Susitikimas ir diskusija su Rimantu Dichavičiumi apie atidaromą „Žiedai tarp žiedų“ parodą
Lapkričio 13 d., antradienį, VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7) atidaroma žymaus Lietuvos fotomenininko Rimanto Dichavičiaus paroda „Žiedai tarp žiedų“. Šis legendinis fotografijų ciklas sukurtas 1963-1989 m., kai nuogo kūno vaizdavimas dar buvo sovietmečio įtvirtintas tabu. Menininkui pozavusių modelių (jaunų merginų ir moterų) kadrai fiksuoti ir režisuoti natūralioje gamtoje, daugiausia Baltijos pajūryje. Vėliau ilgus metus nuotraukos atrinkinėtos, tvarkytos.
Siekta išgryninto nuo atsitiktinumų, sutelkto, pakylėto reginio. Pirmasis albumas išleistas 1987 m., „Minties“ leidykloje, vienoje Maskvos spaustuvėje išbandžius iki tol netaikytą dvispalvę ofsetinę spaudą (vėliau leidimas pakartotas, taip pat – Maskvos ir Leipcigo leidyklose). Tačiau tiek fotografijų meistrystė ir meninė įtaiga, tiek paties nuogo kūno vaizdavimas tapo kūrybinės drąsos ir laisvės išraiška.
Pavadinimo idėja kilo iš žydinčio gėlyno nuotraukos, kuria ir prasideda albumas. Žydėjimo – jaunystės akimirkų vaizdais išsakoma laiko tema. Tai natūralaus moteriškumo ir grožio atskleidimas, išaukštinimas, prigimtinio nuogumo pavaizdavimas, suteikiant jam archetipinės reikšmės. Šiame cikle atsiskleidžia ir pagrindiniai Rimantu Dichavičiaus meniniai bei estetiniai principai – idealizacija, vientisumas, aiškumas, harmonija. Organiški ir plastiški reginiai balansuoja beveik ties nerealumo riba. Tam pasiekti menininkas naudoja ir dekoratyvios formos principus, rafinuočiausią stilizaciją. Tad galima sakyti, daugeliu atžvilgių šis ciklas praauga paties akto žanro ribas. Gamtos – moters formų paralelės yra veikiau kūrinijos, gyvybės, jų šventumo simbolis.
Lapkričio 14 d., trečiadienį, 14 val. VDU Menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) vyks susitikimas ir diskusija su Rimantu Dichavičiumi. Diskusiją moderuos menotyrininkas Tomas Pabedinskas.
Paroda veiks iki lapkričio 16 d.
Skelbiami vardinių prof. Broniaus Vaškelio stipendijų konkurso nugalėtojai
Konkursinė komisija, peržiūrėjusi gautas paraiškas, vardines prof. Broniaus Vaškelio stipendijas skyrė šioms studentėms:
Teatrologijos katedros doktorantei:
- Gintarei Narauskaitei (Menotyros mokslo krypties doktorantūros studijos)
Teatrologijos katedros studentei:
- Aistei Verpečinskaitei (magistrantūros studijos, Teatrologija ir scenos menų vadyba, 1 k. )
Lituanistikos katedros studentei:
- Gerdai Pilipaitytei (magistrantūros studijos, Literatūra ir spauda, 2 k.)
Menų fakulteto konsultacijos stojantiesiems
Menų fakultetas organizuoja konsultacijas stojantiesiems į Naujųjų medijų meno, Vaidybos, Music Production (Muzikos produkcijos) specialybes.
MUZIKOS PRODUKCIJA / MUSIC PRODUCTION
Informacija: Indrė Galinskaitė, indre.galinskaite@vdu.lt
NAUJŲJŲ MEDIJŲ MENAS
Informacija: Indrė Galinskaitė, indre.galinskaite@vdu.lt
Atvira paskaita: svečiai iš Čekijos pasakos apie interaktyvaus teatro kūrybines galimybes
Spalio 26 d., penktadienį, 13.30 val. teatro festivalis NAMAS NR. 1 kviečia visus į atvirą paskaitą. Jos
metu festivalyje besisvečiuojantis čekų režisierius Howard Lotker ir performerė Daniela Voračkova
pasidalins mintimis apie įvietinto ir interaktyvaus teatro kūribines subtilybes bei atskleis projekto
„NaMIE /at HoME” užkulisius.
„NaMIE /at HoME” pasirodymo kūrybinis procesas – tai meniniu tyrimu paremtas siužeto ir
dramaturgijos kūrimas. Svečiai iš Čekijos spektaklį kuria pasitelkdami konkretaus namo istoriją, žmones,
kurie ten gyvena ir gyveno, neaplenkdami kaimynų bei kitų to rajono gyventojų. Ši tyrimo medžiaga – tai
pasirodymo dramaturgija, įdėmus žvilgsnis pro padidinamąjį stiklą į žmogaus kasdienybę, jo rutiną, į tai,
kas vyksta kiekvieną dieną mūsų namuose ir mūsų gyvenimuose.
2006 m. pirmą kartą apdovanotas „Metų projekto“ nominacijoje „Příští vlna“/„Nauja banga“ Čekijoje, šis
spektaklis susilaukė daug palankių kritikų vertinimų tiek dėl inovatyvios turinio ir formos sąveikos, tiek
dėl gana neįprasto žiūrovo įsitraukimo į patį pasirodymą. Pasirodymas neturi ketvirtosios teatro sienos,
nejaukios tylos ar scenos, skiriančios aktorius ir žiūrovus. Čia visi tampa veiksmo dalyviais ir kūrėjais,
sekančiais žmogaus gyvenimo ciklo istoriją, kuri atskleidžiama name.
Paskaita vyks Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto 207 auditorijoje (Muitinės g. 7).
Apie paskaitos dalyvius
Howard Lotker – „HoME” (CZ) trupės įkūrėjas ir režisierius. Daugiausia kuriantis įvietintą, interaktyvų
teatrą, domisi teatro pritaikymu viešose erdvėse, pasitelkiant meninio tyrimo techniką ir pan. Kartu su
„HoME” trupe jau aplankė tris žemynus, kuriuose rodydė savo pasirodymus, dėstė ir dainjosi savo
įgudžiais kūrybinėse dirbtuvėse. H.Lotker yra Prahos teatro universiteto (DAMU) Alternatyvaus ir lėlių
teatro katedros performanso programos vadovas, specializuojasi ties Anne Bogart metodologija ir
kolektyvinio teatro technikomis, formimis bei teorijomis.
Daniela Voračkova – performerė, dramaturgė, prodiuserė, viena iš Čekijos fizinio ir mimų teatro „Alfred
ve dvoře” įkurėjų. Taip pat prisidėjo prie „Secondhand Women” ir „Stage Code” teatro trupių įkūrimo.
Ne vienas Danielos darbas buvo rodomas Nacionaliname Prahos teatre, taip pat meninininkė dažnai
rengia turus po Europą kartu su „Vosto5's Dechovka” ir „Forman Brother's Theater's Deadtown's”
teatrais.
Apie teatro festivalį „Namas Nr. 1”
Spalio 25-26 dienomis festivalis prasidės čekų režisieriaus Howard Lotker, čekų trupės „HoME” ir
Lietuvos kūrėjų premjera „NaMIE…bėga gyvenimas”. Šis interaktyvus pasirodymas – tai unikalus
pasakojimas apie namą, kuriame vyksta festivalis. Jame susipina prieš beveik pusę amžiaus gyvenusių,
žymių iliustratorių Tarabildų bei naujojo šeimininko, P. Mažylio gimdymo namų vadovo Tomo Biržiečio
šeimos istorijos, kurios leidžiasi į paslaptingą devynių mėnesių kelionę.
Spalio 27 d., šeštadienis, bus skirtas visai šeimai: name įsikurs režisierės Saulės Norkutės interaktyvi
teatrinė instaliacija vaikams „Kaltūnas”. Paskutiniąją festivalio dieną, sekmadienį, svečiuosis „Pojūčių
teatro” laboratorija „Tense In Sense”. Šis teatrinis eksperimentas – pritaikytas specialiai namo erdvėms ir
jo istorijai, atsižvelgiant ne tik į žmonių, bet ir pastato atsiminimus. Spektaklio dalyviai, kuriems bus
užrištos akys, pateks į praėjusius amžius ir vidinius namo gyventojų pasaulius, keliaus laiku visais
pojūčiais.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. Daugiau informacijos apie
festivalį www.namaskurti.lt.
Susitikimas su „Pelkių paviljono“ kuratoriais N. ir G. Urbonais
Prestižinėje Venecijos architektūros bienalėje, Lietuvos paviljone šiemet veikia unikalus projektas – eksperimentinė laboratorija „Pelkių mokykla“, kur ne tik atvežta 15 tonų tikros lietuviškos pelkės, bet ir vyksta diskusijos tarp daugiau nei 100 pasaulio architektų, menininkų, mokslininkų. Jau pirmadienį Kaune įvyks pokalbis ir paskaita, kurioje apie šį projektą pasakos jo autoriai, Masačusetso technologijos instituto (MIT, JAV) tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai.
Ši paskaita yra „Kaunas 2022“ Dizaino programos dalis. Ja bus atidarytas jau trečiasis renginių ciklas „Kaunas 2018: Prisikėlimo kalnas“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio įprasminimui. Šių metų tikslas – kurti viešų erdvių scenarijus, kurie leistų atgaivinti šiandien vis dar inertiškas slėnyje įsikūrusio miesto ir kalno prieigas, kurti Naujamiesčio ir Žaliakalnio jungtis.
Architektūra kaip takus reiškinys
Pasak organizatorių, „Pelkių mokykla“ (angl. Swamp School) siekia atkreipti dėmesį į būtinybę keisti mąstymo įpročius ir išmokti sugyventi su gamta – ypač šiandien, visuotinių neramumų, karo grėsmės ir aplinkos niokojimo laikais. Paviljone iš naujo permąstoma ekologinė krizė, prognozuojama miestų ateitis, ieškoma tarpdisciplininių sprendimų.
Norbert Tukaj nuotr.
Programą sudaro trys dalys: „Pelkių radijas“, „Ateitybės sala“ ir „Bendrabūvis“. Čia pasaulio architektai, menininkai, mokslininkai, filosofai ir antropologai, pasitelkdami pelkę kaip metaforą ir kaip ekosisteminį modelį, nuo pavasario iki rudens tyrinėjo sąsajas tarp architektūros ir kitų disciplinų bei tarp Lietuvos savitumo ir globalinių procesų. Kuratorių teigimu, laboratorijos infrastruktūra nuolat keitėsi, vyko dizaino ir meno pedagogikos eksperimentai, buvo ieškoma naujų medžiagų ir į ateitį orientuotų mokymosi aplinkų.
Venecijos bienalėje iki lapkričio 25 d. veiksiantį paviljoną organizuoja MIT Architektūros ir planavimo mokyklos tyrėjai, menininkai N. ir G. Urbonai kartu su partneriais iš MIT, Antverpeno ir Venecijos universitetų, Hamburgo, Frankfurto, Bazelio, Milano ir kitų aukštųjų mokyklų. Tai yra atvira ir kintanti infrastruktūra, jungianti dizaino, pedagogikos ir meno eksperimentus.
„Pelkės paviljonas siekia atskleisti, kad architektūra nebūtinai griežtai apibrėžia erdvę. Architektūra gali būti ir takus reiškinys, procesas. Renginiai, garsovaizdžiai, aplinkkeliai, intervencijos mieste atskleidžia, kaip pelkės sąvoka rezonuoja tiek su visos planetos krize, tiek su Venecijos miestu kaip modeliu“, – paaiškino prof. G. Urbonas.
Lietuvos paviljone pelkė pristatoma kaip pirminė technologijos forma – prisimenant pirmąjį mokslinį tyrimą apie pelkę, kurį dar 1898 m. Aukštumalos pelkėje atliko vokiečių botanikas Carlas Albertas Weberis, ir britų kibernetiko Staffordo Beero 1970-ųjų biokompiuterijos vizijas.
Į Veneciją – miestą, pastatytą ant pelkės – buvo nugabenta apie 20 kvadratinių metrų natūralios pelkės iš Šepetos durpyno. Ją instaliuojant Italijoje talkino ir Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Remigijus Daubaras. „Pelkių mokykloje“ jau dalyvavo ir kiti VDU mokslininkai: profesorius, filosofas Gintautas Mažeikis pasakojo apie pelkių takus, kūlgrindas, kaip slaptus egzistencinės atminties kelius, dr. Asta Malakauskienė rengė seminarus ir kūrybines dirbtuves su šviečiančiais grybais.
Norbert Tukaj nuotr.
Nomedos ir Gedimino Urbonų paskaita-diskusija „Pelkių paviljonas“: Lietuvos patirtis Venecijos architektūros bienalėje“ vyks spalio 22 d., pirmadienį, 17.30 val., Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje (S. Daukanto g. 25, Kaunas).
Ši paskaita yra pokalbių ciklo „Kaunas 18 + 18“ ir „Kaunas 2022“ Dizaino programos dalis. Projekto iniciatorius – Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius, partneriai – „Kaunas 2022“, Vytauto Didžiojo universitetas ir Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus. Rėmėjas – Lietuvos kultūros taryba.
Daugiau informacijos apie kitus pokalbių ciklo renginius
Festivalis „Namas Nr. 1“: VDU MF absolventės teatrą kviečia patirti namuose
Pirmąjį kartą spalio 25 – 28 dienomis Kaune vyksiantis teatro festivalis „Namas Nr. 1“ klausia: Kur gyvena teatras? Ir iš karto pabando į šį klausimą atsakyti: teatras gali gyventi visur, kad ir pas Jus namuose. Teatras nusiima karūną, lipa nuo scenos, uždega šviesą, įsispiria į šlepetes ir įsitaiso ant sofos! Kodėl gi ne?
Festivalio pagrindinis dėmesys skirtas kolektyvinės kūrybos teatro kryptims. Pirmojo festivalio ašis – įvietinto (angl. site-specific) ir įtraukiančio (angl. immersive) teatro kūrimo specifika. Atsižvelgiant į pirmųjų metų temą, kurią dalinai inspiravo ir „Kaunas 2022“ šūkis „Po galeriją kiekviename kieme“, festivalio organizatorių duetas, VDU Menų fakulteto absolventės Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė, sako: „Po teatrą kiekvienuose namuose!“.
Pirmaisiais savo gyvenimo metais festivalis apsigyvens name, esančiame V. Putvinskio g. 5, Kaune. Turtingas savo istorija: šiame name gyveno garsiųjų Lietuvos dailininkų Tarabildų šeima, namas vėl turi naujus šeimininkus. Visai netrukus čia įsikurs P. Mažylio gimdymo namų direktoriaus Tomo Biržiečio šeima. O kol namas laukia remonto, šeimininkai sutiko į svečius įsileisti teatrą.
Čekai ieškos namų dvasios
Fesitvalio kulminacija – čekų režisieriaus Howard Lotker, čekų trupės „HoME“ ir Lietuvos kūrėjų premjera „NaMIE…bėga gyvenimas“. Tai unikalus pasakojimas apie konkretaus namo, kuriame ir vyks festivalis, istoriją. Interaktyvus spektaklis pakvies savo dalyvius bent trumpam pajausti paslaptingą namų dvasią. Čia susipins turtinga V. Putvinskio gatvės, prieš beveik pusę amžiaus gyvenusių žymių iliustratorių Tarabildų bei naujojo šeimininko, P. Mažylio gimdymo namų vadovo Tomo Biržiečio šeimos istorijos.
Tomo šeima, o ir pats Tomas vertas atskiro pasakojimo. Koks įdomus žmogus! Kokia įdomi šeima! Tomas – gimdymo namų direktorius, lėlių kolekcionierius, keturių vaikų tėtis, kuris prieš porą metų įsigijo darbo kaimynystėje apleistą namą. Į pasaulį ateiti patiems mažiausiems padedančio Tomo darbas įkvėpė ir pagrindinį spektaklio motyvą – kelionę laiku per devynis pačius svarbiausius ir paslaptingiausius žmogaus gyvenimo mėnesius.
Šis pasirodymas – tai nuolat kintanti kelionė, kuri reaguoja į konkretaus pastato erdvę bei istoriją. 2006 m. pirmą kartą apdovanotas „Metų projekto“ nominacijoje „Příští vlna“/„Nauja banga“ Čekijoje, šis spektaklis susilaukė daug palankių kritikų vertinimų dėl inovatyvios turinio ir formos sąveikos bei gana neįprasto žiūrovo įsitraukimo. Pasirodymas bus rodomas tik spalio 25 – 26 dienomis.
Spalio 26 d. (penktadienį) 13:30 val. VDU bendruomenei trupės režisierius Howard Lotker kartu su aktore Daniela Vorackova (Čekija) ir šokėja Christina Maldonado (Meksika) skaitys atvirą paskaitą apie įtraukiantį teatrą ir „HoME” pasirodymo kūrimo atvejį. Paskaita vyks Menų fakultete, Mutinės g. 7, 207 aud.
Po namą užrištomis akimis
Dar vienas svečias festivalio namuose spalio 28 d. Pojūčių teatro laboratorija „Tense In Sense“. Šis teatrinis eksperimentas bus pritaikytas specialiai V. Putvinskio gatvės namo erdvėms ir jo istorijai, atsižvelgiant ne tik į žmonių, bet ir pastato atsiminimus. Spektaklio dalyviai pateks į praėjusius amžius ir vidinius namo gyventojų pasaulius, keliaus laiku visais pojūčiais.
„Šioje adaptacijoje atkreipsime ypatingą dėmesį į istorijos gyvumą mūsų kasdienybėje, į objekto, nugyvenusio daugybę žmogiškų gyvenimų, santykį su dabartimi. Pagrindinis projekto įkvėpimas – menininkų Tarabildų vidiniai pasauliai ir jų gyventas laikas istorijoje“, – apie naują pasirodymo versiją sako režisierė Karolina Žernytė.
Spektaklio dalyviai, kuriems užrištos akys, atsidurs spektaklio dėmesio centre. Esminės tyrinėjimo kryptys šiame projekte yra susijusios su fiziniu kontaktu tarp „aktorių“ ir „žiūrovų“. Svarbiausias klausimas – kur aš iš tikrųjų esu būdamas savo kasdienybėje: praeities atsiminimuose, ateities projekcijose ar kažkur kitur? „Tense In Sense“ skiriasi nuo ligtolinių K. Žernytės spektaklių tuo, kad dalyviai gali laisvai judėti, turėti kontaktą su kitais dalyviais ir aktoriais, tyrinėti jiems kuriamą aplinką.
Vaikams netikėti nuotykiai
Spalio 27 d. festivalio name įsikurs ir režisierės Saulės Norkutės pasirodymams vaikams „Kaltūnas“. „Kaltūnas“ – vis naujoje vietoje atgimstanti, prie vietos prisitaikanti daugiadalykė instaliacija – ekskursija ne tik patiems mažiausiems, bet ir visai šeimai. Tai istorija apie mažą mergaitę Gabėtą ir jos stebuklingų plaukų užkaborius, kuriuose slypi spektakliai, kūrybinės ekskursijos ir interaktyvios instaliacijos.
Ekskursijų dalyviai festivalio name galės tyrinėti ir aptarinėti Gabėtos nuotykius, atgyjančius prieš jų akis garsinėmis ir vizualinėmis instaliacijomis. Senas namas, laukiantis naujų gyventojų įkvėps Gabėtą netikėtiems iššūkiams, o mažiuosius dalyvius įtrauks į smagias istorijas.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
Daugiau informacijos apie festivalį: www.namaskurti.lt.
Organizatorių nuotraukos
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje – Rimanto Plungės fotografijų paroda „Tylos“
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje š.m. spalio 11 d. atidaryta Rimanto Plungės fotografijų paroda „Tylos“, kuri veiks iki lapkričio 6 d.
Socialinių mokslų dr. Rimantas Plungė dažniausiai pristatomas kaip medijų menininkas, nes gana sunku apibrėžti jo kūrybos – tapybos, koliažo, fotografijos, videomeno, kompiuterinės grafikos, grafikos – lauką. Neapsiribodamas vien menininko požiūriu R. Plungė pripažįsta, kad metodiškas, mokslinis pasaulio pažinimas dar nuo studijų metų jo kūryboje buvo itin svarbus. Jis dažnai remiasi filosofijos, aplinkos psichologijos, žmogiškosios geografijos, sociologijos žiniomis ir šių mokslų tyrimo metodais, savo kūryboje labai dažnai taikydamas meninių tyrimų inovacijas. Vizualinės etnografijos žinios ir metodai daro autoriui didelę įtaką – kameros padėtis, judėjimas erdvėje jam yra ne tik meninių raiškos priemonių kūrimo, harmonizavimo būdai, bet ir atspindimo pasaulio tyrimo strategija.
Aplinka R.Plungei yra inspiracijos šaltinis, tuo pat metu pripažįstant, kad aplinkinį pasaulį galima pažinti, suprasti ir interpretuoti tik pažvelgus į save. Būtent mes patys, savasis „aš“ esame ne tik savęs įsisamoninimo, tobulinimo ir valdymo potencialas, bet ir aplinkos sampratos, transformacijos ir interpretacijos galia. Menas yra viena iš pasaulio įvaldymo strategijų, veikiau kokybinė, o ne kiekybinė. Toks autoriaus požiūris formuoja ne paviršutinišką „paveikslėlio“ sukūrimą, bet metodišką vaizdo priemonių naudojimą turiniui perteikti. Tokiu būdu kuriami vaizdai nėra nei patogūs, nei lengvabūdiški, nei paviršutiniškai gražūs – tai tuo pat metu gali ir įtraukti, ir atstumti, tačiau toks menas nepalieka žiūrovo abejingo.
Pasirinkta technologinė prieiga – karpomi, raižomi, plėšomi negatyvai intriguoja daugiasluoksniškumu, kuria vizualinę įtampą tarp netikėtai šalia įsiterpiančių vaizdų. Analoginiai vaizdai iš foto juostelių persikelia į skaitmeninę erdvę ir nugula popieriaus lakštuose. Akivaizdu, kad autoriui svarbu paliesti, įdrėksti, įkirpti ar iškirsti juostos paviršių, bet jis nesipriešina ir neišvengiamam skaitmenizavimo progresui. Toks sensatyvus interpretavimas į vieną visumą sulieja technologinį patyrimą, aplinkos fiksavimą, laiką, erdvę, tampančia vieta, ir asmeninį patyrimą.
Viena vertus, kuriami vaizdai diskutuoja vienas su kitu, vienas kitą papildo arba atstumia, o kita vertus, jie tarsi „sulimpa“ į nedalomą visumą, transformacijoje išryškėjusią istoriją. Taip autorius kuria asmeninės mitologijos naratyvą, diskutuoja su aplinka, „pasveria“ suvokiamas vizualines prasmes. R. Plungės kuriami vaizdai liudija laiką, jo tranformacijas ir koncentruojasi ne į kiekybinę laiko tėkmę (chronos), bet į potyrio pilnatvę, atspindimą kokybiniame laike (kairos). Parodos TYLOS foto lakštai tai tarsi trumpa akimirka (Kodak moment), įrašoma į amžino laiko tėkmę.
Plungės pasirinkta tema nėra atsitiktinė, nes tai vakarų kultūros fenomenas, krikščioniškos kultūros ir viso pasaulio paveldas. Pasak autoriaus, kiekvienas iš mūsų, vakarietiškos kultūros žmogus, iš esmės esame krikščionis (net jei tokiu savęs nelaikome) ir pasaulio pilietis. Natūraliai kyla poreikis pažinti, įvaldyti ir atskleisti mūsų kultūros mitus, juos „atkoduoti“ ir aktualizuoti. Autorius pasirenka ne lengvą, perspektyvų gražaus atviruko kelią, bet gilų, interpretuojantį vizualinės psicho etnografijos metodą, kuris intriguoja ir praturtina kiekvieną žiūrovą nauju patyrimu.
Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija inf.: https://unesco.lt/archives/4018
VDU menų galerija „101“ kviečia žaisti
Projektu „Atsargiai! Menas” galerija „101”, įsikūrusi VDU Menų fakultete, pradėjo naują sezoną. Žaismingumu ir atvirumu išsiskirianti kultūrinė erdvė siūlo itin daug galerinių renginių tik šį mėnesį, bet ir visus metus.
Parodas keisdama kas savaitę, o ilgesnes užpildydama performatyviais renginiais, galerija siekia prisidėti prie jaunųjų kūrėjų atradimų. Šį sezoną prie kuruojamos veiklos prijungiamos skirtingos VDU universiteto erdvės, siūlomos atrasti ir neįprastos miesto erdvės už galerijos sienų. „Kauno diena” kalbasi su galerijos kuratore ir koordinatore Margarita Žigutyte, galerijos veiklą vykdančia nuo 2018-ųjų pradžios.
– Kas jums galerijos veikloje yra svarbiausia?
– Galerijoje daugiausia dėmesio norisi skirti kūrybiniams procesams ir aktualių temų tyrimams, siekiant bendradarbiavimo tiek su universiteto bendruomene, tiek su skirtingų krypčių kūrėjais, specialistais ar kitomis meno erdvėmis. Siekiama, kad galerija taptų aktyvia šiuolaikinių kūrybinių procesų ir diskusijų erdve. Taip pat, kad veikla vyktų organiškai. Galerijos veikla yra sezoniška – atitinkanti akademinį kalendorių. Kiekvienas sezonas turi kuratorinę, edukacinę kryptį. Jo metu galerija ne tik atlieka savo asmeninį tyrimą, bet ir kviečia prie temos aktyviai prisidėti menininkus, kuratorius ir kitas institucijas. Šio sezono idėja – tyrinėti kuratorinių praktikų tendencijas: kaip kinta požiūris į ekspozicijas ir šiuolaikinio meno pristatymo formas. Stebėti, kuo domisi jaunieji kuratoriai, kokios aktualijos labiausiai išryškėja jų veikloje, kokios temos vyrauja ir kokių problemų kyla. „101” galerija – eksperimentų platforma, kurioje galima mėginti įgyvendinti savo idėjas, o galbūt daryti tai, ko anksčiau nedarei, nebijoti klysti, – norėčiau tikėti, kad tai tarsi pirmųjų kartų vieta. Tai labai atsiskleidė praeitą galerijos sezoną, kai programoje dalyvavo daug jaunųjų menininkų, čia surengusių savo pirmąsias personalines parodas ar išmėginusių naujus kūrybos formatus.
– Ar būtų galima teigti, kad galerija yra labiau jaunųjų kūrėjų, kurie nori surengti pirmąsias parodas, ir įgyti daugiau patirties, erdvė?
– Bandome palaikyti tam tikrą pusiausvyrą tarp jaunų ir jau patyrusių menininkų ir kuratorių. Yra kviečiami ir labiau patyrę kūrėjai, kurie jau įsitvirtinę vienoje ar kitoje meno srityje. Siekiame sukurti sąlygas mainams tarp jaunų ir labiau patyrusių menininkų, kuratorių. Taip pat megzti dialogą tarp šiuolaikinio meno kūrėjų ir kitų sričių specialistų. Labai džiaugiuosi, nes šį sezoną vieno iš spalio mėnesio projekto „The Foley Artist‘s Folly” tyrėja Ellen Tracy į projektą parašyti teksto pasikvietė žymią rašytoją iš Niujorko Rachel Kauder Nelebuff.
– Tikriausiai reikia daug drąsos kuruojamoje erdvėje jauniesiems kūrėjams leisti vykdyti savo projektus, eksperimentuoti? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate?
Manau, kad eksperimentai labai tinka kontekstui, kuriame galerija yra – nors ji atvira visiems lankytojams, yra įsikūrusi universitete. Būtent tuomet, kai mes studijuojame ir esame universitete, yra laikas kuo daugiau ieškoti, bandyti, žiūrėti, eksperimentuoti ir suvokti, kokiomis kryptimis norime eiti. Drąsos reikia ne tik galerijai, bet ir jaunajam kūrėjui žengti pirmus žingsnius. Pagrindinis iššūkis dirbant su jaunaisiais kūrėjais – mokėti paleisti išankstinius nusistatymus ir leisti dalykams vykti taip, kaip turi vykti. Kartais nebūtinai viskas turi būti būtent taip, kaip gali įsivaizduoti. Dirbant su jaunais kuratoriais ir menininkais svarbu, kad jie patys atrastų savo kelią ir idėjas, nebijotų klysti ar būti netobuli. Be abejo, svarbiausia, kad po to procesas ir rezultatas būtų reflektuojami. Mokomasi kiekviename žingsnyje.
– Kokios naujienos pasitinka šį sezoną?
– Galerija atidarys naują internetinę svetainę, tad nuo šiol informaciją bus galima sekti ne tik socialiniuose tinkluose. Svarbu tai, kad internetinėje platformoje atsiras skiltis rašymui. Ši skiltis gimė norint skirti daugiau dėmesio eksperimentiniam rašymui ir šiuolaikinio meno tekstams. Taip pat tai didelė galerijos edukacijos dalis – vykstančių procesų refleksijos ir analizės bus išreikškiamos tekstualia forma. Veiklą pradės galerijos edukacinė erdvė, kurioje vyks skirtingo pobūdžio dirbtuvės, paskaitos, diskusijos.
– Kalbėdama pabrėžiate galerijos žaismingumą ir atvirumą. Iš kur jo semiatės?
– Stengiuosi, kad galerija būtų atvira skirtingoms iniciatyvoms, ypač kylančioms iš meno krypčių studentų. Aišku, tai nereiškia, kad kiekvienas atėjęs gali daryti ką nori. Tačiau aš visada laukiu žmonių, kurie nori susitikti, praleisti laiką, diskutuoti svarbiomis temomis, dalytis idėjomis, o, laikui einant, gal net jas įgyvendinti. Pasitikiu ilgais procesais, kurių metu užsimezga tikras bendradarbiavimas. Būtent tokių kūrybinių procesų metu atsiranda žaismingumas. Kuriama visiškai kitokia rezultato kokybė. Dažnai svarbu, ne ką darome, bet kaip darome. Menininkai gali rašyti galerijai e.paštu, išreikšdami kilusias idėjas, bei tai daryti neterminuotai. Rudens sezonu jie gali dalyvauti atsiliepę į atvirus galerijos skelbiamus kvietimus, ekspozicijos planuojamos ne vėliau kaip pusmetis iki sezono. Galerija visada laukia žmonių, kurie norėtų prisijungti prie veiklos savanoriaudami ar atlikdami praktiką. Šiemet bus labai daug žaidimų ir neįprastų dalykų. Šį sezoną yra pakviesti keturi skirtingi kuratoriai ir jie vysto mėnesio trukmės projektus. Jau spalį pasirodys du projektai: „The Foley Artis’t Folly” kuruojamas Kaune reziduojančios tyrėjos Ellen Tracy. Kitą projektą „Atsargiai! Menas” kuruoja VDU meno kuratorystės studenčių duetas – Justė Litinskaitė ir Edvilė Lukšytė. Lapkritį kvies mano ir jaunosios kuratorės Gintarės Krasuckaitės kuruotas projektas, o gruodis skirtas tarptautiniuose kontekstuose dirbančiai jaunajai kuratorei Vaidai Stepanovaitei.
Vardai ir kūryba
Galerijos kuratorė pabrėžia, kad jau spalio sezonas pasižymi skirtingų įvykių gausa. Nuo spalio 4-osios prasidėjusiame projekte „Atsargiai! Menas” pristatomi keturi skirtingi vizualaus meno kūrėjai: Aira Urbonavičiūtė, Enrika Marozaitė, Andrejus Polukordas kartu su Mario Strku. Kiekvieną savaitę keičiantis menininkams, juos palydės skirtingi performeriai: Gabrielė Penčylaitė, Augustas Lapinskas ir Kšištofas Kšivecas. Kuratorės projekto metu bandys tyrinėti susidarančius santykius ir ryšius tarp kūrėjo, kritiko ir auditorijos, todėl diskutuoti apie šiuolaikinį meną kvies ne tik profesionalus, bet ir plačiąsias auditorijas. Kitas projektas – „The Foley Artist‘s Folly” prasidės spalio 11 d. ir pasiūlys apsilankyti skirtingose Kauno miesto erdvėse vyksiančiuose garso meno įvykiuose. Performansus pristatys Marius Juknevičius, Arūnas Periokas su Ignu Andriuškevičiu, Laurynas Rėčkus su Dovile Stalioraityte. Bus pristatytas specialiai projektui parašytas Rachel Kauder Nelebuff tekstas. Visi projektai ir renginiai – nemokami.
Kauno.diena.lt inf.: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/vdu-menu-galerija-101-kviecia-zaisti-883876
Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Paslaptingas Bangladešas”
Šiaulių universiteto bibliotekoje eksponuojama Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Paslaptingas Bangladešas“. Atidarymas spalio 9 dieną 17 val.
2016, 2017 ir 2018 metais Romualdas Požerskis, kartu su tarptautinėmis fotografų grupėmis, vyko į Bangladešą ir kiekvienos kelionės metu šioje, vienoje skurdžiausių pasaulio šalių, praleido po dešimt dienų. Jų užteko sukurti fotografijoms, kurios parodo, kad Bangladešas yra ne tik viena neturtingiausių, bet ir viena spalvingiausių (ir tiesiogine, ir metaforine prasme) pasaulio šalių.
Fotografuodamas Bangladešo sostinėje Dakoje, Požerskis įamžino sunkų, primityviomis priemonėmis atliekamą darbą ir vakariečiui sunkiai įsivaizduojamas gyvenimo sąlygas: laivų remonto dirbtuves, odos apdirbimo fabrikėlių rajoną, per kurį teka pasaulyje labiausiai chemikalais užteršti upeliai, palei geležinkelio bėgius nusidriekusius lūšnynus, kur žmonės gyvena kartoninėse pastogėse be vandens ir elektros. Skurdas ne mažiau ryškus ir kitose šalies vietovėse, kur lankėsi fotografas: šiukšlynuose prie Čitagongo uostamiesčio, kaimeliuose, kur neturtingos šeimos gyvena valtyse, Jaflongo akmens skaldyklose ar ryžių gamyklose.
Kita vertus, Požerskio fotografijose Bangladešas atrodo ryškiaspalvis, egzotiškas, išsaugojęs pirmapradį, civilizacijos neišbalansuotą, gyvenimo ir darbo ritmą. Ji nesunku pajusti žvejų uosto fotografijose ir netoli turizmui pritaikyto Koks Bazar miesto įsikūrusiuose kaimuose, kur džiovinama sugauta žuvis. Tačiau bene įtaigiausiai Bangladešo kultūros savitumas atsiskleidžia tradicinių švenčių fotografijose. Dakoje Požerskis užfiksavo Holi šventę, kurios metu, kovo mėnesį, esant mėnulio pilnačiai induistai barstosi ryškiaspalviais milteliais o antrąją šventės dieną laistosi spalvotais dažais. Ne mažiau spalvingos ir fotografijose įamžintos žmonių emocijos, nes tai – pavasario ir džiaugsmo šventė. Šalies sostinėje parodos autorius taip pat fotografavo musulmonišką Biswa Ijtema šventę, kurioje dalyvavo apie keturis milijonus maldininkų.
Socialinis ir edukacinis tikslai buvo ypač svarbūs paskutinės kelionės į Bangladešą metu. Jai fotografas ruošėsi, lankydamas jaunesniųjų klasių mokinius Lietuvoje, supažindindamas vaikus su nelengva tolimos šalies kasdienybe. Kauno Senamiesčio progimnazijos 4C klasės mokiniai perdavė savo vaikystės brangiausius žaislus, kuriuos Požerskis išdalino Bangladeše vaikams ir įamžino juos savo fotografijose.
Tomas Pabedinskas
Paroda veiks iki lapkričio16 d.
Daugiau informacijos:
http://www.siauliai.lt/lit/Romualdo-Pozerskio-fotografiju-paroda-Paslaptingas-Bangladesas/10794/1
http://www.pressphoto.lt/naujienos/paslaptingas-bangladesas
Skelbiamas kasmetinis konkursas vardinei profesoriaus Broniaus Vaškelio stipendijai
VDU skelbia kasmetinį vardinės prof. Broniaus Vaškelio stipendijos konkursą. Kviečiame teikti dokumentus iki spalio 26 d.
Universitete įsteigta buvusio universiteto rektoriaus, VDU garbės profesoriaus Broniaus Vaškelio vardinė stipendija dalimis yra skiriama Menų fakulteto Teatrologijos katedros ir Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros bakalauro (II-IV kurso), magistrantūros arba doktorantūros studijų studentams. Dvi stipendijos dalys bus skiriamos Teatrologijos katedros studentams, viena − Lietuvių literatūros katedros studentui (-ei).
Pagrindiniai stipendijos skyrimo kriterijai
Stipendiatas (-ė) turi būti gerai besimokantis (vidurkis – ne mažiau 8 balų), aktyviai dalyvaujantis kultūrinėje ir meninėje veikloje, nuosekliai plėtojantis teatrologijos arba lietuvių literatūros mokslinių tyrimų tematikas.
Konkurso sąlygos
Pretendentai į vardinę profesoriaus B. Vaškelio stipendiją iki spalio 26 d. turi pateikti šiuos dokumentus:
- Prašymą dalyvauti konkurse;
- Gyvenimo aprašymą (CV);
- Pažymą apie studijų rezultatus, patvirtintą dekanate;
- Mokslinių publikacijų ir meno recenzijų sąrašą bei kopijas.
Gautus prašymus svarstys stipendijų skyrimo komisija. Menų fakultete prioritetas teikiamas studentams, tyrinėjantiems Lietuvos teatro meną, tačiau išimties tvarka stipendija gali būti teikiama ir kitas menotyros sritis tyrinėjantiems studentams.
Konkurso rezultatai bus skelbiami lapkričio mėnesį.
Dokumentus reikia pristatyti iki spalio 26 d. šiuo adresu:
- Referentė Asta Šlapikienė
- Menų fakulteto dekanatas
- Muitinės g. 7–104, Kaunas
Daugiau informacijos teikiama tel. (8 37) 327 877 ir el. paštu asta.slapikiene@vdu.lt.
