Rimanto Plungės fotografijų paroda „Asmeniškai”
Šeštadienį Palangoje duris atvers Rimanto Plungės paroda „Asmeniškai“, kviečianti pasižvalgyti po menininko fotografinių ieškojimų lauką.
Šioji R.Plungės paroda yra nuosekli autoriaus nagrinėjamų temų tąsa – tapatumo (taip pat ir vietos), erdvės įvaldymo strategijų (jos pavertimo vieta) bei ekosisteminių kontekstų analizė. Aplinka (natūra ir kultūra) autoriaus kūryboje traktuojama kaip vientisa ekosistema, kurioje kartu pasireiškia fiziniai, socialiniai, kultūriniai bei komunikaciniai kontekstai.
R.Plungės fotografijos akivaizdžiai skiriasi nuo jo tapybos bei koliažų – jei pastariesiems būdinga defragmentacija, tai fotokūriniai yra vientisi ir lakoniški. Juose atsisakoma nuotaikų, apšvietimo refleksijų, vizualinė kalba nuskurdinama ir pateikiamas akimirkų fiksavimas įsiskverbiant į objektų prigimtį.
Parodoje eksponuojami trijų ciklų – „Kauno atvirukų“, „Linksmadvario tylų“, „Asmeniškai“ ir „Išvykstamojo“ – kūriniai.
Fotocikle „Kauno atvirukai“ (out of time) autorius pateikia apibendrintus Kauno miesto peizažus – susilieję vaizdiniai atpažįstami, tačiau „išplaukęs” vaizdas maskuoja laiko pėdsakus, tarsi paversdamas Kauno atvaizdus fotoikonomis, o miestą – amžinuoju miestu. „Linksmadvario tylų“ ciklas
skirtas vienam iš Kauno miesto rajonų. Šalti, dehumanizuoti jo peizažai atspindi Lietuvos kasdienybės nuojautas. Kūriniuose iš ciklo „Asmeniškai“ autorius pateikia apibendrintus kasdienybės vaizdus, kuriančius asmeninės mitologijos refleksijas. „Išvykstamasis“ yra asmenybės, aplinkos ir laiko sąsajų analizės rezultatas. Šiame cikle simboliškai atskleidžiama kelionės metafora, atspindinti autoriaus palikimo, netekties nuojautas ir tampanti asmeninės mitologijos dalimi. Eksponuojami kūriniai sukurti 2011 ir 2012 m.
Vernisažas – vasario 25 d. 15 val. Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje (S.Daukanto g. 16), kur R.Plungės fotografijų paroda veiks iki kovo 18 d.
Parodą remia Vytauto Didžiojo universitetas
Jaunieji teatro kritikai vertins 2011 metų Kauno teatrų premjeras
2011 – 2012 metų sandūroje VDU Menų fakulteto, Teatrologijos katedros ir studentų iniciatyva buvo suburta Jaunųjų teatro kritikų Fortūnos komisija.
Minint kovo 27-jąją – pasaulinę teatro dieną – geriausiems Kauno miesto teatralams yra įteikiami „Fortūnos apdovanojimai“. Kiekvienais metais šią dieną Kauno Rotušėje yra iškilmingai pagerbiami įsimintiniausius kūrinius sukūrę menininkai bei teatrui atsidavusios asmenybės iš Kauno. Šiais metais prie oficialios komisijos prisijungė ir Jaunieji teatro kritikai.
Komisijoje dalyvauja penki VDU Menų fakulteto studentai – Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, Monika Jašinskaitė, Kristina Steiblytė, Justinas Kalinauskas bei Silvija Čižaitė-Rudokienė. Komisijos nariai lankosi visose 2011 metais įvykusiose Kauno teatrų premjerose, ruošia savo pastabas, straipsnius bei nominacijas, aktyviai aptaria įvykius tiek tarpusavy, tiek siekia skleisti informaciją internetinėje erdvėje bei spaudoje. Šios neformalios komisijos tikslas kritiškai pažvelgti į praėjusių metų premjeras, negirti ir neliaupsinti tų, kurie to nenusipelnė, nominuoti tik tuos, kurie yra to verti, neteikti apdovanojimo iš būtinybės, neapsiriboti oficialiai nusistovėjusiomis nominacijomis, jas keisti. Jaunieji teatro kritikai tikisi savo skirtais apdovanojimais ne tik pagerbti tuos kurie to nusipelnė, bet ir savo konstruktyvia kritika pažadinti ir priversti augti tuos, kurie „užvirė savose sultyse“.
Jaunieji teatro kritikai neapsiriboja tik Fortūnos apdovanojimais. Jaunieji teatro kritikai – tai judėjimas, kuris siekia kokybiškesnio, įdomesnio teatro Kauno mieste. Jaunųjų kritikų tikslas įsilieti į teatrinio gyvenimo lauką, atrasti ir suformuoti savitą, unikalų ir naują žvilgsnį tiek teatro, tiek kritikos srityje.
Daugiau informacijos galite rasti: www.jauniejiteatrokritikai.lt
Naujas VDU teatras surengs pirmąjį spektaklį
Sausio 21–22 dienomis, 18 val., Kauno valstybiniame dramos teatre (Laisvės al. 71) įvyks spektaklio „Trys gyvenimo versijos“ premjera, kurią pristato naujas VDU teatras, bendradarbiaudamas su teatru „Mens publica“. Lietuvos žiūrovams taip bus pristatyta dar viena iškiliausios šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Yasminos Rezos pjesė.
Yasmina Reza nepasižymi produktyvumu, bet pastarojo dešimtmečio laikotarpiu jos pjesės pelnė daugumą iškiliausių teatro apdovanojimų Europoje ir JAV. Pati dramaturgė savo kūrybą apibūdina kaip tam tikrą tragedijos ir komedijos sintezę, taip siekdama apibrėžti visiškai naują, šiuolaikinės visuomenės iššūkius atspindintį žanrą.
Pjesę „Trys gyvenimo versijos“ pradeda scena, kurioje Henris ir Sonia guldo sūnų miegoti. Jų įprastą vakaro rutiną pertraukia netikėtas beldimas į duris. Tai – Hubertas ir Inesa, atvykę vakarieniauti diena anksčiau, nei buvo laukiami šeimininkų. Elegantiškai besirutuliojančių vakarėlio įvykių fone autorė negailestingai ir tuo pat metu subtiliai juokaudama braunasi į šiandieninio žmogaus kruopščiai saugomą privačią intymiausių jausmų ir lūkesčių erdvę.
Projekto kūrybinė grupė: vertėja Akvilė Melkūnaitė, dailininkė Laura Luišaitytė, režisierius Agnius Jankevičius, aktoriai Jūratė Onaitytė, Goda Piktytė, Vytautas Kaniušonis, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas.
Spektaklio kūrime talkino VDU teatro, duris atversiančio 2012 m. sausio mėnesį, nariai. Vieną pagrindinių vaidmenų „Trijose gyvenimo versijose“ atliekanti VDU absolventė Goda Piktytė – teatro vadovė. Šis pirmasis profesionalus universiteto teatras Lietuvoje siekia sudaryti sąlygas VDU Menų fakultete rengiamos naujos vaidybos bakalauro studijų programos (teatro ir kino kryptis) studentams mokytis iš profesionalių teatro menininkų, stebėti ir analizuoti jų darbus, natūraliai įsitraukti į teatrinės kūrybos procesą. Pagrindinis programos išskirtinumas – ruošiamas tarpdalykinių gebėjimų aktorius, gebantis savarankiškai kurti meninį veiksmą ir lanksčiai prisitaikyti prie kintančių kultūrinės aplinkos sąlygų. Todėl VDU teatras jauniesiems aktoriams taps neatsiejama praktikos dalimi.
Daugiau informacijos apie spektaklį „Trys gyvenimo versijos“ galima rasti čia>.
Yasmina Reza – prancūzų dramaturgė, aktorė, rašytoja, scenaristė, kurios darbai jau daugiau nei dvidešimt metų susilaukia sėkmės ir kritikų pripažinimo. 1987 m. jos pjesė „Conversations after a Burial“ pelnė Moljero apdovanojimą geriausio kūrėjo nominacijoje. Pjesė „Art“, pelniusi tą patį apdovanojimą, buvo pastatyta „Comedie des Champs Elysees“ Paryžiuje (1994 m.), „Windham‘s Theatre“ Londone (1996 m.), „Royal Theatre“ Niujorke (1999 m.). Pjesė „L’Homme du hasard“ – „Theatre Hebertot“ Paryžiuje (1996 m.), „Royal Shakespeare Company“ Londone (1998 m.), „Promenade Teatre“ Niujorke (2000 m.). Pjesė „Trois versions de la vie“ – „Theatre Antoine“ Paryžiuje (2000 m.), „Burgtheater“ Vienoje, (2000 m.), „Royal National Teatre“ Londone (2000 m.).
2010 m. vasario mėn. Lietuvoje įvyko spektaklio „Atsitiktinis žmogus” (rež. J. Vaitkus), pastatyto pagal Y. Rezos pjesę „L’Homme du hasard“, premjera. Spektaklis, rodomas daugelyje Lietuvos miestų, sulaukė itin palankaus žiūrovų ir teatro kritikų vertinimo, taip pat tapo 2010 m. Lietuvos kamerinių teatrų festivalio laureatu. Už vaidmenis spektaklyje aktoriai Goda Piktytė ir Arvydas Dapšys 2011 m. buvo nominuoti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams geriausių pagrindinių moters ir vyro vaidmenų atlikėjų kategorijose.
„Y. Rezos dramaturgija – tai lengvas intelektualus teatras. Ji į teatrą sugrąžino ištisą kartą žmonių, kuriems rimtos dramos atrodė per ilgos ir dažnai nuobodžios, o lengvos komedijos – per banalios, kad užimtų jų brangų laiką“ (Sheridan Morley, „The Spectator“).
VDU Teatro klubas ir MF ketvirto kurso studentės kviečia į diskusiją apie lėlių teatrą.
Lėlių (marionečių) teatro perspektyvos Lietuvos kontekste neatrodo šviesios. Tai pagrindžia ir rašytojo, intelektualo J.Marcinkevičiaus pastebėjimas, jog iki šiol lėlininkai visuomenėje nelaikomi teatralais: Tai tiesiog lietuvių kalbos nesusipratimas. Teatro lėlėms kitos šalys turi atskirus pavadinimus, o pas mus tai prilyginama žaislui.
Kylant tokioms idėjoms tampa aktuali jų platesnė problematika, kurią bandysime gvildenti diskusijoje Lėlių teatro aktualijos šiuolaikinio meno pasaulyje.
・Kokia yra lėlių teatro padėtis šiuolaikinio teatro pasaulyje? Ir kokia jo vieta Lietuvos teatriniame kontekste?
・Ar nyksta idėja kurti tik vaikams?
・Kokia režisieriaus funkcija lėlių teatre? Ar/kuo skiriasi lėlių teatro režisieriaus darbo specifika nuo dramos teatro režisieriaus?
・Kokiomis savybėmis turi pasižymėti lėlių teatro aktorius? Ir kuo jis skiriasi nuo dramos teatro aktoriaus?
・Kas yra lėlė? Personažas ar aktorius-personažas?
・Koks aktoriaus ir lėlės santykis spektaklyje? Kas yra dominantė – lėlė ar aktorius?
Diskusijoje dalyvaus Kauno valstybinio lėlių teatro aktoriai ir režisierius Andrius Žiurauskas.
TURITE KLAUSIMŲ – ATSINEŠKITE!
VDU menų galerijoje „101” – R. Plungės paroda „Nuojautos“
VDU menų galerija „101“ šiųmetinį parodų sezoną užbaigia pristatydama paskutiniąją ekspoziciją – gruodžio 6 d. 18 val. atidaroma Rimanto Plungės personalinė trijų ciklų fotografijų paroda „Nuojautos“.
R. Plungės paroda „Nuojautos“ – tai nuosekli autoriaus nagrinėjamų temų tąsa – tapatumo (tame tarpe ir vietos tapatumo), erdvės įvaldymo strategijų (erdvės pavertimo vieta) bei ekosisteminių kontekstų analizė. Aplinka (natūra ir kultūra) autoriaus kūryboje yra traktuojama kaip vientisa ekosistema, kurioje kartu pasireiškia fiziniai, socialiniai, kultūriniai bei komunikaciniai kontekstai. R. Plungės fotografijos akivaizdžiai skiriasi nuo jo tapybos bei koliažų – jei jiems būdinga defragmentacija, tai fotokūriniai yra vientisi ir lakoniški. Kūriniuose atsisakoma nuotaikų, apšvietimo refleksijų, vizualinė kalba yra nuskurdinama ir pateikiamas akimirkų fiksavimas įsiskverbiant į objektų prigimtį.
Parodoje eksponuojami trijų ciklų kūriniai: „Linksmadvario tylos“, „Kauno atvirukai (out of time)“ ir „Išvykstamasis“.
„Linksmadvario tylų“ ciklas yra skirtas vienam iš Kauno miesto rajonų. Šalti, dehumanizuoti jo peizažai atspindi Lietuvos kasdienybės nuojautas. Kūriniuose iš ciklo „Kauno atvirukai (out of time)“ autorius pateikia apibendrintus Kauno miesto peizažus – susilieję vaizdiniai atpažįstami, tačiau „išplaukęs” vaizdas maskuoja laiko pėdsakus, tarsi paversdamas Kauno atvaizdus fotoikonomis, o miestą amžinuoju miestu. „Išvykstamasis“ yra asmenybės, aplinkos ir laiko sąsajų analizės rezultatas. Šiame cikle simboliškai atskleidžiama kelionės metafora, atspindinti autoriaus netekties nuojautas ir tampanti asmeninės mitologijos dalimi.
Paroda VDU Menų galerijoje „101“ veiks iki gruodžio 22 d.
MF rengiama nauja bakalauro studijų programa „Vaidyba“.
VDU Menų fakultete rengiama nauja menų srities, teatro ir kino krypties bakalauro studijų programa “Vaidyba”. Programos tikslas: parengti aukščiausios kvalifikacijos menininkus – tarpdalykinių gebėjimų aktorius, įvariapusiškai valdančius ir kūrybiškai jungiančius vaidybos, teksto kūrimo, režisūros praktikas bei judesio ir balso įgūdžius profesinei karjerai teatre, kine, televizijoje ir kitose šiuolaikinio meno formose; išugdyti savarankiškus ir naujovėms imlius kūrėjus, gebančius sėkmingai integruotis įvairiose šiuolaikinio meno ir kūrybinių industrijų srityse.
Kuo būsi?
– Lietuvoje ir užsienyje pripažinti scenos meno profesionalai
POSTKAFKA
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros studentai spalio mėnesį kūrė performansus, instaliacijas ir animaciją pagal literatūros genijaus Franz’o Kafka’os kūrinius. Šiais metais pirmą kartą universitete buvo dėstoma performansų, instaliacijų ir kompiuterinės animacijos disciplinos. Pagrindinis tikslas buvo susietas su netradicinių meno formų paieškomis ir plėtotėmis; tikslas – atverti naujus, neregimuosius, simbolinius F. Kafka’os teksto klodus. Studentų animacijos kūrybiniam procesui vadovavo doc. dr. Rimantas Plungė, o instaliacijų ir performansų kūrybai – lekt. Remigijus Venckus.
Visa kūrinių ekspozicija žymima pavadinimu POSTKAFKA. Šiuo atveju išreiškiamas arba akcentuojamas teksto virsmas nauja forma. Tekstas skaitomas remiantis ne įprastu ir jo strategijai nebūdingu metodu (skaitomas per instaliaciją, performansą ir eksperimentinę animaciją). Renginys POSTKAFKA siekia formuoti ir plėsti naujas kūrinio vartojimo galimybes bei patirti kitokį, netikėtą vartojimo malonumą. POSTKAFKA tęsia ne seniai Vytauto Didžiojo universitete pasibaigusį tarptautinį KAFKA ART renginį. POSTKAFKA žymi ne tradicines, eksponavimui neskirtas erdves (kūriniai pristatomi Šiuolaikinių menų katedros rūsiuose, fotostudijoje, koridoriuose bei auditorijose).
PROGRAMA:
2011 11 24 (ketvirtadienis), 17:00 -20:00
2011 11 25 (penktadienis), 17:00 -20:00
2011 11 26 (šeštadienis), 16:00 -18:00
Menų fakulteto studentams įteiktos stipendijos
Lapkričio 16 d. Menų fakulteto studentams įteiktos trys vardines VDU garbės profesoriaus Broniaus Vaškelio stipendijos ir penkios vienkartinės „Lietuvos meno tyrimų ir kūrybos“ stipendijos.
Vytauto Didžiojo universitetas įsteigė buvusio universiteto rektoriaus, VDU garbės profesoriaus Broniaus Vaškelio vardines stipendijas, kurios skiriamos VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros ir Humanitarinių mokslų fakulteto Lietuvių literatūros katedros bakalauro (II-IV kurso), magistrantūros ar doktorantūros studijų studentams.
Stipendijos skiriamos gerai besimokantiems studentams (vidurkis – ne mažiau 8 balų), kurie aktyviai dalyvauja kultūrinėje ir meninėje veikloje, nuosekliai plėtoja teatrologijos ar lietuvių literatūros mokslinių tyrimų tematikas.
Lietuvos meno tyrimų ir kūrybos“ stipendijos skiriamos Menų fakulteto bakalauro (III–IV kurso) arba magistratūros studijų studentams, tyrinėjantiems Lietuvos meną (architektūra, dailė, fotografija, kinas, teatras, video) arba kuriantis šiuolaikinį meną. Prioritetas teikiamas studentams tyrinėjantiems Lietuvos sakralinį meną.
Pretendentai turi būti gerai besimokantys (vidurkis ne mažiau 8,5 balų), aktyviai dalyvaujantys kultūrinėje ir meninėje veikloje, nuosekliai plėtojantys mokslinių tyrimų temą.
„Kūrybinės pasąmonės laboratorija“
„Aktorius pirmiausia turi atrasti savyje savo individualybę ir išmokti įsiklausyti į jos balsą”, – teigė didelę įtaką XX a. teatro ir kino raiškai padariusio aktoriaus saviruošos metodo kūrėjas Michailas Čechovas. Ir iš tiesų, bet kurioje srityje labai svarbu – savojo AŠ atradimas bei puoselėjimas.
Beprotiškas gyvenimo ritmas, lydimas masinės kultūros siūlomų vertybių, veda suvienodėjimo link. Vienintelis būdas išlaikyti vidinę harmoniją bei asmenybės originalumą – individualybės paieškos. Taigi „Teatro klubas” kviečia visus neabejingus sau bei besidominčius psichologinio teatro raiška į „Kūrybinės pasąmonės laboratoriją”, kurioje turėsite galimybę praktiškai susipažinti su M.Čechovo psichotechnikos metodais, nuo XX a. pirmos pusės praktikuojamais daugelyje pasaulio garsiausių aktorinių mokyklų.
„Kūrybinės pasąmonės laboratorija” nukreipta į daugelį kasdieninėje buityje iškylančių saviraiškos problemų: dėmesio išlaikymo bei koncentracijos jėgos trūkumas; baimių bei kompleksų įtaką mums; individualios ekspresijos suvaržymas. Praktinio seminaro metu mokinsitės save suvokti kaip psichofizinį organizmą; pažinsite bei išmoksite vystyti savo kūrybinį AŠ; suvoksite atmosferos svarbą kasdieniniame gyvenime.
„Kūrybinės pasąmonės laboratorijos” praktinį seminarą ves VDU Akademinio studentų teatro vadovas, menotyros ketvirtakursis, aktyviai teoriškai bei praktiškai tyrinėjantis M.Čechovo aktoriaus saviruošos metodą, Justinas Kalinauskas.
„Kūrybinės pasąmonės laboratorija” vyks lapkričio 26 d. (šeštadienį) 13 val. (trukmė – 5 valandos) VDU menų galerijoje „101“ (Laisvės al. 53, Kaunas).
Laukiame Jūsų registracijos laiškų su trumpais motyvaciniais prisistatymais iki lapkričio 19 d.elektroniniu paštu – kurybine.laboratorija@gmail.com
Užsiėmimai nemokami. Belieka nepamiršti patogių drabužių bei avalynės!
Seminaras – diskusija „Mūro architektūros paveldotvarka: atradimai ir praradimai“
2011 lapkričio 21 d. 16 val. Menų galerijoje 101 (Laisvės al. 53) vyks seminaras – diskusija visuomenei „Mūro architektūros paveldotvarka: atradimai ir praradimai“.
Dr. Jolita Butkevičienė pristatys mūrinės architektūros rekonstravimo ir restauravimo tendencijas sovietmečiu, pagrindinį dėmesį skirdama atliktų darbų mokslinio pagrįstumo ir autentiškos medžiagos išsaugojimo problemoms.
XX a. antrojoje pusėje Lietuvos miestuose tarsi feniksai vienas po kito atgimė gotikos, renesanso, baroko epochų pastatai. Iki tol po storiausiais fiziniais antsluoksniais glūdėję kelių šimtų metų senumo ženklai buvo surasti ir šių autentiškų likučių dėka atkurtos ištisos architektūrinės kompozicijos. Tačiau žinant, kiek karų, gaisrų, ar tiesiog natūralių gyvenimo veiksnių nulemtų perstatymų išgyveno šimtamečiai pastatai natūraliai kyla klausimas, ar tai, ką šiandiena matome ir vertiname kaip senųjų stilių reprezentantus, iš tikrųjų atlieka praeities architektūros žinių nešėjų funkcijas? Atsakymo į šį klausimą bus ieškoma renginio metu.
