Kai pasiklysta Alisa ir ateina Džeimsas Bondas
Toma Švaižaitė
Jei aš būčiau Alisa, o Alisa būtų aš, mus sustabdytų tik Džeimsas Bondas ir jo numeris 007. Atėjęs jis pasistengtų mus įtikinti: „Baubai yra praeities atgyvenos ir jų išvis nebūna. Supratai? Baubų nebuvo, nėra ir nebus!“ Baubą reikėtų suprasti ne tik kaip personažą, gyvenantį po kiekvieno mūsų kilimu, o kaip visa, kas plyti už nustatytų logikos ribų. Kaip tik į aną pasienio pusę ir pasistūmę Audronės Petrašiūnaitės namai, kurių „Raudonajam kambary“ jau savaitę gyvenu aš. Tarsi Alisą stebuklų šalyje mane užbūrė švelni, pastelinė šviesa bei šių namų gyventojai, su kuriais ir pakvietė susipažinti nesumeluotai atviras šeimininkės būdas. Vaikštinėdama spalvų ir intymumo pritvinkusiais kambariais, čia aptikau žaismingai žaidžiančias kates, baltą avinėlį, vyno taures, raštuotas staltieses ir vešlias gėles. Šioje miestui svetimoje vietoje laiko tėkmę primena tik lėtai vystančios gėlės ir apdulkėję paviršiai. Buitis čia sakrali ir neturi tradicinei šiuolaikinei visuomenei įprasto nuobodulio skonio. Nesirimuoja ji ir su dėmėmis, ruoša ar dulkių kamuoliais. Ištrūkti iš nuobodžiai įprastos ir patekti į žemuogėmis kvepiančią A. Pertašiūnaitės buitį gana paprasta, mat autorės kūriniai sukuria įspūdį ryškaus, rankomis siuvinėto kilimo, ant kurio menininkė ir nusigabena žiūrovą į paslapčių sodus – į savo intymią, pasakų šalį menančią kasdienybę, persmelktą gausybės ryškių kvapų, garsų, spalvų ir emocijų.
Spalvos, žinoma, yra šių namų pagrindinės herojės, jaučiame vizualinį, minties ir emocinį poveikius. Raibuliuojantys šilti pasteliniai tonai pripildo kambarius gyvai alsuojančios meilės, o kasdienybę verčia pulsuoti gyvenimo džiaugsmu. O kad ši nebūtų nuobodi ir pernelyg saldi (kaip braškių uogienė Paryžiuje, šviečiant pilnačiai, kai skamba serenados), ją pagyvina vibruojanti linijų dinamika. Toks ritmiškas spalvų ir linijų šokis iš kambario prieangio (paveikslo paviršiaus, kuriuo nekantriai laksto akys) nusiveda žiūrovą gilyn į dinamišką jausmų interjerą. Čia ir prasideda tikroji Alisos kelionė per vidinių būsenų kambarius (Ją po 7 dienų sustabdyti ateis tik Džeimsas Bondas. Mat tiek trunka visos turistinės kelionės į aną pasienio zonos pusę). Kelionės raktas – bekompromisis atvirumas ir iki galo nesutepta sąžinė. Ilgi ir vingrūs koridoriai, kaip seniems draugams neiškalbėti žodžiai, tvanki, be gaivaus oro lašo veranda, kurioje klodas po klodo dedami neparašyti laiškai mylimajam, užverta kaip paslapčių skrynia palėpė, į kurios vis beviltiškai uždarytus langus daužosi spalvoti drugiai. Tokie iki gelmių pažįstami, jaukesni už patį jaukumą A. Petrašiūnaitės namai ir siaučiančios interjero dramos kaip Sacharos smėlio audros. Iš buitiškai slogaus pavidalo išvaduotą kasdienybę autorė verčia tikra Narnijos karalyste, į kurią vingrus paveikslo paviršius įtraukia tarsi siurblys, dar žiūrinčiajam to nesupratus. Toliau viskas vyksta savaime.
Prieš atsikraustydama į „Raudoną kambarį“, įdėmiai ištyrinėjau jį iš išorės, kitaip – atėjau apžiūrėti buto ir pastebėjau, kad kambario interjeras ir ten mieganti figūra nutapyti primityvia, šiek tiek vaikiškai negrabia maniera. Tačiau paveikslas susideda iš dviejų sluoksnių ir, prasiskverbusi į antrąjį, pamatai, kad toks nerimtas, žaismingas ir šiurkštokas savininkės būdas išties yra ypač subtilus ir jautrus. Išorė ne visada tapati vidui, kad ir kaip tingulio vedami esame įpratę manyti. Suasmenintam ir ypač intymiam psichologiniam siužetui reikėjo naujų kalbos priemonių, todėl supaprastintas, neištobulintas ir gana primityvus raiškos stilius čia puikiai tiko.
Keista, bet 7 dienas gyvendama Raudonajame kambaryje taip ir nesutikau namų šeimininkės, tačiau tuo pat metu ji buvo visur. Jos formos vakarais vis išnirdavo iš margų tapetų, raštuotos antklodės ar dryžuotų kilimų. Figūra, susipynusi su namų interjeru, tapo jo dalimi, o šis savo ruožtu – jos: duetas nenutrūkstamai tyliai tarsi poterius pasakoja mums, čia užklydusiems, namų istorijas, kaimo legendas bei šaradas. Nėra vieno be kito ir negali būti (kaip nėra Romeo be Džuljetos, nakties be dienos ar gyvybės be oro). Akivaizdu, kad A. Petrašiūnaitė ir jos interjerai plačiąja prasme gyvena visiškoje dermėje. Čia galima pasinaudoti esmine egzistencinės psichologijos sąvoka – dasein (vok. būti čia), kuri simbolizuoja žmogaus ir pasaulio vienovę. Šie du dėmenys negali egzistuoti vienas be kito ir negali būti suprasti atskirai. Panaikinus objekto ir subjekto supriešinimą, atkuriama pasaulio ir žmogaus vienovė. Todėl akivaizdu, kad „Raudonas kambarys“ mums kalba apie aukščiausią įmanomą harmonijos tarp jo paties ir autorės būseną. Pašaliniam čia nėra vietos įsiterpti, todėl mano viešnagė galėjo trukti tik lygiai 7 dienas – kaip Grįžulo ratų septynios žvaigždės, boružės septyni taškai, kaip septynios nuodėmės ir dorybės, septyni pasaulio stebuklai ir Džeimso Bondo numeris 007.
Be galo džiaugiuosi, kad devintajame dešimtmetyje Lietuvos dailę užvaldė subjektyvumas ir asmeninio patyrimo reikšmė. Kūrybos esme tapo emocinis vidinio pasaulio išgyvenimas, individualus pasaulio traktavimas. Tai tapyboje vyraujančią deromantizmo tendenciją papildė giliai vidiniu požiūriu, kurio nedomina objektyvusis pasaulis, o reikšminga tik išimtinai individuali psichologinė jausena. Paveikslai prabilo apie psichinę tikrovę, todėl estetinė kalba taip pat pakito – vyrauja nekonkretumas ir neužbaigtumas. Tapyboje ėmė dominuoti ryškus autoportretiškumas ir dvasinio bendrumo poreikis. Dvasinio bendrumo beviltiškai reikia ir žiūrovui, kuris, paklaidžiojęs spalvotuose interjeruose ar klampiuose peizažuose, atpažinęs save kūriniuose ir jų siužetuose, geba gyventi toliau.
Ar kada susimąstei, kaip atrodo tavo vidinis interjeras? Aš noriu, kad maniškis būtų kaip „Raudonas kambarys“. Tačiau tik išėjusi iš A. Petrašiūnaitės namų supratau, kad mano kasdienybė neturi tokios pasakiškos istorijos ir joje niekada nepasiklystų Alisa. Vis dėlto esu dalelė šiuolaikinės visuomenės, kurioje 7 yra tiesiog numeris 7.
Jaunieji teatro kritikai teatralams įteikė savo pieštukus
Šių metų kovo 26 dieną Kauno miesto Rotušėje buvo minima tarptautinė teatro diena, kurios metu Kauno teatralai buvo apdovanoti „Fortūnų“ statulėlėmis. Viena iš renginio sudedamųjų dalių buvo ir VDU Menų fakulteto, Teatrologijos katedros studentų, kurie 2011 metai susibūrė į Jaunųjų teatro kritikų judėjimą, įsteigti Jaunųjų teatro kritikų komisijos apdovanojimai.
Komisijos pirmininkė VDU Teatrologijos katedros doktorantė – Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė, nariai – Menų fakulteto bakalaurantė Monika Jašinskaitė, magistrantė Kristina Steiblytė, bakalaurantas Justinas Kalinauskas bei magistrantė Silvija Čižaitė-Rudokienė.
Jaunųjų teatro kritikų komisija teatralus apdovanojo diplomais bei pieštukais, kaip pagarbos ženklu puikių rezultatų pasiekusiems kolegoms. Tačiau paaiškinę savo apdovanojimo prasmę Jaunieji teatro kritikai teigė „Šį kartą kaukės prireikė ne tik teatrui, bet ir kritikai“, ant veidų užsidėję kaukes-diplomus tylia pauze leido kiekvienam pagalvoti, ką tai galėtų reikšti.
Daugiau informacijos apie Jaunuosius teatro kritikus: www.jauniejiteatrokritikai.lt
Šamaniški ritualai žemaitiškame apdare
Ingrida Kazakevičiūtė
Žilinske dabar gerai. Į dailės galeriją papūtė naujų vėjų. Net ne papūtė, o tiesiog šniokščia kiekvienoje jos kertelėje. Žinoma, kalbu apie maštabiškąją „Mirábile visu/Nuostabu matyti“ parodą, kuri atgaivina akis ir protą, leidžia iš naujo pažinti ir ištirti tą erdvę, kurioje, regis, net tamsoje klaidžiodamas nesukluptum. O parodos kuratoriai nušauna du zuikius vienu šūviu, nes lankytojams atveria ne tik kūrinius, bet ir patį muziejų. Muziejų, kaip laike išsitęsusį nemeninį (greičiau istorinį) eksponatą, pristato jo augimo retrospektyvą.
Paroda suskirstyta į dalis pagal muziejaus gyvavimo laikotarpius. Kylant aukštyn laisvėja ir kūrinių formos, konceptualėja turiniai, o užkopusį ant paties viršutinio galerijos laiptelio nuo galybės vaizdų apdujusį smalsautoją pasitinka Elenos Kniūkštaitės „Žemaitė“. Šį paveikslą norisi kontempliuoti.
Didelio formato ir degančio kolorito kūrinys išties patraukia dėmesį. Neįprasto akiai intensyvumo dangaus raudonis dera su tautiniam žemaitiškam kostiumui būdingais raudonais audiniais. Paveiksle šešėlių nujuodintas vanduo vizualiai pratęsiamas tolyn į kalvą, apaugusią rudenio nuplikintais medžiais. Raudona spalva mums, žiūrovams, tarsi praneša apie grėsmę, pavojus, bet statiška ir ramaus veido žemaitė atlaiko tą sukilusią spalvinę įtampą: kresnos moters figūros tvirtumą ir stabilumą pabrėžia dinamiškai šioje iš pažiūros statiškoje kompozicijoje modeliuojamos ašys – žemaitės kūno vertikalę E. Kniūkštaitė įspraudžia tarp horizontalaus valtelės silueto ir nugludintos kalvos viršūnės horizontalės, o moters įstrižai laikoma kartis tampa jai atrama, neleidžiančia toms spaudžiančioms horizontalėms visai jos suslėgti. Paradoksalu, bet ši vieniša, slegiama ir vis atsilaikanti senutė mano mintyse tampa simbolinėmis visos parodos personifikuotomis išvadomis. Užkopus iki pat galerijos viršaus, aplankius kiekvieną salę, taip brukte į galvą brukasi vaizdinys apie užsispyrusią, stoišką žemaitę, kuri jaunystėje spėjo pašėlti, ištvėrė visas gyvenimo jai skirtas negandas, o dabar gyvenimą priima tokį, koks jis yra, ir nebijo nieko – nei neapčiuopiamų bedaikčių abstrakcijų, nei šiuolaikiškų readymade‘ų, kaip kadaise nebijojo programinių Lenino ar Stalino portretų. Atviromis akimis tiesiai žvelgia į viską, ką likimas pasiūlo – lyg pagal stoiškus principus. Taip ir muziejus, regis, išgyveno savo jaunystę, bendraudamas su pasaulinio garso menininkais, vėliau rūsiuose slėpdamas valdžiai nepalankius kūrinius, ant savo sienų priimdavęs programinius vaizdelius, o galiausiai į savo patalpas be baimės įsileidęs naujų, šiuolaikiškų vėjų.
Aptariamame paveiksle intensyviai veikiamos žmogaus juslės ne tik per spalvą, bet ir per erdves, dimensijas. Štai drobės: apmirusios gamtos tyloje, kone su trenksmu graso susidurti dvi – dangaus ir vandens – gelmės. Viena gramzdina į požemį, temdo akis, kita rodo akinamą kelią į dangų, išganymą. Nuo seno lietuvių mitologijoje vandens sfera priklausė velniams ir demonams, saulės patekėjimus prižiūrėdavo dievybė Aušra, nuo kurios tie visi velniai bėgdavę ir slėpdavęsi. Ir viso to centre įkomponuota žemaitė. Rimtu, papilkšvėjusiu veidu – nesuprasi, ar ji – Stikso vandenyse lūkuriuojantis lietuviškas Charono variantas, ar harmoniją ir tvarką pasaulyje išlaikanti šamanė. Ir veidas, ir galvos apdangalas išties primena egzotišką šamanę, krauju pasruvusio dangaus fone ramiai laukiančią, kol praeis pasaulio neramumai, ir vėl, kaip būdinga tikėti archajiškoms kultūroms, cikliškai į pasaulį sugrįš taikus būvis. Tokios asociacijos sustiprina magišką paveikslo atmosferą. Paveikslo pavadinimas ir vaizduojamos moters kostiumas sufleruoja mums ir apie kūrinyje esantį etnografinį elementą. Bet etnografija neapsiriboja vien kostiumais. Autorė manipuliuoja archetipinėmis reikšmėmis ir simboliais. Paveikslas pradeda alsuoti liaudiška mistika.
Mistiškumo ir magiškumo „Žemaitei“ suteikia ir autorės glotni tapysena, o sfumato maniera ištapyti peizažo elementai (kranto linija, meldų kuokšteliai vandenyje) kuria vibravimo, mistiškumo įspūdį. Iš pažiūros plokščiame ir statiškame kūrinyje pavaizduota gamta įgauna gaivališkos gyvybės, paslaptingumo, viskas ima pamažu judėti, tyvuliuoti. Tik nežinia, kodėl dailininkė pasirinko tokį siužetą. Galbūt pakaunėje apsigyvenusiai dailininkei prireikė kuriant apmąstyti savo identitetą (E. Kniūkštaitė didžiuodamasi save vadina žemaite), vietą tuometiniame pasaulyje ir visuomenėje (paveikslas nutapytas 1988 m. – artėjančios didelės politinės ir visuomeninės permainos galėjo paveikti ir E. Kniūkštaitę). Visi dailininkės ieškojimai, visos pajautos veda naiviojo meno estetikos, kuri taip artima autorei, link. Naivusis – ne kaip negrabus ir šiek tiek kvaištelėjęs trečias brolis Jonas, o kaip dar XIX a. pabaigoje užgimęs modernus primityvistų meninis judėjimas, sukėlęs susidomėjimą liaudies menu, įamžinimo vertais kasdienio gyvenimo momentais ir paskatinęs ieškoti pirmykščių provaizdžių, domėtis egzotiškomis kultūromis. E. Kniūkštaitė, nors ir tapo gana jautriai, nesiekia preciziško natūralizmo – žemaitės veidas apibendrintas, primenantis liaudies meistrų medžio drožinius, neindividualizuotas, spalvos intensyvios, artėjančios prie lokalių. Taip pat panaudojamas ir egzotiškesnis lietuviškai kultūrai elementas – asociacijos ir užuominos į indėnę ar šamanę. Darbe juntamas ir prietaringas misticizmas, autorė per archetipinius gamtos elementus permąsto žmogaus būtį, stabilumo gyvenime svarbą ir kviečia šiek tiek stabtelėti, atsigręžti į tradicijas, pajusti mus supančias gamtos jėgas, taip pat įkvepia išlaikyti dar Senekai buvusias svarbias asmenines savybes – drąsą, išmintį, nuosaikumą.
Taip meditatyviai ir filosofiškai nuteikia šis Elenos Kniūkštaitės kūrinys. Akį patraukia vis rečiau parodų salėse aptinkamas statiškumas, o paveikslui originalumo suteikia autorės panaudotas kontrastingas, ryškus koloritas. Toji rami ir mąsli senoji žemaitė, regis, tokia artima ir pažįstama, sava, bet autorės kuriama vidinio paveikslo pasaulio atmosfera vibruoja, verčia įsitempti ir nubloškia mus į tolimus kraštus, į nepažįstamas stepes, kur savo ritualus atlieka šamanai. Ir tada akimirką šmėsteli mintis: o gal autorė žiūrovą apgavo šiek tiek daugiau nei įprasta kuriant tapybos darbą? Gal ji sąmoningai pasirinko vaizduoti lietuviams įprastesnį ir būdingesnį kraštovaizdį, norėdama jo nepabrėžti ir neblaškyti žiūrovo dėmesio? Galų gale kūrinyje dominuoja moters figūra ir ryškus, akinamas dangus. O juk ir stepėse saulė ryškiai nušviečia pievas… Taip ir prasideda asmeninė tapytojos magija, kurią pasitelkusi autorė geba nukelti žiūrovą į kitas erdves, į kitas būtis, neišeinant iš savojo aš ir pažįstamų erdvių.
Publikuota www.kamane.lt
VDU Menų galerijoje “101” – Lietuvos menininkių paroda “Postidėja”
Kovo 27 d. 17 val. VDU Menų galerijoje “101” (Laisvės al. 53) atidaroma Lietuvos menininkių paroda “Postidėja”, kurioje, ekspozicijos autorės: Jurga Bailaitė, Ina Budrytė, Cooltūristės, Eglė Gineitytė, Orūnė Morkūnaitė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Marta Vosyliūtė ir Laura Zala, bendradarbiaujant su Europos lyčių lygybės institutu, atkreipia dėmesį į lygaus atstovavimo kultūroje siekiamybę.
Kaip teigia Laima Kreivytė, „Postidėja“ nėra dar vienas madingas „postas“ – tai šiuolaikinis būvis, kai idėjų kovas nustelbia „protų mūšiai“ ir skandinanti informacijos lavina. Šis būvis reikalauja permąstyti patį mąstymą ir idėjų artikuliaciją. Nors atrodo, kad drąsios idėjos mirė su didžiaisiais pasakojimais, tačiau vis dar yra mažieji – nematomi kaip namų ruoša ar į kanonizuotą dailės istoriją nepatekusios XX a. pradžios menininkės.
Nematomumas – viena iš konceptualių parodos gijų. Menininkės nustumiamos į pakraščius arba „neprisimenamos“, jų kūriniai dingsta, tampa nematomi ar neįgyvendinami. Jurga Barilaitė eksponuoja juodas drobes, su planuotų, bet nesukurtų filmų pavadinimais. Paveikslo drobė virta ekrano drobe, taip ir netapusi judančiu vaizdu. Eglė Ridikaitė tapo detektyvo sceną, vaizduojančią kaip dingo jos į Maskvos bienalę siųsti darbai.
„Postidėja“ yra tranzitinių erdvių ir tranzuojančių idėjų susitikimo vieta. Marta Vosyliūtė transformuoja romantinį nacionalinio peizažo mitą – Čiurlionio paveikslus ji paverčia komiksų serija, o Nidos vaizdus – ironiškomis stereotipų iliustracijomis. Eglė Gineitytė tapo tarpinėse erdvėse tirpstančius peizažus, medituojančius tarp šiapusybės ir anapusybės.
Beatričė Vanagaitė kvestionuoja nuogo moters kūno vaizdavimą fotografijoje ir savo santykį su tokiais atvaizdais. Ji įsiterpia į fotografiją, laikydama atverstą reprodukciją ir gestais ją komentuodama. Laura Zala atgręžia objektyvą į save, išryškindama moters patirties dualizmą. Jos fotografijų cikle „Vidinis konfliktas“ matome ne vieną, o dvi autores toje pačioje vietoje, atliekančias skirtingus veiksmus.
Kita konceptuali jungtis – skrydis (ir krytis). Aukšta ir žema, juoda ir balta, vyras ir moteris – binarinėmis opozicijomis grįstas mitinis mąstymas nėra toks nekaltas, kaip atrodo. Dažniausiai viena priešybių pusė vertinama teigiamai, kita – neigiamai. Inos Budrytės tema – skraidantys vyrai: slidininkai, lakūnai. Orūnė Morkūnaitė inscenizuoja ore nardančių lėktuvų dvikovą, fotografuodama pačios pagamintus modelius.
Laisvydės Šalčiūtės moterys „krenta“ iš malonumo, jas sprogdina vidinė erotinė energija. Jos tapybos darbų ciklas „Visiškai privatu“ įkvėptas Slavojaus Žižeko tekstų ir pasakose užfiksuotų moters transformacijų.
Ar įmanoma nubrėžti aiškią ribą, nedalyjant pasaulio į juodą ir baltą, išryškinant ne priešybes, o jungtis? Paulinos Eglės Pukytės judantys vaizdai „Žinia“ ir „Šokis“ vizualiai skirtingi, bet kelia panašias mintis – ar gauname pranešimą, ar tik jo regimybę, o gal pranešimo parodiją? Svarbu ne tik kaip, bet ir kas žiūri, kas turi interpretacijos ir sprendimo galią. Cooltūristės, apžvelgusios Lietuvos dalyvavimo Venecijos bienalėje istroriją, klausia: ar tik vyrų lydimos menininkės gali atstovauti savo valstybę? Jos kreipiasi į Lietuvos menininkes kviesdamos: „Užimk Venecijos bienalę!“
„Postidėja“ nėra vienkartinis įvykis. Paroda, kovo 8-ąją atidaryta Vilniuje, VDA ekspozijų centre „Titanikas“, kovo 27 – balandžio 6 rodoma Kauno galerijoje „101“, o birželio 20 – liepos 8 keliaus į Panevėžio miesto dailės galeriją. Kiekviename mieste ekspozicija keičiasi. „Postidėjos“ parodoje keliami klausimai vis dar aktualūs, todėl jos laikas yra KOVO ∞.
Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis
Kovo 14 dieną Grenoblio savivaldybėje Menų fakultetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Grenoblio-Valensos aukštąja meno mokykla ESAD. Kaunas ir Grenoblis yra susigiminiavę miestai, vykdantys įvairius bendrus projektus. Nuo šiol kartu kurti galės ir šiuose miestuose besimokantys meno studentai.
Vyriški žaidimai su dekalogais ir dramomis
Kristina Steiblytė
Žaidimai lyg ir vaikų privilegija. Bet net suaugus sunku atsikratyti šio puikaus įpročio. Tiesa, žaidimų turinį ar bent priemones augdami keičiame, nes svarbiau darosi ne gyvenimą imituoti, o nuo jo atitrūkti. Kai dūksta vaikai, reakcijos dažniausiai būna dvi: nepasitenkinimas arba palaikymas. Kai dūksta suaugusieji, reakcijos labai panašios. Pavyzdžiui, po naujausio Artūro Areimos šėliojimo Kauno dramos teatre dalis žiūrovų plojo atsistoję, tuo tarpu kiti pasipiktinę bėgo iš tetaro. Ir vėl pristatytas kaip teatro chuliganas, šį kartą režisierius padirbėjo su Friedricho Schillerio „Plėšikais”.
Schillerio tekstą Areima nusprendė statyti Quentino Tarantino stiliumi. Tad šį kartą scenoje – gana žaismingos trijulės idėjų mišinys. Žaidžiama visuotinai priimtinu moralės suvokimu, normomis, herojiškumu, teatru ir jo veikimo būdais, romantizmu ir klasicizmu, Schillerio tekstu, Tarantino filmų įvaizdžiais ir muzika. Ir, savaime suprantama, žiūrovais. Žaidimas prasideda maždaug dešimčia minučių tylos: keturi aktoriai su šalmus primenančiomis kaukolių kaukėmis sėdi scenoje ir žiūri į spektaklio jau laukiančius, bet vis dar apšviestus žiūrovus. Atrodo, lyg techniniai trukdžiai neleistų pradėti spektaklio, bet tai atrodo ir surežisuota, o lyg ir atsainios tų kaukolėtųjų pozos ir juodos akiduobės sako, kad žiūrėti šį kartą reikės ne tiek į juos, kiek į save. Na, bent jau toks, regis, dialogą su Dekalogu pradėjusio režisieriaus užmojis.
Po moteriškų manipuliacijų aistromis, viena kita ir žmonių likimais „Markizėje de Sad”, Areima ėmėsi vyriškų žaidimų: „Plėšikuose” keikiamasi, švaistomasi ginklais, uostomi milteliai, žudoma ir prievartaujama. Tai vyksta abiejuose spektaklyje rodomuose pasauliuose. Viename gyvena Francas, grafo von Moro niekada nemylėtas, atstumtas jaunesnysis sūnus, kitame – jo brolis Karlas, tėvo numylėtinis ir už įstatymo ribų įsikūręs šiuolaikinių plėšikų (t.y. mafijos) vadas. Pirmajame vyksta dramos, keliami moralės klausimai, o Francą kuriančiam aktoriui Sauliui Čiučeliui tenka nelengvas darbas kurti lengvai pamišusį ir stipriai abejonių bei didybės apimtą personažą. Antrajame pasaulyje viskas ne taip rimta, čia atsiribojęs nuo sau įprasto ir jau, matyt, saugaus mizanscenų kūrimo būdo, Areima leido Tomo Rinkūno kuriamo Karlo vadovaujamiems mafijozams (Tomas Erbrėderis, Aleksandras Kleinas, Artūras Sužiedėlis, Donatas Medzevičius-Medonas) krėsti kvailystes, ironizuoti save bei teatrą, tyčiotis iš savo personažų ir grubiai juokauti. Šie pasauliai (juos norisi vadinti „areimišku” ir „tarantinišku”) susijungia tik pačioje spektaklio pabaigoje, nuo narkotikų apsvaigusio Franco vizijoje, o iki jos yra rodomi vienas po kito, ritmingai ir simetriškai (beje, taip pat ritmingai, simetriškai yra paties Areimos sudėliota ir spektaklio erdvė).
Franco pasaulis, „areimiškasis”, labai primena ne vieną šio režisieriaus spektaklį. Čia ir vėl dominuoja tamsios spalvos, pritemdytas apšvietimas, verda aistros, o personažai sukurti derinant psichologinę ir fizinę vaidybą. Čiučelis, sakydamas pirmąjį Franco monologą, išsirengia iki pusės ir tarsi neria pasiplaukioti ant scenos grindų, arba, kiek vėliau, kai jau jį ima graužti sąžinė, įsirėmęs nugara į scenos vidurį atstumia sofą. Tokie veiksmai, derinami su psichologine vaidyba bei tiesioginiu kreipimusi į žiūrovus, anksčiau Areimos spektakliuose atrodę kaip nereikalingas reikšmės perteklius ar tiesiog ne visai vykusi vyresnių kolegų imitacija, „Plėšikuose” įgauna saviironijos atspalvį. Tarsi režisierius, įrankiu pasirinkęs jauną charizmatišką aktorių, norėtų demaskuoti ne tik sceninius efektus, bet ir save patį.
Visai kitoks Karlo gaujos pasaulis: čia žaidžiami postmoderniai teatrališkumą demaskuojantys žaidimai. Negana to, kad personažai kalba su žiūrovais, mosuoja plastmasiniu pistoletu, o jų pašauta voverė (Indrė Patkauskaitė) paplūsta ne krauju, o riešutais, jie dar cituoja Schillerį ir eina pažiūrėti, kaip kažkoks debilas pastatė „juos” teatre. Visa ši gauja yra perdėtai teatrališka, o jų vadas, pjesėje aprašytas kaip grožio, taurumo ir kilnumo įsikūnijimas, spektaklyje yra kiek pabjaurotas (taip pat ir išoriškai). Tiesą sakant, ši linija iki pat spektaklio vyksmą pakeitusio susitikimo su Pateriu (Sigitas Šidlauskas) atrodo kaip tiesiog gerų draugų šėliojimas scenoje: jie kartu pokštauja, parodijuoja, manipuliuoja Schillerio tekstu ir Tarantino įvaizdžiais.
O kad berniukams scenoje būtų dar smagiau, Areima pakvietė dvi žavias aktores. Inga Patkauskaitė spektaklyje vaidina vienintelę pjesės moterį – abiejų brolių mylimą Amaliją. Tik kitaip nei pjesėje, spektaklyje Karlui tapus plėšiku, o Francui nužudžius tėvą (taip pat kitaip nei pjesėje), pastarasis brolis sugeba ja pasinaudoti, o paskui net ir įsako nužudyti. Patkauskaitei tinka gražios, mylinčios ir kenčiančios moters vaidmuo (tai jau ji įrodė „Markizėje de Sad”), o jos nejudrumas, tyli kalba ir beveik iliustratyviai kuriamas Amalijos aikštingumas veikia kaip kontrastas Čiučelio judriam, fiziškam Francui.
Visai kitoks vaidmuo šiame spektaklyje teko Ingai Mikutavičiūtei. Ji yra ir mafijozų mergina, ir miške juos susiradusi Kosinska, ir Paterio palydovė, o spektaklio pabaigoje dar ir uždainuoja. Šiai aktorei teko eilinį kartą bukai pakrykštauti ir pabūti naivia mergaite, iki mafijozų ir Paterio susitikimo šios aktorės darbas išties tebuvo linksminti (scenos ir salės) berniukus. Tačiau virtusi Paterio žvėriuku ir vėliau prabilusi apie Budą, aktorė liovėsi būti tik moteriškas vyrų kompanijos priedas ir tapo reikšminga spektaklio dalimi.
Tą pačią akimirką, prabilus apie Budą, žaidimai baigėsi ir spektaklio finalas virto Areimos dialogu su Dekalogu. Per visą spektaklį kelti moralės klausimai susumuojami keliose paskutinėse scenose. Mafijozai, paskutinį kartą pabučiuoti savo vado, girdėdami istoriją apie Budą, nusiplaka savo marškiniais ir ant rankų išsineša medituojantį kunigą. Karlas lieka vienas miške (net ir voverė, susirinkusi viską, jį palieka). Francas perdozuoja narkotikų ir po įspūdingos narkotinės vizijos su kaukolėtos gaujos šokiais nebeatsibunda. Rastas tarno Hermanio (Gintautas Bejeris), jis nutempiamas į scenos gilumą, – ir tuomet atrodo kaip Kristus – liaunas suglebęs kūnas, rankos į šalis, kojos sukryžiuotos. Visa tai, o ir scenos šonuose esantys užrašai „Rejected” (angl. atstumtas) bei spektaklio pradžioje pasirodęs tėvas (tėviška meilė, kaip ir tėvo veidas, Francui tėra kaukė) primena spektaklio reklaminę frazę: „Bijok savo artimo kaip pats savęs”. Areima šiuo spektakliu, kaip ir Schilleris pjesėje, teigia, kad meilė tėvams, broliams, seserims, moterims, vyrams ar draugams nėra savaime suprantami dalykai ir kad kiekviena meilė gali padaryti daugiau žalos nei naudos. Bet, pasakę tai, abu – tiek Areima, tiek Schilleris – baigia savo maištingus žaidimus ir grįžta prie visuotinai priimtinų normų. Schillerio pjesės pabaigoje net ir teisuolis Karlas turi pripažinti savo klaidą ir pasiryžta atpirkti kaltes paaukodamas gyvybę. Areimos „Plėšikuose” Francas tampa savų, tėvo ir gal net brolio nusikaltimų atpirkėju.
Pasirodo, kad perkeistas krikščioniškas pamokymas tapo ne dialogu, o tiesiog pasiūlymu, kaip būtų galima tobulinti Šventraštį atsižvelgiant į šiuolaikines atstumtų, nemylimų, nelabai ką bevertinančių žmonių realijas. O žadėtas tarantiniškas šėlsmas ir „antiromantika” subliūkšta paskutinėje scenoje, ir pažaisti maištą sumanęs Areima vis dėlto pasirodo esąs lietuviškoje dirvoje išaugęs lyrikas.
Publikuota www.menufaktura.lt
Akredituota Vaidybos studijų programa
Studijų kokybės vertinimo centras akreditavo Menų fakulteteparengtą pirmosios pakopos studijų programą Vaidyba. Nauja studijų programa siekia sukurti kūrybišką ir paveikų sinergijos efektą, kai vaidybos praktika ir tarpdisciplininiai teksto rašymo, režisūros, judesio meno įgūdžiai siejami su atlikėjų menų teorijos žiniomis bei plačiu universitetiniu išsilavinimu.
Pagrindinis Vaidybos programos tikslas – parengti aukščiausios kvalifikacijos menininkus – tarpdalykinių gebėjimų aktorius, įvariapusiškai valdančius ir kūrybiškai jungiančius vaidybos, teksto kūrimo, režisūros praktikas bei judesio ir balso įgūdžius profesinei karjerai teatre, kine, televizijoje bei kitose šiuolaikinio meno formose; išugdyti savarankiškus ir naujovėms imlius kūrėjus, gebančius sėkmingai integruotis įvairiose šiuolaikinio meno bei kūrybinių industrijų srityse. Programoje dėstysiantys pedagogai – aktyvūs ir pripažinti menininkai bei mokslininkai, nacionalinių ir tarptautinių profesinių asociacijų nariai: Goda Piktytė, Birutė Letukaitė-Komskienė, Eglė Špokaitė, Dalia Michelevičiūtė, Liubomiras Laucevičius, Dainius Svobonas, Rytis Zemkauskas, Herkus Kunčius, Birutė Marcinkevičiūtė-Mar ir k.t.
Priėmimas į naujai akredituotą Vaidybos studijų programą bus vykdomas šiais metais. Stojant į Vaidybą konkursinį balą sudarys stojamasis egzaminas (0,7), lietuvių kalbos egzaminas (0,2) ir metinis užsienio kalbos pažymys (0,1).
Visus besidominčius naująja Vaidybos programa kviečiame į konsultaciją: Birželio 16 d. (šeštadienį) 12 val. VDU Menų centro salėje (Vytauto pr. 71, 101).
Daugiau informacijos apie stojamuosius egzaminus [Vaidyba]:
Jurga Knyvienė
El. paštas: j.knyviene@teatras.vdu.lt
Mob. tel. 8 620 43447
VDU Akademinio studentų teatro „ERRO“ spektaklis „VIENOS DALIES SAPNAS“
Kovo 20 d. (antradienį), 18 val. Kauno valstybinio dramos teatro Parketinėje salėje (Laisvės al. 71) VDU studentų teatras „ERRO“ rodys spektaklį „Vienos dalies sapnas“ (rež. Justinas Kalinauskas), sukurtą pagal Samuelio Becketo dramą „Anuo laiku“.
Vienos dalies sapnas“ mane sudomino sceninės išraiškos elementų vienove, paveikia ir išradingai kuriama bei modeliuojama atmosfera. Aš, kaip ir dauguma žiūrovų, buvome panardinti į stiprų ir įtaigų laiko tėkmės asociacijų lauką, kuriame be jokio spektaklio kūrėjų familiarumo žiūrovų atžvilgiu ar madingo dirbtinio interaktyvumo kūrimo, kiekvienas savaip ieškojome „prarasto laiko“. Pradžiugino prasmingas ir tikslus aktorių darbas. Man, Michailo Čechovo kūrybinio metodo tyrinėtojui, dar maloniau buvo matyti, kad studentų-aktorių sistemingas darbas, naudojantis šiuo metodu, subrandino tikrus rimto, kūrybinio proceso vaisius. Tai prasmingas ir rimtas spektaklis, todėl linkėčiau, kad jis būtų vaidinamas dar daug kartų ir kuo įvairesnei publikai”
Teatro režisierius Gytis Padegimas
Kviečiame apsilankyti ir paremti studentiškąjį teatrą.
VDU menų galerijoje „101” – D. Liškevičiaus paroda „Be pykčio“
Nuo vasario 28 d. VDU menų galerijoje „101” (Laisvės al. 53) atidaroma socialinės realybės kritiko, menininko Dainiaus Liškevičiaus paroda „Be pykčio”, skirta specialiai Kaunui, kaip pagrindiniam „lietuvybės bastionui“.
Ekspozicijoje keliami patriotizmo, tapatybės ir pilietiškumo sampratos klausimai, kurie suaktualėjo šiandieninėje Lietuvoje. Pagrindinis parodos kūrinys – 2001 m. sukurtas video performansas „Kliaksas“ metaforiškai iliustruoja, kokiu būdu tautinis patriotizmas gali virsti pilietiniu. Kiti parodos objektai atsirado šio kūrinio pasekoje, kaip tam tikra keistų daiktų kolekcija sukurti arba surinkti objektai, kurie savaip komentuoja ir provokuoja patriotizmo sampratą.
Parodoje eksponuojami kūriniai nesudaro vientiso naratyvo, tačiau retrospektyviai rekonstruoja mūsų atmintį ir fragmentiškai reprezentuoja tam tikrus įvykius ar situacijas bei turėtų būti suvokiami publicistinės laidos „Be pykčio“ dialogo su kitu pozicijoje.
Paroda galerijoje veiks iki kovo 23 dienos.
Susitikime su G. Padegimu – apie kūrybiškumą, laimę, krizę ir kitus visiems aktualius dalykus
Collegium Artes liberales pakvietė į dar vieną susitikimą, kuriame kalbama apie Artes liberales principus ir kūrybiškumo svarbą. Šį kartą Vytauto Didžiojo universitete savo patirtimi ir įžvalgomis dalijosi Kauno valstybinio dramos teatro režisierius Gytis Padegimas. Kviečiame žiūrėti vaizdo įrašą, kuriame kalbama apie kūrybiškumą ir kūrybą, mėgiamą/nekenčiamą darbą, laimę, pilnatvę, teatrą ir panašius, daugeliui aktualius, dalykus.
