Tomas Pabedinskas. Apie Sutkaus ir Morozovo kadrus: ilgaamžės vertybės ir besikeičianti fotografija
Antanas Sutkus, „Motinos ranka“, Artūras Morozovas, „Mergina prisidega cigaretę po teatralizuoto sovietinės šventės minėjimo, kuris virto į kruvinus susirėmimus tarp ukrainiečių aktyvistų ir prorusiškų protestuotojų“. 2014 m. balandis / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr. LRT fotokoliažas
Kai 1955 metais Niujorko Moderniojo meno muziejuje buvo atidaryta garsioji fotografijos paroda „Žmogaus šeima“, jos kuratorius žymus amerikiečių fotografas Edwardas Steichenas teigė, kad paroda sumanyta kaip „universalių kasdienio gyvenimo detalių ir emocijų veidrodis“, parodantis „esminę žmonijos vienovę visame pasaulyje“.
Parodos propaguojamos žmogiškosios vertybės atrodė ne tik universalios, bet ir amžinos ar net turinčios transcendentalų pradą. „Jei žmogaus veidas yra Dievo šedevras, tuomet jis yra čia, tūkstantyje tikslių jo užfiksavimų“, – rašė parodos katalogo įžangoje amerikiečių poetas Carlas Sandburgas.
Tomas Pabedinskas / J. Petronio nuotr.
Ir parodos sumanytojai buvo iš dalies teisūs – tokias, atrodytų, universalias žmogiškąsias patirtis kaip gimimas, meilė, šeima ar mirtis parodoje atspindėjo fotografijos, autorių atsiųstos iš 68 skirtingų šalių. Jos pasirodė suprantamos ir artimos milijonams žiūrovų, aplankiusių vėliau po pasaulį keliavusią parodą. Neklydo parodos rengėjai ir dėl pasirinktų temų ilgaamžiškumo – net šiandien gimtojoje E. Steicheno šalyje, Liuksemburge, nuolat eksponuojama „Žmogaus šeima“ vis dar sulaukia lankytojų dėmesio.
Žmogiškosios prigimties idealizavimas, dėmesys „paprastam“ žmogui ir jo kasdienybei fotografijoje suformavo vadinamąją humanistinę kryptį, kuri taip pat pasižymėjo tarptautiškumu ir ilgaamžiškumu. Jos įtaka neaplenkė ir Lietuvos: ir konkrečiai paroda „Žmogaus šeima“, ir pavienių humanistinės fotografijos autorių darbai buvo svarbūs formuojantis vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Humanistinės pasaulėžiūros paveikta kūrybinė kryptis Lietuvos fotografijoje dominavo net du dešimtmečius – nuo 20 amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios.
Antanas Sutkus. „Kosmos“ / A. Sutkaus nuotr.
Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų kūrybiniu požiūriu ir vienas įtakingiausių humanistinės fotografijos Lietuvoje propaguotojų institucine prasme buvo Antanas Sutkus. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė teigia, kad 20 amžiaus šeštajame dešimtmetyje „Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos“, t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas.
Tačiau jau septintajame dešimtmetyje Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą, o 1969-aisiais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Jai su neilgomis pertraukomis Sutkus vadovavo iki pat 2009-ųjų ir tai humanistinei fotografijos krypčiai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.
Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai Sutkaus kūryba artima vertybiniu požiūriu, taip pat su ja lietuvių autorių sieja ir reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, „paprastų“ miestų gatvėse ir Lietuvos provincijoje sutiktų žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo momento užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę įamžinto vaizdo prasmę.
Antanas Sutkus / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Taičiau istorinės aplinkybės ir galbūt Lietuvos fotografijos tradicijos taip pat lėmė savitus, „lietuviškus“ šio autoriaus kūrybos bruožus. Nuo pat 20 amžiaus pirmos pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, tačiau tikėjimas liaudies kultūra kaip lietuviškos tapatybės pamatu aktualumo neprarado.
Gyvenimas Lietuvos provincijoje ir jos žmonės visuomet buvo artimi ir Sutkui. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė patirtis. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs „vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą“, vargu ar būtų fotografas.
Daugelis svarbiausių Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose „Tėvo ranka“ (1964) ir „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959), kurie šiandien jau laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje „Tėvo ranka“ atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis.
Antanas Sutkus, „Tėvo ranka“ / A. Sutkaus nuotr.
Rizikuojant vaizdinę fotografijos kalbą išversti į žodinį paaiškinimą, būtų galima sakyti, kad ši fotografija įtaigi ne vien kaip praėjusio laiko dokumentas ar konkretaus asmens portretas, bet ir kaip glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio metofora. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu vaizdiniu, su kuriuo savo patirtį – besąlygišką pasitikėjimą tėvais nesaugumo, rūpesčio akimirkomis – gali tapatinti daugelis žiūrovų. Vertinant plačiau, tokia fotografija reiškia ir šeimos vertybių išaukštinimą.
Kita žinoma Sutkaus fotografija – „Maratonas universiteto gatvėje“ – išryškina kiek kitokius šio autoriaus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši Sutkaus fotografija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to fotografija tampa tik dar įtaigesnė. Dinamiška, gyva šio Sutkaus darbo kompozicija ilgus dešimtmečius saugo jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiško meilės pojūčio pilnatvę, kuri tikrame gyvenime gali trukti tik akimirką.
Antanas Sutkus, „Maratonas universiteto gatvėje“ (1959) / A. Sutkaus nuotr.
Nenuostabu, kad tokia apie universalias žmogiškąsias patirtis kalbanti ir kasdienybę poetizuojanti fotografija ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir buvo suprantama bei artima plačiam žiūrovų ratui. Net tuomet, kai Lietuvos fotografija negrįžtamai išsiskaidė į daugybę kūrybinių krypčių, gyvuojančių globalioje fotografijos scenoje, Sutkus panašiai kaip prieš pusę amžiaus parodos „Žmogaus šeima“ rengėjai, tik šį kartą kritiškiau uždavė klausimą apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje ir 2001 metais inicijavo tarptautinę parodą „Kaip gyveni, Žmogau?“. Įvairių reinkarnacijų humanistinės fotografijos tradicija patyrė ir jaunosios kartos lietuvių fotografų kūryboje.
Vienas iš šią tradiciją šiandien tęsiančių autorių – Artūras Morozovas. Jis pripažįsta humanistinės fotografijos įtaką, o Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus laiko neakivaizdžiais savo mokytojais. Su humanistinės fotografijos tradicija Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimui, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau šio autoriaus žvilgsnis atrodo labiau analitinis, tiriantis nei vyresniųjų kolegų.
Artūras Morozovas, „Ukrainos karys Andrejus dėvi maskuojamąjį kostiumą „kikimorą“ prieš leisdamasis į žvalgybos misiją netoli Gorlivkos gyvenvietės Rytų Ukrainoje“, 2015 m. rugpjūtis. / A. Morozovo nuotr.
Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškosios patirties emocinius niuansus, o Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone. Fotografui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelnė dukumentinės fotografijos ciklai apie karinius konfliktus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis autorius stengėsi pastebėti ir žmogiškąją dramatiškos istorijos pusę, įamžinti karo fone besitęsiantį kasdienį civilių gyvenimą ar papasakoti apie kariškių žmogiškąsias patirtis.
Dirbdamas reporterio darbą Morozovas nepasiduoda lemiamų momentų medžioklės karštinei ir savo požiūriu į fiksuojamus įvykius išlieka artimas humanistinei pasaulėžiūrai. Tad nenuostabu, kad jo dėmesį traukia ne tik karo veiksmai, bet ir žmonių gyvenimas po jų. Autorius fotografavo pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą, sukūrė fotografijų ciklą apie Krymą po Rusijos aneksijos, keliavo po Šiaurės Rusiją, kurdamas pasakojimus apie gyvenimą už didžiųjų Rusijos miestų ribų, vyko į Paryžių ir Briuselį fotografuoti musulmonų bendruomenių po teroro aktų ar į Jungtines Amerikos Valstijas prieš ir po 2016-ųjų prezidento rinkimų.
Artūras Morozovas / A. Morozovo nuotr.
Kita vertus, autoriui dramatiški pasaulio įvykiai nėra būtina sąlyga gilintis į žmogaus padėtį – jis yra sukūręs dokumentinį multimedijos pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus ir dokumentinį projektą apie politinių pabėgėlių iš Rusijos bendruomenę Lietuvoje, kuria pasakojimus apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones Lietuvoje.
Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokamerą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera Morozovo 2014 metų fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimui nuo vokiečių kariuomenės per Antrąjį pasaulinį karą. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino „gražiu karo veidu“.
Artūras Morozovas, „Protestuotojas budi Maidano barikadose Kijevo centre“, 2014 m. sausis / A. Morozovo nuotr.
Viena vertus, Morozovo įamžinta demonstracija išprovokavo susirėmimus tarp Rusijos šalininkų ir prieš separatizmą Ukrainoje kovojančių žmonių, o netrukus Ukrainoje prasidėjo ir karo veiksmai. Taigi demonstracija tarsi tapo vienu iš karo pradžios riboženklių, o jos dalyviai atstovavo agresoriams. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškų. Fotografas, o kartu su juo ir žiūrovas pakliūva į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir ikoniška jo išraiška nuotraukose.
Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų sujungimas aiškus ir 2019 metų Morozovo fotografijoje iš Alaverdžio vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis.
Artūras Morozovas, „Specialiojo policijos būrio pareigūnai užsibarikadavę gina „Ukrainos namų“ muziejų nuo Maidano protestuotojų Kijevo centre“. 2014 m. sausis / A. Morozovo nuotr.
Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualių gyvenimų pasakojimus fotografijos kompozicijoje sujungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl fotografijos užfiksuotoje akimirkoje išryškėja ilgalaikės, šiuo atveju netgi transcendentinės dvasinės vertybės.
Sutkaus ir Morozovo kūrybos palyginimą būtų galima papildyti ir kitų humanistinės fotografijos tradiciją Lietuvoje tęsiančių fotografų darbais, pavyzdžiui, subjektyvia ir šiek tiek sentimentalia Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tai, ko nebebus“ (2014–2018) ar etnografišku Arūno Baltėno ciklu „Namų tyloj“ (2004–2016). Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.
Primename, kad nuo birželio 1 d. LAMA BPO sistemoje galima registruoti prašymus priimti studijuoti universitete ir laikyti bendrojo priėmimo pagrindinio etapo stojamuosius egzaminus į menų studijas.
Stojamųjų egzaminų datos:
Universitetinis priėmimas į Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos studijas (tik į valstybės nefinansuojamas vietas):
birželio 17-18 d. stojamieji egzaminai ir motyvaciniai pokalbiai
Bendrojo priėmimo pagrindinis etapas į Naujųjų medijų meno studijas (registruojantis LAMA BPO sistemoje, pretenduojant į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas):
Liepos 8 d. 9 val. – fotografavimas duota tema (trukmė – 5 valandos)
Liepos 8 d. 15 val. – paskirtos temos interpretacija kadruotėje (trukmė – 4 valandos)
Liepos 9 ir 10 d., nuo 10 val. – motyvacinis pokalbis ir kūrybinio aplanko vertinimas. Stojančiajam bus individualiai paskirtas tikslus motyvacinio pokalbio laikas.
Bendrojo priėmimo pagrindinis etapas į Muzikos produkcijos studijas (registruojantis LAMA BPO sistemoje, pretenduojant į valstybės finansuojamas ir nefinansuojamas vietas):
Liepos 7 d. 9 val. – gebėjimų testas
Liepos 7 d., nuo 13 val. ir liepos 8 d. – motyvacinis pokalbis ir kūrybinio aplanko vertinimas. Stojančiajam bus individualiai paskirtas tikslus motyvacinio pokalbio laikas.
Papildomas universitetinis priėmimas į Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos studijas (tik į valstybės nefinansuojamas vietas):
Rugpjūčio 24-25 d. stojamieji egzaminai ir motyvaciniai pokalbiai
Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus Romualdo Požerskio parodoje – žymių Kauno menininkų ir jų mūzų fotografijos
Nuo gegužės 13 d. Kauno paveikslų galerijoje veikia Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus Romualdo Požerskio fotografijų paroda „Kauno menininkai ir mūzos“.
Joje lankytojų laukia net keletas atradimų. Viena vertus, parodoje galima bus išvysti anksčiau dar niekur neeksponuotų Požerskio fotografijų. Kita vertus, nuotraukos suteiks progą pažvelgti net į keleto kartų žymiausius Kauno menininkus, kuriuos fotografas įamžino betarpiškai, neformaliomis aplinkybėmis, atskleidė žmogišką, neidealizuotą jų gyvenimo tikrovę.
Kauno meninį gyvenimą ir jo dalyvius fotografas pradėjo fiksuoti 1974 metais. Požerskis fotografavo to meto parodų atidarymus Kauno paveikslų galerijoje, Kauno fotografijos galerijoje, kūrybinius vakarus Kauno menininkų namuose ir Architektų namuose. Nuosekliai stebint Kauno menininkų gyvenimą, iki 2004 m. autoriaus archyvuose susikaupė daugiau nei devyni tūkstančiai kadrų, įmažintų analoginėse fotojuostose. Jose – ypač plati Kauno menininkų gyvenimo istorinė panorama ir turtinga žymių kūrėjų galerija: dailininkai ir skulptoriai, režisieriai ir aktoriai, kompozitoriai ir poetai, architektai ir fotomenininkai.
Paroda verta ne tik besidominčiųjų Kauno meno istorija ir menininkų asmenybėmis, bet ir meninės fotografijos gerbėjų dėmesio. Kūrybiniais parodos akcentais tampa šalia dokumentinių nuotraukų eksponuojamos Požerskio meninės fotografijos iš serijos „Mūzos“ (1988–2009). Joje įamžintos menininkų studijos ir jų aplinkoje, meno kūrinių apsuptyje pozuojantys modeliai. Šios fotografijos taip pat praskleidžia menininkų gyvenimo užkulisius, tačiau jau kitaip – čia pagarbiu žvilgsniu žvelgiama į kūrybinį procesą, kuris fotografijose atrodo šiek tiek paslaptingas, nepriklausomas nuo konkrečių istorinių aplinkybių, nepavaldus praeitin lekiančioms akimirkoms. Nepaisant išraiškingų meninių sprendimų, šios fotografijos įdomios ir istoriniu požiūriu – jose įamžintų menininkų studijų šiandien jau nebėra, gyvųjų pasaulį paliko ir dalis studijų šeimininkų.
Tomas Pabedinskas
Paroda veiks iki 2021 m. spalio 17 d.
Projekto rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir SONY
Parodos atidaryme, kurį užfiksavo Rimgaudas Barauskis, dalyvavo Antanas
Obcarskas, Gediminas Šibonis, Gytis Padegimas, Robertas Antinis, Tautvyda
Marcinkevičiūtė su Gintaru Patacku ir mūza Monika.
Parodos fotografijose – Arūnas Vaitkūnas ir Jonas Maldžiūnas 1986, Antanas
Martinaitis 1978, Robetas Antinis 1975, Robertas Antinis vyresnysis 1978, Edmundas
Saladžius su Petru Vaitiekūnu 19 ir mūza Alfonso Vauros studijoje 1995.
R. Požerskio paroda
Antanas Obcarskas parodoje
Arūnas Vaitkūnas ir Jonas Maldžiūnas1986
Gediminas Šibonis Parodoje
Menininkų namai,2007
Gytis Padegimas parodoje
Tautvyda Marcinkevičiūtė ir Gintaras Patackas
Robertas Antinis, 1978
Mūza Monika parodoje
Mūza Monika parodoje
Robertas Antinis parodoje
Robertas Antinis, 1975
Menotyros katedros docentė Aušra Vasiliauskienė apdovanota profesiniu apdovanojimu už Lietuvos muziejininkystės plėtrą
Lietuvos muziejų asociacijos (LMA) valdyba 2020 Metų muziejininko vardą suteikė ir premiją skyrė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Grafikos sektoriaus vadovei, VDU Menų fakulteto Menotyros katedros docentei Aušrai Vasiliauskienei. Profesinis apdovanojimas jai skirtas už Lietuvos muziejininkystės plėtrą, materialinių ir dvasinių vertybių eksponavimą bei populiarinimą.
Aušra Vasiliauskienė Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje dirba nuo 2007 m., nuo 2008 m. iki dabar vadovauja Grafikos sektoriui. Profesinė dr. A. Vasiliauskienės veikla, populiarinant Lietuvos dvarų kultūros paveldą nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis, įgavo nepaprastas apimtis, o jos nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas. Įgyvendinant projektą „Rokiškio Tyzenhauzų-Pšezdzeckių ir Pakruojo von der Ropų dailės kolekcijos: istorija, įvertinimas“, parengtos parodos, pristatančios unikalų dvarų paveldą: paroda „Uždegta Monmartro ugnies: Rokiškio dvaro meno kolekcija“, pristatyta M. Žilinsko dailės galerijoje, Lietuvos nacionaliniame dailės, Rokiškio krašto, Šiaulių „Aušros“ muziejuose; paroda „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“ pristatyta M. Žilinsko dailės galerijoje; paroda „Veidai iš būtojo laiko: kunigaikščiai Oginskiai – kultūros mecenatai“, rengta kartu su legendiniu, šviesios atminties muziejininku Osvaldu Daugeliu, pristatyta Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje; parengta virtuali paroda „Rokiškio dvaro meno kolekcija iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių“. Muziejininkė koordinavo tarptautinę parodą „BAROKO GENIJUS. Simonas Čechavičius (1689–1775)“ Krokuvos nacionaliniame muziejuje. Šiai ir kitoms parodoms rengtų katalogų, o taip pat, sudarytų leidinių, parengtų monografijų ir publikacijų lietuvių, lenkų, italų kalbomis sąrašas nuolat papildomas, itin vertinamas kolegų. profesionalų.
A. Vasiliauskienė suderina muziejinkystės patirtis ir mokslinę veiklą: nuo 2011 m. ji yra Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus dailės akademijos, Dailėtyros instituto akademinės bendruomenės narė, nuo 2017 m. – VDU Menų fakulteto docentė, dėsto „Dailės paveldo sklaidą ir pažinimą“ bei „Edukaciją meno muziejuose ir galerijose“ magistrantams. 2011 m. apsigynė disertaciją „Naratyvinių mariologinių siužetų ikonografija XVII – XVIII a. Lietuvos dailėje“. Muziejininkė nuo 2012 m. yra Tarptautinės muziejų tarybos (ICOM) narė, nuo 2010 m. Kauno bažnytinio meno komisijos narė, aktyviai bendradarbiauja su Lietuvos muziejų asociacija, leidžiant šalies muziejininkystės metraštį – žurnalą „Lietuvos muziejai“.
MIGLĖS MUNDERZBAKAITĖS daktaro disertacijos gynimas
Vytauto Didžiojo universitete (VDU) gegužės 14 d., 10 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7 – 207 auditorijoje) arba nuotoliniu būdu bus ginama MIGLĖS MUNDERZBAKAITĖS daktaro disertacija tema„Literatūros kūrinių adaptacijos: tarpmedijiniai ir tarpkultūriniai dialogai“(Humanitariniai mokslai, menotyra H 003).
2021 balandžio 30 dieną (penktadienį) Menų fakultetas kviečia pasinerti į šiuolaikinės muzikos pasaulį ir susipažinti su bakalauro studijų programos “Muzikos produkcija” (“Music Production”) dėstytojų, studentų bei absolventų kūryba.
Rytinėje MUSIC LAB programoje (11.15 – 12.30) vyks virtuali „Muzikos produkcijos“ programos absolvento Luko Tarvainio paskaita ,,Muzikos prodiusavimas šiandien: autentiškumas ir technologijos“. Lukas Tarvainis kalbės apie darbo aplinkos ir garso įrankių reikšmingumą kūrybiniame procese. Taip pat aptars skirtingus muzikos prodiusavimo modelius, kintančias tendencijos ir autentiškumo paieškas per kūrybines ir technologines limitacijas. Paskaitoje bus kalbama ir apie sėkmės istorijas Lietuvos bei užsienio kontekstuose ir apie tai, ką reiškia būti vos žingsneliu nuo sėkmės.
Popietinėje MUSIC LAB programoje (nuo 13 val.) kviečiame pasiklausyti „Muzikos produkcijos“ programos baigiamojo kurso studentų Hasan Paje (Egiptas), Yasser Al Ahmadieh (Libanas), Simono Činga (Lietuva) minčių apie kūrybą, inspiraciją bei ateities planus.
Interviu su „Muzikos produkcijos“ studentais galite pasiklausyti čia:
MUSIC LAB‘ą triukšmingai pabaigs virtualus „Muzikos produkcijos“ programos studentų ir dėstytojų koncertas, kurio metu skambės įvairaus elektroninės muzikos stiliaus muzika (R&B, House, Synthwave, Electronic Pop, ir k.t), taip pat laukia interaktyvi garsinė kompozicija.
Virtualaus koncerto klausytojai galės pasimėgauti šiais muzikos kūriniais:
Quasi, aut. Titas Petrikis (feat. Gabrielė Stankevičiūtė and Laurynas Jackonis)
„Muzikos produkcijos“ programos dėstytojas Yiorgis Sakellariou kviečia dalyvauti interaktyvioje garso instaliacijoje Neris čia: https://riversssounds.org/neris
“VDU kultūros dienos 2021”: Diskusija „Kaip sukurti naują muziejų?“
2021 m. balandžio 29 dieną (ketvirtadienį) 17.00 val. vyks virtuali diskusija „Kaip sukurti naują muziejų?“
Antrus metus trunkanti pandemija, smarkiai apribojusi įprastą kultūrinį gyvenimą, įstūmė daugelį muziejų visame pasaulyje į lig tol nematytą krizę. Periodiškai užsidarantys, lankytojų negalintys priimti muziejai netenka pajamų, stabdo projektus, mažina personalą, kai kurie net apskritai nutraukia veiklą. Tokiame kontekste neseniai atsidaręs naujas Vilniaus muziejus atrodo kaip malonus akibrokštas ir šviesesnės ateities pranašas. Ta proga kviečiame į susitikimą su naujojo muziejaus vadove dr. Rasa Antanavičiūte, su kuria kalbėsimės ne tiek apie šiandien dažnai gvildenamas išgyvenimo temas, o apie kūrybą. Kaip sukurti naują muziejų? Ko reikia, kad atsirastų dar viena atminties institucija? Kas ir kaip prisideda prie muziejaus turinio formavimo ir jo komunikacijos? Kaip formuojamas naujo muziejaus kolektyvas? Ir kaip įsivaizduojama jo publika?
Diskusijoje dalyvaus Vilniaus muziejaus direktorė dr. Rasa Antanavičiūtė
Diskusiją moderuos VDU Menų fakulteto Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė
Kviečiame jungtis ir diskutuoti MS Teams platformoje čia: https://bit.ly/3gsrk8R
arba stebėti tiesioginę diskusijos transliaciją Menų fakulteto Facebook paskyroje:
“VDU kultūros dienos 2021”: Romualdo Požerskio albumo „Paslaptingas Bangladešas“ pristatymas
Renginyje dalyvaus autorius, VDU Menų fakulteto profesorius Romualdas Požerskis, menotyrininkas doc. dr. Tomas Pabedinskas ir Menų fakulteto absolventas, fotografas, žurnalistas Artūras Morozovas.
VDU kultūros dienų“ lankytojai galės dalyvauti ne tik albumo pristatyme, bet ir apsilankyti Romualdo Požerskio parodoje „Paslaptingas Bangladešas“, eksponuojamoje Menų fakulteto internetinėje svetainėje (www.menufakultetas.vdu.lt).
Kviečiame dalyvauti pristatyme ir užduoti klausimus Google meet platformoje čia: https://meet.google.com/mhq-tkgm-wnr
arba stebėti tiesioginę pristatymo transliaciją Menų fakulteto Facebook paskyroje:
2020 m. pabaigoje išleistas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Šiuolaikinių menų katedros profesoriaus Romualdo Požerskio fotografijų albumas „Paslaptingas Bangladešas “ – tai jau penkioliktoji autoriaus fotografijų knyga. Pirmoji, „Atlaidai“, buvo išleista dar 1990 m., Čikagoje, padedant žinomam lietuvių išeivijos fotografui Algimantui Keziui. Kitos buvo parengtos jau Lietuvoje ir skaitytojams pristatė įvairius vieno žymiausių humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų kūrybos etapus ir aspektus.
Požerskis vaizdais pasakoja apie vieną tankiausiai gyvenamų ir skurdžiausių pasaulio šalių Bangladešą, o tiksliau – jo žmonių darbus, šventes, kultūrinį šalies savitumą, socialinę tikrovę ir, žinoma, nelengvomis sąlygomis išsaugojamas žmogiškas vertybes bei orumą. Į Bangladešą su tarptautinėmis fotografų grupėmis R. Požerskis vyko 2016, 2017 ir 2018 metais ir šių kelionių metu įamžino laivų remonto dirbtuves, odos apdirbimo fabrikus, šalia geležinkelio nusidriekusius lūšnynus šalies sostinėje Dakoje. Autorius taip pat fotografavo kitose vietovėse: šiukšlynuose prie Čitagongo uostamiesčio, kaimeliuose, kur neturtingos šeimos gyvena valtyse, akmens skaldyklose ir ryžių apdirbimo įmonėse, žuvų džiovyklose. Kita dalis Bangladeše R. Požerskio užfiksuotų kadrų tarsi kontrastą sunkiam darbui atskleidžia spalvingas, džiaugsmo kupinas hinduistų Holi pavasario šventę ir musulmonišką religinę Biswa Ijtema šventę, į kurią susirenka apie keturi milijonai maldininkų.
„Fotografija yra kūrybos sritis, tarpininkaujanti žiūrovui suvokiant sudėtingą pasaulį. Tai tarsi žmonių, gyvenančių įvairiose pasaulio vietose, jungiamoji grandis“, – teigia R. Požerskis. „Fotografuodamas pajunti, koks skirtingas šis pasaulis, ir supranti, kad beveik nieko apie jį nežinai, o tai, ką atrandi, tėra mažytė mūsų nuostabios Žemės dalelė“, – dalinasi patirtimi autorius. Ir iš tiesų, vedamas humanistinės pasaulėžiūros ir tikėjimo fotografijos galia padėti žmonėms vieniems kitus geriau suprasti, R. Požerskis sukūrė fotografijų seriją, kurioje Bangladešas atsiskleidžia kaip paslaptingas bei sukrečiantis degančių spalvų ir alinančio darbo pasaulis, bet tuo pačiu atrodo artimas tenykščių gyventojų žmogiškumu ir atvirumu.
“VDU kultūros dienos 2021”: Diskusija „Post-pandeminis menas“
2021 m. balandžio 27 dieną (antradienį) 17.00 val. vyks virtuali diskusija „Post-pandeminis menas“.
Ko per ilgus pandemijos mėnesius išmokome ir kokią įtaką visa tai turės kūrybos formoms bei santykiui su lankytoju, žiūrovu ateityje? Kas per šį laiką pasikeitė skirtinguose meno laukuose? Kokių galimybių pavyko atrasti, ar šios galimybės nulems ilgalaikius pokyčius? Kokie iššūkiai laukia sugrįžimo į gyvą kontaktą su auditorija? Prieš daugiau nei metus įvairiapusio kultūrinio gyvenimo aktyvumas tapo stipriai apribotas pandemijos. Kultūrinio lauko veikėjai bei kūrėjai ėmė ieškoti naujų saviraiškos formų bei prieigų kontaktui su auditorija palaikyti. Kultūrinio ir meninio turinio gausa virtualioje erdvėje, tarytum, rodo, jog veiklos ir kūryba nesustojo, pakito tik jų forma. Nepaisant to, įdomu sužinoti, kas kultūrinio lauko bei meno kūrėjų laukia po pandemijos. Atsakymų į aukščiau esančius bei kitus klausimus ieškosime su teatro, muzikos, vizualiųjų menų, kultūros renginių industrijos atstovais.
Diskusiją moderuos Menų fakulteto doktorantė Milda Rutkauskaitė
Kviečiame jungtis ir diskutuoti MS Teams platformoje čia: https://bit.ly/3enjRFp
arba stebėti tiesioginę diskusijos transliaciją Menų fakulteto Facebook paskyroje:
