Auksinių kryžių nominacijos – VDU teatro kūrėjams
Net penkiose nominacijose į Auksinius scenos kryžius, aukščiausią Lietuvoje teatrinį apdovanojimą, šiemet minimas VDU teatro vardas.
Šiemet į Auksinius scenos kryžius pretenduoja režisierius Artūras Areima, šokėja ir aktorė Agnė Ramanauskaitė, aktoriai Jūratė Onaitytė, Eglė Špokaitė ir Vainius Sodeika. Šokio meno kategorijoje nominuotas ir VDU vaidybos programoje dėstantis šokėjas Marius Pinigis, o scenografijos kategorijoje – tos pačios programos dėstytojas Gintaras Makarevičius.
Artūrui Areimai, Vainiui Sodeikai ir Eglei Špokaitei, neskaitant kitų spektaklių, sėkmę šiemet atnešė ir VDU didžiosios salės fojė pagal V. Šekspyro dramą pastatytas spektaklis „Ričardas II: Post factum“. Aštrus bekompromisis požiūris į apsėdimą valdžia šio spektaklio kūrėjų buvo išsakytas tragediją ir šaržą jungiančia vaidyba. Šio spektaklio eskizas 2014 m. rudenį buvo parodytas tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, o premjera pristatyta ne tik VDU, bet ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.
A. Areima Auksiniam scenos kryžiui nominuojamas jau antrus metus iš eilės, po to, kai 2013 m. jam buvo įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras už naujų formų paieškas teatre. 2014 m. šiam režisieriui skirta LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. Pernai A. Areima, V. Sodeika ir aktorė Severija Janušauskaitė buvo apdovanoti Kauno miesto teatrinėmis „Fortūnos“ premijomis ir diplomais už kitą VDU teatre pastatytą spektaklį „Intymumas“. Šiemet A. Areima metų režisieriaus nominacijoje stovi lygia greta su didžiausiais Lietuvos teatro grandais – Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi ir Gintaru Varnu.
Aktorės Jūratė Onaitytė ir Agnė Ramanauskaitė Auksiniam scenos kryžiui nominuotos už vaidmenis spektaklyje „Šokis „Delhi“, kurį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę VDU teatre kūrė kartu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi. 2014 m. pavasarį sukurtas spektaklis nepalieka abejingos publikos dėl savo artimo ryšio su žiūrovais ir visus paliečiančių egzistencinių temų.
Vieni žinomiausių šiuolaikinio šokio šokėjų Lietuvoje Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas šiemet nominuoti už savo choreografijos spektaklį „ID: D&G“, kurio eskizą 2014 m. pavasarį šokėjai pristatė VDU surengtos diskusijos „Laisvė ir intelektas“ metu. Spektaklis per metus buvo pristatytas jau keturiuose tarptautiniuose festivaliuose Vilniuje, Klaipėdoje ir Berlyne.
Šiemet VDU Vaidybos programoje Teatrą netradicinėse erdvėse pradėjęs dėstyti vienas žinomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Gintaras Makarevičius yra pelnęs jau ne vieną Auksinį scenos kryžių. Šiemet jis nominuotas už scenografiją spektakliams „Biografija: vaidinimas“ ir „Nebylys“.
VDU teatro spektaklius prodiusuoja teatras „Mens publica“. Spektaklį „Ričardas II: Post factum“ taip pat koprodiusuoja neseniai įsteigtas Artūro Areimos teatras.
Rimanto Plungės fotografijos paroda REVERSE
2015 m. sausio 29 – vasario 27 dienomis „Waterfront” galerijoje, Ipsviče, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje bus atidaryta Šiuolaikinių menų katedros vedėjo docento dr. Rimanto Plungės fotografijos paroda „Reverse”.
Apie parodą
Rimantas Plungė tik dar kartą patvirtina, kad fotografija, būdama viena iš kertinių medijų meno kūrybos priemonių, pralenkė daugelį pažodinio tikrovės atkartojimo strategijų. Drįstu konstatuoti, kad menininkas niekada ir nesistengė pakartoti tai kas yra akivaizdžiai regima ir perskaitoma be jokių pastangų. Specialiai ribodamas bet kokį linijinį ir aiškiai suvokiamą naratyvą R. Plungė kviečia išlaikyti distanciją. Tai nėra kūrinį ir žiūrovą aklinai ribojanti aptvara. Tai distancija skirta nuolatinei ir intelektualiniai diskusijai vystyti, kurioje vienodai aktyvias pozicijas užima tiek adresatas, tiek pranešimas, tiek savita R. Plungės technologija. Diskusijai ir interpretacijai atvira kūryba – tai kantrių ir nuoseklių fotografijos medijos tyrinėjimų rezultatas. Kiekviena autoriaus paroda tarytum naujai kartoja menui svarbius klausimus: ką dar gali pasakyti atvaizdas apie subjektą, apie vietą kurioje egzistuoju, apie tapatybę kurios iki galo nesuvokiu ir kuri niekada nebūna stabili?
Apversti kadrai, keliasluoksniai fotoatspaudai, subraižymai ir popieriaus nuplėšimai nedraudžia atpažinti įprastas lietuviškas vietas, tačiau jas verta dar giliau apmąstyti. Vietos ne tik sukeistintos, bet ir tapusios daugiaprasmių klausimų priežastimi: ar tikrai matau realų pasaulį, o visi jo atpasakojimai neabejotinai teisingi ir nekvestionuotini?
Klausimų svarbą rodo ir patys faktai: parodai dar neprasidėjus menininko fotografijos kūryba susilaukė plataus susidomėjimo; dar neįvykus oficialiam parodos atidarymui Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodė straipsniai; BBC radijas rengia specialų interviu, o universitetas kviečia autorių pristatyti savo kūrybą bei dalyvauti jaunųjų menininkų portfolio peržiūrose.
dr. Remigijus Venckus
Having initially studied painting, Rimantas Plunge’s work developed using collage processes, to the point that he works almost exclusively in this medium. Plunge’s work is focused upon three concepts that may be attributed to our understanding of our place in the world, namely, time, space and identity. The artist seeks to articulate personal perceptions and experiences of everyday life combined with specific events, thus evoking a personal narrative that serves to establish questions centred upon identity and personal mythologies. These ideas conform to notions of the ‘self’ as defined by the relationship to the ‘other;’ the ‘subject’ only being realised through the ‘object.’ The fragmented imagery and narrative collisions represents the artist trying to establish who he is, and by doing so points to who we might be, or become.
Shaun Camp
Romualdo Požerskio naujo albumo „Lietuva 1988–1993“ pristatymas
Vasario 11 d., trečiadienį, 15 val., VDU mažojoje salėje [S. Daukanto g. 28] vyko VDU Menų fakulteto profesoriaus, fotomenininko Romualdo Požerskio naujo fotoalbumo „Lietuva 1988–1993“ pristatymas.
Naujasis albumas skirtas istoriniams įvykiams, vedusiems į mūsų šalies nepriklausomybės atgavimą. Iš aštuoniolikos tūkstančių kadrų, įamžintų nuo 1988 m. iki 1993 m., albume publikuojama 313 fotografijų. Jas papildo žymių asmenybių prisiminimai apie lemtingus Lietuvai įvykius ir tų įvykių vertinimai iš šiandienos perspektyvos.
Naujajame albume pateikiamos fotografijos ir tekstai kartu kuria autentišką pasakojimą apie Lietuvos kelią į laisvę. Vaizdai, užfiksavę dramatiškus istorinius įvykius – nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki sovietinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos – turi neįkainojamą dokumentinę vertę. Tačiau tai – daugiau nei vien istorijos vaizdiniai dokumentai. Fotografijose įamžinti ne tik svarbūs įvykiai, bet ir jų dalyvių išgyvenimai, netiesiogiai perteiktos paties fotografo anuomet patirtos emocijos.
„Romualdo Požerskio knyga „Lietuva 1988–1993“ siūlo skaityti reikšmingąjį naujausios Lietuvos istorijos puslapį, kuris vadinasi išsivadavimas. Neįtikėtiną istoriją, kaip nedidelė šalis ir tauta išsivadavo, nepraliejusi nė lašo prispaudėjų kraujo, nors Lietuvos kraujas buvo pralietas, įtikinamai pasakoja ten dalyvavusių žmonių veidai“, – albumą pristatė Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis.
Kaip R. Požerskiui pavyko ir sukurti reikšmingus istorinius dokumentus, ir tuo pat metu juose ateičiai išsaugoti žmonių išgyvenimus, kurių neperteiks jokie istorijos vadovėliai?
Atsakymas glūdi fotomenininko kūrybiniame metode ir braiže. Tose situacijose, kuriose daugelis spaudos fotografų pasitenkintų užfiksavę dokumentiniu požiūriu svarbiausias įvykio akimirkas, R. Požerskis dirbo neskubėdamas, atidžiai stebėdamas veiksmo visumą, jo „užkulisius“, nesivaikydamas vien „lemiamų akimirkų“. Šis kūrybinis metodas kartu su nuosekliu Lietuvos išsilaisvinimo įvykių fiksavimu leido fotomenininkui sukurti ciklą, kuris reprezentuoja ir kitiems geriausiems jo darbams būdingus bruožus – ilgalaikį įsigilinimą į plėtojamą temą, dėmesį žmogui, lietuvybės vertybių puoselėjimą. Visa tai būdinga ir humanistinei Lietuvos fotografijos mokyklai, kurios tradicijas R. Požerskis tęsia savo kūryboje.
Pasiryžimas įamžinti istorinius įvykius meniniu požiūriu vertingoje fotografijoje liudija aiškią autoriaus pilietinę poziciją, kuri išlieka aktuali ir šiandien. „Ši knyga – nebylusis, tačiau tiek daug pasakantis Lietuvos prisikėlimo metraštis. Joje įamžintos ašaros ir vilties kupinos akys, ryžtas ir susikibusios rankos tegul visada primins, kokie galime būti vieningi ir kiek daug galime pasiekti“, – albumo įvadiniame straipsnyje teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Tomas Pabedinskas
Kinų menininkė apie vizualinę gėdos kultūrą
Gruodžio 9 d., 17 val., VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) bus pristatyta menininkės Chun Hua Catherine Dong (Kanada) paroda „Vizualinė įkūnytos gėdos poetika“, kurioje, pasitelkus fotografijos, video ir performanso raiškos formas, tiriama vizualinė gėdos kultūra.
Gėdos jausmas – tai įgimta žmogaus reakcija, kurios šaknys glūdi vaikystės patyrimuose, o taip pat yra susijusi su seksualumu ir žmogaus kūną reguliuojančiomis kultūrinėmis normomis. Tai komplikuotas, universalus ir skausmingas afektas, susiejantis subjektą su jo socialine aplinka. Gėda yra paremta santykiu tarp savęs ir kito, emocionalumo ir socialumo. Gėdą anglų kalboje apibūdinantis žodis „shame“ yra kildinamas iš senosios vokiečių kalbos žodžio, reiškusio „prisidengti“ arba „pasislėpti“. Gėda kyla mums stebint kitus arba esant stebimiems.
S. Freudas teigė, kad vizualinis pasitenkinimas yra susijęs su fiziniais gėdos gestais – išraudimu, nuleistomis akimis, suglebusia kūno poza – kurie yra projektuojami į kitą žmogų.
Šis gėdos aspektas, glūdintis tarp pažeidžiamo savęs ir žvelgiančio į mus iš šalies, tarp paslėpto ir pastebėto, lemia jo išskirtinumą vizualiajame mene.
Tačiau S. Freudas netyrinėjo Rytų kultūrų. Skirtingos Azijos visuomenės yra siejamos su „gėdos kultūra“, kurią įkūnija veido motyvas. Veidas yra labai reikšmingas konfucianistinėse visuomenėse, kuriose individo poelgiai yra nuolat vertinami kitų žmonių. Veidas išreiškia žmogaus orumą, savigarbą, gebėjimą išpildyti visuomenės jam keliamus lūkesčius. Netekti veido reikštų pažeistą individo identitetą arba reputaciją. Žmogus, „netekęs veido“, jaučia gėdą, nuvylęs savo kultūrą, šeimą ar save patį. Viena vertus, šiame kontekste gėda yra susijusi su garbės ir pozityvių pokyčių idėjomis. Antra vertus, tai yra klastingas socialinės kontrolės mechanizmas, kuris naudojasi silpnaisiais per emocionalumo aspektus.
„Šiame kūrinyje, apvyniodama savo veidą kinišku šilku, aš paverčiu žodį „gėda“ kultūriniu simboliu, – sako menininkė. – Kūrinyje gėdą traktuoju asmeniškai ir socialiai. Ji kyla iš mano suvokimo, jog po ilgų gyvenimo Vakaruose metų man nepavyko išsaugoti savo kultūrinio identiteto. Siekdama sustiprinti savo tapatybę, aš maskuoju veidą simboliniu audiniu. Nors mano kolektyvinis identitetas tampa matomas, mano individualumas pasislepia. Taigi, aš tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme „netenku savo veido“. Gėda šiame kūrinyje transformuojasi į gyvą simbolį ant mano kūno ir tampa suvokimo bei negalėjimo ištrūkti įrodymu“.
Menininkės Chun Hua Catherine Dong kūryba jau ne pirmą kartą pristatoma Kaune. Jos 3 valandų performansas „The Double“ buvo pristatytas Kauno bienalėje 2013 m.
Paroda galerijoje veiks iki gruodžio 19 d.
Parodą iš dalies rėmė: Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybės kultūros skyrius.
Mirė prof. dr. Nijolė Lukšionytė
2014 m. lapkričio 28 dieną užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Universiteto bendruomenė liūdi ir užjaučia velionės artimuosius, draugus, bendradarbius.
Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Ežaičiuose, Klaipėdos rajone. 1972 metai baigė Gargždų vidurinę mokyklą. 1977 metais baigė meno istorijos ir teorijos studijas Valstybiniame Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija). 1978–1981 m. studijavo Statybos ir architektūros MTI aspirantūroje. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“ (1993 m. nostrifikuota, patvirtinant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį).
Nuo 1977 iki 2001 metų su nedidelėmis pertraukomis dirbo Lietuvos statybos ir architektūros MTI Architektūros istorijos sektoriuje, iš pradžių jaunesniąją, o po disertacijos gynimo – vyresniąja moksline bendradarbe. Dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX – XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą.
Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo prof. dr. N.Lukšionytė aktyviai įsijungė į paminklotvarkos sąjūdį. Atgimimo laikotarpiu paskelbė keliasdešimt straipsnių apie paveldo vertes ir išsaugojimą populiarioje spaudoje. Nuo 1990 m. aktyviai įsijungė į visuomeninę ir ekspertinę veiklą, susijusią su architektūros paveldo saugojimu: LR Kultūros paveldo departamento architektūros, istorinės-meninės raidos ekspertė (nuo 1990); ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto narė (nuo 1993); Lietuvos dailės istorikų draugijos narė (nuo 1995); Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė (nuo 2002); Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo ekspertė (nuo 2003); Lietuvos mokslo tarybos ekspertė (nuo 2005). Mokslininkė parengė per 80 paveldosauginių ekspertizių, vadovavo istorinių menotyrinių tyrimų, Kauno Žaliakalnio istorinės dalies (U31) apsaugos reglamento rengimui (2002) taip pat su grupe ekspertų paruošė Kauno miesto savivaldybės 1-ojo Žaliakalnio kultūrinio draustinio specialiojo plano pagrindžiamąją dalį: Kultūrinio draustinio teritorijos tyrimai, paveldosauginių verčių nustatymas ir pasiūlymai saugojimui (2007). N.Lukšionytė yra eilės knygų bei mokslinių straipsnių architektūros istorijos bei paveldo tematika autorė ir bendraautorė.
Už aktyvią mokslinę ir visuomeninę veiklą profesorė N.Lukšionytė buvo ne kartą apdovanota:
1984 m. paskirta „Literatūros ir meno” premija už dailės ir architektūros kritiką. 1997-1998 m. – LR aukščiausio laipsnio valstybės stipendija. 2001 m. įteiktas Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyriaus diplomas už architektūros mokslo ir kritikos darbus. 2003 m. Lietuvos dailės istorikų draugijos diplomas už geriausius 2002-2003 m. menotyros leidinius. 2004 m. skirtas LR Kultūros ministerijos padėkos raštas už kultūros vertybių puoselėjimą. 2006 m. Nacionalinė kultūros ir meno premija.
1996 m. N.Lukšionytė buvo pakviesta dėstyti į tuometinį Vytauto Didžiojo universiteto Menų institutą. Eilę metų ji dirbo kaip šio universiteto profesorė ir vyriausioji mokslo darbuotoja. Studentų tarpe ji buvo mėgiama kaip aktyvi ir itin kūrybinga dėstytoja. Jos profesionalumo dėka disertacijas apgynė žinomi menotyros ir architektūros tyrinėtojai.
Pastaraisiais metais kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis buvo aktyviai įsitraukusi į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, iniciavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos profesorė buvo paskendusi savo kūrybinėje ir profesinėje veikloje. Kolegų, studentų ir bendraminčių atmintyje ji išliks kaip ryžtinga, kūrybinga ir stebinanti profesiniais atradimais asmenybė. Džiaugiamės galėję mokytis ir dirbti greta.
Vytauto Didžiojo universiteto ir Menų fakulteto bendruomenė
Linos Preišegalavičienės daktaro disertacijos gynimas
Lapkričio 28 d. 13 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7–207, Kaunas) bus ginama Linos Preišegalavičienės daktaro disertacija tema „Interjeras tarpukario Lietuvoje: veiksniai, formos, tendencijos (1918-1940 m.)“ (humanitarinių mokslų sritis, menotyra 03 H).
Daugiau informacijos apie disertacijos gynimą rasite šiame apraše.
Diskusija „Šiuolaikinis menas = Atėjau, pamačiau, (ne)supratau”
Lapkričio 19 d., trečiadienį, 18 val., VDU didžiosios salės fojė (S. Daukanto g. 28) vyks diskusija „Šiuolaikinis menas = atėjau, pamačiau, (ne)supratau“ su R. Zemkausku, B. Letukaite, A. Areima, V. Vitkiene, I. Savickaite ir V. Tamoševičiūte.
Šiuolaikinis menas kelia vis daugiau klausimų žiūrovui: kas tai, kam tai skirta ir kokia viso to esmė? Žmogus, stebėdamas menininko pasirodymą (performansą, spektaklį ar šokį) vis dažniau susiduria su provokuojančiomis meninės išraiškos priemonėmis, tokiomis kaip nuogas kūnas, savęs žalojimas, lytiniai aktai ir kita. Įdomu, kodėl pasirenkamos tokios nesubtilios, drąstiškos ir dažnai vulgarios priemonės koncepcijai perteikti? Pagaliau, ar tik intelektualas geba tokį meną suprasti ir perskaityti provokuojančiame kūrinyje užslėptą potekstę?
Kviečiame prisijungti prie viešos diskusijos, kurioje žiūrovas (diskusijos dalyvis) ir meno atstovas (pašnekovas) betarpiškai susitiks vienas su kitu.
Virginija Vitkienė (menotyrininkė, Kauno Bienalės vadovė),
Diskusiją ves: Julijus Grickevičius
Galerija „101“ pristato: Yotaro Niwa (JP/DE) ir Shannon Novak (NZ) parodos
2014 m. lapkričio 11 d., antradienį 17 val. VDU Menų galerija (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į dviejų užsienio menininkų parodų atidarymą.
Galerijos erdves užpildys japonų kilmės menininko Yotaro Niwa instaliacija „Inidividual, Indivisible and Non-transferable Digressions“. Šiuo metu Vokietijoje gyvenantis menininkas kuria skulptūros, fotografijos ir kitų medijų srityse. Kaune menininkas kuria vietos specifikos intaliaciją, paremtą asmeniniais patyrimais naujame mieste.
Parodos kūrimą Yotaro Niwa traktuoja kaip praktinį tyrimą, kurio metu jam rūpi pažinti vietos kultūrinį kontekstą, kasdienės aplinkos daiktus, jų santykį su vieta ir laiku. Menininko instaliacijos paremtos chaotiška estetika, jo kūriniuose daug tarpusavyje nesusijusių objektų, kuriuos susieja bendra erdvė. Menininkas ieško naujų erdvinės ir skulptūrinės išraiškos būdų, nes jo paties teigimu, „slegia šiuolaikiniai erdviniai kūriniai, paremti banaliomis idėjomis arba kūrybos metodais, kurie nėra nei malonūs akiai, nei gilūs turinio prasme“.
Antrasis galerijos pristatomas menininkas iš Naujosios Zelandijos – Shannon Novak. Novak kuria naujųjų medijų meną, pasitelkdamas inovatyvius, interaktyvius sprendimus ir išmaniąsias technologijas. Projektą, eksponuojamą galerijos prieigose, sudaro keturi interaktyvūs videokūriniai. Parodos pavadinimas „Common Time“ apibūdina populiariausią keturių ketvirtinių metrą muzikoje ir yra dedikuotas garsiam Naujosios Zelandijos kompozitoriui Arthur Thomas Myers. Žiūrovai kviečiami prisidėti prie šio kūrinio, panaudojant savo išmaniuosius prietaisus. Nuskenavus kiekvieną kūrinį su specialia išmaniųjų prietaisų programėle, prietaiso ekrane sugeneruojamas vaizdas ir garsas, papildantys eksponuojamus videokūrinius. Projekte vaizduotę žadina užuominos į kitas dimensijas, slypinčias už regimosios tikrovės.
Abi parodas galima aplankyti iki 2014 m. lapkričio 21 d.
Mokslinė konferencija „Tarpdisciplininiai visuomenės grupių tyrimai“
Lapkričio 6 d., VDU Menų fakulteto dėstytojai konferencijoje „Tarpdisciplininiai visuomenės grupių tyrimai“ pristatė savo atliekamus tyrimus bendruomeninių ir bendruomenėmis paremtų menų lauke.
Taip pat buvo atidarytos parodos:
Tarpdisciplininio meno projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys. Draugiška zona #5“ paroda. 2014, Šančiai.
Kuratoriai: Ed Carroll ir Vita Gelūnienė. Projektas sukurtas bendradarbiaujant su „[Ne]matomų bendruomenių” tyrimų grupe.
Fotografijų paroda. „(Sub)kultūros“ – Tomas Pabedinskas; „Grupės ir aplinkos“ – Gintaras Jaronis, Agnė Kalėdienė, Tadas Juras (VDU Kultūros tyrimų centro archyvo ekspozicija).
Vardinių prof. B. Vaškelio stipendijų konkurso nugalėtojai
Konkursinė komisija, peržiūrėjus aštuonių kandidatų paraiškas, vardines prof. Broniaus Vaškelio stipendijas skyrė šiems studentams:
3. Miglei Munderzbakaitei (Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.)
Lietuvių literatūros katedros studentams:
