VDU Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Inesos Antanauskienės tapybos darbų parodą Stiklių g. 7.
Gervė – tai paukštis, kuriam nereikia spalvingos išvaizdos, jog pateisintų savo statusą. Visiems gerai pažįstamas pilkumas negali užgožti didingo, elegantiško ir grakštaus gyvūno, kuris daugelyje pasaulio kultūrų išlieka laisvės ir pilnatvės simboliu, rašoma Jurgitos Ilčiukaitės parengtame tekste.
Ištikimybės, taikos ir garbės ženklu tapęs sparnuotis sutinkamas ir menininkės Inesos Antanauskienės kūryboje. Personalinėje parodoje „Balta“ atsiskleidžia gervių silueto plastiškumas, viską jungiantys baltos spalvos deriniai bei taikos motyvai, kurie kartu persipina ir įprasmina parodą.
Gervės jau seniai tapusios I. Antanauskienės sielos ir jausmų išraiškos ambasadoriais. Kaip menininkė sako: „Stebint gerves atrodo, kad jos turi sielą, artimą žmogiškajai, kad jos jaučia, myli, džiaugiasi, ir liūdi taip, kaip mes, žino, kas yra ištikimybė, draugystė ir garbė…“ Bendrystė, harmonija ir stiprus tarpusavio ryšys yra tai, ko iš tikrųjų ieškome gyvenime, bet dažnai pametame. Paroda šią mintį primena, atgręždama žvilgsnį ne tik į gamtą, bet ir meną.
Išties menininkės darbuose vieno paukščio dominavimą galime matyti, kaip vienijančią kūrybos liniją ar išskirtinį braižą. Gervės autorę lydi ne tik Lietuvoje eksponuojamose, tačiau ir tarptautinėse parodose: Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje, Liuksemburge, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje – jos jau tapę dailininkės atpažinimo simboliu.
Apdovanojimai taip pat išryškina meninių darbų išskirtinumą – Šveicarijoje, Italijoje, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose tarptautiniuose konkursuose pelnyti aukšti įvertinimai. O štai dalyvavimas Londono Meno Bienalėje, vykusioje Chelsea senamiesčio rotušėje 2021 metais, atkreipė ir Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėje Karalystėje dėmesį, todėl Lietuvoje tapytų gervių siluetai puošia Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje interjerą Londone.
Žvelgiant į I. Antanauskienės tapytus paveikslus nesunku pastebėti, jog menininkės naudojama autorinė technika, kūrinio mintis atsiskleidžia per impresionistinį virpėjimą, tačiau reikia pabrėžti ir kontrastuojantį elementą – gervių figūrose atsispindintį ekspresionistinį judesį, kuris suteikia dinamiškumo pojūtį. Paveikslams būdingas faktūriškumas leidžia išskaidyti šviesą taip, kad figūros drobėse atrodytų plastiškos, o sustabdyta judesio akimirka tik pabrėžtų grakštumą ir laisvą mostą, kuris charakterizuoja paukščio gamtines savybes.
Abstrakčios figūros yra paslaptingos, tačiau lengva suprasti, jog kiekvienas kūrinys kalba apie tvirtą santykį su gamta, nepaliaujamą asmeninį sielos ryšį su dangaus klajūnais. Kūriniuose aiškiai juntamas romantinis požiūris į paukščio simboliką, tačiau tai ne tik vaizdo perkėlimas į drobę, viskas slypi daug giliau.
Gervė – vidinio skrydžio, taikos ir ramybės nešėja. Jos vaizdavimas – nepaliaujamas dvasinio polėkio realizavimas, ryšį randantis ne tik su autore, bet ir su žiūrovu. Laisvi potėpių mostai, abstraktyvios išraiškos fragmentai, dažų nubėgimai ir vieninga kūrinių harmonija leidžia įsijausti į melodingai perteiktą kūrinį, kuris su dvasiniu lengvumu pasiglemžia žiūrovo mintis ir suteikia raminančios laisvės bei pakylėjimo įspūdį. Taip žiūrovas yra įtraukiamas į melodingą gervių gyvenimo šokį drobėse.
Keletas eksponuojamų kūrinių yra nesusijęs su gervių simbolika, tačiau jie taip pat yra artimi gamtos vaizdiniams ar vidinio pasaulio išraiškai, taikos simbolikai. Kūrinius sieja dominuojantis baltos spalvos motyvas. Dienomis, kai broliškoje tautoje vyksta karas, balta spalva įgauna daugiau prasmių. Tai nebėra tik spalva, savyje talpinanti visą spalvų spektrą, tai spalva, tampanti istoriniu taikos simboliu, griaunančiu nesantaiką.
Kaip pati menininkė mini – dabar kūryboje baltasis periodas. Išties darbuose vyraujanti balta spalva, kurios žinutė nėra įprasta asociacija su estetiškumu ar tiesiog minimalistinės tapybos braižu. Baltasis motyvas pabrėžia laisvės simboliką, kur padangių paukštis kelia sparnus į laisvę ir taiką. Baltoje šviesoje slypi ir vidiniai išgyvenimai bei jausmai, kurie nusako, koks ilgas ir vingiuotas kelias veda į šviesą.
I. Antanauskienė dalinasi mintimis apie taikos misiją kūryboje, kuri persikelia į gyvenimo aktualijas bei tampa nebe simboliu, o būtinybe: „Mane pasiekė ir palietė popiežiaus Benedikto XVI mokymas apie taiką, jo išsakytos mintys apie taiką kūrinijos kontekste: pasak Dvasiškojo Tėvo, taika nėra tik konflikto nebuvimas. Idealiu požiūriu taika – tai harmonija tarp Kūrėjo, žmonijos ir likusios kūrinijos. Turėdama šią didžiulę Dievo dovaną – galimybę kurti, ją suvokiu ir kaip didelę atsakomybę, kuri kaskart kyla prisiliečiant prie kažko labai jausmingo, trapaus, kartais net ne iki galo suvokiamo…“.
Taikos troškimas neramiais laikais yra neatsiejamas vilties simbolis. Tikroji viltis niekada negęsta. Ji moko atpažinti tiesą ir veda į tikėjimą, pasitelkdama įvairius kelius. Vienas iš jų – menas. Vilties kupini menininkės žodžiai skambėjo ir parodos atidaryme – „Dar nenutapiau savojo tūkstančio gervių, bet labai tikiuosi, kad nutapysiu, kad kada nors pavyks… Ir šiandien tikrai žinau, kokį norą sugalvosiu – norą, kurį sugalvotume visi, suvokiantys, kad žmonijai labiausiai reikalinga taika bei harmonija. Labai svarbu, kad prie to prisidėtumėme visi kurdami bei gražindami pasaulį, net tuo metu, kai kažkas jį griauna…“
Regimi simboliai, šiuo atveju, paveikslai tai įprasmina ir garsiai dalinasi viltimi. Taip per meną laisvei suteikiami sparnai. Jie lydi baltu keliu ir baltu jausmu paliečia kiekvieno širdį.
Paroda Vilniuje, Stiklių g. 7, vyks iki birželio 7 d.
Teksto autorė – menotyrininkė Jurgita Ilčiukaitė.
Publikuota – LRT.lt
„PinoKeys judėjimas“: kvietimas burtis, o ne skaldytis
Saulėtą sausio 22-osios rytą stovėjau Kauno miesto kamerinio teatro (KKT) kiemelyje ir, laukdamas performanso „PinoKeys judėjimas“, buvusio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo programos dalimi, mąsčiau apie šio pasirodymo temos svarbą.
Autorė choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kūrinio stuburu ir pagrindine mintimi pasirinko kalbėti apie šių dienų pinokius – žmones, kurie bando atikti gero, visuomenės suprasto ir priimto žmogaus vaidmenį, ir apie tuos, kurie neatitinka kitų sukonstruotų kanonų.
Šiandien tai itin aktuali tema. Ne kas kitas, bet pats žmogus kuria taisykles, tačiau jos dažnai atskiria vieną visuomenės dalį nuo kitos, vienų laimės ir džiaugsmo kaina – kitų komfortas. Choreografė siekė sukurti žmones sujungiančio bendruomeniškumo, o ne skaldančio į atskiras grupes potyrį, ir jai tai pavyko.
Kelionė salomis
„PinoKeys judėjimas“ – septynių dalių pasirodymas, vykęs KKT, ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą, įvairiose Laisvės alėjos vietose ir prie M.Žilinsko dailės galerijos. Performanso suskirstymas į septynis skirtingus pasirodymus leido aktoriams, kūrėjams savitai atsiskleisti, pasitelkti skirtingas meno disciplinas. Kiekviena dalis pavadinta salos pavadinimu su priskirta atitinkama spalva. Tai leido įsijausti į kelionę ne tik fiziškai judant iš vienos vietos į kitą, bet ir į autorių, režisierių, atlikėjų pasaulius – salas.
Šios kelionės metu žiūrovus lydėjo šokio trupės studijos ULNA šokėjai. Jų įvaizdis priminė kiek modernizuotą klasikinį Pinokį: juodi paltai, raudonos kepurės, dvi pirštinių poros (viršutinės – raudonos) atitiko šiuolaikinio medinio žaislo, norinčio būti tikru berniuku, vaidmenį. Ironiška, kad plastikinės Martyno Gaubo sukurtos kaukės stipriai traukė akį: nors ir buvo permatomos, jų forma aiškiai simbolizavo ilgą Pinokio nosį. Į mechaniškus, nenatūralius lėlės marionetės judesius buvo panaši ir šokėjų plastika: jie sustingdavo nepatogiomis pozomis, susilenkdavo, išsiriesdavo, rankas laikė neįprastose padėtyse.
Puikiai išnaudota ir pati miesto aplinka – į judesius puikiai integruoti suoliukai, parduotuvių vitrinos, įvairiausi kelyje pasitaikantys daiktai. Kiekvienas veiksmas atrodė lyg šokėjų pažintis su pasauliu. Kartu jie kvietė žiūrovus sekti įkandin nuo vieno pasirodymo prie kito.
Kiekvienas performanso pasirodymas yra vertas dėmesio. Vieni labiau pritraukė, perteikė lengviau suprantamą mintį, kiti vertė susimąstyti, pažvelgti į save. Istorijas atlikėjai atskleidė per menų sintezę – muziką, šokį, teatrą ir dailę. Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir kokio amžiaus būtų, kad ir koks jo ryšys su menu. Pvz., penktojoje dalyje – „Balta sala. PAKANKAmi“ – žiūrovai turėjo progą susipažinti su gestų kalba ir aklųjų ženklais. Ant stalo sustatyti keramikos kūriniai tarsi sekė pasaką apie žemę. Kiekvienas iš jų savaip simbolizavo šiuos ženklus ir gestus – skylės išspaustos pirštais plokštumoje, gesto judesiu sukurtas kūrinys, keraminiame indelyje – skirtingų formų ir dydžių rankomis susukti rutuliukai. Visa tai turėjo padėti susitapatinti su negalią turinčių žmonių komunikacijos priemonėmis.
Įveikti baimę ir sienas
Labiausiai sužavėjo pirmoji dalis – „Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS“ ir antroji – „Geltona sala. AUGIME“. Emociškai paveikiausia pirmoji dalis vyko KKT didžiojoje salėje. Į salę atėję ar pro langus procesą stebėję žiūrovai galėjo išvysti prie sienos stovinčią į pakylą panašią konstrukciją, uždengtą rusvu audiniu. Staiga po juo kažkas pradėjo judėti, bandyti perplėšti audinį ir išsiveržti. Tai priminė iš kiaušinio besiritantį ar sienas, atskirusias nuo pasaulio, bandantį įveikti padarą. Staiga pasirodė ir atgal po saugiu audiniu grįžo ranka, koja. Galiausiai kuriamas personažas įsidrąsino, stūmėsi tolyn, stojosi ant žemės. Lukštas virto įspūdingu sijonu: praeitis niekur nedingsta, ji tampa puošmena. Šis kelias minutes trukęs procesas priminė asmenines komforto zonas, kuriose, susidūrę su kažkuo nesuprantamu, taip mėgstame slėptis, užuot tyrinėję naujoves. Šias emocijas įtikinamai perteikė šokėja Ernesta Žemaitytė.
„Geltona sala. AUGIME“ veiksmas vyko vieno iš Laisvės alėjos pastatų balkone. Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė ir Rosita Aleksėjūnaitė atliko dainą apie mumyse gyvenančius medinius pinokius. Jų balsai papildė vienas kitą. Švelnus L.Stadalninkaitės balsas tryško lyriškumu, kitų atlikėjų žemų balsų duetas užakcentuodavo pagrindinę dainos mintį, sugrąžindavo visus į realybę. Harmoninga vokalo ir gitarų sąjunga sukūrė intymaus pasirodymą atmosferą, o žodžiai apie pinokius, slypinčius kiekviename mūsų, auditorijos nepaliko abejingos.
Trečioji dalis – „Raudona sala. STREIKAS“ – it žinutė apie gamtos ir žmogaus ryšį. Ją perteikė šokėjai – pinokiai. Paskui save tempdami didelę garso kolonėlę, iš kurios sklido vyriškas balsas, jie šokdami judėjo pirmyn ir atgal, vis atkartodami pavienius žodžius. Silpniausia šios dalies vieta – techninis sprendimas. Bandydama suprasti iš dėžės sklindančius žodžius, auditorija judėjo įkandin šokėjų. Per šį sąmyšį buvo sunku suprasti ne tik kalbą, bet ir atlikėjų skleidžiamą žinią.
Ketvirtoji dalis – „Mėlyna sala. RIBA“ pakvietė ant pėsčiųjų tilto. Čia I.Puišytės-Šidlauskienės ir Marijaus Tamošiūno šokį jungė mėlyno audinio juostos. Pindami, lankstydami, sukdami audinį atlikėjai tai artėjo, tai tolo vienas nuo kito, taip primindami, kad visi esame vienaip ar kitaip susiję, tačiau renkamės kurti ribas, statyti sienas, užuot vieni kitus palaikę.
Atrasti save ir kitus
Šeštoji dalis – „Žalia sala. ATRADIMAS“ labiausiai išlaikė tradicinio spektaklio struktūrą: vaidino aktoriai, būta dialogo, veiksmo, kulminacijos, bet kartu išlaikytas ryšys su viso performanso pagrindine idėja – bendruomeniškumu. Pasirodymo metu du aktoriai kūrė apgavikų, besinaudojančių žmonių gerumu ir naivumu, vaidmenis. Trečiasis jų partneris lėlė simbolizavo pinokius, visuomenės atstumtuosius. Pasitelkę pigius triukus apgavikai išvilioja iš lėlės identitetą, laimę, džiaugsmą. Net patys gerai nesuprasdami, kaip tai padarė, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Ši performanso dalis kvietė apsvarstyti savo pasirinkimus, kurie anaiptol ne visada teisingi.
Paskutinė dalis – „PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS“ subūrė visus prieš tai matytus aktorius, šokėjus, kūrėjus į vieną bendrą pasirodymą ant M.Žilinsko dailės galerijos laiptų. Šis pasirodymas sugriovė visuomenės sienas, inspiravo bent trumpai akimirkai užmegzti bendruomeniškumo jausmą. Visi dalyviai pasklido po žiūrovų minią, šokio judesiais kvietė prisijungti, džiaugtis ir galiausiai suprasti: norint pokyčių pirmiausiai reikia minties.
Pasibaigus performansui, nutilus plojimams, žmonėms pasklidus savais keliais, vis sukosi klausimas, kodėl šis performansas paveikė taip stipriai. Atsakymai atėjo nurimus emocijoms. Kurti pasirodymą, įtraukiant negalią turinčius žmonius, per tai skleisti bendruomeniškumą ir žmogiškumą – ne pats lengviausias sumanymas. Ypač šiais laikais, kai, diskutuojant apie visuomenės mažumas, reprezentacija yra vienas pamatinių aspektų. Girdime, matome skatinimus leisti šių grupių atstovams kurti ir papasakoti savo istorijas. Tačiau vis dar stipri baimė, tad reikia drąsaus žmogaus, kuris ištiestų pagalbos ranką. Būtent tokiu žmogumi ir tapo I.Puišytė-Šidlauskienė. „PinoKeys judėjimas“ nėra pasakojimas apie tai, kaip visuomenė nepriima negalią turinčius žmones, tai neįgaliųjų istorijos, jų emocijos ir gyvenimas, atskleistas per meną.
Vienoje gniūžtėje
Tad ši idėja ir buvo pagrindinis projekto pasiekimas. Kiekviena dalis (sala) išlaikė minimalistinę estetiką; išskyrus „Raudoną salą“ ir finalą, visose dalyvavo ne daugiau kaip trys aktoriai. Gaila, kad jų niekas daugiau tarpusavyje nesiejo, tik pagrindinė bendruomeniškumo idėja. Norėjosi stipresnio naratyvinio perėjimo iš vieno pasirodymo į kitą. Pvz., pasirinkimas vienoje salų kalbėti ekologijos tema – sveikintinas, bet šioje kelionėje tai atrodė ne vietoje ir ne laiku – tam reikėtų atskiro performanso. Pačią pasirodymų grandinę išlaikė ULNA šokėjai. Be jų, rodančių kelią, ar savanorių, dalijančių žemėlapius / brošiūras, nekauniečiui būtų buvę lengva pasiklysti.
Vis dėlto šiuos trūkumus užgožia performanso sukeltos emocijos. Kiekvienam žmogui atskleisti savo vidų – pats sunkiausias dalykas. Esame pripratę statyti sienas, ginti save. Performanso atlikėjai sugebėjo atskleisti savo vidinį pasaulį ir įsileisti į jį.
Tad I.Puišytės-Šidlauskienės miesto performansą „PinoKeys judėjimas“ galima laikyti itin sėkmingu žingsniu suteikiant negalią turinčių žmonių bendruomenei reprezentacijos platformą.
Stebint pasirodymą neapleido artimas ir šiltas žmogiškumo jausmas. Autorė atskleidė kauniečiams, praeiviams kitokius žmones, nei esame įpratę matyti, parodė, kad visi esame tos pačios visuomenės dalis. Tarsi snaigės, kurios, vos pasibaigus performansui, pradėjo lengvai leistis. Kiekviena jų yra unikali, skirtinga, bet galiausiai visos tampa viena visuma – sniegu. Akimirką visos snaigės buvo pavirtusios viena gniūžte.
Straipsnio autorius – Menų istorija, kritika ir medijos 4 kurso studentas Gabrielius Kavaliauskas.
Publikuota – Kauno diena.
Projektas „Nemiga“ VDU Menų galerijoje „101“
Prasidėjusi truputį anksčiau nei „Kaunas 2022“, 13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ tapo įžanga į vieną svarbiausių kultūrinių projektų Kauno miesto istorijoje, žyminti visus metus besitęsiančių kultūrinių įvykių startą, rašoma Kauno bienalės organizatorių pranešime portalui LRT.lt.
Kuruojama Josée Drouin-Brisebois Kauno bienalė pristato daugiau kaip dvidešimties žinomų tarptautinių ir Lietuvos menininkų darbų bei specialų jaunųjų Baltarusijos menininkų projektą, kuris vaizduoja ir analizuoja aktualias šiandienos realijas.
Artūro Railos koordinuojamas projektas su Vilniuje veikiančio „Europos humanitarinio universiteto“ studentais pavadinimu „Nemiga“ kalba apie jaunų menininkų situaciją ir išgyvenimus Baltarusijoje, po 2020 m. rugpjūčio mėnesį įvykusių įvykių. Ekspozicija pristatoma VDU menų galerijoje „101“. Apžvalgą apie parodą paruošė #VDUMF absolventė, menotyrininkė Justina Kiuršinaitė.
Bienalės parodoje eksponuojami šešių studentų darbai. Prie kūrinių nėra pridėti pavadinimai ar autorių vardai, pavardės. Darbus vienija bendra socialinė aplinka, kurią nagrinėja kūrėjai. Kūriniai eksponuojami taip, tarsi rodytų skirtingus protesto pobūdžius: kairėje pusėje vaizduojami tiesioginiai, o dešinėje – netiesioginiai meniniai protestai prieš cenzūrą ir diktatūrinį rėžimą, persekiojimus Baltarusijoje. Žiūrovai skatinami tyrinėti darbus, susieti juos su savo subjektyviomis patirtimis arba patirtimis, kurios jungiasi su žiniomis apie šiandienos aktualijas. Taip pat žiūrovai akis į akį susiduria su žmonėmis, kurie gyvena tose (ne)tolimose aktualijose.
Vienas dalykas yra matyti naujienas per televizorių, nesvarbu, iš kurios pasaulio šalies būtų gaunama informacija ir naujienų reportažai. Visai kas kita yra pamatyti tose realybėse gyvenančius žmones, jų išgyvenimus, išreikštus meno kūrinių dėka. Kai, pavyzdžiui, dešimt jaunų žmonių žvelgia į tave ryžto pilnomis akimis, supranti, kad už naujienų slypi realūs žmonių gyvenimai, kurie dažnai būna sugriaunami dėl vyraujančios valdžios požiūrio ir veiksmų. Tai gali atsitikti bet kurioje šalyje, sąjungoje ar visuomenėje. Kasdien matome, kaip vienoje ar kitoje šalyje kyla neramumai, tarsi iš visuomenės gelmių kyla noras priešintis įsigalėjusioms normoms, siekis keisti požiūrį į žmogų, jo balsą ir to balso reikšmingumą platesniame politiniame kontekste.
Deja, bet šiandieninės realijos parodo, kad žmogaus balsas mažai ką reiškia, jeigu jis neturi realios galios. Tad ši paroda suteikia galimybę pamatyti jaunų žmonių siekį įgauti asmeninės galios per meną, savo kūrybą. Pirmiausia, jie inspiracijos, kūrybinės galios semiasi iš kitų meno kūrinių. Inspiracija ir individualūs išgyvenimai virsta kūriniu, kuris kalba už kūrėjus, išreiškia skausmą ir pyktį, kurio šie jaunieji menininkai negali garsiai pasakyti savo aplinkoje. Tokiu būdu menas tampa siekiu parodyti savo vidinį pasaulį, jis suteikia kūrėjams drąsos ir jėgų išgyventi sudėtingose politinėse ir socialinėse aplinkose.
Pasirinkimas darbus eksponuoti VDU menų galerijoje „101“ taip pat nėra atsitiktinis. Šis universitetas žinomas dėl humanistinės kultūros puoselėjimo, siekiantis būti intelektiniu ir pilietiniu visuomenės židiniu, išsaugoti ir puoselėti turimas vertybes, aktyviai dalyvauti pasaulio universitetų gyvenime. Tad pasirinkimas eksponuoti represinių struktūrų poveikį analizuojančius studentų darbus liberalių pažiūrų universiteto galerijoje yra svarbus ir reikšmingas. Parodos eksponavimas šioje aplinkoje siunčia žinutę apie skaudžias studentų gyvenimo realijas, kurios yra visai arti, tarsi esančios kitapus universiteto sienos.
Parodos pavadinimas „Nemiga“ yra susijęs su upeliu Nemiga (Немига) Minske. Parodos aprašyme teigiama, kad dabar šis upelis yra užkastas po centrine miesto gatve ir kartais išsilieja patvindamas, kol nuslopsta purviname vamzdyje. Šio upelio metaforą galima susieti ir su žmonių siekiu kovoti už savo teises, laisvę, bei su besiliejančiomis kūrėjų mintimis, kurios neleidžia jiems miegoti. Nereikia stebėtis, kad gyvenant pastovioje baimėje ir įtampoje žmogų kamuoja sunkios mintys ir jausmai. Tai akivaizdu jaunųjų menininkų kūriniuose, kuriuose yra daug žinučių apie baimę dėl savo ateities. Tai – vienas pagrindinių teminių aspektų, vienijančių menininkų kūrinius.
Apžvelgiant parodą, prie įėjimo galerijos lankytojus pasitinka A. Makhnach darbai „Anapus garažo durų“ (2020-2021). Tapybine estetika pasižyminčios nuotraukos vaizduoja ryškiaspalves garažų duris. Nepaisant ryškaus kolorito, durys yra senos, aprūdijusios, tarsi slepiančios ne tiek buitinius savininko daiktus, bet jo gyvenimą, vidines mintis ir požiūrius. Sukūrusi paskyrą Instagrame pavadinimu „behind.the.garage.doors“, menininkė atskleidžia skirtingas garažo prasmes. Tokiu būdu garažo simbolis tampa svarbiu elementu parodant cenzūroje gyvenančių žmonių realybę – jie privalo slėpti savo išgyvenimus už ryškiai dekoruotų geležinių kaukių.
Kitas kūrinys, traukiantis žiūrovų akis, yra A. Pesenkos ir Y. Attsetski nuotraukų serija „Permainų aikštė“ (2021). Dešimtyje jaunų žmonių portretuose matyti tik jų ryškios akys, žvelgiančios tiesiai į žiūrovą iš po kauke uždengto veido. Skaitant šių žmonių istorijas supranti, kiek daug stiprybės slypi žmoguje, kuris kovoja su dviem krizėmis – pandemijos ir diktatūros. Nespalvotų fotografijų istorijos pasakoja apie kiemų bendruomenę Minske, kuri tiesiogiai susidūrė su policijos brutalumu ir jos pasekmėmis 2020 metais.
Šalia fotografijų žiūrovą pasitinka ant trinkelių pastatyta bendrabučių kiemo nuotrauka, dalinai uždengta juoda širma. Kaip ir paskutinės merginos fotografija, juodas audinys slepia maištingą sielą/objektą. Šioje nuotraukoje tai – plevėsuojanti baltame fone nubrėžtos raudonos linijos vėliava bei dviejų jaunų aktyvistų, iškėlusių kumščius į orą, grafitis ant elektros skydinės. Šie ir kiti nuotraukoje paslėpti elementai parodo, kad iš pažiūros idiliškame post-sovietiniame gyvenime slypi įvairių formų protesto ženklai, neleidžiantys užmiršti, jog džiaugsmingas įvaizdis slepia žmonių kovą už laisvę ir geresnę ateitį, kurioje nebereikėtų slėptis ir baimintis dėl savo ir savo šeimos saugumo.
Paskutiniai du kūriniai šioje erdvėje yra V. Mirankovos videoperformansas ir readymade kūrinys pavadinimu „Mano gyvenime nieko neįvyko“ (2020-2021). Erdvėje esanti žalia palapinė, su užrašu „Nothing happens in my life“, slepia menininkės šokio batelius. Besidomintys meno istorija šį kūrinį gali mintyse susieti su Tracey Emin darbu „Everyone I have ever slept with 1963-1995“ („Visi, su kuriais esu miegojusi 1963-1995“) (1995), kuriuo nagrinėjama intymumo tarp dviejų žmonių tema.
Nors V. Mirankova naudoja palapinę, kad suteiktų žiūrovui žvilgsnį į jos privatų gyvenimą, ji pasirinko atskleisti kitą savo gyvenimo pusę – kūrybą, svajones ir jų izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Kaip ir A. Makhnach garažų nuotraukose, taip ir V. Mirankovos darbuose „Mano gyvenime nieko neįvyko“ nagrinėjama žmonių uždarumo tema, kai jie privalo slėpti savo vidinį pasaulį, savo viltis ir svajones nuo išorės, nes tai gali ne tik prieštarauti vyraujančioms pažiūroms, bet gali kelti grėsmę. Palapinės ir garažai tampa saugyklomis, kuriose yra uždaromas tikrasis „aš“.
A. Shklianko raudona trūkinėjanti linija ant grindų veda žiūrovą į kitą galerijos erdvę. Ši linija ne tik dalina erdves į dvi puses, bet ir vaizduoja protestų eigą – tiesia linija einanti žmonių minia yra sustabdoma, išskaidoma, bet ji susivienija ir eina tolyn.
Kitoje erdvėje yra dviejų autorių kūriniai – Daryos Karalkovos „Šaknys“ (2020-2021) ir Viktoryios Yaskevich „Kur keliauja jaunas menas“ (2019-2021). D. Karalkovos daugiaekranė vaizdo ir garso instaliacija vaizduoja 12 žmonių, kurie deklamuoja vaikystėje išmoktus eilėraščius, būdami įsikandę rožę. Aprašyme teigiama: „Darya kreipėsi į tėvynainių prisiminimus apie vaikystėje deklamuotus eilėraščius už kuriuos tada tikėjosi dovanų ir saldumynų. Už tokius pasakojimus visi jie, potencialūs „nusikaltėliai“, savo keistoje šalyje ir gali būti baudžiami: už neteisingai parašytą tekstą, už neteisingas spalvas ant vėliavos, už neteisingą internetą, už šokius pagal neteisingą muziką, už geležinių durų metaforą, už psichodelinę tapybą ir už gėles dantyse“.
Ši citata apibūdina D. Karalkovos filmuose matomus žmones, kurių deklamacija susilieja į vieną garsų mišinį, kurį žiūrovas gali išgirsti tik beveik prisiglaudęs prie televizorių ekranų, žvelgdamas į žmones, kurie per dygliuotus rožių kotus bando deklamuoti vaikystės tyrumą atspindinčius eilėraščius. Citata taipogi suvienija visus parodoje vaizduojamus žmones, objektus, temas ir idėjas. Jie visi turi slėpti save, susikurti tokią socialinę kaukę, kuri kuo minimaliau išsiskirtų ir būtų kuo mažiau pastebima. Tai ne vien siekis išgyventi, išlikti saugiu, bet taipogi savo individualumo gniuždymas, kuris diktatūrinėje aplinkoje neturi vietos.
Jis ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas. Vaikiški eilėraščiai, sakomi suaugusiųjų lūpomis, vaizduoja tragišką atotrūkį tarp vaiko naivumo, tyrumo, patiklumo, ir suaugusio žmogaus, turinčio gyvenimo patirties ir išminties, refleksijos. Tai taip pat vaizduoja kontrastą tarp idiliško pasaulio įsivaizdavimo vaiko akimis ir šaltoje, baimės perpildytoje aplinkoje subrendusio suaugusiojo pozicijos.
Tam tikra melancholiška parodos pabaiga tampa Viktoryios Yaskevich darbai „Kur keliauja jaunas menas“ (2019-2021). Parodos kontekste, ant sienų kabantys apvalūs stiklo dirbiniai, iškrenta iš konteksto. Jie tarsi paimti iš kitos, neutralesnės tematikos parodos, pavyzdžiui, vaizduojančios gamtos ir kosmoso sąsajas. Tačiau kampe pastatytas juodas krepšys su užrašu „Where does young art go?“ („Kur keliauja jaunas menas?“) grąžina žiūrovą į parodos kuriamą realybę. V. Yaskevich kelia klausimą, kur keliauja studentų darbai po parodų? Ar jie saugomi sandėliuose, archyvuose? Ar jie tęsią savo kelionę po kitas parodas ir galerijas? Ar jais tiesiog atsikratoma?
Šių darbų keliami klausimai žengia už parodos nagrinėjamos temos. Kūrėja analizuoja jauno menininko darbų prasmę, ar šie darbai turi vietą meno pasaulyje? Ar jie yra pakankamai vertingi, kad išliktų viešoje erdvėje? Juodos spalvos krepšys ir keliamas klausimas suponuoja, kad šių darbų ateitis yra neaiški, abstrakti ir galbūt net tragiška. Tad būtent darbų autorius arba krepšio savininkas turi pasirūpinti, kad jų prasmė išliktų, kad jie turėtų savo gyvenimą ir prasmę egzistuoti. Tad tas, kas saugo krepšį ir jo turinį, tampa kūrinių globėju, kuris privalo kurti jų likimą. Kaip ir savo paties. Turėdamas krepšį su savo kūryba, menininkas turi gyventi klajoklio gyvenimą, niekada tiksliai nežinodamas, kur link jis turi eiti, kad išsaugotų save bei savo kūrinius.
Pagrindinis klausimas, kylantis nagrinėjant šią parodą, būtų toks – kiek paroda yra politiška? Būtų naivu teigti, kad menininkai atsiriboja nuo realijų Baltarusijoje, kad jie susikoncentruoja tik į universalias maišto, protesto ar savianalizės temas. Pasigilinus į darbų prasmes akivaizdu, kad politinė situacija juos stipriai paveikė ir jie savo individualiu būdu analizavo bei perteikė, ką jiems reiškia cenzūra ir jos poveikis tiek individui, tiek konkrečios šalies gyventojams.
Darbuose atsiskleidžia skaudžios asmeninės istorijos bei realus nerimas dėl savo ar kitų žmonių ateities. Nepaisant to, kūriniuose galima rasti universalių temų, pavyzdžiui, jauno menininko nerimą dėl savo kūrybinės ateities, kontrastą tarp vaiko ir suaugusiojo žmogaus pasaulių, savo tikrojo „aš“ slėpimą nuo išorinio pasaulio ir pan. Parodą galima vertinti kaip tam tikrą vizualinį laišką VDU studentams bei Lietuvos gyventojams: realybė bet kada gali pasikeisti ir mes turime būti pasiruošę sudėtingiems iššūkiams, kuriems neturime įtakos.
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ veikia iki vasario 20 d. Parodos dalis „Nemiga“ pristatoma VDU menų galerijoje „101“, įėjimas nemokamas. Sausio 21 d. penktadienį, 13:00–15:00 val. „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022” atidarymo programoje, menininkės iš Baltarusijos Daryos Karalkovos paskaita-performansas. Daugiau apie 13-os Kauno bienalės parodą www.bienale.lt.
Teksto autorė – menotyrininkė Justina Kiuršinaitė.
Straipsnis publikuotas – Naujienų portale lrt.lt
VDU Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie litvakų parodą „Parko galerijoje“
Priėjus prie Parko galerijos durų pasitinka plakatas – „Algimanto Kavaliūno tapybos paroda“. Lyg ir traukia akį, tačiau kažkas neįprasta. Kur pavadinimas? Klaida? Gal pamirštas? O gal tai subtili nuorodą į parodų salėje esančius darbus. Tokia intriga palydi apžiūrėti ekspozicijos, kur abstrakcijos menas pasitinka rudens spalviškumu.
Inspiracija vaizduotei
Dešimt kūrinių, kurie yra eksponuojami jau ketvirtojoje A.Kavaliūno parodoje, – modernaus ir šiuolaikinio meno pavyzdžiai, kurie pasižymi nesuinteresuota raiška, laisvų potėpių ir skirtingų kompozicijų derme. Menininkas, ilgus metus žavėjęsis fotografijos menu, keletą metų kuria abstrakcijas ir jau spėjo pakerėti gerbėjų širdis savo spalvinėmis gamomis. Minėtas pavadinimo nebuvimas yra tiesioginė nuoroda į abstraktyvius, šiuolaikinius tapybos darbus, kurių skiriamasis bruožas – visi jie neturi pavadinimų. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę. Spalviškai ryškūs darbai, dažnai pasižymintys skaidyta, tačiau ritminga kompozicija iš tiesų žadina žiūrovo vaizduotę. Ekspresyvi stilistika įtraukia į minčių sūkurį atverdama kelią asmeninėms simbolikoms ir interpretacijoms. Meniniu požiūriu tai, kad autorius neužbrėžia ir neprimeta savo idėjinės kompozicijos žiūrovui, tačiau leidžia ją susikurti, teigiamas bruožas.
Spalvų galia
Vis dėlto ryškiausias elementas, kurį galima įžvelgti darbuose, – tai spalvinė nuotaika. Emocijų išraiška, kurias žiūrovas gali pajusti per spalvas, smelkiasi iš kūrinių ir nors lengvų potėpių ekspresija gali būti juntama, tačiau geriausiai atsispindi per koloritą. A. Kavaliūno pav. / Galerijos nuotr. Anot vieno Bauhauzo mokyklos spalvų teorijos pradininkų Vasilijaus Kandinskio, menininkui spalvų pasirinkimas kyla iš vidinės būsenos, todėl turi būti nevaržomas. Tad skirtingų spalvų derinimas ir kompozicija gali būti perteikiama su didele jėga, kuriai atsiskleisti realistinė raiška nebūtina. Būtent tokį motyvą pastebime A.Kavaliūno parodoje: spalvinės ir emocijų išraiškos dermė tiesiog neatskiriama viena nuo kitos, tačiau čia niekada nesutiksime realių vaizdinių. Abstraktūs motyvai atrodo idealus pasirinkimas perteikti spalvų paletę, kuri žadina skirtingas nuotaikas, o jos dermė ir emocionalus poveikis dažnam žiūrovui atrodo artimas. Paveiksluose sutinkamas priešingų – šiltų ir šaltų – spalvų derinimas atrodo įgyvendina anksčiau minėtą bauhauzo spalvų teoriją. Greičiausiai būtent dėl to stebinčiojo vaizduotė vis prideda asociatyvių, spalvomis išgautų vaizdinių – tai pamario motyvas, senovinė afišų skrajutė, ar įžiūrimi kalnų siluetai besileidžiant saulei. Pristatydamas parodą galerijai autorius norėjo, kad visi darbai būtų be pavadinimo, kaip nuoroda į žiūrovo vaizduotę.
Trijų dedamųjų galia
Parodoje eksponuojamuose darbuose lengva pastebėti ir stiprią linijos manierą – nors pati linija nedominuojanti, tačiau derinama su spalvomis, išreiškia judesio nuotaiką. Linija nėra jungiančioji kūrinių ašis, tačiau labai svarbus akcentas, dažniausiai kuriantis aukščio ir gelmės nuotaiką, bei kūrinio ritmą valdantis elementas, kuris išryškina kūrinių daugialypiškumą. Reikėtų nepamiršti ir faktūros. Visi kūriniai tapyti akrilu, tačiau naudojant įvairias technikas, kai kuriuose darbuose išgaunamos skirtingos faktūros, kurios jau minėtas spalvos ir linijos išraiškas sustiprina, arba, priešingai, – prigesina. Tai sukuria savotišką žaismą tarp kūrinių, kartais tai gali priminti net konkuravimo užuominas. Vis dėlto, vien formaliųjų bruožų neužtenka įvardyti tai, kokį poveikį gali suteikti abstrakcijos – realių vaizdinių neturintis menas. Tai artimas arba svetimas jausmų laukas, tačiau vienareikšmiškai – kiekvieną paliečiantis savaip. Tad, kad ir kokios būtų – konkuruojančios ar viena kitą papildančios abstrakcijos, visos jos byloja tą patį: meną reikia jausti. Paroda be pavadinimo apie tai, koks jausmas užvaldo, kai spalva, linija ir faktūra susijungia į viena.
Publikuota – diena.lt
VDU Kultūros paveldo ir turizmo programos magistrantės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie litvakų parodą „Parko galerijoje“
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Dar viena šilta ir nerūpestinga vasaros diena prasideda Parko galerijoje Kaune (M. Valančiaus g. 6), čia ramu. Tik staiga įprastą rytmečio rutiną sujaukia į galeriją įsiveržęs prancūzas, netikėtai sušukdamas: „Où est Chagall?“ (Kur Chagallas?). Žmogus pradeda blaškytis po galeriją ir tik po akimirkos suvokęs, kad jį suprantu, nurimsta ir išdidžiai džiaugiasi vedamas prie Marco Chagallo litografijos „Įsimylėjėliai“ (XX a. 6–7 deš.). Paaiškinus jam, kad tai tikrai originalas – nustemba, tačiau ir labai apsidžiaugia, jog garsų menininką ir Prancūzijos pasididžiavimą turi Lietuva. Tada išeina. Jam reikėjo tik Chagallo.
Iš kur galerijoje Chagallas? Meno kolekcininko, kuris nepanoro būti įvardintas, dėka Parko galerijoje atidaryta litvakų meno paroda dvilypiu pavadinimu – „Litvakai: tarp santūrumo ir žaismės“. Po šio sakinio ateina suvokimas, kad Lietuva užaugo. Vien tai, jog mūsų šalyje yra meno kolekcininkų, kurie dalinasi asmeniniais meno kūriniais, rodo, kad ir į meno bei kultūros pasaulį žiūrime kosmopolitiškiau. Menui nebereikia būti uždarytam tarp keturių sienų, o žiūrovas – ne tik turto savininkas, žiūrovas – tai visuomenė, o menas atviras jai.
Kolekcininko dėka galime išvysti garsių menininkų darbus gyvai ir laisvai galerijoje. Kiltų klausimas, ar tokio lygio kūrinių parodos reikėjo kolekcijos savininkui, autorių šlovei, ar mums. Greičiausiai atsakymas veda prie teiginio, kad to reikia mums visiems. Jos ypač reikia Kaunui, tai kultūriškai savalaikė iniciatyva. Pasigilinti į istoriją ir kultūrą įpareigoja tokie dideli vardai kaip Marc Chagall, Moshe Rosenthal, Emmanuel Mané-Katz, Théo Tobiasse, Ossip Zadkine, Pinchas Abramovich, Pinchus Krémègne, Neemija Arbit Blatas, Max Band, Itzik Benshalom ir pora kitų žydų tautybės menininkų, kurie ne litvakai, bet garbė juos eksponuoti, – Ernst Neizvestny ir Alberto Giacometti.
Paroda tampa praeitį ir dabartį jungiančiu tiltu. Kaunas tuoj žengs į Europos kultūros sostinės kelią ir būtent kultūra šiam miestui padeda naikinti savotišką prarają tarp miesto praeities ir žydų istorijos. Kaunas dažnai apibūdinamas kaip nacionalinis, tautinis miestas, visgi XX a. pradžios istorija byloja, kad žydai sudarė beveik pusę Kauno miesto gyventojų ir valdė beveik visą prekybą, didžiąją dalį amatų. Ir ši nepataisoma praraja, atsiradusi po miesto gyventojų žudynių bei užmaršties istorijos, parodoje išjaučiama kultūriškai. Žydai, kurie vienaip ar kitaip susiję su Kaunu ar Lietuva, nors tik simboliškai, kūrinių pavidalu, grįžta.
Parodoje ryškūs žydiškos kultūros kontekstai, pasakojimai, jie būdingi ir litvakams. Nuo biblinių laikų keliaujanti, vis išvaroma tauta savastimi simbolizuoja liūdesį. Dailės kūriniuose santūrumas ir liūdnumas tokie sutelkti, kad atrodo kaip žydų dailės skiriamasis bruožas. Nuo Arbit Blato „Paryžiaus tiltelio“ (1937) ir „Sniego“ (1943), kuriuose liūdesys tik vos juntamas, iki Maxo Bando kurtų skausmingos nuotaikos darbų.
Natiurmortuose įžvelgti liūdesio irgi galima. Pačiam žanrui būdinga priminti gyvybės trapumą, tačiau žydiški natiurmortai turi kitokio, įgimto liūdesio – čia net gėlės liūdnos. Ypatingas gėlių tamsumas ir niūrumas atsikleidžia Pinchaus Krémègne kūrinyje „Natiurmortas su pelargonijomis“ (XX a. 6 deš.). Darbo gelmė kyla ne tik iš tamsių ir negatyvių spalvų kompozicijos ar subtilios gėlių išraiškos, bet ir dėl jame spinduliuojančio gyvenimo būties trapumo, čia ryškesnio už bet kokių gėlių grožį.
Vis dėlto liūdesio ir rimtumo karalius šioje parodoje – Maxas Bandas. Natiurmortas „Gėlės“ (XX a. II p.) turi įtaigaus santūrumo, statiškumo, tačiau jo portretai – neaplenkiami. Viename jų – greičiausiai autoriaus sūnus, kurį jis taip mėgo tapyti. Sukrečia vaizdavimo jautrumas. Juodos vaiko akys nustelbia visą parodą, persmelkia liūdesiu kiekvieną žiūrovą, nebyliai kalba apie gyvenimo išbandymus ir sunkias patirtis. Nenuostabu, kad kūrėjas, net būdamas labai jaunas ir gana linksmo būdo, tiek kolegas, tiek kritikus stebino darbų rimtumu, o keistų atsitikimų būta ne vien dėl kūrybos. Bandas yra teigęs: „Paryžiuje kai kas man net patardavo pudra pabarstyti savo plaukus, nes esą nepražilę plaukai labai nesiharmonizuoja su mano kūryba“ (1932, „Suvalkietis“, 29:3).
Ekspresionistinis, laisvas potėpis vyrauja Moshe’s Rosenthalio kūryboje. Siluetai ir veiksmas darbuose abstrahuoti, nuasmeninti, koloritas šiek tiek prigesintas, taip lengvai išsiskiriantis iš bendros nuotaikos. Lengvų pastelinių spalvų kūriniai, paryškinti tamsesnių akcentų, tampa charakteringi. Nesilaikymas kontūrų suteikia kūriniams ritmo ir laisvo potėpio žaismą, kuris kartais įgauna kasdieniškos rutinos atspalvių ir nebeprimena džiugesio, o kartais varijuoja tarp lengvumo ir žaismingos nuotaikos. Ieškant vietos Rosenthalio kūriniams, parodos pavadinime „tarp santūrumo ir žaismės“ jam priklauso aukso viduriukas.
Théo Tobiasse’o šmaikščios daugiaplanės litografijos atskleidžia žaismingąją parodos pusę. Vien spalvų žaismas ir plastiškos figūros, kiek šaržuotos, tačiau pasižyminčios savita humoristine gaida, parodai suteikia linksmumo ir harmonijos tarp liūdnos ir linksmos išraiškos darbų.
Žaisminga ir kiek nerūpestinga nuotaika užklumpa pažiūrėjus į jau minėtą Marco Chagallo litografiją „Įsimylėjėliai“. Tai spalvingas ir šelmiškas kūrinys. Pora mėgaujasi aistringos meilės malonumais, o vos pastebimas trečias asmuo, dešiniajame kampe, žvelgia į žiūrovą lyg liepdamas suteikti privatumo tiems, kam jis šiuo metu reikalingas. Gaila, kad parodoje – tik ši Chagallo lengvo siužeto litografija, kuri negali nei atskleisti visos jo kūrybos svorio, nei konkuruoti su labai rimto krūvio kitais parodoje esančiais darbais.
Galime konstatuoti, kad kamerinė ekspozicija su ypač garsių menininkų darbais sužimba savo estetika ir kultūrine koncepcija. Įžengus į parodos salę kyla džiugesys ir dėl ekspozicijos darnos, kūriniui tarpusavyje suskamba. Kiekvienas autorius labai savitas, tačiau ir harmoningai dera su visuma. Parodoje dominuoja ramuma, o žaismingumas pasireiškia kaip ryškus prieskonis.
Publikuota – 7md.lt
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų absolventės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Neringos Poškutės-Jukumienės parodą „WTF“ galerijoje „Meno parkas
Ekspozicijos fragmentas. I. Mockutės-Pocienės nuotr.
Pribloškiantis pavadinimas ir dominuojanti rombo forma – taip Klaipėdos dailininkų sąjungos pirmininkė, menininkė ir dėstytoja Neringa Poškutė-Jukumienė Kaune, galerijoje „Meno parkas“, pristato parodą skambiu ir nieko gera nežadančiu pavadinimu „WTF“.
Nebe keiksmažodžiu, o nuostabos išraiška tapęs posakis skatina nesuinteresuotumo nuostatą. Autorė šį pasirinkimą grindžia Kembridžo internetinio žodyno sąvokos apibūdinimu: „Raidinė frazė WTF išaiškinama kaip vartojama tokiais atvejais, kai esame nustebę, susierzinę ar nekvaršiname sau dėl ko nors galvos.“ Kadangi parodos pavadinimas nenukreipia į konkretesnę temą, pagrindinė idėja tarsi paliekama žiūrovo interpretacijai. Pavadinimo ne nuoroda intriguoja žiūrovą, o lūkesčius patvirtina pirmasis įspūdis – paroda yra tai, dėl ko nekvaršiname galvos, tačiau simbolinės nuorodos ir prasmės vis tiek išlieka ryškios.
Ekspozicijoje akivaizdžiai dominuoja rombas, šios formos detalės. Ženklo reikšmė pasaulyje įvardijama kaip deimanto simbolis, kurį galime suvokti ir kaip nuorodą į autorės juvelyrikos darbus, tačiau ji nėra tiesioginė. Anotacijoje autorė teigia: „Pastaraisiais metais savo kūryboje tyrinėju juvelyrikos kaip medijos ribas. Siekiu juvelyrikos teminio praplėtimo vizualiąja priemone. Personalinis santykis su juvelyrika, kaip medija, parodoje nėra pirmapradiškai nuspėjamas. Jis pasislepia, maskuojasi arba reikalauja įsigilinimo.“ Nors deimantų simbolis ir užsimena apie šiuos brangiuosius akmenis naudojančią juvelyriką, akivaizdu, kad susiduriame su platesnėmis ženklo interpretacijomis.
Paroda savo koncepcija tiesiogiai primena kelio ženklinimą. Ir visai neatsitiktinai Kaune atidarytoje parodoje dominuoja Kauno pėsčiųjų perėjas išryškinantis rombas, kurio paskirtis yra įspėti apie perėją ir padėti sumažinti greitį artėjant prie jos. Kaunas – vienintelis Lietuvos miestas, kuriame naudojamas šis ženklinimas ir didžiuojamasi jo efektyvumu. Kelių eismo taisyklėse tokio ženklo nėra. Čia kyla klausimas dėl „galima“ ir „negalima“, keliantis mums dilemą – ribą palikti ar naikinti? Ekspozicija ypač aktuali šiandienos Kaune, kai šis klausimas kaip tik ir sprendžiamas.
Kelio ir panašūs ženklai paprastai yra nuoroda į ribą arba apribojimą, kuris vienu atveju mums priimtinas ir asocijuojasi su saugumo siekiu, kitu – ką nors draudžia, galbūt tampa riba, kurią norisi, o gal jau ir reikia keisti. Paroda kalba apie tai, kad ribas kartais reikia peržengti, nes jos atima iš mūsų galimybę rinktis ir stato į rėmus, taip įspausdamos į nepatogias formas, pavyzdžiui, į rombą. Šią mintį parodoje iliustruoja rombo formos veidrodėliai, kuriuose kiekvienas išvystame save – sumažintą ir fragmentuotą aštrios formos.
Verta paminėti, kad keičiantis riboms, perorientuojant ženklus ar nuorodas bei įveikiant nustatytus rėmus, dažnam galvoje suskamba anksčiau minėtas nuostabos šūksnis „WTF!“ Pastatant žiūrovą prieš veidrodį ir kurstant jausmus, kviečiama ieškoti atsakymo į klausimą: kas aš? Veidrodžių ir šviesų junginys, šiek tiek primenantis šešėlių žaismą, žiūrovą priverčia jaustis ryškiausiu ekspozicijos objektu, o veidrodį juosianti rombų formos stop juosta nebyliai klausia: ar gerai jautiesi už ribos?
Vis dėlto paroda daugiasluoksniškesnė. Autorė neįvardija ekspozicijos kūrinių, tačiau šią instaliaciją lydi QR kodas, kurį nuskaitęs jūsų išmanusis telefonas nuveda į videosiužetą, o jame matome Neringos Poškutės-Jukumienės instaliaciją „Regalijos“ iš 2020 m. serijos „Borders“. Videosiužete pasakojama apie tai, kad Klaipėdai aktualios kultūrinės miesto paveldo problemos nėra sprendžiamos, nuo jų atsiribojama – tai iliustruoja stop juostos motyvai. Manifestuojama ir dėl Klaipėdos mero pozicijos – bėgančioje eilutėje sakoma: „Būk Meru.“
Toks netipinis Kauno ir Klaipėdos skirtingų problemų ir ribų analizavimas suprantamas kaip menininkės sociokultūrinis tyrimas, tiriantis ribos tarp vadovų ir minios, atsiribojimo fenomenus. Vis dėlto žiūrovai čia tampa esmingiausia dalimi – kiekvienas iš mūsų, mat veidrodžių atspindžius užpildo mūsų veidai, o prasminė kūrinių linija priklauso nuo asmeninių interpretacijų, kurias sukuria lankytojų minia.
Parodoje menininkė per videoeksponatus kalba apie tai, kad ribų ir stereotipų laužymas būtinas laisvei ir vidinei nepriklausomybei pasiekti. Netikėti sprendimai – kėdės-kuprinės, kurios leidžia patogiai jaustis pajūryje, tačiau yra nepatogios keliaujant miesto gatvėmis, – įrodo, kad ribų nepaisymas ne visada patogus, bet reikalingas. Kūrybingumas ir viena forma, jungianti visus parodos naratyvus, nuosaikiai pasakoja apie daugiabriaunius ir sudėtingus, aktualius gyvenimiškus klausimus. Nuo gatvės rombų temos, aktualijų mieste iki uostamiesčio kultūrinių problemų bei pajūrio lankymo su kėde ant pečių – paprasta, bet talentingai perteikta simbolika žiūrovui sako: perženk ribas, ateik į parodą ir važiuok prie jūros.
Publikuota – 7md.lt
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų absolventės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie 2021 m. Kauno tarptautinę grafikos bienalę
Po gilaus meno bado duris atvėrė ir lankytojus pakvietė Kauno tarptautinė grafikos bienalė. Kur gimsta šviesa, kai aplink tamsu? Kas šiandien yra grafika, negi tik linijos, taškai ir rėžtuko štrichai? Atsakymai atveda į jau ketvirtą bienalės renginį, kuris intriguoja fizikiniu pavadinimu – „Šviesios prigimtis“. Rodos čia susipina mokslo pradmenys ir meno šaknys, atskleisdami ne mokslo, bet meno šviesos gimimą kūriniuose. „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje“ bei „Meno parko“ galerijoje įsikūrusi renginio ekspozicija žadina žmogišką smalsumą.
Ko tikimasi atvėrus grafikos bienalės duris? Greičiausiai klasikinės grafikos pavyzdžių, susijusių su tradicinėmis kūrimo technikomis, tačiau pats terminas – grafika – nors pirmiausia siejamas su vaizduojamosios dailės šaka, visgi šiomis dienomis tapo per platus, kad būtų tapatinamas vien su meno pasauliu. Pradedant dailės grafika ir keliaujant link kompiuterinės grafikos – grafika įtraukia technologijas ir nepamiršta kokiame pasaulyje gyvename. Išties, nereikia slėpti, kad kompiuterinės technologijos gana sunkiai iriasi į tradicinį meno lauką. Mat jos vis nustumiamos į šalį ir atskiriamos, kaip techninio mokslo dalis, o ne meno rūšis (nors yra kas tai vadina tarpdiscipliniškumu). Tačiau niekas nestovi vietoje ir su laiku keičiasi kūrybos technikos, reikalaudamos keisti ir požiūrį į jas, tačiau nepaisant to nenorėtume, kad kanoniniai, tradicinėmis technikomis atlikti grafikos kūriniai būtų visiškai pakeisti kitomis formomis elektroninėje erdvėje. Ko gero svarbiausia – laviruoti teisingai.
Šiųmetės Kauno tarptautinės bienalės sumanytojai ir organizatoriai išlaikė ypatingai gerą harmoniją tarp technologijų ir meno disciplinų, parodydami, jog dermė tarp mokslo ir meno yra įmanoma, o šviesa gimsta abiejuose, tik skirtingais pavidalais. Bienalėje galima rasti meno instaliacijų, kurios atskleidžia platesnį grafikos lauką, pažymi, kokia grafika vyrauja pasaulyje šiomis dienomis. Organizatoriai pasirinko technologijas parodyti akcentų pavidalu, parodoms suteikiant sodrumo, saikingai ir intelektualiai praplečiant sąvokos lauką. Bienalės kuratorius Evaldas Mikalauskis, teigia jog „2021 m. bienalės tikslas – pristatyti fizines ir ne tik fizines šviesos sąvokas, sujungti tradicinę ir netradicinę grafiką, ją papildyti technologijomis, skleidžiančiomis šviesą. Fizikoje šviesa sklinda bangomis ir dalelėmis, o grafikoje ji kuriama rėžtuko štrichais, linijomis, taškais ir kitais būdais.“[1]
Nors ankstesnės šios bienalės pirmtakės kalbėdavo apie klasikinę grafikos sampratą – pirmoji bienalė „Kultūros linija“ susiejo asmeninę grafikos atlikimo kultūrą ir grafinę kultūrą plačiąja prasme; antroji eksperimentavo su tradicija ir siūlė susitelkti ties asmeniniais ieškojimais; trečioji pavadinimu „Grožis“ grįžo prie pirmosios iškelto siekio parodų lankytojams pristatyti darbus, atliktus klasikinėmis grafikos technikomis, ir atskleisti žiūrovui, kad grožis yra įvairiapusis ir atpažįstamas ne visuomet įprastomis formomis. – visgi šių metų renginys prabilo plačiąja grafikos retorika ir nusprendė neriboti šios technikos į vien tik dailės rėmus. Svarbu paminėti, kad bienalės svečiais tapo dalyviai iš Prancūzijos, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Ukrainos, Rumunijos, Meksikos ir Australijos.
2021 m. bienalė padalyta į dvi dalis. „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejaus“ dalyje temų spektras prasideda nuo gamtos ir aplinkos: kur fizikinė šviesa tampa vienu iš svarbiausių gyvybės nešėjų. Vienas iš netikėtų sprendimų – vyraujantis Palangos saulės ir vėjo pasiskirstymas, kuomet baltame fone spalvoti taškai sudaro unikalią mozaiką – G. Kaščionienės darbas sukurtas kompiuterinės grafikos technika, pasitelkiant statistinį žymėjimą. Toliau S. Dackevičiūtė tęsia gamtos temą, ir įgyvendina klimato kaitos iliustravimo idėją, naudojant žemės spalvas išgauna abstraktų, spalvotą kūrinį, vaizduojantį saulės elektromagnetinio spinduliavimo sandūrą su žmogaus ekonominės veiklos padariniais planetoje. Darbui sukurti naudojamos foto/skaitmeninės grafikos priemonės, pasitelkiant spaudą ant plėvelių. Ko gero labiausiai akis traukiantis darbas priklauso Živilei Minkutei („Mirtinga(s)“). Kiek neįprastos vizualizacijos pasirinkimas, kuomet sienos kampo linkį atkartojantis daugiasluoksnės monotipijos kūrinys vaizduoja kalnų motyvus ir akmenuotą reljefą, apie kuriuos pati menininkė teigia, jog „darbas turi kelias kontrasto ašis. Kieti, grubūs ir amžini akmenys turi minkštų formų, o tamsi, niūri, sunki ir beviltiškumą perteikianti kompozicija turi aiškų šviesos – vilties momentą.“ Šiame kūrinyje susijungia gamtos peizažo ir paslaptingos metafizinės būties apraiška, kurioje kiekvienas atranda tai, su kuo asocijuojasi grafiškai išreikšta mintis. Kaip pati menininkė teigia, šviesą galima interpretuoti ne tik kaip fizikinį reiškinį. Pagal Ž. Minkutę dvasinės šviesos motyvas ypač svarbus mene, o fenomeno suvokimo laukas gali būti bekraštis. Taip pat nepamirštas ir Tomos Šlimaitės bekraštės jūros motyvas, kuriame estampo technika vaizduojama besikeičianti, bet kartu ir vienoda jūra. Bangos simbolizuojančios nepailstamą judėjimą, gali būti interpretuojamos, kaip nuoroda į šviesos sklaidą ir į jos prigimtį. Apskritai, grafikos bienalėje akcentuojamas kraštovaizdis nėra vien gamtos rėmuose, todėl galime pastebėti ir urbanistinį peizažą su sovietinių daugiabučių motyvais, kurie suteikia monumentalumo ir sunkumo įspūdį, taip lyg užstotų šviesą, tačiau pro savo sunkius šonus leistų jai judėti tolyn.
Taigi „A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje“ įsikūrusi dalis grafikos bienalės kausto žvilgsnį estetika ir meniniu skoniu. Kūriniai saikingai ir skoningai pasižymi vienijančiu pagrindinės temos motyvu. Ekspozicinėje erdvėje gerai atsiskleidžia kompozicija, todėl parodos kuratoriaus darbas nusipelnė pagyrų, o muziejaus darbuotojai pabrėžia, jog lankytojai greitai pastebi šią estetikos raišką ir noriai laiką leidžia parodoje.
Tuo tarpu antroji bienalės dalis galerijoje „Meno parkas“ pasitinka kitokia tematika. Mažiau gamtos apraiškų ir daugiau interaktyvių instaliacijų, bei intymios tematikos. Grafikos darbų raiška įvairi, tačiau parodos sumanytojų pasirūpinta, kad pagrindinė bienalės tematika išliktų, kaip viską jungianti. Svarbu paminėti, jog estetinė parodos stilistika nėra taip gerai išpildyta, kaip pirmoje ekspozicijoje. Dėl didelės erdvės, išsidėsčiusios per tris aukštus, surengta paroda praranda kamerinės estetikos įspūdį, nors kai kurie kūrinių apipavidalinimai į parodą įneša dinamikos. Trumpiau tariant, „Meno parke“ eksponuojami kūriniai yra laisvesnės kompozicijos, kartais kiek chaotiški.
Galerijoje sutinkamas interaktyvumas yra stebėtinai išradingas. R. Krukonio ciklas “Zodiakas” stebina netikėtu išraiškos pasirinkimu – suvirintojo apsauginiai šalmai su zodiako žvaigždynų motyvais. Akis ypač traukia Hildos Lindstrom ir Eimučio Markūno ryškūs vaizdai „apsigyvenę“ monitoriuje, dėmesį ima valdyti judesys – primindamas, jog nebereikia apsimetinėti, kad nežiūrime į ekranų šviesą, kurios ryškumas tapo įprastai kasdieniškas. Šie kūriniai verčia susimąstyti, ar tikrai šviesos sklaidą mes jaučiame visur, kur ji yra? O gal apsibrėžiame rėmus, ignoruodami vienokią ar kitokią jos prigimtį?
Taigi 2021 m. tarptautinė Kauno grafikos bienalė atsiskleidžia (ar bent labai stengiasi) meno kūrinių derme ir vientisu temos išpildymu. Čia pabrėžtinas bienalės organizatorių profesionalumas ir estetiškai įgyvendintas darbas, nepamirštantis erdvėms suteikti kontrasto principų: aprėpiant šviesos pradmenų paieškas bei pasitelkiant klasikinės ir šiuolaikinės grafikos galimybes. Mintys, kurios lieka užvėrus bienalės duris persekioja ilgai ir tik viena tampa aišku – šviesa daugiau nei mokslas, grafika – žymiai plačiau nei menas.
Publikuota – kritikosatlasas.lt
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Velnių muziejuje Kaune vykusią Serenos Pečiūnaitytės grafikos darbų parodą
Įkūnytas velnias, kurį sutikti nebaisu, – tokios lietuviškos mitologijos ir tautosakos interpretacijos Serenos Pečiūnaitytės parodoje „Velnias iš gamtos“. Paroda šiuo metu Velnių muziejuje veikia tik virtualiai, tačiau turi ir fizinį pavidalą iki balandžio 18-osios. Nors velnio tematika pirmiausia asocijuojasi su blogio ir šėtono sampratomis, parodoje atskleidžiami kur kas nuosaikesni, gyvenimiškesni baltiškosios tautosakos motyvai. Turtingame sakytiniame palikime velnią sutiksime dažnoje pasakoje, mite ar sakmėje, kur jis turi svarbių funkcijų (pvz., pamoko) ir tikrai ne visada bus didžiausio blogio įkūnytojas. Tautosaka šio veikėjo atžvilgiu yra gana draugiška ir apie jį kalbama visaip. Neretas motyvas – kai davatkų, bobų ar kitų personažų išsigandęs velnias pats bėga slėptis. Parodoje svarbesnis jo aspektas yra gudrumas bei neeilinė savybė – mokėjimas keisti tapatybę. Velnias gali pasiversti bet kuo: ponaičiu, medžiotoju, paukščiu ar daiktu, dažnai sutinkamas gyvulio ar gyvūno kailyje. Matyt, jis gali pavirsti ir meno kūriniu, tad nors į parodas vaikštau, bet gyvai sutikti bijau.
Anotacija mums paaiškina: „Parodoje pristatomi menininkės Serenos Pečiūnaitytės darbai, įkvėpti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinktos velnių kolekcijos, paties velnio įvaizdžio lietuvių mitologijoje ir tautosakoje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis.“ Parodos kuratorius Gintaras Kušlys įžvelgia, kad darbuose galima aptikti sąsajų ne tik su A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekcija, bet ir įvairiomis kultūromis: ir su baltiškuoju pradu, ir su Rytų filosofija, tačiau lietuviška pasaulėžiūra, žinoma, dominuoja. Autorė dar patikslina, kad jos velniūkščiai arba, kaip pati šmaikščiai vadina, „žvėrinčius“, yra iš gamtos ar laumių pasakų. Tai gamtinių, animalistinių siužetų grafikos darbai, savo išraiška artimi ir mitinei velnio tematikai, profesionaliai pritaikytai ir prie muziejaus temos.
Dailininkė studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai rengia personalines parodas, o jos kūryba pažįstama ir tarptautiniam žiūrovų ratui, rodyta Slovėnijos, Lenkijos, Japonijos ir Serbijos publikai. Kūriniuose dominuoja gyvūnų motyvai, dažnai išreikšti per dinamišką ir ekspresyvų siužetą. Tą matėme ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip „Snukučiai“ (2018) ar „Vivat Reptilium“ (2020), jose autorės braižas gerai atpažįstamas.
Naujausioje parodoje „Velnias iš gamtos“ eksponuojama aštuoniolika Pečiūnaitytės grafikos darbų, atliktų vadinamąja sausos adatos technika, kurią taikydama autorė išgauna kontūrų minkštumo efektą. Tai figūroms suteikia dinamiškumo ir ekspresijos. Jos gamtiškasis velnias labai primena gyvą, judančią ir jaučiančią būtybę, o minkšti kontūrai net sukuria plastiško judesio efektą. Pristatydama parodą menininkė pasakoja: „Mano velnias visai ne velniškų savybių, jis yra grynai tikras gyvulys su žmogaus atspalviu.“ Kad ir kiek velnią mitologizuosime, ko gero, jis nuo žmogaus išraiškos toli nepabėgs. Darbuose matome, jog kipšo tapimą kipšu lemia gyvūnų kūno savybių pasirodymas, vienur jo pavidalas skleidžiasi per ožio ragus, kitur – per veršio formą.
Parodoje matyti ne tik menininkės pamėgtas gyvuliško prado išryškinimas, bet ir daugelyje kūrinių gerai regima žmogaus kūno išraiška. Darbai pasižymi originaliais grafiniais sprendimais, nes dalį kompozicijų lėmė atspaudui kurti pasirinktos šukės forma. Atskira tema yra satyriniai siužetai: velnias įkurdinimas moterų pliaže, keistus pojūčius provokuoja neideologizuoto moters kūno ir naminio paukščio vaizdo derinys. Patarlėse sakoma, kad kartais moters reikia bijoti labiau nei velnio. Autorė, regis, nori šią baimę tyčia pakurstyti. Yra nemažai pasakų, kuriose velnias ir pats apgaunamas – lieka kvailio vietoje. Kituose darbuose yra personažų, kurie pasakoja apie piktojo vedimą į nuodėmes: vaizduoja apsirijimą, tinginystę. Visi jie turi žmogaus kūno bruožų. Parodos „Velnias iš gamtos“ siužetų pasirinkimas nėra naujas ar nematytas, tačiau mitinės būtybės įasmeninimas į išraiškingus personažus, siužetų sujungimas nuskamba naujai ir įdomiai.
Darbai išraiškingi savaime, bet ypač gerai jie atsiskleidžia aplinkoje su tokiu palankiu kontekstu – Velnių muziejuje. Tautosakos įtaką ir įspūdį sustiprina ir kai kurie grafikos darbų pavadinimai patarlių ir priežodžių motyvais: „Ožka, tu, su karoliais!!!“, „Žilė galvon – kipšas uodegon“, tai tik sutvirtina menininkės žodžius, jog šios serijos idėjos ir įkvėpimas kilo iš pasakų ir folkloro pasaulio.
Nors ir galima nuspėti, kodėl visi „virtualios parodos“ darbai nėra prieinami, nuotolinis susipažinimas su menininke ir jos darbų pateikimas šiek tiek glumina: grafikos darbai anonsuojami miglotai, o vaizdų rodoma per mažai, kad šią ekspoziciją galėtume laikyti tikrai virtualia. Ir videomedžiagoje negali įdėmiai pasižvalgyti, todėl ar neverta pristatymą tiesiog ir vadinti anonsu, t.y. parodos pažadu? Belieka laukti atvertų durų sukurstytam smalsumui pasotinti.
Vertinant parodos sumanymą, bendrą estetinį vaizdą ir atskirus grafikos darbus, galima įžvelgti nuotaikingą požiūrį į mitologinę personą, kurią vienareikšmiškai geriau sutikti parodoje nei realybėje. Profesionalaus meno sąveika su folkloru, archetipų simbolika – dažnas reiškinys kultūros lauke, žiūrovui sudarantis sąlygas ne tik estetiškai grožėtis menu, bet ir apmąstyti vizualiai pateiktą vidinę kūrinio prasmę. Todėl ne vien šmaikščiu pasakų personažų įkūnijimu paroda paliečia, po jos apžvalgos tampa aišku – meno ieškau, velnio vengiu.
Publikuota – 7md.lt
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie dailininko J. Maldžiūno kūrybą ir jo parodą „Parko galerijoje“
Įsisiūbavus rudens šėlsmui ir mūsų ramybei namuose, Kauno širdyje esanti „Parko galerija“ atveria duris į Jono Maldžiūno parodą „Odė mažutėliams“.
Įkvėptas gamtos
Abstrakcionisto, pasižyminčio ekstravagantiška menine kūryba, savo darbais poetiškai kalbinančio žiūrovą ir siekiančio kreipti jo žvilgsnį į pačius mažiausius šioje Žemėje – kas gi jie?, drobėse ryškūs peliukų, paukščių, grybų ar kitų gamtos reiškinių motyvai, tačiau mažutėlių sąvoką ir parodos idėją menininkas palieka žiūrovui atrasti.
J.Maldžiūnas – ryškus tapytojas, grafikas, poetas, pedagogas ir labai gerai žinomas meninių akcijų sumanytojas. Meno pasaulyje labiausiai menininkas atsiskleidžia per savo autorinę abstrakcijų tapybą, kuri nelieka nepastebėta ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje. Tai liudija gauta Jacksono Pollocko žmonos įkurto Pollock-Krasner fondo stipendija ir prieš 20 metų gautas kvietimas atstovauti Lietuvai geriausių 2 tūkst. dailininkų forume Nyderlanduose.
Gyvendamas savo sodyboje, J.Maldžiūnas kuria iš gamtos, čia kūryba ir įkvėpimas prisipildo gamtos vaizdinių ir jos spalvų mozaikos. Todėl nestebina net ir tai, kad abstrakcijai būdingas bedaiktiškumo principas J.Maldžiūno abstrakcijose mus pasitinka kitokia maniera ir parodo kitokią pusę: čia išvystame grybus, peliukus ar mažus gyvūnėlius, sukurtus ekspresionistine tapyba, su abstrakčiais figūrų elementais, tačiau vis dar gerai atpažįstamus. Mažutėliai – taip juos įvardija menininkas. Jie dažnai gyvena J.Maldžiūno drobėse, atgyja jo kūryboje, o menininko žvilgsnį patraukia labai paprastai – jie sutinkami jo sodyboje. Kartais menininkas juos vadina savo pašnekovais, kartais – ir draugais. Tie, kurių mes nepastebime, tai, kas mums atrodo arba nepatrauklūs, arba dažnai net neatkreipia mūsų žvilgsnio, yra išaukštinami, o jų garbei sukuriama abstrakčių paveikslų paroda kaip „Odė nepastebėtiesiems“.
Ryškus braižas
Čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos. Dailininko idėja nenauja, gamtos motyvus, konkrečiai – grybus, svirplių ir pelių siluetus, menininkas kuria nemažai metų, tai neišsemiama ir visada įkvėpimą žadinanti tema. Šią temą galime pastebėti ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip „La ma yu ru“ (2014 m. „Meno parkas“), „Akmenuotas krantas“ (2017 m. „Aukso pjūvis“), „Pašnekesiai“ (2018 m., „Parko galerija“). Nors tema ir nėra naujausia dailininko kūryboje, tačiau vis dar žadanti naujų žvilgsnių į gamtą.
Į abstrakcijos rėmus įkomponuoti realūs objektai vis dar domina žiūrovus, o naujas koloritas leidžia naujai pažvelgti į siužeto vingius, pajausti smulkiosios gamtos grožį ir dažnai nepastebimą estetiką. Visus šiuos kūrybos motyvus galime nusakyti paprastai: tai menininko braižas, kurį kartais galime įvardyti kaip per daug pažįstamą ir nebenaują, o kartais – labai vertingą, tik menininkui būdingą stilistiką. Tai žiūrovo sprendimas.
„Parko galerijoje“ veikiančioje parodoje atsiskleidžia menininko kūryba per darnų kolorito žaismą: čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos: raudona, mėlyna, geltona. Taip blyški paletė praturtėja ir atskleidžia siužeto mintį. Ekspresyvios formos, kontūrai kartais kuria padūkusio, audringo peizažo elementus, kartais formos nurimsta ir užliūliuoja ramiomis spalvomis.
Parodos koncepcija ir paveikslų tema stebina panašumu. Įžengus į „Parko galerijos“ parodų salę, pasitinka J.Maldžiūno tapybos braižas, autoriui būdinga koncepcija: abstrakcijos – skirtingos ir kartu panašios.
Motyvų burtai
Paroda leidžia pajusti menininko tapybą, godžiai gerti meno dvasią, kurią siekia perteikti žinomas menininkas. Vienos temos tęstinumas, o gal „Odės mažutėliams“ ilgumas čia matomas aiškiai, su gana ryškiu cikliškumu. Tam pasitarnauja „Parko galerijos“ jaukumas, profesionalus kuratorių žvilgsnis ir pagarba menui. Paroda pasižymi estetišku kūrinių eksponavimu, puikiai atskleistomis erdvėmis. Apibendrinant parodą galime įžvelgti ir senų ir naujų J.Maldžiūno kūrybos bruožų. Tiek parodos vientisumas, kūrinių išraiškos priemonių tęstinumas, pasikartojantis nuo drobės prie drobės, tiek siužeto tematika ir drobėse gyvenantys mažutėliai, jau matyti elementai, tačiau ramesnė spalvų mozaika, naujai atrasti abstraktyvūs ir ekspresyvūs potėpiai vis žadina lankytojų jausmus, kelia susižavėjimą kūryba ir smalsų klausimą – ko laukti toliau? Nors dėl pandemijos šėlsmo oficialus parodos atidarymas neįvyko, tačiau galerija lankytojus kviečia parodą apžiūrėti gyvai, užtikrinant saugų atstumą, ribojant lankytojų srautus, tačiau išlaikant labai artimą sąlytį ir ryšį su meno pasauliu, kviečia būti greta paslaptingų ir kiekvienam vis kita kalba kalbančių meno kūrinių.
Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/j-maldziuno-parodoje-ode-tiems-kuriu-nematome-997270
Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Kauno paveikslų galerijoje vykusią parodą „Drambliai ir chameleonai“
Paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1975–1982“ Kauno paveikslų galerijoje
Ekspozicijos fragmentas. S. Plančiūnaitės nuotr.
Nemažas būrys lankytojų patraukė į Kauno paveikslų galeriją, mat ten buvo atidaryta skambaus pavadinimo paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1975–1982“. Čia vis pasirodo ir meno gerbėjų ar su menu nieko bendro neturinčių, tik pavadinimu susižavėjusių žmonių, kuriuos sudomino nugirstas egzotiškumo prieskonis. Vieni parodoje iš Lietuvos menininkų tikėjosi netikėtų džiunglių motyvų sovietų okupacijos metais – nusivylė nieko neradę. Kiti bandė atsekti perkeltinės prasmės vingrybes – ir čia ne visiems pasisekė.
Ne vienas eina į šią parodą smalsumo vedamas – ką gi išvysime? Koks sovietų okupacijos poveikis buvo menui, kokie suvaržymai bus atskleisti? Visiems aiškiai žinoma, gerai pažįstama cenzūros veikla, tačiau galbūt išvysime kažką paslaptingo, mums nesuvokiamo ir iki šiol Lietuvoje dar nematyto – pavyzdžiui, dramblį? Galbūt tai bus nauja, vakarietiškos koncepcijos, moderni paroda, rodanti, kiek paaugome muziejų srityje, galbūt jau vykstame į meno safarį? Visas šias mintis kurstė gana gera ir tikrai garsi parodos reklama, kuri paskatino žiūrovą apsilankyti Paveikslų galerijoje.
Šios parodos kuratorės Kristinos Civinskienės idėja – atskleisti laisvą ir kontroliuojamą kūrybą Sovietų Lietuvoje. Kaip rašoma ekspozicijos anotacijoje: „Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos.“ Keistas pavadinimas parodos kuratorės paaiškinamas metaforiškai: „Sovietmečiu kūrusiems menininkams apibūdinti pasirinkti simboliniai, skirtingas savybes turintys gyvūnai – drambliai ir chameleonai. Drambliai – ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai, šeimyniški ir emocingi. Chameleonai – driežai, turintys specifinių savybių, padedančių prisitaikyti prie aplinkos.“ Taip menininkai sulyginami su specifiniais gyvūnais, vienus laikant drambliais, kurie ištikimi ir lojalūs tradicijoms, kitus chameleonais, kurie visur ir visada prisitaiko, kad susikurtų geresnį būvį. Kitaip tariant, žmonės galėtų būti driežai (o jiems mes priskiriame neigiamą konotaciją) ir drambliai, kurie asocijuojasi su sunkiais, nejudriais ir nepatogiais gyvūnais, į kuriuos, pagal šios parodos koncepciją, mes žiūrime pozityviau. Tiesa, parodos kuratorė nenusako, kurie yra kurie, spręskime patys.
Kristina Civinskienė yra Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų rengimo skyriaus vadovė, kūrusi nemažai įvairaus tipo asmeninių ir grupinių parodų. Garsiausia ir turbūt kontroversiškiausiai vertinama yra „Geriausio metų kūrinio paroda“, į kurią kiekvienais metais įdedama daug kuratorės ir menininkų pastangų. Kiek panašesnio konteksto į aptariamą – „Nepriklausomos Lietuvos grafikos paroda“ Tartu dailės muziejuje (Estija, 1999). Taip pat garsi šios kuratorės paroda „Arbit Blatas (1908–1999): nuo Kauno iki Niujorko“ (2019). Tačiau „Drambliai ir chameleonai“, ko gero, buvo garsiausiai reklamuojami, sulaukė nemenko populiarumo socialiniuose tinkluose ir yra viena didžiausių šios muziejininkės rengtų ekspozicijų. Deja, kol kas dailės kritikos straipsnių apie parodą neteko skaityti. Į menotyrinę analizę linko, tačiau be kritikos gaidelės ir liko Kauno dienraštyje pasirodęs Gintarės Vasiliauskaitės tekstas („Lietuvos dailė sovietmečiu – tarp dramblių ir chameleonų“, 2020 10 04, https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/lietuvos-daile-sovietmeciu-tarp-drambliu-ir-chameleonu-988629).
O diskutuotinų aspektų ilgai ieškoti netenka. Dar stovint ant laiptų prie įėjimo į akis krinta parodos aprašymas. Jo ilgis – nuo lubų beveik iki grindų. Na, tekstą tikrai galime įskaityti, nors šriftas galėtų būti kiek didesnis, tačiau teksto gerokai per daug. Sienos, nudažytos raudona spalva, primena mūsų tautos raudonosios istorijos etapą – šioje vietoje kontekstas tikrai neblogas. Dešinėje pusėje pasitinka skulptūros salelė – nedidelė, gerai sudėliota erdvė, skirta skulptūros ekspozicijai, papuošta raudonu, temą atitinkančiu kilimu.
Likusi parodos dalis – tapyba. Žengi žingsnį artyn ir jautiesi apakęs. Taip, apakęs, tačiau ne nuo grožio, o iš tikrųjų nieko nematai. Matyt, todėl, kad neužtenka nupirkti naujų šviestuvų, bet juos reikia ir sureguliuoti, norint, kad aliejinė tapyba parodytų ir vaizdą, ne vien spindesį. Spindesio čia daug, o iš arčiau apžiūrėti techniką, potėpį ar tiesiog įžiūrėti siužetą tampa misija neįmanoma. Tenka į viską žvelgti kampu, tai kiek apsunkina meninius potyrius, tačiau lankytojui ne taip jau retai tenka taikytis su realybe. Tai parodos architektės ir dizainerės atsakomybė, į kurią, tikėkimės, ateityje bus žiūrima rimčiau.
Grįžkime prie parodos koncepcijos. Į parodą yra įtraukti įvairūs menininkai. Jos branduolį sudaro dvi kūrėjų grupės – prisitaikėliai ir tuo metu nepatikimais laikyti menininkai, kuriems savo kūrybą teko slėpti arba likti paribyje. „1982 m. galerijos III a. atidaryta nuolatinė sovietinio meno ekspozicija. Tais pačiais 1982 m. galerijoje įvyko „Penkių Kauno dailininkų“ paroda, kurioje kauniečiai tapytojai Alfonsas Vilpišauskas, Mikalojus Šalkauskas, Alfredas Šatas, Jūratis Zalensas ir Arūnas Vaitkūnas rodė „tyliojo modernizmo“ kūrinius, reflektuojančius vidines menininkų būsenas. Ši paroda priminė sovietmečiu egzistavusią ir kitą – autsaiderišką – dailininkų poziciją“, – rašė Civinskienė. Šių dviejų opozicinių linijų pabrėžtumą galime matyti visoje ekspozicijoje, taip pat ir iškabintoje anotacijoje. Parodos idėja labai graži ir įtaigi, apie ją reikia ir būtina kalbėti, tačiau yra ir kitas labai svarbus aspektas: nors kuratorė ir nenorėjo skirstyti autorių, netyčia suskirstė „Penkių Kauno dailininkų“ parodos dalyvius apibūdindama kaip „tylųjį modernizmą“ propaguojančius menininkus. Taip jau parodoma kryptis, kuri garsiai buvo laikoma paslaptyje. Keista, kad tokie Lietuvos klasikai kaip Audronė Petrašiūnaitė, Jonas Čeponis, Julius Čepėnas, Adolfas Krištopaitis yra sugretinti su gana pusėtinais autoriais. Toks pateikimas verčia susimąstyti, ar ši paroda tik nėra skirta į paviršių iškelti retai rodomiems kūriniams be didesnės atrankos. Iš to kyla noras diskutuoti, ieškoti atsakymo, tačiau ne visada jį galima rasti. Matyt, toks parodos sumanymas.
Parodoje galime matyti kampu išdėstytą ekspoziciją, kuri galėtų priminti Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje sovietų ekspozicijos sales, tačiau ten yra racionali tvarka: iš vienos pusės – ideologiniai kūriniai, iš kitos – buvusių nepripažintų autorių kūriniai. Kauno parodoje atrodo, kad darbai išmėtyti atsitiktine tvarka, ideologiniai darbai sumaišyti su vadinamųjų „dramblių“ darbais. Suprantama, nenorima daryti įtakos žiūrovo pasirinkimui vertinant kūrinius, tačiau parodos suplanavimas atrodo atsitiktinis: nėra nei chronologijos, nei menininkų pasirinkimo argumentavimo.
Žinoma, tokios parodos plačiąją visuomenę domina ir vertinamos teigiamai, nes jų metu mes galime apžiūrėti kūrinius, kurie dėl ideologizuoto turinio įkalinti muziejaus fonduose amžiams, o dabar yra puiki galimybė juos pamatyti, su jais susipažinti ir galbūt atrasti talentų, net ir netikėtoje „chameleonų“ pusėje. Edukaciniu požiūriu ši paroda tikrai gali reprezentuoti tam tikrus okupacijos metus ir mokyti apie meno prisitaikymą, tačiau bendra jos koncepcija, estetika, pateikimas, tvarka vertintini pusėtinai. Todėl, peržiūrėjusi šiuos aspektus, prieinu prie išvados: nors menas ir moko matyti, estetikos požiūriu iki dramblių ir chameleonų safario laukia dar ilga kelionė.
