“VDU kultūros dienos 2021”: Diskusija „Post-pandeminis menas“
“VDU kultūros dienos 2021”: Romualdo Požerskio albumo „Paslaptingas Bangladešas“ pristatymas
“VDU kultūros dienos 2021”: Diskusija „Kaip sukurti naują muziejų?”
Naujųjų medijų meno studentai išleido albumą!
Naujųjų medijų meno studentai išleido albumą, kuriame pristato kartu su dėstytoju Yiorgis Sakellariou kurse „Garso meno teorija ir praktika” sukurtus darbus.
Matuokis profesiją: ką veikia VDU absolventai. Kaunas 2022 programos vadovė Ana Kočegarova
Matuokis profesiją: ką veikia VDU absolventai. „New York Café” bendra įkūrėja Samanta Ėringė
Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė dalijasi mintimis apie muziejus ir jų kaitą LRT radijo laidoje „Refleksijos“ (vedėjas Vaidas Jauniškis)
Menotyros katedros vedėja doc. dr. Linara Dovydaitytė dalijasi mintimis apie muziejus ir jų kaitą LRT radijo laidoje „Refleksijos“ (vedėjas Vaidas Jauniškis).
Birželio 23 dieną (trečiadienį) 12 val. VDU Didžiojoje salėje bus įteikti diplomai Menų fakulteto bakalauro (Menų istorija, kritika ir medijos, Naujųjų medijų menas, Kūrybinės industrijos ir Muzikos produkcija) ir magistro (Kultūros paveldas ir turizmas, Meno kuratorystė, Kūrybinės industrijos) studijų programų absolventams!
Apgailestaujame, tačiau šventė nebus atvira visiems. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimus, švelninančius karantino sąlygas valstybėje, tačiau paliekant apribojimus ir siekiant išvengti net menkiausios COVID-19 plitimo galimybės bei norint užtikrinti universiteto bendruomenės narių ir jų artimųjų saugumą, šiemet VDU Diplomų renginys vyks kiek kitaip nei įprasta.
Vytauto Didžiojo universiteto diplomai absolventams bus iškilmingai įteikiami VDU erdvėse, tačiau artimieji ir draugai naujuosius absolventus, atsiėmusius diplomus, galės pasveikinti ir nusifotografuoti lauke, o pačią diplomų įteikimo ceremoniją kviesime stebėti tiesiogiai savo išmaniuosiuose įrenginiuose.
Raginame visus šventės svečius pasirūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Absolventams ir kitiems Diplomų įteikimo šventės dalyviams privaloma dėvėti medicinines kaukes ar respiratorius.
Visa detalesnė informacija, susijusi su diplomų įteikimais, atsižvelgiant į ekstremalios padėties Lietuvoje situaciją ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) rekomendacijas, bus patikslinta artėjant šventiniams VDU Diplomų įteikimo renginiams.
Lietuvos teatro šimtmetis: identitetas su variacijom
Šiemet profesionaliajam Lietuvos teatrui sukanka šimtas metų. Šia proga apie tai, kaip per šį laiką lietuvių teatras keitėsi ir kas liko nepakitę, apie jo tapatybę šiandien ir galimus naujus bruožus ateityje įžvalgomis dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto teatrologai – Menų fakulteto dekanė prof. Jurgita Staniškytė ir Teatrologijos katedros vedėjas doc. Edgaras Klivis.
Interviu publikuojamas žurnale “Bravissimo” nr. 4.
Minint profesionaliojo Lietuvos teatro šimtmetį labai norisi užčiuopti lietuvių teatro savastį. Ar būtų galima įvardyti, kas būdinga išskirtinai mūsų teatrui? Kas, Jūsų akimis, nepakito per šiuos šimtą metų?
S. Lietuvos teatro kultūroje, mano nuomone, egzistuoja bent dvi konstantos. Pirmiausia, Lietuvos teatre vyrauja autorinė režisūra. Režisieriaus vizijos, jo interpretacijos svarba, galų gale, tiesiog begalinė pagarba šiai profesijai lydi Lietuvos teatrą nuo pat jo profesionalios pradžios. Lietuvos teatro istorija rašoma režisierių pavardėmis, šiuolaikinės teatro institucijos repertuarą gelbsti ieškodamos naujų režisierių vardų ar bandydamos prisivilioti jau gerai žinomus. Režisierius Lietuvos teatre – išskirtinis atskaitos matas: tai ir teatro sėkmės ar nesėkmės rodiklis, tai ir originalus bei atpažįstamas stilius, tai ir teatro raidos etapo pavadinimas. Mes mylime savo aktorius, jie populiarūs ir matomi plačiosios visuomenės, bet kalbame apie Juozo Miltinio etapą Panevėžyje, Jono Vaitkaus ar Jono Jurašo laikotarpį Kaune arba Eimunto Nekrošiaus – Jaunimo teatre. Tai viena iš akivaizdžių Lietuvos teatro savybių, jokia kita teatro dedamoji – nei aktorius, nei dramaturgas, dailininkas ar kompozitorius – neturi tiek galios. Kita atpažįstama ir išskirtinė Lietuvos teatro ypatybė – metaforinė režisūrinė vaizduotė. Net jaunajai režisierių kartai, kuri jau drąsiai galėtų kalbėti tiesmukiau, dokumentiškiau, nesidangstydama simboliais ar alegorijomis, metaforinė vaizduotė tebėra labai patraukli, tarsi įrodanti režisieriaus kūrybinės fantazijos turtingumą, intelektualinį tankį. Regis, ši tradicija randa atgarsį ir jauniausių kūrėjų darbuose, vadinasi, yra gili ir tvari.
K. Ieškant Lietuvos teatro viso šimtmečio tapatybės, derėtų pažvelgti, kodėl jis susiformavo būtent toks, šiaip ar taip, jei ir galime kalbėti apie tapatybę, tai tik kaip apie istorines konfigūracijas. Jos susideda iš skirtingu greičiu judančių sluoksnių. Pavyzdžiui, yra labai lėtai kintančios sąmonės struktūros ir čia lietuvių teatro ypatumų galėtume ieškoti katalikiškoje kultūroje, ypač – jėzuitų atneštose ir Lietuvoje prigijusiose barokinio pamaldumo formose, kurios buvo itin teatrališkos ir natūraliai veikė patį teatrą. Mūsų kolegos skandinavai, lygindami skirtingą teatrinę raišką, juokauja, kad Šiaurės šalių teatro menininkai tradiciškai linkę į dramos tekstą žiūrėti taip, kaip Lutheris juos išmokė žiūrėti į Šv. Raštą. Lietuvoje pamaldumo formos susijusios ne tiek su individualiu teksto skaitymu, kiek su masine vieša ritualine raiška: atlaidais, kur prie bažnyčių gulima kryžiumi, eisenomis, kurių dalyviai voliojasi gatvės dulkėse, ir pan. Galbūt čia galėtume ieškoti lietuvių polinkio į režisūrinę vizualinę raišką ir viską aistringai dramatizuoti šaknų? Kita vertus, lietuvių teatro formoms įtakos, matyt, turėjo ir greičiau judantys su konkrečiais įvykiais susiję istorijos lygiai, pavyzdžiui, dėl lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo vėlai subrendusi modernioji literatūra. Istorinės aplinkybės lėmė, kad solidesni literatūros žanrai, tokie kaip romanas ar drama, tiesiog nespėjo tinkamai susiformuoti, kad įgytų klasikinį pavidalą, kuris taptų teatro pagrindu. Jei lygintume, pavyzdžiui, su lenkų teatru, kur XIX–XX a. pradžios klasika iki šiol sukasi teatrų scenose nesibaigiančiu ratu, tai Lietuvoje yra vos kelios brandesnės pjesės (dažniausiai – istorinio žanro), kurias vietiniai režisieriai kartkarčiais pajudina. Taip ir nusistovi režisūros pirmenybė, kai žiūrovai eina į teatrą žiūrėti ne dramaturgo, o režisieriaus. Šios lėčiau ir greičiau judančios kultūrinės ir socialinės struktūros veikia kartu ir galiausiai tampa ta tapatybe (kurią galima suvokti kaip išskirtinumą arba kaip naštą), kuri savo ženklą ima palikti visur. Pavyzdžiui, kai žiūrime į sovietinio teatro laikus, matome, kad sąlygos, kuriomis kūrė Lietuvos menininkai, nelabai skyrėsi nuo sąlygų estų teatre. Ir vis dėlto estai sovietmečiu pasuko į absurdo dramaturgiją ir gali didžiuotis visa absurdo dramaturgų karta (Paulo-Eeriko Rummo 1969 m. Pelenės žaidimą galima būtų laikyti geriausia Baltijos šalių drama). Tuo tarpu lietuviai pasuka metaforinės režisūros link, išugdo tokius menininkus kaip E. Nekrošius, o absurdo tradicija Lietuvos teatrui iki šiol yra svetima. Sąlygos (totalitarinė kultūros kontrolė, cenzūra ir kt.) buvo daugiau ar mažiau tos pačios, bet iš anksčiau susiformavusi tapatybė vieną teatrą pasuko į vieną pusę, kitą – į kitą.
Tada, žinoma, kyla klausimas, kaip padaryti, kad tapatybė nevirstų našta, kurią tempsime šimtmečius?
K. Manau, kad tam mums reikia teatrinių „išdavikų“ – tų, kurie sunaikina „šventą“ paveldą, išsineria iš odos, paniekina savas tradicijas ir atneša svetimas. Dažniausiai šie šventvagiški proveržiai ateina iš kultūrinių mainų: Andrius Oleka-Žilinskas su Michailu Čechovu, J. Miltinis, Modris Tenisonas galėtų būti tokio proveržio ar išdavystės pavyzdžiai – jie įrodo, kad turime įvairaus potencialo ir kad nesame uždaryti savo tapatybėje. Kažkada rašytojas Rolandas Rastauskas paklausė: „Ar yra lietuvių genuose žaismės?“ ir atsakė: „Georg Maciunas, gimęs: 1931…“ Jurgis Mačiūnas – tipiškas kultūrinės išdavystės geriausia prasme pavyzdys.
Tarpukario Lietuvos teatre išskirtinio publikos susidomėjimo sulaukdavo pagal lietuvių autorių literatūrą pastatyti dramos teatro ir operos spektakliai. Ypatinga reikšmė nacionalinei dramaturgijai teikiama ir šiandien. Ar tai būtų galima laikyti dar viena lietuvių teatro tendencija? Koks vaidmuo nacionalinei dramaturgijai tenka Latvijos ir Estijos teatruose?
S. Natūralus dėmesys nacionalinei dramai reiškia norą kalbėti konkrečioje erdvėje ir laike gyvenantiems žmonės apie tai, kas jiems svarbu ir aktualu čia ir dabar. Manau, kad sėkmingiausi Lietuvos dramaturgų pastatymai kaip tik ir siejasi su tuo atpažinimo efektu, kai publika jaučia, kad kalbama apie temas ir išgyvenimus, kurie yra „arti odos“. Sakykime, Mariaus Ivaškevičiaus Išvarymas, režisuotas Oskaro Koršunovo, Madagaskaras, režisuotas Rimo Tumino, ar tarpukariu parašyti ir J. Vaitkaus naujai aktualizuoti Petro Vaičiūno Patriotai. Noras atpažinti scenoje savo tikrovę, kai teatras kalba apie tai, ką tu matai, kas tau aktualu, ir būtų tas nacionalinės dramaturgijos svarbos ir populiarumo paaiškinimas. Tačiau kartu reikėtų pabrėžti, kad šiuolaikinio teatro aktualumas nebūtinai grindžiamas dramaturgija. Teatro kūrėjai aktualumo gali siekti ne tiek ieškodami šiuolaikinės dramos teksto, o pasirinkę aktualią temą ir dirbdami taikomojo, kolektyvinio, pažodinio ar dokumentinio teatro principais, kai prie spektaklio scenarijaus kūrimo prisideda visa trupė. Tokias praktikas Lietuvoje taiko čia dirbti atvykstantys Europos režisieriai – Arpadas Schillingas, Lukaszas Twarkowskis, Valteris Silis, taip pat jaunosios kartos Lietuvos teatro kūrėjai Karolina Žernytė, Jonas Tertelis ir kt.
K. Estijoje, kur teko dalyvauti jų teatro festivaliuose Draama, nesunku pajausti visiškai kitokią teatrinio lauko nuotaiką, siejamą su šiuolaikine dramaturgija. Estai žino savo teatrą iš dramaturgijos, eina žiūrėti konkretaus dramaturgo, nes jiems įdomu, ką naujo jis parašė. Drįsčiau sakyti, kad netgi tokių avangardinių ir postdraminių teatrų kaip NO99 ar Von Krahl spektakliai pirmiausia išsiskiria puikiu, švariu, konceptualiu dramaturginiu sumanymu (kurį pratęsia režisūra ir vaidyba). Latvių teatre dramaturgo reikšmė irgi svarbi, tik čia yra labai ryški modernistinė teatro žvaigždė – rašytojas, dramaturgas Janis Rainis. Jis stūkso nuo tarpukario kaip uola, į kurią visi latvių režisieriai anksčiau ar vėliau bando įkopti arba ją išsprogdinti. Vien per pastaruosius penkerius ar šešerius metus Latvijoje sukurta nemažai labai intriguojančių Rainio dramaturgijos pastatymų: Kirillo Serebrennikovo, Elmāro Seņkovo, Viesturo Kairišo, Lauros Grozos- Ķiberės, o ką jau kalbėti apie ankstesnius Alvio Hermanio ar Māros Zālītės ir daugybės kitų režisierių klasikų. Tai toks latviškas apsėdimas, kokio atitikmens Lietuvoje nėra. Turiu galvoje tokį klasiką, kuris mestų realų iššūkį ambicingam ir revoliucingam režisieriui ir būtų toks autoritetas, kurį reikia nuversti, dekonstruoti, paneigti. Mes neturime tokio autoriaus, prie kurio vis sugrįžtume. Galbūt mūsų teatre taip pat daug kas norėtų dekonstruoti mūsų autorių klasiką, bet problema ta, kad nelabai yra ką. Dekonstruoti, vadinasi, galynėtis su autoritetu. Deja, tokių dramaturginių autoritetų neturime, todėl mūsų režisieriams ir aktoriams tenka imtis arba pasaulinės klasikos, arba lietuviškos režisūros klasikos ir mesti iššūkį J. Vaitkui arba E. Nekrošiui.
Spektaklis “Mamutų medžioklė”. Rež. J. Jurašas , 1968
Kaip per šį laiką kito teatro funkcija ir vaidmuo visuomenėje? Koks teatro vaidmuo kuriantis Lietuvos valstybei?
S. Tarpukaryje, kai kūrėsi valstybė, Lietuvos teatras buvo tautinės tapatybės formavimo priemonė („tautinio reikalo judintojas“), jis mokė, ką reiškia būti lietuviu, priklausyti šiai bendruomenei su jos istorija, herojais ir priešais. Sovietmečiu, kaip ir bet kurioje totalitarinėje valstybėje, oficialiai teatras egzistavo kaip ideologijos įrankis, tačiau svarbi buvo ir pasipriešinimo sistemai misija. Lietuvos teatre šis vaidmuo dažniausiai buvo atliekamas Ezopo kalba. Atgavus nepriklausomybę abi šios misijos neteko svarbos, teatras pagaliau galėjo tapti tiesiog pramogos, egzistencinių problemų nagrinėjimo, savęs pažinimo vieta, kitaip tariant, kūrybos erdve. Vis dėlto tada Lietuvos teatrui atsivėrė ir kita galimybė: jis pagaliau laisvai galėjo užsiimti socialine ar politine kritika, meniniu aktyvizmu, įsitraukti į viešosios sferos diskusijas. Reikia pasakyti, kad šio vaidmens Lietuvos teatras mokosi po truputį. Tai, ko gero, bent iš dalies yra susiję su instituciniu šiuolaikinio Lietuvos teatro žemėlapiu. Lietuvos nepriklausomų teatrų scena, palyginti su kitomis šalimis, ilgą laiką buvo menkesnė. Po 1990-ųjų pirminis impulsas buvo noras išeiti iš valstybinio sektoriaus ir kurti individualiai, nepriklausomai, vėliau kilo sugrįžimo į valstybinius teatrus banga. Galima sakyti, kad tik antrąjį ar net trečiąjį nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje susiformuoja visavertė nepriklausoma scena, galinti sudaryti tam tikrą konkurenciją valstybinei, užtikrinanti teatro kultūros sveikatą ir jo funkcijų įvairovę.
“Ričardas II”. Rež. J. Vaiktus, 1986 m.
K. XIX–XX a. pr. nuo Helsinkio iki Kroatijos vyko tas pats Rytų Europai būdingas procesas, kai teatras funkcionavo kaip įrodymas, kad naujos moderniosios tautos, atsiradusios po istorinių imperijų griūties, turi teisę egzistuoti, kad jos subrendusios nepriklausomybei ir savai valstybei. Moderniojoje politikoje egzistuoja skirtumas tarp nacijų, t. y. brandžių tautų, ir local people, etninių bendruomenių, genčių, kurios gali būti labai įdomios ir egzotiškos, tačiau joms nepripažįstama teisė į valstybingumą (tokios, pavyzdžiui, būtų Amerikos indėnų gentys arba Sibiro tautelės). Ir šią skirtį parodo būtent kultūra, pavyzdžiui, modernios kultūros institucijos (istorijos ir dailės muziejus, nacionalinis teatras, universitetas), sunorminta rašytinė kalba ir spauda (laikraščiai ir romanai), taip pat vietinių istorikų parašyta istorija ir profesionalusis menas. Galima sakyti, kad tik tautinė bendruomenė, pajėgi pastatyti savo operą, yra laikoma pajėgi sukurti valstybę. Todėl šių Rytų Europos šalių sostinėse stūksantys monumentalūs nacionaliniai operos ir dramos teatrai yra kaip brandos įrodymas ir teisės į nepriklausomybę monumentai. Lietuviai, beje, XIX a. ir lenkų, ir rusų taip pat buvo laikomi tais local people, panašiais į Amerikos indėnus. Tuo nuostabiau, kad stebuklingas proveržis per kelis dešimtmečius nuo 1890 iki 1920 m. suformavo profesionalųjį teatrą, pastatytos nacionalinės operos ir įsteigtos visos būtinos institucijos. Taip jau atsitiko, kad XX a. antrojoje pusėje šios nacionalinio teatro idėjos Vakarų teatre jau buvo nebeaktualios, o Lietuvoje ši socialinė teatro funkcija išliko aktuali iki pat 1990-ųjų.
Sovietmetį su mažais skirtumais galiojo tos pačios tendencijos. Lietuvą lygindami su Lenkija ar Čekoslovakija, matome, kad šiose šalyse buvo leidžiamas nedidelis privatus verslas. Vien šis mažytis skirtumas lėmė, kad ten susiformavo nedidelės privačios alternatyvios trupės, vėliau jos sudarė labai stiprų teatrinį judėjimą Čekijoje ir Lenkijoje. Tadeuszas Kantoras – puikus tokio individualaus menininko pavyzdys. Lietuvoje tokių menininkų nebuvo, galėjo egzistuoti tiktai didžiulės trupės. Atrodo, nedidelis skirtumas, bet jis lėmė, kad iki šiol Lietuvoje teatrinė kultūra įsivaizduojama kiek kitaip. Kitas skirtumas, kuris stipriai veikė Lietuvos teatro raidą, – 1972 metai, teatro kultūrai buvę it smūgis, nutraukęs vos pradėjusią plėtotis teatrinę kultūrą, kurią buvo galima pajusti vos porą metų. M. Tenisonas pademonstravo, kaip galėjo toji kultūra atrodyti, su laisvais žmonėmis, kurie daug keliaudavo, domėjosi pasauliu.
Šiandien vis dažniau ir drąsiau kalbama, kad vyresnioji režisierių karta traukiasi, bet tarp jaunųjų tarsi nerandama naujos pamainos. Jaunosios kartos režisierių turime, bet jie kalba jau kita teatro kalba. Ar galima įžvelgti rimtą grėsmę, kad nutrūks šimtametė režisūros tradicija?
K. Reikia pripažinti, kad šiandien režisūrinis teatras nebėra alternatyva, opozicija (kaip J. Jurašo ar E. Nekrošiaus laikais), veikiau priešingai – režisierius gali reikšti totalitarinę figūrą, primetančią kitiems savo narcisistines fantazijas. Bet aš nemanau, kad režisūrinis teatras, režisūrinė vizija ir režisieriaus-autoriaus figūra galėtų taip lengvai išnykti. Lietuvos teatro istorijoje svarbūs vyresniosios kartos režisieriai kuria toliau, studentai nori pas juos studijuoti. Taip pat yra jaunųjų režisierių, kurie renkasi griežtą režisūrinį režimą kaip estetinę formą. Pavyzdžiui, Dr. GoraParasit (Gintarės Minelgaitės) sceniniai performansai yra kūrybiškos režisūrinės vaizduotės padariniai. Tiesa, palyginti su vyresniaisiais režisieriais, ši autorė scenoje nejungia teksto, aktorių, erdvės ir panašių elementų, bet gretina skirtingas medijas (pavyzdžiui, kiną, komiksus, operą, garso meną), taigi čia kalbame apie šiuolaikinę medijų režisūrą. Netgi dalyvaujamajame teatre, kur demokratiškai atsisakoma vienos vizijos ir į veiksmą įtraukiami visi teatro dalyviai kaip lygiaverčiai, kas nors turi sukurti proceso taisykles – tuomet kalbame apie procedūrinę autorystę ir jai taip pat reikia režisūrinės vaizduotės.
S. Jaunoji režisierių karta dirba remdamasi truputį kitais principais. Ypač nepriklausomų trupių darbo pobūdis keičiasi, daugiau funkcijų atiduodama kitiems kūrėjams. Tai leidžia atsirasti kitokioms kūrybingumo formoms, kur režisierius yra labiau moderatorius, o ne diktatorius. Taip šiuolaikinio Lietuvos teatro laukas demokratiškėja ir tai labai sveikintina. Kita vertus, bent jau kol kas nuogąstauti, kad režisūrinio teatro Lietuvoje pritrūks, nevertėtų. Sakyčiau, kad tokio teatro atstovais jaunojoje režisierių kartoje galime laikyti ir Artūrą Areimą, ir Agnių Jankevičių, ir Paulių Ignatavičių, ir Gabrielę Tuminaitę, ir kt.
K. Nors esu linkęs sveikinti ir palaikyti naujas formas, kartu jaučiuosi generaciškai prisirišęs prie geros režisūros (ir visiškai nesikankinu dėl savo kaip žiūrovo „pasyvumo“). Todėl man svarbu, kad dalyvaujamosios formos šiuolaikiniame teatre visiškai neužgožtų to, ką vadinčiau režisūriniu mąstymu ar „juslumo perskirstymu“ (Jacques’o Rancière sąvoka). Šiaip ar taip, įvairios dalyvaujamosios ir bendruomeninės teatro formos neišvengiamai turi mėgėjiškumo, jos taip pat gali nusibosti.
S. Bet mes kalbame ne vien apie dalyvaujamojo teatro formas, juolab kad jas kuria ir tokie režisieriai kaip O. Koršunovas, prisiminkime Eglę – žalčių karalienę. J. Tertelio spektakliai Žalia pievelė ir Nežinoma žemė. Šalčia artimi dokumentiniam teatrui. Kristinos Žernytės darbai atveria publikai nematomas bendruomenes, leidžia jas geriau pažinti. Tokių spektaklių nėra tiek daug, kad jau galėtume sakyti, jog tai kelia grėsmę Lietuvos režisūros kanonui. Jauni režisieriai kitaip elgiasi su tekstu, trupe, aktoriais, turi kitokį požiūrį į režisieriaus funkciją ir uždavinius teatre. Manau, kad tai gerai, bet suprantu ir nerimą, kad viena teatro forma nenustelbtų kitos. Kita vertus, reikia turėti omenyje, kad net ir su šiomis naujomis formomis mes einame jau išmintu Vakarų Europos teatro taku, todėl galime būti ramūs – stebint kitų šalių teatrinės kultūros lauką, akivaizdu, kad vietos užtenka visiems.
Įvaizdinė fotografija iš būsimo Agnijos Leonovos spektaklio “Ryšys”/Spaced Away”. Aut. S. Batura
Kokį įsivaizduojate Lietuvos teatrą ateityje? Galbūt dėl vis daugėjančių naujų teatro formų ir kitokio teatro santykio su visuomene ateityje keisis ir patys žiūrovai?
K. Įsivaizduoju Lietuvos teatrą, kuris ilgainiui taps visiška Europos teatrinių procesų dalimi (ką dabar matome šokio ir muzikinėje scenoje, kur kalbos barjeras nesvarbus arba yra būdų, kaip jį įveikti). Manau, kad ši – geografinė – žiūrovų sklaidos kryptis ne mažiau svarbi teatro ateičiai už jaunųjų ateities kartų pritraukimą. Taip pat, kalbant apie ateities žiūrovus, lieka viltis, kad (technologijų ir politikos dėka) mažės skirtis tarp kelių didžiųjų miestų elito (gyvenančio tarsi prie kultūrinės magistralės su tarptautiniais festivaliais, prestižiniais renginiais ir atlikėjais) ir provincijos žmonių. Neseniai nuotoliniu būdu vykusiame IETM (Tarptautinio šiuolaikinių atlikėjų menų tinklo) susirinkime dalyvavę teatro prodiuseriai ir menininkai dalijosi patirtimi, kaip jų organizacijos ir teatrai išliko kūrybingi karantino laikotarpiu. Galiausiai buvo visuotinai nuspręsta, kad iš visų tų pastangų gausos per pastarąjį pusmetį gimė nauja meno forma, hibridizuojanti gyvą atlikimą ir meditaciją, – štai bent vienas pozityvus šitos pasaulinės medicininės krizės rezultatas. Nežinia, ar šios formos yra demokratiškesnės (jos irgi turi ne visiems įveikiamų reikalavimų – ne geografinių, bet, pavyzdžiui, technologinių), bet jos gali pritraukti naujus žiūrovus, kuriems tradicinis gyvas teatras ar opera yra pernelyg konservatyvūs.
S. Nepaisant kol kas nepalankių išorinių aplinkybių, keliančių kūrėjams daug netikrumo, norisi tikėti viltinga Lietuvos teatro, kaip ir teatro meno apskritai, ateitimi. Sudėtinga, netikėtai mus užklupusi pandemijos tikrovė tapo galimybe permąstyti meno ir kultūros svarbą valstybei ir individui. Pasirodė, kad teatras žiūrovams svarbus: jie ir virtualias scenos meno formas priima, ir ilgisi gyvų. Dar kartą buvo įtvirtinta meno galia nukreipti žiūrovo dėmesį nuo slegiančios aplinkos, pabėgti nuo tikrovės: peržiūrų rekordus sumušė klasikinis baletas, opera. Net neabejoju, kad tai buvo ir puiki publikos plėtros priemonė. Ateityje, manau, teatro kūrėjams būtų labai svarbu scenos meno priemonėmis drąsiai ir kritiškai apmąstyti, kas pastarąjį pusmetį su mumis vyksta ir dar vyks. Akivaizdu, kad keičiantis aplinkybėms, kartoms transformuojasi ir teatro raiška, bet, ko gero, viena iš svarbiausių Lietuvos teatro šimtmečio pamokų galėtų būti ta, kad, nepaisant nieko, teatro meno ašis – siekis bendrauti, būti ir kalbėtis kartu – yra nesunaikinama.
Ačiū už pokalbį!
Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė
Menas ir internete – menas
Jo kūrybinis procesas reikalauja pastangų, idėjų, meninės kokybės ir daugelio kitų komponentų. Jis vertas apdovanojimų, bilieto, žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio. Tai inovatyvi šio laiko meninė raiška, bet ne gyvo meno pakaitalas ir konkurentas, todėl norime atkreipti dėmesį, kad naujos meno formos internete irgi yra menas.Savo nuomone apie naująsias formas pakvietėme pasidalinti scenos meno lauko kūrėjus ir tyrinėtojus. Ką jiems reiškia internetinis menas; kaip vertina šį Lietuvoje dar ganėtinai naują reiškinį; ar virtualus kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui?
Šiandien, kai dėl pandemijos ir karantino sąlygų praktiškai kiekvieno žmogaus gyvenimas didesne ar mažesne dalimi persikėlė į virtualią erdvę, natūralu kalbėti apie virtualią kultūrą kaip būtiną ar netgi neišvengiamą virtualaus pasaulio dalį. Tačiau reikia pripažinti, kad virtuali kultūra nėra pandemijos pasekmė. Įvairios virtualios kultūros formos – nuo parodų iki festivalių, nuo mugių iki knygų pristatymų, nuo paskaitų iki ekskursijų – jau kurį laiką yra tapusios svarbiu šiuolaikinės gyvensenos dėmeniu. Kadangi dėl informacinių ir komunikacinių technologijų beveik visos svarbiausios kasdieninio gyvenimo veiklos keliasi į virtualią erdvę, daugiau negu natūralu, kad toje erdvėje laipsniškai formuojasi virtuali kultūra, kuriamas internetinis menas.
Kalbant apie Lietuvą, akivaizdu, kad būtent pandemijos sąlygos išprovokavo ne tik staigų virtualios kultūros formų proveržį, bet ir auditorijų susidomėjimą internetiniu menu. Tačiau vertinant platesniame kontekste nekyla abejonių, kad internetinis menas jau yra tapęs integralia šiuolaikinės kultūros dalimi. Apie tai liudija ir faktas, kad garsiausiame pasaulio šiuolaikinio meno renginyje – Venecijos bienalėje – greta nacionalinių paviljonų jau daugiau nei dešimtmetį veikia atskiras internetinio meno paviljonas. Jame apsilankiusius virtualius lankytojus pasitinka iškalbingas užrašas „Because internet is our new country“ (Nes internetas yra mūsų nauja šalis). Taigi į klausimą, ką man reiškia virtuali kultūra, atsakyčiau perfrazuodama šį užrašą – „virtuali kultūra yra mūsų nauja kultūra“.
Ar virtualus kūrinys savo kokybe ir raiška gali prilygti tradiciniam menui? Be jokios abejonės, virtualus kūrinys – jeigu jis yra kuriamas ir demonstruojamas kaip virtualus kūrinys, o ne skaitmeninė fizinio kūrinio kopija – yra meno kūrinys. Ir kaip bet kuris kitas meno kūrinys, jis gali būti kokybiškas arba nekokybiškas, paveikus arba nepaveikus. Tokio pobūdžio klausimai, sakyčiau, yra net nekorektiški virtualaus meno kūrėjų atžvilgiu. Tačiau aš nujaučiu, kad jie kyla dviejų priežasčių.
Viena vertus, tenka pastebėti, kad pastaruoju metu virtualioje erdvėje yra nemažai meno, kuris yra sukurtas tradicinėmis priemonėmis ir formomis, tačiau vėliau skaitmenizuotas ir pateiktas žiūrovui virtualioje erdvėje. Tokius atvejus aš linkusi vadinti ne virtualiu menu, o meno sklaida internete. Ir, žinoma, tokiais atvejais kokybės, raiškos, paveikumo, lyginimo su originalu ar su tradicine pateikimo forma klausimai yra ir tinkami, ir aktualūs.
Kita vertus, Lietuvoje daugėja ir specialiai virtualiai erdvei sukurto meno, tačiau šis proveržis sietinas ne su natūraliais meno kaitos procesais, o su labai specifinėmis karantino išprovokuotomis kūrybos sąlygomis. Vertindama iš to, ką teko matyti, ypač teatro ar šokio kontekste, turiu pastebėti, kad menininkams nėra lengva staiga „peršokti“ į internetinio meno erdvę. Manyčiau, kad kuriant virtualaus meno kūrinius, nepakanka tiesiog žvelgti į situaciją kūrybiškai ir bandyti pritaikyti įprastas kūrybos formas prie skaitmeninio formato. Virtualus menas veikia naudodamas kitas medijas, kurios ir menininkams, ir žiūrovams diktuoja savo žaidimo taisykles. Aš nesu internetinio meno ekspertė, tačiau stebėdama meną virtualioje erdvėje, gana greitai pajuntu, kuomet žaidžiama ne pagal tas taisykles.
Laimei, teko matyti ir tokių virtualaus teatro ar šokio pavyzdžių, kurie nekėlė jokių klausimų dėl pasirinktos medijos panaudojimo ir absoliučiai įtikino virtualios kūrybos paveikumu.
Vedami ne tik savo užsidegimo, bet ir Lietuvos kultūros tarybos skatinimo ieškoti naujų formų ir sprendimų, šokėjai ir choreografai kėlė savo kūrybą į ekranus: prisitaikė prie transliacijos su kamera, vyko nuotolinės „online“ šokio pamokos ir kiti procesai. Antrojo karantino metu, daug dirbta kuriant ir montuojant šokio filmus. Vien tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, buvo pristatyta 11 šokio filmų, kurie sulaukė virš 50 tūkstančių peržiūrų bei geriausių kritikų įvertinimo. Taip pat sukurti nauji projekto „Šokis plius miestas“ šokio vaizdo įrašų kūriniai. Mes turime ir visai naują pandeminį kūrinį – choreografės Vilmos Pitrinaitės premjerą „Tai ne tavo sapnas“, – kuris yra puikaus internetinio projekto pavyzdys, visiškai naujas meno kūrinys. Tai nėra tik transliavimas, – tai šokio vaizdo siužetas, „video stendupas“. Beje, vasarą lauksime gyvos jo versijos. Kalbant apie šokio filmus, labai gaila, kad „Auksinių scenos kryžių“ komisija nusprendė jų nevertinti kaip šokio žanro pasirodymų, nes kilo abejonių, ar tai šokis, ar kinas (šie šokio filmai yra sumontuoti), nors choreografijos elementai yra pagrindiniai šiame kūrinyje. Tiesa, šokio filmai yra kuriami jau seniai, tik mums buvo įprastesnė šokio dokumentika, biografiniai filmai. Šokio filmai buvo viena iš formų karantino metu šokėjams pasiekti žiūrovus. Tai yra scenos meno kūriniai, tik perkelti į skaitmeninį formatą.
Kaip vertinu virtualią kultūrą? Dalis to, kas vyko, liks eksperimentais, bet ne viena forma gyvuos ir toliau. Puikus yra Vilmos Pitrinaitės pavyzdys, lengvai pasiekiamas kompiuterio ekrane. Sulauksime daugiau šokio sklaidos projektų, pratinančių žiūrovą prie šokio, integruojant jį su kitais menais, o jo platinimui ir sklaidai bus naudojama tokia komercinė platforma, kaip televizija. Žinoma, laukiame grįžimo į sales, nes scenos menas iš savęs reikalauja apsikeitimo chemija su publika.
Gytis Dovydaitis. Asm. albumo nuotr.
Kūrybininkas, Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, interneto ir naujųjų medijų tyrinėtojas Gytis Dovydaitis: „Į internetą reikia žiūrėti kaip į medijų, įrankių rinkinį, su kuriais galima dirbti ir ieškoti galimybių“
Internetinė kultūra man, visų pirma, reiškia visus internete besivystančius kultūrinius procesus, o antra – suvokimą, jog internetas yra tapęs neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Pandemija paragino rengti virtualias parodas, instaliacijas, internetinius teatro pasirodymus. Įvairios institucijos suskubo generuoti tokį turinį, galutinai nesuvokdamos, ką reiškia virtualumas, kokios jo galimybės, ką reiškia internetinis menas. Ar spektaklio transliacija, „YouTube“ vaizdo įrašas pelnytai vadinamas internetiniu spektakliu? Interneto platformoje „Spotify“ muzikos klausomės metų metus, bet nevadiname to virtualiu koncertu, o olimpiados transliacija televizijoje nėra virtuali olimpiada, tai tiesiog transliacija. Reikia vadinti dalykus tikraisiais jų vardais. Tuo tarpu dabar žiūrovai yra neigiamai kondicionuojami – kai po virtualaus spektaklio apibrėžimu pakišamos transliacijos, tai išties internetui sukurtas spektaklis pranyksta banalybių fone.
Į internetą reikia žiūrėti kaip į medijų, įrankių rinkinį, su kuriais galima dirbti ir ieškoti galimybių. Pafantazuokime: ateities nagrinėjimas žaidime „Minecraft“, detektyvas bendravimo programėlėje „Viber“ arba „Romeo ir Džiuljeta“ pažinčių programėlėje „Tinder“, konspiracijos teorijos „Facebook“. Norint sukurti kažką naujo, svarbu gilintis ir suvokti tavo naudojamos medijos vidines charakteristikas bei jas instrumentalizuoti. Šiuo metu Lietuvoje ypač trūksta eksperimentavimo su interneto teikiamomis galimybėmis. Kūrėjai dažnai renkasi lengvus adaptacijų kelius, užuot sukūrę ką nors išties įdomaus, internetą pripildo tapybos darbų nuotraukų archyvais.
Teatro režisierius, lektorius, nepriklausomo vizualinių eksperimentų teatro ,,Kosmos Theatre“ meno vadovas, Vilniaus teatro ,,Lėlė“ kūrybinių programų koordinatorius, VR kūrėjų ,,Gluk Media“ bei vaizdo įrašų studijos ,,Pixel studio“ scenaristas ir režisierius Žilvinas Vingelis: „Jei kūrėjas eina į internetą kurti specialiai jam pritaikytą turinį“
Internetas yra tam tikra gyva ir gaji žaidimų aikštelė, vieša erdvė, savo taisyklėmis gyvenanti terpė, kurioje, kaip ir bet kokioje savas taisykles turinčioje vietoje (gatvėje, teatro salėje, filharmonijoje, zoologijos sode), gali atsirasti pilnaverčių meno apraiškų. Jos gali būti absoliučiai skirtingos ir individualios – prieštaraujančios toms taisyklėms, jas atitinkančios, pasakojančios istorijas ar jas dekonstruojančios. Todėl, mano nuomone, tokio apibendrinto termino, kaip ,,internetinis menas“, kuris apibūdintų tam tikrų panašių į vieną stalčių dedamų darbų stilių, žanrą ar meninę kalbą, nėra. Tuo labiau meninę kokybę. Tai skėtinis terminas, kuriame gali tilpti labai daug kas ir mes dar tik pradedame tai atrasti. Pati silpniausia internetinės kultūros vieta, mano nuomone, yra bandymas prilygti gyviesiems menams (šokiui, teatrui, operai) ar galerijų bei kino teatrų darbui. Tam tikras profesionalių kultūros įstaigų veiklos kopijavimas internete. Mano matymu, tai nuolat baigiasi nesėkme. Jei kūrėjas eina į internetą kurti specialiai jam pritaikytą turinį: tyrinėja interneto pasaulį, jo naujienas, jo vartotojų elgseną, užčiuopia jam rūpimą ir jautrią temą ir į „Mesenger‘į“, „Zoom‘ą“, „Facebook‘ą“, „Youtube“, „Instagram‘o“ istorijas, „online“ žaidimo serverį, „Tinder‘į“ ar „TikToką“ pažvelgia kaip į aikštelę, kurti nuo nulio. Šiai vietai ir apie šioje vietoje susitinkančius žmones, jautriomis ir svarbiomis temomis, nesivaikydamas madų bei ieškodamas unikalaus vien tik šiai platformai tinkančio sprendimo. Su ,,Kosmos Theatre“ kurdamas internetinį spektaklį ,,Protestas“ supratau, kad „Zoom‘o“ teatro bandymai yra kas kita, nei teatras. Tai niekada nebus teatras, kokį mes jį įsivaizduojame ir kokį mėgstame, bet tai gali būti pilnavertis ir teatrui lygiavertis menas – įdomus, aktualus, aštrus. Kol internetinis kūrinys lyginamas su teatru ar gyvomis parodomis, tol jis pasmerktas būti prasta kopija, bet savo tikrąjį individualumą kuriniai įgauna apšviesti tinkamo konteksto šviesa. Ir šiuo metu tai yra kompiuterio ekranų šviesa…
Teatras įvyksta gyvame susitikime ir aš be proto jo laukiu, tačiau internete tikrai galima kurti aktualiai ir įdomiai. Tai priklauso nuo kūrėjų idėjų, individualaus požiūrio ir laisvės atsiriboti nuo kitų menų konteksto, prastų kopijų ir pabandyti pažiūrėti į internetinę erdvę, kaip į visiškai savas taisykles turintį pasaulį, kuriame gali prasidėti nauja, tik jam būdinga istorija ir jos pasakojimo būdas.
Mano supratimu, iki šiol virtualaus meno ir kultūros nebuvo. Apsiribota senų scenai sukurtų spektaklių retransliacijomis, kokybiškesnėmis ar mažiau, demonstruoti diskusijų, pokalbių ir kitokio žanro įrašai. Jeigu anksčiau manyta, kad spektaklio įrašo demonstravimas yra virtualus menas, tai taip nėra. Pirmieji kurti specialiai interneto erdvei pabandė „Kosmos Theatre“. Tai turbūt nauja meno rūšis ir šis pandemijos laikas yra sveikintinas tuo, kad diktuoja norą išlikti kūrybingiems. Gimstančios naujos meno formos kelia sau pačius aukščiausius kokybės reikalavimus, be to, jis įdomus ir intriguojantis tuo, kad kitose platformose nėra eksploatuojamas. Reikia pripažinti, kad internetinis menas yra savarankiškas ir gali sėkmingai konkuruoti su tos pačios srities meno kūriniais. Bet internetinėje erdvėje gimęs menas nėra konkurentas scenoje vykstantiems procesams.
Sveikintina, kad atsiranda tokia teatro meno forma, nes ji nebeturi sienų, yra plačiai prieinama pasauliui – galima dalintis sukurtu turiniu su užsienio teatrais. Internetinis menas yra mūsų dienų dvasioje gimusi meninė raiška. Netrukus žiūrovams pristatysime du kūrinius: socialinių tinklų spektaklį „Mirgėjimas“, kurį režisuoja A. Gornatkevičius, ir netradicinį filmuotą spektaklį „Ryšys/ Spaced Away“, su A. Leonovos suburta komanda. Jie abu pritaikyti būtent interneto erdvei.
Kas dar įdomu ir ką norėtųsi akcentuoti yra tai, jog internetinis kūrinys gali būti perkeltas į tradicinę sceną, jeigu kūrybinė komanda norėtų užčiuoptą temą ar problematiką analizuoti su žiūrovais gyvai ir jai suteikti kitą formą. Priešingai, scenai skirtas spektaklis nėra pritaikytas internetinei erdvei – scenos dėžutėje sukurto kūrinio perkėlimas į virtualią erdvę nėra toks paprastas ir reikalauja kitų įrankių.
Visa kūryba yra skiriama auditorijai – žiūrovui. Internetinio žanro auditorija auga, pratinasi. Naujų kūrinių, kurie keltų intrigą, mes turime nedaug, tad žiūrovui suvokti virtualaus teatro kūrybos principus nėra taip paprasta. Naujieji kūriniai taip pat žiūrovą kviečia į dialogą, temos analizę ir nuotolinio ryšio palaikymą. Taip pat nepamirškime, kad menas internete reikalauja resursų, ir jis turėtų būti įvertinamas bilieto kaina. Palaikančius šią poziciją kviečiame ant savo „Facebook“ profilio nuotraukos užsidėti „Menas ir internete – menas“ rėmelį.
Parengė Jolanta Garnytė-Jadkauskienė ir Edita Majauskaitė
