Iškilmingame senato posėdyje apdovanoti MF studentai ir dėstytojai
Kovo 23 d., trečiadienį, VDU Didžiojoje salėje vyko iškilmingas Senato posėdis, kurio metu buvo įteiktos vardinės stipendijos, Vytauto Didžiojo universiteto daktaro diplomai bei ženklai, profesorių ir docentų atestatai. Posėdį vedė VDU Senato pirmininkas prof. Ričardas Krikštolaitis.
Posėdžio metu VDU garbės stipendija už kūrybinius ir meninius pasiekimus buvo apdovanotas Menų fakulteto, Menų istorija, kritika ir medijos trečiojo kurso studentas Tomas Genevičius.
Iškilmingame Senato posėdyje taip pat išdalinti pedagoginių vardų ir daktaro diplomai: profesoriaus atestatas įteiktas MF Šiuolaikinių menų katedros profesoriui Romualdui Požerskiui, daktaro diplomas – teatrologui Justinui Kalinauskui.
2-asis kvietimas dalyvauti 22-oje tarptautinėje Strindbergo konferencijoje
2022 m. birželio 9-12 dienomis VDU Menų fakultete vyks 22-oji tarptautinė Strindbergo konferencija „Strindbergas ir atmintis“ (Strindberg and Memory). Konferenciją, kuri įtraukta į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programą, fakultetas organizuoja kartu su Strindbergo asociacija (Švedija).
Pranešimų santraukas (iki 2000 spaudos ženklų su tarpais) siųskite iki kovo 31 d. el. paštu: strindbergconference2022@gmail.com.
Dr. Linaros Dovydaitytės paskaita „Įsivaizduoti ateitį: branduolinė estetika karo akivaizdoje“
VDU tiesia pagalbos ranką ukrainiečiams ir kviečia visus prisidėti
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU), tęsdamas iniciatyvą, skirtą palaikyti Rytų partnerystės šalims, tiesia pagalbos ranką ukrainiečiams. 2020 metais VDU įkurtas paramos fondas, skirtas studentams, nukentėjusiems nuo valdžios represijų Baltarusijoje, nuo šiol rems ir studentus, kurie nukentėjo dėl karinių veiksmų Ukrainoje. Universitetas taip pat yra pasiruošęs priimti nuo karo bėgančius studentus ir dėstytojus iš Ukrainos ir, kaip ir kitos aukštosios mokyklos Lietuvoje, nutraukia ryšius su Rusijos ir Baltarusijos aukštojo mokslo institucijomis.
Prie paramos fondo ukrainiečiams gali prisidėti visi norintieji – verslo, visuomenės atstovai, individualūs asmenys. Parama skiriama atvykusių ir VDU studijuojančių Ukrainos studentų stipendijoms, kurios padengia jų studijų, apgyvendinimo ir įsikūrimo išlaidas. Prireikus, šios lėšos gali būti skirtos ir studentų pragyvenimo reikmėms.
„Negalime likti nuošalyje, kai visai šalia mūsų vyksta karo baisumai. Visus, kurie neabejingi žmonių skausmui ir puoselėja demokratines, humanistines vertybes, prašome prisijungti prie šio fondo ir prisidėti prie paramos. Karo ir politinės situacijos paveiktiems žmonėms mūsų visų pagalba dabar yra labai svarbi ir reikalinga. Paaukoti pinigai pasieks tuos akademinės bendruomenės narius Ukrainoje ar atvykstančius studentus, kuriems jų labiausiai reikia. Siunčiame stiprų palaikymą partnerinių universitetų Ukrainoje bendruomenėms“, – sakė VDU komunikacijos prorektorė doc. dr. Vilma Bijeikienė.
Universitetas, reikšdamas palaikymą Ukrainos valstybei bei žmonėms ir reaguodamas į pastarųjų dienų įvykius, taip pat yra pasiruošęs priimti iki 400 nuo karo besitraukiančių studentų ir iki 50 dėstytojų ar tyrėjų. Prie paramos Ukrainos piliečiams įvairiais būdais prisideda ir VDU absolventai.
Šiuo metu VDU studijuoja 87 Ukrainos piliečiai. Ukraina yra svarbus VDU partneris: pagal „Erasmus+“ mainų programą bendradarbiaujama su dešimčia Ukrainos universitetų, dar su 30 aukštųjų mokyklų universitetas yra pasirašęs dvišales sutartis.
Siekdamas prisidėti prie demokratijos stiprinimo, Vytauto Didžiojo universitetas dar nuo 2013 metų skiria ypatingą dėmesį studentams iš Rytų partnerystės šalių – Armėnijos, Azerbaidžano, Baltarusijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos. Jiems yra skiriamos stipendijos, kurias kasmet gauna 20–40 studentų.
Kviečiame fizinius ir juridinius asmenis prisidėti prie fondo veiklos skiriant paramą. Rėmėjai studentams iš Ukrainos gali suteikti finansinę paramą ar ją skirti savo teikiamomis prekėmis ar paslaugomis, taip pat sudaryti sąlygas atlikti apmokamą praktiką jų įmonėse ar organizacijose – taip užtikrinant šių studentų galimybes savarankiškam gyvenimui studijų Lietuvoje metu.
Lėšas šiam projektui galima pervesti į specialią AB SEB banko sąskaitą:
LT41 7044 0600 0284 8638
Gavėjas: Vytauto Didžiojo universitetas
Mokėjimo paskirtis: Parama Ukrainos studentams.
Menų fakulteto absolventų fotografijų parodos „Žiovulys“ atidarymas
VDU menų galerija „101“ kviečia į Menų fakulteto absolventų fotografijų parodos „Žiovulys“ atidarymą, kuris vyks vasario 23 d., 18:00 val. Parodos atidarymo metu vyks to paties pavadinimo performansas. Fotografijų parodą sukūrė Kūrybinių industrijų ir vaidybos absolventė Greta Dirmauskaitė ir Naujųjų medijų meno programos absolventas Titas Jurjonas.
Fotoserija „Žiovulys” – 10-ties žiovulio apimtų žmonių serija. Prasidedanti pirmuoju įkvėpimu, pasiekianti aukščiausią tašką ir pasibaigianti pirmuoju lūpų sučiaupimu viskam pasibaigus. Jei nuotraukos būtų pavienės, išimtos iš šios serijos konteksto, atskirai jos galėtų reikšti visai ką kitą. Kitą būseną. Šiuo atveju kiekvienas portretas – viena darbo valanda. Dienos pradžia, pats pikas ir darbų pabaiga. Kitą dieną tas pats. Serija siekia perteikti šį, pavadinkime, nuobodulio jausmą. Tą įsišaknijusį nuobodulį, kuris apninka kasdien, kelias valandas, visą dieną, gal tik akimirką. Labai paprastai – tai žiurkėno rate įstrigusio žmogaus vidinė būsena. Kodėl žiurkėno ratas? Nes tai ciklas. Nesibaigiantis sukimasis pradžioje ir pabaigoje, kuomet jiems susidūrus nebežinai nė kuris yra kuris. Serija gali būti begalinė, pabaiga gali tapti kito ciklo pradžia. Galbūt tai rutina. Įsivardinkite patys.
Idėjos autorė Greta Dirmauskaitė
Fotografas Titas Jurjonas
Fotografijose VDU Vaidybos studijų absolventai:
Arvydas Šaučiūnas
Skaistė Grašytė
Rugilė Tamošauskaitė
Miglė Janutėnaitė
Emilija Dedelaitė
Kamilė Rutkaitė
Rokas Lažaunykas
Mindaugas Gargasas
Dominykas Vaitiekūnas
Gintarė Guntytė
Dalyviams renginio metu reikalinga dėvėti respiratorių, dezinfekuoti rankas ir laikytis saugaus atstumo.
Pristatoma Menotyros katedros dėstytojos Aušrinės Cemnolonskės monografija
Vasario 25 d. (penktadienį) 11 val. Vilniaus knygų mugėje (Litexpo) Rašytojų kampe bus pristatyta Menotyros katedros dėstytojos doc. dr. Aušrinės Cemnolonskės monografija – „Lietuvos istorija dailėje“. Renginį moderuos menotyrininkas prof. dr. Helmutas Šabasevičius, dalyvaus istorikas dr. Dangiras Mačiulis ir knygos autorė.
Tai monografija apie vizualų, interpretacinį istorinių įvykių perteikimo dailės kūriniuose lauką, lydintį Lietuvos kultūrą nuo XVIII amžiaus pabaigos, kuris nėra vien tik praeities laikų aktualija. Dar ir šiandien istorinės atmintinos datos dažnai tampa pretekstu naujiems kūriniams atsirasti, o visuomenėje šurmuliuoja diskusijos kaip vaizduoti savo tautos praeitį, klausiant ar būtinas reprezentacinis iškilus tonas, realistinė vaizduosena, ar galima laisviau pažvelgti į svarbių įvykių pateikimą? Šiuolaikinio meno prieigos siūlo kritiškai permąstyti nusistovėjusias istorinių įvykių ir asmenybių vaizdavimo klišes, deromantizuojant, demitologizuojant ir rekontekstualizuojant buvusius pavaizdavimus. Tačiau tokie principai, neprisideda prie nacionalinio mito palaikymo. Tokių svarstymų kontekste ir iškilo poreikis atidžiau pažvelgti į daugiau nei 200 metų trukmės Lietuvos istorijos vaizdavimo tradiciją, klausiant kiek istorinė dailė buvo svarbi valstybiniu mastu ir kaip ji susisiejo su konstruojamais nacionaliniais naratyvais? Kaip keitėsi vaizduojamų istorinių įvykių siužetai ir kas lėmė jų selektyvumą? Kiek šis žanras, tradiciškai laikomas konservatyviu, pakluso naujų meno krypčių, tendencijų ir formatų įtakai? Kiek jis dalyvavo istorijos perrašinėjimo procesuose ir galiausiai kokį Lietuvos istorijos įvykių vaizdinį mes turime?
„PinoKeys judėjimas“: kvietimas burtis, o ne skaldytis
Saulėtą sausio 22-osios rytą stovėjau Kauno miesto kamerinio teatro (KKT) kiemelyje ir, laukdamas performanso „PinoKeys judėjimas“, buvusio „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo programos dalimi, mąsčiau apie šio pasirodymo temos svarbą.
Autorė choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė kūrinio stuburu ir pagrindine mintimi pasirinko kalbėti apie šių dienų pinokius – žmones, kurie bando atikti gero, visuomenės suprasto ir priimto žmogaus vaidmenį, ir apie tuos, kurie neatitinka kitų sukonstruotų kanonų.
Šiandien tai itin aktuali tema. Ne kas kitas, bet pats žmogus kuria taisykles, tačiau jos dažnai atskiria vieną visuomenės dalį nuo kitos, vienų laimės ir džiaugsmo kaina – kitų komfortas. Choreografė siekė sukurti žmones sujungiančio bendruomeniškumo, o ne skaldančio į atskiras grupes potyrį, ir jai tai pavyko.
Kelionė salomis
„PinoKeys judėjimas“ – septynių dalių pasirodymas, vykęs KKT, ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą, įvairiose Laisvės alėjos vietose ir prie M.Žilinsko dailės galerijos. Performanso suskirstymas į septynis skirtingus pasirodymus leido aktoriams, kūrėjams savitai atsiskleisti, pasitelkti skirtingas meno disciplinas. Kiekviena dalis pavadinta salos pavadinimu su priskirta atitinkama spalva. Tai leido įsijausti į kelionę ne tik fiziškai judant iš vienos vietos į kitą, bet ir į autorių, režisierių, atlikėjų pasaulius – salas.
Šios kelionės metu žiūrovus lydėjo šokio trupės studijos ULNA šokėjai. Jų įvaizdis priminė kiek modernizuotą klasikinį Pinokį: juodi paltai, raudonos kepurės, dvi pirštinių poros (viršutinės – raudonos) atitiko šiuolaikinio medinio žaislo, norinčio būti tikru berniuku, vaidmenį. Ironiška, kad plastikinės Martyno Gaubo sukurtos kaukės stipriai traukė akį: nors ir buvo permatomos, jų forma aiškiai simbolizavo ilgą Pinokio nosį. Į mechaniškus, nenatūralius lėlės marionetės judesius buvo panaši ir šokėjų plastika: jie sustingdavo nepatogiomis pozomis, susilenkdavo, išsiriesdavo, rankas laikė neįprastose padėtyse.
Puikiai išnaudota ir pati miesto aplinka – į judesius puikiai integruoti suoliukai, parduotuvių vitrinos, įvairiausi kelyje pasitaikantys daiktai. Kiekvienas veiksmas atrodė lyg šokėjų pažintis su pasauliu. Kartu jie kvietė žiūrovus sekti įkandin nuo vieno pasirodymo prie kito.
Kiekvienas performanso pasirodymas yra vertas dėmesio. Vieni labiau pritraukė, perteikė lengviau suprantamą mintį, kiti vertė susimąstyti, pažvelgti į save. Istorijas atlikėjai atskleidė per menų sintezę – muziką, šokį, teatrą ir dailę. Performansas skirtas kiekvienam žmogui, kad ir kokio amžiaus būtų, kad ir koks jo ryšys su menu. Pvz., penktojoje dalyje – „Balta sala. PAKANKAmi“ – žiūrovai turėjo progą susipažinti su gestų kalba ir aklųjų ženklais. Ant stalo sustatyti keramikos kūriniai tarsi sekė pasaką apie žemę. Kiekvienas iš jų savaip simbolizavo šiuos ženklus ir gestus – skylės išspaustos pirštais plokštumoje, gesto judesiu sukurtas kūrinys, keraminiame indelyje – skirtingų formų ir dydžių rankomis susukti rutuliukai. Visa tai turėjo padėti susitapatinti su negalią turinčių žmonių komunikacijos priemonėmis.
Įveikti baimę ir sienas
Labiausiai sužavėjo pirmoji dalis – „Rusva sala. IŠSILUKŠTENIMAS“ ir antroji – „Geltona sala. AUGIME“. Emociškai paveikiausia pirmoji dalis vyko KKT didžiojoje salėje. Į salę atėję ar pro langus procesą stebėję žiūrovai galėjo išvysti prie sienos stovinčią į pakylą panašią konstrukciją, uždengtą rusvu audiniu. Staiga po juo kažkas pradėjo judėti, bandyti perplėšti audinį ir išsiveržti. Tai priminė iš kiaušinio besiritantį ar sienas, atskirusias nuo pasaulio, bandantį įveikti padarą. Staiga pasirodė ir atgal po saugiu audiniu grįžo ranka, koja. Galiausiai kuriamas personažas įsidrąsino, stūmėsi tolyn, stojosi ant žemės. Lukštas virto įspūdingu sijonu: praeitis niekur nedingsta, ji tampa puošmena. Šis kelias minutes trukęs procesas priminė asmenines komforto zonas, kuriose, susidūrę su kažkuo nesuprantamu, taip mėgstame slėptis, užuot tyrinėję naujoves. Šias emocijas įtikinamai perteikė šokėja Ernesta Žemaitytė.
„Geltona sala. AUGIME“ veiksmas vyko vieno iš Laisvės alėjos pastatų balkone. Jurgis Jarašius, Laura Stadalninkaitė ir Rosita Aleksėjūnaitė atliko dainą apie mumyse gyvenančius medinius pinokius. Jų balsai papildė vienas kitą. Švelnus L.Stadalninkaitės balsas tryško lyriškumu, kitų atlikėjų žemų balsų duetas užakcentuodavo pagrindinę dainos mintį, sugrąžindavo visus į realybę. Harmoninga vokalo ir gitarų sąjunga sukūrė intymaus pasirodymą atmosferą, o žodžiai apie pinokius, slypinčius kiekviename mūsų, auditorijos nepaliko abejingos.
Trečioji dalis – „Raudona sala. STREIKAS“ – it žinutė apie gamtos ir žmogaus ryšį. Ją perteikė šokėjai – pinokiai. Paskui save tempdami didelę garso kolonėlę, iš kurios sklido vyriškas balsas, jie šokdami judėjo pirmyn ir atgal, vis atkartodami pavienius žodžius. Silpniausia šios dalies vieta – techninis sprendimas. Bandydama suprasti iš dėžės sklindančius žodžius, auditorija judėjo įkandin šokėjų. Per šį sąmyšį buvo sunku suprasti ne tik kalbą, bet ir atlikėjų skleidžiamą žinią.
Ketvirtoji dalis – „Mėlyna sala. RIBA“ pakvietė ant pėsčiųjų tilto. Čia I.Puišytės-Šidlauskienės ir Marijaus Tamošiūno šokį jungė mėlyno audinio juostos. Pindami, lankstydami, sukdami audinį atlikėjai tai artėjo, tai tolo vienas nuo kito, taip primindami, kad visi esame vienaip ar kitaip susiję, tačiau renkamės kurti ribas, statyti sienas, užuot vieni kitus palaikę.
Atrasti save ir kitus
Šeštoji dalis – „Žalia sala. ATRADIMAS“ labiausiai išlaikė tradicinio spektaklio struktūrą: vaidino aktoriai, būta dialogo, veiksmo, kulminacijos, bet kartu išlaikytas ryšys su viso performanso pagrindine idėja – bendruomeniškumu. Pasirodymo metu du aktoriai kūrė apgavikų, besinaudojančių žmonių gerumu ir naivumu, vaidmenis. Trečiasis jų partneris lėlė simbolizavo pinokius, visuomenės atstumtuosius. Pasitelkę pigius triukus apgavikai išvilioja iš lėlės identitetą, laimę, džiaugsmą. Net patys gerai nesuprasdami, kaip tai padarė, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus. Ši performanso dalis kvietė apsvarstyti savo pasirinkimus, kurie anaiptol ne visada teisingi.
Paskutinė dalis – „PIRMIAUSIA GIMĖ MINTIS“ subūrė visus prieš tai matytus aktorius, šokėjus, kūrėjus į vieną bendrą pasirodymą ant M.Žilinsko dailės galerijos laiptų. Šis pasirodymas sugriovė visuomenės sienas, inspiravo bent trumpai akimirkai užmegzti bendruomeniškumo jausmą. Visi dalyviai pasklido po žiūrovų minią, šokio judesiais kvietė prisijungti, džiaugtis ir galiausiai suprasti: norint pokyčių pirmiausiai reikia minties.
Pasibaigus performansui, nutilus plojimams, žmonėms pasklidus savais keliais, vis sukosi klausimas, kodėl šis performansas paveikė taip stipriai. Atsakymai atėjo nurimus emocijoms. Kurti pasirodymą, įtraukiant negalią turinčius žmonius, per tai skleisti bendruomeniškumą ir žmogiškumą – ne pats lengviausias sumanymas. Ypač šiais laikais, kai, diskutuojant apie visuomenės mažumas, reprezentacija yra vienas pamatinių aspektų. Girdime, matome skatinimus leisti šių grupių atstovams kurti ir papasakoti savo istorijas. Tačiau vis dar stipri baimė, tad reikia drąsaus žmogaus, kuris ištiestų pagalbos ranką. Būtent tokiu žmogumi ir tapo I.Puišytė-Šidlauskienė. „PinoKeys judėjimas“ nėra pasakojimas apie tai, kaip visuomenė nepriima negalią turinčius žmones, tai neįgaliųjų istorijos, jų emocijos ir gyvenimas, atskleistas per meną.
Vienoje gniūžtėje
Tad ši idėja ir buvo pagrindinis projekto pasiekimas. Kiekviena dalis (sala) išlaikė minimalistinę estetiką; išskyrus „Raudoną salą” ir finalą, visose dalyvavo ne daugiau kaip trys aktoriai. Gaila, kad jų niekas daugiau tarpusavyje nesiejo, tik pagrindinė bendruomeniškumo idėja. Norėjosi stipresnio naratyvinio perėjimo iš vieno pasirodymo į kitą. Pvz., pasirinkimas vienoje salų kalbėti ekologijos tema – sveikintinas, bet šioje kelionėje tai atrodė ne vietoje ir ne laiku – tam reikėtų atskiro performanso. Pačią pasirodymų grandinę išlaikė ULNA šokėjai. Be jų, rodančių kelią, ar savanorių, dalijančių žemėlapius / brošiūras, nekauniečiui būtų buvę lengva pasiklysti.
Vis dėlto šiuos trūkumus užgožia performanso sukeltos emocijos. Kiekvienam žmogui atskleisti savo vidų – pats sunkiausias dalykas. Esame pripratę statyti sienas, ginti save. Performanso atlikėjai sugebėjo atskleisti savo vidinį pasaulį ir įsileisti į jį.
Tad I.Puišytės-Šidlauskienės miesto performansą „PinoKeys judėjimas“ galima laikyti itin sėkmingu žingsniu suteikiant negalią turinčių žmonių bendruomenei reprezentacijos platformą.
Stebint pasirodymą neapleido artimas ir šiltas žmogiškumo jausmas. Autorė atskleidė kauniečiams, praeiviams kitokius žmones, nei esame įpratę matyti, parodė, kad visi esame tos pačios visuomenės dalis. Tarsi snaigės, kurios, vos pasibaigus performansui, pradėjo lengvai leistis. Kiekviena jų yra unikali, skirtinga, bet galiausiai visos tampa viena visuma – sniegu. Akimirką visos snaigės buvo pavirtusios viena gniūžte.
Straipsnio autorius – Menų istorija, kritika ir medijos 4 kurso studentas Gabrielius Kavaliauskas.
Publikuota – Kauno diena.
Vilniaus fotografijos galerijoje – Menų fakulteto dėstytojo Tomo Pabedinsko paroda
2022 m. vasario 9 d. – kovo 12 d. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius) veikia Menų fakulteto dėstytojo, Šiuolaikinių menu katedros vedėjo doc. dr. Tomo Pabedinsko personalinė paroda „Spektaklio vienišiai“.
Parodoje eksponuojamos 2011-2016 m. prekybos centre „Akropolis“ sukurtos fotografijos. 2007 m. atidarytas „Akropolis“ tapo didžiausiu prekybos centru Kaune. Labai greitai paaiškėjo, kad jis tapo ir madingiausia vieta mieste ne tik apsipirkti, bet ir „parodyti save“, ieškoti romantinių santykių ir siekti „prabangaus“ gyvenimo būdo. Visi šie lūkesčiai ir juos atskleidžiantis socialinis gyvenimas persikėlė iš miesto centro gatvių į prekybos centro pasažus. Atrodytų, prekybos centro erdvėje prancūzų filosofo Guy Debord’o aprašyta „Spektaklio visuomenė“ įgijo kone idealų pavidalą, atribotą nuo netobulos išorinės tikrovės. Tačiau čia taip pat dar labiau išryškėjo „spektaklio“ dalyvių nuobodulys ir nuovargis, neišsipildžiusių svajonių ir anapus regimybės slypinčios paslapties ilgesys.
Besikeičiančius miestiečių įpročius Tomas Pabedinskas įamžino, sekdamas amerikietiškos gatvės ir kelio fotografijos tradicijomis. Autorius siekė užfiksuoti tarpines neapibrėžtumo akimirkas, kai prekybos centro lankytojai ar darbuotojai atitrūksta nuo numatyto vartojimo scenarijaus ir dirbtinėje pramogų aplinkoje atsiskleidžia žmogaus vienatvės pojūtis. Tokie momentai fotografijose tapo apibendrintu vaizdiniu spektaklio, kuriame dalyvauja jau ne visuomenė, o nuo jos atitrūkę vienišiai.
,,Šiai fotografijų serijai mane įkvėpė asmeniniai pastebėjimai ir patirtys ankstyvaisiais prekybos centro veiklos metais. Atkreipęs dėmesį, kad čia besilankydami žmonės nejučia tampa tam tikro spektaklio dalimi, nusprendžiau nuosekliau ir atidžiau stebėti situaciją. Tad reguliariai vykdavau į prekybos centrą, o po jį klajodamas, išvydau ne vieną fotografijos vertą akimirką. Tai nebuvo iš anksto sugalvotas projektas. Fotografijų serija gimė iš asmeninės patirties ir subjektyviai kilusių emocijų. Fotografija man yra įprastas būdas ieškoti santykio su supančia aplinka. Tad fotoaparatą pasitelkiau, siekdamas atskleisti kontrastų kupiną spektaklį, kuriame nemaža dalis mūsų esame dalyvavę“, – kūrybinį procesą prisimena Tomas Pabedinskas.
Daugiau autoriaus minčių išgirsti ir su juo padiskutuoti bus galima parodos aptarime kovo 10 d., 16.00 – 18.00 val., Vilniaus fotografijos galerijoje.
13-oji Kauno bienalė: Artūro Railos ekskursija specialiame bienalės projekte „Nemiga“
Vasario 18 d. 16 val. VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7, Kaunas) vyks susitikimas su menininkais, kurio metu specialų projektą su Europos humanitarinio universiteto studentais iš Baltarusijos pristatys Artūras Raila (Lietuva) – surengs ekskursiją po parodą „Nemiga“.
Renginio programa:
16.00 Aliona Makhnach performatyvi paskaita „The Power of Mimesis. From Cave Paintings to Garages”
16.30 – 17.30 Parodos „Nemiga” peržiūra su Milda Gineikaite ir Artūru Raila.
Parodoje dalyvauja: Darya Karalkova, Aliona Makhnach, Volha Mirankova, Alesia Pesenka kolaboracijoje su fotografu Yauhen Attsetski, Aleksei Shklianko, Viktoryia Yaskevich ir Yauheni Zahorski (Baltarusija).
VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „ConTempo“
Vytauto Didžiojo universitetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Tarptautiniu scenos menų festivaliu “ConTempo”, kad sutvirtintų kolegiškus ryšius ir planuotų naujas bendras veiklas ateityje. Sutartimi šalys įsipareigoja dalintis intelektualiniais ištekliais, bendradarbiauti edukacinėse ir kūrybinėse veiklose, įtraukiant studentus ir kartu komunikuoti savo veiklas.
Festivalis „ConTempo“, inicijuotas „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir nuo 2019-ųjų organizuojamas Kaune ir Kauno rajone, padeda miestui bei rajonui tvirtai žengti iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę. „ConTempo“ turi ambicingą viziją – tapti didžiausiu alternatyviu scenos menų festivaliu Baltijos regione, kuriančiu išskirtines patirtis žiūrovui, įtraukiančiu svarbiausius pasaulio kūrėjus bei skatinančiu vietinius kūrėjus augti ir eksperimentuoti.
Martyno Plepio nuotr.
„ConTempo“ užpildė plačią, tačiau tuščią nišą Kauno (ir Lietuvos!) kultūriniame žemėlapyje, pasiūlydamas platesnei auditorijai prieinamą scenos menų festivalį, kuris plėstų žmonių akiratį, pristatydamas teatrines formas, kurios netelpa į tradicinės scenos formatą ir tradicinius teatrinius žanrus. Tai tarpdisciplininiai kūriniai, sceniniai performansai, fizinio teatro spektakliai, jungiantys dramą su šokiu ir cirku, vietos specifikos ir netradicinių erdvių spektakliai, rodomi viešose erdvėse ir dažnai nemokamai. Festivalio misija – mesti iššūkį scenos menui, miestui ir žiūrovui. Šis renginys nesiekia pataikauti publikai, priešingai – pristato profesionalią, drąsią, konceptualią programą, atliepiančią šalies, miesto aktualijas ir „klimatą“, taip siekdamas provokuoti, skatinti scenos meno lauko vystymąsi, žadinti kritinį mąstymą ir inspiruoti dialogus įvairiomis kryptimis bei temomis – meninėmis, socialinėmis, politinėmis ir kt. Dalį programos įgyvendinant Kauno rajone, festivalis neabejotinai prisideda prie kultūros prieinamumo, kokybiško kultūrinio gyvenimo įvairovės didinimo, vysto naujus bendradarbiavimo modelius, lavina profesinius jaunosios scenos meno kartos įgūdžius.
„Tarptautinis festivalis „ConTempo“ – unikalus, ambicingas ir įtraukiantis renginys, suteikiantis galimybę kauniečiams ir miesto svečiams susipažinti su labai plačia ir įvairialype Lietuvos ir Europos scenos menų panorama. Nuo pat atsiradimo palaikome glaudžius ryšius su „ConTempo“ rengėjais ir labai džiaugiamės, kad VDU Menų fakulteto studentams tai yra puiki praktinių gebėjimų įtvirtinimo erdvė“, – teigia VDU Menų fakulteto dekanė, profesorė dr. Jurgita Staniškytė.
Tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“ kasmet sulaukia savanorių ir praktikantų iš Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto, kurie prisideda prie sklandaus festivalio programos įgyvendinimo. 2022 m. šis bendradarbiavimas peraugs į stipresnę partnerystę: abi organizacijos ruošiasi įgyvendinti jaunųjų scenos meno kritikų kūrybinę-edukacinę programą, skirtą auginti jaunųjų kritikų kartą, suteikiant galimybę įgyti vertingos praktinės patirties ir mokytis iš įkvepiančių pavyzdžių. 2022 m. balandžio–rugpjūčio mėnesiais VDU MF studentų laukia įvadinės ir teorinės paskaitos su „ConTempo“ festivalio organizatoriais ir edukacinės programos lektoriais, o rugpjūtį – intensyvus festivalio programos spektaklių žiūrėjimas, pažintis su menininkais ir, žinoma, kūrybinis rašymas rengiant matytų scenos meno darbų recenzijas. Šią programą kuruoti pakviesta VDU MF dirbanti menotyrininkė ir meno kritikė dr. Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė.
„Labai džiaugiuosi, kad VDU ne tik padėjo susiformuoti mano pasaulėžiūrai, padėjo pagrindus profesiniame kelyje, bet yra ir kūrybinių idėjų partneris bei palaikytojas. VDU bendruomenės atvirumas leidžia vystyti bendras profesinio tobulinimo iniciatyvas, skirtas jų studentams. Labai džiaugiuosi, kad, būdama šio universiteto alumne, galiu prisidėti prie stipresnės kultūros profesionalų bendruomenės auginimo. Bendra programa tarp festivalio ir universiteto neabejotinai turės įtakos skatinant daugiau būsimų menotyrininkų skirti savo dėmesį scenos menams“, – sako festivalio vadovė Gintarė Masteikaitė.
