V. Kuprevičiaus stipendija – M. Gineikaitei už „Miestovaizdžio balsus“
Šiemet Viktoro Kuprevičiaus vardo stipendiją nuspręsta skirti VDU Menų fakulteto II kurso magistrantei Mildai Gineikaitei už jos bakalauro darbą – kūrybinį projektą „Tarpukario modernizmo ir medžio santykis. Fotografijų serija „Miestovaizdžio balsai“ (vadovas – prof. Romualdas Požerskis).
Kompozitoriaus V. Kuprevičiaus stipendija kasmet yra skiriama vienam gabiam ir darbščiam VDU Menų, Humanitarinių mokslų, Katalikų teologijos fakultetų arba Muzikos akademijos magistrantui, tiriančiam Lietuvos, o ypač Kauno, tarpukario ir sovietmečio kultūrą. Stipendiją 2003-aisiais įsteigė Viktoro Kuprevičiaus sūnus, kompozitorius Giedrius Kuprevičius.
„Stipendijos idėja yra išskirti tuos studentų darbus, kurie nagrinėja tarpukario Kauno kultūros reiškinius – mano tėvas tuo metu dirbo atsakinguoju sekretoriumi M. K. Čiurlionio galerijoje ir dalyvavo tautinio meno išsaugojimo ir plėtojimo darbuose. Tad natūralu, jog ir iš šiemet pateiktų darbų prioritetas teko su Kauno istorija susietam darbui“, – paaiškina G. Kuprevičius.
Stipendiją šiemet laimėjusios Mildos Gineikaitės darbo tema – tarpukario modernizmo ir medžio santykis. Projekto pristatyme teigiama, jog fotografijų serija „Miestovaizdžio balsai“ akcentuoja ir kolektyvinę atmintį, o tarpukariu sukurti architektūros dekoro elementai ir šalia augantys medžiai fotografijose tarsi „susigretina“. Dokumentuojami miestovaizdžio architektūros objektai atskleidžia, kaip tarpukario modernizmo ir medžio santykis kuria šiandienos urbanistinį peizažą.
Pasak M. Gineikaitės, projekto tema gimė 2018-aisiais, kurie buvo paskelbti Europos kultūros paveldo metais, pastebėjus, jog visuomenėje vis daugiau dėmesio skiriama tarpukario modernizmo paveldui ir jo pristatymui, stebint įvairias „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvas. Taip pat tada padidėjo ir gyventojų dėmesys medžių situacijai Kaune, kai buvo rekonstruojami miesto šaligatviai ir Vienybės aikštė miesto centre.
„Menų fakulteto profesorius, mano fotografijų projekto vadovas Romualdas Požerskis skatino ieškoti subtilių atbundančios gamtos momentų, todėl mane patraukė fotografuoti medžius keičiantis metų laikams. O tyrinėjimas tarpukario modernizmo ir medžio santykio sujungiant abi temas kūrybinės fotografijos serijoje atrodė perspektyvus prisidedant prie didesnio dėmesio unikaliam Kauno tarpukario modernizmo paveldui ir parodant, jog ne visuomet vertinami medžiai gali kurti savitą ir harmoningą miesto erdvę“, – paaiškina fotografė, papildydama, jog ši stipendija jai yra reikšminga kaip fotografinio tyrimo įvertinimas ir didelis paskatinimas tolimesniems Kauno kultūros paveldo tyrinėjimams kūryboje.
Šiuo metu M. Gineikaitės „Miestovaizdžio balsai“ yra eksponuojami ne tik VDU Menų fakulteto kiemelyje, bet ir virtualioje parodoje internete.
Stipendijos tradicija kilo iš noro atsidėkoti
Kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus teigimu, Viktoro Kuprevičiaus stipendijos tradicija gimė iš siekio atsidėkoti universitetui. „VDU buvo pirmoji aukštoji mokykla, įžengusi į mano gyvenimą. Čia formavosi ne tik paskaitų moduliai, tačiau ir rimti kultūriniai projektai. Vienas jų buvo susietas su elektronine muzika. Tuomet, XX a. pabaigoje, visi išgyvenome labai painius politinio, ekonominio, kultūrinio virsmo metus ir universiteto vadovybė labai ženkliai padėjo man įsigyti asmeninį sintezatorių, tapusį naujų kūrybinių darbų šaukliu. Tad vėliau – o tai buvo bemaž prieš 20 metų – kilo mintis universiteto bendruomenei atsidėkoti. Vardinės stipendijos forma man pasirodė logiškiausia“, – tikina Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
Giedrius Kuprevičius sako, jog ir šiandienos visuomenei yra ko pasisemti iš tarpukario Kauno kultūros bei jo tėvo – kompozitoriaus, nusipelniusio menininko, karilionininko, pedagogo – veiklos. „Visų pirma – kruopštumo ir profesionalumo. Mažiau besaikių svarstymų, ginčų dėl smulkmenų, o etapinių darbų, rimtų tyrimų ir svarbių visuomenei rezultatų“, – teigia pašnekovas.
Viktoras Kuprevičius (1901–1992) buvo kompozitorius, iškilus meno veikėjas ir Kauno miesto Garbės pilietis. Tarpukario laikotarpiu jis dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje, kartu su Pauliumi Galaune organizavo liaudies meno tyrimų ekspedicijas ir pats asmeniškai jose dalyvavo. V. Kuprevičiaus vardu pavadinta viena Kauno pagrindinė mokykla. Kompozitorius taip pat buvo ir Kauno kariliono atkūrėjas bei ilgametis atlikėjas. Karilionas – neįprastas, ypatingas instrumentas, kurį sudaro tarpusavyje suderintų varpų komplektas. Karilionai dažnai įrengiami bokštuose, bažnyčiose ir kituose istoriniuose pastatuose. Viktoras Kuprevičius kartu su sūnumi Giedriumi Kuprevičiumi buvo pirmieji karilionieriai Lietuvoje.
„Karilionas – tik vienas iš interesų, kuris užėmė mudviejų su tėvu gyvenime vieną iš svarbių veiklos punktų. Šiuo labai demokratišku instrumentu galėjome unikalaus meno kalba artinti žmonėms menines vertybes ir tuo pačiu eksperimentuoti, jungiant varpų muziką su instrumentais ar balsais“, – pasakoja Giedrius Kuprevičius.
Dalindamasis mintimis apie pastaruosius metus, kurių didelę dalį praleidome karantine, G. Kuprevičius tikina, jog kūrėjams karantinas nėra naujiena – juk kūrybinis darbas nėra įmanomas minioje arba triukšme.
„Didesnė bėda ištiko atlikėjus, meno kolektyvus, festivalių organizatorius. Tačiau po tiek nežabojamos veiklos ir judrumo metų gal ir verta kiek stabtelėti, permąstyti savo veiklas ir jų rezultatus. Gamta prašo pauzės ir turėtume jos norui paklusti. Tikiuosi, ji nebus amžina, tad dabar pats laikas ruoštis naujam kultūros sklaidos etapui. Suvokusieji neišvengiamų pokyčių realybę neužilgo bus laimingi ir naujai džiugins klausytojus“, – viliasi menininkas.
Aštuntojo dešimtmečio Lietuvos baikeriai Romualdo Požerskio fotografijose
Kovo 30 d. „Prospekto“ galerijoje, Vilniuje atidaryta Menų fakulteto profesoriaus Romualdo Požerskio personalinė paroda „Neramūs keliautojai“, kurioje eksponuojamos autoriaus jaunystės laikų fotografijos.
XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje Romualdas Požerskis, po kelerių metų įsiliejęs į žymiausių Lietuvos fotografų gretas, dar buvo Kauno politechnikos instituto studentas ir savo jaunystės dienas leido su grupele bendraminčių, vienijami aistros motociklams, kelionėms ir laisvės idėjoms. 1971–1975 m. R. Požerskis, jo bendramokslis Virgis Lankas, pusbrolis Petras Pocius ir Zenonas Langaitis motociklais keliavo po Lietuvą, kartais išsirengdavo ir į tolimesnes keliones, pavyzdžiui, Taliną. Jaunieji motociklininkai tuomet savęs nesiejo nei su baikerių judėjimu, nei su Kaune gyvavusia hipių bendruomene. Tačiau kelionės, laisvė, kartais romantiška, o kartais dramatiška patirtis kelyje buvo neišvengiamai susiję su tuomete alternatyvia Vakarų kultūra ir jos maištinga dvasia. Romualdas su bičiuliais klausėsi The Doors, Led Zeppelin ar Black Sabbath, skaitė Jacką Kerouacą, patys siuvosi motociklininkų striukes su „kutosais“, plačius džinsus ir… svajojo apie laisvą Lietuvą, be politinių, ideologinių suvaržymų, be asmens laisvės apribojimų.
Parodoje pristatomos fotografijos šiandien atrodo kaip ano meto jaunosios kartos gyvenimo, idealų ir bendros politinės situacijos metafora. Jos pasakoja apie asmeninės bei politinės laisvės siekį sovietmečiu, neramioje XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Paroda suteiks retą progą pajausti „gyvas“ to laiko gyvenimo akimirkas ir estetinių taisyklių nesuvaržytą jų įamžinimą nuotraukose, kurios anuomet buvo skirtos tik fotografijų herojų asmeniniam archyvui. Betarpišką santykį su fotografijose įamžintu laikotarpiu padės atrasti kartu su fotografijomis eksponuojamas R. Požerskio jaunystės dienoraštis ir mėgėjiški filmai.
Paroda veiks iki balandžio 17 dienos. „Prospekto“ galerijos (Gedimino pr. 43, Vilnius) darbo laikas: II-V 12:00-18:00, VI 12:00-16:00.
VDU Menų fakulteto profesoriaus Rimanto Plungės kūryba – tarptautinėje parodoje JAV
Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus dr. Rimanto Plungės kūryba yra pristatoma Jungtinėse Amerikos Valstijose, Noyes Museum of Art (30 Front Street, Hammonton, NJ 08037), parodoje BORDERLESS / Digital practises in Changing Times. Autoriaus kūryba yra pristatoma su kuratorių atrinktais menininkais iš daugelio pasaulio šalių – Egipto, Turkijos, Meksikos, Ispanijos, Kinijos, Senegalo, Jungtinių Amerikos Valstijų, Japonijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Kroatijos, Italijos, Nyderlandų ir Sirijos. Paroda vyksta nuo šių metų sausio mėnesio 21 dienos iki gegužės 9 dienos.
Dr. R. Plungės kūryba paskutinį dešimtmetį pasižymi įvairumu – fotografijos, videofilmai (videomeno filmai ir dokumentika), tapyba, koliažai ir įvairūs meniniai projektai – net ir žemės meno kūriniai. Tokia kūrybinė praktika atitinka ir R. Plungės edakucinę, padagoginę veiklą. Menininko Naujųjų medijų meno ir kitose studijų programose dėstomi dalykai orientuoti į šiuolaikinėmis technologijomis pagrįstas kūrybos formas, pasižyminčias tarpdiscipliniškumu.
Autoriaus kūrybai būdingas filosofinis požiūris į aplinką ir visą supantį pasaulį. Jo kūryba reflektuoja asmeninio tapatumo, laiko ir erdvės transformacijas. Dr. R. Plungės kūryba tai ne tik jo subjektyvios patirties liudijimas žiūrovui, asmeninės mitologijos kūrimas, bet ir inspiracija žiūrovui pačiam ieškoti asmeninio pasaulio unikalumo paslapties.
Parodoje BORDELESS/Digital practises in Changing Times rodomas videofilmas PAINTING LESSON/Decisive moments (2020 m. 28 min.).
Dr. R. Plungės filmas identifikuoja svarbias ir/ar lemiamas jo gyvenimo akimirkas. Pasak autoriaus, jos dažniausiai nėra iškilmingos, isimintinos, bet paprastos ir nepastebimos… Nepaisant tų akimirkų neišskirtinumo jos pagrindžia mūsų gyvenimo vektorių, formuoja mūsų požiūrį į pasaulį, skatina apmąstyti jausmus ir patirtis. Mes tampame savimi būtent dėl jų. Atmintis suteikia asmenybės tęstinumą, o vaizdai sukuria atspindžius – dažnai neryškius, bet mums patiems svarbius. Dr. R. Plungės videofilmo vaizdai nieko nenurodo, bet labiau atskleidžia, nepasakoja, o veikiau apsigyvena mūsų vaizduotėje. Į kūrinio patyrimą yra įtraukiamas ir žiūrovas, nes jam kūrinys suteikia galimybę pasitelkti ir apsvarstyti savo patirtis.
Autorius fiksuoja, rūšiuoja, lygina ir pateikia žiūrovui užfiksuotas kadrų sekas. Tai tik autoriui svarbūs momentai, todėl vaizdo akimirkų sekos gali būti sunkiai skaitomos, kartais paslaptingos, kartais atrodo provokuojančios, tačiau dažniausiai jaukios ir atviros žiūrovui. Videofilmas nekuria pasakojimo ar istorijos. Vienintelis dalykas, jungiantis kadrų sekas, yra pats kūrinio autorius. Būtent jo individuali patirtis sukuria autoriaus mitologinį vizualinį lauką, kuris kartais sugrąžina mus į skaitmeninę realybę – vaizdo trikdžiai ir skaitmeniniai artefaktai primena, kad tai ne darbar kuriama realybė, o reprezentacija. Nepaisant videofilme matomų skaitmeninio vaizdo, garso atkūrimo klaidų (kurias autorius sąmoningai palieka) filmas betarpiškai kviečia jus atskleisti bendrinamas patirtis. Kaip teigia pats autorius – už ekrano nieko nėra, tik jūs.
VDU Rektoriaus Juozo Augučio sveikinimas šv. Velykų proga!
Menų fakulteto dėstytojų mokymai kultūros sektoriaus darbuotojams
VDU Menų fakultetas, bendradarbiaudamas su socialiniais partneriais, įsitraukia į kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo veiklas.
Kovo 29 ir balandžio 7 d. MF dėstytoja, Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus darbuotojams pristatys 3 paskaitų ciklą „Muziejai XXI amžiuje. Kaip išlikti aktualiems?“. Ciklą sudaro trys susitikimai, skirti apmąstyti XXI amžiaus muziejaus sampratą ir kintantį jo vaidmenį dabarties visuomenėje: ko reikia „gero“ muziejaus receptui ir kas daro muziejų nepatrauklų jo lankytojams? Paskaitose tyrinėjamos šiuolaikinio muziejaus tendencijos ir pristatomos sėkmingos iniciatyvos. Apžvelgiami kintantys muziejaus ir jo auditorijų santykiai, muziejaus pasiekiamumo (accessibility) iššūkiai, aptariami motyvai, kurie skatina lankytojus ateiti į muziejų ir barjerai, trukdantys dalyvauti kultūroje.
Dr. Daiva Citvarienė
Dr. Daiva Citvarienė pat yra vedė mokymus Lietuvos bibliotekų asociacijos nariams „Auditorijos ir kultūros organizacijos XXI amžiuje“. Šiuose 5 valandų mokymuose – kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai buvo pakviesti patyrinėti auditorijų vystymo problematiką kultūros organizacijose. Jungiant teorines ir praktines žinias kelti klausimai: ką iš tiesų reiškia terminas „auditorijų plėtra“? Kaip geriau pažinti savo auditorijas? Kaip paskatinti jaunimą dalyvauti kultūroje ir kokius veiksmus reikia atlikti norint atsiverti naujoms auditorijoms? Mokymų metu pristatytos atvejų studijos, aptarti kūrybiniai (DIY principo) auditorijų tyrimų metodai, dalyviai įtraukti į praktinius užsiėmimus.
Kovo 24 d. MF Menotyros katedros vedėja menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė MO muziejaus darbuotojams skaitė paskaitą „Koks turėtų būti ateities muziejus?” Paskaitoje buvo pristatytos skirtingos, įvairiais istoriniais laikotarpiais susiformavusios muziejaus sampratos ir pateiktas kritinis jų įvertinimas, aptartos kintančios muziejaus funkcijos šiuolaikinėje visuomenėje, diskutuota apie šiandien pastebimą poreikį iš naujo apibrėžti muziejaus instituciją ir su tuo susiję nesutarimai tarptautinėje muziejininkų bendruomenėje. Kaip įvairūs XXI a. iššūkiai veikia muziejų savivoką ir darbą? Kokie turėtų būti prioritetai ateities muziejų veikloje?
Dr. Linara Dovydaitytė
Skelbiami papildomi konkursai studijų mainams ir praktikai užsienyje!
Nespėjai užpildyti paraiškos mainams ar praktikai? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarptautinių ryšių departamentas skelbia papildomus konkursus studijų mainams arba praktikai užsienyje.
Romualdo Požerskio fotografijų parodos apie Lietuvos istoriją
1988 – 1993 metų Lietuvos politinių įvykių VDU Menų fakulteto profesoriaus, Romualdo Požerskio, fotografijos spausdinamos istorijos vadovėliuose, muziejų virtualiuose puslapiuose ir eksponuojamos galerijose.
Ispanijoje, Albasetės mieste Primitivp de Albecate Kazino, 2021 m. vasario 26 d. atidaryta R. Požerskio darbų paroda „Kelias į laisvę”, skirta Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai ir Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui paminėti. Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos ambasadorė Ispanijos Karalystėjė Lyra Puišytė-Bostroem, Lietuvos konsulas Valensijoje Aleksandras Kudaba, Lietuvos garbės konsulas Kastilijos-La Mančos ir Mursijos regionuose Andrés Fornés Redondo ir Lietuvos garbės konsulė Ana B. Gutiérrez Lavín.
Paroda bus eksponuojama Casino Primitivo de Albacete iki kovo 12 dienos. Parodą organizavo Lietuvos Konsulato Valensijoje atstovė Vilma Dobilaitė.
Vėliau planuojame eksponuoti parodą Alikantės provincijoje esančio miestelio Guardamar del Segura kultūros namuose. Tai vietovė, kurioje susibūrusi gausi lietuvių bendruomenė.
Pažymint Kovo 11-ąją, Kijevo Tadzio galerijoje atidaryta Romualdo Požerskio ir Aleksandros & Aleksandro Krolikovskių fotografijų parodą „Pasaulių sutvėrimas”. Jose atspindėtos istorinės, 1991 metų sausio Lietuvoje ir 2013 metų Maidano Kijeve, akimirkos – mūsų apsisprendimo ir ryžto liudijimas, o kartu ir jaudinantys prisiminimai. Parodą organizavo kultūros atašė Ukrainoje Ina Kniurienė.
Lietuvos teatro šimtmetis: identitetas su variacijom
2020 profesionalusis Lietuvos teatras šventė savo šimtmetį. Šia proga apie tai, kaip per šį laiką lietuvių teatras keitėsi ir kas liko nepakitę, apie jo tapatybę šiandien ir galimus naujus bruožus ateityje įžvalgomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto teatrologai – Menų fakulteto dekanė prof. Jurgita Staniškytė ir Teatrologijos katedros vedėjas doc. Edgaras Klivis. Kalbina – VDU teatrologė dr. Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. Interviu publikuojamas žurnale “Bravissimo” nr. 4.
Naujos formos spektaklis kvies žiūrovus tapti reikšmingais siužeto dalyviais
Ar galėjote įsivaizduoti, kad jūsų „Facebook“ galėtų virsti savotiška teatro scena? Komentarai – scenarijumi, o live‘ai – mizanscenomis, kurias norima linkme pakreipiate jūs patys? Naujų patirčių siūlo socialinių tinklų spektaklis „Mirgėjimas“, kuris vyksta po Nacionalinio Kauno dramos teatro vėliava kovo 2-5 dienomis. Apie pirmą Lietuvoje tokio pobūdžio kūrinį mintimis dalijasi šio socialinių medijų spektaklio kūrėjai: režisierius Augustas Gornatkevičius, VDU Menų fakulteto „Kūrybinių industrijų” programos antrakursė dramaturgė Paulina Okunytė, bei Menų fakulteto doktorantas, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas bei kūrybininkas Gytis Dovydaitis.
– Kilusi pandemija paskatino, netgi privertė teatrą persikelti į skaitmeninę erdvę. Prasidėjo ir tebevyksta spektaklių įrašų rodymas, tiesioginės transliacijos ir panašūs reiškiniai. Kaip vertinate šiuos procesus, ar šis eksperimentavimo laikas atneš naujų teatro formų?
– (A. G.) Išties, pandemija privertė išeiti iš komforto zonos ir pažiūrėti į dalykus kitu kampu. Man atrodo, vieni teatrai pasirinko komfortabilų kelią – daryti tai, kas žinoma, tik kitoje platformoje – turiu omeny, rengti pjesių skaitymus, transliuoti įrašus internetu. Kelią eksperimentuoti, kurti visiškai naują teatrinį produktą rinkosi mažiau kūrėjų. Vis dėlto manau, kad naujų formų šiuo laiku turėtų atsirasti.
– (G. D.) Ne tik kultūros kūrėjai, bet ir kultūros vartotojai pastebėjome, kad pandemija paragino rengti virtualias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Skubėta generuoti kitokį turinį, neįsigilinant, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis teatras. Ar spektaklio transliacija, „YouTube“ vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje „Spotify“ muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiu koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtuali olimpiada, tai tiesiog transliacija. Internetinis teatras, mano manymu, apeliuoja į kūrinius, kurie yra sukurti internetui nuo pat pradžių, nėra tik skaitmenizacija. Eksperimentų sąlyga – į internetą, socialinius tinklus žiūrėti kaip į mediją, įrankį, su kuriuo galima kurti, ir ieškoti galimybių. Pavyzdžiui, ateities nagrinėjimas žaidime „Minecraft“, detektyvas bendravimo programėlėje „Viber“ arba „Romeo ir Džiuljeta“ pažinčių programėlėje „Tinder“, kai įsimyli ir tik vėliau supranti, kad čia tebuvo spektaklis. Galimybių yra daug, bet svarbus laiko ir žiūrovų klausimas – ar jie yra pasiruošę priimti netradicinį produktą?
– (P. O.) Teatras apskritai yra labai kūniška, meditatyvi „čia ir dabar“ patirtis, kuriai labai reikalingas gyvas santykis. Todėl teatras internetinėje erdvėje nuo pat pradžių yra problematiškas. Kaip sukurti tą imersinę būseną, betarpišką ryšį su žiūrovu? Manau, tai didelis iššūkis kūrėjams. Tačiau nauji laikai reikalauja ir naujų formų.
Gytis Dovydaitias. Asmen albumo nuotrauka
– Tai nieko nelaukdami pakalbėkime apie projektą „Mirgėjimas“. Kaip kilo mintis persikelti būtent į „Facebook“ platformą?
– (G. D.) Pradinė mintis kurti socialinių medijų spektaklį kilo teatro meno vadovu Edgarui Kliviui. Jo pakviestas, pradėjau galvoti apie formą, nes tyrinėju internetą akademiškai. Natūraliai pasirodė, kad socialinės medijos yra teatro scena, juk mes ir savo kasdienybėje linkę socialines medijas vadinti spektakliu, nes ten dažnas pristato save tam tikrame vaidmenyje ir atlieka tam tikrą pasirodymą. Todėl „Facebook“, „Messenger“ kaip medijos gali būti pritaikytos ne tik transliacijai, bet ir realiam veiksmui.
– (A. G.) Paantrinsiu, kad socialinėse medijose kasdien vyksta tam tikras spektaklis-performansas, o mes naudojame socialinius tinklus kaip teatro sceną. Šiuo atveju žiūrime kaip į spektaklį-žaidimą. Mes šnekame apie patį socialinį tinklą kaip apie teatrą, kaip žaidimą ir mitus, kurie sklando internetinėje erdvėje.
Augustas Gornatkevičius. D. Matvejevo nuotr.
– Kaip ketinate įsiterpti į tokią skirtingos informacijos srautų užimtą erdvę?
– (P. O) Sakoma, jog gatvės teatras yra viena sudėtingiausių teatro formų būtent dėl žiūrovų dėmesio ir įsitraukimo. Manau, kad socialinės medijos yra visgi dar sudėtingesnė scena dėl jose nuolat vykstančio informacinio triukšmo, varžymosi dėl stebėtojo dėmesio. „Facebook“ platforma yra tapusi savotišku langu į pasaulį, be kurios praleistą dieną jau sunku įsivaizduoti. Ją naudoji kasdienei komunikacijai, per ten dažnai sužinai apie tau svarbių (ir nelabai) žmonių gyvenimą, pasaulio naujienas. Teatras, ateinantis į šią erdvę, turi potencialą kaip niekad priartėti prie žiūrovo, tiesiog tapti jo kasdienio gyvenimo dalimi, kur vienas post’as tampa mizanscena, o live vaizdo įrašas – personažo monologu.
–Mūsų pokalbis žadina vaizduotę. Suprantu, kad visų detalių atskleisti negalite, nes neliks intrigos, bet, kas žiūrovų lauks „Mirgėjime“?
–(G. D) Nagrinėjame tokį sumišimą, tokias būsenas, kurias kasdienybėje galime pasiekti ir patirti naudodamiesi socialinėmis medijomis. Būtent pačiose „Facebook‘o“ grupėse. Kažkoks klaidžiojimas tarp šviesos ir tamsos, tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp buvimo ir nebuvimo, tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo.
–(A. G.) Aš dar galiu pasakyti, kad žiūrovai susitiks su čia pat vietoje gimstančia nauja taip vadinama konspiracijos teorija, o visa kita bus savotiškas žaidimas, kurio metu jis galės įsitraukti ir galbūt net ir paveikti įvykių seką. Žiūrint iš žiūrovo pozicijos, šis vyksmas – relaksacijos priemonė, leidžianti nusiimti kasdienybės įtampą, išnaudoti savo improvizacinius gebėjimus. Visiems jis įdomus tuo, kad ir žiūrovas gali įnešti visiškai naują temą. Kartais gyvenimas tampa įdomesnis už teatrą, tai dažnai nutinka. Pavyzdžiui, repetuojant įvyko Kapitolijaus šturmas Amerikoje. Kur viskas prasidėjo? Prezidento „Twiter“ paskyroje. Tai tik patvirtina paties projekto, pradinės minties realumą.
–(P. O.) Besigilindama į socialiniuose tinkluose tarpstančias konspiracijų teorijas, pasijutau lyg nerdama vis gilyn į savotišką pasaką. Čia prisiminiau „Tūkstantį ir vieną naktį“. Šiame kūrinyje vidury pradėtos sekti pasakos užgimsta nauja pasaka, toje – dar viena, ir taip neri per skirtingus pasakojimų lygmenis į gelmę, pamesdamas bet kokius istorijos galus. Iš tos gelmės paskui reikia išnerti atgal, užbaigti visas pradėtas istorijas. Panašiai sekamos ir šių dienų konspiracijos – atvėrus vienas duris, patenki į labirintą, kuris gali nuvesti bet kur, net iki pačios beprotybės. Man „Mirgėjimas“ – tai pasaka be galo.
–Dar norisi pasitikslinti aktorių užduotis šiame vyksme. Jeigu žiūrovui suteikiamos naujos veikimo galimybės, tai ir aktorių vaidmuo nėra tradicinis?
–(A. G.) Tikrai taip. Iš tikrųjų, aktoriai labai daug prisideda vystant ir kuriant patį scenarijų. Jiems tenka daug improvizacijos ir gyvų interakcijų. Jie išliks ir anonimiški, ir atskleis personažą. Beje, šnekant apie veikimą socialinėse medijose, vaidyba prieš kamerą turėtų būti artima kinui, bet visgi socialinėse medijose ji daug artimesnė teatrui – nėra suorganizuota iš anksto, nėra nufilmuota, sumontuota ar padailinta – ji vyksta čia ir dabar. Vaidyba, kurią renkamės epizoduose, tikrai labai teatrališka.
–(P. O.) Į istorijos kūrimo procesą įsitraukiantis žiūrovas neišvengiamai lemia ir aktoriaus vaidmenį. Mūsų įkvėpimo šaltiniu tapo fantastinis vaidmenų žaidimas „Dungeons & Dragons“. Žiūrėdami į spektaklį iš žaidimo perspektyvos, numatėme pagrindinius įvykius ir personažams suteikėme tam tikras charakteristikas, savotiškas personažo „galias“. Šių dviejų elementų ribose aktoriams paliekama laisvė patiems naviguoti. Kaip ir gyvenime – niekada negali nuspėti, kas tavęs laukia už kampo.
Menų fakulteto studentėms skirtos VDU vardo garbės stipendijos
2009 m., Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 20-ies metų jubiliejaus proga, Universiteto Senatas įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendiją, kuri kasmet skiriama geriausiems studentams, savo veikla garsinantiems universiteto vardą Lietuvoje bei pasaulyje.
Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendijos tradiciškai yra skiriamos ir iškilmingai įteikiamos universiteto atkūrimo minėjimo proga vasario 15 d., tačiau dėl LR Vyriausybės paskelbto karantino ir jo taikomų ribojimų, iškilminga ceremonija šiais metais vykti negali. Nepaisant to, stipendijos studentams buvo paskirtos, o jų įteikimas atidėtas vėlesniam laikui.
VDU vardo garbės stipendijos pažangiems studentams, ypač pasižymėjusiems mokslinėje, meninėje, kūrybinėje, sporto ir (ar) visuomeninėje veikloje, reprezentuojant savąją Alma Mater Lietuvai ir pasauliui, buvo skirtos penkiems VDU studentams, tarp jų dviem Menų fakulteto studentėms:
“Meno kuratorystės” magistrantūros antro kurso studentei Agnei Taliūtei už aktyvią kūrybinę ir kultūrinę veiklą;
“Naujųjų medijų meno” bakalauro ketvirto kurso studentei Indrei Baltakytei už aktyvią visuomeninę bei kūrybinę veiklą.
Didžiuojamės ir sveikiname laureates, kurios aktyviai prisideda ne tik prie asmeninio, tačiau ir prie visos bendruomenės tobulėjimo. Linkime nesustoti ieškoti savęs ir toliau garsinti Vytauto Didžiojo universiteto vardą.
