Ekspertai: šiuolaikinis menotyrininkas – aktyvus meno lauko kūrėjas
Pastaraisiais metais pasaulį sustabdžiusi pandemija bene skaudžiausiai palietė kultūros lauką – nors didžiąją dalį meno renginių pasitelkus šiuolaikines technologijas pavyko perkelti į virtualią erdvę, tačiau reikėjo surasti naujų būdų, kaip išlaikyti esamas ir pritraukti naujų auditorijų. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakulteto menotyros ekspertų, dabartiniame kontekste svarbiu aspektu menotyros krypties studijas pasirinkusiems studentams tampa poreikis ne tik gerai išmanyti meno lauką, bet ir gebėti tinkamai komunikuoti apie jame vykstančius reiškinius.
„Šiandieninės meno praktikos kviečia menotyrininką būti kiek įmanoma atviresniu tarpdisciplininėms žinioms – gerai išmanyti šiuolaikinės filosofijos diskursą, medijų ir medijų technologijų kontekstą, turėti vadybos, komunikacijos ir kitų socialinių mokslų žinių“, – teigia VDU Teatrologijos katedros vedėjas, Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas doc. dr. Edgaras Klivis. Panašaus požiūrio laikosi ir VDU Menų fakulteto dekanė, prof. dr. Jurgita Staniškytė, teigdama, jog šiuolaikinis menotyrininkas turėtų siekti, kad menu ir kūryba kaip viešuoju gėriu galėtų naudotis kuo daugiau piliečių, todėl jam yra svarbu būti įvaldžius įvairias komunikacijos formas.
Kas yra šiuolaikinis menotyrininkas?
„Klasikinis menotyros apibrėžimas – tai meno ir kūrybos analizė bei sklaida, apimanti įvairias meno rūšis, žanrus, jungianti meno istoriją, teoriją ir kritiką. Kitaip tariant, tai noras išsiaiškinti ką, kaip ir kodėl kuria žmonės, kaip jų kūryba veikia visuomenę, o visuomenė – kūrybą“, – teigia prof. dr. J. Staniškytė. Anot profesorės, šiuolaikiniams menotyrininkams nebeužtenka būti tik ekspertais-vertintojais – jie aktyviai dalyvauja meniniame lauke jį formuodami: kuruoja meninius procesus, rengia festivalius ir parodas, užsiima kultūros politika ir diplomatija.
VDU Menų fakulteto dekanė prof. dr. Jurgita Staniškytė
„Norint sėkmingai įgyvendinti visą šios profesijos veiklų paletę reikalingos žinios iš įvairių disciplinų: meno istorijos, šiuolaikinės kūrybos, kritikos žinias privalo papildyti menų komunikacijos, projektų valdymo, auditorijų plėtros išmanymas, labai svarbus ir įvairių praktinių gebėjimų: kritinio teksto rašymo, medijų valdymo formavimas ir atnaujinimas“, – šiuolaikiniams menotyrininkams priskiriamas kompetencijas vardija profesorė.
Šimtmetį siekiančios tradicijos
VDU Teatrologijos katedros vedėjas E. Klivis pastebi, jog per 25 katedros gyvavimo metus katedroje dirbantys tyrėjai tapo Vakarų Europos ir Šiaurės šalių teatrologijos studijų ir mokslo tinklų bendruomenės dalimi – fakultete dėsto vizituojantys profesoriai ir teatro profesionalai iš užsienio, organizuojamos tarptautinės teatrologų konferencijos, kurių metu studentai gyvai pamato ir susipažįsta su šios tyrimų srities lyderiais. Pasak teatrologo, praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje VDU menotyros studijos kurtos remiantis vakarietiška demokratine akademine kultūra, kuri išsiskiria savo įvairove, prieštaringais požiūriais ir tarpdiscipliniškumu.
Simboliška, jog praėjusiais metais minėto Lietuvos teatro šimtmečio istorija prasidėjo Kaune, kur tuometiniame Vytauto Didžiojo universitete seminarinio pobūdžio užsiėmimus su studentais ėmė rengti Balys Sruoga, o šiuo metu VDU Menų fakultete toliau tęsiamos tradicijos ugdant teatrologus. „B. Sruoga su savo mokiniais buvo pirmieji, kurie ėmėsi kurti profesionalią kritiką, o taip pat rašyti Lietuvos teatro istoriją. Tam tikra prasme esame panašioje padėtyje – Teatrologijos katedroje taip pat jautėme poreikį perrašyti teatro istoriją, pasiūlyti naujas teatro kritikos ir teorijos prieigas. Tik mūsų pirmtakams labiausiai rūpėjo atriboti lietuviškąjį teatrą nuo kitų tautų, įrodyti jo savarankiškumą ir unikalumą, o mums su kolegoms praėjus šimtmečiui kaip tik rūpi rasti sąsajas tarp lietuviškojo teatro ir tarptautinių modernaus ir postmodernaus teatro sąjūdžių, atsekti ryšius su Rytų ir Vakarų Europos teatrine raida, vėl įrašyti Lietuvos teatrą į tarptautinius procesus ir reiškinius“, – teigia doc. dr. E. Klivis.
VDU Teatrologijos katedros vedėjas doc. dr. Edgaras Klivis
Prieš dešimtmetį į teatrologijos studijų programą nuspręsta įtraukti su scenos menų vadyba susijusių studijų dalykus. „Dabar programa rengia studentus dvejoms svarbiausioms karjeros galimybėms: gali būti teatro kritiku ir tyrėju, visuomet pasirengusiu išeiti ir į labiau praktinį teatro prodiusavimo ir vadybos darbą arba tapti vadybininku, labai gerai išmanančiu teatrą, estetines teatro kryptis ir šiuolaikines tendencijas“, – atskleidžia teatrologas bei užsimena, jog nemaža dalis programos absolventų dirba teatro vadybos ir komunikacijos srityje.
„Šiuolaikinės kultūros logika lemia, kad kūryba, t. y. naujų teatro kūrinių gamyba, ir komunikacija, į kurią įeina auditorijų pritraukimas, marketingas, edukacija, reklama, kritika tampa beveik lygiaverčiais veiksniais“, – teigia E. Klivis. Anot teatrologo, seniai praėjo laikai, kuomet tik užtekdavo sukurti gerą spektaklį. „Su šiandienine kultūros pasiūla, „Metropolitano“ operos transliacijomis, „Netflix“, kultūriniu turizmu, pigiais skrydžiais tinkama, tikslinga, kompetentinga komunikacija yra būtina bet kuriam teatriniam procesui“, – kalbėdamas apie teatrologijos studijų aktualumą akcentuoja VDU Menų fakulteto docentas.
Profesinio kelio pradžia – dar prieš gaunant diplomą
24 veiklos metus skaičiuojančios VDU Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė pasakoja, jog nuo pat įsikūrimo pradžios katedroje veikė stipri architektūros istorijos ir senosios dailės tyrinėtojų mokykla, ilgainiui išryškėjo modernios ir šiuolaikinės dailės bei taikomojo meno ir dizaino tyrimai. „Šiandien katedroje dirbantys vyresnės ir jaunesnės kartos mokslininkai ne tik rašo tradicines įvairių meno sričių istorijas – pasakoja apie menininkus, meno kūrinius ar meno stilius, bet ir svarsto aktualias kultūros paveldo apsaugos ir vadybos problemas, nagrinėja meninės kūrybos reikšmę visuomenės gyvenime, pavyzdžiui, diskutuodami apie meno sąsajas su istorija ir atmintimi, įvairių bendruomenių tapatybėmis ar netgi ekonominiais procesais“, – teigia L. Dovydaitytė.
Magistro studijų programos „Meno kuratorystė“ vadovė dr. L. Dovydaitytė išskiria vienintelės tokio tipo magistrantūros programos unikalumą Lietuvoje – studentams suteikiama galimybė meno istorijos ir teorijos išmanymą pritaikyti praktiškai – kuruojant parodas, organizuojant renginius, publikuojant tekstus, vykdant įvairialypę meno komunikaciją. Dar studijų metais studentai turi galimybę įgyvendinti savo pirmuosius projektus, semtis patirties bendraujant su patyrusiais meno kuratoriais ir žinomais menininkais, lankant svarbias tarptautines parodas ir susitinkant su jų rengėjais, atliekant praktiką tarptautinėse meno organizacijose ir taip mezgant ryšius.
VDU Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė
„Tam tikra prasme studentai savo karjerą formuoja dar prieš gaudami diplomą. Šioje studijų programoje į meną žvelgiama plačiai, kaip į svarbią vizualiosios kultūros dalį ir kaip į reikšmingą politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo faktorių. O meno kuravimas suvokiamas kaip tyrimais paremta praktinė veikla, tam tikras dialogo kūrimas ar provokavimas tarp menininkų, institucijų ir auditorijų pačiais aktualiausiais šiandienos klausimais“, – pasakoja L. Dovydaitytė. Menotyrininkės teigimu, programos absolventai aktyviai dirba kultūros srityje: rašo tekstus, kuruoja parodas ir koordinuoja festivalius, dirba galerijose ir muziejuose, o viena absolventė pati yra įkūrusi sėkmingai veikiančią meno galeriją.
Ne tik akademinėje, bet ir ekspertinėje veikloje dalyvaujanti L. Dovydaitytė, kalbėdama apie dabartinius studentus, pabrėžia šių gebėjimą laisvai migruoti tarp fizinės ir virtualios realybės. „Bendraujant su jais yra įdomu galvoti apie naujas, hibridines meno pristatymo, pateikimo visuomenei, formas, kurios neapsiriboja įprastomis ekspozicijomis fizinėje erdvėje. Puikus to pavyzdys – gruodžio mėnesį atidaryta, karantino sąlygoms pritaikyta, lauke ir internete veikianti paroda, skirta Nacionalinio Kauno dramos teatro šimtmečiui, prie kurios kuravimo prisidėjo ir „VDU Meno kuratorystės“ studentės“, – džiaugiasi VDU Menų fakulteto docentė.
Komunikuoti kultūrą
Remiantis praėjusių metų pabaigoje žurnalo „Reitingai“ atlikta analize – Vytauto Didžiojo universitete (VDU) vykdomos menotyros krypties studijos jau ne pirmus metus lyderiauja šalyje. Pasak pašnekovų, toks įvertinimas parodo, jog VDU Menų fakulteto menotyros krypties programos – „Menų istorija, kritika ir medijos“, „Meno kuratorystė“ bei „Teatrologija ir scenos menų vadyba“ – siūlo tai, kas yra reikalinga darbo rinkai, menų laukui ir jauniems žmonėms, norintiems veikti šioje srityje. „Esame svarbus meno tyrimų ir studijų centras tiek Šiaurės ir Baltijos šalių masteliu, tiek Lietuvos mastu, tiek ir Kaunui, kuriam akademinė humanitarija yra būtina šiuo metu taip sėkmingai kuriant ar vėl atrandant savo – oraus, europinės kultūros lygio miesto – atmosferą“, – pabrėžia doc. dr. E. Klivis.
Menų fakulteto dekane antrai kadencijai patvirtinta prof. Jurgita Staniškytė
Sausio 27 d. vykusiame VDU Senato posėdyje, vadovaujantis VDU Statuto 30 str. 10 papunkčio nuostata, rektoriaus teikimu slaptu balsavimu patvirtinti universiteto fakultetų dekanai ir kitų akademinių padalinių vadovai.
Menų fakulteto dekane antrai kadencijai patvirtinta prof. Jurgita Staniškytė.
Dėl pasaulinės Covid-19 situacijos, kasmetinė VDU diplomų įteikimo šventė perkeliama į birželio mėnesį, kuomet tikimasi, kad naujieji absolventai galės gyvai pasidalinti šios ypatingos progos džiaugsmu su visais šventės dalyviais ir šiltai atsisveikinti su savo Alma Mater.
VDU Rektorius prof. Juozas Augutis sveikina ir siunčia nuoširdžius linkėjimus visiems absolventams, kurie pabaigė labai svarbų ir reikšmingą savo gyvenimo etapą tokiu sudėtingu ir mums visiems neįprastu laiku.
VDU pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Kauno bienale“
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) pasirašė bendradarbiavimo sutartį su „Kauno bienale“ – didžiausiu šiuolaikinio meno festivaliu Lietuvoje. Pagal šią sutartį šalys įsipareigoja skatinti tarpusavio bendradarbiavimą švietimo ir profesinio tobulėjimo srityse.
1997 m. tekstilės menininkių iniciatyva prasidėjusi „Kauno bienalė“ per du dešimtmečius išaugo iki tarptautiniu mastu pripažinto renginio. Kas dvejus metus organizuojamas šiuolaikinio meno festivalis pasižymi tarpdiscipliniškumu: čia ne tik eksponuojami tekstilės darbai, bet ir įtraukiamos vizualiųjų menų, šokio, garso ar performanso sąjungos.
Pasak Menų fakulteto dekanės, profesorės dr. Jurgitos Staniškytės, „Kauno bienalės“ ir VDU ryšiai plėtojami jau beveik du dešimtmečius. „Prie šio tarptautiniu mastu pripažinto šiuolaikinio meno įvykio įvairiais būdais prisidėjo ir jame savo idėjas įgyvendino fakulteto dėstytojai, studentai ir absolventai: profesorė Rasutė Žukienė, ilgametė „Kauno bienalės“ vadovė dr. Virginija Vitkienė, vadovė Kotryna Žemaitytė, dabartinė „Kauno bienalės“ vadovė Neringa Kulik ir daugelis kitų. „Kauno bienalė“ – tai universitetui ir fakultetui labai svarbus partneris, džiaugiamės turėdami tokią inovatyvią bendradarbiavimo platformą, atvirą ir tarptautiniam meno laukui, ir vietos bendruomenėms. Čia studentai turi praktinę galimybę iš arti pažinti geriausias tarptautines meno ir meno kuratorystės praktikas“, – džiaugėsi VDU Menų fakulteto dekanė prof. dr. J. Staniškytė.
VDU Menų fakulteto dekanė prof. dr. Jurgita Staniškytė
Remiantis sutarties nuostatais, abi šalys įsipareigoja ne tik bendradarbiauti projektinėje veikloje, naudotis kūrybiniais bei organizaciniais ištekliais, bet ir suteikti galimybę Vytauto Didžiojo universiteto studentams atlikti mokomąsias praktikas „Kauno bienalės“ vykdomose veiklose, tarp kurių – parodų kuravimas ir informacijos viešinimas, taip skatinant praktinį studentų įgytų žinių pritaikomumą.
Kaip teigia „Kauno bienalės“ vadovė Neringa Kulik, bendradarbiavimas su aukštojo mokslo institucijomis visada buvo vienas iš prioritetų. „Kartu su mokslininkų bendruomene kuriame ir įgyvendiname įvairius meno ir kultūros projektus bei iniciatyvas. Ne paslaptis, kad didžioji dalis „Kauno bienalės“ komandos narių yra baigę studijas Vytauto Didžiojo universitete, o „Kauno bienalės“ renginiuose praktiką yra atlikęs ne vienas studentas. Toliau puoselėdami partnerystę su universitetu sieksime sėkmingai įgyvendinti 13-osios Kauno bienalės renginį ir „Kūrybiškos Europos“ projektą „MagiC Carpets“ (liet. „Stebuklingi kilimai“) įtraukdami universiteto bendruomenę į įvairias veiklas. Kiekvieno renginio ar projekto metu „Kauno bienalės“ komandą papildome įvairių sričių specialistais, ypač komunikacijos, sociologijos ir menotyros. Tikimės akademinio indėlio renginių ir projektų organizavime ir įgyvendinime, stebėsenoje bei vertinime“, – pasakoja N. Kulik.
Bendradarbiavimo sutartį su VDU pasirašiusios „Kauno bienalės“ vadovės manymu, ilgametės partnerystės įprasminimas yra svarbus ne tik akademiniu ar moksliniu aspektu. „Meno, kultūros ir švietimo įstaigų bendradarbiavimas suteikia reikšmingą pagrindą dalintis žiniomis ir patirtimi bei kurti geresnę ateitį“, – akcentavo N. Kulik.
Išleistas naujas žurnalo „Teatrologiniai eskizai“ numeris
Palydint 2020 metus Menų fakultetas nori pasidalinti dar viena džiugia žinia – išleistas seniai lauktas naujas žurnalo „Teatrologiniai eskizai“ numeris.
Paslaptingas Bangladešas naujame Romualdo Požerskio albume
2020 m. pabaigoje išleistas Romualdo Požerskio fotografijų albumas „Paslaptingas Bangladešas “ – tai jau penkioliktoji autoriaus fotografijų knyga. Pirmoji „Atlaidai“ buvo išleista dar 1990 m., Čikagoje, padedant žinomam lietuvių išeivijos fotografui Algimantui Keziui. Kitos buvo parengtos jau Lietuvoje ir skaitytojams pristatė įvairius vieno žymiausių humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų kūrybos etapus ir aspektus.
Požerskis vaizdais pasakoja apie vieną tankiausiai gyvenamų ir skurdžiausių pasaulio šalių Bangladešą, o tiksliau – jo žmonių darbus, šventes, kultūrinį šalies savitumą, socialinę tikrovę ir, žinoma, nelengvomis sąlygomis išsaugojamas žmogiškas vertybes bei orumą. Į Bangladešą su tarptautinėmis fotografų grupėmis Požerskis vyko 2016, 2017 ir 2018 metais ir šių kelionių metu įamžino laivų remonto dirbtuves, odos apdirbimo fabrikus, šalia geležinkelio nusidriekusius lūšnynus šalies sostinėje Dakoje. Autorius taip pat fotografavo kitose vietovėse: šiukšlynuose prie Čitagongo uostamiesčio, kaimeliuose, kur neturtingos šeimos gyvena valtyse, akmens skaldyklose ir ryžių apdirbimo įmonėse, žuvų džiovyklose. Kita dalis Bangladeše Požerskio užfiksuotų kadrų tarsi kontrastą sunkiam darbui atskleidžia spalvingas, džiaugsmo kupinas hinduistų Holi pavasario šventę ir musulmonišką religinę Biswa Ijtema šventę, į kurią susirenka apie keturi milijonai maldininkų.
„Fotografija yra kūrybos sritis, tarpininkaujanti žiūrovui suvokiant sudėtingą pasaulį. Tai tarsi žmonių, gyvenančių įvairiose pasaulio vietose, jungiamoji grandis“, – teigia Požerskis. „Fotografuodamas pajunti, koks skirtingas šis pasaulis, ir supranti, kad beveik nieko apie jį nežinai, o tai, ką atrandi, tėra mažytė mūsų nuostabios Žemės dalelė“, – dalinasi patirtimi autorius. Ir iš tiesų, vedamas humanistinės pasaulėžiūros ir tikėjimo fotografijos galia padėti žmonėms vieniems kitus geriau suprasti, Požerskis sukūrė fotografijų seriją, kurioje Bangladešas atsiskleidžia kaip paslaptingas bei sukrečiantis degančių spalvų ir alinančio darbo pasaulis, bet tuo pačiu atrodo artimas tenykščių gyventojų žmogiškumu ir atvirumu.
Praktikos laikotarpis – nuo 2 iki 6 mėn. (su galimybe prasitęsti praktiką)VDU Tarptautinių ryšių departamentas (TRD) skelbia trečiąjį konkursą studentų ir būsimų absolventų „Erasmus+“ praktikai 2020–2021 m. m. Atrankos dokumentus galima teikti iki 2021 m. sausio 17 d.
Atrankose gali dalyvauti dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų studentai, kurie esamoje studijų pakopoje (kurioje dabar mokosi ir kurioje studijuodami planuoja vykti į praktiką) nėra išnaudoję daugiau kaip 10 mėn. (vientisųjų studijų studentai – 22 mėn.) Erasmus studijų / praktikos laikotarpio.
Dokumentai atrankai
Atrankos dokumentai Erasmus+ studentų praktikai:
Atrankos anketa „Outgoing-Application for Erasmus Student Traineeship (EU countries)“;
Atrankoje gali dalyvauti I – III pakopos dieninių, nuolatinių ir ištęstinių studijų paskutinio kurso studentai. Praktika gali prasidėti tik po studijų baigimo (diplomo įgijimo) ir turi baigtis per vienerius metus nuo studijų baigimo datos.
Pirmenybė atrankoje suteikiama:
Studentams, kurių studijų programoje yra numatyta praktika;
Studentams, kurie pirmą kartą dalyvaus „Erasmus“ praktikos mobilume.
Atrankos kriterijai
studento motyvacija;
geros užsienio kalbos, kuria bus atliekama praktika, žinios;
praktikos atitikimas studijų programai;
studento darbo, studijų, stažuočių, dalyvavimo tarptautiniuose akademiniuose projektuose, visuomeninėje veikloje patirtis užsienyje ir Lietuvoje;
dviejų paskutinių semestrų mokymosi rezultatai. Visų pakopų pirmojo kurso studentams: pirmojo semestro mokymosi rezultatai, neturint – bakalauro / magistrantūros diplomo priedėlyje atsispindintys mokymosi rezultatai.
Atrankos kriterijų eiliškumas nėra apibrėžtas. Fakultetai turi teisę nustatyti, viešai paskelbti ir atrankos metu taikyti atskirą kriterijų eiliškumą bei papildomus kriterijus.
Atrankos rezultatai bus skelbiami el. paštu, informuojant visus kandidatus 2021 m. sausio25 d.
Svarbu, studentai studijas baigiantys 2021 m. sausio mėnesį ir norintys dalyvauti Erasmus+ absolventų praktikoje paraiškas turi pateikti šio konkurso metu.
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie dailininko J. Maldžiūno kūrybą ir jo parodą „Parko galerijoje“
Įsisiūbavus rudens šėlsmui ir mūsų ramybei namuose, Kauno širdyje esanti „Parko galerija” atveria duris į Jono Maldžiūno parodą „Odė mažutėliams”.
Įkvėptas gamtos
Abstrakcionisto, pasižyminčio ekstravagantiška menine kūryba, savo darbais poetiškai kalbinančio žiūrovą ir siekiančio kreipti jo žvilgsnį į pačius mažiausius šioje Žemėje – kas gi jie?, drobėse ryškūs peliukų, paukščių, grybų ar kitų gamtos reiškinių motyvai, tačiau mažutėlių sąvoką ir parodos idėją menininkas palieka žiūrovui atrasti.
J.Maldžiūnas – ryškus tapytojas, grafikas, poetas, pedagogas ir labai gerai žinomas meninių akcijų sumanytojas. Meno pasaulyje labiausiai menininkas atsiskleidžia per savo autorinę abstrakcijų tapybą, kuri nelieka nepastebėta ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje. Tai liudija gauta Jacksono Pollocko žmonos įkurto Pollock-Krasner fondo stipendija ir prieš 20 metų gautas kvietimas atstovauti Lietuvai geriausių 2 tūkst. dailininkų forume Nyderlanduose.
Gyvendamas savo sodyboje, J.Maldžiūnas kuria iš gamtos, čia kūryba ir įkvėpimas prisipildo gamtos vaizdinių ir jos spalvų mozaikos. Todėl nestebina net ir tai, kad abstrakcijai būdingas bedaiktiškumo principas J.Maldžiūno abstrakcijose mus pasitinka kitokia maniera ir parodo kitokią pusę: čia išvystame grybus, peliukus ar mažus gyvūnėlius, sukurtus ekspresionistine tapyba, su abstrakčiais figūrų elementais, tačiau vis dar gerai atpažįstamus. Mažutėliai – taip juos įvardija menininkas. Jie dažnai gyvena J.Maldžiūno drobėse, atgyja jo kūryboje, o menininko žvilgsnį patraukia labai paprastai – jie sutinkami jo sodyboje. Kartais menininkas juos vadina savo pašnekovais, kartais – ir draugais. Tie, kurių mes nepastebime, tai, kas mums atrodo arba nepatrauklūs, arba dažnai net neatkreipia mūsų žvilgsnio, yra išaukštinami, o jų garbei sukuriama abstrakčių paveikslų paroda kaip „Odė nepastebėtiesiems”.
Ryškus braižas
Čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos. Dailininko idėja nenauja, gamtos motyvus, konkrečiai – grybus, svirplių ir pelių siluetus, menininkas kuria nemažai metų, tai neišsemiama ir visada įkvėpimą žadinanti tema. Šią temą galime pastebėti ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip „La ma yu ru” (2014 m. „Meno parkas”), „Akmenuotas krantas” (2017 m. „Aukso pjūvis”), „Pašnekesiai” (2018 m., „Parko galerija”). Nors tema ir nėra naujausia dailininko kūryboje, tačiau vis dar žadanti naujų žvilgsnių į gamtą.
Į abstrakcijos rėmus įkomponuoti realūs objektai vis dar domina žiūrovus, o naujas koloritas leidžia naujai pažvelgti į siužeto vingius, pajausti smulkiosios gamtos grožį ir dažnai nepastebimą estetiką. Visus šiuos kūrybos motyvus galime nusakyti paprastai: tai menininko braižas, kurį kartais galime įvardyti kaip per daug pažįstamą ir nebenaują, o kartais – labai vertingą, tik menininkui būdingą stilistiką. Tai žiūrovo sprendimas.
„Parko galerijoje” veikiančioje parodoje atsiskleidžia menininko kūryba per darnų kolorito žaismą: čia sutinkama J.Maldžiūnui rečiau būdinga ramybe alsuojančių žemės, natūralių ochros spalvų gelmė, kurią kontrastais papildo lokalios spalvos: raudona, mėlyna, geltona. Taip blyški paletė praturtėja ir atskleidžia siužeto mintį. Ekspresyvios formos, kontūrai kartais kuria padūkusio, audringo peizažo elementus, kartais formos nurimsta ir užliūliuoja ramiomis spalvomis.
Parodos koncepcija ir paveikslų tema stebina panašumu. Įžengus į „Parko galerijos” parodų salę, pasitinka J.Maldžiūno tapybos braižas, autoriui būdinga koncepcija: abstrakcijos – skirtingos ir kartu panašios.
Motyvų burtai
Paroda leidžia pajusti menininko tapybą, godžiai gerti meno dvasią, kurią siekia perteikti žinomas menininkas. Vienos temos tęstinumas, o gal „Odės mažutėliams” ilgumas čia matomas aiškiai, su gana ryškiu cikliškumu. Tam pasitarnauja „Parko galerijos” jaukumas, profesionalus kuratorių žvilgsnis ir pagarba menui. Paroda pasižymi estetišku kūrinių eksponavimu, puikiai atskleistomis erdvėmis. Apibendrinant parodą galime įžvelgti ir senų ir naujų J.Maldžiūno kūrybos bruožų. Tiek parodos vientisumas, kūrinių išraiškos priemonių tęstinumas, pasikartojantis nuo drobės prie drobės, tiek siužeto tematika ir drobėse gyvenantys mažutėliai, jau matyti elementai, tačiau ramesnė spalvų mozaika, naujai atrasti abstraktyvūs ir ekspresyvūs potėpiai vis žadina lankytojų jausmus, kelia susižavėjimą kūryba ir smalsų klausimą – ko laukti toliau? Nors dėl pandemijos šėlsmo oficialus parodos atidarymas neįvyko, tačiau galerija lankytojus kviečia parodą apžiūrėti gyvai, užtikrinant saugų atstumą, ribojant lankytojų srautus, tačiau išlaikant labai artimą sąlytį ir ryšį su meno pasauliu, kviečia būti greta paslaptingų ir kiekvienam vis kita kalba kalbančių meno kūrinių.
Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Kauno paveikslų galerijoje vykusią parodą „Drambliai ir chameleonai“
Paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1975–1982“ Kauno paveikslų galerijoje
Jurgita Ilčiukaitė
Ekspozicijos fragmentas. S. Plančiūnaitės nuotr.
Nemažas būrys lankytojų patraukė į Kauno paveikslų galeriją, mat ten buvo atidaryta skambaus pavadinimo paroda „Drambliai ir chameleonai. Vaizduojamasis menas 1975–1982“. Čia vis pasirodo ir meno gerbėjų ar su menu nieko bendro neturinčių, tik pavadinimu susižavėjusių žmonių, kuriuos sudomino nugirstas egzotiškumo prieskonis. Vieni parodoje iš Lietuvos menininkų tikėjosi netikėtų džiunglių motyvų sovietų okupacijos metais – nusivylė nieko neradę. Kiti bandė atsekti perkeltinės prasmės vingrybes – ir čia ne visiems pasisekė.
Ne vienas eina į šią parodą smalsumo vedamas – ką gi išvysime? Koks sovietų okupacijos poveikis buvo menui, kokie suvaržymai bus atskleisti? Visiems aiškiai žinoma, gerai pažįstama cenzūros veikla, tačiau galbūt išvysime kažką paslaptingo, mums nesuvokiamo ir iki šiol Lietuvoje dar nematyto – pavyzdžiui, dramblį? Galbūt tai bus nauja, vakarietiškos koncepcijos, moderni paroda, rodanti, kiek paaugome muziejų srityje, galbūt jau vykstame į meno safarį? Visas šias mintis kurstė gana gera ir tikrai garsi parodos reklama, kuri paskatino žiūrovą apsilankyti Paveikslų galerijoje.
Šios parodos kuratorės Kristinos Civinskienės idėja – atskleisti laisvą ir kontroliuojamą kūrybą Sovietų Lietuvoje. Kaip rašoma ekspozicijos anotacijoje: „Ši dilema nuolat aktuali. Kaip ji buvo sprendžiama prieš trisdešimtį metų, iki Lietuvai tampant nepriklausoma, atskleidžia meno kūriniai, kurti prievartinės sistemos išgyvenimo sąlygomis. Sovietinės priklausomybės refleksijoms pasirinktas 1978–1985 m. laikotarpis Kauno paveikslų galerijoje, kai dar tebegyvavo socialistinės realybės vizijos.“ Keistas pavadinimas parodos kuratorės paaiškinamas metaforiškai: „Sovietmečiu kūrusiems menininkams apibūdinti pasirinkti simboliniai, skirtingas savybes turintys gyvūnai – drambliai ir chameleonai. Drambliai – ištikimi, ritualus ir tradicijas turintys gyvūnai, šeimyniški ir emocingi. Chameleonai – driežai, turintys specifinių savybių, padedančių prisitaikyti prie aplinkos.“ Taip menininkai sulyginami su specifiniais gyvūnais, vienus laikant drambliais, kurie ištikimi ir lojalūs tradicijoms, kitus chameleonais, kurie visur ir visada prisitaiko, kad susikurtų geresnį būvį. Kitaip tariant, žmonės galėtų būti driežai (o jiems mes priskiriame neigiamą konotaciją) ir drambliai, kurie asocijuojasi su sunkiais, nejudriais ir nepatogiais gyvūnais, į kuriuos, pagal šios parodos koncepciją, mes žiūrime pozityviau. Tiesa, parodos kuratorė nenusako, kurie yra kurie, spręskime patys.
Kristina Civinskienė yra Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus parodų rengimo skyriaus vadovė, kūrusi nemažai įvairaus tipo asmeninių ir grupinių parodų. Garsiausia ir turbūt kontroversiškiausiai vertinama yra „Geriausio metų kūrinio paroda“, į kurią kiekvienais metais įdedama daug kuratorės ir menininkų pastangų. Kiek panašesnio konteksto į aptariamą – „Nepriklausomos Lietuvos grafikos paroda“ Tartu dailės muziejuje (Estija, 1999). Taip pat garsi šios kuratorės paroda „Arbit Blatas (1908–1999): nuo Kauno iki Niujorko“ (2019). Tačiau „Drambliai ir chameleonai“, ko gero, buvo garsiausiai reklamuojami, sulaukė nemenko populiarumo socialiniuose tinkluose ir yra viena didžiausių šios muziejininkės rengtų ekspozicijų. Deja, kol kas dailės kritikos straipsnių apie parodą neteko skaityti. Į menotyrinę analizę linko, tačiau be kritikos gaidelės ir liko Kauno dienraštyje pasirodęs Gintarės Vasiliauskaitės tekstas („Lietuvos dailė sovietmečiu – tarp dramblių ir chameleonų“, 2020 10 04, https://m.kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/lietuvos-daile-sovietmeciu-tarp-drambliu-ir-chameleonu-988629).
O diskutuotinų aspektų ilgai ieškoti netenka. Dar stovint ant laiptų prie įėjimo į akis krinta parodos aprašymas. Jo ilgis – nuo lubų beveik iki grindų. Na, tekstą tikrai galime įskaityti, nors šriftas galėtų būti kiek didesnis, tačiau teksto gerokai per daug. Sienos, nudažytos raudona spalva, primena mūsų tautos raudonosios istorijos etapą – šioje vietoje kontekstas tikrai neblogas. Dešinėje pusėje pasitinka skulptūros salelė – nedidelė, gerai sudėliota erdvė, skirta skulptūros ekspozicijai, papuošta raudonu, temą atitinkančiu kilimu.
Likusi parodos dalis – tapyba. Žengi žingsnį artyn ir jautiesi apakęs. Taip, apakęs, tačiau ne nuo grožio, o iš tikrųjų nieko nematai. Matyt, todėl, kad neužtenka nupirkti naujų šviestuvų, bet juos reikia ir sureguliuoti, norint, kad aliejinė tapyba parodytų ir vaizdą, ne vien spindesį. Spindesio čia daug, o iš arčiau apžiūrėti techniką, potėpį ar tiesiog įžiūrėti siužetą tampa misija neįmanoma. Tenka į viską žvelgti kampu, tai kiek apsunkina meninius potyrius, tačiau lankytojui ne taip jau retai tenka taikytis su realybe. Tai parodos architektės ir dizainerės atsakomybė, į kurią, tikėkimės, ateityje bus žiūrima rimčiau.
Grįžkime prie parodos koncepcijos. Į parodą yra įtraukti įvairūs menininkai. Jos branduolį sudaro dvi kūrėjų grupės – prisitaikėliai ir tuo metu nepatikimais laikyti menininkai, kuriems savo kūrybą teko slėpti arba likti paribyje. „1982 m. galerijos III a. atidaryta nuolatinė sovietinio meno ekspozicija. Tais pačiais 1982 m. galerijoje įvyko „Penkių Kauno dailininkų“ paroda, kurioje kauniečiai tapytojai Alfonsas Vilpišauskas, Mikalojus Šalkauskas, Alfredas Šatas, Jūratis Zalensas ir Arūnas Vaitkūnas rodė „tyliojo modernizmo“ kūrinius, reflektuojančius vidines menininkų būsenas. Ši paroda priminė sovietmečiu egzistavusią ir kitą – autsaiderišką – dailininkų poziciją“, – rašė Civinskienė. Šių dviejų opozicinių linijų pabrėžtumą galime matyti visoje ekspozicijoje, taip pat ir iškabintoje anotacijoje. Parodos idėja labai graži ir įtaigi, apie ją reikia ir būtina kalbėti, tačiau yra ir kitas labai svarbus aspektas: nors kuratorė ir nenorėjo skirstyti autorių, netyčia suskirstė „Penkių Kauno dailininkų“ parodos dalyvius apibūdindama kaip „tylųjį modernizmą“ propaguojančius menininkus. Taip jau parodoma kryptis, kuri garsiai buvo laikoma paslaptyje. Keista, kad tokie Lietuvos klasikai kaip Audronė Petrašiūnaitė, Jonas Čeponis, Julius Čepėnas, Adolfas Krištopaitis yra sugretinti su gana pusėtinais autoriais. Toks pateikimas verčia susimąstyti, ar ši paroda tik nėra skirta į paviršių iškelti retai rodomiems kūriniams be didesnės atrankos. Iš to kyla noras diskutuoti, ieškoti atsakymo, tačiau ne visada jį galima rasti. Matyt, toks parodos sumanymas.
Parodoje galime matyti kampu išdėstytą ekspoziciją, kuri galėtų priminti Nacionalinės dailės galerijos Vilniuje sovietų ekspozicijos sales, tačiau ten yra racionali tvarka: iš vienos pusės – ideologiniai kūriniai, iš kitos – buvusių nepripažintų autorių kūriniai. Kauno parodoje atrodo, kad darbai išmėtyti atsitiktine tvarka, ideologiniai darbai sumaišyti su vadinamųjų „dramblių“ darbais. Suprantama, nenorima daryti įtakos žiūrovo pasirinkimui vertinant kūrinius, tačiau parodos suplanavimas atrodo atsitiktinis: nėra nei chronologijos, nei menininkų pasirinkimo argumentavimo.
Žinoma, tokios parodos plačiąją visuomenę domina ir vertinamos teigiamai, nes jų metu mes galime apžiūrėti kūrinius, kurie dėl ideologizuoto turinio įkalinti muziejaus fonduose amžiams, o dabar yra puiki galimybė juos pamatyti, su jais susipažinti ir galbūt atrasti talentų, net ir netikėtoje „chameleonų“ pusėje. Edukaciniu požiūriu ši paroda tikrai gali reprezentuoti tam tikrus okupacijos metus ir mokyti apie meno prisitaikymą, tačiau bendra jos koncepcija, estetika, pateikimas, tvarka vertintini pusėtinai. Todėl, peržiūrėjusi šiuos aspektus, prieinu prie išvados: nors menas ir moko matyti, estetikos požiūriu iki dramblių ir chameleonų safario laukia dar ilga kelionė.
Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Kelias į laisvę“
Paminint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-metį, Valensijos fotografijos mokykloje ESPAI D‘ART FOTOGRAFIC eksponuojama VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus Romualdo Požerskio paroda „Kelias į laisvę“. Fotografijos pasakoja apie svarbiausius įvykius Lietuvoje – nuo pirmųjų mitingų 1988 metais, akcijas „Apkabinkime Baltiją“ bei „Baltijos kelias“, euforinį „Sąjūdžio“ suvažiavimą, tautinės vėliavos pakėlimą ir nepriklausomybės paminklo atstatymą Kaune, Sibire žuvusių tremtinių palaikų sugrąžinimą į Lietuvą ir tragiškus 1991 sausio įvykius.
Paroda „Kelias į laisvę“ buvo atrinkta į prestižinio tarptautinio Valensijos fotožurnalistikos ir dokumentinės fotografijos festivalio PHOTON 2020 metų programą. Festivalis yra Photo Europe Network partneris, taip pat priklauso Ispanijos fotografijos festivalių asociacijai. PHOTON organizatoriai įvertino R. Požerskio darbų dokumentinę svarbą ir planavo šių metų festivalio inauguraciją būtent šia paroda. Dėl Covid-19 festivalis perkeltas vėlesniam laikui.
R. Požerskio parodai „Kelias į laisvę“ anotaciją parašė Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Parodą organizavo Lietuvos Respublikos konsulatas Valensijoje, Ispanija.
Paroda atidaryta nuo lapkričio 6 d. iki 2021 m. sausio 13 d. Vėliau ji bus perkelta į Valensijos viešąją biblioteką.
