„PinoKeys judėjimas“: kvietimas burtis, o ne skaldytis
Saulėtą sausio 22-osios rytą stovėjau Kauno miesto kamerinio teatro (KKT) kiemelyje ir, laukdamas performanso „PinoKeys judėjimas“, buvusio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo programos dalimi, mąsčiau apie šio pasirodymo temos svarbą.
Autorė choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kūrinio stuburu ir pagrindine mintimi pasirinko kalbėti apie šių dienų pinokius – žmones, kurie bando atikti gero, visuomenės suprasto ir priimto žmogaus vaidmenį, ir apie tuos, kurie neatitinka kitų sukonstruotų kanonų.
Šiandien tai itin aktuali tema. Ne kas kitas, bet pats žmogus kuria taisykles, tačiau jos dažnai atskiria vieną visuomenės dalį nuo kitos, vienų laimės ir džiaugsmo kaina – kitų komfortas. Choreografė siekė sukurti žmones sujungiančio bendruomeniškumo, o ne skaldančio į atskiras grupes potyrį, ir jai tai pavyko.
Kelionė salomis
„PinoKeys judėjimas“ – septynių dalių pasirodymas, vykęs KKT, ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą, įvairiose Laisvės alėjos vietose ir prie M.Žilinsko dailės galerijos. Performanso suskirstymas į septynis skirtingus pasirodymus leido aktoriams, kūrėjams savitai atsiskleisti, pasitelkti skirtingas meno disciplinas. Kiekviena dalis pavadinta salos pavadinimu su priskirta atitinkama spalva. Tai leido įsijausti į kelionę ne tik fiziškai judant iš vienos vietos į kitą, bet ir į autorių, režisierių, atlikėjų pasaulius – salas.
Šios kelionės metu žiūrovus lydėjo šokio trupės studijos ULNA šokėjai. Jų įvaizdis priminė kiek modernizuotą klasikinį Pinokį: juodi paltai, raudonos kepurės, dvi pirštinių poros (viršutinės – raudonos) atitiko šiuolaikinio medinio žaislo, norinčio būti tikru berniuku, vaidmenį. Ironiška, kad plastikinės Martyno Gaubo sukurtos kaukės stipriai traukė akį: nors ir buvo permatomos, jų forma aiškiai simbolizavo ilgą Pinokio nosį. Į mechaniškus, nenatūralius lėlės marionetės judesius buvo panaši ir šokėjų plastika: jie sustingdavo nepatogiomis pozomis, susilenkdavo, išsiriesdavo, rankas laikė neįprastose padėtyse.
Puikiai išnaudota ir pati miesto aplinka – į judesius puikiai integruoti suoliukai, parduotuvių vitrinos, įvairiausi kelyje pasitaikantys daiktai. Kiekvienas veiksmas atrodė lyg šokėjų pažintis su pasauliu. Kartu jie kvietė žiūrovus sekti įkandin nuo vieno pasirodymo prie kito.
Kiekvienas performanso pasirodymas yra vertas dėmesio. Vieni labiau pritraukė, perteikė lengviau suprantamą mintį, kiti vertė susimąstyti, pažvelgti į save. Istorijas atlikėjai atskleidė per menų sintezę – muziką, šokį, teatrą ir dailę. Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir kokio amžiaus būtų, kad ir koks jo ryšys su menu. Pvz., penktojoje dalyje – „Balta sala. PAKANKAmi“ – žiūrovai turėjo progą susipažinti su gestų kalba ir aklųjų ženklais. Ant stalo sustatyti keramikos kūriniai tarsi sekė pasaką apie žemę. Kiekvienas iš jų savaip simbolizavo šiuos ženklus ir gestus – skylės išspaustos pirštais plokštumoje, gesto judesiu sukurtas kūrinys, keraminiame indelyje – skirtingų formų ir dydžių rankomis susukti rutuliukai. Visa tai turėjo padėti susitapatinti su negalią turinčių žmonių komunikacijos priemonėmis.
Įveikti baimę ir sienas
Labiausiai sužavėjo pirmoji dalis – „Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS“ ir antroji – „Geltona sala. AUGIME“. Emociškai paveikiausia pirmoji dalis vyko KKT didžiojoje salėje. Į salę atėję ar pro langus procesą stebėję žiūrovai galėjo išvysti prie sienos stovinčią į pakylą panašią konstrukciją, uždengtą rusvu audiniu. Staiga po juo kažkas pradėjo judėti, bandyti perplėšti audinį ir išsiveržti. Tai priminė iš kiaušinio besiritantį ar sienas, atskirusias nuo pasaulio, bandantį įveikti padarą. Staiga pasirodė ir atgal po saugiu audiniu grįžo ranka, koja. Galiausiai kuriamas personažas įsidrąsino, stūmėsi tolyn, stojosi ant žemės. Lukštas virto įspūdingu sijonu: praeitis niekur nedingsta, ji tampa puošmena. Šis kelias minutes trukęs procesas priminė asmenines komforto zonas, kuriose, susidūrę su kažkuo nesuprantamu, taip mėgstame slėptis, užuot tyrinėję naujoves. Šias emocijas įtikinamai perteikė šokėja Ernesta Žemaitytė.
„Geltona sala. AUGIME“ veiksmas vyko vieno iš Laisvės alėjos pastatų balkone. Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė ir Rosita Aleksėjūnaitė atliko dainą apie mumyse gyvenančius medinius pinokius. Jų balsai papildė vienas kitą. Švelnus L.Stadalninkaitės balsas tryško lyriškumu, kitų atlikėjų žemų balsų duetas užakcentuodavo pagrindinę dainos mintį, sugrąžindavo visus į realybę. Harmoninga vokalo ir gitarų sąjunga sukūrė intymaus pasirodymą atmosferą, o žodžiai apie pinokius, slypinčius kiekviename mūsų, auditorijos nepaliko abejingos.
Trečioji dalis – „Raudona sala. STREIKAS“ – it žinutė apie gamtos ir žmogaus ryšį. Ją perteikė šokėjai – pinokiai. Paskui save tempdami didelę garso kolonėlę, iš kurios sklido vyriškas balsas, jie šokdami judėjo pirmyn ir atgal, vis atkartodami pavienius žodžius. Silpniausia šios dalies vieta – techninis sprendimas. Bandydama suprasti iš dėžės sklindančius žodžius, auditorija judėjo įkandin šokėjų. Per šį sąmyšį buvo sunku suprasti ne tik kalbą, bet ir atlikėjų skleidžiamą žinią.
Ketvirtoji dalis – „Mėlyna sala. RIBA“ pakvietė ant pėsčiųjų tilto. Čia I.Puišytės-Šidlauskienės ir Marijaus Tamošiūno šokį jungė mėlyno audinio juostos. Pindami, lankstydami, sukdami audinį atlikėjai tai artėjo, tai tolo vienas nuo kito, taip primindami, kad visi esame vienaip ar kitaip susiję, tačiau renkamės kurti ribas, statyti sienas, užuot vieni kitus palaikę.
Atrasti save ir kitus
Šeštoji dalis – „Žalia sala. ATRADIMAS“ labiausiai išlaikė tradicinio spektaklio struktūrą: vaidino aktoriai, būta dialogo, veiksmo, kulminacijos, bet kartu išlaikytas ryšys su viso performanso pagrindine idėja – bendruomeniškumu. Pasirodymo metu du aktoriai kūrė apgavikų, besinaudojančių žmonių gerumu ir naivumu, vaidmenis. Trečiasis jų partneris lėlė simbolizavo pinokius, visuomenės atstumtuosius. Pasitelkę pigius triukus apgavikai išvilioja iš lėlės identitetą, laimę, džiaugsmą. Net patys gerai nesuprasdami, kaip tai padarė, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Ši performanso dalis kvietė apsvarstyti savo pasirinkimus, kurie anaiptol ne visada teisingi.
Paskutinė dalis – „PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS“ subūrė visus prieš tai matytus aktorius, šokėjus, kūrėjus į vieną bendrą pasirodymą ant M.Žilinsko dailės galerijos laiptų. Šis pasirodymas sugriovė visuomenės sienas, inspiravo bent trumpai akimirkai užmegzti bendruomeniškumo jausmą. Visi dalyviai pasklido po žiūrovų minią, šokio judesiais kvietė prisijungti, džiaugtis ir galiausiai suprasti: norint pokyčių pirmiausiai reikia minties.
Pasibaigus performansui, nutilus plojimams, žmonėms pasklidus savais keliais, vis sukosi klausimas, kodėl šis performansas paveikė taip stipriai. Atsakymai atėjo nurimus emocijoms. Kurti pasirodymą, įtraukiant negalią turinčius žmonius, per tai skleisti bendruomeniškumą ir žmogiškumą – ne pats lengviausias sumanymas. Ypač šiais laikais, kai, diskutuojant apie visuomenės mažumas, reprezentacija yra vienas pamatinių aspektų. Girdime, matome skatinimus leisti šių grupių atstovams kurti ir papasakoti savo istorijas. Tačiau vis dar stipri baimė, tad reikia drąsaus žmogaus, kuris ištiestų pagalbos ranką. Būtent tokiu žmogumi ir tapo I.Puišytė-Šidlauskienė. „PinoKeys judėjimas“ nėra pasakojimas apie tai, kaip visuomenė nepriima negalią turinčius žmones, tai neįgaliųjų istorijos, jų emocijos ir gyvenimas, atskleistas per meną.
Vienoje gniūžtėje
Tad ši idėja ir buvo pagrindinis projekto pasiekimas. Kiekviena dalis (sala) išlaikė minimalistinę estetiką; išskyrus „Raudoną salą“ ir finalą, visose dalyvavo ne daugiau kaip trys aktoriai. Gaila, kad jų niekas daugiau tarpusavyje nesiejo, tik pagrindinė bendruomeniškumo idėja. Norėjosi stipresnio naratyvinio perėjimo iš vieno pasirodymo į kitą. Pvz., pasirinkimas vienoje salų kalbėti ekologijos tema – sveikintinas, bet šioje kelionėje tai atrodė ne vietoje ir ne laiku – tam reikėtų atskiro performanso. Pačią pasirodymų grandinę išlaikė ULNA šokėjai. Be jų, rodančių kelią, ar savanorių, dalijančių žemėlapius / brošiūras, nekauniečiui būtų buvę lengva pasiklysti.
Vis dėlto šiuos trūkumus užgožia performanso sukeltos emocijos. Kiekvienam žmogui atskleisti savo vidų – pats sunkiausias dalykas. Esame pripratę statyti sienas, ginti save. Performanso atlikėjai sugebėjo atskleisti savo vidinį pasaulį ir įsileisti į jį.
Tad I.Puišytės-Šidlauskienės miesto performansą „PinoKeys judėjimas“ galima laikyti itin sėkmingu žingsniu suteikiant negalią turinčių žmonių bendruomenei reprezentacijos platformą.
Stebint pasirodymą neapleido artimas ir šiltas žmogiškumo jausmas. Autorė atskleidė kauniečiams, praeiviams kitokius žmones, nei esame įpratę matyti, parodė, kad visi esame tos pačios visuomenės dalis. Tarsi snaigės, kurios, vos pasibaigus performansui, pradėjo lengvai leistis. Kiekviena jų yra unikali, skirtinga, bet galiausiai visos tampa viena visuma – sniegu. Akimirką visos snaigės buvo pavirtusios viena gniūžte.
Straipsnio autorius – Menų istorija, kritika ir medijos 4 kurso studentas Gabrielius Kavaliauskas.
Publikuota – Kauno diena.
Projektas „Nemiga“ VDU Menų galerijoje „101“
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Prasidėjusi truputį anksčiau nei „Kaunas 2022“, 13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ tapo įžanga į vieną svarbiausių kultūrinių projektų Kauno miesto istorijoje, žyminti visus metus besitęsiančių kultūrinių įvykių startą, rašoma Kauno bienalės organizatorių pranešime portalui LRT.lt.
Kuruojama Josée Drouin-Brisebois Kauno bienalė pristato daugiau kaip dvidešimties žinomų tarptautinių ir Lietuvos menininkų darbų bei specialų jaunųjų Baltarusijos menininkų projektą, kuris vaizduoja ir analizuoja aktualias šiandienos realijas.
Artūro Railos koordinuojamas projektas su Vilniuje veikiančio „Europos humanitarinio universiteto“ studentais pavadinimu „Nemiga“ kalba apie jaunų menininkų situaciją ir išgyvenimus Baltarusijoje, po 2020 m. rugpjūčio mėnesį įvykusių įvykių. Ekspozicija pristatoma VDU menų galerijoje „101“. Apžvalgą apie parodą paruošė #VDUMF absolventė, menotyrininkė Justina Kiuršinaitė.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Bienalės parodoje eksponuojami šešių studentų darbai. Prie kūrinių nėra pridėti pavadinimai ar autorių vardai, pavardės. Darbus vienija bendra socialinė aplinka, kurią nagrinėja kūrėjai. Kūriniai eksponuojami taip, tarsi rodytų skirtingus protesto pobūdžius: kairėje pusėje vaizduojami tiesioginiai, o dešinėje – netiesioginiai meniniai protestai prieš cenzūrą ir diktatūrinį rėžimą, persekiojimus Baltarusijoje. Žiūrovai skatinami tyrinėti darbus, susieti juos su savo subjektyviomis patirtimis arba patirtimis, kurios jungiasi su žiniomis apie šiandienos aktualijas. Taip pat žiūrovai akis į akį susiduria su žmonėmis, kurie gyvena tose (ne)tolimose aktualijose.
Vienas dalykas yra matyti naujienas per televizorių, nesvarbu, iš kurios pasaulio šalies būtų gaunama informacija ir naujienų reportažai. Visai kas kita yra pamatyti tose realybėse gyvenančius žmones, jų išgyvenimus, išreikštus meno kūrinių dėka. Kai, pavyzdžiui, dešimt jaunų žmonių žvelgia į tave ryžto pilnomis akimis, supranti, kad už naujienų slypi realūs žmonių gyvenimai, kurie dažnai būna sugriaunami dėl vyraujančios valdžios požiūrio ir veiksmų. Tai gali atsitikti bet kurioje šalyje, sąjungoje ar visuomenėje. Kasdien matome, kaip vienoje ar kitoje šalyje kyla neramumai, tarsi iš visuomenės gelmių kyla noras priešintis įsigalėjusioms normoms, siekis keisti požiūrį į žmogų, jo balsą ir to balso reikšmingumą platesniame politiniame kontekste.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Deja, bet šiandieninės realijos parodo, kad žmogaus balsas mažai ką reiškia, jeigu jis neturi realios galios. Tad ši paroda suteikia galimybę pamatyti jaunų žmonių siekį įgauti asmeninės galios per meną, savo kūrybą. Pirmiausia, jie inspiracijos, kūrybinės galios semiasi iš kitų meno kūrinių. Inspiracija ir individualūs išgyvenimai virsta kūriniu, kuris kalba už kūrėjus, išreiškia skausmą ir pyktį, kurio šie jaunieji menininkai negali garsiai pasakyti savo aplinkoje. Tokiu būdu menas tampa siekiu parodyti savo vidinį pasaulį, jis suteikia kūrėjams drąsos ir jėgų išgyventi sudėtingose politinėse ir socialinėse aplinkose.
Pasirinkimas darbus eksponuoti VDU menų galerijoje „101“ taip pat nėra atsitiktinis. Šis universitetas žinomas dėl humanistinės kultūros puoselėjimo, siekiantis būti intelektiniu ir pilietiniu visuomenės židiniu, išsaugoti ir puoselėti turimas vertybes, aktyviai dalyvauti pasaulio universitetų gyvenime. Tad pasirinkimas eksponuoti represinių struktūrų poveikį analizuojančius studentų darbus liberalių pažiūrų universiteto galerijoje yra svarbus ir reikšmingas. Parodos eksponavimas šioje aplinkoje siunčia žinutę apie skaudžias studentų gyvenimo realijas, kurios yra visai arti, tarsi esančios kitapus universiteto sienos.
Parodos pavadinimas „Nemiga“ yra susijęs su upeliu Nemiga (Немига) Minske. Parodos aprašyme teigiama, kad dabar šis upelis yra užkastas po centrine miesto gatve ir kartais išsilieja patvindamas, kol nuslopsta purviname vamzdyje. Šio upelio metaforą galima susieti ir su žmonių siekiu kovoti už savo teises, laisvę, bei su besiliejančiomis kūrėjų mintimis, kurios neleidžia jiems miegoti. Nereikia stebėtis, kad gyvenant pastovioje baimėje ir įtampoje žmogų kamuoja sunkios mintys ir jausmai. Tai akivaizdu jaunųjų menininkų kūriniuose, kuriuose yra daug žinučių apie baimę dėl savo ateities. Tai – vienas pagrindinių teminių aspektų, vienijančių menininkų kūrinius.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Apžvelgiant parodą, prie įėjimo galerijos lankytojus pasitinka A. Makhnach darbai „Anapus garažo durų“ (2020-2021). Tapybine estetika pasižyminčios nuotraukos vaizduoja ryškiaspalves garažų duris. Nepaisant ryškaus kolorito, durys yra senos, aprūdijusios, tarsi slepiančios ne tiek buitinius savininko daiktus, bet jo gyvenimą, vidines mintis ir požiūrius. Sukūrusi paskyrą Instagrame pavadinimu „behind.the.garage.doors“, menininkė atskleidžia skirtingas garažo prasmes. Tokiu būdu garažo simbolis tampa svarbiu elementu parodant cenzūroje gyvenančių žmonių realybę – jie privalo slėpti savo išgyvenimus už ryškiai dekoruotų geležinių kaukių.
Kitas kūrinys, traukiantis žiūrovų akis, yra A. Pesenkos ir Y. Attsetski nuotraukų serija „Permainų aikštė“ (2021). Dešimtyje jaunų žmonių portretuose matyti tik jų ryškios akys, žvelgiančios tiesiai į žiūrovą iš po kauke uždengto veido. Skaitant šių žmonių istorijas supranti, kiek daug stiprybės slypi žmoguje, kuris kovoja su dviem krizėmis – pandemijos ir diktatūros. Nespalvotų fotografijų istorijos pasakoja apie kiemų bendruomenę Minske, kuri tiesiogiai susidūrė su policijos brutalumu ir jos pasekmėmis 2020 metais.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Šalia fotografijų žiūrovą pasitinka ant trinkelių pastatyta bendrabučių kiemo nuotrauka, dalinai uždengta juoda širma. Kaip ir paskutinės merginos fotografija, juodas audinys slepia maištingą sielą/objektą. Šioje nuotraukoje tai – plevėsuojanti baltame fone nubrėžtos raudonos linijos vėliava bei dviejų jaunų aktyvistų, iškėlusių kumščius į orą, grafitis ant elektros skydinės. Šie ir kiti nuotraukoje paslėpti elementai parodo, kad iš pažiūros idiliškame post-sovietiniame gyvenime slypi įvairių formų protesto ženklai, neleidžiantys užmiršti, jog džiaugsmingas įvaizdis slepia žmonių kovą už laisvę ir geresnę ateitį, kurioje nebereikėtų slėptis ir baimintis dėl savo ir savo šeimos saugumo.
Paskutiniai du kūriniai šioje erdvėje yra V. Mirankovos videoperformansas ir readymade kūrinys pavadinimu „Mano gyvenime nieko neįvyko“ (2020-2021). Erdvėje esanti žalia palapinė, su užrašu „Nothing happens in my life“, slepia menininkės šokio batelius. Besidomintys meno istorija šį kūrinį gali mintyse susieti su Tracey Emin darbu „Everyone I have ever slept with 1963-1995“ („Visi, su kuriais esu miegojusi 1963-1995“) (1995), kuriuo nagrinėjama intymumo tarp dviejų žmonių tema.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Nors V. Mirankova naudoja palapinę, kad suteiktų žiūrovui žvilgsnį į jos privatų gyvenimą, ji pasirinko atskleisti kitą savo gyvenimo pusę – kūrybą, svajones ir jų izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Kaip ir A. Makhnach garažų nuotraukose, taip ir V. Mirankovos darbuose „Mano gyvenime nieko neįvyko“ nagrinėjama žmonių uždarumo tema, kai jie privalo slėpti savo vidinį pasaulį, savo viltis ir svajones nuo išorės, nes tai gali ne tik prieštarauti vyraujančioms pažiūroms, bet gali kelti grėsmę. Palapinės ir garažai tampa saugyklomis, kuriose yra uždaromas tikrasis „aš“.
A. Shklianko raudona trūkinėjanti linija ant grindų veda žiūrovą į kitą galerijos erdvę. Ši linija ne tik dalina erdves į dvi puses, bet ir vaizduoja protestų eigą – tiesia linija einanti žmonių minia yra sustabdoma, išskaidoma, bet ji susivienija ir eina tolyn.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Kitoje erdvėje yra dviejų autorių kūriniai – Daryos Karalkovos „Šaknys“ (2020-2021) ir Viktoryios Yaskevich „Kur keliauja jaunas menas“ (2019-2021). D. Karalkovos daugiaekranė vaizdo ir garso instaliacija vaizduoja 12 žmonių, kurie deklamuoja vaikystėje išmoktus eilėraščius, būdami įsikandę rožę. Aprašyme teigiama: „Darya kreipėsi į tėvynainių prisiminimus apie vaikystėje deklamuotus eilėraščius už kuriuos tada tikėjosi dovanų ir saldumynų. Už tokius pasakojimus visi jie, potencialūs „nusikaltėliai“, savo keistoje šalyje ir gali būti baudžiami: už neteisingai parašytą tekstą, už neteisingas spalvas ant vėliavos, už neteisingą internetą, už šokius pagal neteisingą muziką, už geležinių durų metaforą, už psichodelinę tapybą ir už gėles dantyse“.
Ši citata apibūdina D. Karalkovos filmuose matomus žmones, kurių deklamacija susilieja į vieną garsų mišinį, kurį žiūrovas gali išgirsti tik beveik prisiglaudęs prie televizorių ekranų, žvelgdamas į žmones, kurie per dygliuotus rožių kotus bando deklamuoti vaikystės tyrumą atspindinčius eilėraščius. Citata taipogi suvienija visus parodoje vaizduojamus žmones, objektus, temas ir idėjas. Jie visi turi slėpti save, susikurti tokią socialinę kaukę, kuri kuo minimaliau išsiskirtų ir būtų kuo mažiau pastebima. Tai ne vien siekis išgyventi, išlikti saugiu, bet taipogi savo individualumo gniuždymas, kuris diktatūrinėje aplinkoje neturi vietos.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Jis ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas. Vaikiški eilėraščiai, sakomi suaugusiųjų lūpomis, vaizduoja tragišką atotrūkį tarp vaiko naivumo, tyrumo, patiklumo, ir suaugusio žmogaus, turinčio gyvenimo patirties ir išminties, refleksijos. Tai taip pat vaizduoja kontrastą tarp idiliško pasaulio įsivaizdavimo vaiko akimis ir šaltoje, baimės perpildytoje aplinkoje subrendusio suaugusiojo pozicijos.
Tam tikra melancholiška parodos pabaiga tampa Viktoryios Yaskevich darbai „Kur keliauja jaunas menas“ (2019-2021). Parodos kontekste, ant sienų kabantys apvalūs stiklo dirbiniai, iškrenta iš konteksto. Jie tarsi paimti iš kitos, neutralesnės tematikos parodos, pavyzdžiui, vaizduojančios gamtos ir kosmoso sąsajas. Tačiau kampe pastatytas juodas krepšys su užrašu „Where does young art go?“ („Kur keliauja jaunas menas?“) grąžina žiūrovą į parodos kuriamą realybę. V. Yaskevich kelia klausimą, kur keliauja studentų darbai po parodų? Ar jie saugomi sandėliuose, archyvuose? Ar jie tęsią savo kelionę po kitas parodas ir galerijas? Ar jais tiesiog atsikratoma?
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Šių darbų keliami klausimai žengia už parodos nagrinėjamos temos. Kūrėja analizuoja jauno menininko darbų prasmę, ar šie darbai turi vietą meno pasaulyje? Ar jie yra pakankamai vertingi, kad išliktų viešoje erdvėje? Juodos spalvos krepšys ir keliamas klausimas suponuoja, kad šių darbų ateitis yra neaiški, abstrakti ir galbūt net tragiška. Tad būtent darbų autorius arba krepšio savininkas turi pasirūpinti, kad jų prasmė išliktų, kad jie turėtų savo gyvenimą ir prasmę egzistuoti. Tad tas, kas saugo krepšį ir jo turinį, tampa kūrinių globėju, kuris privalo kurti jų likimą. Kaip ir savo paties. Turėdamas krepšį su savo kūryba, menininkas turi gyventi klajoklio gyvenimą, niekada tiksliai nežinodamas, kur link jis turi eiti, kad išsaugotų save bei savo kūrinius.
Pagrindinis klausimas, kylantis nagrinėjant šią parodą, būtų toks – kiek paroda yra politiška? Būtų naivu teigti, kad menininkai atsiriboja nuo realijų Baltarusijoje, kad jie susikoncentruoja tik į universalias maišto, protesto ar savianalizės temas. Pasigilinus į darbų prasmes akivaizdu, kad politinė situacija juos stipriai paveikė ir jie savo individualiu būdu analizavo bei perteikė, ką jiems reiškia cenzūra ir jos poveikis tiek individui, tiek konkrečios šalies gyventojams.
Projektas „Nemiga“ / M. Plepio nuotr.
Darbuose atsiskleidžia skaudžios asmeninės istorijos bei realus nerimas dėl savo ar kitų žmonių ateities. Nepaisant to, kūriniuose galima rasti universalių temų, pavyzdžiui, jauno menininko nerimą dėl savo kūrybinės ateities, kontrastą tarp vaiko ir suaugusiojo žmogaus pasaulių, savo tikrojo „aš“ slėpimą nuo išorinio pasaulio ir pan. Parodą galima vertinti kaip tam tikrą vizualinį laišką VDU studentams bei Lietuvos gyventojams: realybė bet kada gali pasikeisti ir mes turime būti pasiruošę sudėtingiems iššūkiams, kuriems neturime įtakos.
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ veikia iki vasario 20 d. Parodos dalis „Nemiga“ pristatoma VDU menų galerijoje „101“, įėjimas nemokamas. Sausio 21 d. penktadienį, 13:00–15:00 val. „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022” atidarymo programoje, menininkės iš Baltarusijos Daryos Karalkovos paskaita-performansas. Daugiau apie 13-os Kauno bienalės parodą www.bienale.lt.
Lietuvos teatro šimtmetis: identitetas su variacijom
Šiemet profesionaliajam Lietuvos teatrui sukanka šimtas metų. Šia proga apie tai, kaip per šį laiką lietuvių teatras keitėsi ir kas liko nepakitę, apie jo tapatybę šiandien ir galimus naujus bruožus ateityje įžvalgomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto teatrologai – Menų fakulteto dekanė prof. Jurgita Staniškytė ir Teatrologijos katedros vedėjas doc. Edgaras Klivis.
Interviu publikuojamas žurnale “Bravissimo” nr. 4.
Minint profesionaliojo Lietuvos teatro šimtmetį labai norisi užčiuopti lietuvių teatro savastį. Ar būtų galima įvardyti, kas būdinga išskirtinai mūsų teatrui? Kas, Jūsų akimis, nepakito per šiuos šimtą metų?
S. Lietuvos teatro kultūroje, mano nuomone, egzistuoja bent dvi konstantos. Pirmiausia, Lietuvos teatre vyrauja autorinė režisūra. Režisieriaus vizijos, jo interpretacijos svarba, galų gale, tiesiog begalinė pagarba šiai profesijai lydi Lietuvos teatrą nuo pat jo profesionalios pradžios. Lietuvos teatro istorija rašoma režisierių pavardėmis, šiuolaikinės teatro institucijos repertuarą gelbsti ieškodamos naujų režisierių vardų ar bandydamos prisivilioti jau gerai žinomus. Režisierius Lietuvos teatre – išskirtinis atskaitos matas: tai ir teatro sėkmės ar nesėkmės rodiklis, tai ir originalus bei atpažįstamas stilius, tai ir teatro raidos etapo pavadinimas. Mes mylime savo aktorius, jie populiarūs ir matomi plačiosios visuomenės, bet kalbame apie Juozo Miltinio etapą Panevėžyje, Jono Vaitkaus ar Jono Jurašo laikotarpį Kaune arba Eimunto Nekrošiaus – Jaunimo teatre. Tai viena iš akivaizdžių Lietuvos teatro savybių, jokia kita teatro dedamoji – nei aktorius, nei dramaturgas, dailininkas ar kompozitorius – neturi tiek galios. Kita atpažįstama ir išskirtinė Lietuvos teatro ypatybė – metaforinė režisūrinė vaizduotė. Net jaunajai režisierių kartai, kuri jau drąsiai galėtų kalbėti tiesmukiau, dokumentiškiau, nesidangstydama simboliais ar alegorijomis, metaforinė vaizduotė tebėra labai patraukli, tarsi įrodanti režisieriaus kūrybinės fantazijos turtingumą, intelektualinį tankį. Regis, ši tradicija randa atgarsį ir jauniausių kūrėjų darbuose, vadinasi, yra gili ir tvari.
K. Ieškant Lietuvos teatro viso šimtmečio tapatybės, derėtų pažvelgti, kodėl jis susiformavo būtent toks, šiaip ar taip, jei ir galime kalbėti apie tapatybę, tai tik kaip apie istorines konfigūracijas. Jos susideda iš skirtingu greičiu judančių sluoksnių. Pavyzdžiui, yra labai lėtai kintančios sąmonės struktūros ir čia lietuvių teatro ypatumų galėtume ieškoti katalikiškoje kultūroje, ypač – jėzuitų atneštose ir Lietuvoje prigijusiose barokinio pamaldumo formose, kurios buvo itin teatrališkos ir natūraliai veikė patį teatrą. Mūsų kolegos skandinavai, lygindami skirtingą teatrinę raišką, juokauja, kad Šiaurės šalių teatro menininkai tradiciškai linkę į dramos tekstą žiūrėti taip, kaip Lutheris juos išmokė žiūrėti į Šv. Raštą. Lietuvoje pamaldumo formos susijusios ne tiek su individualiu teksto skaitymu, kiek su masine vieša ritualine raiška: atlaidais, kur prie bažnyčių gulima kryžiumi, eisenomis, kurių dalyviai voliojasi gatvės dulkėse, ir pan. Galbūt čia galėtume ieškoti lietuvių polinkio į režisūrinę vizualinę raišką ir viską aistringai dramatizuoti šaknų? Kita vertus, lietuvių teatro formoms įtakos, matyt, turėjo ir greičiau judantys su konkrečiais įvykiais susiję istorijos lygiai, pavyzdžiui, dėl lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo vėlai subrendusi modernioji literatūra. Istorinės aplinkybės lėmė, kad solidesni literatūros žanrai, tokie kaip romanas ar drama, tiesiog nespėjo tinkamai susiformuoti, kad įgytų klasikinį pavidalą, kuris taptų teatro pagrindu. Jei lygintume, pavyzdžiui, su lenkų teatru, kur XIX–XX a. pradžios klasika iki šiol sukasi teatrų scenose nesibaigiančiu ratu, tai Lietuvoje yra vos kelios brandesnės pjesės (dažniausiai – istorinio žanro), kurias vietiniai režisieriai kartkarčiais pajudina. Taip ir nusistovi režisūros pirmenybė, kai žiūrovai eina į teatrą žiūrėti ne dramaturgo, o režisieriaus. Šios lėčiau ir greičiau judančios kultūrinės ir socialinės struktūros veikia kartu ir galiausiai tampa ta tapatybe (kurią galima suvokti kaip išskirtinumą arba kaip naštą), kuri savo ženklą ima palikti visur. Pavyzdžiui, kai žiūrime į sovietinio teatro laikus, matome, kad sąlygos, kuriomis kūrė Lietuvos menininkai, nelabai skyrėsi nuo sąlygų estų teatre. Ir vis dėlto estai sovietmečiu pasuko į absurdo dramaturgiją ir gali didžiuotis visa absurdo dramaturgų karta (Paulo-Eeriko Rummo 1969 m. Pelenės žaidimą galima būtų laikyti geriausia Baltijos šalių drama). Tuo tarpu lietuviai pasuka metaforinės režisūros link, išugdo tokius menininkus kaip E. Nekrošius, o absurdo tradicija Lietuvos teatrui iki šiol yra svetima. Sąlygos (totalitarinė kultūros kontrolė, cenzūra ir kt.) buvo daugiau ar mažiau tos pačios, bet iš anksčiau susiformavusi tapatybė vieną teatrą pasuko į vieną pusę, kitą – į kitą.
Tada, žinoma, kyla klausimas, kaip padaryti, kad tapatybė nevirstų našta, kurią tempsime šimtmečius?
K. Manau, kad tam mums reikia teatrinių „išdavikų“ – tų, kurie sunaikina „šventą“ paveldą, išsineria iš odos, paniekina savas tradicijas ir atneša svetimas. Dažniausiai šie šventvagiški proveržiai ateina iš kultūrinių mainų: Andrius Oleka-Žilinskas su Michailu Čechovu, J. Miltinis, Modris Tenisonas galėtų būti tokio proveržio ar išdavystės pavyzdžiai – jie įrodo, kad turime įvairaus potencialo ir kad nesame uždaryti savo tapatybėje. Kažkada rašytojas Rolandas Rastauskas paklausė: „Ar yra lietuvių genuose žaismės?“ ir atsakė: „Georg Maciunas, gimęs: 1931…“ Jurgis Mačiūnas – tipiškas kultūrinės išdavystės geriausia prasme pavyzdys.
Tarpukario Lietuvos teatre išskirtinio publikos susidomėjimo sulaukdavo pagal lietuvių autorių literatūrą pastatyti dramos teatro ir operos spektakliai. Ypatinga reikšmė nacionalinei dramaturgijai teikiama ir šiandien. Ar tai būtų galima laikyti dar viena lietuvių teatro tendencija? Koks vaidmuo nacionalinei dramaturgijai tenka Latvijos ir Estijos teatruose?
S. Natūralus dėmesys nacionalinei dramai reiškia norą kalbėti konkrečioje erdvėje ir laike gyvenantiems žmonės apie tai, kas jiems svarbu ir aktualu čia ir dabar. Manau, kad sėkmingiausi Lietuvos dramaturgų pastatymai kaip tik ir siejasi su tuo atpažinimo efektu, kai publika jaučia, kad kalbama apie temas ir išgyvenimus, kurie yra „arti odos“. Sakykime, Mariaus Ivaškevičiaus Išvarymas, režisuotas Oskaro Koršunovo, Madagaskaras, režisuotas Rimo Tumino, ar tarpukariu parašyti ir J. Vaitkaus naujai aktualizuoti Petro Vaičiūno Patriotai. Noras atpažinti scenoje savo tikrovę, kai teatras kalba apie tai, ką tu matai, kas tau aktualu, ir būtų tas nacionalinės dramaturgijos svarbos ir populiarumo paaiškinimas. Tačiau kartu reikėtų pabrėžti, kad šiuolaikinio teatro aktualumas nebūtinai grindžiamas dramaturgija. Teatro kūrėjai aktualumo gali siekti ne tiek ieškodami šiuolaikinės dramos teksto, o pasirinkę aktualią temą ir dirbdami taikomojo, kolektyvinio, pažodinio ar dokumentinio teatro principais, kai prie spektaklio scenarijaus kūrimo prisideda visa trupė. Tokias praktikas Lietuvoje taiko čia dirbti atvykstantys Europos režisieriai – Arpadas Schillingas, Lukaszas Twarkowskis, Valteris Silis, taip pat jaunosios kartos Lietuvos teatro kūrėjai Karolina Žernytė, Jonas Tertelis ir kt.
K. Estijoje, kur teko dalyvauti jų teatro festivaliuose Draama, nesunku pajausti visiškai kitokią teatrinio lauko nuotaiką, siejamą su šiuolaikine dramaturgija. Estai žino savo teatrą iš dramaturgijos, eina žiūrėti konkretaus dramaturgo, nes jiems įdomu, ką naujo jis parašė. Drįsčiau sakyti, kad netgi tokių avangardinių ir postdraminių teatrų kaip NO99 ar Von Krahl spektakliai pirmiausia išsiskiria puikiu, švariu, konceptualiu dramaturginiu sumanymu (kurį pratęsia režisūra ir vaidyba). Latvių teatre dramaturgo reikšmė irgi svarbi, tik čia yra labai ryški modernistinė teatro žvaigždė – rašytojas, dramaturgas Janis Rainis. Jis stūkso nuo tarpukario kaip uola, į kurią visi latvių režisieriai anksčiau ar vėliau bando įkopti arba ją išsprogdinti. Vien per pastaruosius penkerius ar šešerius metus Latvijoje sukurta nemažai labai intriguojančių Rainio dramaturgijos pastatymų: Kirillo Serebrennikovo, Elmāro Seņkovo, Viesturo Kairišo, Lauros Grozos- Ķiberės, o ką jau kalbėti apie ankstesnius Alvio Hermanio ar Māros Zālītės ir daugybės kitų režisierių klasikų. Tai toks latviškas apsėdimas, kokio atitikmens Lietuvoje nėra. Turiu galvoje tokį klasiką, kuris mestų realų iššūkį ambicingam ir revoliucingam režisieriui ir būtų toks autoritetas, kurį reikia nuversti, dekonstruoti, paneigti. Mes neturime tokio autoriaus, prie kurio vis sugrįžtume. Galbūt mūsų teatre taip pat daug kas norėtų dekonstruoti mūsų autorių klasiką, bet problema ta, kad nelabai yra ką. Dekonstruoti, vadinasi, galynėtis su autoritetu. Deja, tokių dramaturginių autoritetų neturime, todėl mūsų režisieriams ir aktoriams tenka imtis arba pasaulinės klasikos, arba lietuviškos režisūros klasikos ir mesti iššūkį J. Vaitkui arba E. Nekrošiui.
Spektaklis “Mamutų medžioklė”. Rež. J. Jurašas , 1968
Kaip per šį laiką kito teatro funkcija ir vaidmuo visuomenėje? Koks teatro vaidmuo kuriantis Lietuvos valstybei?
S. Tarpukaryje, kai kūrėsi valstybė, Lietuvos teatras buvo tautinės tapatybės formavimo priemonė („tautinio reikalo judintojas“), jis mokė, ką reiškia būti lietuviu, priklausyti šiai bendruomenei su jos istorija, herojais ir priešais. Sovietmečiu, kaip ir bet kurioje totalitarinėje valstybėje, oficialiai teatras egzistavo kaip ideologijos įrankis, tačiau svarbi buvo ir pasipriešinimo sistemai misija. Lietuvos teatre šis vaidmuo dažniausiai buvo atliekamas Ezopo kalba. Atgavus nepriklausomybę abi šios misijos neteko svarbos, teatras pagaliau galėjo tapti tiesiog pramogos, egzistencinių problemų nagrinėjimo, savęs pažinimo vieta, kitaip tariant, kūrybos erdve. Vis dėlto tada Lietuvos teatrui atsivėrė ir kita galimybė: jis pagaliau laisvai galėjo užsiimti socialine ar politine kritika, meniniu aktyvizmu, įsitraukti į viešosios sferos diskusijas. Reikia pasakyti, kad šio vaidmens Lietuvos teatras mokosi po truputį. Tai, ko gero, bent iš dalies yra susiję su instituciniu šiuolaikinio Lietuvos teatro žemėlapiu. Lietuvos nepriklausomų teatrų scena, palyginti su kitomis šalimis, ilgą laiką buvo menkesnė. Po 1990-ųjų pirminis impulsas buvo noras išeiti iš valstybinio sektoriaus ir kurti individualiai, nepriklausomai, vėliau kilo sugrįžimo į valstybinius teatrus banga. Galima sakyti, kad tik antrąjį ar net trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje susiformuoja visavertė nepriklausoma scena, galinti sudaryti tam tikrą konkurenciją valstybinei, užtikrinanti teatro kultūros sveikatą ir jo funkcijų įvairovę.
“Ričardas II”. Rež. J. Vaiktus, 1986 m.
K. XIX–XX a. pr. nuo Helsinkio iki Kroatijos vyko tas pats Rytų Europai būdingas procesas, kai teatras funkcionavo kaip įrodymas, kad naujos moderniosios tautos, atsiradusios po istorinių imperijų griūties, turi teisę egzistuoti, kad jos subrendusios nepriklausomybei ir savai valstybei. Moderniojoje politikoje egzistuoja skirtumas tarp nacijų, t. y. brandžių tautų, ir local people, etninių bendruomenių, genčių, kurios gali būti labai įdomios ir egzotiškos, tačiau joms nepripažįstama teisė į valstybingumą (tokios, pavyzdžiui, būtų Amerikos indėnų gentys arba Sibiro tautelės). Ir šią skirtį parodo būtent kultūra, pavyzdžiui, modernios kultūros institucijos (istorijos ir dailės muziejus, nacionalinis teatras, universitetas), sunorminta rašytinė kalba ir spauda (laikraščiai ir romanai), taip pat vietinių istorikų parašyta istorija ir profesionalusis menas. Galima sakyti, kad tik tautinė bendruomenė, pajėgi pastatyti savo operą, yra laikoma pajėgi sukurti valstybę. Todėl šių Rytų Europos šalių sostinėse stūksantys monumentalūs nacionaliniai operos ir dramos teatrai yra kaip brandos įrodymas ir teisės į nepriklausomybę monumentai. Lietuviai, beje, XIX a. ir lenkų, ir rusų taip pat buvo laikomi tais local people, panašiais į Amerikos indėnus. Tuo nuostabiau, kad stebuklingas proveržis per kelis dešimtmečius nuo 1890 iki 1920 m. suformavo profesionalųjį teatrą, pastatytos nacionalinės operos ir įsteigtos visos būtinos institucijos. Taip jau atsitiko, kad XX a. antrojoje pusėje šios nacionalinio teatro idėjos Vakarų teatre jau buvo nebeaktualios, o Lietuvoje ši socialinė teatro funkcija išliko aktuali iki pat 1990-ųjų.
Sovietmetį su mažais skirtumais galiojo tos pačios tendencijos. Lietuvą lygindami su Lenkija ar Čekoslovakija, matome, kad šiose šalyse buvo leidžiamas nedidelis privatus verslas. Vien šis mažytis skirtumas lėmė, kad ten susiformavo nedidelės privačios alternatyvios trupės, vėliau jos sudarė labai stiprų teatrinį judėjimą Čekijoje ir Lenkijoje. Tadeuszas Kantoras – puikus tokio individualaus menininko pavyzdys. Lietuvoje tokių menininkų nebuvo, galėjo egzistuoti tiktai didžiulės trupės. Atrodo, nedidelis skirtumas, bet jis lėmė, kad iki šiol Lietuvoje teatrinė kultūra įsivaizduojama kiek kitaip. Kitas skirtumas, kuris stipriai veikė Lietuvos teatro raidą, – 1972 metai, teatro kultūrai buvę it smūgis, nutraukęs vos pradėjusią plėtotis teatrinę kultūrą, kurią buvo galima pajusti vos porą metų. M. Tenisonas pademonstravo, kaip galėjo toji kultūra atrodyti, su laisvais žmonėmis, kurie daug keliaudavo, domėjosi pasauliu.
Šiandien vis dažniau ir drąsiau kalbama, kad vyresnioji režisierių karta traukiasi, bet tarp jaunųjų tarsi nerandama naujos pamainos. Jaunosios kartos režisierių turime, bet jie kalba jau kita teatro kalba. Ar galima įžvelgti rimtą grėsmę, kad nutrūks šimtametė režisūros tradicija?
K. Reikia pripažinti, kad šiandien režisūrinis teatras nebėra alternatyva, opozicija (kaip J. Jurašo ar E. Nekrošiaus laikais), veikiau priešingai – režisierius gali reikšti totalitarinę figūrą, primetančią kitiems savo narcisistines fantazijas. Bet aš nemanau, kad režisūrinis teatras, režisūrinė vizija ir režisieriaus-autoriaus figūra galėtų taip lengvai išnykti. Lietuvos teatro istorijoje svarbūs vyresniosios kartos režisieriai kuria toliau, studentai nori pas juos studijuoti. Taip pat yra jaunųjų režisierių, kurie renkasi griežtą režisūrinį režimą kaip estetinę formą. Pavyzdžiui, Dr. GoraParasit (Gintarės Minelgaitės) sceniniai performansai yra kūrybiškos režisūrinės vaizduotės padariniai. Tiesa, palyginti su vyresniaisiais režisieriais, ši autorė scenoje nejungia teksto, aktorių, erdvės ir panašių elementų, bet gretina skirtingas medijas (pavyzdžiui, kiną, komiksus, operą, garso meną), taigi čia kalbame apie šiuolaikinę medijų režisūrą. Netgi dalyvaujamajame teatre, kur demokratiškai atsisakoma vienos vizijos ir į veiksmą įtraukiami visi teatro dalyviai kaip lygiaverčiai, kas nors turi sukurti proceso taisykles – tuomet kalbame apie procedūrinę autorystę ir jai taip pat reikia režisūrinės vaizduotės.
S. Jaunoji režisierių karta dirba remdamasi truputį kitais principais. Ypač nepriklausomų trupių darbo pobūdis keičiasi, daugiau funkcijų atiduodama kitiems kūrėjams. Tai leidžia atsirasti kitokioms kūrybingumo formoms, kur režisierius yra labiau moderatorius, o ne diktatorius. Taip šiuolaikinio Lietuvos teatro laukas demokratiškėja ir tai labai sveikintina. Kita vertus, bent jau kol kas nuogąstauti, kad režisūrinio teatro Lietuvoje pritrūks, nevertėtų. Sakyčiau, kad tokio teatro atstovais jaunojoje režisierių kartoje galime laikyti ir Artūrą Areimą, ir Agnių Jankevičių, ir Paulių Ignatavičių, ir Gabrielę Tuminaitę, ir kt.
K. Nors esu linkęs sveikinti ir palaikyti naujas formas, kartu jaučiuosi generaciškai prisirišęs prie geros režisūros (ir visiškai nesikankinu dėl savo kaip žiūrovo „pasyvumo“). Todėl man svarbu, kad dalyvaujamosios formos šiuolaikiniame teatre visiškai neužgožtų to, ką vadinčiau režisūriniu mąstymu ar „juslumo perskirstymu“ (Jacques’o Rancière sąvoka). Šiaip ar taip, įvairios dalyvaujamosios ir bendruomeninės teatro formos neišvengiamai turi mėgėjiškumo, jos taip pat gali nusibosti.
S. Bet mes kalbame ne vien apie dalyvaujamojo teatro formas, juolab kad jas kuria ir tokie režisieriai kaip O. Koršunovas, prisiminkime Eglę – žalčių karalienę. J. Tertelio spektakliai Žalia pievelė ir Nežinoma žemė. Šalčia artimi dokumentiniam teatrui. Kristinos Žernytės darbai atveria publikai nematomas bendruomenes, leidžia jas geriau pažinti. Tokių spektaklių nėra tiek daug, kad jau galėtume sakyti, jog tai kelia grėsmę Lietuvos režisūros kanonui. Jauni režisieriai kitaip elgiasi su tekstu, trupe, aktoriais, turi kitokį požiūrį į režisieriaus funkciją ir uždavinius teatre. Manau, kad tai gerai, bet suprantu ir nerimą, kad viena teatro forma nenustelbtų kitos. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad net ir su šiomis naujomis formomis mes einame jau išmintu Vakarų Europos teatro taku, todėl galime būti ramūs – stebint kitų šalių teatrinės kultūros lauką, akivaizdu, kad vietos užtenka visiems.
Įvaizdinė fotografija iš būsimo Agnijos Leonovos spektaklio “Ryšys”/Spaced Away”. Aut. S. Batura
Kokį įsivaizduojate Lietuvos teatrą ateityje? Galbūt dėl vis daugėjančių naujų teatro formų ir kitokio teatro santykio su visuomene ateityje keisis ir patys žiūrovai?
K. Įsivaizduoju Lietuvos teatrą, kuris ilgainiui taps visiška Europos teatrinių procesų dalimi (ką dabar matome šokio ir muzikinėje scenoje, kur kalbos barjeras nesvarbus arba yra būdų, kaip jį įveikti). Manau, kad ši – geografinė – žiūrovų sklaidos kryptis ne mažiau svarbi teatro ateičiai už jaunųjų ateities kartų pritraukimą. Taip pat, kalbant apie ateities žiūrovus, lieka viltis, kad (technologijų ir politikos dėka) mažės skirtis tarp kelių didžiųjų miestų elito (gyvenančio tarsi prie kultūrinės magistralės su tarptautiniais festivaliais, prestižiniais renginiais ir atlikėjais) ir provincijos žmonių. Neseniai nuotoliniu būdu vykusiame IETM (Tarptautinio šiuolaikinių atlikėjų menų tinklo) susirinkime dalyvavę teatro prodiuseriai ir menininkai dalijosi patirtimi, kaip jų organizacijos ir teatrai išliko kūrybingi karantino laikotarpiu. Galiausiai buvo visuotinai nuspręsta, kad iš visų tų pastangų gausos per pastarąjį pusmetį gimė nauja meno forma, hibridizuojanti gyvą atlikimą ir meditaciją, – štai bent vienas pozityvus šitos pasaulinės medicininės krizės rezultatas. Nežinia, ar šios formos yra demokratiškesnės (jos irgi turi ne visiems įveikiamų reikalavimų – ne geografinių, bet, pavyzdžiui, technologinių), bet jos gali pritraukti naujus žiūrovus, kuriems tradicinis gyvas teatras ar opera yra pernelyg konservatyvūs.
S. Nepaisant kol kas nepalankių išorinių aplinkybių, keliančių kūrėjams daug netikrumo, norisi tikėti viltinga Lietuvos teatro, kaip ir teatro meno apskritai, ateitimi. Sudėtinga, netikėtai mus užklupusi pandemijos tikrovė tapo galimybe permąstyti meno ir kultūros svarbą valstybei ir individui. Pasirodė, kad teatras žiūrovams svarbus: jie ir virtualias scenos meno formas priima, ir ilgisi gyvų. Dar kartą buvo įtvirtinta meno galia nukreipti žiūrovo dėmesį nuo slegiančios aplinkos, pabėgti nuo tikrovės: peržiūrų rekordus sumušė klasikinis baletas, opera. Net neabejoju, kad tai buvo ir puiki publikos plėtros priemonė. Ateityje, manau, teatro kūrėjams būtų labai svarbu scenos meno priemonėmis drąsiai ir kritiškai apmąstyti, kas pastarąjį pusmetį su mumis vyksta ir dar vyks. Akivaizdu, kad keičiantis aplinkybėms, kartoms transformuojasi ir teatro raiška, bet, ko gero, viena iš svarbiausių Lietuvos teatro šimtmečio pamokų galėtų būti ta, kad, nepaisant nieko, teatro meno ašis – siekis bendrauti, būti ir kalbėtis kartu – yra nesunaikinama.
Ačiū už pokalbį!
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Menas ir internete – menas
Jo kūrybinis procesas reikalauja pastangų, idėjų, meninės kokybės ir daugelio kitų komponentų. Jis vertas apdovanojimų, bilieto, žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Tai inovatyvi šio laiko meninė raiška, bet ne gyvo meno pakaitalas ir konkurentas, todėl norime atkreipti dėmesį, kad naujos meno formos internete irgi yra menas.Savo nuomone apie naująsias formas pakvietėme pasidalinti scenos meno lauko kūrėjus ir tyrinėtojus. Ką jiems reiškia internetinis menas; kaip vertina šį Lietuvoje dar ganėtinai naują reiškinį; ar virtualus kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui?
Šiandien, kai dėl pandemijos ir karantino sąlygų praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas didesne ar mažesne dalimi persikėlė į virtualią erdvę, natūralu kalbėti apie virtualią kultūrą kaip būtiną ar netgi neišvengiamą virtualaus pasaulio dalį. Tačiau reikia pripažinti, kad virtuali kultūra nėra pandemijos pasekmė. Įvairios virtualios kultūros formos – nuo parodų iki festivalių, nuo mugių iki knygų pristatymų, nuo paskaitų iki ekskursijų – jau kurį laiką yra tapusios svarbiu šiuolaikinės gyvensenos dėmeniu. Kadangi dėl informacinių ir komunikacinių technologijų beveik visos svarbiausios kasdieninio gyvenimo veiklos keliasi į virtualią erdvę, daugiau negu natūralu, kad toje erdvėje laipsniškai formuojasi virtuali kultūra, kuriamas internetinis menas.
Kalbant apie Lietuvą, akivaizdu, kad būtent pandemijos sąlygos išprovokavo ne tik staigų virtualios kultūros formų proveržį, bet ir auditorijų susidomėjimą internetiniu menu. Tačiau vertinant platesniame kontekste nekyla abejonių, kad internetinis menas jau yra tapęs integralia šiuolaikinės kultūros dalimi. Apie tai liudija ir faktas, kad garsiausiame pasaulio šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje – greta nacionalinių paviljonų jau daugiau nei dešimtmetį veikia atskiras internetinio meno paviljonas. Jame apsilankiusius virtualius lankytojus pasitinka iškalbingas užrašas „Because internet is our new country“ (Nes internetas yra mūsų nauja šalis). Taigi į klausimą, ką man reiškia virtuali kultūra, atsakyčiau perfrazuodama šį užrašą – „virtuali kultūra yra mūsų nauja kultūra“.
Ar virtualus kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui? Be jokios abejonės, virtualus kūrinys – jeigu jis yra kuriamas ir demonstruojamas kaip virtualus kūrinys, o ne skaitmeninė fizinio kūrinio kopija – yra meno kūrinys. Ir kaip bet kuris kitas meno kūrinys, jis gali būti kokybiškas arba nekokybiškas, paveikus arba nepaveikus. Tokio pobūdžio klausimai, sakyčiau, yra net nekorektiški virtualaus meno kūrėjų atžvilgiu. Tačiau aš nujaučiu, kad jie kyla dviejų priežasčių.
Viena vertus, tenka pastebėti, kad pastaruoju metu virtualioje erdvėje yra nemažai meno, kuris yra sukurtas tradicinėmis priemonėmis ir formomis, tačiau vėliau skaitmenizuotas ir pateiktas žiūrovui virtualioje erdvėje. Tokius atvejus aš linkusi vadinti ne virtualiu menu, o meno sklaida internete. Ir, žinoma, tokiais atvejais kokybės, raiškos, paveikumo, lyginimo su originalu ar su tradicine pateikimo forma klausimai yra ir tinkami, ir aktualūs.
Kita vertus, Lietuvoje daugėja ir specialiai virtualiai erdvei sukurto meno, tačiau šis proveržis sietinas ne su natūraliais meno kaitos procesais, o su labai specifinėmis karantino išprovokuotomis kūrybos sąlygomis. Vertindama iš to, ką teko matyti, ypač teatro ar šokio kontekste, turiu pastebėti, kad menininkams nėra lengva staiga „peršokti“ į internetinio meno erdvę. Manyčiau, kad kuriant virtualaus meno kūrinius, nepakanka tiesiog žvelgti į situaciją kūrybiškai ir bandyti pritaikyti įprastas kūrybos formas prie skaitmeninio formato. Virtualus menas veikia naudodamas kitas medijas, kurios ir menininkams, ir žiūrovams diktuoja savo žaidimo taisykles. Aš nesu internetinio meno ekspertė, tačiau stebėdama meną virtualioje erdvėje, gana greitai pajuntu, kuomet žaidžiama ne pagal tas taisykles.
Laimei, teko matyti ir tokių virtualaus teatro ar šokio pavyzdžių, kurie nekėlė jokių klausimų dėl pasirinktos medijos panaudojimo ir absoliučiai įtikino virtualios kūrybos paveikumu.
Vedami ne tik savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinimo ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus: prisitaikė prie transliacijos su kamera, vyko nuotolinės „online“ šokio pamokos ir kiti procesai. Antrojo karantino metu, daug dirbta kuriant ir montuojant šokio filmus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, buvo pristatyta 11 šokio filmų, kurie sulaukė virš 50 tūkstančių peržiūrų bei geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto „Šokis plius miestas“ šokio vaizdo įrašų kūriniai. Mes turime ir visai naują pandeminį kūrinį – choreografės Vilmos Pitrinaitės premjerą „Tai ne tavo sapnas“, – kuris yra puikaus internetinio projekto pavyzdys, visiškai naujas meno kūrinys. Tai nėra tik transliavimas, – tai šokio vaizdo siužetas, „video stendupas“. Beje, vasarą lauksime gyvos jo versijos. Kalbant apie šokio filmus, labai gaila, kad „Auksinių scenos kryžių“ komisija nusprendė jų nevertinti kaip šokio žanro pasirodymų, nes kilo abejonių, ar tai šokis, ar kinas (šie šokio filmai yra sumontuoti), nors choreografijos elementai yra pagrindiniai šiame kūrinyje. Tiesa, šokio filmai yra kuriami jau seniai, tik mums buvo įprastesnė šokio dokumentika, biografiniai filmai. Šokio filmai buvo viena iš formų karantino metu šokėjams pasiekti žiūrovus. Tai yra scenos meno kūriniai, tik perkelti į skaitmeninį formatą.
Kaip vertinu virtualią kultūrą? Dalis to, kas vyko, liks eksperimentais, bet ne viena forma gyvuos ir toliau. Puikus yra Vilmos Pitrinaitės pavyzdys, lengvai pasiekiamas kompiuterio ekrane. Sulauksime daugiau šokio sklaidos projektų, pratinančių žiūrovą prie šokio, integruojant jį su kitais menais, o jo platinimui ir sklaidai bus naudojama tokia komercinė platforma, kaip televizija. Žinoma, laukiame grįžimo į sales, nes scenos menas iš savęs reikalauja apsikeitimo chemija su publika.
Gytis Dovydaitis. Asm. albumo nuotr.
Kūrybininkas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas Gytis Dovydaitis: „Į internetą reikia žiūrėti kaip į medijų, įrankių rinkinį, su kuriais galima dirbti ir ieškoti galimybių“
Internetinė kultūra man, visų pirma, reiškia visus internete besivystančius kultūrinius procesus, o antra – suvokimą, jog internetas yra tapęs neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Pandemija paragino rengti virtualias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Įvairios institucijos suskubo generuoti tokį turinį, galutinai nesuvokdamos, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis menas. Ar spektaklio transliacija, „YouTube“ vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje „Spotify“ muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiu koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtuali olimpiada, tai tiesiog transliacija. Reikia vadinti dalykus tikraisiais jų vardais. Tuo tarpu dabar žiūrovai yra neigiamai kondicionuojami – kai po virtualaus spektaklio apibrėžimu pakišamos transliacijos, tai išties internetui sukurtas spektaklis pranyksta banalybių fone.
Į internetą reikia žiūrėti kaip į medijų, įrankių rinkinį, su kuriais galima dirbti ir ieškoti galimybių. Pafantazuokime: ateities nagrinėjimas žaidime „Minecraft“, detektyvas bendravimo programėlėje „Viber“ arba „Romeo ir Džiuljeta“ pažinčių programėlėje „Tinder“, konspiracijos teorijos „Facebook“. Norint sukurti kažką naujo, svarbu gilintis ir suvokti tavo naudojamos medijos vidines charakteristikas bei jas instrumentalizuoti. Šiuo metu Lietuvoje ypač trūksta eksperimentavimo su interneto teikiamomis galimybėmis. Kūrėjai dažnai renkasi lengvus adaptacijų kelius, užuot sukūrę ką nors išties įdomaus, internetą pripildo tapybos darbų nuotraukų archyvais.
Teatro režisierius, lektorius, nepriklausomo vizualinių eksperimentų teatro ,,Kosmos Theatre“ meno vadovas, Vilniaus teatro ,,Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius, VR kūrėjų ,,Gluk Media“ bei vaizdo įrašų studijos ,,Pixel studio“ scenaristas ir režisierius Žilvinas Vingelis: „Jei kūrėjas eina į internetą kurti specialiai jam pritaikytą turinį“
Internetas yra tam tikra gyva ir gaji žaidimų aikštelė, vieša erdvė, savo taisyklėmis gyvenanti terpė, kurioje, kaip ir bet kokioje savas taisykles turinčioje vietoje (gatvėje, teatro salėje, filharmonijoje, zoologijos sode), gali atsirasti pilnaverčių meno apraiškų. Jos gali būti absoliučiai skirtingos ir individualios – prieštaraujančios toms taisyklėms, jas atitinkančios, pasakojančios istorijas ar jas dekonstruojančios. Todėl, mano nuomone, tokio apibendrinto termino, kaip ,,internetinis menas“, kuris apibūdintų tam tikrų panašių į vieną stalčių dedamų darbų stilių, žanrą ar meninę kalbą, nėra. Tuo labiau meninę kokybę. Tai skėtinis terminas, kuriame gali tilpti labai daug kas ir mes dar tik pradedame tai atrasti. Pati silpniausia internetinės kultūros vieta, mano nuomone, yra bandymas prilygti gyviesiems menams (šokiui, teatrui, operai) ar galerijų bei kino teatrų darbui. Tam tikras profesionalių kultūros įstaigų veiklos kopijavimas internete. Mano matymu, tai nuolat baigiasi nesėkme. Jei kūrėjas eina į internetą kurti specialiai jam pritaikytą turinį: tyrinėja interneto pasaulį, jo naujienas, jo vartotojų elgseną, užčiuopia jam rūpimą ir jautrią temą ir į „Mesenger‘į“, „Zoom‘ą“, „Facebook‘ą“, „Youtube“, „Instagram‘o“ istorijas, „online“ žaidimo serverį, „Tinder‘į“ ar „TikToką“ pažvelgia kaip į aikštelę, kurti nuo nulio. Šiai vietai ir apie šioje vietoje susitinkančius žmones, jautriomis ir svarbiomis temomis, nesivaikydamas madų bei ieškodamas unikalaus vien tik šiai platformai tinkančio sprendimo. Su ,,Kosmos Theatre“ kurdamas internetinį spektaklį ,,Protestas“ supratau, kad „Zoom‘o“ teatro bandymai yra kas kita, nei teatras. Tai niekada nebus teatras, kokį mes jį įsivaizduojame ir kokį mėgstame, bet tai gali būti pilnavertis ir teatrui lygiavertis menas – įdomus, aktualus, aštrus. Kol internetinis kūrinys lyginamas su teatru ar gyvomis parodomis, tol jis pasmerktas būti prasta kopija, bet savo tikrąjį individualumą kuriniai įgauna apšviesti tinkamo konteksto šviesa. Ir šiuo metu tai yra kompiuterio ekranų šviesa…
Teatras įvyksta gyvame susitikime ir aš be proto jo laukiu, tačiau internete tikrai galima kurti aktualiai ir įdomiai. Tai priklauso nuo kūrėjų idėjų, individualaus požiūrio ir laisvės atsiriboti nuo kitų menų konteksto, prastų kopijų ir pabandyti pažiūrėti į internetinę erdvę, kaip į visiškai savas taisykles turintį pasaulį, kuriame gali prasidėti nauja, tik jam būdinga istorija ir jos pasakojimo būdas.
Mano supratimu, iki šiol virtualaus meno ir kultūros nebuvo. Apsiribota senų scenai sukurtų spektaklių retransliacijomis, kokybiškesnėmis ar mažiau, demonstruoti diskusijų, pokalbių ir kitokio žanro įrašai. Jeigu anksčiau manyta, kad spektaklio įrašo demonstravimas yra virtualus menas, tai taip nėra. Pirmieji kurti specialiai interneto erdvei pabandė „Kosmos Theatre“. Tai turbūt nauja meno rūšis ir šis pandemijos laikas yra sveikintinas tuo, kad diktuoja norą išlikti kūrybingiems. Gimstančios naujos meno formos kelia sau pačius aukščiausius kokybės reikalavimus, be to, jis įdomus ir intriguojantis tuo, kad kitose platformose nėra eksploatuojamas. Reikia pripažinti, kad internetinis menas yra savarankiškas ir gali sėkmingai konkuruoti su tos pačios srities meno kūriniais. Bet internetinėje erdvėje gimęs menas nėra konkurentas scenoje vykstantiems procesams.
Sveikintina, kad atsiranda tokia teatro meno forma, nes ji nebeturi sienų, yra plačiai prieinama pasauliui – galima dalintis sukurtu turiniu su užsienio teatrais. Internetinis menas yra mūsų dienų dvasioje gimusi meninė raiška. Netrukus žiūrovams pristatysime du kūrinius: socialinių tinklų spektaklį „Mirgėjimas“, kurį režisuoja A. Gornatkevičius, ir netradicinį filmuotą spektaklį „Ryšys/ Spaced Away“, su A. Leonovos suburta komanda. Jie abu pritaikyti būtent interneto erdvei.
Kas dar įdomu ir ką norėtųsi akcentuoti yra tai, jog internetinis kūrinys gali būti perkeltas į tradicinę sceną, jeigu kūrybinė komanda norėtų užčiuoptą temą ar problematiką analizuoti su žiūrovais gyvai ir jai suteikti kitą formą. Priešingai, scenai skirtas spektaklis nėra pritaikytas internetinei erdvei – scenos dėžutėje sukurto kūrinio perkėlimas į virtualią erdvę nėra toks paprastas ir reikalauja kitų įrankių.
Visa kūryba yra skiriama auditorijai – žiūrovui. Internetinio žanro auditorija auga, pratinasi. Naujų kūrinių, kurie keltų intrigą, mes turime nedaug, tad žiūrovui suvokti virtualaus teatro kūrybos principus nėra taip paprasta. Naujieji kūriniai taip pat žiūrovą kviečia į dialogą, temos analizę ir nuotolinio ryšio palaikymą. Taip pat nepamirškime, kad menas internete reikalauja resursų, ir jis turėtų būti įvertinamas bilieto kaina. Palaikančius šią poziciją kviečiame ant savo „Facebook“ profilio nuotraukos užsidėti „Menas ir internete – menas“ rėmelį.
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė ir Edita Majauskaitė
VDU menotyrininkė: reikėtų šviesti visuomenę apie meno ir kultūros svarbą, istoriją bei aktualumą jau nuo mokyklos
Kviečiame skaityti interviu su Menų fakulteto Menų istorija, kritika ir medijos studijų programos absolvente Juste Vyšniauskaite ČIA
Ilgas kelias iki universiteto
Tarp Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto Naujųjų medijų meno studijų programos ketvirtakursio Albino Liutkaus ir jo kursiokų – dvylikos metų skirtumas. „Prieš ketverius metus įstojus į universitetą bijojau, kad manęs nesumaišytų su dėstytoju“, – juokiasi A.Liutkus. Po ilgų bandymų ir savęs ieškojimų vyras nusprendė vėl tapti studentu. „Nestojau į universitetą tam, kad gaučiau išsilavinimą liudijantį dokumentą, norėjau išmokti kažką naujo, pasisemti žinių ir idėjų“, – pasakojo jis.
Gyvenimas aplink menus
A.Liutkus gimė ir užaugo Kaune ir, kaip pats sako, yra visiškas betono vaikas. „Mokykloje tokių neformalų kaip aš – buvo mažuma, todėl dešimtoje klasėje nusprendžiau pereiti į profesinę Kauno Taikomosios dailės mokyklą mokytis juvelyrikos. Iš draugų buvau girdėjęs, kad šioje srityje galiu rasti daug bendraminčių“, – teigia meno dirbinių iš metalo gamintojo specialybę turintis kaunietis. „Dirbdamas vienoje įmonėje turėjau tokios atrofuojančios patirties, kad vis prisimenu – tau duoda 5 tūkst. šratų ir kiekviename jų reikia padaryti po skylutę, jokios kūrybos“, – pasakojo A.Liutkus.
Po profesinės mokyklos vyras tarnavo Lietuvos kariuomenėje, o grįžęs iš ten nusprendė savo jėgas išbandyti keramikoje ir įstojo į Justino Vienožinskio dailės mokyklą.
„Dėl linksmos kompanijos tuomet man labiau rūpėjo visai kiti dalykai nei keramika, todėl pasigirti keramikos dirbinių gamintojo specialybe negaliu, bet ten praleistas laikas įsirėžė giliai į atmintį“, – juokiasi menininkas.
„Mano gyvenimas visuomet sukosi aplink menus, turėjau juostinį fotoaparatą, domėjausi kinu, todėl prieš ketverius metus mane aplankė jausmas, kad noriu naujų, unikalių žinių – taip atsidūriau VDU“, – pasakojo A.Liutkus.
Taisyklių nėra
„Gyvenime turėjau sau dvi šventas įstaigas: kariuomenę ir universitetą. Kariuomene teko greitai nusivilti – jau prieš septyniolika metų labai brangių šaukštų istorijų ten būta, tik į viešumą viskas daug rečiau išlįsdavo“, – prisiminė kaunietis.
Pasak jo, lyginant kariuomenę su universitetu, pastarajame pritrūko griežtumo, tačiau tam reikšmės galėjo turėti ir tai, kad mokėsi menų srityje. „Čia nėra vienos tinkamos formulės ar taisyklės, viskas daug abstrakčiau. Dėstytojai turi priimti įvairias meno formas ir idėjas, o pastarosios kartais sugalvojamos prieš pat atsiskaitymą“, – užsiminė A.Liutkus, papildydamas, kad VDU Menų fakultete sutiko nemažai puikių dėstytojų: doc. dr. Rimantą Plungę, doc. dr. Tomą Pabedinską, doc. dr. Edgarą Klivį, prof. dr. Titą Petrikį, lekt. Augustiną Balaišį iš kurių galėjo daug ko išmokti ir įgyti patirties.
Naujųjų medijų meno studijų programos tikslas – rengti profesionalius medijų meno specialistus, kurie galėtų kurti, kūrybingai veikti ir prasmingai valdyti naujųjų medijų meno procesus. Šioje programoje praktiniai medijų meno pagrindai: fotografija, vaizdo įrašai, garso menas, kompiuterinė grafika, multimedija yra gretinami su audiovizualinės kultūros ir komunikacijos studijomis, šiuolaikinio meno procesų analize bei meno projektų valdymo, kuratorystės ir asmeninės vadybos principais.
Derinti mokslus, šeiminį gyvenimą ir darbus – sudėtinga, ypač iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja.
Pakoregavo planus
„Žvelgdamas atgal dabar jau žinau, kad mokydamasis stengčiausi pats daugiau dirbti individualiai“, – teigė ketvirtakursis, ruošiantis bakalauro baigiamąjį darbą komisijai. Jo bakalauro darbo tema – „Kadras be žmogaus. Kinematografo darbas festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ videografijos projekte“.
„Gegužės mėnesį Sugiharos namuose turėjo vykti, garso ir vizualinius menus bei eksperimentinę muziką pristatantis festivalis „Corpi Sonori: Sugihara House“. Į šį festivalį turėjo susirinkti menininkai iš Japonijos ir Lietuvos, kurie savo kūrinius būtų pristatę specifinėse Sugiharos namų erdvėse, tačiau pandemija viską sujaukė“, – užsiminė A.Liutkus, kuris turėjo įamžinti festivalio akimirkas.
Visgi, festivalis įvyko kitu formatu. Nors menininkai į Sugiharos namus atvykti negalėjo, tačiau jų kūriniai pasiekė Lietuvą virtualiuoju būdu.
„Buvo nuspręsta kiekvienam kūriniui, kurių trukmė vidutiniškai siekė pusvalandį, sukurti vizualią dalį. Projekto vadovas Tadas Stalyga viską režisavo, o aš buvau atsakingas už kinematografinę dalį ir, pasiėmęs kamerą K.Būgos gatvėje Kaune, ieškojau tinkamų vaizdų. Tai atlikti nebuvo lengva, nes kadre negalėjo būti nei žmonių, nei mašinų. Vėliau filmavimai persikėlė į Sugiharos namus. Iš esmės tai labai nišinis projektas, bet prie jo prisidėti man buvo tikras malonumas“, – projekto užkulisiais dalinosi A.Liutkus.
Būti menininku – iššūkis
„Derinti mokslus, šeiminį gyvenimą ir darbus – sudėtinga, ypač iš finansinės pusės, bet džiaugiuosi, kad žmonės, su kuriais dirbu, suvokia rinką ir tai, jog filmuoti, fotografuoti, galiausiai montuoti – kainuoja. Šioje srityje žmonės vis dar siūlo labai mažą užmokestį arba prašo ateiti savanoriauti, kas iš vienos pusės yra gera praktika, bet kai turi šeimą – tai parduotuvėje ja neatsiskaitysi“, – sako vyras su žmona Inga auginantis devynmetę Medeiną ir penkiametę Žemyną.
Šiuo metu A.Liutkus yra laisvai samdomas operatorius, montuotojas ir fotografas.
„Lietuvoje – menas vertinamas, bet žmonės negali jo įpirkti. Pavyzdžiui, Danijoje, meno kūrinius žmonės perka tokiais mastais kaip mes perkame duoną. Kiek metų dar turės praeiti, kad mes bent kažkiek priartėtumėme iki tokio lygio – nežinia. Žinoma, yra išimčių, bet tie žmonės, kurie gali sau leisti įsigyti meno kūrinių, visų Lietuvos kūrėjų neišlaikys“, – teigė A.Liutkus, pridūręs, kad planų išvykti gyventi svetur visgi neturintis.
Publikuota – Kauno diena
Tomas Pabedinskas. Apie Sutkaus ir Morozovo kadrus: ilgaamžės vertybės ir besikeičianti fotografija
Antanas Sutkus, „Motinos ranka“, Artūras Morozovas, „Mergina prisidega cigaretę po teatralizuoto sovietinės šventės minėjimo, kuris virto į kruvinus susirėmimus tarp ukrainiečių aktyvistų ir prorusiškų protestuotojų“. 2014 m. balandis / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr. LRT fotokoliažas
Kai 1955 metais Niujorko Moderniojo meno muziejuje buvo atidaryta garsioji fotografijos paroda „Žmogaus šeima“, jos kuratorius žymus amerikiečių fotografas Edwardas Steichenas teigė, kad paroda sumanyta kaip „universalių kasdienio gyvenimo detalių ir emocijų veidrodis“, parodantis „esminę žmonijos vienovę visame pasaulyje“.
Parodos propaguojamos žmogiškosios vertybės atrodė ne tik universalios, bet ir amžinos ar net turinčios transcendentalų pradą. „Jei žmogaus veidas yra Dievo šedevras, tuomet jis yra čia, tūkstantyje tikslių jo užfiksavimų“, – rašė parodos katalogo įžangoje amerikiečių poetas Carlas Sandburgas.
Tomas Pabedinskas / J. Petronio nuotr.
Ir parodos sumanytojai buvo iš dalies teisūs – tokias, atrodytų, universalias žmogiškąsias patirtis kaip gimimas, meilė, šeima ar mirtis parodoje atspindėjo fotografijos, autorių atsiųstos iš 68 skirtingų šalių. Jos pasirodė suprantamos ir artimos milijonams žiūrovų, aplankiusių vėliau po pasaulį keliavusią parodą. Neklydo parodos rengėjai ir dėl pasirinktų temų ilgaamžiškumo – net šiandien gimtojoje E. Steicheno šalyje, Liuksemburge, nuolat eksponuojama „Žmogaus šeima“ vis dar sulaukia lankytojų dėmesio.
Žmogiškosios prigimties idealizavimas, dėmesys „paprastam“ žmogui ir jo kasdienybei fotografijoje suformavo vadinamąją humanistinę kryptį, kuri taip pat pasižymėjo tarptautiškumu ir ilgaamžiškumu. Jos įtaka neaplenkė ir Lietuvos: ir konkrečiai paroda „Žmogaus šeima“, ir pavienių humanistinės fotografijos autorių darbai buvo svarbūs formuojantis vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Humanistinės pasaulėžiūros paveikta kūrybinė kryptis Lietuvos fotografijoje dominavo net du dešimtmečius – nuo 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios.
Antanas Sutkus. „Kosmos“ / A. Sutkaus nuotr.
Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų kūrybiniu požiūriu ir vienas įtakingiausių humanistinės fotografijos Lietuvoje propaguotojų institucine prasme buvo Antanas Sutkus. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė teigia, kad 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje „Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos“, t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
Tačiau jau septintajame dešimtmetyje Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą, o 1969-aisiais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Jai su neilgomis pertraukomis Sutkus vadovavo iki pat 2009-ųjų ir tai humanistinei fotografijos krypčiai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.
Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai Sutkaus kūryba artima vertybiniu požiūriu, taip pat su ja lietuvių autorių sieja ir reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, „paprastų“ miestų gatvėse ir Lietuvos provincijoje sutiktų žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo momento užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę įamžinto vaizdo prasmę.
Antanas Sutkus / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Taičiau istorinės aplinkybės ir galbūt Lietuvos fotografijos tradicijos taip pat lėmė savitus, „lietuviškus“ šio autoriaus kūrybos bruožus. Nuo pat 20 amžiaus pirmos pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, tačiau tikėjimas liaudies kultūra kaip lietuviškos tapatybės pamatu aktualumo neprarado.
Gyvenimas Lietuvos provincijoje ir jos žmonės visuomet buvo artimi ir Sutkui. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė patirtis. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs „vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą“, vargu ar būtų fotografas.
Daugelis svarbiausių Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose „Tėvo ranka“ (1964) ir „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959), kurie šiandien jau laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje „Tėvo ranka“ atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis.
Antanas Sutkus, „Tėvo ranka“ / A. Sutkaus nuotr.
Rizikuojant vaizdinę fotografijos kalbą išversti į žodinį paaiškinimą, būtų galima sakyti, kad ši fotografija įtaigi ne vien kaip praėjusio laiko dokumentas ar konkretaus asmens portretas, bet ir kaip glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio metofora. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu vaizdiniu, su kuriuo savo patirtį – besąlygišką pasitikėjimą tėvais nesaugumo, rūpesčio akimirkomis – gali tapatinti daugelis žiūrovų. Vertinant plačiau, tokia fotografija reiškia ir šeimos vertybių išaukštinimą.
Kita žinoma Sutkaus fotografija – „Maratonas universiteto gatvėje“ – išryškina kiek kitokius šio autoriaus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši Sutkaus fotografija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to fotografija tampa tik dar įtaigesnė. Dinamiška, gyva šio Sutkaus darbo kompozicija ilgus dešimtmečius saugo jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiško meilės pojūčio pilnatvę, kuri tikrame gyvenime gali trukti tik akimirką.
Antanas Sutkus, „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959) / A. Sutkaus nuotr.
Nenuostabu, kad tokia apie universalias žmogiškąsias patirtis kalbanti ir kasdienybę poetizuojanti fotografija ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir buvo suprantama bei artima plačiam žiūrovų ratui. Net tuomet, kai Lietuvos fotografija negrįžtamai išsiskaidė į daugybę kūrybinių krypčių, gyvuojančių globalioje fotografijos scenoje, Sutkus panašiai kaip prieš pusę amžiaus parodos „Žmogaus šeima“ rengėjai, tik šį kartą kritiškiau uždavė klausimą apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje ir 2001 metais inicijavo tarptautinę parodą „Kaip gyveni, Žmogau?“. Įvairių reinkarnacijų humanistinės fotografijos tradicija patyrė ir jaunosios kartos lietuvių fotografų kūryboje.
Vienas iš šią tradiciją šiandien tęsiančių autorių – Artūras Morozovas. Jis pripažįsta humanistinės fotografijos įtaką, o Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus laiko neakivaizdžiais savo mokytojais. Su humanistinės fotografijos tradicija Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimui, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau šio autoriaus žvilgsnis atrodo labiau analitinis, tiriantis nei vyresniųjų kolegų.
Artūras Morozovas, „Ukrainos karys Andrejus dėvi maskuojamąjį kostiumą „kikimorą“ prieš leisdamasis į žvalgybos misiją netoli Gorlivkos gyvenvietės Rytų Ukrainoje“, 2015 m. rugpjūtis. / A. Morozovo nuotr.
Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškosios patirties emocinius niuansus, o Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone. Fotografui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelnė dukumentinės fotografijos ciklai apie karinius konfliktus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis autorius stengėsi pastebėti ir žmogiškąją dramatiškos istorijos pusę, įamžinti karo fone besitęsiantį kasdienį civilių gyvenimą ar papasakoti apie kariškių žmogiškąsias patirtis.
Dirbdamas reporterio darbą Morozovas nepasiduoda lemiamų momentų medžioklės karštinei ir savo požiūriu į fiksuojamus įvykius išlieka artimas humanistinei pasaulėžiūrai. Tad nenuostabu, kad jo dėmesį traukia ne tik karo veiksmai, bet ir žmonių gyvenimas po jų. Autorius fotografavo pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą, sukūrė fotografijų ciklą apie Krymą po Rusijos aneksijos, keliavo po Šiaurės Rusiją, kurdamas pasakojimus apie gyvenimą už didžiųjų Rusijos miestų ribų, vyko į Paryžių ir Briuselį fotografuoti musulmonų bendruomenių po teroro aktų ar į Jungtines Amerikos Valstijas prieš ir po 2016-ųjų prezidento rinkimų.
Artūras Morozovas / A. Morozovo nuotr.
Kita vertus, autoriui dramatiški pasaulio įvykiai nėra būtina sąlyga gilintis į žmogaus padėtį – jis yra sukūręs dokumentinį multimedijos pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus ir dokumentinį projektą apie politinių pabėgėlių iš Rusijos bendruomenę Lietuvoje, kuria pasakojimus apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones Lietuvoje.
Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokamerą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera Morozovo 2014 metų fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimui nuo vokiečių kariuomenės per Antrąjį pasaulinį karą. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino „gražiu karo veidu“.
Artūras Morozovas, „Protestuotojas budi Maidano barikadose Kijevo centre“, 2014 m. sausis / A. Morozovo nuotr.
Viena vertus, Morozovo įamžinta demonstracija išprovokavo susirėmimus tarp Rusijos šalininkų ir prieš separatizmą Ukrainoje kovojančių žmonių, o netrukus Ukrainoje prasidėjo ir karo veiksmai. Taigi demonstracija tarsi tapo vienu iš karo pradžios riboženklių, o jos dalyviai atstovavo agresoriams. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškų. Fotografas, o kartu su juo ir žiūrovas pakliūva į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir ikoniška jo išraiška nuotraukose.
Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų sujungimas aiškus ir 2019 metų Morozovo fotografijoje iš Alaverdžio vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis.
Artūras Morozovas, „Specialiojo policijos būrio pareigūnai užsibarikadavę gina „Ukrainos namų“ muziejų nuo Maidano protestuotojų Kijevo centre“. 2014 m. sausis / A. Morozovo nuotr.
Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualių gyvenimų pasakojimus fotografijos kompozicijoje sujungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl fotografijos užfiksuotoje akimirkoje išryškėja ilgalaikės, šiuo atveju netgi transcendentinės dvasinės vertybės.
Sutkaus ir Morozovo kūrybos palyginimą būtų galima papildyti ir kitų humanistinės fotografijos tradiciją Lietuvoje tęsiančių fotografų darbais, pavyzdžiui, subjektyvia ir šiek tiek sentimentalia Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tai, ko nebebus“ (2014–2018) ar etnografišku Arūno Baltėno ciklu „Namų tyloj“ (2004–2016). Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.
Ekspertai: šiuolaikinis menotyrininkas – aktyvus meno lauko kūrėjas
Pastaraisiais metais pasaulį sustabdžiusi pandemija bene skaudžiausiai palietė kultūros lauką – nors didžiąją dalį meno renginių pasitelkus šiuolaikines technologijas pavyko perkelti į virtualią erdvę, tačiau reikėjo surasti naujų būdų, kaip išlaikyti esamas ir pritraukti naujų auditorijų. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto menotyros ekspertų, dabartiniame kontekste svarbiu aspektu menotyros krypties studijas pasirinkusiems studentams tampa poreikis ne tik gerai išmanyti meno lauką, bet ir gebėti tinkamai komunikuoti apie jame vykstančius reiškinius.
„Šiandieninės meno praktikos kviečia menotyrininką būti kiek įmanoma atviresniu tarpdisciplininėms žinioms – gerai išmanyti šiuolaikinės filosofijos diskursą, medijų ir medijų technologijų kontekstą, turėti vadybos, komunikacijos ir kitų socialinių mokslų žinių“, – teigia VDU Teatrologijos katedros vedėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas doc. dr. Edgaras Klivis. Panašaus požiūrio laikosi ir VDU Menų fakulteto dekanė, prof. dr. Jurgita Staniškytė, teigdama, jog šiuolaikinis menotyrininkas turėtų siekti, kad menu ir kūryba kaip viešuoju gėriu galėtų naudotis kuo daugiau piliečių, todėl jam yra svarbu būti įvaldžius įvairias komunikacijos formas.
Kas yra šiuolaikinis menotyrininkas?
„Klasikinis menotyros apibrėžimas – tai meno ir kūrybos analizė bei sklaida, apimanti įvairias meno rūšis, žanrus, jungianti meno istoriją, teoriją ir kritiką. Kitaip tariant, tai noras išsiaiškinti ką, kaip ir kodėl kuria žmonės, kaip jų kūryba veikia visuomenę, o visuomenė – kūrybą“, – teigia prof. dr. J. Staniškytė. Anot profesorės, šiuolaikiniams menotyrininkams nebeužtenka būti tik ekspertais-vertintojais – jie aktyviai dalyvauja meniniame lauke jį formuodami: kuruoja meninius procesus, rengia festivalius ir parodas, užsiima kultūros politika ir diplomatija.
VDU Menų fakulteto dekanė prof. dr. Jurgita Staniškytė
„Norint sėkmingai įgyvendinti visą šios profesijos veiklų paletę reikalingos žinios iš įvairių disciplinų: meno istorijos, šiuolaikinės kūrybos, kritikos žinias privalo papildyti menų komunikacijos, projektų valdymo, auditorijų plėtros išmanymas, labai svarbus ir įvairių praktinių gebėjimų: kritinio teksto rašymo, medijų valdymo formavimas ir atnaujinimas“, – šiuolaikiniams menotyrininkams priskiriamas kompetencijas vardija profesorė.
Šimtmetį siekiančios tradicijos
VDU Teatrologijos katedros vedėjas E. Klivis pastebi, jog per 25 katedros gyvavimo metus katedroje dirbantys tyrėjai tapo Vakarų Europos ir Šiaurės šalių teatrologijos studijų ir mokslo tinklų bendruomenės dalimi – fakultete dėsto vizituojantys profesoriai ir teatro profesionalai iš užsienio, organizuojamos tarptautinės teatrologų konferencijos, kurių metu studentai gyvai pamato ir susipažįsta su šios tyrimų srities lyderiais. Pasak teatrologo, praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje VDU menotyros studijos kurtos remiantis vakarietiška demokratine akademine kultūra, kuri išsiskiria savo įvairove, prieštaringais požiūriais ir tarpdiscipliniškumu.
Simboliška, jog praėjusiais metais minėto Lietuvos teatro šimtmečio istorija prasidėjo Kaune, kur tuometiniame Vytauto Didžiojo universitete seminarinio pobūdžio užsiėmimus su studentais ėmė rengti Balys Sruoga, o šiuo metu VDU Menų fakultete toliau tęsiamos tradicijos ugdant teatrologus. „B. Sruoga su savo mokiniais buvo pirmieji, kurie ėmėsi kurti profesionalią kritiką, o taip pat rašyti Lietuvos teatro istoriją. Tam tikra prasme esame panašioje padėtyje – Teatrologijos katedroje taip pat jautėme poreikį perrašyti teatro istoriją, pasiūlyti naujas teatro kritikos ir teorijos prieigas. Tik mūsų pirmtakams labiausiai rūpėjo atriboti lietuviškąjį teatrą nuo kitų tautų, įrodyti jo savarankiškumą ir unikalumą, o mums su kolegoms praėjus šimtmečiui kaip tik rūpi rasti sąsajas tarp lietuviškojo teatro ir tarptautinių modernaus ir postmodernaus teatro sąjūdžių, atsekti ryšius su Rytų ir Vakarų Europos teatrine raida, vėl įrašyti Lietuvos teatrą į tarptautinius procesus ir reiškinius“, – teigia doc. dr. E. Klivis.
VDU Teatrologijos katedros vedėjas doc. dr. Edgaras Klivis
Prieš dešimtmetį į teatrologijos studijų programą nuspręsta įtraukti su scenos menų vadyba susijusių studijų dalykus. „Dabar programa rengia studentus dvejoms svarbiausioms karjeros galimybėms: gali būti teatro kritiku ir tyrėju, visuomet pasirengusiu išeiti ir į labiau praktinį teatro prodiusavimo ir vadybos darbą arba tapti vadybininku, labai gerai išmanančiu teatrą, estetines teatro kryptis ir šiuolaikines tendencijas“, – atskleidžia teatrologas bei užsimena, jog nemaža dalis programos absolventų dirba teatro vadybos ir komunikacijos srityje.
„Šiuolaikinės kultūros logika lemia, kad kūryba, t. y. naujų teatro kūrinių gamyba, ir komunikacija, į kurią įeina auditorijų pritraukimas, marketingas, edukacija, reklama, kritika tampa beveik lygiaverčiais veiksniais“, – teigia E. Klivis. Anot teatrologo, seniai praėjo laikai, kuomet tik užtekdavo sukurti gerą spektaklį. „Su šiandienine kultūros pasiūla, „Metropolitano“ operos transliacijomis, „Netflix“, kultūriniu turizmu, pigiais skrydžiais tinkama, tikslinga, kompetentinga komunikacija yra būtina bet kuriam teatriniam procesui“, – kalbėdamas apie teatrologijos studijų aktualumą akcentuoja VDU Menų fakulteto docentas.
Profesinio kelio pradžia – dar prieš gaunant diplomą
24 veiklos metus skaičiuojančios VDU Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė pasakoja, jog nuo pat įsikūrimo pradžios katedroje veikė stipri architektūros istorijos ir senosios dailės tyrinėtojų mokykla, ilgainiui išryškėjo modernios ir šiuolaikinės dailės bei taikomojo meno ir dizaino tyrimai. „Šiandien katedroje dirbantys vyresnės ir jaunesnės kartos mokslininkai ne tik rašo tradicines įvairių meno sričių istorijas – pasakoja apie menininkus, meno kūrinius ar meno stilius, bet ir svarsto aktualias kultūros paveldo apsaugos ir vadybos problemas, nagrinėja meninės kūrybos reikšmę visuomenės gyvenime, pavyzdžiui, diskutuodami apie meno sąsajas su istorija ir atmintimi, įvairių bendruomenių tapatybėmis ar netgi ekonominiais procesais“, – teigia L. Dovydaitytė.
Magistro studijų programos „Meno kuratorystė“ vadovė dr. L. Dovydaitytė išskiria vienintelės tokio tipo magistrantūros programos unikalumą Lietuvoje – studentams suteikiama galimybė meno istorijos ir teorijos išmanymą pritaikyti praktiškai – kuruojant parodas, organizuojant renginius, publikuojant tekstus, vykdant įvairialypę meno komunikaciją. Dar studijų metais studentai turi galimybę įgyvendinti savo pirmuosius projektus, semtis patirties bendraujant su patyrusiais meno kuratoriais ir žinomais menininkais, lankant svarbias tarptautines parodas ir susitinkant su jų rengėjais, atliekant praktiką tarptautinėse meno organizacijose ir taip mezgant ryšius.
VDU Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė
„Tam tikra prasme studentai savo karjerą formuoja dar prieš gaudami diplomą. Šioje studijų programoje į meną žvelgiama plačiai, kaip į svarbią vizualiosios kultūros dalį ir kaip į reikšmingą politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo faktorių. O meno kuravimas suvokiamas kaip tyrimais paremta praktinė veikla, tam tikras dialogo kūrimas ar provokavimas tarp menininkų, institucijų ir auditorijų pačiais aktualiausiais šiandienos klausimais“, – pasakoja L. Dovydaitytė. Menotyrininkės teigimu, programos absolventai aktyviai dirba kultūros srityje: rašo tekstus, kuruoja parodas ir koordinuoja festivalius, dirba galerijose ir muziejuose, o viena absolventė pati yra įkūrusi sėkmingai veikiančią meno galeriją.
Ne tik akademinėje, bet ir ekspertinėje veikloje dalyvaujanti L. Dovydaitytė, kalbėdama apie dabartinius studentus, pabrėžia šių gebėjimą laisvai migruoti tarp fizinės ir virtualios realybės. „Bendraujant su jais yra įdomu galvoti apie naujas, hibridines meno pristatymo, pateikimo visuomenei, formas, kurios neapsiriboja įprastomis ekspozicijomis fizinėje erdvėje. Puikus to pavyzdys – gruodžio mėnesį atidaryta, karantino sąlygoms pritaikyta, lauke ir internete veikianti paroda, skirta Nacionalinio Kauno dramos teatro šimtmečiui, prie kurios kuravimo prisidėjo ir „VDU Meno kuratorystės“ studentės“, – džiaugiasi VDU Menų fakulteto docentė.
Komunikuoti kultūrą
Remiantis praėjusių metų pabaigoje žurnalo „Reitingai“ atlikta analize – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykdomos menotyros krypties studijos jau ne pirmus metus lyderiauja šalyje. Pasak pašnekovų, toks įvertinimas parodo, jog VDU Menų fakulteto menotyros krypties programos – „Menų istorija, kritika ir medijos“, „Meno kuratorystė“ bei „Teatrologija ir scenos menų vadyba“ – siūlo tai, kas yra reikalinga darbo rinkai, menų laukui ir jauniems žmonėms, norintiems veikti šioje srityje. „Esame svarbus meno tyrimų ir studijų centras tiek Šiaurės ir Baltijos šalių masteliu, tiek Lietuvos mastu, tiek ir Kaunui, kuriam akademinė humanitarija yra būtina šiuo metu taip sėkmingai kuriant ar vėl atrandant savo – oraus, europinės kultūros lygio miesto – atmosferą“, – pabrėžia doc. dr. E. Klivis.
Prof. J. Staniškytė: kultūros „advokatų“ laukas bus gyvybiškai svarbus
Kultūros sektorius buvo vienas iš tų, kuriuos įvestas karantinas paveikė stipriausiai. Po truputį sugrįšime į koncertų sales, muziejų ekspozicijas bei teatrus, tačiau nežinomybė kūrėjų gretose nėra išsisklaidžiusi. Suomijos teatrai per karantino savaitę prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltzas apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius.
„Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale, meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė ir Menų fakulteto dekanė Jurgita Staniškytė. Su ja kalbėjomės apie svarbiausius karantino laikotarpio atradimus ir iššūkius, kurie laukia Lietuvos kultūros ir meno lauko po pandemijos.
Kokie didžiausi iššūkiai kultūros sektoriaus laukia po karantino?
Galima pajuokauti, kad laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis. Tiesą sakant, aš manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie kankins kultūros lauko dalyvius dar ilgai. Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas), karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau nepaisant nieko menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad V. Šekspyras išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos vitališkumas, manau, išliks konstanta.
Antra konstanta – ši mažiau optimistinė – menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priverstos įrodinėti savo svarbą bei būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros „advokatų“ lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus.
O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai – iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos „skaitmeninės“ auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma talpina savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.
Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O galbūt ši situacija paskatins ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių?
Suomijos teatro agentūra TINFO paskaičiavo, kad per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltzas apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius – masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus „Art Newspaper“ redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai „mažiau yra daugiau“. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu grumiantis dėl valstybės išteklių.
Tad šioje situacijoje „alternatyvių finansavimo šaltinių“ laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis „Frankenšteinas“, režisuotas Danny Boyle su populiariuoju Benedictu Cumberbatchu pagrindiniame vaidmenyje, per vakarą surinko beveik keturiasdešimt tūkstančių svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų.
Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios pasibaigus karantinui galėtų išlaikyti populiarumą? Ar galima tikėtis pokyčių kultūros prieinamume?
Iš tikrųjų, tai, kas vyko kultūros sektoriuje karantino laikotarpiu, galime pavadinti „skaitmenine karštine“. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualias parodas, tinkle buvo kuriami bendru žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimu paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus. Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą „skaitmeninę auditorijų plėtrą“ ir „socialinę atsakomybę“. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo „skaitmeniniu spyriu“ ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.
Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualioje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalintis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau, kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad karantine atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino.
Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, bet ilgainiui virtualios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė besančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualus kultūros „sprogimas“ slepia pavojų – be abejo, apie juos jau šiek tiek užsiminiau, tačiau aš neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.
Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis trūkis įprasto kultūrinio gyvenimo funkcionavime kaip nors paveiks kūrėjų kūrybines užmačias? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio be pandemijos nebūtų buvę?
Kaip jau minėjau, neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad kartą įžengusi į virtualią erdvę ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale, meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti karantino metu, nuteikia viltingai.
Ar menui reikia paaiškinimo?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto organizuotų „VDU kultūros dienų“ metu vyko diskusija ,,Ar menui reikia paaiškinimo?“, atskleidusi skirtingas meno lauko žmonių nuomones, požiūrius į meno suvokimą, inspiravusi naujus poleminius klausimus.
Diskusijos dalyviai: diskusijos moderatorė – VDU Menų fakulteto profesorė Rasa Žukienė; Erika Drungytė – poetė, literatūrologė, kultūros žurnalo „Nemunas“ vyriausia redaktorė; Vaida Stepanovaitė – kultūros operatorė, meno vadybininkė, projektų erdvės „Kabinetas“ įsteigėja; Agnius Jankevičius – režisierius, meninio sindikato ,,Bad Rabbits“ įkūrėjas; Rolandas Rimkūnas – VDA profesorius, menininkas, dirbantis estampo ir grafinio dizaino srityje.
Rasa Žukienė (R.Ž.): Šiais laikais meno aiškinimas įgavo labai įvairias formas. Ilgą laiką egzistavo menininkai ir meno kritikai: užtekdavo vienam kurti, kitam diagnozuoti. Šiandien tai yra platesnis dalykas, atsirado nauji visuomenės poreikiai – supažindinti, paaiškinti, sudominti, kurti menininko sėkmės istorijas ir t.t. Atsiranda ne tik meno kritikas, bet ir meno mediatorius bei daugybė kitų meno lauko veikėjų. Santykiai tarp jų ir menininkų dažnai būna sudėtingi. Koks Jūsų santykis su tekstais, kuriuos randat apie savo kūrinius?
Rolandas Rimkūnas (R.R.): Man jie svarbūs. Tam tikrais atvejais tai galima būtų vadinti ir bendraautorystė: tu užsiimi menine veikla, kažkas kitas rašo ir atsiranda platesnis idėjų, kažkokių siekinių perteikimas. Teksto žmonės man yra svarbūs. Pavyzdžiui, Kęstutis Šapoka, Odeta Žukauskienė. Man aktualu, ką jie mąsto, rašo, kaip ir tai, kad kritikai mane vertintų konstruktyviai, nes jeigu jie rašys tik teigiamai, kažkas bus netikra.
R.Ž.: Bet tekstai yra toks dalykas, kad vienus jie gali padaryti laimingus, kitus – sudirginti. Kaip jūs reaguojate?
Agnius Jankevičius (A. J.): Kai buvau jaunesnis, tik baigęs studijas, santykis buvo jautrus. Bet šiandien, pasikeitus situacijai, tapo populiaru kalbėti apie virtualias bendruomenes. Mano nuomone, teatro srityje aktoriai, režisieriai, kritikai, teatrologai skrieja absoliučiai skirtingose orbitose. Tai skirtingi barai. Prieš kurį laiką, aš labai rimtai galvojau apie tai, kuo mes iš viso susiję, ką čia vaidinam vienas prieš kitą, ką žaidžiam? Paskui pradėjau galvoti ir taip manau iki šiol, kad, tiesą pasakius, aš nepasikliauju niekuo, išskyrus savo sąžinę.
R.Ž.: Ar kritikų sąžinė Jums nekelia pasitikėjimo?
A.J.: Ne, nekelia. Aš apie viską galvoju labai paprastai. Pavyzdžiui, susitinka dviejų profesijų atstovai, kurie turi kažkokią bendrą problemą. Ir jeigu ji yra iš tikrųjų, jie yra suinteresuoti ją išspręsti, o ne įrodyti, kas aš esu.
R.Ž.: Šiais laikais yra nemažai tekstų, kurie nenukreipti į meno kūrinį arba kūrėją, o jų objektas yra pati kritika. Paprastai sakant, kritikas rašo meno kūrinį, atsispirdamas nuo menininko sukurto kūrinio. Man atrodo, kad šios pozicijos labiausiai nenori suprasti kūrėjai, kurie galvoja, kad menotyrininkas visada eina paskui.
Erika Drungytė (E.D.): Aš nesutinku. Puikiai žinom, kaip vyksta kaita istoriniame laike, kaip atsiranda nauji dalykai ir kaip jie pradeda naują epochą, stilių, žanrą. Dabar esame tokioje keistoje situacijoje, kada yra šioks toks pasimetimas, nes nėra griežtų ribų, rėmų. Vietoje to yra tarpdisciplininis menų santykiavimas, kuris viena vertus reiškia, kad yra bendroji kūryba, kur vyksta vienas bendras kūrimo procesas: kritikas, kaip sakote, turi sukurti meninį tekstą, o žiūrovas – pasikrauti, priimti dalį meno į save ir išėjęs vėl komunikuoti. Kita vertus, egzistuoja situacijos, kai kritikos darbai yra rašomi dėl pačios kritikos ir mokslinius darbus skaito tik mokslininkai. Eilinis žmogus to darbo perskaityti negali ir, tiesą sakant, jam, kaip ir menininkui, tai visiškai neįdomu. Tokie darbai rašomi tik dėl akademinio laipsnio: darbai sau, menas sau, bendruomenė sau. Šitas nekomunikavimas, pripažinkim, vis dar tebeegzistuoja.
Birutė Letukaitė (B. L.): Mintis, kad kritikas tekstą rašo kaip meno darbą, man atrodo visiškai neteisinga. Daugumoje straipsnių tu matai žmogų, kuris per savo tekstą stengiasi atskleisti visas savo turimas žinias. Būna atvejų, kai jis net nepradeda nagrinėti kūrinio, o tik įvairiais aspektais rodo savo erudiciją. Nors kritikos užduotis turėtų būti padėti būsimam žiūrovui vaikščioti kūrinių keliais, padėti jam susivokti.
R.Ž.: Bet ar blogai, kad specialistas turi žinių? Ar jis turi pasilaikykit tas žinias sau? Žinios yra reikalingos, tik, tikriausiai, yra svarbu, kaip jas išdėstyti, pateikti?
Vaida Stepanovaitė (V.S): Manau, kad nesutarimai kyla todėl, kad mes neapsibrėžiam, apie kokius tekstus kalbam. Vieni kalba apie apžvalgas, kurios skirtos paaiškinti, kas vyko, vaidino ir pan. Kiti, apie monografijas, kurios skirtos mokslo bendruomenei, recenzijas ir skirtingus žiniasklaidos kanalus. Dar kiti – apie meno mediaciją, kuri siekia ištransliuoti mintį per tam tikrą tekstą tam tikrai auditorijai. Mes negalime visų šitų tekstų vertinti pagal tuos pačius kriterijus. Svarbu apsibrėžti, kokią funkciją turi atlikti tas tekstas.
E.D.: Diskusijos klausimas – ar reikia aiškinti meną? Kam aiškinti? Jeigu akademikas aiškina akademikui, tai viena situacija, jeigu menininkas menininkui – kita. Bet jeigu mes aiškinam meną meno vartotojui ir norim to meno vartotojų kuo daugiau, tai mūsų kalba turi būti tokia, kokia mes kalbamės kasdienybėje. Mes turim puikių kodų, kad būtume pakankamai intelektualūs, bet ir išlaikytume šou elementą kalboje tam, kad pritrauktume ir parodytume norimus meno aspektus. Kalba, kuria aš kreipiuosi į eilinį žmogų, į vartotoją, turėtų būti keičiama. Menas gali būti apipasakojamas, rodomas, čiupinėjamas. Galimos įvairios formos. Juk turint daug žinių galima pasakoti integruotai, cituojant kitus tekstus, bet tuo pačiu suprantamai. Čia ir yra svarbiausias klausimas.
V.S.: Bet mes turime žinot savo auditoriją. Be to, o kas yra meno vartotojas? Ar kitas menininkas nėra tas pats meno vartotojas? Jeigu tekstas yra skirtas visiems, tai reiškia niekam. Auditorijų yra žymiai daugiau ir su įvairiais išsilavinimo lygiais.
R.Ž.: Mūsų spaudoje – begalė pristatomojo pobūdžio tekstų. Tai yra nuobodu. Jie nors kiek labiau įsigilinusiam į meno sferą žmogui nieko neduoda. Dėl to norisi, kad tekstas būtų ir kūrybiškas. Juk tekstai apie meną tikriausiai turėtų skatinti kažkokį kūrybinį pradą žmoguje?
V.S.: Taip, vertingas tas tekstas, kuris suteikia papildomo konteksto. Gal nebuvai kokioje nors parodoje, bet tau staiga atveria, kad kažkada buvo panaši paroda, gal prieš dešimtmetį. Nebūdamas menotyrininkas, to nesužinotum. Kai skaitai gerą recenziją, aplanko tas malonus atradimo džiaugsmas. Gerai, jeigu ir paties kritiko erudicija ten jaučiama, jeigu tau leidžia atrasti dar daugiau.
R.Ž.: Šiuolaikinis menas yra idėjų menas arba idėjų žaidimas, o tai daliai žmonių yra nepriimtina ar neįdomu. Žiūrovai jau yra išmokę suprasti, kaip atrodo modernizmas: potėpiai, gestai, koloritai, erdvės ir t.t. Bet dabar vietoje to jiems siūloma mąstyti, analizuoti, žaisti prasmėmis. Menas dažnai siejamas ir su laisvalaikiu, atsipalaidavimu.
E.D.: Dėl išplaukusių ribų, tam tikrų suskirstymo, mes pamirštame, kad menas turi daugybę funkcijų ir jos visos yra galimos – estetinė, žaidybinė, socialinė. Dabar menas atveria daugybę dalykų ir dažnai kyla supratimo ir nesupratimo konfliktas tarp kartų, kurios vertina, turi savus lūkesčius.
Jeigu pradėjome kalbą, ar reikia meną aiškinti, gal reikia pagalvoti ir apie to subjekto, kuris tą meną priima poziciją: kiek jo vidus yra pilnas, kiek jis gali manipuliuoti istoriniais artefaktais ir suvokti šiuolaikinę erdvę, ar jis tik pradėjo domėtis meno lauko, ar jau turi pakankamai žinių šioje srityje.
B.L.: Galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Prieš keletą metų patekau į vieną iš „Kauno bienalės“ parodų, kur Virginija Vitkienė vedė ekskursiją po galeriją. Ėjome prie kiekvieno eksponato ir ji apie kiekvieną jų išsamiai pasakodavo, atverdama tokius klodus, kad aš, neįsigilinus į tą sritį, net nebūčiau supratusi, į kurią pusę man kreipti savo mintis. Po šios ekskursijos supratau, kad jeigu tu papuoli į visiškai kitą sritį, tai tokios edukacijos tau atveria kelius, kuriais tu paskui gali žygiuoti. Aš už tokį meno aiškinimą.
V.S.: Neretai būna, kad ateina žmonės į galeriją ir klausia: „Kaip aš turėčiau suprasti šią parodą? Ar teisingai supratau kūrinio prasmę?“ ir pan. Tokiu atveju reikia ne aiškinti, o pasakoti. Pasakoti apie menininką, apie kontekstus, taip nepaliekant tik vieno žiūros taško. O ir patys menininkai nenori, kad jų kūrinys būtų suvokiamas vienakryptiškai.
R.R.: Menas kuriamas žmonėms, todėl jis turėtų būti pilnavertiškai grąžinamas ir į mokyklas, kur neturėtų būti vertinamas balais. Žmonės turėtų išmokti kurti, būti kūrėjais ir tuo pačiu vartotojais. Meną reikėtų suvokti kaip savo būties ir savasties dalį.
Vaida Milkova: Žiniasklaidos priemonėse yra gausu savireklamos, viešųjų ryšių tekstų – visi žvaigždės, genijai ir jų kūryba tiesiog nuostabi. Todėl grįžtant prie diskusijos temos, manau, būtų svarbu susitarti dėl terminų. Gal būtų aiškiau, jeigu kalbėtume konkrečiais pavyzdžiais. Teatro srityje tokiu pavyzdžiu galėtų būti Romeo Castelluci kūrinys „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Nors Lietuvos publika dar net buvo mačiusi pastatymo, bet viešoje erdvėje jau buvo pradėta formuoti nuomonė, koks tai yra blogas spektaklis. Dailės srityje, kaip pavyzdį galėčiau įvardinti būti Evaldo Janso performansą su ėriuku, kurį sustabdė gyvūnų teisių gynėjai. Daugelis kvestionavo, jei dėl meno yra aukojami gyvūnai, tai gal netrukus bus pradėti aukoti ir žmonės? Visgi, tam tikros ribos egzistuoja. Dar vienas įdomus kūrinys, kurį pamačiau „Kauno bienalėje“, buvo italų menininkės Silvia Giambrone nufilmuotas performanas, kurio metu moteris sau prie kūno prisisiuvo apykaklę. Jį buvo galima suprasti labai primityviai, paprastai, bet perskaičius aprašymą supranti, kad menininkė kalbėjo apie rėmus, į kuriuos esame įspraudžiami ir kurie kartais gali būti labai skausmingi.
R.Ž.: Jūs iškėlėte aktualius klausimus apie šiuolaikinio meno etiką, tačiau čia jau galėtų būti kita diskusija. Man atrodo, šio susitikimo metu susitarėme, kad meno pristatymas turėtų būti labiau niuansuotas, pritaikytas skirtingoms auditorijoms, atitikti leidinio ar renginio pobūdį. Manau, kad išryškėjo vieninga visų dalyvavusių nuomonė, jog kultūra, menas šiais laikais yra sudėtingi, nevienaprasmiai reiškiniai, o publika, juos stebėdama, nevisada jaučiasi tvirtai. Todėl reikalingi profesionalūs meno žinovai, kurie galėtų paaiškinti, užvesti ant tam tikro kelio, kuriuo einant atsirastų patyrimas, suvokimas.
