Prasidėjusi truputį anksčiau nei „Kaunas 2022“, 13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ tapo įžanga į vieną svarbiausių kultūrinių projektų Kauno miesto istorijoje, žyminti visus metus besitęsiančių kultūrinių įvykių startą, rašoma Kauno bienalės organizatorių pranešime portalui LRT.lt.
Kuruojama Josée Drouin-Brisebois Kauno bienalė pristato daugiau kaip dvidešimties žinomų tarptautinių ir Lietuvos menininkų darbų bei specialų jaunųjų Baltarusijos menininkų projektą, kuris vaizduoja ir analizuoja aktualias šiandienos realijas.
Artūro Railos koordinuojamas projektas su Vilniuje veikiančio „Europos humanitarinio universiteto“ studentais pavadinimu „Nemiga“ kalba apie jaunų menininkų situaciją ir išgyvenimus Baltarusijoje, po 2020 m. rugpjūčio mėnesį įvykusių įvykių. Ekspozicija pristatoma VDU menų galerijoje „101“. Apžvalgą apie parodą paruošė #VDUMF absolventė, menotyrininkė Justina Kiuršinaitė.
Bienalės parodoje eksponuojami šešių studentų darbai. Prie kūrinių nėra pridėti pavadinimai ar autorių vardai, pavardės. Darbus vienija bendra socialinė aplinka, kurią nagrinėja kūrėjai. Kūriniai eksponuojami taip, tarsi rodytų skirtingus protesto pobūdžius: kairėje pusėje vaizduojami tiesioginiai, o dešinėje – netiesioginiai meniniai protestai prieš cenzūrą ir diktatūrinį rėžimą, persekiojimus Baltarusijoje. Žiūrovai skatinami tyrinėti darbus, susieti juos su savo subjektyviomis patirtimis arba patirtimis, kurios jungiasi su žiniomis apie šiandienos aktualijas. Taip pat žiūrovai akis į akį susiduria su žmonėmis, kurie gyvena tose (ne)tolimose aktualijose.
Vienas dalykas yra matyti naujienas per televizorių, nesvarbu, iš kurios pasaulio šalies būtų gaunama informacija ir naujienų reportažai. Visai kas kita yra pamatyti tose realybėse gyvenančius žmones, jų išgyvenimus, išreikštus meno kūrinių dėka. Kai, pavyzdžiui, dešimt jaunų žmonių žvelgia į tave ryžto pilnomis akimis, supranti, kad už naujienų slypi realūs žmonių gyvenimai, kurie dažnai būna sugriaunami dėl vyraujančios valdžios požiūrio ir veiksmų. Tai gali atsitikti bet kurioje šalyje, sąjungoje ar visuomenėje. Kasdien matome, kaip vienoje ar kitoje šalyje kyla neramumai, tarsi iš visuomenės gelmių kyla noras priešintis įsigalėjusioms normoms, siekis keisti požiūrį į žmogų, jo balsą ir to balso reikšmingumą platesniame politiniame kontekste.
Deja, bet šiandieninės realijos parodo, kad žmogaus balsas mažai ką reiškia, jeigu jis neturi realios galios. Tad ši paroda suteikia galimybę pamatyti jaunų žmonių siekį įgauti asmeninės galios per meną, savo kūrybą. Pirmiausia, jie inspiracijos, kūrybinės galios semiasi iš kitų meno kūrinių. Inspiracija ir individualūs išgyvenimai virsta kūriniu, kuris kalba už kūrėjus, išreiškia skausmą ir pyktį, kurio šie jaunieji menininkai negali garsiai pasakyti savo aplinkoje. Tokiu būdu menas tampa siekiu parodyti savo vidinį pasaulį, jis suteikia kūrėjams drąsos ir jėgų išgyventi sudėtingose politinėse ir socialinėse aplinkose.
Pasirinkimas darbus eksponuoti VDU menų galerijoje „101“ taip pat nėra atsitiktinis. Šis universitetas žinomas dėl humanistinės kultūros puoselėjimo, siekiantis būti intelektiniu ir pilietiniu visuomenės židiniu, išsaugoti ir puoselėti turimas vertybes, aktyviai dalyvauti pasaulio universitetų gyvenime. Tad pasirinkimas eksponuoti represinių struktūrų poveikį analizuojančius studentų darbus liberalių pažiūrų universiteto galerijoje yra svarbus ir reikšmingas. Parodos eksponavimas šioje aplinkoje siunčia žinutę apie skaudžias studentų gyvenimo realijas, kurios yra visai arti, tarsi esančios kitapus universiteto sienos.
Parodos pavadinimas „Nemiga“ yra susijęs su upeliu Nemiga (Немига) Minske. Parodos aprašyme teigiama, kad dabar šis upelis yra užkastas po centrine miesto gatve ir kartais išsilieja patvindamas, kol nuslopsta purviname vamzdyje. Šio upelio metaforą galima susieti ir su žmonių siekiu kovoti už savo teises, laisvę, bei su besiliejančiomis kūrėjų mintimis, kurios neleidžia jiems miegoti. Nereikia stebėtis, kad gyvenant pastovioje baimėje ir įtampoje žmogų kamuoja sunkios mintys ir jausmai. Tai akivaizdu jaunųjų menininkų kūriniuose, kuriuose yra daug žinučių apie baimę dėl savo ateities. Tai – vienas pagrindinių teminių aspektų, vienijančių menininkų kūrinius.
Apžvelgiant parodą, prie įėjimo galerijos lankytojus pasitinka A. Makhnach darbai „Anapus garažo durų“ (2020-2021). Tapybine estetika pasižyminčios nuotraukos vaizduoja ryškiaspalves garažų duris. Nepaisant ryškaus kolorito, durys yra senos, aprūdijusios, tarsi slepiančios ne tiek buitinius savininko daiktus, bet jo gyvenimą, vidines mintis ir požiūrius. Sukūrusi paskyrą Instagrame pavadinimu „behind.the.garage.doors“, menininkė atskleidžia skirtingas garažo prasmes. Tokiu būdu garažo simbolis tampa svarbiu elementu parodant cenzūroje gyvenančių žmonių realybę – jie privalo slėpti savo išgyvenimus už ryškiai dekoruotų geležinių kaukių.
Kitas kūrinys, traukiantis žiūrovų akis, yra A. Pesenkos ir Y. Attsetski nuotraukų serija „Permainų aikštė“ (2021). Dešimtyje jaunų žmonių portretuose matyti tik jų ryškios akys, žvelgiančios tiesiai į žiūrovą iš po kauke uždengto veido. Skaitant šių žmonių istorijas supranti, kiek daug stiprybės slypi žmoguje, kuris kovoja su dviem krizėmis – pandemijos ir diktatūros. Nespalvotų fotografijų istorijos pasakoja apie kiemų bendruomenę Minske, kuri tiesiogiai susidūrė su policijos brutalumu ir jos pasekmėmis 2020 metais.
Šalia fotografijų žiūrovą pasitinka ant trinkelių pastatyta bendrabučių kiemo nuotrauka, dalinai uždengta juoda širma. Kaip ir paskutinės merginos fotografija, juodas audinys slepia maištingą sielą/objektą. Šioje nuotraukoje tai – plevėsuojanti baltame fone nubrėžtos raudonos linijos vėliava bei dviejų jaunų aktyvistų, iškėlusių kumščius į orą, grafitis ant elektros skydinės. Šie ir kiti nuotraukoje paslėpti elementai parodo, kad iš pažiūros idiliškame post-sovietiniame gyvenime slypi įvairių formų protesto ženklai, neleidžiantys užmiršti, jog džiaugsmingas įvaizdis slepia žmonių kovą už laisvę ir geresnę ateitį, kurioje nebereikėtų slėptis ir baimintis dėl savo ir savo šeimos saugumo.
Paskutiniai du kūriniai šioje erdvėje yra V. Mirankovos videoperformansas ir readymade kūrinys pavadinimu „Mano gyvenime nieko neįvyko“ (2020-2021). Erdvėje esanti žalia palapinė, su užrašu „Nothing happens in my life“, slepia menininkės šokio batelius. Besidomintys meno istorija šį kūrinį gali mintyse susieti su Tracey Emin darbu „Everyone I have ever slept with 1963-1995“ („Visi, su kuriais esu miegojusi 1963-1995“) (1995), kuriuo nagrinėjama intymumo tarp dviejų žmonių tema.
Nors V. Mirankova naudoja palapinę, kad suteiktų žiūrovui žvilgsnį į jos privatų gyvenimą, ji pasirinko atskleisti kitą savo gyvenimo pusę – kūrybą, svajones ir jų izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Kaip ir A. Makhnach garažų nuotraukose, taip ir V. Mirankovos darbuose „Mano gyvenime nieko neįvyko“ nagrinėjama žmonių uždarumo tema, kai jie privalo slėpti savo vidinį pasaulį, savo viltis ir svajones nuo išorės, nes tai gali ne tik prieštarauti vyraujančioms pažiūroms, bet gali kelti grėsmę. Palapinės ir garažai tampa saugyklomis, kuriose yra uždaromas tikrasis „aš“.
A. Shklianko raudona trūkinėjanti linija ant grindų veda žiūrovą į kitą galerijos erdvę. Ši linija ne tik dalina erdves į dvi puses, bet ir vaizduoja protestų eigą – tiesia linija einanti žmonių minia yra sustabdoma, išskaidoma, bet ji susivienija ir eina tolyn.
Kitoje erdvėje yra dviejų autorių kūriniai – Daryos Karalkovos „Šaknys“ (2020-2021) ir Viktoryios Yaskevich „Kur keliauja jaunas menas“ (2019-2021). D. Karalkovos daugiaekranė vaizdo ir garso instaliacija vaizduoja 12 žmonių, kurie deklamuoja vaikystėje išmoktus eilėraščius, būdami įsikandę rožę. Aprašyme teigiama: „Darya kreipėsi į tėvynainių prisiminimus apie vaikystėje deklamuotus eilėraščius už kuriuos tada tikėjosi dovanų ir saldumynų. Už tokius pasakojimus visi jie, potencialūs „nusikaltėliai“, savo keistoje šalyje ir gali būti baudžiami: už neteisingai parašytą tekstą, už neteisingas spalvas ant vėliavos, už neteisingą internetą, už šokius pagal neteisingą muziką, už geležinių durų metaforą, už psichodelinę tapybą ir už gėles dantyse“.
Ši citata apibūdina D. Karalkovos filmuose matomus žmones, kurių deklamacija susilieja į vieną garsų mišinį, kurį žiūrovas gali išgirsti tik beveik prisiglaudęs prie televizorių ekranų, žvelgdamas į žmones, kurie per dygliuotus rožių kotus bando deklamuoti vaikystės tyrumą atspindinčius eilėraščius. Citata taipogi suvienija visus parodoje vaizduojamus žmones, objektus, temas ir idėjas. Jie visi turi slėpti save, susikurti tokią socialinę kaukę, kuri kuo minimaliau išsiskirtų ir būtų kuo mažiau pastebima. Tai ne vien siekis išgyventi, išlikti saugiu, bet taipogi savo individualumo gniuždymas, kuris diktatūrinėje aplinkoje neturi vietos.
Jis ne tik nereikalingas, bet ir pavojingas. Vaikiški eilėraščiai, sakomi suaugusiųjų lūpomis, vaizduoja tragišką atotrūkį tarp vaiko naivumo, tyrumo, patiklumo, ir suaugusio žmogaus, turinčio gyvenimo patirties ir išminties, refleksijos. Tai taip pat vaizduoja kontrastą tarp idiliško pasaulio įsivaizdavimo vaiko akimis ir šaltoje, baimės perpildytoje aplinkoje subrendusio suaugusiojo pozicijos.
Tam tikra melancholiška parodos pabaiga tampa Viktoryios Yaskevich darbai „Kur keliauja jaunas menas“ (2019-2021). Parodos kontekste, ant sienų kabantys apvalūs stiklo dirbiniai, iškrenta iš konteksto. Jie tarsi paimti iš kitos, neutralesnės tematikos parodos, pavyzdžiui, vaizduojančios gamtos ir kosmoso sąsajas. Tačiau kampe pastatytas juodas krepšys su užrašu „Where does young art go?“ („Kur keliauja jaunas menas?“) grąžina žiūrovą į parodos kuriamą realybę. V. Yaskevich kelia klausimą, kur keliauja studentų darbai po parodų? Ar jie saugomi sandėliuose, archyvuose? Ar jie tęsią savo kelionę po kitas parodas ir galerijas? Ar jais tiesiog atsikratoma?
Šių darbų keliami klausimai žengia už parodos nagrinėjamos temos. Kūrėja analizuoja jauno menininko darbų prasmę, ar šie darbai turi vietą meno pasaulyje? Ar jie yra pakankamai vertingi, kad išliktų viešoje erdvėje? Juodos spalvos krepšys ir keliamas klausimas suponuoja, kad šių darbų ateitis yra neaiški, abstrakti ir galbūt net tragiška. Tad būtent darbų autorius arba krepšio savininkas turi pasirūpinti, kad jų prasmė išliktų, kad jie turėtų savo gyvenimą ir prasmę egzistuoti. Tad tas, kas saugo krepšį ir jo turinį, tampa kūrinių globėju, kuris privalo kurti jų likimą. Kaip ir savo paties. Turėdamas krepšį su savo kūryba, menininkas turi gyventi klajoklio gyvenimą, niekada tiksliai nežinodamas, kur link jis turi eiti, kad išsaugotų save bei savo kūrinius.
Pagrindinis klausimas, kylantis nagrinėjant šią parodą, būtų toks – kiek paroda yra politiška? Būtų naivu teigti, kad menininkai atsiriboja nuo realijų Baltarusijoje, kad jie susikoncentruoja tik į universalias maišto, protesto ar savianalizės temas. Pasigilinus į darbų prasmes akivaizdu, kad politinė situacija juos stipriai paveikė ir jie savo individualiu būdu analizavo bei perteikė, ką jiems reiškia cenzūra ir jos poveikis tiek individui, tiek konkrečios šalies gyventojams.
Darbuose atsiskleidžia skaudžios asmeninės istorijos bei realus nerimas dėl savo ar kitų žmonių ateities. Nepaisant to, kūriniuose galima rasti universalių temų, pavyzdžiui, jauno menininko nerimą dėl savo kūrybinės ateities, kontrastą tarp vaiko ir suaugusiojo žmogaus pasaulių, savo tikrojo „aš“ slėpimą nuo išorinio pasaulio ir pan. Parodą galima vertinti kaip tam tikrą vizualinį laišką VDU studentams bei Lietuvos gyventojams: realybė bet kada gali pasikeisti ir mes turime būti pasiruošę sudėtingiems iššūkiams, kuriems neturime įtakos.
13-oji Kauno bienalė „Once Upon Another Time… gyveno jie jau kitaip“ veikia iki vasario 20 d. Parodos dalis „Nemiga“ pristatoma VDU menų galerijoje „101“, įėjimas nemokamas. Sausio 21 d. penktadienį, 13:00–15:00 val. „Kaunas – Europos Kultūros sostinė 2022” atidarymo programoje, menininkės iš Baltarusijos Daryos Karalkovos paskaita-performansas. Daugiau apie 13-os Kauno bienalės parodą www.bienale.lt.
Teksto autorė – menotyrininkė Justina Kiuršinaitė.
Straipsnis publikuotas – Naujienų portale lrt.lt
