Kviečiame dalyvauti praktinėse dirbtuvėse!
Šį penktadienį (lapkričio 16 d.) vyks Menų fakulteto organizuojamas praktinis seminaras „Kultūros animacija Lietuvoje: kas tai?“. Kviečiame visus norinčius registruotis į praktines dirbtuves (jos išvardintos apačioje). Registruotis galima iki lapkričio 16 d. 12 val. adresu greta@kulturoskiemas.lt, (arba penktadienį nuo 9:00 iki 12:00 VDU teatre (S. Daukanto 27-101)), laiške nurodant, vardą pavardę ir dirbtuvės, į kurią registruojatės, numerį bei pavadinimą (praktinės dirbtuvės nemokamos).
Praktinės dirbtuvės:
Vieta: VDU Teatras (S. Daukanto g, 27 -101)
Vieta: VDU Vero Café (S.Daukanto g. 28, cokolinis aukštas).
Vieta: Centriniai rūmai 407 aud. (S. Daukanto 28, antras aukštas)
Pagarbiai,
Greta Klimavičiūtė-Mnkštimienė
Siekiama į Lietuvą pargabenti Algimanto Kezio kūrinių archyvą
VDU Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros dėstytojai prof. Romualdas Požerskis ir dr. Tomas Pabedinskas lapkričio 13-23 d. lankysis pas Čikagoje gyvenantį garsų lietuvių išeivijos fotografą Algimantą Kezį. Tikimasi, kad vizito metu su fotografu bus susitarta dėl jo kūrinių archyvo pargabenimo į Lietuvą. Šiuolaikinių menų katedros dėstytojai taip pat gilins žinias apie šio išskirtinio autoriaus kūrybą – parengs vaizdo interviu, peržvelgs asmeninėje menininko bibliotekoje esančius jo kūrybos albumus.
Ingridos Veliutės daktaro disertacijos gynimas
Lapkričio 16 d. 13 val. Vytauto Didžiojo universitete (VDU menų galerijoje „101“ (Laisvės al. 53-101 a., Kaunas)) bus ginama Ingridos Veliutės daktaro disertacija tema: „Kauno tvirtovės istorinis bei architektūrinis paveldas ir jo animavimo galimybės“ (humanitarinių mokslų sritis, menotyra 03 H).
Daugiau informacijos apie disertacijos gynimą rasite čia.
Seminaras: Kultūros animacija Lietuvoje: kas tai?
Vytauto Didžiojo Universiteto Menų fakultetas ir tarptautinis kultūros animacijos projektas „Localise” kviečia dalyvauti mokomajame/praktiniame seminare „Kultūros animacija Lietuvoje: kas tai?“. Seminaras vyks 2012 m. lapkričio 16 d., VDU TEATRAS (Daukanto g, 27 -101, Kaunas).
Konferencija skirta studentams, dėstytojams, organizacijų atstovams, bendruomenių lyderiams bei kultūros darbuotojams norintiems įgyti žinių apie kultūros animacijos idėjas bei susipažinti su jos principais praktinėje veikloje.
• Kultūros animacijos praktiniai metodai.
Kultūros srityje animacija (lot. animation – gaivinimas, tam tikros veiklos gyvinimas, aktyvinimas) reiškia ne tik kultūros ir meno procesų skatinimą, bet ir visuomenės gyvenimo aktyvinimą per meninę ir kultūrinę veiklą. Kultūros animaciją nuo kitų kultūros organizavimo formų skiria tai, jog ji remiasi aktyvaus kultūros vyksmo, kurį kuriant dalyvauja įvairios socialinė grupės, idėja. Kultūros animatorius inicijuoja, organizuoja ir įgyvendina įvairius kultūrinius ir meninius projektus, siekdamas skatinti individo ir skirtingų socialinių grupių kūrybiškumą.
Didžiojoje auloje – prof. B. Vaškelio knygos sutiktuvės
Lapkričio 9 d., penktadienį, 15 val. VDU didžiojoje auloje(Gimnazijos g. 7) vyks VDU garbės profesoriaus, buvusio rektoriaus, Atkuriamojo Senato nario prof. Broniaus Vaškelioknygos „Žvilgsnis iš atokiau. III dalis“ sutiktuvės, kurios rengiamos profesoriaus 90-ojo gimtadienio proga.
Literatūros tyrinėtojo, teatrologo prof. Broniaus Vaškelio straipsnių rinkinys „Žvilgsnis iš atokiau“ kviečia susipažinti su išeivijos ir Lietuvos periodikoje skelbtais bei dar nepublikuotais mokslininko straipsniais apie lietuvių literatūrą ir teatrą.
Naujausioje trečiojoje rinkinio dalyje pristatomos iki šiol neskelbtos prof. B. Vaškelio studijos apie lietuvių dramos teatro sambūrių veiklą Vokietijoje, lietuvių teatro JAV šimto metų istoriją ir raidą, studija apie žinomą išeivijos teatro aktorių Stasį Pilką ir t. t. Knygą papildo ir jau anksčiau publikuoti straipsniai bei trumpi autoriaus prisiminimai apie gimtinę, pasitraukimą iš Lietuvos, darbą Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedroje, atkurtajame Vytauto Didžiojo universitete.
2004 m. išleistą pirmąją rinkinio dalį sudarė prof. B. Vaškelio straipsniai apie senąją lietuvių literatūrą, Jurgį Baltrušaitį, dramaturgiją, literatūrą, kurtą išeivijoje bei sovietinėje Lietuvoje. 2008 m. išėjo ir antroji dalis, kurioje buvo surinkti teatrologo tekstai apie lietuvių išeivijos teatro istoriją: lietuvių teatro JAV pradžią XIX a. pab., lietuvių satyros teatrą, lietuvių dramos teatro veiklos ir sambūrių Čikagoje 1949–1990 m. svarbiausius aspektus.
Teatrologas, literatūrologas, filantropas prof. B. Vaškelis 1992 m. ėjo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto dekano, prorektoriaus, 1993–1996 m. – Rektoriaus pareigas. 1997–2003 m. – Menų instituto Teatrologijos katedros įkūrėjas ir vedėjas, nuo 2009 m. – profesorius emeritas. Atkuriamojo Senato (1989–1996) ir Senato (1996–2010) narys. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.
Po studijų Toronto bei Pensilvanijos universitetuose, 1963 m. prof. B. Vaškelis pradėjo dėstyti rusų literatūrą Lafayette College, 1966 m. tapo Užsienio kalbų fakulteto dekanu ir ėjo šias pareigas iki 1981 m. 1975 m. tapo profesoriumi. 1984 m. perėjo dirbti į Ilinojaus universiteto Lituanistikos katedrą jos vedėju iki pat 1992 m., kuomet grįžo į Lietuvą.
Prof. Bronius Vaškelis tyrinėja dramą, lietuvių literatūrą, lietuvių išeivijos teatrą, parašė daugiau nei 100 mokslinių straipsnių. Studijas publikavo knygose „Baltic Drama“ (1981), „Ethnic Teatre in the United States“ (1983), „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“ (1992). Knygų „Lituanistikos instituto suvažiavimo darbai“ (1979), „Algirdas Jakševičius – teatro poetas“ (1999), „Teatrologijos eskizai“ (1 t. 2002, 2 t. 2004), „Žvilgsnis iš atokiau. I dalis“ (2004), „Žvilgsnis iš atokiau. II dalis“ (2008) sudarytojas ir redaktorius. 2003 m. už nuopelnus Lietuvos teatrologijos mokslui jam įteikta Balio Sruogos premija.
Prof. Bronius Vaškelis yra mokslinio žurnalo „Teatrologiniai eskizai“ redakcinės kolegijos pirmininkas, leidinių „Meno istorija ir kritika“, „Lietuvos scena“, „Lituanus“ redakcinių kolegijų, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.
Nuo pat pirmųjų VDU atkūrimo dienų, profesorius ir jo žmona Stasė Vaškelienė užsiima filantropine veikla, skatindami ir remdami sudėtingoje socialinėje padėtyje atsidūrusius studentus bei jaunuosius meno ir humanitarinių mokslų tyrinėtojus.
Feminizmas – ne keiksmažodis
Kristina Poškutė
Šiuolaikiniame šokyje dažnai keliama diskusija apie kūną ir jo reprezentavimą, analizuojami socialiniai skirtumai, kultūrinis ir asmeninis identitetas. Šis šokio žanras nemanifestuoja radikalaus feminizmo, bet kalba apie galimybę išreikšti moteriškumą nenuvertinant ir neoponuojant dviejų lyčių skirtumų. Modernus šokis, kuriam vystantis jis peraugo į šiuolaikinį, turi feministinius pamatus, paremtus garsių moterų šokėjų ir kūrėjų vardais (Isadora Duncan, Ruth St. Denis ir pan.).
Lietuvos moderniame ir šiuolaikiniame šokyje dominuoja moterys: jos kuria, šoka, stebi ir analizuoja. Nors šokio ir teatro kūrėjai bei kritikai vengia performansą ar spektaklį pavadinti feministiniu, lyg tai būtų kažkas negatyvaus, tačiau tokių bandymų yra. Vieną iš tokių pavyzdžių galima būtų laikyti Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektaklį „Medėjos“, kurio pavadinime jau yra užkoduota šokio problematika – tai moters likimas.
Nuo mito iki statistikos
Šokio spektaklio inspiracija – tai Antikos laikų Euripido tragedija „Medėja“. Kyla klausimas, o kaip susiję antika ir šiuolaikinė visuomenė, tačiau jau nuo pirmų spektaklio scenų visu savo tragizmu Medėjos mitas atgyja scenoje. Tai jau ne tik faktas, kad motina yra vaikų žudikė, tačiau remiantis feministinėmis teorijomis, kurios analizuoja moterį istoriniame kontekste, šis antikinis kūrinys atskleidžia tų laikų moters beviltišką padėtį visuomenėje: absoliučią priklausomybę nuo vyro, neturėjimą pasirinkimo laisvės, socialinio statuso ar galimybės išsakyti savo valią.
(Euripidas 239-242)
Tai, kad Medėja nužudo savus vaikus galima įvardinti kaip pasekmę, atskleidžiančią tuometinę socialinę problemą, su kuria susiduria moteris, bet taip pat kaip pasipriešinimą patriarchaliniam autoritetui ir tradicijai. Medėjos prakeismas, kaip archetipas, aptinkamas visose epochose ir skirtingose kultūrose. Šiandieninė visuomenė nėra išimtis. Ši dilema iškelia į paviršių dar daugiau klausimų, kvestionuoja asmeninę, šeimos ir visuomenės atsakomybę.
Šokio spektaklio „Medėjos“ skrajutės aprašyme pateikti gana grėsmingi Lietuvos statistikos departamento skaičiai byloja, kad „kasmet Lietuvoje nužudomi 6-8 kūdikiai, tačiau viešai šie duomenys nėra skelbiami, todėl galima manyti, kad skaičiai daug didesni”. Tai gal verta apie tai kalbėti iš visų tribūnų ir visomis formomis. Šokio spektaklyje aktualizuotas Medėjos mitas perkeliamas į šiuolaikinę visuomenę, kuri taip pat priverčia moteris pamiršti motinišką instinktą ir paverčia jas žudikėmis. Pasirodyme dėmesys koncentruojamas ne į žudymo procesą, bet į galimas priežastis, kurios iššaukė tokius veiksmus. XXI a. išprususi, civilizuota visuomenė, o dėmesio centre vėl neišspręsta vyro ir moters santykių problema: nuo meilės iki neapykantos, nuo aistros iki agresijos, nuo gyvenimo iki mirties, nuo visuomenės toleravimo iki pasmerkimo…
„Medėjomis pavadinau šiuolaikines moteris, kurios žudo savo gimusius ir negimusius vaikus. Medėja pakeitė pasaulį nužudydama savo kūdikius, tai lyg prakeiksmas visai moterų giminei, tačiau mūsų pozicija, požiūris į užsimezgusią gyvybę, gali tai pakeisti“, – teigia „Auros“ vadovė, choreografė Birutė Letukaitė.
Šokio spektaklio „Medėjos“ vyksmu nesiekiama sekti Euripido tragedijos siužetu, o kuriama šiuolaikinės moters istorija. Pradžioje pasirodo Medėja (solistė Skaitra Jančaitė), kuri perteikia Medėjos archetipą. Ji juodais drabužiais, jos dainavimas primena raudą, kurioje skamba neviltis ir skausmas. Nuo pirmų akimirkų galima pajausti tą tragizmą, kuris tvyro scenoje. Pasirodę šokėjai, lyg nežemiškos būtybės, sustiprina, rezonuoja Medėjos skausmą.
Šokio kompozicija dažnai keičiasi, sukeldama žiūrovui vis naujas aliuzijas ir mintis: bėgantis laikas, laikrodžio rodyklės, vaikystė ir nerūpestingi žaidimai…., tačiau įtampa auga, kulminacijos laukimas darosi nejaukus.
Nei teisti, nei pasigailėti
Birutės Letukaitės choreografija sukuria stiprius moterų charakterius, kurie negali palikti nė vieno žmogaus abejingo: arba tave įtraukia į vykstantį tragizmą, arba tai gąsdina ir atbaido. Skaidros Jančaitės Medėja – tai tvirta laikysena, sodrus, prikimęs balsas, kuris nuo raudos pereina į nejaukų pikdžiugišką juoką. Šokėjos, kurios kuria siužeto dinamiką. Tai jos tampa meilės nimfomis, fatališkomis ir seksualiomis apsitempę bespalviais kostiumais, išryškinančiais kūno linkius; tai jos pasikeičia į dalykiškas, šiuolaikines moteris mažomis juodomis suknelėmis. Visos jos – medėjos, valdančios, gundančios, pasiduodančios ir pasitikinčios. Scenoje nėra kuriamas nekaltos merginos įvaizdis. Jos pačios renkasi ir juda link savo lemties.
Sukurta choreografija neindividualizuoja vyriškų charakterių. Šokėjai tiesiog padeda atskleisti moterišką tragediją, bet tai nėra patriarchalinės kultūros ar valdžios akcentai
Moteriško charakterio dominavimas ypač stipriai jaučiamas, kai susiduria Medėja (J. Jančaitė) ir Pranašas (Jokūnas Nosovas). Kontrastuojantys veikėjai didina įtampą. Ji valdinga, stipriu balsu ir laikysena, ilgais varno juodumo plaukais ir juoda suknele lyg prakeismas, šmėžuojantis moters prigimtyje, o jis šviesus, plastiškai judantis nuosaikusis, nors trumpam, numalšinantis scenoje vyraujančią įtampą.
Vyriška dominantė išryškėja tada, kai šokėja (Gotautė Kalmatavičiūtė) įkūnija nėščią moterį, ant pilvo pasirišusi lėlę. Nusižemininimas, padėties nevaldymas ir pasidavimas agresyviai vyriškai jėgai lyg legitimuoja patriarchalinę tradiciją … kol neprabunda medėjos archetipas, išprovokuodamas, priversdamas moterį nepasirinkti, bet tapti žudike
Tokį pateikimą galima interpretuoti įvairiai, kad Medėja oponuoja motiniškai prigimčiai, kovoja prieš motiniškus instinktus, protestuoja ir maištauja prieš likimą, socialinę sistemą ar vyrą, tačiau atomazga yra viena – vaikų žudimo aktas. Medėja nėra tik moteris. Tai šiuolaikinės moters archetipas, kuri tolsta nuo socialiai jai primestos prigimties ir kuriančios savarankišką prigimtį, pagrįstą pasirinkimu.
Birutė Letukaitė inovatyviai pažvelgė į Medėjos mitą. Aktualizuodama šią temą šiuolaikiniame kontekste, ji pateikė savitą problemos matymą, kaip moters dramą, kuri dar ir šiandien gali likti viena su pasirinkimo dilema. Išryškintų moteriškų ir prislopintų vyriškų charakterių perteikimą lėmė tai, kad kūrėjos tikslas nebuvo parodyti vyrų ir moterų santykius, bet atskleisti asmeninę moters dramą kaip socialinį reiškinį. Feministinės užuominos ar potekstės, kurias galima pastebėti ar pajausti spektaklyje, nėra jo trūkumas, o labiau išskirtinis, savitas bruožas.
Publikuota www.kulturpolis.lt
Studentų dėka (iš)gelbėta meilė | Vaidyba
Lapkričio 4, 9 ir 25 dienomis Kauno valstybinį dramos teatrą sudrebins režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir jo kūrybinės komandos, į kurią įsiliejo ir VDU pirmo kurso vaidybos studentai, manifestacija „Gelbėkime meilę“.
Dviguba premjera – tiek spektaklio, tiek studentų aktorių pasirodymas scenoje – pagal kanadiečių dramaturgo Daniel Danis pjesę „Akmeninių šunų bučiniai“ kvies mąstantį žiūrovą iš naujo apgalvoti, kokioje visuomenėje gyvename, ar mes mokame mylėti, ar įmanoma gyventi nuolankiai susitaikant su nemeilės kupina kasdienybe.
Vytauto Didžiojo universitetas savo tapatybę visuomet formavo kūrybos fone, ne tik idėjiškai, bet ir realiais darbais; bendradarbiaudamas su kitomis kultūrinėmis institucijomis bei iniciatyvomis. Tad šiemet pristatyta nauja Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedroje rengiama vaidybos studijų programa sulaukė gana didelio susidomėjimo. O 18 pirmakursių, vos pravėrusių universiteto duris, gavo unikalią galimybę – suvaidinti Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Gelbėkime meilę“ Kauno valstybiniame dramos teatre, kuris taip pat yra ir socialinis VDU partneris. Tad studentai jau nuo pat pirmo kurso drąsiai integruojasi į nacionalinę profesionalų lygą.
Pasak režisieriaus A. Jankevičiaus, spektakliui reikėjo masės žmonių, kurie galėtų suvaidinti 246 šunų chorą. „Sužinojau, kad šiemet VDU pirmą kartą istorijoje surinktas aktorių kursas. Susisiekiau su to kurso sielomis bei dvasiniais vadovais ir pasiūliau šiems jauniems aktoriams tikrą teatrinę praktiką, kad jie galėtų realiai pažinti, kas yra repeticija, kaip ji vyksta, kaip kuriamas spektaklis ir tuo pačiu – dalyvauti visame šiame kūrybiniame procese. Šie nuostabūs žmonės – dovana man, tikiuosi, kad ir aš jiems esu dovana. Aš juos myliu“, – džiaugėsi spektaklio režisierius.
Vaidybos pirmo kurso studentė Ieva Savickaitė pasakojo, kad pirmą kartą susitikus su režisieriumi buvo šiek tiek nejauku. „Tačiau tik pradėjus dirbti ši įtampa atslūgo. Tiek režisierius, tiek aktoriai Gabrielė Aničaitė ir Aleksandras Kleinas labai mus visus palaiko, padeda ir į kiekvieną žiūri individualiai. Visą laiką jauti, kad net jei tau ir nepasiseks, šalia bus žmonių, kurie padės, kurie tavimi tiki. Tai labai svarbu. Čia – tik patys geriausi įspūdžiai ir labai didelė galimybė mums visiems“, – teigė studentė.
Spektaklis „Gelbėkime meilę“ – tai protestas prieš žmogaus jausmų vartojimą ir manifestas už meilę – tyrą, jautrią, tikrą, nuoširdžią. Scenoje žiūrovai neišvys jokios butaforijos: čia tikri akmenys, tikrų plytų siena, tikra, gyvai atliekama muzika, tikri, „nenudažyti” aktorių veidai ir tikra manifestacija iš Kauno valstybinio dramos teatro aktorių Gabrielės Aničaitės ir Aleksandro Kleino bei dar tik besiruošiančiųjų jais tapti VDU vaidybos kurso studentų lūpų. Ir visgi šią autentiškumo atmosferą virš žiūrovų galvų trikdys šis tas netikra…
Paskirtos „Lietuvos meno tyrimų ir kūrybos” stipendijos
„Kitoks” Lietuvos veidas
Monika Jarulytė
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Be pykčio“ galerijoje „101“ Kaune
Paroda sukėlė prieštaringų vertinimų ir įtarinėjimų peržengus ribas, ypač videoperformansas „Kliaksas“. „Be pykčio“ ekspozicija skirta būtent Kaunui, o jos pavadinimas primena šio miesto intelektualų ir universiteto dėstytojų sukurtą ir gana greitai išpopuliarėjusią pokalbių laidą. Liškevičius sąmoningai pasirenka šios laidos kontekstą kaip parodos pamatą, bet į tautos aktualijas pasiūlo pažvelgti lyg aukštyn kojomis, provokuodamas kritišką požiūrį ir dažnai ne itin malonią reakciją.
Menininkas teigia, kad ši paroda turėtų būti suvokta minėtos laidos „dialogo su kitu“ kontekste, laidos, kuri įtvirtina, estetiškai ir intelektualiai, itin vienpusišką temų aptarimo ir suvokimo formatą. Pagrindinis performanso „Kliaksas“ veikėjas – juodu kostiumu apsivilkęs menininkas. Surūkęs cigaretę, žiebtuvėlio liepsna ištirpdo šokolado plytelę, gauta mase išsitepa veidą, o vėliau nusivalo į veiksmo fone ant sienos kabėjusią Lietuvos vėliavą. Nusivalius veidą vietoj menininko pasirodo kitas žmogus ir tai, Liškevičiaus teigimu, yra jo paties dublerio suvaidinimas. Pasirodo tas kitas, kurio anksčiau nematėme ir kurio buvimas atsivėrė tik atlikus teatrališką persikūnijimo aktą. Performansas atliktas dar 2001 m., tačiau būtent šios parodos proga buvo šmaikščiai iš „Restart“ pervadintas rusiško animacinio filmuko veikėjo „Kliakso“ vardu ir, menininko požiūriu, tapo visos ekspozicijos centrine ašimi. Performansas, eksponuojamas tarp keistų ready made tipo „daikčiukų“ kolekcijos, pirmiausia pritraukia dėmesį dėl gana šiurkštaus valstybinės vėliavos panaudojimo. Netradiciškai panaudodamas trispalvę ir minėtą dublerio, vaidybos idėją, kūrėjas nesiekia pasityčioti iš nacionalinio simbolio, o skatina pasvarstyti apie valstybinių institucijų vidinį teatrališkumą, tirti tikrovės ir fikcijos ribas. Paroda rodoma institucijoje (universiteto galerija), kuri dažnai įprasmina nekintančius pasyvaus studento ir aktyvaus dėstytojo vaidmenis. Klausimų kėlimas dėl tokių vaidmenų pasidalinimo mažiausiai skatinamas, o savojo vaidmens nenorintis ar nesugebantis atlikti asmuo dažniausiai tampa kitu, neatitinkančiu akademinio – lyg visada „be pykčio“ – dialogo formato.
Liškevičiaus paroda kupina politinių, tautinių ir istorinių nuorodų, kurios primena laidos „Be pykčio“ plėtojamas temas, bet jų pateikimas – kičo, seksualinių nuorodų, grubių teplionių ir senų žurnalų citatų mišinys – sukuria erzinančio, nemalonaus dialogo pojūtį. Autorius keliems eksponatams panaudoja provokuojančias, kičines sueities, raguoto velnio aplikacijas, iškirptas iš žurnalų ir prilipdytas prie nedidelių veidrodėlių. Šie ant stiklo matomi simboliai ganėtinai nežymūs ir beveik nepastebimi, taip lyg paryškinant, kad tai kelių eksponatų šešėlinė pusė. Vienas iš tokių darbų – Kėdainių konservų fabriko raugintų agurkų stiklainis, kurio etiketėje puikuojasi aktoriaus ir politiko Remigijaus Vilkaičio atvaizdas. Apraše nenutylima įdomių faktų, kad aktorius vaizduoja Seimo narį Viktorą Uspaskichą, bet vėliau pats tampa net aukštesnio rango politiku – LR kultūros ministru. Nuo tada agurkų stiklainiai su jo atvaizdu iš prekybos išimami. Šis eksponatas taip pat įdomus dėl Liškevičiaus jau paliestos dublerio temos. Aktorius R. Vilkaitis iš pradžių tik šaipydamasis televizijos laidai sukūrė politiko paveikslą, vėliau vaidyba panaudojama šio politiko verslo reklamai, o galiausiai pats Vilkaitis tampa politiku, taigi pats virsta jau suvaidintu personažu. Toks tikrovės ir fantazijos ribas trinantis politinis kuriozas tikrai kelia šypseną, be to, prie eksponato prikabintas veidrodėlis su pornografine atributika paskatina dar labiau provokuojančią interpretaciją. Tačiau argi ne panašiai įvyko ir su minėtos laidos „Be pykčio“ vedėju Leonidu Donskiu, kuris filosofiškai, akademiškai tyrinėdamas politines realijas pats vėliau tapo Europos Parlamento nariu. Vis dėlto kalbėdamas apie gana teatrališkus Lietuvos politinio mentaliteto vingius Dainius Liškevičius nebūtinai siūlo juos pašiepti, bet atskleidžia, kaip politinės realijos daro įtaką menui ir kultūrai. Vien tai, kad šie procesai tampa parodos eksponatais, verčia teigti, kad meno sukūrimui nieko prikurti nebereikia, užtenka tik sujungti jau esamas, savaime teatrališkas citatas iš žiniasklaidos.
Parodoje atskleisti politiniai ir istoriniai Lietuvos paradoksai ir savita institucinė kritika pasiekia piką mažyčiame SSRS pašto ženklo eksponate. Menininkas pateikia neįtikėtiną 1985 m. istoriją, kaip kaunietis Bronius Maigys atvyko į Maskvos Ermitažo muziejų ir peiliu išraižė bei sieros rūgštimi apipylė originalų, brangiausią Rembrandto kūrinį „Danaja“. Spaudoje rašoma, kad lietuvaitis buvo palaikytas tiesiog išprotėjusiu, tačiau yra ir kitas požiūris, teigiantis, kad šį veiksmą jis atliko sąmoningai, kaip taktinį vandalizmą prieš Rusijos valdžią. Agresijos aktas įvyko garsiausiame Sankt Peterburgo muziejuje, kuris anksčiau buvo carų žiemos rezidencija. Kaip žinia, tai Rusijos imperijos politinės galios simbolis, tik laikui bėgant, kaip ir Paryžiaus Versalis ar Luvras, jis virto kultūrinės galios simboliu, įtvirtinančiu pasaulinį pripažinimą. Šią neįtikėtiną lietuvaičio Broniaus Maigio istoriją galima interpretuoti ir kaip anarchistišką išpuolį prieš valstybinę meno instituciją ir tradicinį, akademinį požiūrį į kultūrą, kuris įtvirtina simbolinę, šlovinamą ir nekintančią šių sistemų galią. Tai gali būti ir dar vienas menininko kvietimas kritiškiau pažvelgti į estetiškų ir filosofiškai pagrįstų sąvokų, požiūrių konstravimą, kuriuo užsiima tokios laidos kaip „Be pykčio“ bei kultūrinio ir akademinio pasaulio elitas. Juk sarkastiškai šypsenai, destrukcijai, šiurkštiems, anarchistiškiems komentarams iš politinių klaidų tikrai neatsiranda vietos minėtose informacijos kūrimo ir dalinimosi erdvėse.
Pateikdamas ganėtinai įvairius eksponatus, menininkas išryškina savąjį požiūrį ir įžvalgą, nesiekdamas sukurti objektyvios tiesos iliuzijos ir neginčijamos meno vertės. Parodoje žvelgiant į trylika eksponatų, tokių kaip menininkui gražiausio Kauno namo fotografija, delfinų nutapytą trispalvės motyvą, kurią kūrėjas įsigijo už 100 litų, 9-ojo dešimtmečio garsaus Kauno boksininko fotografiją, primenančią, kad gana neseniai Kauną buvo apėmusi ne krepšinio, o bokso manija, ar įrėmintą „Lietuvos ryto“ puslapį, grafiškai ir akivaizdžiai iliustruojantį, kaip Lietuvos politika ir verslas yra apraizgyta įtartinais ryšiais, pasijunti lyg labai ryškiai pamatytum kitokį Kauno ir Lietuvos veidą. Tokį, apie kurį net nekalba kultūros elitas, o žiniasklaidos priemonės sugeba paversti tik eiline, sensacinga preke. Liškevičius būtent tam pasipriešina drąsiu, bet sąmoningai atviru asmeninio požiūrio pateikimu.
Panaudodamas savos patirties pavyzdžius, menininkas lyg vaivorykštės gamą atskleidžia itin įdomią Lietuvos tautos interpretaciją. Į Liškevičiaus pateiktą miesto bei valstybės istoriją, perkrautą bulvarinių skandalų ir pigių niekučių, pažvelgi lyg į dublerį, kažkokį neatitikimą, marginaliją ar klaidą, bet galiausiai suvoki, kad būtent taip idėja apie nekintantį, kadaise egzistavusį ar egzistuosiantį tobulos tautos įvaizdį dekonstruojama, pakeičiant subjektyviu, interpretacijai pasiduodančiu menininko išgyvenimu.
Paroda veikė iki kovo 23 d.
Publikuota www.7md.lt
Paskaitų ciklas „Iš auditorijos“
Vytauto Didžiojo universiteto Menų galerija „101“, kurios viena iš pagrindinių misijų – remti ir stiprinti universiteto mokymo, tyrimo ir aptarnavimo tikslus, pradeda organizuoti paskaitų ciklą „Iš auditorijos“, kuriame šį sezoną dalyvauja VDU Menų fakulteto dėstytojai bei jų studentai.
Viešų paskaitų idėja formuluojama grindžiant akademinės bendruomenės siekiu plėtoti atvirą komunikaciją, integruojant ir įtraukiant ne tik visų universiteto fakultetų bei kitų aukštųjų mokymo įstaigų auditorijas, bet ir pagrindinių mokyklų, gimnazijų moksleivius bei jų mokytojus. Aktualizuojant dinamišką VDU kultūrinės erdvės veiklą, paskaitose bus siekiama supažindinti su įdomiomis kino, teatro, architektūros ir kt. disciplinų teorijomis bei praktiniais pavyzdžiais, kuriuos pristatys patyrę VDU Menų fakulteto lektoriai. Tuo tarpu jauniausiai auditorijai atsivers galimybė pažinti akademinio užsiėmimo – paskaitos formatą, bendravimo su dėstytoju pobūdį, o taip pat pažvelgti į Menų fakulteto menotyros specialybės siūlomos programos amplitudę.
Spalio 16 dieną, 16 valandą kviečiame į pirmąją viešąją paskaitą, kurios lektorius dr. Vaidas Petrulis pristatys Lietuvos tarpukario architektūros modernizacijos procesus. Trumpai aptarus bendrąsias laikmečio architektūrinės aplinkos tendencijas, paskaitoje bus apžvelgiami atskiri funkciniai tipai (administracinius objektus, mokyklas, ligonines ir kt.) bei skatinama pasvarstyti kaip modernėjančios valstybės poreikiai keitė Lietuvos miestų ir miestelių veidus.
