Menininkai nori būti išgirsti ir nori žiūrovų reakcijos. Teatrologas yra vienas iš žiūrovų, kurį turėtų įtraukti spektaklio vyksmas. Tačiau jūs žinote, kad teatrologas yra ir tarpininkas tarp spektaklio kūrėjų ir žiūrovų, todėl jam tenka spektaklį analizuoti ir vertinti. Tokios, kaip galbūt pasakytų Hanssas Georgas Gadameris, žaidimo taisyklės. Kaip vyksta meno suvokimo procesas, kas struktūruoja šiuos procesus: mintis, emocija, refleksija, koks šių procesų eiliškumas – psichologijos tyrimų objektas. O analizuoti spektaklį įdomu ir jį stebint, ir jam pasibaigus. Suprantu, jog klausiate, ar tikrai teatrologas yra betarpiškas spektaklio dalyvis, jei jo misija – gebėti paaiškinti matytą veiksmą. Manyčiau, kad spektaklį aiškina ar aiškinasi  žiūrovai, tačiau teatrologo refleksijos teatriniai kontekstai yra žymiai platesni.

Jūs ne tik recenzuojate spektaklius, atliekate teatro tyrimus, bet ir dėstote šiuo metu Vytauto Didžiojo Universitete. Tiesa, VDU dėstote nuo jo įsikūrimo pradžios. Gal pamenate pirmąją paskaitą? Kokia ji buvo?

Nuostabi. Atėjusi į auditoriją, radau didelį būrį jaunų žmonių, kurie labai skyrėsi nuo kitų anuometinių studentiškų auditorijų. Mums buvo labai įdomu būti atsinaujinimo situacijoje ir ją patiems kurti. Na, lyg dairytis Balandžio su alyvos šakele ir Ararato kalno.

Gal galėtumėte pakomentuoti, kuo tuo metu skyrėsi VDU studentai, lyginant su kitų universitetų studentais, kuriems teko dėstyti?

Jie buvo labai aktyvūs, motyvuoti, noriai domėjosi naujais kultūros kontekstais. Ačiū išeivijos profesoriams – jų dėka gavome daug naujos literatūros, kuri anksčiau nebuvo prieinama Lietuvoje. Vėrėsi naujas kultūros tyrimų laukas ir mums buvo smagu būti jo dalimi.

Vakarų Europoje betarpiškas bendravimas akademinėje bendruomenėje yra natūralus reiškinys. Jūs tarsi prisidedate prie VDU vakarietiškos vizijos, kadangi esate mylima studentų būtent dėl šio betarpiškumo. Kaip manote, ar dėstytojas gali tapti studentų draugu?

Paradoksas – dėstytojas tikisi studentų draugystės, tačiau ne visuomet pasiseka. Aš esu dėkinga savo studentams už visas sielų bičiulystės akimirkas, kurias pavyko mums sukurti.

 Ar turite būdų, suteikiančių galimybę pabėgti nuo kasdienine rutina tapusių teatro ir universiteto?

Taip. Aš rutiną paverčiu minutėmis. Grindų plovimas – 10 min. Maisto pirkimas savaitei – valanda. O dulkes interpretuoju kaip laiškus iš kosmoso.

Matyt, tai ir padeda Jums išlikti tokiai gyvybingai. Visada trykštate energija ir pozityvumu, dažnai tuo užkrečiate ir kitus. Gal galėtumėte pasidalinti geros nuotaikos receptu? Galbūt žinote kokių geros nuotaikos ritualų?

Ačiū. Labai stengiuosi dalintis džiaugsmu. Tiesą sakant, reikėjo atprasti dejuoti ir skųstis. O ypatingų technikų neturiu. Mėgstu vaikščioti ir dairytis. Turiu net tokį takelį, kuris mane įkvepia prisiminti, kiek nuostabių meilės dovanų esu gavusi iš draugų, kolegų, artimųjų. Tiesiog reikia nepamiršti šio „takelio“, nes jį turime visi.

 

Pabaigai keliais žodžiais…

Kokia Jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga? „Tomo Sojerio nuotykiai“

Didžiausia vaikystės svajonė? Skraidyti

Gražiausias matytas vaizdas? Dauboje švytinti Florencija Vėlinių naktį

Mėgstamiausias posakis? Viskas bus gerai

Kokia yra gražiausia aplankyta šalis? Oi… gal Italija?

Mėgstamiausias gyvūnas? Visi. Jie – mano „mažieji broliai“

Mėgstamiausias rašytojas? Hermann Hesse (šiuo metu)

Kokiu vienu žodžiu save apibūdintumėte? Moteris

Idealus savaitgalis yra, kai….. negraužia sąžinė

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino Viktorija Vaičiūnaitė

 

 

 

 

 

 

 

 

Mano pozicija visą laiką visur egzistuoja |Romualdas Požerskis

Fotomenininkas, fotografijos klasikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis intensyviai kuria ir šiandien, sulaukęs 65-erių. 2017 metų pradžioje drauge su čekų fotomenininkais jo laukia kūrybinė kelionė į Bangladešą. Tuo pat metu čia, Lietuvoje, vienoje leidyklų knygos pavidalu „gims“ fotomenininką bene labiausiai išgarsinęs ilgai brandintas fotografijų ciklas „Atlaidai“. Toliau – knygos pristatymas, parodos atidarymas, ne viena kūrybinė kelionė į Žemaitiją ir, žinoma, tikriausiai septintasis apsilankymas kasmet Juodosios uolos dykumoje (JAV) vykstančiame šiuolaikinio meno festivalyje „Degantis žmogus“. Apie visa tai ir dar daugiau – asmeninę fotografijos koncepciją, dokumentinės tiesos vertę, idealistinį tikėjimą žmogumi ir žmogiškumu – pokalbyje su fotomenininku R. Požerskiu.

Pradėkime pokalbį nuo pačios fotografijos – kuo ji išsiskiria iš kitų menų?

Fotografijos fenomenas – gebėjimas užfiksuoti realybę. Ji vienintelė iš visų menų turi tokią galimybę. Joks kitas menas to padaryti negali. Kinas, televizija – labai trumpai, nes vaizdui užgesus realybė dingsta. Atkurti realybę bando ir dailė, tiksliau, viena jos krypčių – hiperrealizmas, tačiau tai nėra pačios realybės fiksavimas, tik transformuotas jos atkūrimas.

Ką laikote didžiausiais savo mokytojais? Ką siekiate perduoti savo mokiniams?

Mano tikrasis mokytojas yra Aleksandras Macijauskas. Vėliau pradėjau artimai draugauti su Romualdu Rakausku, Jonu Kalveliu, Antanu Sutkumi, Virgilijumi Šonta, su kuriuo kartu pradėjome fotografuoti. Virgilijus buvo mano bendražygis. Mus labai veikė klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla, humanistinė čekų ir prancūzų, amerikiečių fotografija. O dėl perdavimo… Daug čia nieko neperduosi, galbūt tik informaciją, kurią turiu sukaupęs, tačiau kaip tą informaciją mano mokiniai priims, kaip jie ja pasinaudos, priklauso tik nuo jų pačių. Šiuolaikinė fotografija skiriasi nuo mūsų fotografijos, t. y. klasikinės, vyksta kaita, bet svarbiausia – gauti informaciją. Kuo daugiau informacijos kūrėjas turi, tuo lengviau išsirinkti, kas jam artimiausia, bei remtis kaip atspirties tašku.

Ar rinktis fotografiją yra rizikingas sprendimas?

Žmogus vis viena pirmiausia siekia savisaugos, t. y. instinktyviai siekia turėti būstą, darbą, kuris reikalingas dėl pinigų. Kai turės darbą ir pinigų, turės ir būstą, galės kažką nusipirkti, kažkur nukeliauti. Menas šiuo požiūriu yra alogiškas. Fotografija, kaip viena iš meno sričių, nėra tiesiogiai susieta su materialia nauda. Daugeliui, sakykime, kuriantiems materialųjį pasaulį, menas sunkiai suvokiamas, suprantamas, lygiai kaip menininkams nelabai suprantamas, nepilnavertis vien tik materialiomis vertybėmis grindžiamas pasaulis. Būti fotografu kūrėju dažnai yra ne asmeninis pasirinkimas, o gyvenimo likimas.

O gal pašaukimas? 

Pašaukimas… Kaip sakoma, „pašauktas į kunigus“? Pasirinkus kunigystę gyvenama dvasiniame pasaulyje. Meno pasaulis taip pat yra dvasinis.

Kuo gyvenate šiandieną? Kokius kūrybinius projektus įgyvendinate?

2017 metų pradžioje turėtų pasirodyti mano fotografijų knyga „Atlaidai“, didžiulis albumas – 256 puslapiai, apie 210 fotografijų. Knygos paruošimas truko metus. 2016-aisiais man paskirta valstybinė meno stipendija projektui „Žemaitija – keturi metų laikai“. Tai – vienerių metų Žemaitijos kasdienybės vizualizacija. Žemaitiją pradėjau fotografuoti prieš keturis dešimtmečius ir man buvo įdomu pamatyti pokyčius, įvykusius per šį laikotarpį. Praėjusiais metais Žemaitijoje užfiksavau apie dešimt tūkstančių kadrų, juos atrinkau, sutvarkiau ir suformavau beveik dviejų tūkstančių fotografijų kolekciją. Šis archyvas, manau, po kokių keturiasdešimties metų turės kitokią reikšmę – taps istoriškai vertingas. Dabar tos fotografijos atrodo kaip dokumentacija – kasdienė žmonių buitis, žemės ūkio darbai, skulptūrėlėmis puošti jų namų kiemai, miestelių šventės, atlaidai, laidotuvės. Tačiau ateityje jos įgaus kitą prasmę.

Dar viena man labai įdomi tema – tai Bangladešas ir jame dirbantys vyrai, moterys ir vaikai. Kovo mėnesį fotografavau šios šalies odos gamyklose, akmens kasyklose, laivų remonto uoste, keramikos, tekstilės, plytų gamyklose ir sukūriau socialiai jaudinančią seriją. 2017 metų sausį kartu su čekų fotografais vėl skrisiu ten fotografuoti. Mane pavergė ir fantastiškiausias šiuolaikinio meno festivalis „Degantis žmogus“, vykstantis Nevadoje (JAV), Juodosios uolos dykumoje. Šiais metais jame dalyvavau jau šeštą kartą.

Viename interviu esate pasakęs: „Turėjau būti stipresnis už tai, ką ruošiausi nugalėti, – bent vienas pralaimėjimas viename senamiesčio kieme galėjo nuslopinti norą užeiti į kitą.“ Kaip Jums pavyko įveikti save, būti stipresniam už aplinkybes?

Einant fotografuoti, pirmiausia būtina pasiruošti psichologiškai. Prieš eidamas fotografuoti senamiesčių, aš vartydavau prancūzų ar amerikiečių fotografijų knygas, jos suteikdavo man energijos, paruošdavo psichologiškai. Kiekvienas senamiesčio kiemas – tarsi uždaras pasaulis, kur visi vieni kitus pažįsta. Įeiti į svetimą erdvę ir pradėti fotografuoti ne taip paprasta – turi gauti tų žmonių sutikimą. O kaip jį gauti? Būdavo, kalbiesi su jais kaip išmanydamas, bijodamas, kad tavęs psichologiškai „nenugesintų“, nepavarytų šalin, nepasakytų: „Negalima!“, nes tuomet į kitą kiemą įžengti būtų labai sunku. Turėtumei vėl iš naujo pasiruošti, iš naujo nugalėti ir save, ir juos, ten gyvenančius žmones.

Lygiai tas pat ir fotografuojant seriją „Atlaidai“. Kai šventoriuje pradėdavau fotografuoti besimeldžiančius žmones, labiausiai bijodavau, kad jie mane išvarys, neleis fiksuoti. O jeigu vienas nenorės fotografuotis, tai visi kiti irgi gali nebenorėti. Kelis kartus man taip buvo nutikę. Tada grįždavau į automobilį, pasėdėdavau, palaukdavau, kol baigsis Mišios, ir pradėdavau fotografuoti žmones gatvėje, miestelyje, pievose… Fotografo kontaktas su žmogumi – labai sudėtingas psichologinis procesas. Šiuolaikinės Lietuvos fotografijos kūrėjai atsitraukė nuo žmogaus – nefotografuoja reportažiniu metodu, netyrinėja jo psichologinės būsenos, situacijos – žmogus traktuojamas kaip statistinis objektas.

Vadinasi, pasižiūrėjęs kitų autorių darbų, pasikraudavote psichologiškai, ir Jus išmušti iš vėžių būdavo sudėtinga?

Ne, išmušti nesudėtinga. Bet jeigu pirmame kieme arba gatvėje sutiktas žmogus leidžiasi fotografuojamas, randi su juo kontaktą, tai jau paskui einasi, kaip sakoma, it sviestu patepta – tu jau nebijai, net jeigu kažkas ir nusuka nugarą, nekreipi dėmesio, kadangi jau vis tiek esi nugalėtojas. Paprastai pradėdavau fotografuoti vaikus, žmones su šunimis, nes su jais nesudėtinga užmegzti kontaktą. Fotografuodavau ir gatvės darbininkus, nes jie būdavo užsiėmę. Persimeti vienu kitu žodeliu apie jų problemas, pavyzdžiui, kaip šiandien šalta, kokie prasti grindinio akmenys, ir jau tampi savas, pradedi fotografuoti.

Ar tiesa, kad sėkmė fotografijoje yra didžiulis tikėjimas tuo, ką darai, nuoseklus ir kryptingas darbas bei paprastumas, išgryninta forma?

Na, pasakysiu, kad taip, tiesa. Nieko čia daugiau nepridursi.

Kodėl fotografijoje tokį didelį dėmesį skiriate ne tik turiniui, bet ir formai?

Vienas garsiausių amerikiečių fotografų Edwardas Westonas yra pasakęs, kad gyvenime viskas jau nufotografuota. Esmė ne ką fotografuoti, bet kaip. Be formos, joks kūrinys nėra meno kūrinys, jokia fotografija negali tapti meno kūriniu. Ji gali būti netgi visiškai elementari, primityvi, kaip tik ir kuriama tam, kad labiau perteiktų turinį. Forma taip pat gali būti labai emocionali, ekspresyvi, efektinga ir pan. Iš pradžių aš irgi fotografavau labai ekspresyviai, su plataus kampo objektyvais, bet vėliau, fotografuodamas atlaidus, supratau, kad turiu pereiti prie paprastesnio, siauresnio, kampo, nedeformuoti žmonių, nedeformuoti erdvių, nes esmė vis dėlto yra žmonių santykiai, jų psichologija, o ne mano efektinga forma. Forma ir turinys yra dialektiškai surišti – negali fotografuoti pernelyg ekspresyviai, per daug efektingai, jeigu pats turinys yra kitoks – dvasingas, ramus ar pan. Be to, kiekvienas autorius turi rasti savo temą ir stilių, vizualinį stilių, o tas stilius yra ne kas kita kaip forma – kaip pateiki fotografiją, kaip nufotografuoji vieną ar kitą vaizdą, situaciją. Formos atsisakymas yra kūrybinė savižudybė.

Kodėl fotografijoje Jums toks svarbus žmogus?

Iš visos mus supančios aplinkos žmogus yra svarbiausias. Galbūt kiaulė yra svarbi kitai kiaulei, karvei – kita karvė, bet mums, žmonėms, – žmogus. To žmogaus – pažįstamo, nepažįstamo – gyvenimas, jo parodymas turbūt ir yra viso meno prasmė, nes fotografuojant vieno žmogaus gyvenimą, jo santykį su aplinka, galima parodyti tą kartą, laikmetį, epochą, istoriją. Kad ir kokia būtų istorija, ji vis tiek susijusi su žmogumi. Nebent kalbame apie priešistorinius laikus, kai Žemėje gyveno dinozaurai. Tačiau tai irgi istorija, lėmusi būtent tokias gyvenimo sąlygas, kokias turime šiandien, ir mūsų vystymąsi. Meno kūrinio esmė yra žmogus, jo dvasinis pasaulis.

Kodėl fotografijoje Jums taip svarbu išlaikyti nemoralizuojančio stebėtojo poziciją? 

Mano pozicija visą laiką visur egzistuoja. Taip pat ir pasirenkant, ką fotografuoti. 1988–1993 metais užfiksavau Lietuvos kelią į nepriklausomybę, virš penkiolikos tūkstančių kadrų, nuo pirmųjų „Sąjūdžio“ mitingų iki Rusijos kariuomenės išėjimo. Tai mano pilietinė pozicija. Didelė dalis vyresnės kartos kolegų nefotografavo tų politinių įvykių ne todėl, kad jiems nepritarė, bet turbūt dėl juntamos vidinės baimės, atlydėjusios juos dar iš Stalino epochos. Aš tos vidinės baimės neturėjau. Mano pozicija yra ir fotografijų serija „Atlaidai“, kur perteikiu savo santykį su politika, su tuomete sovietine ideologija. Vadinasi, nori ar nenori, vis viena atstovauji savo gyvenimo supratimui, kurį ir perteiki fotografuodamas, bet moralizuoti… Yra tam tikri mano kartos, klasikinės fotografijos, suformuoti etiniai, moraliniai dalykai – mes nesityčiojome iš žmogaus, neniekinome jo, nežeminome, vaizdavome pasaulį kritiškai, bet be smerkimo ar patyčios. Kitos kartos atstovai, pavyzdžiui, Rimaldas Vikšraitis, jau nesilaikė tų etinių dalykų. Mene neturėtų būti atviro aiškinimo, ką galima daryti, ko negalima, kaip elgtis, kaip ne. Menas daugiau informuoja apie tai, kas vyksta gyvenime, kalba taip, kaip yra, bet ne taip, kaip turėtų būti. Kaip turėtų būti, tegul sprendžia žiūrovas.

Kokia yra šiuolaikinė Lietuvos fotografija?

Kaip čia pasakius… Kai mūsų klasikinė fotografija 1970–1985 metais būdavo pristatoma užsienyje, ji stebino unikalia pasaulėžiūra, pasaulėjauta, etine samprata, meile gamtai. Pavyzdžiui, nepaprastai garsiai per pasaulį nuskambėjo R. Rakausko fotografijų ciklas „Žydėjimas“. Lyriškos, švelnios fotografijos, kuriamos ties banalybės riba, kiču, tačiau niekada jos neperžengdavusios, buvo unikalios pasauliniame kontekste, kuriame menas buvo pesimistinis, gana žiaurus, destrukcinis, nihilistinis. Lietuvos fotografija alsavo kitu pasauliu. Ir užsienio fotografijos specialistai klasikinėje lietuvių fotografijoje pajuto esant kitokį pasaulį.

Dabar šito nebėra. Tiek kaimas, tiek miestas pasikeitę negrįžtamai. Mes rodėme būtent tą pilnakrauję Lietuvą. Rodėme gražiąją jos pusę, tačiau be jokių ideologijos ženklų. Sukurti unikalią fotografiją pasauliniame kontekste yra nepaprastai sudėtinga, beveik neįmanoma. Mums pasisekė – padėjo tikėjimas, draugiškumas vienas kito atžvilgiu, darbštumas ir Fotomenininkų sąjungos parama. Be to, pasikeitė ir vizualinė kalba – mes kalbėjome vizualiai lietuviškai, dabar kalbama vizualiai tarptautine kalba. Šiuolaikinių Lietuvos fotografų projektai ir vizualiniai jų sprendimai neretai dvelkia kopijomis, netgi plagijavimu. Taigi, kol kas nėra taip, kad šiuolaikinė Lietuvos fotografija kuo nors skirtųsi nuo kitos – nuo japonų, anglų, prancūzų, amerikiečių… A. Sutkaus, A. Macijausko, A. Aleksandravičiaus, R. Vikšraičio fotografijos užpildytos emocijų, kiekviena fotografija pilna energijos. Šiuolaikinė Lietuvos fotografija prarado aistrą. Aistrą perteikti žmogaus dvasinį pasaulį, jo emocijas: meilę, džiaugsmą, skausmą, pyktį. Dabar žmonės fotografijose tampa vaizduojami kaip statistai, manekenai – be vidinio aistrų pasaulio. Fotografija tapo šalta, loginė, panaši į žaidimą „atspėk, ką aš noriu parodyti“.

Norite pasakyti, kad fotografija vienodėja, kaip ir visas pasaulis?

Taip, kaip ir mobilusis telefonas visame pasaulyje yra toks pat, taip ir menas tampa labai unifikuotas ir, sakyčiau, supaprastintas.

Viename interviu esate pasakęs: „Fotografuodamas aktą, menininkas kuria rizikuodamas savo reputacija. […] Aktas – bene sunkiausias fotografijos žanras. […] Akto žanre labai greitai gali padaryti banalybę, neįdomią nuotrauką, gali nuslysti ir į pornografijos sritį – čia tavo klaidos pasimato aiškiausiai.“ Kokias savo klaidas įžvelgėte, pradėjęs fotografuoti moterų aktus?

Sovietiniais laikais akto žanras buvo cenzūruojamas. Vienintelis žurnalas visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje, spausdinęs aktus, buvo „Nemunas“. Parodose aktai būdavo kabinami, tačiau neilgai trukus iš komunistų partijos centro komiteto ateidavo, sakykime, kad ir antrasis sekretorius ir liepdavo nukabinti vieną, kitą, trečią darbą, nes jam nepatikdavo, sakydavo – žmonės nesupras. Akto fotografavimas buvo tam tikras protestas prieš tuometę ideologiją. Tai buvo rizika – rizika, kad tavo darbo nerodys, kad negalėsi jo net į užsienį išsiųsti. Be to, norint fotografuoti aktą, reikia turėti ir tam tikrą kultūrinį, vizualinį suvokimą, taigi, pirmiausia turi žinoti, kas padaryta pasaulyje, ir, antra, vis dėlto jį reikia mokėti nufotografuoti – turėti idėją.

Aktų knygą „Miražų dosjė“ išleidau daugiausia dėl to, kad po Rimanto Dichavičiaus „Žiedai tarp žiedų“ buvo praėję daugiau nei dvidešimt metų, kai Lietuvoje nebuvo išleista jokia aktų knyga. Reikėjo šį žanrą užpildyti: jeigu valstybėje kūrybinė fotografija aukšto lygio, tuomet visi žanrai vystomi vienodai intensyviai. Čekijoje, Prancūzijoje, Anglijoje yra puikių fotografų, kuriančių akto fotografijas. Norėjosi parodyti, kad ir Lietuvoje šis žanras tebevystomas. Šiuolaikiniai Lietuvos fotografai akto žanro vengia. Kasmet leidžiami albumai „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“. 2005 metais šiame albume buvo spausdinti mano užfiksuoti aktai ir jau daugiau nei dešimt metų jokie kiti ten nespausdinami. Tai labai sudėtingas žanras, tad gal jie bijo rizikuoti. Fotografuojantis aktą iš tikrųjų rizikuoja apsijuokti. Dar vienas paradoksas, kad šį žanrą, kaip jokį kitą, visi labai gerai „išmano“, apie jį savo nuomonę turi susidarę tiek fotografai, tiek žiūrovai. Jie gali nesunkiai pasakyti, kuris aktas nevykęs, aiškinti, kodėl jis nevykęs, ir pan., bet paprašyti parodyti savuosius, visi kritikuojantys atsako: „Aš nefotografuoju. Neturiu.“ Kritikuoti yra labai lengva, o padaryti – anaiptol. Sovietiniais laikais fotografai buvo drąsesni.

O klaidos?

Norint fotografuoti aktą, reikia turėti idėją, troškimą kurti ir, svarbiausia, talentingą modelį. Kai manęs teiraujasi, ar galėčiau nufotografuoti aktą, atsisakau, nes neturiu idėjos. Jeigu fotografuoji dėl kitų, dėl to, kad kažkas kitas to nori, tuomet sukurti kūrybiško, įdomaus akto neįmanoma. Tada tiesiog fotografuoji kaip komercinį užsakymą, kurio metu nesukuri nieko vertingo. O klaidos atsiranda tada, kada tą pačią temą fotografuoji per ilgai.

Ką fotografijoje reiškia savitas kūrybinis braižas? 

Kai praėjusiais metais rengėme „Keturių“, A. Sutkaus, A. Macijausko, R. Rakausko ir mano, parodą Prahoje, vidiniame vienuolyno kieme, ant kiekvienos sienos kabėjo vis kito autoriaus darbai, ir jeigu bet kuris darbas būtų apkeistas vietomis, vieno autoriaus fotografija pakabinta prie kito autoriaus darbų, iškart būtų aišku, kad kažkas čia supainiota. Kiekvienas iš mūsų turi savo temą, savo vizualinį braižą – savo kompozicijos, šviesotamsos principus, psichologijos perteikimo subtilybes, t. y. mes visi keturi skiriamės. Taigi, turėti savitą braižą labai svarbu, nes tuomet fotografijos skiriasi nuo kitų, į jas pažvelgę žmonės atpažįsta, sako: „O, čia to autoriaus darbas.“ Prieš dešimtį metų lankiausi Rusijoje, Novosibirske, ten fotografai man pasakojo, kad sovietiniais laikais gaudavo tarptautinių fotografijos parodų katalogų iš Japonijos, Australijos ir versdami tuos katalogus, pamatę dar nematytą darbą, iškart galėdavę pasakyti, kad tai yra lietuvių autoriaus fotografija. Lietuvos fotografija išties labai skyrėsi nuo kitų šalių savo braižu, vizualine kultūra, socialumu, humanizmu ir šiluma.

Kokią savo fotografiją ar fotografijų seriją labiausiai vertinate Jūs pats? Kodėl? 

Manau, kad iš visų fotografijų serijų, kurios gali išlikti, galbūt yra dvi: serija „Lietuva 1988–1993“, nes šios serijos fotografijos jau dabar yra spausdinamos mokyklų vadovėliuose, o kita – „Atlaidai“. „Atlaidai“ jau dabar yra nepakartojami, nes absoliučiai viskas pasikeitę. Tas atlaidų laikotarpis, kurį man pavyko užfiksuoti, galima sakyti, ne taip smarkiai skyrėsi nuo praeito šimtmečio – aš vaizdavau paskutiniuosius metus, kai žmonės į atlaidus važiuodavo arkliais, po Mišių pievose valgydavo, o pavalgę lankydavo kapines. Pasirodžius automobiliams, archajiško pasaulio neliko. Be to, dar buvo gyva karta, gimusi, augusi ir gyvenusi prieš karą, tarpukariu, kuri nepaprastai skyrėsi nuo gyvenančios dabar, – jų žvilgsniai, rankų laikysena, drabužiai, spindinčios vaikų akys… Ši serija, kaip to laikotarpio dokumentas, turi daugiausia galimybių išlikti.

Turbūt atlaidų fotografavimas natūraliai ir nutrūko, kai žmonės į juos pradėjo važiuoti automobiliais? 

Kai 1988 metais buvo atkurta religijos laisvė, kai Žemaičių Kalvariją ir Mišias kitur tiesiogiai pradėjo transliuoti televizija, atlaidai tapo šventė, kurioje išryškėjo daug prekybos ir ją lydinčių elementų – kioskai, suvenyrai, triukšmas, šiukšlės, ir dingo dvasingumas, netgi, sakyčiau, psichologinė įtampa, kuri tuo metu buvo justi. Bažnyčios lankymas su vaikais, šeimomis irgi buvo pozicija – protestas prieš ideologiją, buvimas opozicijoje.

Ar šalia kūrybinio džiaugsmo esate kada patyręs ir kūrybinę krizę? Ar esate kada rimtai suabejojęs tuo, ką darote?

Labai keista, bet ne. Aleksandras Macijauskas man yra pasakęs: „Žinok, gyvenime tave gali išduoti visi: ir žmona, ir vaikai, ir geriausi draugai, ir galbūt kažkokios tavo paties idėjos, bet vienas dalykas tavęs neišduos niekada – tavo fotografijos. Jeigu tau blogai, remkis jomis. Tavo padarytos fotografijos yra pagrindas, ant kurio tu stovi, tavo ramybės pasaulis.“ Pasitikėjimo man suteikia dar ir tai, kad aš visąlaik turiu fotografijų, kurių niekas nematė. Todėl prieš visus mane analizuojančius ar kritikuojančius visąlaik jaučiuosi esąs truputėlį stipresnis, kadangi jie nežino, ką aš dar turiu. Tai vidinis pliusas, suteikiantis pasitikėjimo – kad ir ką jūs kalbėtumėt, aš dar kažką turiu, aš žinau, ką turiu.

Jūs vis minite laiką. Ką fotografijoje reiškia laikas?

Fotografija ir laikas labai susiję. Fotografija – tai mirusio laiko atvaizdas. Fotografija ir mirtis – sinonimai. Žmonės, jų santykiai, tradicijos, užfiksuoti fotografijose, – dingusio laiko dokumentas. Pavyzdžiui, dabar, kai žmonės rašo atsiminimus apie Sausio 13-osios naktį, kiekvienas tą patį įvykį aprašo vis kitaip, bet fotografija yra dokumentas, kurio negalima paneigti, t. y., negalima paneigti, kad buvo taip, o ne kitaip.

Ką manote apie fotografijos kritikus?

Meno kritikai labai gražiai „apdainuoja“ kūrybą. Lietuva labai maža, čia nedaug autorių, nedaug rašančių, visi vienas kitą pažįsta. Čia vieni su kitais yra susaistyti „siūliukais“ – ar draugyste, ar bendravimu – ir to kritinio žodžio nėra. Kartais, negražiai sakau, jog yra ne menotyra, bet menogyra, giriamasis meno aprašymas. Menotyrininkai, kritikai nepakyla aukščiau, nemąsto plačiau, globaliau, iš istorinės perspektyvos – jų mąstymas labai siauras. Iš tikrųjų visais laikais ir visada kur kas didesnė problema yra dėl kritikos negu dėl kūrėjų. Kiekvienas laisvas intelektualus meno kritikas yra gerokai vertingesnis už dešimtį menininkų. Didžiulė dovana valstybei, menininkams turėti giliai, plačiai mąstantį, labai aštrų kritiką, nes be kritiškos kritikos nesivysto menas. Šiuo metu bendras meninis lygis yra labai vidutiniškas. Nuo tų aukštumų, kur mes buvome, jis nukrito iki vidutinio lygio, t. y. klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla buvo tarsi iš toli matomi kalnai, o dabartinė fotografija – tik kalniukai. Tuose kalniukuose viskas „sukasi“ ir nėra kam paaiškinti, kad čia tik kalniukai. Visi vienas kitą giria, vienas kitu džiaugiasi, viskas gerai, bet kas iš to? Negražus mano pasakymas, bet iš tam tikros distancijos tai aiškiai matyti. Ir aš regiu, kai pas mus atvažiuoja užsienio kritikai, žiūri į darbus, regi tikrąją jų vertę, tačiau jie būna pakviesti, jiems sumokėta, jie palinksi galva ir išvažiuoja. Tuo viskas ir baigiasi – nieko iš naujosios kartos jie čia dar neatranda.

Ko palinkėtumėte profesionaliems fotografams ir dar tik bepradedantiems žengti šiuo keliu?

Žodis profesionalus man nepatinka. Aš taip pat niekada nevartoju tokio apibūdinimo kaip meninėfotografija, man artimesnis – kūrybinė fotografija. Grįžtant prie žodžio profesionalus, tai profesionalus yra tas, kuris gyvena iš savo kūrybos. Vadinasi, profesionalūs turbūt yra vestuvių fotografai, nes jie sugeba gyventi iš fotografijos, o kūrėjai… Lietuvoje tai sudėtinga. Atkūrus nepriklausomybę, fotografija tikslingai remiama finansiškai: skiriamos stipendijos, leidžiamos knygos. Sovietiniais laikais nė viena mano fotografijų knyga nebuvo išleista. Taigi, yra daug finansavimo šaltinių, bet, įdomiausia, kad pinigų kiekis ir kūrybos vystymasis mažai ką teturi bendra. Gali būti labai daug pinigų, o kūryba nesivystys, jų gali būti labai mažai, o kūryba vystysis kuo puikiausiai. Be to, kai esama tam tikros cenzūros, tam tikro priešo, atsiranda ir idėja, noras kariauti prieš tą cenzūrą. Būtent tokie laikotarpiai būna labiau derlingi kūrybos požiūriu. Pavyzdžiui, Aleksandras Puškinas už savo įtartinas pažiūras caro pavaldinių buvo ištremtas toli nuo Sankt Peterburgo, kultūros centro, tačiau būdamas tremtyje sukūrė geriausią savo poeziją. Kaip ir Fiodoras Dostojevskis, kuris kaip menininkas subrendo Sibire, kai buvo nuteistas ir išvežtas kaip kalinys. Beje, mūsiškio R. Rakausko tėvai buvo išvežti į Sibirą, o jis pats slapstėsi čia. A. Macijausko tėvą, kariškį, tarnavusį pas vokiečius, patys vokiečiai sušaudė, mamą rusai išvežė į Sibirą, pats gyveno pas tetą, o būdamas šešiolikos sėdo į kalėjimą. A. Sutkaus tėvą persekiojo KGB, jis nusižudė, patėvį neaiškiom aplinkybėm nušovė, o pats A. Sutkus daug metų gydėsi sanatorijoje. Mano tėvas irgi buvo Sibire, o aš pats per Romo Kalantos įvykius sėdėjau kalėjime. Taigi, mes visi esame nukentėję nuo sovietų valdžios, ir tai mus jungia. Be to, klasikinė Lietuvos fotografijos mokykla turėjo nerašytą siekį parodyti pasauliui, kad Lietuva egzistuoja, kad joje gyvuoja kultūra, tradicijos, kad lietuvių tauta – dvasinga. Pradedantiems fotografuoti svarbu suvokti savo kūrybinius tikslus. Dabar aš nežinau, koks kūrybinis stimulas, idėja jaunuosius fotografus gali jungti. Mūsų junginys buvo labai aiškus, mes viską žinojome labai tiksliai.

Be to, Jūs jungėtės ne vienai parodai… 

Taip, mus sieja ir kiek daugiau nei keturiasdešimt metų trunkanti draugystė. Ar dabar esama tokios jaunųjų draugystės, nežinau. Kūrėjas negali būti absoliučiai vienas, jis turi turėti bendraminčių. Net Vincentas van Gogas nebuvo vienas, turėjo brolį, draugą Polį Gogeną, su kuriuo visuomet buvo „sujungtas“ mintimis, idėjomis, laiškais.

Kalbėjosi Simona Zvicevičiūtė

 

Publikuota www.kamane.lt

Merdinčią Vilijampolės aikštę gaivina MF studentai

Didžiulė Sąjungos aikštė merdi. Architektūrinis konkursas surengtas dar prieš dvejus metus, tačiau valdininkai nespėjo pajudinti pirštų, kad vieta pasikeistų. Iniciatyvos bent laikinai atgaivinti šią erdvę ėmėsi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) studentai.

Laimėtas konkursas

Dabar Vilijampolėje stūkso monumento griaučiai, o pati Sąjungos aikštė neatitinka miesto poreikių. Dar prieš dvejus metus Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius paskelbė šios vietos vizijų konkursą. Architektai pateikė įvairiausių vizijų, kas turėtų atsirasti betoninio rando vietoje. Iš maždaug dešimties darbų komisija geriausiu pripažino „Exodus” komandos – skulptoriaus Luko Šiupšinsko bei architektų Mato Šiupšinsko ir Dominyko Kalmatavičiaus – darbą.

„Pažvelgus į dabartinę erdvę Vilijampolėje, Sąjungos aikštė neatitinka elementarių kriterijų. Aikštę turi suvokti, o ne taip, kaip dabar: žiūri iš vienos pusės į kitą ir galo nematai. Be to, visada kyla diskusijų, ką daryti su apšepusiu monumentu ir kiek reikia ten atiduoti pagarbos. Laimėtojų komanda pasiūlė ir išsaugoti dalį istorijos, ir pritaikyti aikštę miesto poreikiams”, – pasakojo Miesto planavimo ir urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius.

Pagal nugalėtojų viziją, aikštėje išryškėtų aiški erdvių hierarchija – miestietiška aikštė atskirta nuo parko erdvės. Naujai atsiradę viešos paskirties pastatai dabartinės aikštės viduryje pagerintų bendruomenės gyvenimo kokybę.

„Įsigilinus į istorinį kontekstą, paaiškėjo, kad aikštė yra neracionaliai didelė miesto miegamajam rajonui. Tokios didelės aikštės nėra net Kauno centre. Šią vietą ir reikėjo užstatyti, tačiau, prasidėjus karui, projektai sustojo ir liko didelė neužstatyta erdvė. Mūsų projektas ir siūlo neracionaliai didelę aikštę suskaidyti į skirtingas erdves – miesto aikštę, rajono skverą ir erdvę, skirtą komerciniams ar bendruomenės pastatams, kurie atitiktų skirtingas funkcijas”, – sakė vienas projekto autorių L.Šiupšinskas.

Aktualus ir dabar

Autoriai pasiūlė egzistuojančią kalvą išsaugoti kaip buvusių kapinių atspindį, žalius šlaitus pritaikant gyventojų poilsiui, atveriant Žaliakalnio ir Prisikėlimo bažnyčios panoramą. Urbanistus įtikino ir tai, kad projektuotojai bandė sujungti Neries pakrantę su aikšte.

Vietoje komjaunuoliams skirto monumento siūlyta pastatyti paminklą, skirtą genocido ir Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti. Pasak L.Šiupšinsko, ši aikštės dalis turi būti transformuota ir atliepti tokią istoriją, kuri buvo iš tikrųjų.

Nors konkursas skelbtas prieš kelerius metus, jo įgyvendinimas beveik nepasistūmėjo. Projekto autoriai įsitikinę, kad jų siūlyta idėja nepaseno, nes buvo remtasi istorija, o į dabartinę Sąjungos aikštę per šį laiką nebuvo padaryta didelių intervencijų. Pasikeitė tik tiek, jog Neries krantinėje miesto valdžia pritarė minčiai statyti futbolo maniežą.

„Nūdienos poreikius mūsų projektas tikrai atitinka, nes priimti sprendimai buvo remiantis ne naujomis madomis, o faktiška vietos istorija. O dėl maniežo aktualumas nepasikeičia, nes domėjomės savivaldybės planais ir į tai esame atkreipę dėmesį”, – teigė L.Šiušpinskas.

Jis pats nenorėjo vertinti, kodėl projektas iki šiol guli stalčiuose ir realūs Sąjungos aikštės pertvarkymo darbai nevyksta.

Rengia techninį projektą

Pasak Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus Gintaro Petrausko, šiuo metu Sąjungos aikštė nepatenka į prioritetinių darbų sąrašą, todėl konkurso idėjos ir nevirsta kūnu. Vis dėl to tikimasi, kad verslui bus patrauklus pasiūlymas, tad Sąjungos aikštės erdvę jie galėtų pritaikyti tiek savo, tiek miestiečių poreikiams.

„Tai nėra kuo nors išskirtinė vieta, kuriai būtų skiriami pinigai. Aikščių, parkų, skverų Kaune yra daugybė, todėl ši erdvė ir nėra prioritetinė. Artimiausi europiniai pinigai yra numatyti Aleksotui ir Žaliakalniui. Miestas kol kas neketina investuoti Vilijampolėje, tačiau tikėtina, kad į šią erdvę galėtų investuoti  verslas – už tai, kad būtų leista verslininkams ten veikti, jie turėtų sutvarkyti aikštę pagal techninį projektą”, – sakė administracijos direktorius.

G.Petrauskas patvirtino, kad kol kas yra įvykęs tik architektūrinis konkursas, tačiau jau suformuota užduotis parengti techninį projektą. Jo metu paaiškės ir projekto sąmata. Administracijos direktorius tikino, jog techniniai projektai rengiami maždaug keturis – penkis mėnesius, tad iki vasaros pradžios yra visai realu turėti šį dokumentą ir svarstyti tolesnį Vilijampolės aikštės likimą.

Studentų iniciatyva

Kol savivaldybė neskuba atnaujinti Sąjungos aikštės, iniciatyvą į savo rankas ima Vytauto Didžiojo universiteto, Kūrybinių industrijų magistrantai. Trys studentai – Justė Draunevičiūtė, Raminta Marciulevičiūtė bei Lukas Lydeka tikisi suburti įvairius ekspertus, vietos gyventojus ir surasti bendrą viziją, kaip bent trumpam pakviesti bendruomenę į nepelnytai pamirštą Vilijampolės erdvę.

„Sąjungos aikštė yra potenciali viešoji erdvė, tačiau šiuo metu nėra išnaudojamas šios vietos funkcionalumas. Ši erdvė yra geografiškai ir strategiškai patogi, turinti patogų susisiekimą su Centru ir kitais Kauno rajonais, galėtų tapti populiaria viešąja erdve, skirta tiek vietos bendruomenei, tiek viso Kauno gyventojams”, – argumentavo iniciatyvinė studentų grupė.

Po diskusijos su įvairiais miesto ir Vilijampolės atstovais, studentai pakvietė pasižvalgyti, kaip Sąjungos aikštę mato mažiausieji Vilijampolės gyventojai. Darželio „Dobilėlis” auklėtiniai porieriaus lape nutapė, ko jie pasigenda šioje pamirštoje aikštėje.

„Sąjungos aikštės monumento sienose užpildėme ertmes, kuriose nėra plytelių, ateities kartos svajonėmis. Rodėme vaikams aikštės fotografijas, pasakojome apie šią vietą, o jie piešė tai, kas jiems siejosi su šia aikšte”, – pasakojo studentė Raminta.

Vaikų piešiniai trūkstamas plytelių vietas užpildė gruodžio pradžioje, kai buvo įžiebta Vilijampolės bendruomenės Kalėdų eglutė.

Studentų nuomone, svarbu, kad pamirštos erdvės vėl bent trumpam į vieną vietą suburtų bendruomenę, o ateityje tai vėl taptų mėgstama laisvalaikio ir poilsio zona. Todėl tikimasi, kad mažųjų darželinukų darbeliai suburs ne tik vietos žmones, bet ir kauniečius pamąstyti apie pamirštą Sąjungos aikštę.

Istorijos tarpsniai

Pasak skulptoriaus L.Šiupšinsko, dabartinės Sąjungos aikštės teritorijoje XIX a. pabaigoje buvo įkurtos katalikų kapinės. Sujungus Vilijampolę su Kauno miestu, pradėta bendras vietos planavimas. Inžinierius Edmundas Frykas buvo suplanavęs padaryti apskritą Sąjungos aikštę tarp Panerių ir Linkuvos gatvių. Nors Neries krantinė iš pirmo žvilgsnio tiko miestietiškam parkui, greitai šis projektas buvo atmestas, nes nuspręsta, kad parką niokos dažni pavasariniai Neries potvyniai.

L.Šiupšinsko teigimu, kai 1943 m. Kauno getas tapo koncentracijos stovykla, Sąjungos aikštės teritorija buvo tarsi centras, aplink kurį spygliuotos vielos tvoros dalinjo stovyklą į atskiras teritorijas.

8-ojo dešimtmečio viduryje katalikų kapinės buvo iškeltos, tačiau dalis jų galėjo būti sunaikinta, nes palaikų perkėlimu turėjo rūpintis artimieji, tačiau ne visi žmonės buvo informuoti ir suspėjo tai padaryti. Todėl tikėtina, kad nors oficialiai kapinių šioje vietoje nebėra, palaikų dabartinio monumento griuvėsių teritorijoje dar gali būti.

1974 m. Sąjungos aikštėje pradedamas statyti paminklas komjaunuoliams, kritusiems už tarybų valdžią. Pirmojo komjaunimo suvažiavimo Lietuvoje 60-mečiui kurto memorialinio ansamblio autoriai buvo architektai G.Baravykas, V.Vėlius ir skulptorius S.Šarapovas.

„Ansamblį sudarė trys keliai, tiksliau, betono koridoriai, kreipę žiūrovą į aikštelę viršuje. Lankytojams pasiekus aikštelę, atsiverdavo vaizdas su dviem figūriniais reljefais, skirtais komjaunimo organizacijos įkūrimui Lietuvoje ir komjaunimo organizacijos pogrindininkams, dirbusiems karo metais. Memorialo centre, kelių sankirtoje, buvo įkomponuotas aukuras”, – savo darbe, kaip atrodė pradinis monumentas, atrado L.Šiupšinskas.

Istorinius Vilijampolės naratyvus nagrinėjęs skulptorius tikino, kad paminklo sumanymas kėlė didelių abejonių, mat jis buvo skirtas komjaunuoliams, tačiau buvo ignoruojamas beveik 17 tūkst. žmonių genocido faktas.

Publikuota www.kaunodiena.lt

Praktika Argentinoje: pažintis su pasaulio lietuviais

Vytauto Didžiojo Universiteto (VDU) Menų fakulteto (MF) Kūrybinių industrijų bakalauro trečio kurso studentė, Indrė Mockutė, atliekanti praktiką Lietuvių savišalpos ir kultūros draugijoje „Nemunas“ tolimojoje Argentinoje, teigia, jog mėgaujasi kiekviena diena ir kad praktikos metu įgytas žinias ateityje pritaikys ne tik profesinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime.

„Jau dabar žinau, kaip ir kur panaudosiu įgytą patirtį grįžusi į Lietuvą“, – sako Indrė. Studentė į šią praktiką išvyko laimėjusi konkursą „Tarptautinės praktikos lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse“, kurį kiekvieną pavasarį organizuoja VDU, remdamasis Švietimo ir mokslo ministerijos bei Švietimo mainų paramos fondo kvietimu.

Kokie buvo Jūsų įspūdžiai nuvykus į Argentiną? Kokie kultūriniai skirtumai jus labiausiai nustebino?

Atvykus į Argentiną, jau po pirmųjų 1dešimt minučių man buvo pasiūlytas puodelis matės, tradicinio argentiniečių gėrimo, panašaus į arbatą, geriamo pro specialų vamzdelį ir populiariausias saldainis Argentinoje (arg. alfajor). Be šių dviejų dalykų Argentina yra neįsivaizduojama, taip pat kaip ir be futbolo, mėsos patiekalų, daugybės įvairiausių saldumynų, tortų ir konditerijos gaminių. Žmonės čia, manau, šiltesni nei klimatas.

Pasisveikindami vietiniai pabučiuoja vienas kitam skruostą, taip pat ir vyras vyrui. Prie nuolatinių apsikabinimų, bučinių ir šypsenų priprasti sunku nebuvo, tačiau Argentinoje yra nepaprastai daug dalykų, prie kurių prisitaikyti atrodo mažų mažiausiai keista ir neįprasta. Tortas pusryčiams, beveik jokių daržovių ant pietų stalo, termosas šilto vandens ir puodelis matės kuprinėje ir vakarienė anksčiausiai 22 val. – argentiniečio kasdienybė. Vakarienei 4 rūšių mėsa (arg. asado), o desertui – ledai į namus. Keisti pasirodė ne tik jų valgymo įpročiai. Namuose vaikštoma su batais, gatvėse karaliauja dideli ir tingūs šunys bei mėtosi krūvos šiukšlių. Savaitgalių naktys skirtos fiestoms, kurių metu groja vis tos pačias populiariausios argentinietiškos melodijos, o kur nors vėluoti bent pusvalandį vietiniams yra natūralu.

Kodėl pasirinkote būtent šią praktikos vietą?

Šią praktikos vietą pasirinkau, nes galėjau ne tik išpildyti savo gyvenimo svajonę ir atvykti į Pietų Ameriką, bet ir dėl to, kad ji puikiai atitiko mano siekius ir galimybes. Norėjau tobulėti šokių ir organizacinėje srityje, gilinti studijų metu sukauptas žinias, taip pat išmokti naują užsienio kalbą, kurti tarptautinius santykius bei keliauti. Visa tai dabar sėkmingai darau čia, Argentinoje.

Kaip ir kur radote informaciją apie tokią praktikų galimybę? Kodėl susidomėjote?

Lietuvoje šoku tautinio šokio meno ansamblyje „Nemunas“. Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija Argentinoje, kurioje dabar atlieku praktiką, taip pat pasivadinusi „Nemunu“. Atsitiko taip, jog mano praktikos vadovas Juan Ignacio Fourment Kalvelis buvo ir yra mano socialinio tinklo „Facebook“ draugų tarpe. Tokiu būdu jis sekdavo ansamblio veiklą Lietuvoje, o man buvo įdomu, kaip gyvena Argentinos nemuniečiai. Taigi, vieną dieną pamačiau savo būsimo praktikos vadovo žinutę asmeninėje „Facebook“ paskyroje, kurioje buvo rašoma apie galimybę atlikti praktiką Argentinoje. Aš, kaip ansamblio, iš kurio mokosi ir ima pavyzdį argentiniečiai, narė, negalėjau nesusidomėti šia galimybe. Dabar galiu padėti vietos lietuvių bendruomenei mokytis, gerinti tautinių šokių techniką tiesiogiai, būdama čia.

Papasakokite apie savo darbo dieną, kokiomis veiklomis užsiimate? 

Pagrindinės veiklos darbo dienomis yra užsiėmimai su šokių grupe, darbas su šokių technikos gerinimu, lietuvių kalbos mokymas, pagalba organizuojant renginius bei juos realizuojant ir kt.

Papasakokite apie savo laisvalaikį po praktikos, kokiomis veiklomis užsiimate, kai nedirbate?

Kiekvieną dieną praleidžiu su įvairiausiais žmonėmis. Kartu geriame matę, gaminame pietus ar vakarienę. Nemažai keliauju ne tik po Argentiną, bet ir kitas Pietų Amerikos šalis. Dalyvauju daugybėje renginių, kartais tenka padirbėti radijo eteryje, net ir tarti porą žodžių televizijos ekrane. Mėgaujuosi kiekviena diena, o su laiku dienos darosi vis geresnės, juk čia tuoj prasidės vasara. Geras oras, nuostabūs žmonės, skanus maistas ir įspūdinga gamta – gero laiko garantas.

Kaip vertinate įgytas žinias, ar manote, kad jos pravers ateityje Jūsų profesinėje veikloje? 

Praktikos metu įgytas žinias galėsiu pritaikyti ne tik profesinėje veikloje, bet ir asmeniniame gyvenime. Jau dabar žinau, kaip ir kur panaudosiu jas grįžusi į Lietuvą.

Ką patartumėte kitiems studentams, kurie mąsto apie tokią praktikos galimybę?

Nors kartais ir atrodo baugu, svarbu nebijoti ir nedvejoti bei pasinaudoti aukštųjų mokyklų suteikiamomis tarptautinėmis mainų galimybėmis. Ir visai nesvarbu, į kokią šalį ketinama vykti – pasaulis pradedamas matyti visiškai kitomis akimis.

Lietuvių savišalpos ir kultūros draugijos „Nemunas“ valdybos pirmininko Juan Ignacio Fourment Kalvelis komentaras

Pasak Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Argentinoje veikianti draugija „Nemunas“ yra aktyviausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje, daugiau nei 100 šokėjų ir keturis šokių kolektyvus vienijanti iniciatyva. Draugijoje dėstomos paskaitos,organizuojami lietuvių kalbos kursai ir konferencijos. Draugijos valdybos pirmininkas mano, kad studentams iš Lietuvos yra puiki patirtis aplankyti draugiją, pabendrauti su Argentinos lietuviais, pasidalinti studijų metu sukaupta patirtimi. „Neseniai liaudies šokių kolektyvo „Kalnapušė“ nariai, atvykę čia iš Nidos, teigė, kad turėjo atvažiuoti į Argentiną, kad išmoktų mylėti Lietuvą“, – prisimena J. I. F. Kalvelis.

Juan Ignacio Fourment Kalvelis teigimu, studentui, norinčiam sėkmingai atlikti praktiką Lietuvių savišalpos ir kultūros draugijoje „Nemunas“, reikia valios atsakingai atlikti praktiką, turėti idėjų projektams, kurie galėtų būti naudingi draugijai bei noro organizuoti renginius, taip pat labai svarbu buti komunikabiliam ir norėti bei gebėti bendrauti su žmonėmis. Naudinga mokėti ispanų kalbą bei turėti patirties šokant tautinius šokius, nes mūsų pagrindinė veikla yra šokių kolektyvas. „Džiaugiamės, jog VDU studentai puikiai reprezentuoja VDU ir Lietuvą – „protėvių žemę: nuo aušros iki saulėlydžio“ (isp. la tierra de nuestros antepasados: desde el amanecer hasta la puesta del sol), stiprina ryšius su tėvyne, motyvuoja mūsų narius toliau dalyvauti lietuviškose veiklose ir nepamiršti lietuvių kalbos.  Jie yra aktyvūs lyderiai, turintys daug valios ir noro aktyviai dalyvauti draugijos veikloje“, – pasakoja J. I. F. Kalvelis.

I. F. Kalvelis teigia, kad ir ateityje lauks ir mielai priims praktikai Lietuvių savišalpos ir kultūros draugijoje „Nemunas“ iniciatyvius, motyvuotus studentus VDU bei kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų.

Mainų galimybės VDU

VDU Tarptautinių ryšių tarnyba primena, kad kiekvieną pavasarį skelbiama galimybė dalyvauti „Tarptautinės praktikos lituanistinio švietimo mokyklose, lietuvių bendruomenėse ir lituanistikos centruose užsienio šalyse“ konkurse.

Norintys vykti praktikai į Europos Sąjungos (ES) šalis bei Norvegiją, Islandiją, Lichtenšteiną, Turkiją, Buvusią Jugoslavijos Respubliką Makedoniją pagal „Erasmus+“ programą, visą informaciją gali rasti čia.

Šiuo metu vyksta konkursas praktikai su VDU Mobilumo stipendija, informaciją apie atranką galite rasti čia.

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos