Menų fakulteto dėstytojų mokymai kultūros sektoriaus darbuotojams
VDU Menų fakultetas, bendradarbiaudamas su socialiniais partneriais, įsitraukia į kultūros sektoriaus darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo veiklas.
Kovo 29 ir balandžio 7 d. MF dėstytoja, Kaunas Europos kultūros sostinė 2022 programos „Atminties biuras“ kuratorė dr. Daiva Citvarienė Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus darbuotojams pristatys 3 paskaitų ciklą „Muziejai XXI amžiuje. Kaip išlikti aktualiems?“. Ciklą sudaro trys susitikimai, skirti apmąstyti XXI amžiaus muziejaus sampratą ir kintantį jo vaidmenį dabarties visuomenėje: ko reikia „gero“ muziejaus receptui ir kas daro muziejų nepatrauklų jo lankytojams? Paskaitose tyrinėjamos šiuolaikinio muziejaus tendencijos ir pristatomos sėkmingos iniciatyvos. Apžvelgiami kintantys muziejaus ir jo auditorijų santykiai, muziejaus pasiekiamumo (accessibility) iššūkiai, aptariami motyvai, kurie skatina lankytojus ateiti į muziejų ir barjerai, trukdantys dalyvauti kultūroje.
Dr. Daiva Citvarienė
Dr. Daiva Citvarienė pat yra vedė mokymus Lietuvos bibliotekų asociacijos nariams „Auditorijos ir kultūros organizacijos XXI amžiuje“. Šiuose 5 valandų mokymuose – kūrybinėse dirbtuvėse dalyviai buvo pakviesti patyrinėti auditorijų vystymo problematiką kultūros organizacijose. Jungiant teorines ir praktines žinias kelti klausimai: ką iš tiesų reiškia terminas „auditorijų plėtra“? Kaip geriau pažinti savo auditorijas? Kaip paskatinti jaunimą dalyvauti kultūroje ir kokius veiksmus reikia atlikti norint atsiverti naujoms auditorijoms? Mokymų metu pristatytos atvejų studijos, aptarti kūrybiniai (DIY principo) auditorijų tyrimų metodai, dalyviai įtraukti į praktinius užsiėmimus.
Kovo 24 d. MF Menotyros katedros vedėja menotyrininkė dr. Linara Dovydaitytė MO muziejaus darbuotojams skaitė paskaitą „Koks turėtų būti ateities muziejus?” Paskaitoje buvo pristatytos skirtingos, įvairiais istoriniais laikotarpiais susiformavusios muziejaus sampratos ir pateiktas kritinis jų įvertinimas, aptartos kintančios muziejaus funkcijos šiuolaikinėje visuomenėje, diskutuota apie šiandien pastebimą poreikį iš naujo apibrėžti muziejaus instituciją ir su tuo susiję nesutarimai tarptautinėje muziejininkų bendruomenėje. Kaip įvairūs XXI a. iššūkiai veikia muziejų savivoką ir darbą? Kokie turėtų būti prioritetai ateities muziejų veikloje?
Dr. Linara Dovydaitytė
Skelbiami papildomi konkursai studijų mainams ir praktikai užsienyje!
Nespėjai užpildyti paraiškos mainams ar praktikai? Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Tarptautinių ryšių departamentas skelbia papildomus konkursus studijų mainams arba praktikai užsienyje.
Romualdo Požerskio fotografijų parodos apie Lietuvos istoriją
1988 – 1993 metų Lietuvos politinių įvykių VDU Menų fakulteto profesoriaus, Romualdo Požerskio, fotografijos spausdinamos istorijos vadovėliuose, muziejų virtualiuose puslapiuose ir eksponuojamos galerijose.
Ispanijoje, Albasetės mieste Primitivp de Albecate Kazino, 2021 m. vasario 26 d. atidaryta R. Požerskio darbų paroda „Kelias į laisvę”, skirta Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai ir Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui paminėti. Parodos atidaryme dalyvavo Lietuvos ambasadorė Ispanijos Karalystėjė Lyra Puišytė-Bostroem, Lietuvos konsulas Valensijoje Aleksandras Kudaba, Lietuvos garbės konsulas Kastilijos-La Mančos ir Mursijos regionuose Andrés Fornés Redondo ir Lietuvos garbės konsulė Ana B. Gutiérrez Lavín.
Paroda bus eksponuojama Casino Primitivo de Albacete iki kovo 12 dienos. Parodą organizavo Lietuvos Konsulato Valensijoje atstovė Vilma Dobilaitė.
Vėliau planuojame eksponuoti parodą Alikantės provincijoje esančio miestelio Guardamar del Segura kultūros namuose. Tai vietovė, kurioje susibūrusi gausi lietuvių bendruomenė.
Pažymint Kovo 11-ąją, Kijevo Tadzio galerijoje atidaryta Romualdo Požerskio ir Aleksandros & Aleksandro Krolikovskių fotografijų parodą „Pasaulių sutvėrimas”. Jose atspindėtos istorinės, 1991 metų sausio Lietuvoje ir 2013 metų Maidano Kijeve, akimirkos – mūsų apsisprendimo ir ryžto liudijimas, o kartu ir jaudinantys prisiminimai. Parodą organizavo kultūros atašė Ukrainoje Ina Kniurienė.
VDU Menų istorijos, kritikos ir medijų bakalauro studijų studentės Jurgitos Ilčiukaitės straipsnis apie Velnių muziejuje Kaune vykusią Serenos Pečiūnaitytės grafikos darbų parodą
Įkūnytas velnias, kurį sutikti nebaisu, – tokios lietuviškos mitologijos ir tautosakos interpretacijos Serenos Pečiūnaitytės parodoje „Velnias iš gamtos“. Paroda šiuo metu Velnių muziejuje veikia tik virtualiai, tačiau turi ir fizinį pavidalą iki balandžio 18-osios. Nors velnio tematika pirmiausia asocijuojasi su blogio ir šėtono sampratomis, parodoje atskleidžiami kur kas nuosaikesni, gyvenimiškesni baltiškosios tautosakos motyvai. Turtingame sakytiniame palikime velnią sutiksime dažnoje pasakoje, mite ar sakmėje, kur jis turi svarbių funkcijų (pvz., pamoko) ir tikrai ne visada bus didžiausio blogio įkūnytojas. Tautosaka šio veikėjo atžvilgiu yra gana draugiška ir apie jį kalbama visaip. Neretas motyvas – kai davatkų, bobų ar kitų personažų išsigandęs velnias pats bėga slėptis. Parodoje svarbesnis jo aspektas yra gudrumas bei neeilinė savybė – mokėjimas keisti tapatybę. Velnias gali pasiversti bet kuo: ponaičiu, medžiotoju, paukščiu ar daiktu, dažnai sutinkamas gyvulio ar gyvūno kailyje. Matyt, jis gali pavirsti ir meno kūriniu, tad nors į parodas vaikštau, bet gyvai sutikti bijau.
Anotacija mums paaiškina: „Parodoje pristatomi menininkės Serenos Pečiūnaitytės darbai, įkvėpti dailininko Antano Žmuidzinavičiaus surinktos velnių kolekcijos, paties velnio įvaizdžio lietuvių mitologijoje ir tautosakoje. Jos kuriamus (arba Serenos fantazijos dėka gimstančius) vaizdinius galima susieti ir su lietuvių tautiniu folkloru, mūsų senaisiais mitais ir sakmėmis.“ Parodos kuratorius Gintaras Kušlys įžvelgia, kad darbuose galima aptikti sąsajų ne tik su A. Žmuidzinavičiaus velnių kolekcija, bet ir įvairiomis kultūromis: ir su baltiškuoju pradu, ir su Rytų filosofija, tačiau lietuviška pasaulėžiūra, žinoma, dominuoja. Autorė dar patikslina, kad jos velniūkščiai arba, kaip pati šmaikščiai vadina, „žvėrinčius“, yra iš gamtos ar laumių pasakų. Tai gamtinių, animalistinių siužetų grafikos darbai, savo išraiška artimi ir mitinei velnio tematikai, profesionaliai pritaikytai ir prie muziejaus temos.
Dailininkė studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, aktyviai rengia personalines parodas, o jos kūryba pažįstama ir tarptautiniam žiūrovų ratui, rodyta Slovėnijos, Lenkijos, Japonijos ir Serbijos publikai. Kūriniuose dominuoja gyvūnų motyvai, dažnai išreikšti per dinamišką ir ekspresyvų siužetą. Tą matėme ir ankstesnėse parodose, tokiose kaip „Snukučiai“ (2018) ar „Vivat Reptilium“ (2020), jose autorės braižas gerai atpažįstamas.
Naujausioje parodoje „Velnias iš gamtos“ eksponuojama aštuoniolika Pečiūnaitytės grafikos darbų, atliktų vadinamąja sausos adatos technika, kurią taikydama autorė išgauna kontūrų minkštumo efektą. Tai figūroms suteikia dinamiškumo ir ekspresijos. Jos gamtiškasis velnias labai primena gyvą, judančią ir jaučiančią būtybę, o minkšti kontūrai net sukuria plastiško judesio efektą. Pristatydama parodą menininkė pasakoja: „Mano velnias visai ne velniškų savybių, jis yra grynai tikras gyvulys su žmogaus atspalviu.“ Kad ir kiek velnią mitologizuosime, ko gero, jis nuo žmogaus išraiškos toli nepabėgs. Darbuose matome, jog kipšo tapimą kipšu lemia gyvūnų kūno savybių pasirodymas, vienur jo pavidalas skleidžiasi per ožio ragus, kitur – per veršio formą.
Parodoje matyti ne tik menininkės pamėgtas gyvuliško prado išryškinimas, bet ir daugelyje kūrinių gerai regima žmogaus kūno išraiška. Darbai pasižymi originaliais grafiniais sprendimais, nes dalį kompozicijų lėmė atspaudui kurti pasirinktos šukės forma. Atskira tema yra satyriniai siužetai: velnias įkurdinimas moterų pliaže, keistus pojūčius provokuoja neideologizuoto moters kūno ir naminio paukščio vaizdo derinys. Patarlėse sakoma, kad kartais moters reikia bijoti labiau nei velnio. Autorė, regis, nori šią baimę tyčia pakurstyti. Yra nemažai pasakų, kuriose velnias ir pats apgaunamas – lieka kvailio vietoje. Kituose darbuose yra personažų, kurie pasakoja apie piktojo vedimą į nuodėmes: vaizduoja apsirijimą, tinginystę. Visi jie turi žmogaus kūno bruožų. Parodos „Velnias iš gamtos“ siužetų pasirinkimas nėra naujas ar nematytas, tačiau mitinės būtybės įasmeninimas į išraiškingus personažus, siužetų sujungimas nuskamba naujai ir įdomiai.
Darbai išraiškingi savaime, bet ypač gerai jie atsiskleidžia aplinkoje su tokiu palankiu kontekstu – Velnių muziejuje. Tautosakos įtaką ir įspūdį sustiprina ir kai kurie grafikos darbų pavadinimai patarlių ir priežodžių motyvais: „Ožka, tu, su karoliais!!!“, „Žilė galvon – kipšas uodegon“, tai tik sutvirtina menininkės žodžius, jog šios serijos idėjos ir įkvėpimas kilo iš pasakų ir folkloro pasaulio.
Nors ir galima nuspėti, kodėl visi „virtualios parodos“ darbai nėra prieinami, nuotolinis susipažinimas su menininke ir jos darbų pateikimas šiek tiek glumina: grafikos darbai anonsuojami miglotai, o vaizdų rodoma per mažai, kad šią ekspoziciją galėtume laikyti tikrai virtualia. Ir videomedžiagoje negali įdėmiai pasižvalgyti, todėl ar neverta pristatymą tiesiog ir vadinti anonsu, t.y. parodos pažadu? Belieka laukti atvertų durų sukurstytam smalsumui pasotinti.
Vertinant parodos sumanymą, bendrą estetinį vaizdą ir atskirus grafikos darbus, galima įžvelgti nuotaikingą požiūrį į mitologinę personą, kurią vienareikšmiškai geriau sutikti parodoje nei realybėje. Profesionalaus meno sąveika su folkloru, archetipų simbolika – dažnas reiškinys kultūros lauke, žiūrovui sudarantis sąlygas ne tik estetiškai grožėtis menu, bet ir apmąstyti vizualiai pateiktą vidinę kūrinio prasmę. Todėl ne vien šmaikščiu pasakų personažų įkūnijimu paroda paliečia, po jos apžvalgos tampa aišku – meno ieškau, velnio vengiu.
Publikuota – 7md.lt
Lietuvos teatro šimtmetis: identitetas su variacijom
2020 profesionalusis Lietuvos teatras šventė savo šimtmetį. Šia proga apie tai, kaip per šį laiką lietuvių teatras keitėsi ir kas liko nepakitę, apie jo tapatybę šiandien ir galimus naujus bruožus ateityje įžvalgomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto teatrologai – Menų fakulteto dekanė prof. Jurgita Staniškytė ir Teatrologijos katedros vedėjas doc. Edgaras Klivis. Kalbina – VDU teatrologė dr. Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė. Interviu publikuojamas žurnale “Bravissimo” nr. 4.
Naujos formos spektaklis kvies žiūrovus tapti reikšmingais siužeto dalyviais
Ar galėjote įsivaizduoti, kad jūsų „Facebook“ galėtų virsti savotiška teatro scena? Komentarai – scenarijumi, o live‘ai – mizanscenomis, kurias norima linkme pakreipiate jūs patys? Naujų patirčių siūlo socialinių tinklų spektaklis „Mirgėjimas“, kuris vyksta po Nacionalinio Kauno dramos teatro vėliava kovo 2-5 dienomis. Apie pirmą Lietuvoje tokio pobūdžio kūrinį mintimis dalijasi šio socialinių medijų spektaklio kūrėjai: režisierius Augustas Gornatkevičius, VDU Menų fakulteto „Kūrybinių industrijų” programos antrakursė dramaturgė Paulina Okunytė, bei Menų fakulteto doktorantas, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas bei kūrybininkas Gytis Dovydaitis.
– Kilusi pandemija paskatino, netgi privertė teatrą persikelti į skaitmeninę erdvę. Prasidėjo ir tebevyksta spektaklių įrašų rodymas, tiesioginės transliacijos ir panašūs reiškiniai. Kaip vertinate šiuos procesus, ar šis eksperimentavimo laikas atneš naujų teatro formų?
– (A. G.) Išties, pandemija privertė išeiti iš komforto zonos ir pažiūrėti į dalykus kitu kampu. Man atrodo, vieni teatrai pasirinko komfortabilų kelią – daryti tai, kas žinoma, tik kitoje platformoje – turiu omeny, rengti pjesių skaitymus, transliuoti įrašus internetu. Kelią eksperimentuoti, kurti visiškai naują teatrinį produktą rinkosi mažiau kūrėjų. Vis dėlto manau, kad naujų formų šiuo laiku turėtų atsirasti.
– (G. D.) Ne tik kultūros kūrėjai, bet ir kultūros vartotojai pastebėjome, kad pandemija paragino rengti virtualias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Skubėta generuoti kitokį turinį, neįsigilinant, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis teatras. Ar spektaklio transliacija, „YouTube“ vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje „Spotify“ muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiu koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtuali olimpiada, tai tiesiog transliacija. Internetinis teatras, mano manymu, apeliuoja į kūrinius, kurie yra sukurti internetui nuo pat pradžių, nėra tik skaitmenizacija. Eksperimentų sąlyga – į internetą, socialinius tinklus žiūrėti kaip į mediją, įrankį, su kuriuo galima kurti, ir ieškoti galimybių. Pavyzdžiui, ateities nagrinėjimas žaidime „Minecraft“, detektyvas bendravimo programėlėje „Viber“ arba „Romeo ir Džiuljeta“ pažinčių programėlėje „Tinder“, kai įsimyli ir tik vėliau supranti, kad čia tebuvo spektaklis. Galimybių yra daug, bet svarbus laiko ir žiūrovų klausimas – ar jie yra pasiruošę priimti netradicinį produktą?
– (P. O.) Teatras apskritai yra labai kūniška, meditatyvi „čia ir dabar“ patirtis, kuriai labai reikalingas gyvas santykis. Todėl teatras internetinėje erdvėje nuo pat pradžių yra problematiškas. Kaip sukurti tą imersinę būseną, betarpišką ryšį su žiūrovu? Manau, tai didelis iššūkis kūrėjams. Tačiau nauji laikai reikalauja ir naujų formų.
Gytis Dovydaitias. Asmen albumo nuotrauka
– Tai nieko nelaukdami pakalbėkime apie projektą „Mirgėjimas“. Kaip kilo mintis persikelti būtent į „Facebook“ platformą?
– (G. D.) Pradinė mintis kurti socialinių medijų spektaklį kilo teatro meno vadovu Edgarui Kliviui. Jo pakviestas, pradėjau galvoti apie formą, nes tyrinėju internetą akademiškai. Natūraliai pasirodė, kad socialinės medijos yra teatro scena, juk mes ir savo kasdienybėje linkę socialines medijas vadinti spektakliu, nes ten dažnas pristato save tam tikrame vaidmenyje ir atlieka tam tikrą pasirodymą. Todėl „Facebook“, „Messenger“ kaip medijos gali būti pritaikytos ne tik transliacijai, bet ir realiam veiksmui.
– (A. G.) Paantrinsiu, kad socialinėse medijose kasdien vyksta tam tikras spektaklis-performansas, o mes naudojame socialinius tinklus kaip teatro sceną. Šiuo atveju žiūrime kaip į spektaklį-žaidimą. Mes šnekame apie patį socialinį tinklą kaip apie teatrą, kaip žaidimą ir mitus, kurie sklando internetinėje erdvėje.
Augustas Gornatkevičius. D. Matvejevo nuotr.
– Kaip ketinate įsiterpti į tokią skirtingos informacijos srautų užimtą erdvę?
– (P. O) Sakoma, jog gatvės teatras yra viena sudėtingiausių teatro formų būtent dėl žiūrovų dėmesio ir įsitraukimo. Manau, kad socialinės medijos yra visgi dar sudėtingesnė scena dėl jose nuolat vykstančio informacinio triukšmo, varžymosi dėl stebėtojo dėmesio. „Facebook“ platforma yra tapusi savotišku langu į pasaulį, be kurios praleistą dieną jau sunku įsivaizduoti. Ją naudoji kasdienei komunikacijai, per ten dažnai sužinai apie tau svarbių (ir nelabai) žmonių gyvenimą, pasaulio naujienas. Teatras, ateinantis į šią erdvę, turi potencialą kaip niekad priartėti prie žiūrovo, tiesiog tapti jo kasdienio gyvenimo dalimi, kur vienas post’as tampa mizanscena, o live vaizdo įrašas – personažo monologu.
–Mūsų pokalbis žadina vaizduotę. Suprantu, kad visų detalių atskleisti negalite, nes neliks intrigos, bet, kas žiūrovų lauks „Mirgėjime“?
–(G. D) Nagrinėjame tokį sumišimą, tokias būsenas, kurias kasdienybėje galime pasiekti ir patirti naudodamiesi socialinėmis medijomis. Būtent pačiose „Facebook‘o“ grupėse. Kažkoks klaidžiojimas tarp šviesos ir tamsos, tarp žinojimo ir nežinojimo, tarp buvimo ir nebuvimo, tarp pasitikėjimo ir nepasitikėjimo.
–(A. G.) Aš dar galiu pasakyti, kad žiūrovai susitiks su čia pat vietoje gimstančia nauja taip vadinama konspiracijos teorija, o visa kita bus savotiškas žaidimas, kurio metu jis galės įsitraukti ir galbūt net ir paveikti įvykių seką. Žiūrint iš žiūrovo pozicijos, šis vyksmas – relaksacijos priemonė, leidžianti nusiimti kasdienybės įtampą, išnaudoti savo improvizacinius gebėjimus. Visiems jis įdomus tuo, kad ir žiūrovas gali įnešti visiškai naują temą. Kartais gyvenimas tampa įdomesnis už teatrą, tai dažnai nutinka. Pavyzdžiui, repetuojant įvyko Kapitolijaus šturmas Amerikoje. Kur viskas prasidėjo? Prezidento „Twiter“ paskyroje. Tai tik patvirtina paties projekto, pradinės minties realumą.
–(P. O.) Besigilindama į socialiniuose tinkluose tarpstančias konspiracijų teorijas, pasijutau lyg nerdama vis gilyn į savotišką pasaką. Čia prisiminiau „Tūkstantį ir vieną naktį“. Šiame kūrinyje vidury pradėtos sekti pasakos užgimsta nauja pasaka, toje – dar viena, ir taip neri per skirtingus pasakojimų lygmenis į gelmę, pamesdamas bet kokius istorijos galus. Iš tos gelmės paskui reikia išnerti atgal, užbaigti visas pradėtas istorijas. Panašiai sekamos ir šių dienų konspiracijos – atvėrus vienas duris, patenki į labirintą, kuris gali nuvesti bet kur, net iki pačios beprotybės. Man „Mirgėjimas“ – tai pasaka be galo.
–Dar norisi pasitikslinti aktorių užduotis šiame vyksme. Jeigu žiūrovui suteikiamos naujos veikimo galimybės, tai ir aktorių vaidmuo nėra tradicinis?
–(A. G.) Tikrai taip. Iš tikrųjų, aktoriai labai daug prisideda vystant ir kuriant patį scenarijų. Jiems tenka daug improvizacijos ir gyvų interakcijų. Jie išliks ir anonimiški, ir atskleis personažą. Beje, šnekant apie veikimą socialinėse medijose, vaidyba prieš kamerą turėtų būti artima kinui, bet visgi socialinėse medijose ji daug artimesnė teatrui – nėra suorganizuota iš anksto, nėra nufilmuota, sumontuota ar padailinta – ji vyksta čia ir dabar. Vaidyba, kurią renkamės epizoduose, tikrai labai teatrališka.
–(P. O.) Į istorijos kūrimo procesą įsitraukiantis žiūrovas neišvengiamai lemia ir aktoriaus vaidmenį. Mūsų įkvėpimo šaltiniu tapo fantastinis vaidmenų žaidimas „Dungeons & Dragons“. Žiūrėdami į spektaklį iš žaidimo perspektyvos, numatėme pagrindinius įvykius ir personažams suteikėme tam tikras charakteristikas, savotiškas personažo „galias“. Šių dviejų elementų ribose aktoriams paliekama laisvė patiems naviguoti. Kaip ir gyvenime – niekada negali nuspėti, kas tavęs laukia už kampo.
Menų fakulteto studentėms skirtos VDU vardo garbės stipendijos
2009 m., Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo 20-ies metų jubiliejaus proga, Universiteto Senatas įsteigė Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendiją, kuri kasmet skiriama geriausiems studentams, savo veikla garsinantiems universiteto vardą Lietuvoje bei pasaulyje.
Vytauto Didžiojo universiteto vardo garbės stipendijos tradiciškai yra skiriamos ir iškilmingai įteikiamos universiteto atkūrimo minėjimo proga vasario 15 d., tačiau dėl LR Vyriausybės paskelbto karantino ir jo taikomų ribojimų, iškilminga ceremonija šiais metais vykti negali. Nepaisant to, stipendijos studentams buvo paskirtos, o jų įteikimas atidėtas vėlesniam laikui.
VDU vardo garbės stipendijos pažangiems studentams, ypač pasižymėjusiems mokslinėje, meninėje, kūrybinėje, sporto ir (ar) visuomeninėje veikloje, reprezentuojant savąją Alma Mater Lietuvai ir pasauliui, buvo skirtos penkiems VDU studentams, tarp jų dviem Menų fakulteto studentėms:
“Meno kuratorystės” magistrantūros antro kurso studentei Agnei Taliūtei už aktyvią kūrybinę ir kultūrinę veiklą;
“Naujųjų medijų meno” bakalauro ketvirto kurso studentei Indrei Baltakytei už aktyvią visuomeninę bei kūrybinę veiklą.
Didžiuojamės ir sveikiname laureates, kurios aktyviai prisideda ne tik prie asmeninio, tačiau ir prie visos bendruomenės tobulėjimo. Linkime nesustoti ieškoti savęs ir toliau garsinti Vytauto Didžiojo universiteto vardą.
Menų fakulteto konsultacijos ir parengiamieji kursai stojantiems 2021m.
Konsultacijos ir parengiamieji kursai stojantiems į Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos studijų programas 2021 m pavasario stojamųjų egzaminų sesijos metu.
Stojantiems į Naujųjų medijų meno studijų programą:
vasario 26 d., 17 val. – konsultacija
kovo 5 d., 17 val. – parengiamieji kursai (fotografavimas duota tema)
kovo 12 d., 17 val. – parengiamieji kursai (duotos temos interpretacija kadruotėje)
Stojantiems į Muzikos produkcijos studijų programą:
vasario 26 d., 15 val. – konsultacija
kovo 5 d., 15 val. – parengiamieji kursai
Konsultacijos ir parengiamieji kursai vyks nuotoliniu būdu. Norinčius dalyvauti kviečiame registruotis el. paštu rimgaudas.barauskis@vdu.lt
Skelbiami tarptautinių studijų mainų ir praktikų konkursai
Tarptautinių ryšių departamentas kviečia visus universiteto studentus pasinaudoti galimybėmis išvykti studijų mainams arba praktikai užsienyje. Jums tereikia užpildyti paraišką konkursui – žengti pirmą žingsnį svajonės link!
Siūlome net keturias skirtingas programas tarptautiniams mobilumams:
„Erasmus+” studijos (ES šalys). Paraiškas teikti galite iki 2021 m. kovo 8 d. Muzikos akademijos studentams iki 2021 m. vasario 22 d.
Neapsisprendėte kur vykti? Vasario 17, 18, 19 dienomis prisijunkite prie „Erasmus Days’21” kurių metu sužinosite daugiau apie mainų galimybes. Renginių metu virtualiai bus pristatomos mobilumo galimybės, dalinamasi studentų patirtimis, mokomasi užsienio kalbų ir iš arčiau prisiliečiama prie kitų kultūrų.
VDU studentams vyksta priėmimas į „Academia cum laude” studijas
Vytauto Didžiojo universiteto Academia cum laude vykdo naujų narių priėmimą. Studentai, norintys dalyvauti priėmimo konkurse, iki 2021 m. vasario 12 d. turi užpildyti prašymą internetu bei pateikti motyvacinį laišką.
Į individualiąsias studijas priimami pirmosios pakopos (bakalauro) ir vientisųjų studijų VDU studentai. Studijos vykdomos lygiagrečiai su pagrindine studijų programa. Daugiau informacijos apie akademijos veiklą, priėmimą ir kuratorių sąrašas pateikiama Academia cum laude puslapyje. Su Academia cum laude veiklomis galima susipažinti jos Facebook profilyje.
Informacinis susitikimas su studentais, norinčiais studijuoti Academia cum laude, vyks 2021 m. vasario 4 d. 16 val.MS Teams aplinkoje.
Academia cum laude – unikali individualių studijų sistema, leidžianti motyvuotiems bakalauro studijų studentams peržengti savo pagrindinių studijų ribas, gilintis į asmeninę studijų temą, dirbti su pasaulinio garso universiteto profesoriais – aukščiausio lygio mokslininkais, tyrėjais ar pripažintais menininkais, vertinamais savo srities autoritetais. Šiose studijose dera Harvardo ir Kembridžo universitetų geriausioji studijų patirtis, studentų ir profesūros individualus bendravimas, artes liberales principu organizuojama akademinė veikla.
Pabaigus individualiąsias studijas, studentams bus įteikiamas Academia cum laude pažymėjimas, liudijantis apie studento įgytas papildomas žinias ir gebėjimus.
