Pasivaikščiojimai po medinį Kauną: Kauno miesto medinės architektūros maršrutai
Šių metų spalio 21 d. Juozo Zikaro memorialiniame muziejuje vyko Lietuvos kultūros tarybos finansuojamo projekto „Pasivaikščiojimai po medinį Kauną: Kauno miesto medinės architektūros maršrutai“ pristatomasis renginys. Projektą vykdo Vytauto Didžiojo universitetas. Projekto vadovė Asta Raškevičiūtė bei prie jo įgyvendinimo prisidėję: dr. Ingrida Veliutė, Rytis Mekiša, Laura Rimkutė, Aistė Dičkalnytė ir kt., medinės architektūros entuziastus supažindino su pagrindine projekto idėja ir tikslais. Susirinkusiai auditorijai pristatyti trys Kauno mikrorajonai – Panemunė, Žaliakalnis ir Žemieji Šančiai. Būtent šiose teritorijose sukurti skaitmeniniai medinės architektūros maršrutai, kuriuos galima rasti duomenų bazės www.archimede.lt skiltyje „maršrutai”. Paskaitos dalyviai supažindinti su mikrorajonų istorija, vystymosi išskirtinumais, ten vyraujančia medine architektūra bei jos ypatybėmis.
Virtualaus maršruto Žaliakalnyje kertinis akmuo – mediniai namai, kuriuose XX a. pirmoje pusėje gyveno Kauno inteligentai, kūrėjai, visuomenės veikėjai, Lietuvoje puikiai žinomos bei šalies vardą garsinusios asmenybės – Juozas Gruodis, Jonas Šileika, Matas Šalčius ir kiti. Tarpukariu Panemunė garsėjo kaip kurortas, todėl maršrute pristatomi mediniai vasarnamiai, vilos. Taip pat apžvelgiami rajono pagrindinė Vaidoto g. mediniai namai. Žemųjų Šančių maršrutą sudaro mediniai XIX a. geležinkeliečių, kariškių namai bei XX a. pr. sodybiniai nameliai. Maršrutai papildyti pastatų fotofiksacijomis, namų brėžiniais, ikonografine medžiaga. Pristatant maršrutus dėmesys skirtas patogiausiam keliavimo būdui: jis pasirinktas atsižvelgiant į esamą mikrorajono infrastruktūrą, atstumą. Tačiau svarbiausia projekto idėja, jog virtualūs maršrutai suteikia galimybę susipažinti su mediniu Kauno paveldu neišeinant iš namų.
Paskaitą apie Kauno miesto medinės architektūros maršrutus vainikavo ekskursija mediniame J. Zikaro name, kurios metu dalyviai supažindinti su namo istorija, architektūra (interjero ir eksterjero elementais), išgirdo daug įdomių faktų apie garsųjį skulptorių. Ekskursija pratęsta Žaliakalnyje, kur auditorija supažindinta su konkrečiais medinės architektūros pavyzdžiais. Ekskursijos metu daug dėmesio skirta geriems ir blogiems medinio paveldo tvarkymo pavyzdžiams.
Paskaitų ciklas skirtas kūrybinio verslo vystymui
Š.m. spalio ir lapkričio mėnesiais Anykščių menų inkubatoriuje – menų studijoje (J. Biliūno g. 53, Anykščiai) paskaitų ciklas skirtas kūrybingiems asmenims, kultūros, verslo atstovams norintiems įgyti žinių apie kūrybinio verslo vystymą.
Diskusija apie Kauno senamiesčio istoriją
Spalio 16 d., penktadienį, 17 val., paskutinę parodos “Senamiesčio atmintis Romualdo Požerskio fotografijoje” dieną kviečiame į diskusiją apie Kauno senamiesčio istoriją. Diskusijoje dalyvaus fotomenininkas Romualdas Požerskis, miesto istorijos entuziastas, architektas Jurgis Rimvydas Palys, fotografijos istorikas Tomas Pabedinskas ir parodos kuratorė Daiva Citvarienė. Į pokalbį kviečiami įsijungti visi, norintys pasidalinti savo atsiminimais apie Kauno senamiesčio istoriją. Diskusija vyks VDU menų galerijoje “101″, Muitinės g. 7.
Autobusų ir sunkvežimių dundėjimas, purvinų vaikų išdaigos nykstančių namų griuvėsiuose, čia pat po langais tekantis Nemunas su visomis vandens vilionėmis, vaikiškų šūksnių nulydima moteris su juodu raiščiu ant nosies – toks Kauno senamiestis užfiksuotas R. Požerskio fotografijose, tokį jį prisimena vis dar didelė dalis miestiečių.
Neatpažįstamai pasikeitusios senamiesčio gatvės, išnykę ar negrįžtamai suardyti kiemai, dingę šio miesto kvartalo gyventojai, o su jais – ir to laiko senamiesčio gyvenimo būdas. Šiame pokalbyje bus prisiminta vieno gražiausių miesto kvartalų praeitis, svarstoma, ko praeitis gali išmokyti, o kartu – diskutuojama apie galimus Kauno senamiesčio ateities scenarijus.
Daugiau R.Požerskio Kauno senamiesčio fotografijų ir išsamesnį pokalbį su fotomeninku galima rasti Kauno atminties archyve www.atmintiesvietos.lt.
Kauno bienalės leidinio pristatymas Žilinsko galerijoje
Spalio 3 d., M.Žilinsko dailės galerijoje Menų fakulteto dėstytoja dr. Daiva Citvarienė pristatė savo sudarytą jubiliejinei 10 – ajai Kauno bienalei skirtą leidinį “Šiuolaikinio meno bienalė kaip specifinės vietos atvejis: lokalumas prieš globalumą / Contemporary Art Biennial as a Site Specific Event: Local versus Global”.
Leidinio pristatyme dalyvavo vienas straipsnių autorių, Europos meno pasaulio žvaigždė – Liverpulio bienalės įkūrėjas, daugiametis Tate Liverpool direktorius, 2017 m. Folkestone’o bienalės kuratorius Lewisas Biggsas.
Šis leidinys – tai parankinė knyga visiems, besidomintiems šiuolaikine kuratoryste ir naujausiomis tarptautinių meno parodų tendencijomis.
Dalinamės ištrauka iš Lewiso Biggso teksto “Bienalės: ateities muziejai, eksploatuojantys globalumą dėl lokalumo” :
“Ypač įprotis kviesti kuratorių „žvaigždę“ (ar bet kokį kuratorių, aktyviai nedalyvaujantį vietovės, kurioje vyksta paroda, gyvenime) yra kontraproduktyvus: taip galima sukurti parodą, kuri įdomi minimo kuratoriaus draugams ir globėjams (įskaitant ir tuos menininkus, kurių darbus šis kuratorius visada eksponuoja), bet tai nebus gerai pagrįsta paroda, t. y. tokia, kuri lygiai kalbėtų ir išsilavinusiai vietinei publikai, ir kultūriniams turistams / tarptautinio meno cognoscenti (žinovams). Kai kuruoti samdoma „žvaigždė“, investicija į kuratoriaus darbą daugiausia naudos atneša jam pačiam, pagreitina jo karjerą, bet neprisideda prie menui reikalingos lokalios ekologijos raidos (menininkų, galerijų, kolekcininkų, kuratorių, archyvų, meno mokyklų, studijų kompleksų, rezidentūros programų ir t. t.).
Bet kuri galerija, kurioje įvyko „žvaigždės“ kuruojama paroda, po tokios parodos pajus apimantį praradimo jausmą: tai, kad ryšiai tarp kuratoriaus ir „jų“ menininkų seka paskui kuratorių, išvykstantį atlikti kitos užduoties į kitą šalį. „Svečių sąrašas“ išlieka kuratoriaus adresų knygutėje. Nei menininkai, nei svečiai neužmezgė nuolatinio ryšio su vieta, kurioje paroda vyko.
Kontrargumentas tam – kuratoriai žvaigždės reikalingi dėl jų reklaminio svorio, nes žiniasklaida ignoruos parodą, kurios nepristato įžymybė. Tai yra teisingas žiniasklaidos supratimas (ji dažniausiai negali vertinti nieko kito, išskyrus pardavimo kainas ir įžymybių statusą), bet neteisingas požiūris į meną. Geras menas geba sukurti savo paties reklaminę vertę. Investuokite į meną ir, jei jis pakankamai geras, žiniasklaida nebus pajėgi jo ignoruoti. Jei reikia, dalį rinkodaros biudžeto investuokite į geresnį meną – jeigu menas pakankamai geras, jis garsins pats save ir jam nereikės reklamos. (…)
Taigi 2000–2011 m., kol buvau Liverpulio bienalės meno vadovas, sukūrėme keletą veikimo principų, siekdami išvengti kuratoriaus „žvaigždės“ sistemai būdingo išlaidumo ir norėdami užtikrinti investavimą į vietos meno ekologiją – tam, kad mūsų parodos vertę lygiai įvertintų ir Liverpulį aplankantys menininkai bei meno mėgėjai, ir tie menininkai bei meno mėgėjai, kurie čia gyvena nuolat. Skirtingais metais būta variacijų, kaip šiuos principus taikėme, nes įvairiais būdais juos tikrinome.
1. Vietinių kuratorių vizija ir įgyvendinimas. Primygtinai reikalavome, kad parodos bei jos renginių programos tyrimo ir ypač naujų meno kūrinių realizacijos imtųsi vietiniai kuratoriai. Tai reiškė, kad santykis su menininku yra „išlaikomas“ vietoje, o per kuratorių menininkai įgyja tam tikrą supratimą apie galimą (naują, kitokią) savo darbų publiką. Šio metodo vertė ypač išryškėjo, kai menininkas nesugebėdavo laiku užbaigti savo darbo parodai – tas darbas galėjo būti rodomas vėliau toje pačioje vietoje kitame kontekste. Pavyzdžiui, Yangui Fudongui buvo pavesta sukurti „Arti jūros“ 2002 m. Liverpulio bienalei, bet darbas nebuvo pabaigtas laiku, todėl ši dabar pasaulyje garsi instaliacija pirmą kartą buvo parodyta 2003 m. per naujo FACT centro atidarymą Liverpulyje.
2. Bendradarbiaujanti kuratorystė. Primygtinai reikalavome, kad kuratoriai bendradarbiautų temos traktavimo klausimu, reguliariai susitikdami patikrintų savo idėjas ir pasiūlymus bendroje grupėje su kitais kuratoriais. Kuratoriai nemėgsta pagrįsti savo pasirinkimų ir yra linkę labai slėpti savo kontaktus, nes šie dažnai susiję su karjeros raida ateityje. Tarpusavio vertinimas užtikrina, kad kuratoriai yra pasirengę aiškiai artikuliuoti priežastis, dėl kurių pasirinko menininką ar darbą (tai svarbu žiniasklaidai ir publikai), ir taip pat išlaiko sutelktą jų dėmesį į renginį, o ne į savo ateities karjerą ar santykius su komercinėmis galerijomis ir kt. (tai, kas paprastai juos blaško ir neleidžia susikaupti prie renginio ir jo publikos).
(…)”.
Apie tekstų autorius:
Lewis Biggs – nepriklausomas tarptautinių parodų kuratorius, Viešojo meno instituto organizacinio komiteto pirmininkas. Daugiametis „Tate Liverpool“ direktorius. Biggsas yra vienas iš Liverpulio bienalės steigėjų, ilgametis jos meno vadovas bei generalinis direktorius.
Nicolas Bourriaud – daugelio tarptautinių parodų kuratorius, rašytojas, teorinių darbų apie šiuolaikinį meną autorius, 2015 m. Kauno bienalės parodos “Gijos: fantasmagorija apie atstumą” kuratorius.
Marieke van Hal – meno istorikė, Bienalių fondo steigėja ir direktorė, Europos bienalių tinklo steigėja, ilgametė „Manifesta“ ir kitų bienalių bendradarbė.
Michaela Ott – Hamburgo dailės akademijos profesorė, daugelio knygų meno ir filosofijos temomis autorė.
Eugen Rădescu – vienas iš Bukarešto bienalės direktorių.
Skaidra Trilupaitytė – meno ir kultūros istorikė, daugelio tekstų apie kultūros ir urbanistinę politiką autorė.
Virginija Vitkienė – menotyrininkė, meno istorikė, kuratorė, Kauno bienalės meno vadovė.
Leidinio sudarytoja Daiva Citvarienė – menotyrininkė, kuratorė, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja, projekto www.atmintiesvietos.lt vadovė.
Menų fakulteto pirmakursių vakaras
Rugsėjo 30 dieną 17 val. VDU teatre (Daukanto g. 27) vyks Menų fakulteto pirmakursių susipažinimo vakaras, kurio metu tradiciškai vieni kitiems prisistato skirtingų bakalauro studijų programų (Kūrybinės industrijos, Mados dizainas, Menotyra, Muzikos produkcija, Naujųjų medijų menas, Vaidyba) studentai.
Jauniems kino kritikams – mokymai
Kauno kino centras „Romuva“ ir Vytauto Didžiojo universitetas kviečia kinu besidomintį jaunimą (nuo 16 iki 21 metų amžiaus) užpildyti anketą ir spalio 3-4 dienomis dalyvauti nemokamuose mokymuose Kaune, o po mokymų su bendraminčiais burtis į „Gero kino klubą“. Dalyvių anketos priimamos iki rugsėjo 25 d. 23 val.
Pasiūlymas skirtas 16-21 m. amžiaus žmonėms, dievinantiems kiną, besidomintiems kino pasaulio kūrėjais ir žvaigždėmis, sekantiems ryškaus kino premjeras ir turintiems nuomonę apie rodomus autorinio kino filmus.
Mokymus ves Timūras Augucevičius, Rytis Zemkauskas, Antanas Gluskinas, Linas Mikuta, Gediminas Jankauskas, Tomas Genevičius, Jolita Linkevičiūtė, Inga Lebrikaitė.
Renginio organizatoriai pažymi, kad šiandien, kai sukuriama tiek daug filmų, norisi iš jų pasirinkti gerą ir įdomų – būtent tai padaryti padės naujasis projektas „Jaunasis kino kritikas“, kuris sieks populiarinti kino kūrinius, rodomus Kaune.
Pirmoji projekto dalis suburs 16-21 m. jaunuolius iš Kauno apskrities, pakviesdama dalyvauti nemokamuose mokymuose. Mokymai kino bei jo recenzavimo tema vyks spalio 3-4 dienomis; juos ves ne tik žinomi kino srities žmonės Lietuvoje, bet ir televizijos ir komunikacijos specialistai. Po mokymų jaunimas bursis į kino kritikų klubą „Romuvoje“, kur recenzuos įvairius filmus, o recenzijas talpins internetiniame dienoraštyje „Kinas Kaune“. Siekiant kūrybiškumo ir saviraiškos laisvės, jaunimas kurs recenzijas, kurios bus ne tik rašytinės, tačiau taip pat filmuotos, fotografuotos ar pateiktos kitomis, šiuolaikiškomis formomis. Geriausių recenzijų autoriai turės galimybę varžytis dėl publikacijų meno portaluose ir savaitraščiuose.
Tikimasi, kad šis projektas bus efektyvi kino sklaida tarp jaunimo ir kitų kinomanų.
Projekto organizatorius – Kauno kino centras „Romuva“, pagrindinis partneris – Vytauto Didžiojo universitetas. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Platesnė informacija:
Gintarė Žaltauskaitė
gintare.zaltauskaite@kcromuva.lt
Mob. Tel. 8 670 91 255
komunikacijos koordinatorė Kauno kino centre „Romuva”
ir projekto „Jaunasis kino kritikas” vadovė
Kauno kino centras „Romuva”
Laisvės al. 54, Kaunas
www.kcromuva.lt
www.facebook.com/kinasromuva
www.facebook.com/kinaskaune
Vieša paskaita apie teatro ir žiūrovo santykių raidą
Rugsėjo 16 d. (trečiadienį) 9.00 val. 207 a. (Muitinės g. 7) atvirame Menų fakulteto Tarybos posėdyje vyks Teatrologijos katedros profesorės dr. Jurgitos Staniškytės vieša paskaita „Pavojingi ryšiai: teatro ir žiūrovo sąveikos tyrimų apžvalga”.
Rimanto Plungės paroda Zagrebe.
Rimantas Plungė pristatė parodą „Mimetic” Zagrebe, Kroatijoje.
Apie parodą doc. dr. Remigijaus Venckaus teigia: R. Plungė ilgą laiką kūrė tapybą ir daugiausiai koliažą. Šios kūrybinės strategijos jis ir šiandien neatsisako net fotografijoje gvildendamas klausimą apie asmens vietą pasaulyje. Labai drąsiai artikuliuodamas asmeninį kasdienio gyvenimo patyrimą R. Plungė į visumą jungia kasdienius paprastus ir išskirtinai svarbių įvykių atvaizdus bei formuoja asmeninę mitologiją. „Skaldydamas“ vaizdą jis sprendžia būties dilemą taip atlikdamas savojo „Aš“, „kito“ ir „subjekto“ ryšių analizę. Galiausiai, kaip sprendimo rezultatą jis žiūrovui demonstruoja nuotraukas kuriose viskas atrodo labai suobjektinta, t. y. perkelta į mirties šešėlį. […] R. Plungės paroda – tai diskusijai ir interpretacijai atvira kūryba; tai kantrių ir nuoseklių fotografijos medijos tyrinėjimų rezultatas. Kiekviena autoriaus paroda tarytum naujai kartoja menui svarbius klausimus: ką dar gali pasakyti atvaizdas apie subjektą, apie vietą, kurioje egzistuoju, apie tapatybę, kurios iki galo nesuvokiu ir kuri niekada nebūna stabili? […] Žvelgdamas į kūrinius susidarau keistą įspūdį, neva mąstymas egzistuoja pačioje nuotraukoje. Atrodo, kad jos pačios (nuotraukos) savarankiškai gyvena ir viešina vidinius savosios erdvės koordinatėse įspraustų daiktų santykius. Visi šie kintantys santykiai – tai kitas pasaulis pasakojantis apie tą tikrovę, kurioje aš (arba žiūrovas) dabar egzistuoja, arba bent jau neseniai buvau ir nieko ypatingo nepastebėjau. Nuotrauka – tai lupa, kuri atverdama pasaulio detales ne tik jas priartina prie mano regos organo, ne tik sujaudina, bet ir išgąsdina.
Nauja menų fakulteto dekanė – prof. Jurgita Staniškytė
VDU Senato posėdyje (2015-06-25) Senatas rektoriaus teikimu slaptu balsavimu patvirtino universiteto fakultetų dekanus ir kitų akademinių padalinių vadovus. VDU Menų fakulteto dekane patvirtinta prof. dr. Jurgita Staniškytė – menotyros mokslų daktarė, MF Teatrologijos katedros profesorė ir vedėja.
Prof. dr. Jurgita Staniškytė studijavo VDU Menų fakultete ir Nortvesterno universitete (JAV). Nuo 1998 m. dėsto VDU, taip pat ir kituose Lietuvos bei užsienio universitetuose. 2001-2002 buvo Fulbright stipendiatė. 2002 m. VDU apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Stažavosi Ilinojaus, Kolumbijos, Jeilio ir Londono Metropoliteno universitetuose. Lietuvos mokslo tarybos Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto narė (nuo 2013) m.) ES Jungtinio programavimo iniciatyvos (JPI) „Kultūros paveldas ir globaliniai pokyčiai – nauji iššūkiai Europai” Valdymo komiteto narė (nuo 2014). Kelių mokslo monografijų autorė, paskelbusi keliasdešimt straipsnių Lietuvos bei tarptautiniuose mokslo ir kultūros leidiniuose, aktyviai dalyvauja tarptautinėje mokslo veikloje. Įvairių ekspertinių ir profesinių organizacijų narė, mokslo ir meno projektų dalyvė. Mokslinių interesų sritys – modernizmas ir postmodernizmas šiuolaikiniame Lietuvos teatre; šiuolaikinės kultūros performatyvumo tyrimai; kultūrinės plėtros projektų valdymo ypatumai ir kultūros institucijų komunikacija.
SOS Neris
Architektūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros lektorė dr. Jolita Butkevičienė;
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Menotyros katedros vedėja Jūratė Tutlytė
Balandį buvo pradėtos „mįslingos“ 8 metrų apsauginės dambos, už kurios turėtų kilti daugiabučių kvartalas, statybos unikalioje Kauno vietoje dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante. Detalusis planas, kuriame buvo numatytas mažųjų laivų uostas, 194 m ilgio krantinė ir komercinės paskirties patalpų zona, nesutampa su šiandien bendrovės „YIT Kausta“ realizuojamu projektu. Krantinė, dėl kurios statybų jau dabar upės vaga yra susiaurėjusi, virsta stačiu betoniniu šlaitu su 3 takeliais ir 1 laipteliais. Po keleto viešų architekto Audrio Karaliaus laiškų ar dėl sutapimo žemsiurbė, kasusi upėje be savivaldybės leidimo, iš Neries akvatorijos dingo. Šis komentaras ne apie kaltųjų paieškas, o apie visuomenę, kurioje verslas savo interesus gina aktyviau nei intelektualai apeliuoja į viešo intereso pažeidimą.
Krantinės sutvarkymas negali užkirsti fizinių ir vizualinių ryšių su Neries upe ir kartu senamiesčiu, o priešingai – privalo juos sukurti. Atsižvelgiant į technines galimybes, krantinė turi būti tvarkoma plačiomis terasomis, kuriose skirtingais metų laikais gali vykti įvairiapusė veikla. Turėtų būti sukurta galimybė šiltuoju periodu kuo arčiau vandens įrengti lauko kavines, organizuoti kultūrines, menines, sportines akcijas, suteikti žmonėms galimybę patogiai kojas pamerkti į vandenį. Vietos patrauklumą didintų mažų laivelių prieplaukos, vandens transporto nuomos galimybė, laivelis, kursuojantis iš senamiesčio į Vilijampolės krantinę. Tinkamai apšvietus kairiojo kranto istorinius objektus, krantinė ir šaltuoju metų laiku taptų viena patraukliausių teritorijų mieste. Senamiesčio panoramos ir upės teikiamą vizualinę vertę privalu išnaudoti kultūrinėms ir rekreacinėms vertėms kurti.
Upės – miesto atsiradimo, augimo, o kartais žlugimo priežastis
Įgyvendinus dabartinį planą, Neries upė bus visiškai išstumta iš Kauno gyvenimo. Kadangi Nemunas jau yra beveik izoliuotas nuo miesto, išskyrus Panemunę ir dalį Šančių, kur plėtojama gamtinė-rekreacinė veikla, bus prarasta paskutinė galimybė atkurti urbanistinius ryšius su upe. Čia pravartu priminti, kad miestas, kaip žmonijos civilizacijos reiškinys, visada glaudžiai susijęs su vandeniu. Upės, jūros, ežerai ar kiti vandens ištekliai yra neatskiriama miesto tapatybės dalis, jo atsiradimo, augimo, kartais ir žlugimo priežastis. (Tai nereiškia, kad reikia bijoti biblijinio, viską naikinančio Neries upės potvynio, kurį sutramdyti gali tik betoniniai šlaitai.)
Upės nuo pat Kauno įkūrimo (1408 m.) tapo viena svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių arterijų, jų dėka Kaunas tapo lygiaverte Vakarų Europos miestų tinklo ląstele. Prekybos, kultūrinių idėjų apyvartos kelias lėmė urbanistinį, architektūrinį, kultūrinį miesto savitumą. XIX a. geležinkelis sumenkino upės, kaip transporto arterijos, svarbą, tačiau XX a. tarpukariu buvo sėkmingai plėtojamos pramoginės-rekreacinės vandens panaudojimo galimybės. Taigi daugiau kaip 550 metų laivai Kaune buvo neatskiriama miestovaizdžio dalis.
Sovietmečiu prasidėjo planinga, miestą visiškai skurdinanti, atskyrimo nuo upių veikla. Palemone, Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Žemojoje Fredoje prie Nemuno ir Neries įkurtos uždaros pramoninės teritorijos, upės paverstos gamybos atliekų surinkimo vietomis. Iš centro iškeltas uostas ir visos prieplaukos. Teritorijose, kurios nenaudotos gamybai, ilgainiui nutiestos gatvės, atkertančios upes nuo miesto (Karaliaus Mindaugo pr., Jonavos g., Neries krantinės g., Marvelės g.). Į upių izoliavimą sutelkta veikla toliau plėtojama ir nepriklausomybės metais.
Taigi, abiejų upių ryšiai su Kauno miesto urbanistinėmis struktūromis ir miestiečiais beveik sunaikinti sovietmečiu. Priešais senamiestį esantis Neries krantinės ruožas yra vienintelė vieta, kur tuos ryšius dar galima atkurti. Iš mums rūpinčio dešiniojo kranto atsiveria vizualiai patrauklus miestovaizdis, kuriamas svarbiausių miesto tapatybę išreiškiančių architektūros objektų ir turintis vieną svarbiausių gamtinių vertybių – upę.
Akivaizdu, kad miesto tapatumas nėra baigtinis reiškinys, tačiau šiuolaikinės demokratinės visuomenės stengiasi išsaugoti, išryškinti ir naujai interpretuoti esminius, seniausius istorinius klodus atskleidžiančius aspektus. Priešais senamiestį esanti Neries krantinė turi didelį šiuolaikinės miesto kultūros sklaidos potencialą, bent iš dalies užtikrinantį Kauno kaip upių miesto tapatumo išsaugojimą. Todėl kyla klausimai, ar Kaunas vis dar yra miestas dviejų upių santakoje, ar čia telkšo tiktai du susisiekimą apsunkinantys kanalai? Neries krantinės pavertimas sunkiai įveikiamais betoniniais įtvirtinimais su siauru, pavieniam praeiviui skirtu takeliu visiškai nuskurdins miestovaizdį, o svarbiausia – iš Kauno miesto tapatumo galutiniai ištrins upes.
Interesai: tarp viešo ir privataus
Tokioje situacijoje kaip ši atsakymas yra labai paprastas, jei jau nesigilinti į kitas to priežastines istorines, sociokultūrines aplinkybes. Privatus interesas šiuo atveju laimi didžia dalimi dėl to, kad jo vykdymo ir tvirtinimo procese viešumo nebūta nei kvapo…
Niekas ne tik neklausė visuomenės, ką ji apie tai mano, nei ko ji nori ar apie ką svajoja. Dar daugiau – daug kas nuo jos tiesiog yra slepiama. Projektų vydymo ir tvirtinimo valdininkų koridoriuose kultūra, o tiksliau nekultūra, peržengia visas įmanomas ir neįmanomas ribas. Šiuo atveju sprendimas dėl projekto buvo priimamas nuslėpus tai net nuo KAUET (Kauno architektūros ir ekspertų tarybos), ką jau kalbėti apie eilinį savo miestu susirūpinusį kaunietį.
Būkime atviri iki galo ir vadinkime dalykus tikraisiais vardais. Pirma, tai yra savotiškas nusikaltimas prieš Kauno bendruomenę, kuri lieka nežinioje, ir yra painiojama, jei ne kvailinama, tokio strategiškai miestui svarbaus objekto kaip šis klausimais. O antra, tai yra akivaizdus tarptautinės Orhus konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2001 m., pažeidimas. Ši Jungtinių Tautų konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę užtikrinti „teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje” (Konvencijos 1 straipsnis).
Kauno Santakoje statomo gyvenamojo kvartalo projekto ir apsauginės dambos tvirtinimas gabalais bei visa jo užkulisinė detektyvinė istorija liudija apie akivaizdų nenorą užmegzti atviro pokalbio nei su visuomene, nei su ekspertais. Tai sukuria prielaidas neskaidrumui bei galimai slaptiems privataus intereso kėslams. Šioje istorijoje apmaudu yra ne tik tai, kad projekto kokybė yra taip toli nuo pasaulinių miestų prie upių plėtros tendencijų, siekiančių „išrėdyti“ centrines krantines iš betono pančių, bet ir dėl privataus intereso trumparegiškumo. Juk rūpestis ir gebėjimas suderinti viešą ir privatų interesus yra galingas raktas taip pat ir į komercinę projekto sėkmę, jau nekalbant apie kitas simbolines, pridėtines vertes, pavyzdžiui, pozityvaus vietos naratyvo radimąsi, kas, tikėtina, galėtų itin efektingai pasitarnauti ir projekto viešųjų ryšių kampanijoms.
Norisi tikėtis, kad sutelkus visas valingas suinteresuotos bendruomenės ir valdininkų pastangas vis dėlto pavyks projektą sustabdyti ir jį patobulinti atsižvelgiant ir į visuomenės poreikius. O štai su verslo ar privataus intereso trumparegiškumu, matyt, teks dar kurį laiką dorotis, kol tai įgaus bent kiek labiau atsakingą, į darnią plėtrą ar mąstymo ekologiją orientuotą dimensiją.
