Menotyrininkės dr. Sigitos Samuolienės (1942-2014) archyvas VDU bibliotekoje
Į VDU bibliokteką buvo perduotas buvusios Menų fakulteto dėstytojos, menotyros daktarės Sigitos Samuolienės (1942-2014) archyvas. Jame esantys rankraščiai bus vertingi Lietuvos senųjų epochų meno, ypač baroko tyrinėtojams. Archyvo perkėlimu iš menotyrininkės namų į VDU pasirūpino mūsų fakulteto absolventė, menotyrininkė Nomeda Repšytė, palaikiusi draugišką ryšį su buvusia dėstytoja. Dėkojame Nomedai.
Dailėtyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Sigita Julija Samuolienė (Apšegaitė) gimė 1942 m. liepos 14 d. Kupiškyje 1948–1952 m. mokėsi Kauno 13-joje pradinėje, 1952–1958 m. – Kauno S. Nėries vidurinėje mokyklose, 1960–1965 m. studijavo Kauno Medicinos institute, 1969–1975 m. – Leningrado Tapybos, skulptūros ir architektūros institute. 1989 m. suteiktas humanitarinių mokslų daktarės vardas. Parašė apie 100 straipsnių įvairiais meno klausimais, apie 50 mokslinių tiriamųjų darbų, kurie remiasi archyvine ir ikonografine medžiaga.
Naujų skulptūrų vizijos – toliau kasamos duobės reprezentaciniame Vilniaus veide
2018 metais minėsime Lietuvos valstybingumo šimtmetį. Dar 2013 metais buvo sudarytos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo valstybinės programos projekto rengimo darbo grupės, turinčios iki minėjimo nuveikti daugybę darbų, tarp jų – ir nuspręsti, kokios asmenybės bus įamžintos skulptūrose Lietuvoje.
Mažėjant laiko įgyvendinti projektus, diskusijos apie tinkamus paminklus vis aktyvėja ir aštrėja, siekiant paskubinti procesus bei pasinaudoti greito sprendimo priėmimo būtinybe. Tai ypač jaučiama Vilniaus mieste, kuriame vis dar atvira Lukiškių aikštės žaizda, bei po specialistų ir plačiosios visuomenės prieštaravimų nekinta paminklo Jonui Basanavičiui pasiūlymai, inicijuojami privačių asmenų lėšomis.
Situacija, egizistuojanti ir kituose Lietuvos miestuose, kelia aktualius klausimus: kaip paminklai formuoja reprezentacinį miesto veidą? Kas turėtų spręsti dėl paminklų statybos? Kokios problemos iškyla vertinant tam tikrus naujus reprezentacinius projektus ir kaip jas spręsti?
Nuo 1999 metų net keturis kartus nepavykę bandymai suformuoti Lukiškių aikštės viziją rodo įsisenėjusias problemas miesto architektūrinės ir urbanistinės reprezentacijos diskurse. Paskutinis buvo 2012 metais Kultūros ministerijos paskelbtas Lietuvos laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštės Vilniuje meninės idėjos projektų konkursas. Jame 2013 metais nugalėjęs Vidmanto Gylikio, Vytenio Hansellio, Ramunės Švedaitės projektas „Tautos dvasia“ taip ir nebuvo pradėtas įgyvendinti, sulaukus prieštaravimų iš Vilniaus savivaldybės, Vyriausybės, bei, kaip paaiškėjo, didelę įtaką turinčių patriotinių nevyriausybinių organizacijų.
Šiemet Seimo pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės balandžio mėnesį išplatintame pranešime Seimui teigiama, jog „išrinktųjų tautos atstovų pareiga yra įsiklausyti į visuomenės nuomonę ir vykdyti jos valią. Lietuvos patriotinės nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios laisvės kovotojams ir gynėjams, politiniams kaliniams ir tremtiniams, kitiems nuo totalitarinių režimų nukentėjusiems Lietuvos piliečiams, yra aiškiai išreiškusios savo poziciją dėl Lukiškių aikštės memorialo. Jų teigimu, Kultūros ministerijos 2012 m. pabaigoje organizuotas konkursas paminklui „Per amžius kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“ sukurti tapo „pasityčiojimu iš kilnios idėjos“ dėl pasirinkto paminklo-abstrakcijos „Tautos dvasia“.”1
Jau daug metų vykstantis ir nepavykstantis konkursas neduoda realių rezultatų, kurie leistų reprezentatyviai pateikti šiuo metu tuščiai atrodančią aikštę. Negebant priimti sprendimo dėl paminklo statymo, iš Vilniaus valdininkų net pasigirdo svarstymai Lukiškių aikštę tvarkyti be architektų pagalbos – kitaip tariant, problemą sulopyti, iš tiesų jos neišsprendžiant.
Šių metų spalio mėnesį nuskambėjęs, ir, kaip galima suprasti, bandysiamas įgyvendinti pasiūlymas iš Valstybės atkūrimo šimtmečio įprasminimo pogrupio vadovo Viliaus Kavaliausko – Lukiškių aikštėje pastatyti realistinės pateikties Vyčio paminklą. Tad galima jausti susidariusį vakuumą šios viešosios erdvės užpildymo klausime ir nesutarimus visuomenėje, kurie leidžia iškilti abejotinoms iniciatyvoms, nulemtoms skubos ir miesto gyventojų nuotaikų. Stebint nesutarimus tarp architektų, menotyrininkų, miesto ir šalies valdytojų, nevyriausybinių organizacijų ir plačiosios visuomenės, kyla daugybė klausimų. Vienas jų – kodėl valstybė ir tam tikri suinteresuoti asmenys turi poreikį įprasminti savo kasdienę aplinką ją apstatę vidutinio ar žemo meninio lygio kūriniais? Rodos, kad, išnešę Leniną kaip politinės propagandos ženklą, likusią tuštumą galime užpildyti tik klišiniais skulptūriniais projektais, atkartojančias dabartinės politinės santvarkos oficialius valstybinius ženklus. Aiški norima paminklo kryptis atsiskleidžia V. Kavaliausko pasakymuose, jog planuojamas Vyčio paminklas yra tinkamas, nes tai bus visiems suprantamas, „normalus”, gražus, niekam netrukdantis paminklas. Tačiau kodėl norime skirti didžiules lėšas tokių projektų rengimui, kurie būtų dar vienas neišskirtinis intarpas viešojoje erdvėje? Šiuolaikiniam žmogui nekeliantis jokių jausmų, tenkinantis tam tikrų nevyriausybinių organizacijų atstovų užsakymą, ir, svarbiausia – neatitinkantis numatomos žymėti erdvės simbolinės aplinkos, paskirties, nuotaikos (kaip, pavyzdžiui, paminklas popiežiui Jonui Pauliui II Santakos parke Kaune).
Baimė atiduoti paminklų, skulptūrų projektus į profesionalių šiuolaikinių menininkų rankas kyla dėl daug rezonanso visuomenėje sukėlusios Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos” atvejo. Šis kūrinys tapo chrestomatiniu pavyzdžiu abiems stovykloms – ir realistinės patriotinės, ir šiuolaikines realijas atitinkančios skulptūros šalininkams, atitinkamai – kaip nesielgti ir elgtis. Rodos, jog netikėtai dėl šiuolaikinio meno kūrinio viešojoje erdvėje iškilę skandalai paskatino Vilniaus miesto valdžios atstovus prabilti apie elektronines visuomenės nuomonės pareiškimo sistemas, o tradicinio meno šalininkus – pasinaudoti galimybe prisiimti daugumos nuomonės atstovų vaidmenį. Galima sakyti, jog tai yra tendencingas, neprofesionalus sprendimas ir parodo nepasitikėjimą profesionalais – architektais, menotyrininkais, miesto planuotojais. Taip pat idėja riboti paminklų statymą valstybės lėšomis, jų finansavimą atidavus gyventojams gali baigtis vizualiniu fiasko, miesto reprezentatyviosios erdvės struktūros sueižėjimu ir populistinių projektų suvešėjimu.
Negebėjimas atitikti nūdienos realijų, mąstyti šiuolaikiškai ir galvoti apie reprezentaciją ateityje – tokias mintis kelia šiuo metu taipogi aktualiose diskusijose dalyvaujantis ketinamas statyti paminklas Jonui Basanavičiui Vilniuje. Kaip Lukiškių aikštės Vytis, taip ir šis projektas taps didelių išlaidų pareikalausiančia 2018 metais vyksiančio Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimo išdava.
Paminklo J. Basanavičiui statymas patvirtina prieš tai išsakytas mintis apie privačių asmenų ar įmonių finansinį prisidėjimą prie viešas erdves formuojančių objektų sukūrimo ir iš to kylančius pavojus. Žinoma, jog šio paminklo liejimą iš bronzos ketina finansuoti koncernas „MG Baltic“ su valdybos nariu Romanu Raulynaičiu priešakyje, kuris ketverius metus vadovavo J. Basanavičiaus sodybai-muziejui Ožkabaliuose. Kaip teigia R. Raulynaitis: „Mes norėtume, kad paminklo statybos iniciatore ir organizatore būtų Nacionalinio muziejaus direktorė B. Kulnytė, kas būtų natūralu, nes ji tai gerai išmano. Mums taip pat priimtinas jos pasiūlytas skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus sukurtas J. Basanavičiaus paminklas, kuris atsirastų Konstantino Sirvydo skvere“. 2
Apie kokį paminklą kalbama? Tai tarpukario romantinėje dvasioje dar 1930 metais lipdytas skulptoriaus R. Jakimavičiaus nedidelis eskizas, vaizduojantis žymų, aktyvų politinį veikėją J. Basanavičių susigūžusį ant masyvaus postamento, pasirėmusį ant skydo su pavaizduotu Vyčiu. Pasirodžius šiai informacijai, ji buvo sutikta su daug prieštaravimų iš profesionalų bendruomenės bei platesnės visuomenės dalies. Jiems kliuvo formos neatitikimas gyvenamam laikotarpiui, neprofesionalus noras statyti didelio mastelio paminklą pagal nedidelį eskizą, atmestinas požiūris į turintį daugiau pastangų ir ieškojimų pareikalauti projektą. Vietos šiam paminklui parinkimo klausimas taip pat tapo ginčų objektu. Nenusprendžiant, kur jį statyti – K. Sirvydo skvere, ar priešais Nacionalinę filharmoniją, Vilniaus savivaldybės iniciatyva buvo surengtos dvi atviros diskusijos, tačiau jos rezultatų nedavė, nes į siūlymus nebuvo atsižvelgta ir turime vis dar tokį patį, kaip ir pradžioje, projektą. Kaip labai taikliai pastebėjo menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė–Jurašienė 2015 metų lapkričio 22 dienos LRT laidoje „Durys atsidaro” – „dabar, rodos, bet kas, jeigu tik turi pakankamai pinigų ir entuziazmo varsyti atitinkamas duris, gali pastatyti paminklą absoliučiai bet kam, nors ir Zuikiui Puikiui” (šis konkretus pasiūlymas, pateiktas pramogų pasaulio atstovų, jau yra neseniai svarstytas Vilniaus savivaldybėje).
Vilniuje iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio minėjimų 2018 metais ketinama pastatyti keturias skulptūras – dar nenutartą projektą Lukiškių aikštėje, paminklą broliams Vileišiams Kosciuškos skvere, kuris taip pat bus įgyvendintas privačiomis lėšomis, Antano Smetonos ir minėto J. Basanavičiaus atminimo projektus. Matyti, jog didelės valstybinės šventės ir vėl taps proga finansuoti valstybės politiką atitinkančių abejotinos vertės objektų iškilimą, turinčių mažai ką bendro su šiuolaikinėmis aktualijomis. Susiduriame su perdėtu poreikiu įamžinti istorines asmenybes, įvykius lyg vienu šablonu, realistine figūrine skulptūrine forma, kuri visuomet privalo tiesiogiai žymėti tautos kančios, laisvės, vargų, liūdesio temas. Nepavyksta kurti šiuolaikinio miesto veido per estetiškai aktualių skulptūrų įgyvendinimą, nes numatomi projektai tik tęsia ilgametę klišinę liniją. Ne veltui kompetentingi ir apie šiuolaikinės kultūros kontekstą nusimanantys architektai, menotyrininkai bei urbanistai, kurie turėtų spręsti dėl viešosios erdvės formavimo, su nerimu laukia naujų objektų pasiūlymų ir patvirtinimų. Peršamas valdžios atstovų teiginys, kad paminklai turi būti parenkami remiantis daugumos nuomone, atspindi vyraujantį neprofesionalų suvokimą apie meno kūrinio reikšmę viešosios erdvės ir individo formavimui apskritai.
_____________________________________
1 Seimo Pirmininko pavaduotojos I. Degutienės pranešimas: I. Degutienė ragina Vyriausybę sutvarkyti Lukiškių aikštę iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio paminėjimo (2015 04 22). Prieiga per internetą: http://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=618&p_k=1&p_t=155643. Žiūrėta: 2015 11 29.
2 Vyšniauskaitė, Birutė. Paminklas J. Basanavičiui Vilniuje: vėl ginčai be rezultato. 2015 08 14. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/111000. Žiūrėta: 2015 11 29.
Mokslo ir meno jungtys Kauno bienalėje
Šiemet Kaune vyksta dešimtoji Kauno bienalė. Prasidėjęs 1997 m. tekstilės menininkių iniciatyva, tekstilei skirtas renginys per beveik du dešimtmečius augo ir keitėsi, plėtė tarpdiscipliniškumą, skatino vizualiųjų menų ir šokio, performanso ir garso sąjungas. Vienos įdomiausių jungčių – tyrimų ir meno projektai bei mokslininkų įsitraukimas ne tik į bienalės metu vykstančias edukacines veikslas, bet ir į jos organizavimą.
Su dabartine Kauno bienalės direktore ir meno vadove Virginija Vitkiene susitikome renginiui jau gerokai įsibėgėjus. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja ir absolventė bienalėje dirbti pradėjo dar 2003 m. „Prie komandos prisijungiau kaip savanorė. Tais metais teko rašyti visų devynių parodų anotacijas, turėjau greitai susigaudyti tekstilės technologijų ir tarptautiniame menininkų kontekstuose. Susipažinau su beveik visais Lietuvos menininkais, kuriančiais tekstilės srityje, ir buvau renginio įkvėpta“, – prisiminė menotyrininkė.
Bienalėje ilgam pasilikusi VDU Menotyros katedros lektorė pasakojo, kad menininkų ir menotyrininkų bendradarbiavimas buvo vienas iš Kauno bienalės pradininkių tikslų. „Intelektualinis menotyrinis potencialas įsiliejo ir praturtino menininkių veiklą. Ir jos pačios tikslingai to siekė. Šiuo metu bienalės valdyboje yra šeši žmonės. Prie joje dirbančių trijų menininkių, Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės fakulteto dėstytojų Laimos Oržekauskienės, Loretos Švaikauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, prisijungiau aš, VDU Menų fakulteto profesorė Rasutė Žukienė bei VDU Menų fakulteto absolventė Ana Čižauskienė. Ši graži mūsų jungtis turi daug privalumų: mes išmokom mąstyti kaip menininkės, menininkės – kaip tyrėjos. Dirbdamos kartu vienos kitas papildom“, – teigė V. Vitkienė.
Neatsiejama bienalės veikla laikytina leidyba, svarbių menotyrinių tyrimų užsakymas ir publikavimas keliomis kalbomis, taip didinant Lietuvos kultūros sklaidą tarptautiniu mastu bei atveriant naujas perspektyvas Lietuvos menininkams ir kultūros vartotojams. Pavyzdžiui, dešimtajai bienalės laidai išleistas specialus tiriamųjų straipsnių rinkinys „Šiuolaikinio meno bienalė kaip specifinės vietos atvejis: lokalumas prieš globalumą“, sudarytas Menų fakulteto dėstytojos, menotyros mokslų daktarės Daivos Citvarienės, kuriame tekstus apie bienalę kaip konkrečios vietos kultūros variklį parašė ryškūs kuratoriai ir praktikai: Lewis Biggs, Marieke van Hal, Nicolas Bouriaud, Eugen Rădescu ir kiti.
Dešimtojoje Kauno bienalėje dirba ir daugiau VDU Menų fakulteto studentų bei absolventų. Edukacinei programai šiemet vadovauja fakulteto doktorantė Neringa Stoškutė. Paklausta, kaip į organizatorių komandą įsilieja menotyrininkai, V. Vitkienė teigė, kad dauguma dabar bienalėje dirbančiųjų pradėjo kaip savanoriai: „Ana Čižauskienė bienalėje savanoriavo metus, gal net porą. Lygiai taip pat Neringa Stoškutė, baigusi bakalauro ir magistro studijas Jungtinėje karalystėje, nors ir solidaus savanorystei amžiaus, kalė vinis ir ėmėsi paprastų darbų, kol projekto pabaigoje išsiaiškinome, kad ji baigusi kuratorystės magistrantūrą. Tokių atvejų yra daug ir dažniausiai komandoje užsilieka tie, kurie čia ateina iš noro kažką veikti šiuolaikinio meno lauke“, – tikino bienalės vadovė.
Į netradicines erdves išsiplėtęs renginys, nebegalintis pasikliauti tik muziejų ir galerijų darbuotojų pagalba, turėjo samdyti žmones darbui ekspozicijų salėse. „Centriniame pašte dirbame šešias dienas per savaitę. Čia esame įdarbinę šešias merginas, turinčias menotyros bakalauro išsilavinimą. Mūsų tikslas buvo įtraukti žmones, galinčius komunikuoti šiuolaikinį meną. Norėjome, kad atėjusieji į parodą turėtų į ką kreiptis: juk šiuolaikinis menas kelia tikrai daug klausimų. Tad samdėme tuos, kurie padėtų atverti kūrinius, o ne saugotų juos nuo žiūrovų“ – pasakojo V. Vitkienė.
Vieną iš ekskursijų vedęs fotožurnalistas Artūras Morozovas yra baigęs VDU menotyros studijas. „A. Morozovas turi menotyrinę ir filosofinę prieigą prie reiškinių, kuriuos fotografuoja, ir tai išskiria jį iš kitų fotožurnalistų. Jis pats dažnai primena, kad yra visų pirma menotyrininkas ir net į karo įvykius žiūri su tam tikra „estetine akimi“. O Vaidas Petrulis ir Viltė Migonytė dalyvauja mūsų projekte „Teksti[li]niai maršrutai“. Deklaruodami, kad Kaunas yra tekstilinis miestas, ir dėl to čia yra atsitikę šioje srityje svarbių meno reiškinių, mes nuo 2014 m. pradėjome tekstilinio industrinio paveldo tyrimus“, – paaiškino Menų fakulteto dėstytoja. Pasak jos, šiuo metu vyksta su tekstile susijusio architektūrinio paveldo registravimas bendradarbiaujant su Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centru ir VDU Menų fakulteto architektūrologais.
Mieste svarbaus ir laukiamo meno renginio kolektyve šiuo metu dirba dešimt žmonių ir visi jie yra menotyros profesionalai: VDU Menų fakulteto dėstytojai, studentai arba absolventai. „VDU Menų fakultetas yra menotyrininkų kalvė, labai reikšminga Lietuvos kontekste. Tikrai didžiuojamės, kad universitetas turi tokį profesionalų rengimo potencialą“, – pabrėžė bienalės direktorė.
Tačiau pastaruoju metu į bienalę įsitraukia ne tik VDU Menų fakulteto menotyrininkai, bet ir jau penkerius metus čia ugdomi menininkai. Be VDU teatro spektaklio „Atsitiktinis žmogus“ šiemet bienalėje Gintarės Minelgaitės režisuotame spektaklyje „Tuk-tuk anamnesis“ buvo galima pamatyti ir būsimus Menų fakulteto aktorius. Su kompozitoriumi iš Švedijos Steiner Yggeseth buvo tyrinėjami vaikystės prisiminimų vaizdai, bet visų svarbiausia – garsai. Besikalbant su V. Vitkiene paaiškėjo, kad aktoriai – ne vieninteliai į Kauno bienalę įsitraukę VDU ugdomi kūrėjai. Čia eksponuota nemaža dalis Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolventų, ypač jaunųjų menininkų darbų, bet paskutinėse dviejose bienalės laidose jau dalyvauja ir VDU Menų fakulteto Naujųjų medijų meno studentai. O prieš dvejus metus pradėta bendradarbiauti su šios programos absolvenčių, medijų menininkių grupe „Bionics“.
Dešimtoji Kauno bienalė vyksta iki 2015 m. gruodžio pabaigos. Tačiau tiek jos pačios, tiek jos bendradarbių VDA ir VDU Menų fakulteto provokuojamas Kauno meninio gyvenimo suintensyvėjimas jaučiamas ir jai nevykstant. „Matome, kad Kaune atsiranda daugiau pajėgumo, kūrybinio ir meninio įvairialypiškumo. Smagu, kad ir jaunimas generuoja kūrybines idėjas“, – pokalbio pabaigoje džiaugėsi Kauno bienalės direktorė ir meno vadovė V. Vitkienė.
Pagrindinė paroda vyksta Kauno centriniame pašte (Laisvės al. 102), kitos – M. Žilinsko ir Kauno paveikslų galerijose (informacija apie darbo valandas – Kauno bienalės tinklalapyje).
Parengė Kristina Steiblytė
Gintauto Žalėno daktaro disertacijos gynimas
Vytauto Didžiojo universitete bus ginama Gintauto Žalėno daktaro disertacija tema „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bažnyčių varpai ir jų gamintojai“ (humanitarinių mokslų sritis, menotyra 03 H).
Daugiau informacijos apie disertacijos gynimą rasite šiame apraše.
Parodoje – kūrybinių miesto galių paieškos
Gruodžio 10 d., ketvirtadienį, 17 val. VDU menų galerijoje „101″ (Muitinės g. 7) pristatomas istorinis – meninis projektas „Dingęs meninis Kaunas”. Tai pirmasis toks projektas, kuriame mėginama prikelti svarbiausių miesto kūrybinių erdvių atmintį, o kartu klausti: kur slypi Kauno meninė energija ir kokią reikšmę jai turi vieta?
Ar miestas, namas, erdvė turi įtakos miesto kūrybiškumui, ar vieta gali padėti meninei veiklai skleistis? Kauno architektai, grupė „Antis”, tapytojas Rimvidas Jankauskas – Kampas, grupė Post Ars, galeristas Albertas Stankevičius, skulptoriai tėvas ir sūnus Antiniai ir kiti šio miesto kultūros mikrokosmoso kūrėjai bei gyventojai dažniausiai yra siejami su tam tikromis vietomis – Kauno architektų namais, „Anties” kavine, Sinagoga, LDS parodų salėmis, Karaliaus Mindaugo 29-uoju namu ir t.t. Šios erdvės jau tapo aktyvaus, kūrybiško ir gyvybingo meninio Kauno sinonimu, bet kartu jos byloja apie nuolatinę šio miesto atminties eroziją – beveik visos jos, kažkada buvusios svarbiais kultūros židiniais, šiandien jau yra „dingusio” miesto dalis.
Parodoje pristatoma tik dalis negrįžtamai pasikeitusių pastarųjų dešimtmečių meninio Kauno vietų, nes visų jų aprėpti turbūt neįmanoma: tai Architektų namai, kelerios LDS Kauno skyriaus parodų salės, Menininkų namai, Karaliaus Mindaugo pr. 29-ajame name įsikūrusios menininkų dirbtuvės ir parodų salė, menininkų dirbtuvės buvusioje sinagogoje, šiuolaikinio meno ir dizaino galerija ARTeritorija ir kt.
Projekte pristatoma autentiška dokumentinė medžiaga – filmuoti performansai, pokalbiai su menininkais, parodų fotografijos, plakatai, to meto spaudos pranešimai. Bene įdomiausia šio projekto dalis – Algirdo Kaušpėdo, Audronės Kaušpėdienės, Roberto Antinio, Audronės Petrašiūnaitės, Hanos Šumilaitės, Eglės Komkaitės ir kitų atsiminimai, kuriuose – ne tik tų laikų atmintis, bet ir dabartinės praėjusių dienų Kauno meninio gyvenimo refleksijos.
Ekspoziciją papildo Gintaro Česonio fotografijos, VDU naujųjų medijų meno programos studentų kūrybinės interpretacijos ir įvairi dokumentinė medžiaga.
Parodą bus galima apžiūrėti (po parodos atidarymo dienos) ir Kauno atminties archyve www.atmintiesvietos.lt/maršrutai.
Ekspozicija veiks iki gruodžio 22 d., tačiau 2016 m. vasario mėn. (po studentų atostogų) paroda vėl trumpam atvers duris, o kartu bus pristatytas filmas apie Architektų namų ir pirmosios Lietuvoje privačios meno galerijos „AL” istoriją.
Projekto komanda: parodos kuratorė dr.Daiva Citvarienė, menotyrininkės prof.dr. Rasutė Žukienė ir Viltė Migonytė – Petrulienė, istorikai Raimonda Rickevičienė, Arvydas Pakštalis, dr.Brigita Tranavičiūtė, operarorius Linas Citvaras, VDU Kuratorystės ir Naujųjų medijų meno programų studentai.
A. Tapino paskaita-diskusija „Lietuviškas stimpankas: žanro kultūrinė ir ekonominė vertė“
Gruodžio 3 d. (ketvirtadienį), 15 val., VDU Menų fakultete(Muitinės g. 7-207), žurnalistas, laidų vedėjas, rašytojasAndrius Tapinas surengs paskaitą-diskusiją „Lietuviškas stimpankas: žanro kultūrinė ir ekonominė vertė“.
Diskusiją ves VDU Teatrologijos katedros docentas dr. Edgaras Klivis.
Steampunk yra mokslinės ir maginės fantastikos požanris, sujungiantis technologijas ir estetinį dizainą, kuriuos įkvėpė XIX a. pramonės įrengimai, varomi garu. Šio žanro kūrinių veiksmas dažnai vyksta alternatyvios istorijos XIX amžiuje – pavyzdžiui, britų karalienės Viktorijos laikais, JAV „Laukiniuose vakaruose“, post-apokaliptinėje ateityje, kurioje garo energija yra plačiai naudojama, arba maginės fantastikos pasaulyje, kuriame ši energija paplitusi.
Andrius Tapinas yra žurnalistas, laidų vedėjas, mokslinės fantastikos rašytojas, romanų „Vilko valanda“ (2013 m.) ir „Maro diena“ (2015 m.) autorius. „Vilko valanda“ buvo pirmoji lietuvių autoriaus parašyta steampunk žanro knyga, laimėjusi 2013 m. „Metų knygos“ rinkimus ir tapusi nacionaliniu bestseleriu. Knygoje pasakojama alternatyvi XX a. pradžios Vilniaus istorija – kas būtų buvę, jeigu Universiteto alchemikų atradimas būtų aukštyn kojom apvertęs Europos gyvenimą, o Vilnius būtų ištrūkęs iš Rusijos imperijos gniaužtų ir praėjusio amžiaus pradžioje tapęs Laisvuoju Miestu – progreso, mokslo ir mistikos centru. Šiais metais pasirodė romano tęsinys „Maro diena“.
Prof. Broniaus Vaškelio vardinių stipendijų įteikimas
Lapkričio 25 d., trečiadienį, 9 val., VDU rektorate įteiktos prof. Broniaus Vaškelio vardinės stipendijos.
Buvusio universiteto rektoriaus, VDU garbės profesoriaus Broniaus Vaškelio vardinė stipendija dalimis yra skiriama Menų fakulteto Teatrologijos katedros ir Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros bakalauro (II-IV kurso), magistrantūros arba doktorantūros studijų studentams. Stipendiatas turi būti gerai besimokantis (vidurkis – ne mažiau 8 balų), aktyviai dalyvaujantis kultūrinėje ir meninėje veikloje, nuosekliai plėtojantis teatrologijos arba lietuvių literatūros mokslinių tyrimų tematikas.
Šiemet stipendijų konkurso komisija stipendijas skyrė penkioms studentėms iš Teatrologijos ir Lietuvių literatūros katedrų.
2015 m. prof. Broniaus Vaškelio vardinių stipendijų laureatės
Teatrologijos katedra
Rūta Morozovaitė (bakalauro studijos, Menotyra, IV k.)
Justina Kiuršinaitė (magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, II k.)
Miglė Munderzbakaitė (magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, II k.)
Lietuvių literatūros katedra
Agnė Cesiulienė (magistrantūros studijos, Literatūra ir spauda, II k.)
Grytė Kuliešiūtė (magistrantūros studijos, Literatūra ir spauda, II k.)
Mados dizaino studentės pristatė eksperimentinę kolekciją „Grožio kultas“
Drauge su Centriniu Lankašyro Universitetu (UCLAN, UK) vykdomos bakalauro studijų programos „Mados dizainas“ studentės dalyvavo šiuolaikinio meno festivalyje „Virus’20“ (Šiauliai). Lapkričio 14 d. festivalio programos dalyje „Virus mada“ jaunosios dizainerės pristatė eksperimentinę kolekciją „Grožio kultas“.
Apie kolekciją: Kasdien gatvėje ir socialiniuose tinkluose galima sutikti daug gražuolių. Šiais laikais grožis tapo kultu, kuriuo seka vis jaunesnės mergaitės. Natūralaus grožis tampa nebegražus, o plastinės operacijos, tonos makiažo, ryškiai dažyti plaukai bei kitų mados industrijos tendencijų sekimas tampa norma. Kolekcija „Grožio kultas“ skatina atkreipti dėmesį į perdėtus grožio sprendimus, tai – lengvas ironiškas žvilgsnis. Kolekcijos modelių įgyvendinimui panaudotas veltinis – tai aliuzija į avių bandą, simbolizuojančią grožio kulto pasekėjas.
Vardinių prof. Broniaus Vaškelio stipendijų konkurso nugalėtojai
Konkursinė komisija, peržiūrėjus 7 kandidatų paraiškas, vardines prof. Broniaus Vaškelio stipendijas skyrė šioms studentėms:
Mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė” 2015 padėka
Menų fakultetas gavo mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė” 2015 organizatorių padėką už bendradarbiavimą rengiant dvyliktąjį nacionalinį mokslo festivalį. Į Všį „Mokslas ir inovacijos visuomenei” rengiamo festivalio, vykusio rugsėjo 11 – 19 dienomis, programą buvo įtraukti trys Menų fakulteto kuruojami mokslo populiarinimo renginiai, skirti moksleiviams ir plačiąjai visuomenei. Juos vedė fakulteto darbuotojai dr. Daiva Citvarienė („Menas kritiko akimis”), Augustinas Balaišis („Žvilgsnis pro fotoobjektyvą”) ir Laima Penekaitė („Filmavimo ir montavimo virtuvė”).
