Patogus Jurašo teatras
Monika Jašinskaitė
Antanas Garšva – Dainius Svobonas, Elena – Eglė Mikulionytė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„O! Škėma! Gi skaitėm mokykloje!” – į naują eilutę Kauno valstybinio dramos teatro repertuare greičiausiai reaguos kievienas, vidurinę baigęs po šalies atgimimo. „Matai, atidaryta Didžioji salė! Einam pažiūrėt!” – sakys dažnas kaunietis ar scenos menais besidomintis miesto svečias. Pirmuosius ir antruosius padrąsins Jono Jurašo pavardė greta spektaklio „Balta drobulė” pavadinimo – ir pilna Didžioji salė garantuota, naujas rekonstrukciją pabaigusio Kauno dramos teatro uždavinys įvykdytas. Ką gi spektaklyje atras žiūrovai? Apie ką diskutuos, užvėrę laikinosios sostinės kultūros židinio duris?
Vardinti ilgą atradimų sąrašą turbūt reiktų pradėti nuo literatūros. Geros literatūros. Antano Škėmos romanas „Balta drobulė” daugiau ar mažiau žinomas jaunesniajai kartai, jį greičiausiai skaitę ir šalies istorija ar kultūra besidomintys vyresnieji. Šis kūrinys yra savaitgalį Kauno valstybiniame dramos teatre pristatyto Jurašo spektaklio pagrindas. Romano sceninės adaptacijos autorė – režisieriaus kūrybinė ir gyvenimo partnerė Aušra Marija Sluckaitė – yra tikra tokių adaptacijų meistrė. Į spektaklį einantis tautietis bus pamalonintas preciziško Antano Garšvos pasaulio perteikimo tekstu, – jo gyvenimo epizodai ir mintys iš knygos į sceną perkelti be nuostolių.
Romanas performuotas į dialogus išlaikant originalaus teksto struktūrą, tačiau ne mechaniškai, o atskiroms scenoms pritaikant vis kitokį sprendimą. Taip išlaikoma dinamika, o žinantį „Baltą drobulę” mintinai jau domins ne dramaturginis turinys, bet pats teksto virsmas į naująją formą. Vis dėlto kūrinys parašytas prieš 60 metų ir šiuolaikinį skaitytoją veikia kitaip, nei 6 ar 7 dešimtmečio žmogų. Ar toks ištiso romano perskaitymas scenoje nėra meškos paslauga pačiam žiūrovui? Ar reikia skaityti už jį? Gal labiau vertėjo orientuotis į vieną, spektaklio kūrėjams aktualesnę problemą ir ją išnagrinėti?
Estetams, kurių malonumo negali užganėdinti juodos avys baltose lankose, gera dingstis pažiūrėti „Baltą drobulę” yra Gintaro Makarevičiaus scenografija. Jokių įmantrybių – kelios griežtos ir lengvai atpažįstamos formos: metro tvorelė su trimis šviestuvais, atitvėrusi laiptus į požemį; orkestro duobę dengiantys trys stačiakampiai tilteliai; „gyvenimo uola” – stilizuota lifto mechanizmo imitacija; retro stiliaus šalta, metalinė keltuvo kabina. Galinė scenos siena išnaudota videoprojekcijoms: Niujorkas žemės lygmeny, Niujorkas iš viršaus, cigaretės dūmai, miškas, vanduo, pagrindinio veikėjo veidas, aukštyn-žemyn besikilnojančios spektaklio veikėjų drabužių išnaros, tekstai, minimalistinės abstrakcijos…
Pirmosios scenos šiek tiek primena Makarevičiaus kurtą scenovaizdį Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymui”: per visą scenos plotį suformuotas baras šį kartą perkeltas į scenos priekį, bendravimas tarp veikėjų buvo išryškintas ne siunčiant gėrimų stiklus, o kairėn-dešinėn ridenant biliardo kamuoliukus. Vėliau pasipila įdomesni sprendimai: stačiakampiai plieniniai tilteliai tarnauja kaip stalai, lovos, dangčiai, netgi sukamosios durys, sutinkamos viešosiose erdvėse; išnaudotas projekcijų ir realių objektų judėjimo reliatyvumas, kuris žiūrovo sąmonėje kuria kilimo-leidimosi iliuziją. Iš tiesų, „Baltos drobulės” metu Didžiojoje scenoje karaliauja šiuolaikiškos technologijos, kurios Kauno žiūrovui dar neįprastos, jį traukia ir stebina. Pagyrų nusipelnė ir techninis teatro personalas: naujoji įranga įvaldyta, belieka tikėtis, kad ir toliau bus aktyviai naudojama. Nors scenografija sudaro didžiąją dalį spektaklio įspūdžio, ji veikia kaip knygutėje išskleidžiami paveikslėliai: iliustruoja romano tekstą, spektaklio tekstą papildydama detalėmis (erdvės, laiko nuorodomis), kurių neliko dialoguose.
Į literatūros ir vaizdų užvaldytą erdvę įsiterpia kompozitoriaus Lino Rimšos suformuotas muzikinis elementas įdomus savo nuorodomis į įvairius laikmečius ir atlikimo formas: džiazas, klasika, bažnytinės giesmės, minimalistinė muzika, metro pranešimai, elektronikos įrašą pakeičiantis gyvas dainavimas, žiūrovo akyse išgaunama smuiko melodija. Muzika, kaip ir scenografija, seka Garšvos sąmonės srautą, tačiau garsai, priešingai nei informaciją perduodantis vaizdas, iškylančio laikmečio atmosferą papildo jį atitinkančia stilistika.
Traukiančius į teatrą dažniausiai domina žmogiškasis elementas – aktorių darbas. Naujame Jurašo spektaklyje pagrindinis vaidmuo patikėtas Dainiui Svobonui, kuris pastaraisiais metais daugiau pasirodydavo antraeilėse rolėse. Šis patyręs ir išlavintas aktorius išbūna scenoje visas tris valandas. Pokario intelektualo įvaizdį suformuoja išoriškai ir organiškai įsilieja į teksto ir scenografijos formuojamą pasaulį.
Vyraujanti sąlygiška vaidyba ir sąlyginis santykis su kitais spektaklio personažais traukia žiūrovo dėmesį ir taip lyg pateisina teatrinę romano formą. Pro šalį švirkščiantys „leidžiami” Antanui Garšvai vaistai, Dainiaus Svobono smuikavimas už Tėvo vaidmenį atliekantį Gintarą Adomaitį, Jonės (Inga Mikutavičiūtė) nurenginėjimas be fizinio sąlyčio su žmogumi, Senasis ponas (Artūras Sužiedėlis) šinšilo narvelyje – visa tai publikos vaizduotę stimuliuojantys epizodai. Vienas įdomesnių spektaklio veidų – prieš porą metų Jurašo atrastas solistas Mindaugas Jankauskas gyvai ir šiltai išskleidžia baritono Džo personažą. Gaila, kad šio aktoriaus Kauno kultūriniame gyvenime beveik nematome.
Mėginusius savo vaizduotėje nusipiešti Škėmos tekste poetizuojamą ir persisukusia kojinių siūle „įžemintą” Eleną greičiausiai nustebins Eglės Mikulionytės kuriamas Garšvos mylimosios portretas. Romane ji – rami ir nieko sau nereikalaujanti, tuo tarpu scenoje – mojuojanti kumščiais ir priekaištaujanti. Greičiausiai todėl ši Elena atrodo ciniškesnė ir egoistiškesnė už pagrindinį veikėją, kuris spektaklyje labiau heroizuojamas, o jo ydos ir gyvenimo klaidos – maskuojamos. Beveik tris valandas Didžiojoje scenoje kuriamas Garšvos vidinis pasaulis baigiamas tragišku virsmu. Iki tol buvęs tik sąlygiškas – neparodytas, tačiau labai aiškiai suvokiamas – šinšilas su visu narveliu perkeliamas į vaizdo projekciją ant galinės sienos. Romane atsispindinti Garšvos ramybė Kauno dramos teatre išauga į pagrindinio veikėjo riksmą.
Nepaisant ką tik paminėtų romano ir spektaklio neatitikimų, Jurašo „Balta drobulė” yra kone pažodinė romano inscenizacija. Garšvos istorija papasakota, tačiau ji neturi jokio poveikio, lieka neaktuali, – pastatyme nekeliami jokie probleminiai klausimai. Atskiruose scenos kūrinio elementuose neryškėja joks bendras vardiklis, galintis sufleruoti idėjinį pastatymo sumanymą. Gal perkelti romaną į sceną ir tebuvo spektaklio kūrėjų tikslas? Tačiau kaip tik tai ir vertė mane atkreipti dėmesį į neatitikimus tarp pastatymo ir romano, tokia mintis tų pačių neatitikimų ieškoti skatina ir žiūrovą. Tačiau ar šis, nusivylęs svetima fantazija, galiausiai nepasirinks literatūros, kad toliau lavintų savają?
Spektaklio kūrėjai žiūrovui paliko patogią stėbėtojo poziciją. Pasąmonės srautu išreikštas Škėmos protestas prieš proto despotiją praslydo nepastebėtas. Mums nebereikia Niujorko, kad virstume mechanizmais. Paradoksalu, bet būtent mechanizmai „Baltos drobulės” pastatyme ir džiugino.
Publikuota www.menufaktura.lt
„Iš auditorijos” – Gedimino Jankausko paskaita
Lapkričio 8 dieną (ketvirtadienį) 16 valandą VDU Menų galerijoje „101“ – trečioji viešų paskaitų ciklo „Iš auditorijos”dalis. Citata iš filmo „Niekas nenorėjo mirti“ pavadintoje paskaitoje „Apie ką tyli vyrai“ Menų fakulteto lektorius Gediminas Jankauskas analizuos svarbiausius režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kūrybos bruožus ir jo dramaturgijos ypatumus. Bus rodomas filmas „Visa teisybė apie Kolumbą“ (1970 m.).
„Iš auditorijos“ – tai Menų galerijos „101“, kurios viena iš pagrindinių misijų – remti ir stiprinti universiteto mokymo ir tyrimo tikslus, organizuojamas paskaitų ciklas, kuriame šį sezoną dalyvauja VDU Menų fakulteto dėstytojai bei jų studentai.
Viešų paskaitų idėja formuluojama grindžiant akademinės bendruomenės siekiu plėtoti atvirą komunikaciją, integruojant ir įtraukiant ne tik visų universiteto fakultetų bei kitų aukštųjų mokymo įstaigų auditorijas, bet ir pagrindinių mokyklų, gimnazijų moksleivius bei jų mokytojus. Aktualizuojant dinamišką VDU kultūrinės erdvės veiklą, paskaitose bus siekiama supažindinti su įdomiomis kino, teatro, architektūros ir kt. disciplinų teorijomis bei praktiniais pavyzdžiais, kuriuos pristatys patyrę VDU Menų fakulteto lektoriai. Tuo tarpu jauniausiai auditorijai atsivers galimybė pažinti akademinio užsiėmimo – paskaitos formatą, bendravimo su dėstytoju pobūdį, o taip pat pažvelgti į Menų fakulteto menotyros specialybės siūlomos programos amplitudę.
Terpsichorės žaislų kolekcija šokio festivalyje „Aura´22”
Monika Jašinskaitė
Praėjusios savaitės pabaigoje Kaune rudens debesis nuo ūkanotos šokio meno mylėtojų kasdienybės blaškė Tarptautinis šokio festivalis „Aura´22″. Tris vakarus publikai buvo pasiūlyti užsienio – Austrijos, Portugalijos, Prancūzijos, Izraelio, Norvegijos – kūrėjų darbai. Bent kiek sekantiems šiuolaikinio šokio gyvenimą mūsų šalyje didžiausia festivalio programos intriga tapo „lietuviškas” šeštadienis su bendro Olandijos ir Lietuvos projekto premjera Lietuvoje.
Vakaras, publikai pristatytas pavadinimu „Miražas apie pamestas akis, nužudytą Viktorą ir…”- tai keturių trumpametražių spektaklių rinkinys. Juos kūrė olandų choreografai su lietuvių šokėjais ir lietuvių choreografės – Rūta Butkus ir Loreta Juodkaitė – su šokėjais, dirbančiais Olandijoje. Toks įvykis šokio scenoje įdomus kaip draugiškos Lietuvos futbolo rinktinės rungtynės su brazilais – kad ir kokie būtume nelygūs, visgi kiekvienam smalsu paieškoti savos komandos stiprybių ir pasvarstyti, ką gi daryti su silpnomis grandimis.
Nenorėčiau sustoti ties minėto projekto spektaklių analize. Olandų choreografų darbai pasirodė įdomesni vartojamomis išraiškos priemonėmis, išnaudojamomis erdvės, apšvietimo galimybėmis. Galima būtų girti lietuvių šokėjus, kuriems labiau nei olandams pavyko atskleisti savo technines galimybes (Gotautė Kalmatavičiūtė, Marius Pinigis) arba charakterines puses (Agnė Ramanauskaitė, Kristina Markevičiūtė ir Barbora Guželytė). Bet sutikime: įjungti šokėją į spektaklį, išnaudoti jo gabumus yra choreografo uždavinys. Tik per atlikėją atsiskleidžia spektaklio kūrėjo gebėjimai ir meistrystė.
Užsieniečių kūrinių kontekste gan blankiai atrodę lietuviškos choreografijos darbai paskatino peržvelgti festivalyje matytas kūrėjų iš svetur panaudojamas spektaklio kūrimo priemones. Čia pateikiu išskirtines, kurios labiausiai prisidėjo prie svarbiausios kūrinio idėjos išraiškos arba spektaklį pavertė lengviau žiūrimu – smagesniu ar dailesniu.
Scenos erdvė
Beveik visi festivalio spektakliai buvo parodyti tradicinėje scenos dėžutėje. Šokėjo padėtis čia prasminga tik žvelgiant iš vienos – „fasadinės” pusės. Tai yra pakankamai paprastos sąlygos kurti papildomas prasmes.
Prancūzijos kūrėjų „A.lter S.essio” parodytame darbe „Pastovumas” erdvė įtvirtino žiedinę kūrinio kompoziciją – jis pradedamas ir baigiamas vienam iš atlikėjų gulint viename ir tame pačiame taške. Pasirodymo pradžioje čia buvo Giannio Josepho personažas, pabaigoje – šokėjos Yum Keiko Takayamos. Taip per erdvės ir atlikėjo santykį perteikta spektaklio pavadinime užkoduota mintis.
Vizualiai matėme įstrižą kompoziciją, kuri nekito viso spektaklio metu. Du pagrindo plokštumos taškai išliko svarbūs personažų judėjime: anksčiau minėtas taškas scenos dešinėje ir jį atsveriantis – kairėje, šiek tiek arčiau žiūrovo. Fizinio kontakto tarp šokėjų šiuose taškuose nebuvo, tačiau juos jungianti vaizduotės linija santykį tik išryškino. Tarp atlikėjų formuojama įtampos tiesė paskatina žiūrovo žvilgsnį išlikti dėmesingam visam dideliam scenos tūriui ir apimti jį.
Su nedidele erdve Izraelio menininkai Nivas Sheinfeldas ir Orenas Laoras elgėsi visiškai kitaip. Spektaklyje „Kvailių laivas” buvo žaidžiama vertikalėmis, – iš scenos gilumos į priekį suformuoti trys asmeniniai atlikėjų „koridoriai”, ir horizontalėmis: giluma panaudota kaip privati atlikėjo zona, priekis – kaip intymaus kontakto su žiūrovu vieta.
Šokėjai realiais veiksmais scenoje savo ir žiūrovų vaizduotėse sukurdavo įsivaizduojamus apribojimus, kurie veikdavo tol, kol jais būdavo operuojama. Kai tik apribojimas sulaužomas paties šokėjo, jis sulūždavo ir žiūrovo sąmonėje – erdvė išsiplėsdavo. Taip kintantis aplinkos suvokimas prisidėjo prie bendros spektaklio dinamikos. Vaizduotės skirstymo zonomis žaidimas sukūrė ir komiškų momentų. Į ką labiau kryptų jūsų žvilgsnis: ar į čia pat esantį muzikantą, mėginantį jus išmokyti dainuoti, ar į persirenginėjančią moterį, esančią jos „privačioje” teritorijoje scenos gilumoje?
Apšvietimas ir vaizdo projekcijos
Apšvietimu teatre imta žaisti dar tada, kai nebuvo elektros lemputės. Lietuvoje, ypač mažesnio kalibro kūrėjų darbuose, šviesa atrodo reikalinga tik tam, kad scenoje galėtume įžiūrėti atlikėjus. Šį pavasarį pati Loreta Juodkaitė apgailestavo, kad mūsų scenose apšvietimui neskiriama pakankamai dėmesio, tačiau ir šį kartą lietuvių choreografių kūriniuose dominavo gerokai pabodęs teatrinis – statiškas ir gelsvas.
Su lietuvių kūriniais akivaizdžiai kontrastavo tomis pačiomis sąlygomis kurti olandų darbai. Pačioje Amoso Ben-Talo spektaklio „Nužudyti Viktorą” pradžioje prožektorių iš viršaus skleidžiama šalta žalia šviesa derėjo prie aštrių šokėjų judesių, prisidėjo prie erdvės paslaptingumo ir kūrinio pabaigoje žiūrovo dėmesį subtiliai nukreipė į finalinį akcentą scenos gilumoje.
Jérôme´o Meyerio ir Isabelle Chaffaud kūrinyje „W(o)men” šoninis ir priešpriešinis baltas apšvietimas pavertė matomu sceną dengusį plunksnų sluoksnį, išryškino pūkų lakumą. Dar vienas komiškas elementas: ne kas kitas kaip subtiliai suderinta šviesa padėjo įžvelgti paraleles tarp rožinio šokėjos kostiumėlio ir nupeštos vištos odos.
Norvegų choreografės Ingun Bjørnsgaard spektaklyje „Jūra” apšvietimas padėjo sukurti scenos erdvės spalvinį sodrumą ir vienareikšmiškai sustiprino spektaklio kaip estetinio reginio įspūdį. Akimirką trunkanti spalvinė dermė tarp scenos grindų, šokėjos kostiumo ir vaizdo projekcijos fragmentų buvo žavinga, nors ir per daug trumpa, kad galima būtų įžvelgti sąryšius tarp šių elementų.
Technologiškai įmantrus pasirodė jau minėtų prancūzų „A.lter S.essio” darbas. Šviesų ir video įrangos išmanymas panaudojant projekcijas jiems leido išgauti netgi trimates formas. Vien dėl to reginys gali pasirodyti pritrenkiantis. Ar su tokiu gali konkuruoti gelsva spingsulė?
Gyva muzika
Neabejotinas spektaklio šou elementas yra muzikantas scenoje. Banali tiesa: jis gyvas, ir jau vien todėl žymiai įdomesnis, nei, pavyzdžiui, garso kolonėlė. O jei grojantis personažas dar papildo ir scenos kūrinio idėją, jis įgauna ir papildomo svorio.
Portugalų spektaklyje „Kuriant nepažįstamąjį” greta šokėjo Flávio Rodrigueso pasirodė ir kompozitorius bei muzikantas Jorge Queijo. Kamerinėje aplinkoje galėjome stebėti duetą, sekti abiejų atlikėjų kontaktą, pastebėti vieno arba kito pirmavimą, jausti jų bendradarbiavimą arba susvetimėjimą. Buvo ypač įdomu stebėti muzikantą, grojantį neįprastai: braukiant smičiumi per plokšteles arba gitaros stygas ties instrumento galva. Nors bendra spektaklio choreografija atrodė silpnai, gyvas skirtingų medijų meistrų duetas kūrinį sustiprino.
Čia reiktų sugrįžti ir prie Izraelio kūrėjų spektaklio, kuriame gitara grojantis šokėjas Uris Shafiras privertė (anglų kalba) dainuoti visą salę. Toks miniperformansas žiūrovams buvo labai malonus. Galbūt vėliau jie jautėsi patenktinti spektakliu būtent dėl savo atlikto „vaidmens”? O gal kartu dainuodami jie pajuto bendrumą su kitais, keliaujančiais „Kvailių laivu”? Prakalbinti publikos neįmanoma nekalbant pačiam. O šiame spektaklyje gyva muzika žiūrovus ir šokėjus suartino iki betarpiško dialogo.
Žodinis tekstas
Verbalinė raiška šokio spektakliuose yra ne naujiena. Šešiuose iš dešimties festivalio „Aura´22″ pasirodymų tokios būta: vienuose atlikėjai kalbėjo patys, kituose už juos kalbėjo tekstas vaizdo projekcijose arba garso įraše.
Žodžio meno mylėtojams turėjo įstrigti olando Amos Ben-Talo spektaklio „Nužudyti Viktorą” metu į kūrinio muzikinį audinį įpintas paties choreografo eilėraštis. Viktoras siejamas su pergale (angliškai victory), tačiau ar jis yra laimėtojas? Galbūt jis – auka (angliškai victim)? Žodžių ir prasmių žaidimas siejasi su choreografiniu žaidimu scenoje. Šokio kūrinys įgyja naujas dimensijas, jis tampa įdomesnis ne tik judesio meno mėgėjams.
Norvegų šokio spektaklyje, įkvėptame Henriko Ibseno pjesės „Dama iš jūros”, buvo skaitoma pati drama angliškai. Priešingai nei viso kūrinio metu, šiuo spektaklio momentu šokėjams teko komiška teksto iliustravimo funkcija. Taip choreografė Ingun Bjørnsgaard įpina klausimą ir apie šokio meno prasmę bei pobūdį. Ką ir kaip galime perduoti judesio kalba? Koks turi būti šokis? Abstraktus? Iliustruojantis? Koks turėtų būti judesio santykis su verbaline kalba? Taip plečiamas spektaklio temų ir problemų laukas, jis tampa aktualesnis ir įdomesnis platesniai auditorijai.
Neįprasta forma
Nagrinėdama šokio festivalyje pristatytus darbus dar nepaminėjau dviejų Austrijos choreografių kūrinio „Magiška”. Taip galėjo nutikti tik todėl, kad šis spektaklis nusileido kitiems bet kurios anksčiau paminėtos priemonės atžvilgiu. Tačiau „Magiška” unikali savo neįprasta forma. Anne Juren ir Annie Dorsen čia susiejo performansą, kurio poveikis dažnai išgaunamas žiūrovą sukrečiant, šokiruojant, ir komercinį meną, kuriame žiūrovui stengiamasi sukurti patogias, malonias spektaklio stebėjimo sąlygas.
Istoriniai feministiniai performansai čia paversti reginiu ir pramoga: į Marthos Rosler „Virtuvės semiotiką” įpinama magijos seansams būdingų triukų; Yoko Ono „Cut Piece” atkartojamas vilkint Renesanso Madonos spalvų drabužiais, o žiūrovams nereikia palikti savo kėdžių ir žengti į sceną, nes Anne Juren drabužius nusikerpa pati. Carolee Schneemann „Mėsos džiaugsmas” atrodė kaip pirmas po ranka pasitaikęs filmas, panaudotas tik tam, kad būtų išbandytos atlikėjos tarpukojy esančio mažučio projektoriaus galimybės.
Daugelis „Magiškos” vietų, galėjusių pasirodyti žiauriomis ir sukelti reakciją spektaklio metu, buvo sąmoningai paslėptos, užmaskuotos po didžiuliu dailumo sluoksniu. Mes, keli šimtai žiūrovų, išsižioję stebėjome, kaip moteris iš tarpkojo lyg iš vaginos traukia elektros lempučių girliandą. Atlikėja nerėkė, dramatiška muzika nepakurstė mūsų instinktų. Niekas nepasufleravo, kad tai, ką matome, yra blogai. Ar tai reiškia, kad tai, ką matėme, buvo gerai?
Sujungusios, regis, nesuderinamus spektaklio kūrimo principus, Anne Juren ir Annie Dorsen sukūrė magišką painiavą tarp įvykusių faktų, jų atspindžių mūsų sąmonėje, mūsų reakcijų ir mūsų minčių. Tokia painiava veikia: kritinė klausimų „kodėl?” sankaupa priverčia mąstyti. Ir, kas svarbiausia kūrėjui, – mąstyti apie jo darbą.
Akivaizdu, kad šiuolaikinė choreografija neapsiriboja puikia šokėjų technika ir dailiu dvasios turiniu. Tuo šiuolaikinio šokio spektaklio kūryba priartėja prie šiuolaikinės režisūros. Reiktų pridurti, kad aptartas spektaklio kūrimo priemones naudoja ne tik užsienio, bet ir pagrindiniai Lietuvos choreografai. Panašu, kad gebėjimas jomis operuoti ir yra požymis, pagal kurį galime išskirti pirmosios ir antrosios lygos šokio kūrėjus. Norėtųsi tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tokie šokio mūzos „žaislai” taps mieli kol kas silpnesniems choreografams, sustiprins jų kūrinius ir taip priartins juos prie žiūrovo.
Publikuota www.menufaktura.lt
Kviečiame dalyvauti konkurse „Lietuvos meno tyrimų ir kūrybos“ stipendijai gauti
Konkurse gali dalyvauti VDU Menų fakulteto bakalauro(III–IV kurso) arba magistratūros studijų studentas(ė), tyrinėjantis Lietuvos meną (architektūra, dailė, fotografija, kinas, teatras, video) arba kuriantis šiuolaikinį meną.
Pretendentas(-ė) turi būti gerai besimokantis (vidurkis ne mažiau 8,5 balų), aktyviai dalyvaujantis kultūrinėje ir meninėje veikloje, nuosekliai plėtojantis mokslinių tyrimų temą.
Prioritetas teikiamas studentams tyrinėjantiems Lietuvos sakralinį meną.
„Lietuvos meno tyrimų ir kūrybos“ stipendija yra vienkartinė. Jos dydis – 1000 (vienas tūkstantis) litų, skiriamas vienam asmeniui vieną kartą.
Gautus prašymus svarstys stipendijų skyrimo komisija. Konkurso rezultatai bus skelbiami lapkričio mėnesį.
Nurodytus dokumentus prašome pristatyti iki 2012 spalio 22 d. šiuo adresu:
Susitikimas su šveicarų režisieriumi Micheliu Shröderiu
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas kartu su tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“ kviečia į susitikimą su jaunosios kartos šveicarų režisieriumi Micheliu Shröderiu, kuris įvyks spalio 1 d. (pirmadienį) 11 valandą VDU Menų galerijoje „101“.
Pirmą kartą Lietuvoje viešintis režisierius, trupės „Kraut_produktion” įkūrėjas spektakliuose nevengiantis pop ir rimtosios kultūros elementų sąjungos, šmaikščiai prabylantis gyvenimo prasmės temomis, suteiks galimybę pažvelgti į savo kūrybą ir teatro viziją Europos teatro kultūros kontekste bei gyvoje diskusijoje aptarti opius klausimus kylančius tiek žiūrovui, tiek ir jaunąjam menininkui.
Tarptautiniame festivalyje „Sirenos“ trupė „Kraut_produktion“ pristatys spektaklį „Apie gyvenimo trumpumą“.
Glaustai susipažinti su režisieriaus kūrybinėmis intencijomis galima interviu su Micheliu Shröderiu.
Tarptautinė teatrologijos studentų konferencija „(Re)vizija: Heroizmas“
Lietuvos muzikos ir teatro akademija antrus metus iš eilės sukvietė studentus iš įvairių šalių aukštųjų teatro mokyklų dalyvauti tarptautinėje teatrologijos studentų konferencijoje Vilniuje. Konferencija, kurios tema šiemet – „(Re)vizija: Heroizmas“, vyks 2012 m. rugsėjo 27-29 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos teatro ir kino fakultete.
Praėjusiais metais tarptautinė teatrologijos studentų konferencija Vilniuje buvo surengta pirmą kartą. Jos tema „Kai teatras kalba apie teatrą“ subūrė gausybė studentų iš įvairių šalių aptarti meta-teatriškumo ir paties teatro specifiką. Po konferencijos buvo išleistas solidus leidinys, talpinantis visus konferencijos dalyvių pranešimus. Jis bus pristatomas šiųmetinėje konferencijoje, kurios metu revizuoti heroizmo į Vilnių atvyksta teatrologijos studentai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Gruzijos, Prancūzijos ir Vokietijos.
Kiekviena teatro karta kalba apie savo herojus. Paskutinį dešimtmetį teatrologai ir teatro kritikai ėmė kalbėti apie herojaus „mirtį” ir tai, kaip jis yra vaizduojamas šiuolaikiniame teatre. Tai konferencijos organizatorius pastūmėjo link šių metų temos: „(Re)vizija: Heroizmas“. Yra daugybė heroizmo apibrėžimų, bet šiemetinei temai yra aktuali narsių veiksmų idėja. Ką šiandien reiškia imtis drąsių veiksmų? Kaip to siekia šiandienos (anti)herojai? Ką šiandien teatrui reiškia būti heroišku, netampant patetišku? Herojus šiandienos scenoje: mitas ar troškimas, kuris galėtų išsipildyti?
2-oji tarptautinė teatrologijos studentų konferencija „(Re)vizija: Heroizmas“ vyks bendradarbiaujant su tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“. Konferencijos dalyviams bus suteikiama galimybė patekti į „Sirenų“ lietuviškosios programos spektaklius, susipažinti su Lietuvos teatro režisierių Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Jono Vaitkaus, Vido Bareikio ir kt. darbais. Taip pat konferencijos dalyviams organizuojama galimybė susipažinti su jaunaisiais Lietuvos teatro kūrėjais bei tyrinėtojais. Konferencijos metu įvyks trys susitikimai: pirmajame internetinio puslapio www.teatrometras.lt iniciatyvą pristatys jaunieji teatrologai, šio puslapio redaktoriai, o kituose susitikimuose apsilankys šiemet Auksiniais scenos kryžiais apdovanoti aktoriai Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė ir Marius Repšys bei režisieriai Olga Lapina ir Vidas Bareikis.
Konferencijos organizatoriai siekia tęsti iniciatyvą burti naujosios kartos teatro teoretikus bei tyrinėtojus iš skirtingų šalių, skatinti juos dalintis asmeninėmis patirtimis bei aptarti specifines teorijas bei hipotezes Tarptautinė teatrologijos studentų konferencija – tai platforma skirtingų koncepcijų kontrastams atrasti.
Konferencijos kalba – anglų
Konferencijos vieta
Lietuvos muzikos ir teatro akademija
Teatro ir kino fakultetas
Kosciuškos g. 12, 326 aud.
Apgaulingasis feminizmas
Paroda „Postidėja“ Vytauto Didžiojo universiteto galerijoje „101“ Kaune
Monika Jarulytė
Paroda „Postidėja“ labiausiai sudomino klausimu, ką reiškia šis terminas ir kaip jis susijęs su vidiniu, feministiniu parodos turiniu. Plakate išryškinta atidarymo data (Vilniuje) – kovo 8 d. – dėl žinomos šventės tradicijos ir išimtinai tik vienuolikos moterų menininkių kolektyvo atskleidė, kad lyties problematikai atiteks didžiausias dėmesys. Kilo įtarimas – ar negirdėtų terminų panaudojimas yra tik žiūrovus gundanti priemonė, ar kūrybiškas naujų klausimų iškėlimas?
Atsakymas, ar šiuolaikinė Nealo Gablerio postidėjos teorija nebuvo kiek apgaulingas būdas siekiant atnaujinti tradicinio feminizmo požiūrį, kuris buvo matyti daugelyje parodos kūrinių, yra ganėtinai paradoksalus. Per atidarymą galerijoje „101“ parodos dalyvė ir kuratorė Laima Kreivytė teigė, kad šiais laikais dėmesys tenka informacijos pateikimui, nebeteikiant tokios didelės reikšmės santykiui su turiniu. Vis dėlto postidėja yra ne tik kūrybiškas termino panaudojimas, ieškoma ir konceptualių jungčių. Teigiama, kad marginalizuota lyg kiek buitiška moterų kūryba savaime yra postidėjinė, išliekanti nuo centro atitolusioje periferijoje. N. Gablerio teigimu, XX a. dominavo „didžių minčių“ kūrimas, pasaulį sukrėtė Nietzsche’s ar Mari Curie genijai, opastaruoju metu svarbių idėjų kūrimą pakeitė sunkiai į vienareikšmes prasmes sutraukiamos, trumpalaikės informacijos gausinimas. Parodos darbų formatai, pavyzdžiui, nedidelių fotografijų panaudojimas Orūnės Morkūnaitės darbe, smulkių iliustracijų gausa Martos Vosyliūtės komiksuose ar apskritai videoformato ir tapybos naudojimas, lyg ir leidžia įžvelgti informacijos gausos, smulkių idėjų perteikimo siekį. Tačiau vis dėlto atsiranda savitas paradoksas, nes pati postidėjos teorija, kurią anotacijoje artikuliuoja menininkės, yra gimusi šiuolaikiniame globaliame kontekste ir netiesiogiai teigia, kad tradicinio feminizmo siekiamybė, išsivadavimas iš patriarchalinio falo/logocentristinio mąstymo dėl nesuvaldomos informacijos gausos, pačių menininkių teigimu, jau yra „šiuolaikinis būvis“. Argi taip nenuneigiamas paties feministinio požiūrio reikalingumas, o gal nurodoma būtinybė atsinaujinti?
Tačiau platesnei šios temos artikuliacijai koja pakiša menininkių požiūrio vienareikšmiškumas, matomas jau parodos plakate. Itin simboliškai pažymima data – kovo 8-oji – aštuonetą apverčiant horizontaliai ir sukuriant begalybės ženklą, o kartu lyg nurodant, kad moters dienos šventė, moters tapatybės problematika menininkėms niekada nesibaigia. Būtų kvaila teigti, kad Lietuvoje feminizmas yra nebereikalingas, o pateikimo formos visai atgyveno, nes itin tvirtai jo ir neturėjome. Tarpukariu Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, itin sėkmingai įvyko pirmoji feminizmo banga ir moterims buvo suteikta teisė balsuoti, tačiau sovietmetis moters laisvės sampratą ganėtinai iškreipė. O pasaulyje nuo 7-ojo dešimtmečio šis judėjimas patyrė net trijų fazių transformaciją nuo liberalaus iki radikalaus ir net dekonstruojančio. Dabar vyrauja postfeminizmas, kai vyriškos ar moteriškos tapatybės dualumo apskritai atsisakoma, o kuriamos kiborgo, nesuvokiamumo ar nuolatinio tapsmo teorijos, kurios, mano požiūriu, yra artimesnės ir plačiai postidėjos sąvokai. Tačiau būtų sunku apskaičiuoti, kiek parodoje artėjama link šiuolaikinių feminizmo formų. Ryškiausi parodos darbai – Martos Vosyliūtės M.K. Čiurlionio genijų pašiepiantys „MKČ ir kiti komiksai“, Cooltūrisčių statistiniai moteris ir vyrus skaičiuojantys Venecijos bienalės dalyvių sąrašai („Women in red”, „Patriarcho paviljonas“), moteriškumo, meilės ir geismo interpretacijos Laisvydės Šalčiūtės kūrinių serijoje „Absoliučiai privatu“, Beatričės Vanagaitės „Penki autoportretai“, perinterpretuojantys garsius fotografus, – lyg ir neišeina už tradicinių tapatybės konstravimo klausimų. Galbūt galima išskirti Jurgos Barilaitės videoperformansą „Ką daryčiau, jei daryčiau“, kuris apima kiek platesnį kontekstą, ir Eglės Pukytės darbą „Šokis“, bent jau bandantį perteikti tapatybės ženklų priėmimo, suvokimo klausimą. Vis dėlto parodos anotacijoje pažymima, kad šimtą procentų menininkų vyrų, kurie, kūrėjų požiūriu, vis dar dominuoja muziejuose, reikia pakeisti šimtu procentų moterų, ir būtent tai paroda tikrai įgyvendina. Tačiau tai greičiau primena ganėtinai banalius, dar pačioje feminizmo pradžioje gimusius siekius, o tapatybės ir postidėjinių sąsajų aptarimu net nekvepia.
Kad ir kaip būtų, „Postidėja“ yra įdomus įvykis, primenantis apgaulingą siurrealisto René Magritte’o paveikslą „Pypkė“, kuriame prie pypkės simbolio pridedamas užrašas „Čia yra ne pypkė“. Ši paroda man atrodo būtent tokia – lyg prisirašanti „čia nebe feminizmas“, tačiau vis dar bandanti sau priskirti ir senus, ir naujus siekius, o galiausiai sukelianti abejonę, kokią žinią iš tiesų norima perduoti.
Paroda veikė iki balandžio 6 d. Kauno galerijoje „101“, birželio 20 – liepos 8 d. veiks Panevėžio miesto dailės galerijoje
VDU studentų teatras kviečia prisijungti
Pasikeitus VDU akademinio studentų teatro vadovui, šis teatro ir vaidybos entuziastų sambūris universitete ir toliau kviečia prisijungti patyrusius ir pradedančius scenos meno gerbėjus.
VDU studentų teatro vadovas Justinas Kalinauskas šiemet įstojo į režisūros magistrantūrą Klaipėdos universitete, tačiau noras vaidinti ir kurti neapleidžia daugelio VDU studentų, kurie rašo į Menų centrą, norėdami tęsti teatro veiklą.
Džiugi žinia ta, kad atsirado naujas, scenos iššūkiams pasirengęs teatro vadovas – Vaidas Maksvytis, VDU Humanitarinių mokslų fakultete studijuojantis filosofiją. „Kuriame teatrą dėl idėjos, žodžio ir žmogaus. Su mintimi, kad dėl žmogaus, ir su tikslu, jog dėl idėjos. Žodis sujungia šiuos du dalykus ir gauname tai, ką vadiname teatru”, – sakė naujasis VDU studentų teatro vadovas.
Visi, norintys prisijungti – tiek teatro senbuviai, tiek visi kiti, besidomintys teatru ar vaidyba – kviečiami susisiekti su Vaidu Maskvyčiu el. paštu: spec4istorija@gmail.com arba telefonu 8-600 90666.
Vieša paskaita „Muziejų ateitis: strategijos, leidžiančios išlikti“
Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje ir Vytauto Didžiojo universitetas kviečia į svečio iš JAV Dr. Brent D. Glass viešą paskaitą tema: „Muziejų ateitis: strategijos leidžiančios išlikti“ (Museums In The Future: Strategies for Survival).
Paskaita vyks šeštadienį rugsėjo 22 d. 13 val. VDU menų galerijoje „101” (Laisvės al. 53, Kaunas).
Dr. Brent D. Glass – Nacionalinio Jungtinių Amerikos Valstijų istorijos muziejaus, Smithsonian instituto garbės vadovas (Director Emeritus, National Museum of American History, Smithsonian Institution). Garsus JAV istorikas, davęs pradžią žodinės istorijos bei materialiosios kultūros studijoms, o taip pat, žinomas visuomenininkas, knygų autorius bei daugelio tarptautinių konferencijų pranešėjas besigilinantis į diplomatinės kultūros ir muziejų valdymo klausimus.
Knygos „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ pristatymas
2012 m. rugsėjo 13 d. (ketvirtadienį) 18 val. VDU menų galerijoje „101”įvyks knygos „Architektūra sovietinėje Lietuvoje“ pristatymas.
Atidžiau pažvelgę į mūsų miestus, greičiausiai nustebtume, kokia didelė jų dalis suformuota per istoriškai trumpą sovietinį laikotarpį. Sukūrus galingą statybų industriją, kuruojant nomenklatūriniam aparatui, pasitelkus mokslininkus ir architektus buvo metodiškai kuriami ištisi pramoniniai ir gyvenamieji rajonai, nauji miesteliai ir kaimo gyvenvietės, keičiamas kraštovaizdis. Architektūrinius to meto procesus lydėjo tyrimų, albumų, reprezentacinių bei propagandinių tekstų ir vaizdų srautas, turėjęs įtikinti visuomenę tariamai sėkmingomis socialistinės Lietuvos statybomis.
Vis dėlto, prabėgus vos keliems dešimtmečiams, paaiškėjo kad tuo metu įspūdingais skaičiais iliustruojamo progreso rezultatai gana prieštaringi. Nepaisant to, kad pasauliniame kontekste ryškiausi XX a. statybų pavyzdžiai pripažįstami kaip vertinga architektūrinio paveldo dalis, kai kurie jų netgi įtraukiami į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, postsovietinėse šalyse šis palikimas dažniausiai suvokiamas kaip bereikšmės, funkciškai neefektyvios bei morališkai pasenusios erdvės, kurios, atsiradus menkiausiai galimybei, griaunamos ir keičiamos sekant naujausiomis madomis. Tokie procesai knygos autorius paskatino giliau pažvelgti į sovietinės architektūros fenomeną, pabandyti nutiesti savotišką tekstinį ir vaizdinį tiltą į netolimą praeitį. Nesiekiant nei nostalgiškai garbinti, nei iš anksto smerkti, knygoje šios epochos architektūra analizuojama kaip tarpusavyje glaudžiai susijusių reiškinių kompleksas. Politika, architektūra, urbanistika, dizainas čia susipina į savotišką kaleidoskopą, kuriame skaitytojas ne tik atpažins jau pasikeitusias ar vis dar istorinės atminties fragmentus išlaikiusias erdves, bet ir turės galimybę kartu su autoriais iš naujo permąstyti svarbių to meto architektūrinių procesų priežastis ir pasekmes.
Kviečiame dalyvauti!
