Klystkeliai pažadėtos žemės link
Silvija Čižaitė-Rudokienė
Realizmas mene turėjo ir vis dar turi ne vieną atmainą. Pavyzdžiui, XIX amžiuje teatre vyravo natūralizmo srovė. Siekis kuo tiksliau atvaizduoti tikrovę kartais būdavo kupinas netyčinių pokštų (kaip ir gyvenime, ne visada surepetuosi). Dažniausiai neplanuotų „improvizacijų“ scenoje kaltininkai būdavo gyvūnai. Suprantama, jei višta padės kiaušinį, gal dar ne taip ir blogai, bet pagalvokite, ką gali padaryti arklys… Kita gana originali realizmo variacija – magiškasis realizmas, kuriame, šiurkščiai tariant, trinama riba tarp mito ir tikrovės, tikrovės ir fantazijos, o dar aiškiau tampa, kai pasiskaitai Gabrielio Garsijos Markeso kūrybą. Tai štai, galbūt maišydamas visas realizmo pakraipas ir bandydamas pridėti magijos, režisierius Rolandas Atkočiūnas drėbtelėjo, kaip spektaklio aprašymas sufleruoja ekscentrišką tragikomediją „Jeruzalė“ žiūrovų verdiktui. Bendradarbiavimas su scenografu Martinu Vilkarsiu ir režisūrinė koncepcija, visi 613 norų ir 7 troškimai, virsta mišraine spektaklio metu. Kartais atrodo, kad ir žiūrovui reikėtų šamano paslaugų bei „stebuklingųjų“ grybų, kad sugebėtų įsijausti ir būti vedamas bendros koncepcijos link.
Įžengę į salę susiduriame su pirmuoju realizmu – natūralizmu, tiksliau būtų sakyti – šio mutacija. Scenoje tiek įvairiausios scenografijos ir butaforijos, jog rodos, kad aktoriams ten niekada vietos neatsiras. Ką jau kalbėti apie gyvą triušį, kamputyje savo narve beėdantį šieną. Kai veiksmo linija pradeda migdyti, visada gali pagalvoti, kaip atrodytų režisūrinis sprendimas remiantis A.Čechovo principu: jei šautuvas yra scenoje, jis turi iššauti. Turbūt visą spektaklį būtų galima užpildyti vien scenografija.
Vis dėlto R. Atkočiūnas mėgina ir magiškojo realizmo subtilybes. Istorijos, kurias pasakoja Jonas/Džonas (akt. Gintaras Adomaitis), bando trinti ribą tarp tiesos ir mito, kurti alegorinius pasakojimus, juos pateikti besiklausančiam jaunimui kaip nekvestionuotinus. Štai čia ir prasideda didžioji kova su vėjo malūnais. Rodos, režisierius išties kategoriškai nusiteikęs prieš vartotojišką gyvenimo būdą ir mėgina teatre, kaip ir Jonas spektaklyje, sukurti dvasios oazę, priminti, kad žmonėms būtina turėti vertybių, žodžiu, paskaityti paskaitą apie tai, kuo baigiasi dvasinis skurdas (nepamirškime, tai ekscentriška tragikomedija, todėl turėtume juoktis braukdami ašarą). Visa sentimentalumo puokštė. Be abejo, iš esmės turtingo vidaus brandus žmogus pats savaime nėra nieko bloga, netgi pagirtina, kaip ir greita vartojimo kultūra nėra visiška teigiamybė. Vis dėlto ar banalios asociacijos ir palyginimai gali vesti dvasinio brandumo link? Norisi nudelbti akis ir nebepakelti, kai baro savininkas Šaras (akt. Henrikas Savickis) užsilipa ant sustumtų triušių narvų ir pradeda šokti pagal prieš porą mėnesių didelio populiarumo susilaukusią dainą „Gangnam Style“. Galima pastebėti, jog visi muzikiniai intarpai remiasi binarinėmis opozicijomis: blogas – geras, dvasingas – materialistas, kitaip tariant, juoda – balta principu. Pavyzdžiui: parsidavimas, vartojimas, „pinigų kalimas“, Šaro aklas naudos ieškojimas vardan geresnio atlygio „įgarsinamas“ jau itin nuvalkiota melodija ir kontrastingai vėliau skambančia bei turinčia pakylėti giesme „Tu, kuris aukštai“.
Jei pradėjome, tai derėtų nepamiršti visų kitų „užslėptų“ alegorijų, pamokymų ir sentencijų. Čia milžinas yra vaikas, gimtąją žemę reikia uostyti ir grūstis į kišenes, jei jau susiruošei laimės Anglijoje ieškoti, ir, žinoma, tarpusavyje kontrastuojantys herojai. Vienas pagrindinių veikėjų, visiems likusiems esantis kaip priešprieša ir mediatorius tarp laukinio vartotojiškumo ir laukinės gamtos, kartais dar sujudinantis tyras vidines stygas, gamtos vaikas, ekshipis, šamanas – Jonas/Džonas ir visi kiti. Palikusi Joną, tačiau turtinga jo vaiko motina (akt. Inesa Paliulytė), kuri vis dėlto dar pasiilgsta paukščių čiulbesio, malonumų besivaikantis jaunimas (akt. Saulius Čiučelis, Ričardas Vitkaitis, Sigitas Šidlauskas, Inga Mikutavičiūtė, Asta Mačiulytė), barmenas, kuris ramybės atbėga būtent pas tą patį pagrindinį veikėją, išprotėjęs profesorius (akt. Kęstas Povilaitis), su kuriuo tik Jonas randa bendrą kalbą, taip pat šalutinės ir visai neaiškios ar būtinos pabėgusios merginos linijos herojai.
Taigi, nors siekiai buvo gražūs ir dideli, vis dėlto net beveik per tris valandas išrutulioti vientisos istorijos nelabai pavyko. O ir dvasinės vertybės išėjo labiau banalios, nei suvirpinančios širdį. Juoktis irgi nelabai buvo kur (nors niekaip negaliu pamiršti, kad buvo žadėta komedijos elementų). Visas bendras galutinis sprendimas priminė paauglių taip mėgstamus paveikslėlius su saulėlydžiais bei užrašytomis sentencijomis: „Mirštu, kai tu šalia, bet jaučiu mirčiau, jei išeitum“… Lengva, paprasta, galbūt ir teisinga, bet vaikiška bei nuvalkiota.
Tad, rodos, į pažadėtąją žemę taip ir neateita. Gal dar reikia paklaidžioti dykumoje, galbūt praskirti vieną kitą jūrą, o gal tiesiog pamėginti taip nerūstauti ant auksinio veršio – tos baisios vartojimo kultūros. Ši egzistuoja, galima ir jos kritika, bet reikia nepamiršti, kad patys gyvename jos viduje, o ne kažkur įsivaizduojame paribyje. Gal todėl ir Jono trobelę teko nugriauti, nes, kaip pastebėjo pagrindinio veikėjo buvusi žmona, gyvenimas nestovi vietoje. Tad maištas prieš vartotojiškumą paradoksaliai tapo būtent jo pavyzdžiu. Trumpų, paprastų, akivaizdžių alegorijų ir sentimentalumo kratiniu, greitai praryjamu ir dar greičiau pamirštamu.
Pabaigti norėtųsi spektaklio pradžia. Profesorius pakėlė tostą: „Už žydėjimą, už pavasarį, už visus pamirštus dievus!” Jei pamiršti, galbūt reiškia, kad jų laikas jau praėjo ir nebegrįš. Todėl verta prisiminti, kad pretenzinga nebūtinai gera. Kartais naudinga žinoti, jog genialumą slepia paprastumas, tačiau ne prastumas.
Publikuota www.kamane.lt
Atidaryta nauja kultūros erdvė Kaune – VDU teatras
Profesionalius aktorius, vaidybos studentus bei visus meninėms idėjoms atvirus žmones nuo šiol burs dar viena kūrybinė laboratorija, įsikūrusi Vytauto Didžiojo universitete. Sausio 10-ąją čia duris atvėrė VDU teatro salė (S. Daukanto g. 27), kuri, kaip tikimasi, taps nauja niša tiek eksperimentuoti nebijantiems kūrėjams, tiek ir intelektualiems žiūrovams.
Daugiau galimybių kūrybinei veiklai
Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka, savo veiklą VDU teatras pradėjo jau prieš metus, tačiau iki šiol neturėjo savos kūrybinės erdvės. „Tikiu, kad dar jaunam, tačiau ambicingam universiteto teatrui dabar atsivers kur kas platesnės galimybės kurti, eksperimentuoti, rengti bendrus projektus su profesionaliais aktoriais, menininkais, į šį procesą įtraukiant ir studentus“, – džiaugėsi VDU rektorius.
Pasak VDU teatro ir Vaidybos studijų programos vadovės, Auksinių scenos kryžių nominantės aktorės doc. Godos Piktytės, VDU teatras – tai pirmasis profesionalus universiteto teatras Lietuvoje, siekiantis pristatyti sceninės raiškos formų įvairovę.
„Norime ugdyti naujovėms atvirą scenos meno publiką, skatinti novatoriškus teatro ir kitų scenos bei naujųjų medijų meno reiškinius. Tuo pačiu tai ir kūrybinė studija, laboratorija, skirta VDU Vaidybos studijų programos ir kitų Menų fakulteto specialybių studentams, kurioje jie gali dirbti kartu su profesionaliais teatro menininkais, dalyvauti profesionalaus teatro procese ir jį tyrinėti“, – pasakojo G. Piktytė.
Repertuare – ir spektakliai, ir susitikimai
VDU teatras, sėkmingai plėtodamas ryšius su Lietuvos ir užsienio režisieriais, jau yra numatęs keletą scenos meno mylėtojams aktualių renginių.
Sausio 23 ir 25 dienomis naujoje VDU teatro salėje bus rodomas Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Trys gyvenimo versijos“, pastatytas pagal iškiliausios šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Yasminos Reza pjesę. Šiuo spektakliu VDU tęsia jau gerokai anksčiau užsimezgusį bendradarbiavimą su teatru „Mens Publica“.
Naujosios VDU teatro salės atidarymo metu buvo vaidinamas kitas Y. Rezos kūrinys–„Atsitiktinis žmogus“ (spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, vaidina Arvydas Dapšys ir Goda Piktytė, scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, kostiumų dailininkė Diana Lozoraitienė). Šis spektaklis jau rodytas daugelyje Lietuvos miestų ir sulaukė itin palankaus žiūrovų ir teatro kritikų vertinimo.
Šiuo metu VDU teatre taip pat pradeda repetuoti režisierius Artūras Areima, pastaraisiais metais nustebinęs Lietuvos teatrinę bendruomenę ir žiūrovus staigiu kūrybiniu posūkiu link estetinio chuliganizmo. Į universiteto teatrą jis atsineša prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulo Sartre‘o novelių inscenizacijas, kurių sceninį pavidalą išvysime balandžio pradžioje.
Vasario pradžioje šiame teatre savo naujo postdraminio spektaklio eskizą pristatys Justinas Kalinauskas, buvęs VDU Akademinio teatro vadovas, dabar studijuojantis režisūrą Klaipėdos universitete. Šį pavasarį teatre taip pat bus surengti rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesės „Deli šokis“ skaitymai (rež. Agnius Jankevičius), o birželio mėnesį VDU teatre bus pristatytas bendras lietuvių ir prancūzų spektaklis apie kultūrinių skirtybių sandūras šeimoje (rež. Jeanas-Paulis Vadi).
Be sceninės kūrybos, VDU teatre jau rengiami susitikimai su žymiais teatralais ir teatrui artimais kitų sričių menininkais bei mokslininkais. Sausio 16 d. čia svečiuosis antropologas prof. Gintautas Mažeikis, vasario mėnesį – prof. Leonidas Donskis.
Teatras įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose S. Daukanto g. 27.
Kultūros ministerijos premija MF magisrantui
2012 m. gruodžio 20 d. VDU Menų fakulteto magistrantūros studijų programos „Kūrybinės industrijos“ antro kurso studentui Šiaulių dailės galerijos vyr. specialistui Andriui Grigalaičiui įteikta Kultūros ministerijos kultūros kūrėjo premija. Nuoširdžiai sveikiname!
Kultūros ministerijos premijomis apdovanoti 20 Lietuvos kultūros ir meno kūrėjų ir 1 įstaiga – ,,Skalvijos“ kino centras.
Kas yra šokis Vidurio/Rytų Europoje?
Monika Jašinskaitė
XVI tarptautinis šokio teatrų festivalis. Bet ne tik tai. Augantiems šokio kritikams papildomu akstinu apsilankyti Liubline buvo Mobiliosios šokio kritikų akademijos (Mobilna Akademia Krytyki Tańca) sesija, o dabartiniams teoretikams – dvi dienas trukusi konferencija „Tapatumas – autonomija – kritinis diskuras. Šokis Vidurio/Rytų Europoje po 1989 metų”.
Šokio kūrėjai ir kritikai iš Armėnijos, Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Rumunijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos dalijosi savo patirtimi ir problemomis. Išsakytos mintys susijungė su Toula Limnaios, Yasmeen Godder, Merce Cunningham Group, kitų užsienio ir vietos choreografų kūriniais. Lenkų kūrėjams buvo skirta šeštoji festivalio diena.
Kaip Mobiliosios šokių kritikos akademijos dalyvė tapau konferencijos stebėtoja – tai gana patogi pozicija pažiūrėti į skirtingų šalių problemas ir pamėginti įvairias patirtis pritaikyti savam kraštui. Daugelis konferencijoje paliestų temų yra aktualios Lietuvai ne tik šokio, bet ir platesniame – teatro, šiuolaikinio meno, lietuvių kalbos ir kultūros kontekste.
(Ne)pažįstamos įvairių šalių problemos
1989 metai yra simbolinė riba tarp šokio, kuris visuotinai (ir instituciškai) buvo suprantamas labai siaurai, ir šiuolaikinio šokio scenos pliuralizmo. Turbūt sunkiausia užduotis, tekusi konferencijos dalyviams, – pamėginti nustatyti šokio tapatybę. Kas yra šiuolaikinis šokis? Kaip jis suprantamas Vidurio/Rytų Europos regione?
Pradėti kalbėti apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis, paprasčiausia nuo labiausiai į Rytus nutolusių šalių. Pavyzdžiui, Armėnija, pasak Harutyuno Alpetyano, – šalis su stipriu repertuariniu teatru, ten klesti baletas ir liaudies šokis. Turbūt galime džiaugtis, kad Lietuvoje šie laikai jau praėjo ir gal nebegrįš?
O štai Baltarusijoje, kurią pristatė Svietlana Ulanovskaya, šiuolaikinis šokis yra estrada. Į panašią situaciją po laikino išlaisvėjimo grįžta ir Ukraina. Pasak Larisos Venediktovos, šioje šalyje didžiulę įtaką turi amerikiečių projektas So You Think You Can Dance, o didžiausia vertybe šokio scenoje laikomi dailūs judesiai.
Pasikeitus valstybės požiūriui į kultūrą, pati Venediktova pakeitė ir savąjį. „Ukrainoje nėra jokios sistemos, viskas – tik imitacija. Imitacijai pasipriešinti neįmanoma,” – sako ji. Su TanzLaboratorium trupe ji daugiau nei dešimtmetį spektaklius rodė viename Kijevo teatre, o dabar juos pristato… meno galerijose visoje Europoje!
Rumunijos atstovė Iulia Popovici teigė, kad jos šalyje šokis yra efemeriškas ir sunkiai apibūdinamas. Jei matote kažką, kas tikrai nėra šokis, greičiausiai tai ir yra rumunų šiuolaikinio šokio projektas. Šokio pasirodymus čia kuria įvairių profesijų atstovai, dažnai baigę ne choreografijos, o dailės ar šiuolaikinio meno studijas. Rumunijoje valstybė finansuoja spektaklio sukūrimą, tačiau nėra skiriama lėšų juos rodyti – taigi, spektakliai sukuriami, bet jie parodomi vos keletą kartų.
Popovici išskiria dvi šiuolaikinio šokio Rumunijoje kryptis: viena išlikusi nuo modernizmo laikotarpio, kuri tenkina gražaus šokio poreikį ir vengia politinių ar socialinių temų; kita linkusi kalbėti apie šiuolaikinio žmogaus problemas, yra pristatoma tose vietose, kur eksponuojami dailės ir šiuolaikinio meno kūriniai. Antrosios krypties kūrėjai nemėgsta būti vadinami choreografais – performeriai skamba kur kas geriau.
Michaela Michailov minėjo, kad Rumunijoje trūksta nuolatinės šokio scenos, tačiau visi argumentai, kad šokėjams tokia reikalinga, atsiremia į tvirtą valdžios įsitikinimą: juk baletas yra šokis, taigi jūs operos teatrą turite! Absurdiška tai atrodo šiuolaikinio šokio bendruomenei. Logiška – tiems, kuriems šiuolaikinis šokis yra terra incognita.
Panašiai kaip Lietuva, tarp modernaus ir šiuolaikinio šokio balansuoja Vengrija. Šioje šalyje judesio menas prasidėjo su modernizmo judėjimu ir aktyviai vystėsi iki 1950 m. Annamária Szoboszlai pastebėjo, kad ir šiandien šokis yra mėgstamas, infrastruktūra išvystyta visuose didžiuosiuose šalies miestuose, o pagrindinė šiuolaikinio šokio scena – šiuolaikinio meno namai „Trafó”. Vengrija – viena iš tų retų regiono šalių, kurios turi Šiuolaikinio šokio akademiją ir patys ruošia šiuolaikinio šokio kūrėjus.
Atrodo, neblogai gyvuoja čekų šiuolaikinio šokio scena. Anot Ewano McLareno, šokis čia dažniausiai suprantamas kaip ne tekstu grįstas fizinis ar neverbalinis teatras, nors jis pats šokį linkęs laikyti savarankiška, o ne teatro forma. Čekija yra „prahocentriška”, bet čia egzistuoja net dvi organizacijos, kurios rūpinasi šokio spektaklių gastrolėmis visoje šalyje.
Julia Hoczyk iš Lenkijos teigė, kad Lenkijos šokio scena yra pliuralistinė. Ją papildė ir Joanna Leśnierowska, pažymėdama įvairius šokio aspektus: jis gali būti artimas muzikai, teatrui, literatūrai ar vaizdų dramaturgijai. Ši šokio kritikė, projekto „Stary Browar Nowy Taniec” kuratorė, choreografė ir šokėja pabrėžė, kad autonomija neįmanoma be tapatybės. Kūrėjas visuomet turi politinę galią apsispręsti pats, kaip vadinti tai, ką jis kuria. Greta savo šalies scenų pristatymo konferencijos dalyviai dalinosi ir svarbiausiomis problemomis. Pasak konferencijos šeimininkų, Lenkijoje trūksta žmonių, kurie mokytų ne tik šokio žingsnelių, bet ir dramaturgijos, suteiktų bendrą kultūrinį išsilavinimą, kad kūrėjas savo įsivaizduojamą pasaulį galėtų sukurti scenoje, gebėtų savo mintis perteikti šokėjams, o per juos ir publikai.
Stefanas Hölscheris iš Frankfurto (Vokietija) atkreipė dėmesį, kad jų šalyse vyksta daug įvairių festivalių, tačiau yra pasigendama užtikrintumo, kad menininkai galės tęsti savo veiklą. Estų kritikė Heili Einasto pastebėjo, kad festivaliai Estijoje paprastai nedomina vietinio žiūrovo, tačiau kompanijos noriai juose dalyvauja, nes nori būti matomos platesnės publikos.
Kaip komunikuoti šokį?
Konferencijos metu, kuomet šokiui įnirtingai reikalauta autonomijos nuo kitų menų, buvo pastebėta, kad šokio manifestai dažnai pradedami žodžiais „šokis – kaip tapyba”. Viena vertus, norima nepriklausomybės, antra vertus – pats šokis šliejasi prie „stipresnių” menų.
Kaip reikėtų kalbėti (ir rašyti) apie šokį, kad jis būtų suvokiamas kaip atskiras menas ir jo nepriklausomybės nereikėtų įrodinėti? Šis klausimas buvo sumišęs su kitu, apimančiu kalbėjimą apie (šokio) meną viešojoje erdvėje. Ar šiais laikais reikalinga kritika – ir kam, kodėl labiausiai jos reikia?
Šokio kritikai ir teorijai buvo skirta antroji konferencijos diena, tačiau dar pirmąją popietę Joanna Leśnierowska kalbą išskyrė kaip vieną svarbiausių šokio kūrėjo įrankių. Jos manymu, tai svarbiausia komunikacijos priemonė šokio bendruomenėje, sudarytoje iš lygių narių – šokio kūrėjų, publikos, teoretikų. Leśnierowska kalbėjo apie tai, kad šiuolaikiniame šokyje, kaip ir šiuolaikiniame mene, žiūrovas dažnai išmušamas iš komforto zonos ir verčiamas aktyviai dalyvauti, kelti įvairius klausimus. Toks aktyvumas žmones gąsdina, jiems keista, kai spektaklyje jiems nepateikiama viena tiesa. Taigi, dažniausiai žiūrovams nepatinka ne pats kūrinys, o jausmas tą kūrinį išgyvenant.
Grzegorzas Kondrasiukas, trejus metus rašęs apie teatrą dienrasčiui „Gazeta Wyborcza – Lublin”, apie šokį pradėjo rašyti kaip apie teatro formą. Jis atkreipė dėmesį, kad apie šokį yra kalbama tik tada, kai vyksta kažkokie įvykiai, o publikacijos laikraščiuose dažniausiai būna trumpos – vos keli tūkstančiai ženklų. Kondrasiukas išskyrė kelias tokių straipsnių funkcijas. Viena iš misijų gali būti paaiškinti, kodėl šokėjai spektakliuose nešoka, nors iš žanro pavadinimo visiems atrodo, kad jie turėtų tai daryti. Kita – fiksuoti tam tikrus įvykius ateities kartoms, ir čia straipsnių autoriai yra kultūros istorijos metraštininkai. Galiausiai publikacijos autorius gali tapti meno kūrinyje siūlomų vertybių interpretatoriumi. Kondrasiuko manymu, rašymas laikraštyje nėra kritika, nes tekstų autorius turi būti menininkų bendradarbis.
Šokis kaip teatro forma pateko ir į teatrinį žurnalą „Didaskalia”. Tadeuszas Kornaśas, dvylika metų dirbęs žurnalo redaktoriumi, minėjo, kad po 1989 m. reikėjo pradėti kalbėti apie tai, kas yra šiuolaikinis šokis. Jis pats apie jį nieko nežinojo, tad iš rašančiųjų labiausiai tikėjosi edukacinio aspekto. Kornaśas pastebėjo, kad Lenkijos universitetuose mokoma dramos, atlikėjų menų kritikos, tačiau šokio kritika nėra dėstoma. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl apie šokį rašoma vartojant kitų menų žodyną.
Pasak šokio kritikės Jadwigos Majewskos, „Šokis nėra debesis, kurio neįmanoma suprasti”. Ji pati kritiką vadina rašymu apie šokį: „Įsivaizduoju save kaip rašytoją – tuomet turiu daugiau laisvės kalbėti apie filosofiją, spektaklio kalbą, bet ne pačią choreografiją. Apie choreografiją visko mes ir negalime žinoti, nes ji labai greitai keičiasi. Rašymas man – literatūra.”
Majewska atkreipė dėmesį, kad Lenkijoje nėra tradicijos kalbėti ir rašyti apie šokį, diskursas nėra išvystytas. Kuo daugiau rašoma, tuo geriau tai pavyksta, bet etatų šokio kritikams nėra. Tai – svarbus klausimas, kalbant apie šokio kritikų egzistavimą. Dienraščiuose norima žinių, kurias galima greitai „kliktelėti”, siūlomos apimtys nedidelės – 3000 spaudos ženklų kalbėti apie šokį yra labai nedaug. Bet yra kitų leidinių, kur galima spausdinti ilgesnius tekstus.
Rašymas apie meną turėtų būti ne tik to meno praktikų ir teoretikų problema. Vienas iš variantų, kaip spręsti šokio kritikos finansavimą, gali būti Iulios Popovici pasiūlymas pasinaudoti belgišku pavyzdžiu, kur patys teatrai moka kritikams už tai, kad jie lankytųsi spektakliuose ir rašytų apie juos. Taigi, jei sistemai reikia kritiko, ji pati turėtų jį išlaikyti.
Konferencijoje buvo kalbėta ir apie straipsnius tinklaraščiuose, ir apie mokamas interneto svetaines, taip pat siūlyta šokį daugiau pristatyti ir televizijoje. Štai Stefanas Hölscheris minėjo, kad Vokietijoje dar prieš metus buvo keli žurnalai apie šokį, o šiandien jų nebėra – rašoma tik tinklaraščiuose.
Jis iškėlė ir vertimų į užsienio kalbas klausimą – publikacijos anglų kalba padėtų susieti įvairių šalių šokį. Pasak Hölscherio, dabartinė kritiko funkcija yra ne komentuoti, o kontekstualizuoti. Kūrėjai labai laukia tokio atgalinio ryšio.
Hölscherio mintį papildė Ewanas McLarenas, – čekų žurnalas „Taneční zóna“ pradėtas leisti dvejomis, čekų ir anglų kalbomis. Bet šiandien, sumažėjus finansavimui, jis publikuojamas tik čekiškai. Daugelis numerių yra skirti aplinkinių šalių šokiui, atskiruose numeriuose pristatomos Lenkijos, Vengrijos ir kitos šokio scenos. Tai aktualu ir tarptautinei bendruomenei, todėl gaila, kad tokios publikacijos prieinamos tik mokantiems čekiškai.
Konferencijos metu buvo pristatyti ir keli su šokio tema susiję Liublino Marios Curie-Skłodowskos universiteto magistrantų ir doktorantų darbai. Tai pasitikėjimo ir bendradarbiavimo ženklas tarp šokio kūrėjų ir augančių teoretikų/kritikų.
Vienas iš Liublino tarptautinio šokio teatrų festivalio tikslų buvo suburti tarptautinę šokio bendruomenę susitikti, pabūti drauge. Konferencija praturtino ne tik patį festivalį, suteikė galimybę susitikti įvairių šalių šokio praktikams ir teoretikams, bet ir iškėlė „ant stalo” daugelį problemų ir klausimų, kurie yra žinomi atskirose bendruomenėse, tačiau retai kada peržengia jų ribas.
Publikuota www.menufaktura.lt
Politika ir absurdas – tarsi Siamo dvyniai
Monika Jašinskaitė
Jaunasis teatro chuliganas Artūras Areima uždaro Williamą Shakespeare´ą į OKT / Vilniaus miesto teatro biurą. Išbandęs klasikinę, modernią ir šiuolaikinę dramaturgiją, trisdešimtmetis režisierius pirmąkart stato šio dramaturgo kūrinį. Rugsėjo 14 dieną jis kviečia į Shakespeare´o pjesės „Julijus Cezaris” premjerą.
1599 m. parašytoje ir Lietuvoje dar niekad nestatytoje tragedijoje kalbama apie I a.pr.Kr. įvykusį sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį, o veiksmo centre – absurdo valdoma politikų karta. Apie būsimąjį spektaklį kalbamės su jo režisieriumi Artūru Areima.
– Kokius iššūkius turi įveikti jaunas režisierius, statydamas populiariausio pasaulyje dramaturgo kūrinį?
– Daugelis sako, kad iki Shakespeare´o reikia pribręsti. Nemanau, kad į šį dramaturgą reikia taip rimtai žiūrėti – tuomet užsikrauni didelį svorį, bijai neteisingai pasielgti ir klysti. Man labiau patinka žaisti. Gal kas sakys, kad negalima su šiuo klasiku elgtis taip įžūliai kaip mes, bet kodėl gi ne? Turbūt ir pats Shakespeare´as nebuvo dorybingas žmogelis, greičiau – tikras chuliganas.
– Jūs pirmasis Lietuvoje statote „Julijų Cezarį”. Kuo ši pjesė patraukė jūsų dėmesį?
– Kai pirmąkart perskaičiau šią tragediją, ji man sukėlė juoką. Veiksmas netikras, tariamas, apsimestinis. Veikėjai mėgina sukurti slaptą sąmokslą, tačiau visi – ir Cezaris, ir kiti – apie jį žino. Žaidimas lyg slaptai, bet atviromis kortomis – visai kaip naujieji rusai Vladimiro Sorokino knygoje „Opričniko diena”. Tai mane sudomino. Supratau, kad ir aš galiu žaisti.
– Galbūt su vėlyvesne Shakespeare´o pjese būtų sudėtingiau taip chuliganiškai elgtis?
– Taip, su „Hamletu” to daryti neverta. Vėlyvesnės pjesės yra gilesnės, tad į jas ir žiūrima rimčiau. Šiame kūrinyje kalbos daug, o veiksmo – tik imitacija, tariamybė. Kai kuriuos dalykus paryškinu ir veiksmas virsta visiška nesąmone. Kartais panašų absurdą rodo per televiziją, kai transliuoja Seimo posėdžius.
– Išduokite paslaptį, kaip penkių veiksmų tragedija virto vieno veiksmo spektakliu, grįstu „pokštu, nesąmone, logikos žaismu”?
– Kai pirmąkart sukviečiau aktorius, mes pasiėmėme pieštukus ir braukėmė: vieno puslapio nėra, kito – irgi, dar kitų palikome tik dalį… Nemanau, kad taip sunyksta autorius. Jis yra inspiracija. Shakespeare´as iškelia temas, kurios man yra įdomios. Spektaklyje kalbu apie tai, ką atradau jį skaitydamas.
Shakespeare´o išryškintas imitacijas, tariamybę ir apsimetinėjimą stengiausi išretinti bei išilginti. „Julijaus Cezario” dialoguose iš dviejų sakinių tampa aišku, apie ką žmonės kalba, tačiau teksto – kone penki puslapiai! Atmetęs kai kurias teksto dalis, gavau visiškai kitokias logikos struktūras. Vienas veikėjas pasako sakinį, o atsakymas – po pauzės. Tekstas informuoja apie siužetą, o pauzių metu žiūrovui kyla klausimai. Taip mėginu ir jį įtraukti į žaidimą. Aišku, tai sudėtinga, sunku repetuoti. Aktoriai turi būti laisvi ir atsipalaidavę, tačiau tuo pačiu metu išlikti atidūs, jausti kiekvieną loginę slinktį. Negaliu spektaklio „suveržti” – norėdami išlaikyti laisvumą šiek tiek improvizuojame, todėl visi spektaklio dalyviai turi būti pasiruošę netikėtai frazei ir gebėti iš jos pratęsti veiksmą.
– Šį pavasarį sakėte, kad politines visuomenės aktualijas nagrinėjantis teatras Jums neįdomus. O artėjant Seimo rinkimams pristatote kūrinį, kuriame politiniai žaidimai lyg ir svarbiausi?
– Į Seimo rinkimus nekreipiu dėmesio. Politika – tik sutapimas (juokiasi). Man įdomiausias yra žmogus ir jo sukuriami pseudoveiksmai. Žmogus politikoje, kaip ir visame gyvenime, pirmiausia yra žmogus. Savo darbe nenoriu moralizuoti ir barti – man įdomiau filosofuoti. Siekiu, kad žiūrovas irgi mąstytų. Stengiuosi neduoti atspirties taškų, labai tikslių nuorodų, kad publika pati ieškotų ir interpretuotų.
– Siekiate žiūrovą įvilioti į painų pasaulį, kad jame susipainiotų ir, vėliau, mąstydamas, išsipainiotų?
– Taip. Noriu, kad žiūrovas dirbtų, o ne tinginiautų. Jei scenos kūrinys žmogui tampa visiškai aiškus, tuomet po spektaklio jam nieko nelieka. Juk jei negali interpretuoti, neturi neatsakytų klausimų, tuomet išėjęs iš teatro nebeturi apie ką mąstyti. Nenoriu, kad mano žiūrovas stengtųsi suvokti spektaklį lygiai taip pat kaip jį įsivaizduoju aš. Teatras yra kūryba: ir žiūrovas turi kurti, mėginti atrasti savas sąsajas.
Teatras juk nėra ta institucija, į kurią atėjusiam žmogui gyvenimas automatiškai pagerės. Kaip tai galėtų atrodyti? Jei viskas vyksta blogai, ateinu pažiūrėti spektaklio ir sužinau kaip gyventi? Ne! Kaip tik tai yra vieta, kurioje galima išgyventi ir apmąstyti įvairiausias situacijas. Galbūt po spektaklio žiūrovas pasakys, kad gyvenimas gali būti dar blogesnis. Arba pripažins, kad nieko negalėjo suprasti, bet jam buvo gera ir įdomu. Teatre reikia ieškoti.
– Jūsų „Julijų Cezarį” pristatančiose nuotraukose aktoriai nedėvi romėniškų drabužių, madingi kostiumai neprimena ir Renesanso laikų. Kodėl veiksmą perkeliate į šiuolaikinę aplinką?
– Manau, kad šiandien gyvename lyg nesąmonių muziejuje. Aplink daug tariamybės ir absurdo. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Per televiziją visai neseniai rodė, kaip kažkurios šalies ministras trenkė moteriai tris stiprius smūgius. Kitur parlamente politikai susipyko ir vienas tėškė kitam per galvą kėde…
Istorija apie Cezario mirtį irgi atrodo absurdiškai. Sako, kad Cezaris žinojo apie sąmokslą, tačiau atsisakė apsaugos. Kaska valdovui kirto pirmas, bet nepataikė: durklas atšoko nuo kaktos, kliuvo jam pačiam. Kiti irgi ne ką geriau pasirodė – dauguma sąmokslo dalyvių patys susipjaustė. Nemanau, kad nuo tų laikų labai atitolome.
– Šiuolaikiškai „Julijaus Cezario” scenoje atrodo ir Oktavijus (kompozitorius Paulius Ignatavičius) su elektrine gitara. Kodėl spektaklyje prireikė gyvos muzikos?
– Tai lėmė erdvė, kurioje rodome spektaklį: vaidiname ne teatre, o biure. Ir nieko čia nepakeisi: pastatėme žiūrovų kėdes, bet vis tiek atrodo kaip kontora. Reikėjo prisitaikyti ir scenai įkvėpti daugiau gyvybės. Taip atsirado keistuolis muzikantas – sėdi, brazdina gitara ir nervina visus biuro darbuotojus…
– Visi spektaklyje pasirodantys aktoriai – Tomas Stirna, Tadas Gryn, Tomas Rinkūnas ir kiti – Jūsų kartos žmonės. Galbūt visas kūrinys orientuotas trisdešimtmečių publikai?
– Sakyčiau, kad amžius nesvarbus. Man trisdešimt, bet jaučiuosi šešiolikos. Kai bus penkiasdešimt, kažin ar jausiuos vyresnis. Manau, kad į teatrą eina žiūrovai nuo 18 iki 80 metų, gal net dar vyresni. Aštuoniasdešimtmečiai šiais laikais eina pažiūrėti ir šiuolaikinio meno performansų. Viskas priklauso nuo žmogaus – kokį teatrą jis nori žiūrėti. Ar tai bus visada toks pat, jau šimtąkart matytas, ar gyvas ir paveikus teatras?
Publikuota www.menufaktura.lt
Už meilę!
Kristina Steiblytė
Scena iš spektaklio „Gelbėkime meilę”. Donato Stankevičiaus (NKDT) nuotrauka
„Gelbėkite meilę!” – šaukia nuogas vyras dideliu pilvu ir labai plonomis kojomis. Iš jo juokiasi, o jis vis nenustoja šaukęs, net ir tada, kai paslydęs ant ledo nukrenta. „Gelbėkite meilę!”.
Agnius Jankevičius, kaip Danielio Danis pjesės „Akmeninių šunų bučiniai” veikėjo penkiolikmečio Nikio matytas beprotis, Kauno dramos teatre taip pat kviečia gelbėti meilę. O pasinaudodamas tuo, kad kalba nuo teatro scenos (tad tikrai bus išgirstas), režisierius siūlo ne tik kovoti už meilę, bet taip pat ir priešintis greitam maistui, tuščiai madai, patogioms tiesoms, bekonfliktiškam, saugiam ir nuobodžiam gyvenimui, lengvai suvartojamiems jausmams, norui prisitaikyti ir patikti bet kokia kaina.
„Gelbėkime meilę” – spektaklis-manifestacija. Tad nenuostabu, jog prieš spektaklį žiūrovai jau žinojo, už ką ir prieš ką bus siūloma kovoti. Tiesa, formos greičiausiai tikėtasi kitokios: jau matyti to paties režisieriaus to paties dramaturgo pjesių pastatymai tame pačiame teatre („Paskutinė Diuranų daina” 2009 m., „Akmenų pelenai” 2010 m.) leido įsivaizduoti ir šį pastatymą būsiantį fragmentiška drama su dominuojančiu monologiniu kalbėjimu, keliais nuosekliai sukurtais veikėjais, intymia atmosfera ir tragiška istorija. Tiesa, tragišką istoriją „Gelbėkime meilę” išgirdome. Tačiau tai nebuvo intymi kelių personažų išpažintis, žiūrovus paverčianti pasyviais scenoje kuriamo pasaulio stebėtojais. Šį kartą, nors ir egzistuoja neįprastais vardais vadinami veikėjai, veiksmas iš tikrųjų vyksta mūsų gyvenimuose, kreipiamasi tiesiai į žiūrovus, prie intymaus dviejų aktorių darbo prisijungia ir masuotė bei muzikantai (visi jie – teatro darbuotojai), intymumą griauna mikrofonai, skandavimas, mosavimas kumščiais ir viduriniais pirštais, o virš žiūrovų galvų kabo viską stebinti, visus mus daug vartojančiais prisitaikėliais padaryti norinti klouniškai nugrimuota didžiojo brolio galva su fališka nosimi.
Viskas prasideda ir baigiasi beždžionės-mikrobangų krosnelės (Saulius Čiučelis) skelbiamu kebabų kiosko steigimu. Pradžioje beprasmis, lėkštais juokais perpildytas monologas apie naują produktą McSosyskenąnutraukiamas lazdomis nešinų vaikinų, juodais džemperiais su gobtuvais ir po skaromis paslėptais veidais. Jie sudaužo ir išveja beždžionę, nes nenori jos siūlomo gyvenimo. Spektaklio pabaigoje situacija apsiverčia: ta pati beždžionė, atsivedusi pastiprinimui morką, nutraukia manifestaciją-protestą ir surišusi iškeltas juodų gobtuvų armijos rankas, išsiunčia visus iš scenos. Tačiau tie, kurie nori keisti, nedingsta: jie dar pasirodo, praslenka kaip šešėliai, primindami, kad liks ir neasimiliuosis, nes jie nenori gyventi taip, kaip siūlo beždžionė ar virš galvų meiliai šypsantis raudonnosis. Šie priešingų mąstymų susidūrimai tiesiogiai nurodo mūsų kasdienį gyvenimą, kasdienį iššūkį rinktis, kuo ir kaip būti. Jie yra spektaklio įrėminimas, atribojimas nuo pasakojamos istorijos ir tuo pačiu metu jungtis tarp kiekvieno salėje sėdinčiojo asmeninio pasaulio ir Danis dramos erdvės.
O pastarasis, kaip ir buvo galima tikėtis, liūdnas, nykus, mistiškas ir su greitai užgesinamais laimės pliūpsniais. Pasakojama istorija apie skaudžias patirtis, apie užrakintas širdis ir baimę bei negalėjimą mylėti. O atrasta meile ir pasitikėjimu pasidžiaugti ilgai netenka: viską nutraukia mirtis. Istorijoje veikia devyni personažai, kuriuos kuria du aktoriai – vaidai juodais džemperiais su gobtuvais apsirengusios minios (VDU vaidybos pirmo kurso studentai). Spektaklio metu Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas nuolat keičia skirtingų lyčių ir amžių personažus, prieš kiekvieną sceną prisistato, kas jei dabar bus, užsideda personažą nurodantį ženklą (akinius, medalioną, peilį, maišelį) ir padedami greta esančios gaujos pasakoja savo istoriją. Tačiau brechtiškas pasakojimo būdas (kaitaliojami personažai, remarkos skaitomos į mikrofoną, veiksmą nutraukia dainos -atliekamos, žinoma, gyvai, skanduojami tekstai primena antikinį chorą) neleidžia įsijausti į pasakojimą ar susitapatinti su kuriuo nors personažu (gal ir nesąmoningai, bet atribojimą kuria ir pjesės vertimas, kur grubūs monologai dažnai derinami su perdėm poetiška kalba). Juo labiau, kad tiek spektaklio struktūra, tiek muzika („The Doors”, Nickas Cave’as ir kt.), tiek pažintis su kitomis Danis dramomis neleidžia net gražiausiomis, jautriausiomis spektaklio akimirkomis patikėti laiminga pabaiga. Personažams Nikiui ir Džiuki baigsis blogiau nei Romeo ir Džiuljetai, nors jų meilė daug svarbesnė, nes gimė ne nesantaikoje, o ten, kur niekas nemoka mylėti, ten kur giedras dangus ir geras seksas, kur visiškai išlaisvintas, visoms aistroms atsiduodantis kūnas yra svarbiau už visiškai išlaisvintą, kitą priimti ir mylėti galinčią sielą.
Papasakota istorija tampa įrodymu, kad meilę reikia gelbėti. Įrodymą įtikinamu paverčia režisieriaus pasirinktas pasakojimo būdas, puikiai suvaldyta masuotė (jai, deja, kai kur pritrūko tikslumo sinchroniškai sakyti tekstus), įdomiai ir tiksliai dirbantis Aleksandras Kleinas (ne pirmą kartą sukuriantis išskirtinį vaidmenį Jankevičiaus spektaklyje). Nei užsnūsti, nei atsipalaiduoti neleidžia ir scenų bei akcentų išdėstymas ir išskirtinė pasakojimo jėga, užkertanti kelią sentimentalumui, galinčiam prasiveržti kalbant apie meilę. Meilę reikia gelbėti, už ją, kaip daroma scenoje, reikia kovoti kumščiais ir lazdomis, ją saugoti svarbu kaip gyvybę. Spektaklyje tai netampa liepiamąja nuosaka, mes nesame provokuojami ar verčiami patys kelti kumščius ir skanduoti, tiesiog stebime aktorių atliekamą liudijimą. Dėl to, kaip praėjusio amžiaus viduryje pastebėjo Jerzy Grotowsky, veiksmas persikelia į žiūrovų galvas ir sielas ir pasyvius stebėtojus paverčia aktyviais dalyviais, pasiryžusiais prisijungti prie gelbėtojų.
Tiesa, galima nesutikti su spektaklyje juntamu noru demonizuoti šiuolaikinį vartotojišką pasaulį: juk ne visi priešai tūno greito maisto užkandinėse ar kalba iš televizoriaus ekranų, mes galime rinktis, ką valgyti, galime išjungti televizorius. Augusto Boalis jau seniai įvardijo, kad Vakarų pasaulyje žmonėms beveik nereikia kovoti su išoriniais priešais: mes turime policininkus galvose, veikiančius daug stipriau nei bet kokia beždžionė-mikrobangų krosnelė. Susitvarkyti su jais ir yra tikrasis iššūkis. Ir nors „Gelbėkime meilę” nekviečia kovoti tiesiogiai su jais, vis dėlto spektaklis-manifestacija gali tapti priemone jei ne nuginkluoti, tai bent iš vėžių išmušti tuos galvose įsitaisiusius ir baimes skleidžiančius tvarkdarius. Kad taip nutiktų, šis neįprastas, agresyvus ir jautrus spektaklis-manifestacija turi pakankamai jėgos.
Publikuota www.menufaktura.lt
Devyniasdešimtmetė, šokanti salsą
Meda Bumbulytė
Ne, salsos senolė Marija nešoko, kaip pati teigė – kojos nebetvirtos. Tačiau jos širdis stipri. Ir žilagalvių Petro bei Birutės širdys ypatingos – jos įsimylėjusios. Ak, kiek daug širdžių tą vakarą smarkiau plakė, daug lengvų ašarų jautė įkaitę veidai, kiek daug šypsenų buvo pasidalinta. Kiek daug laimingų žmonių susirinko lapkričio 15 d. į Vaišvydavos senelių namus „Senelių Rojus“. Prie Kauno marių, miškų apsuptoje kalvų papėdėje esančiuose senelių namuose, Vytauto Didžiojo Universiteto menotyros programos IV kurso studentai surengė projektą „Kartų portretai“. O portretų, veidų ir nuotaikų būta įvairių.
Šie 2012 m. skelbiami kartų solidarumo metais, todėl projekto idėja gimė visai netikėtai. Studentai, dar ankstyvą rudenį, sugrįžę atgal į studijas, susivokė, jog metai greitai baigsis. Ar visi, nors kartą, esame išreiškę aiškų ir nuoširdų solidarumą kitai kartai? Galbūt, bet tik tada, kai rūpinamės artimaisiais, giminėmis. O ar dažnai pagalvojame apie nepažįtamus ir svetimus žmones? Kas galėtų sujungti ir suartinti skirtingų amžiaus grupių ir pomėgių žmones? Menotyrininkai, žinoma, nusprendė, jog tarpininku galėtų būti menas. Tai gi buvo suformuluotas uždavinys: suartinti pasirinktų senelių namų gyventojus su nedidele Kauno miesto jaunimo grupele, kuri aktyviai domisi menu.
Visų pirma, derėtų prisiminti kas yra solidarumas ir išsiaiškinti, kaip jis projekte buvo susietas su menu. Tarptautinis žodynas aiškina, jog tai: bendramintiškumas, vieningumas, interesų bendrumas, bendra atsakomybė, tarpusavio parama, draugiškas, sutariantis. Tai puikiai nusako, kokio rezultato organizatoriai tikėjosi iš projekto. Kaip minėta, tam menotyros studentai pasitelkė meną. Buvo aktyviai ieškoma jaunų kuriančių ir menui atsovaujančių žmonių. Tokių radome net už Kauno ribų. Tarp „Senelių Rojaus“ gyventojų taip pat atsirado menininkų. Labai džiugu, kad menas yra ta erdvė, kuri jungia žmones ir vienija bendru interesu.
Į kvietimus dalyvauti projekte atsiliepė šokio, muzikos, poezijos, dailės ir teatro atstovai. Vertėtų paminėti šiuos nuoširdžius ir talentingus jaunuosius menininkus. Salsos ir rumbos šokį dovanojo šokių studijos „Santaka“ šokėjos Dainora Minkevičiūtė ir Daiva Karalevičiūtė. Muzikos tą vakarą skambėjo ypač daug! . Iš Panevėžio miesto atvyko saksofonistas Jonas Sikorskis, kuris jautria melodija virpino susirinkusių širdis. Mindaugas Ansevičius, Kauno lėlių teatro aktorius, džiugino savo kūrybos dainomis ir gitaros skambesiu. Dainos buvo kupinos jausmo, gyvenimiško paprastumo, susikaupimo, bet, tuo pačiu, ir dvelkė pakylėtumu. Vakarą vainikavo Kauno Kazio Binkio teatro jaunieji aktoriai: Aistė, Lukas, Edvinas ir Laurynas. Jie vakaro metu suvaidino K. Binkio kūrinio „Atžalynas“ ištrauką. Ne vienas spektaklyje atpažino save, vėl sugrįžo į vaikiškas svajones, lūkečius, gyvenimo sunkumus, prisiminė draugystės grožį. Prie atvykusių svečių prisijungė ir Vytauto Didžiojo Univeristeto socialinių mokslų fakulteto edukologijos katedro profesorė Vaiva Zuzevičiūtė. Ji renginio metu senjorams tarė nuoširdžius pasveikinimo žodžius, kurie įkvėpė ryžto ir skleidė gerą nuotaiką.
Be visa ko, senelių namus puošė daugybė piešinių. Prisijungti prie projekto ir sudalyvauti parodoje nutarė Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazija. Vaikai, ruošiami mokytojos Aidos Bijanskienės, atsiuntė gausybę piešinių. Jie kartų solidarumą įsivaizdavo kaip džiaugsmingą buvimą kartu, išvien, todėl savo kūriniuose vaizdavo laimingus, spalvingus, skirtingo amžiaus žmones. Taip pat parodoje eksponuoti vaikų iš Kauno Martinaičio meno mokyklos darbai, bei VDA studento Leonido Alekseiko kūriniai. Gausybė portretų, pieštų ir tapytų realizmo stiliumi, užpildė senelių namų sienas. Vakaro metu sudalyvauti ir senolių šaržus nupiešti buvo pakviestas Aurimas Matusevičius. Netradiciniai portretai visiems paliko neišdildomą įspūdį.! Kiekvienas šioje parodoje galėjo atpažinti save, permąstyti žmogaus kūno transformacijos dėsnius, kurie nuolat kinta bėgant metams.
Garbingo amžiaus senoliai nė kiek nenusileido Kauno jauniesiems menininkams. 90 metų sulaukusi senelių namų gyventoja Marija ryžtingai padeklamavo A. Baranausko „Anykščių šilelio“ ištrauką, išmoktą dar pirmame skyriuje, Smetonos laikais. Kaip pati teigė, dar ir pašoktų, jei tik galėtų, – tik ne tas amžius jau.. Savo kūrybos nertus ir megztus rankdarbius, mezginius eksponavo Stefanija Dručiūnienė ir Janina Maldžiūnienė. Petras Brika pagrojo akordeonu, kurį neseniai gavo dovanų iš nepažįstamos moters. Poetė Birutė Lenčiauskienė labai jausmingai padeklamavo savo eiles, pritardamas akordeonu talkino jos mylimasis Petras Brika. Išties, nepaprastas duetas! Poezija ir pasisakymai tą jaukų vakarą suartino ne vieno dalyvio ir žiūrovo širdis.
„Suprasti žmogų! Tai be galo daug, beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą suprasti save.“ – teigė poetas Justinas Marcinkevičius. Projektas tikrai nepaliko abejingų širdžių. Senelių namų gyventojai labai jautriai priėmė jaunus žmones, o šie, lyg atsidėkodami, parodė susikaupimą, susidomėjimą, toleranciją. Menotyros studentus ypač nustebino jaunoji karta, kuri neatlygintinai sudalyvavo renginyje, vesdami tik vidinio noro. Kaip aktorius Mindaugas teigė: „į renginį ėjau vedamas egoistinių paskatų – pagerinti karmą“. Taikliai pasakyta!. Projekto idėja gimė iš vidinio intereso, o įgyvendinimas sklandžiai sekėsi. Sekėsi todėl, kad visi dalyviai ir nariai buvo suinteresuoti, visi vedami nuoširdžių vidinių paskatų.
Projektas turi aiškius rezultatus. Lapkričio 15 dienos popietę senelių namuose per meną suartėjo skirtingos kartos: vyresnieji ir jaunimas. Viskas yra įmanoma, reikia tik bendrauti, skatinti, skleistis, domėtis ir kurti. Malonu sulaukti atsako – nuoširdžių šypsenų, šilumos, nesuvaidinto gerumo, palaikymo, solidarumo. Tokie renginiai įkvepia ir skatina nepamiršti šalia esančių, tų, kuriems trūksta artumo, paramos. „Man patiko šis renginys, nes pirmą kartą dalyvauju kitur, ne dėl savęs. Keistas jausmas daryt kažką, kas padeda tik kitam žmogui ar žmonių grupei. Keista man taip buvo elgtis – bet tai ir yra tikroji kultūra, tikrasis solidarumas. Ir už viziją ačiū! Dar sykį pamačiau save senatvėje. Gerai, kad organizuojami tokie kultūros projektai, nes tai naudinga, gera veikla, padedanti visuomenei suartinti jų pasaulėžiūrą. Menininkas juk visada semiasi įkvėpimo iš kitų žmonių emocijų, o emocijų buvo daug.“ – po renginio teigė dailininkas Leonidas Alekseiko.
Štai dar keletas dalyvių atsiliepimų apie projektą „Kartų portretai“:
„ Prisipažinsiu akimirkai suabejojęs, kai reikėjo pasakyti savo sprendimą dėl dalyvavimo. Atvykus į renginio vietą nustebino, rodos, keistas jaukumas, vis gi tai senelių namai. Stereotipas glūdėjęs mano galvoj apie niūrią aplinką ir atmosferą buvo sugriautas einant žingsnis po žingsnio salės link. Buvo labai smagu matyti šviesius senolių veidus, matėsi, jog tai neeilinė ir ypatinga jiems diena. Smagu, kad renginio metu buvo įvairiapusiškų menininkų. Buvo malonu jų klausyti ir juos stebėti, vėliau su jais pabendrauti. Galbūt norėjosi, kad renginys būtų buvęs kiek ilgesnis, jog senoliai dar nori peno akims, ausims ir sieloms. Patys senjorai rodė savo talentus ir meniškos sielos išdavas. Jų žodžiai ir pauzės tarp žodžių iš susijaudinimo, jautriai palietė, manau, daugelį ten susirinkusių. Renginys buvo šiltas ir jaukus, dar kartą sulaukęs tokio pasiūlymo, sutikčiau be jokių abejonių.“- teigė šaržus kūręs Aurimas Matusevičius.
„Kartų portretai“ – renginys atitiko idėją. Kiekviena karta turėjo ką parodyti ir pasidalinti. Šis renginys buvo tarsi giminės susitikimas, kur mažai ką pažįsti, tačiau jautiesi savas, priimtas ir suprastas. Džiaugiuosi galėjusi sudalyvauti tokiame šiltame, žmogiškame ir kūrybiškame projekte„- kalbėjo šokėja Dainora Minkevičiūtė.
Geriausi turizmo specialistai ruošiami VDU
Nors ir būdami mažiausia komanda, patirtis ir per mokslo metus sukauptos žinios, Menų fakulteto Kultūros paveldo ir turizmo magistro studentams padėjo pelnyti savo specialybei ir universitetui garbingą titulą ir pirmąją vietą (komandą sudarė II kurso studentai Kastytis Rudokas, Ana Kočegarova, Sandra Kvederytė, Karolina Jutkaitė, Gediminas Laukevičius).
VDU teatre – susitikimai su ypatingais svečiais
Gruodžio 5 d., trečiadienį, 19.30 val. VDU teatre (S. Daukanto g. 27) vyks „Uždaras vakaras“ – pirmasis susitikimas su gerai pažįstamu teatro žmogumi, kuris surengs specialų pasirodymą. Tokius susitikimus su ypatingais svečiais VDU teatre žadama rengti nuolat.
Uždaras vakaras – gerai pažįstamas žanras. Šiuos žodžius kartais perskaitai, priėjęs prie teatro, koncertų salės ar restorano durų. Jei net ir neketinai eiti vidun, jei prie tų durų atsiradai atsitiktinai, tiesiog eidamas pro šalį – tampa smalsu: kas gi ten tokio ypatingo, kas, nuo ko ir kodėl šįvakar užsidarę slepiasi? Tuo metu pro tave į vidų skuba iš matymo gerai pažįstami veidai. Greit susigaudai, kad dauguma jų kažkaip susiję su kūrybinėmis profesijomis. Aktoriai, architektai, muzikantai, režisieriai, mokslininkai, rašytojai, dailininkai, poetai, žurnalistai. Jų draugės, draugai ir prijaučiantys. Greit sumeti – bohema… Matei juos parodų atidarymuose, kino festivaliuose, spektaklių premjerose, filharmonijoje, džiazo koncertuose, gal net sėdėjai prie gretimo stalelio lauko kavinėje.
Norėtum susipažinti iš arčiau? Pagalvok, kaip patekti vidun. Turėtų pavykti, juk ne pirmas kartas. Apsimesk, kad esi vienas iš jų. O gal tu tikrai esi vienas iš jų? Tuomet gerai pataikei: seni pažįstami, sava kompanija. Jei meno, mokslo ir kitų sričių kūrėjų draugija tau laikinai atsibodo – ramiai eik šalin (namo ar į barą) ir sugrįžk kitą kartą, kai būsi geresnės nuotaikos. Juk vistiek sugrįši. Bičiuliai pasakys: vėl buvom susirinkę, o tavęs pritrūko.
Tik nepražiopsok – renkamės trečiadieniais (bet ne kiekvieną savaitę, sek gandus), 19.30 val. Tokiu laiku teatruose kažkada prasidėdavo spektakliai – prisimeni? Vadinasi, ir čia kažkas bendro su teatru. Kažkas vyks scenoje, kažkas sėdės sausakimšoje (o gal – pustuštėje) žiūrovų salėje. 84 sėdimos vietos, naujutėlaitė scena, joje – keli foteliai, raudonas stalas. Gęsta šviesos… Gerai pažįstamas Senamiesčio pianistas nuleidžia pirštus ant klavišų kaip tik tose vietose, kur pažymėtos tavo mylimos gerai pažįstamos natos. Scenoje pasirodo gerai pažįstamas kalbėtojas, su būdingu apsimestiniu kuklumu pasakoja eilinę (galbūt – girdėtą) istoriją ir pakviečia pagrindinį vakaro svečią – labai gerai pažįstamą teatro žmogų.
Nuo šios akimirkos viskas sukasi apie jį. Sėdėdamas minkštame fotelyje jis postringauja apie gyvenimą, atsakinėja į klastingus klausimus, skaito trumpą (7 min.) paskaitą tikriems ir įsivaizduojamiems studentams, egzaminuoja publiką, dirbtinai nustemba, išgirdęs čia pat scenoje choro jam dainuojamą mėgstamos dainos versiją, komentuoja nūdienos socialines, politines ir, žinoma, kultūrines aktualijas. Džiaugiasi spontaniškais (iš tiesų – gerai surepetuotais) plojimais, kuriais žiūrovai reaguoja į labiausiai pavykusius ekspromtus (jis juk taip ilgai juos ruošė). Valanda prabėga nejučia. Tu nori čia sugrįžti. Sužinojai, kad tas teatro žmogus kaskart bus vis kitas: tau pavyko per petį žvilgtelėti į būsimųjų sąrašą – oho, net ministrai, ambasadoriai ir (Euro-) parlamentarai. Kaip pavyko juos prisikviesti? Teatralų ryšiai… Suprantama, pasakysi ir draugams. Tik neatsivesk jų per daug. Juk vakaras – uždaras.
Knygos „Subkultūra“ pristatymas
Lapkričio 29 d., ketvirtadienį, 18 val., VDU mažojoje salėje(S. Daukanto g. 28, II a.) bus pristatoma nauja VDU Menų fakulteto dėstytojo dr. Tomo Pabedinsko ir antropologės dr. Rasos Pranskevičiūtės knyga „Subkultūra“.
Šį kartą skaitytojų ir žiūrovų dėmesiui pateikiamas tarpdisciplininio pobūdžio leidinys. Įvairių subkultūrų, jų atstovų ir alternatyvios pasaulėžiūros asmenybių tapatybė ir individualumas knygoje atskleidžiami ir tekstais, ir vaizdais. Čia vienodai svarbūs yra ir pačių projekto dalyvių pasisakymai, ir dalyvavusiuosius projekte žmones įamžinusios fotografijos.
Knygos autorių atlikti meninis ir antropologinis tyrimai perteikia vizualiąją ir vertybinę alternatyvių pasaulėžiūrų ir gyvenimo stilių išraišką. Siekiant išsamiau atskleisti supančią socialinę tikrovę, knygoje pristatomos dalyvaujančiųjų refleksijos individualios ir subkultūrinės tapatybės tematika, socialinę įvairovę atspindinčios skirtingos pasaulėžiūros ir gyvenimo stiliai, sociokultūrinių judėjimų teikiamos alternatyvios tikrovės įžvalgos ir socialinių problemų sprendimų siūlymai. Svarbus vaidmuo projekto dalyviams taip pat teko kuriant vizualiąją jų subkultūrinio ir individualaus identiteto išraišką. Pozuojant fotostudijoje jiems buvo suteikta saviraiškos laisvė, kurios nevaržė nei išankstiniai stereotipai, nei estetiniai fotografijos kanonai ar techninio tobulumo siekis.
Skirtingas meno ir mokslo sritis atstovaujančių autorių bendro darbo rezultatas – knyga, leidžianti atsiverti tikrajai įvairovei, netgi jei tai reikštų prieštaravimus tarp skirtingų subkultūrų ir pasipriešinimą vyraujančioms „normalumo“ sampratoms. Leidinys nepropaguoja konkrečių subkultūrinių grupių pasaulėžiūros ar gyvensenos ir neteigia tobulos tolerancijos utopijos, bet tampa savita tribūna autentiškai įvairių subkultūrinių grupių atstovų ir ryškių individualybių saviraiškai.
Knygos leidybą parėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija ir Vytauto Didžiojo universitetas. „Subkultūra“ yra VDU išskirtinių knygų serijos „Libri Universitatis Vytauti Magni“ dalis.
