Seminaras-diskusija “Naujoji komunikacija kultūros organizacijose: galimybės ir iššūkiai”
Maloniai kviečiame visus į viešą seminarą-diskusiją “Naujoji komunikacija kultūros organizacijose: galimybės ir iššūkiai”, kuris vyks kovo 22 d. Vytauto Didžiojo universitete, 101 galerijoje (Laisvės al. 53).
Seminaro tikslas – pristatyti Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete vykdomą projektą “Kultūros institucijų komunikacinių kompetencijų plėtra žinių ir kūrybos visuomenės kontekste”. Projektas skirtas kultūros ir meno komunikacijos tyrimams įgyvendinti, siekiant nustatyti, kaip kultūros organizacijos (teatrai, muziejai, galerijos, kt.) komunikuoja su paslaugų vartotojais ir viešina savo kūrybinius produktus, pasitelkdami naujausias komunikacines technologijas.
Daugiau informacijos apie seminarą ir projektą rasite čia.
Galerija „101“ kviečia kartu atšvęsti 5-ąją sukaktį
Kovo 13 d. 18 val. VDU menų galerija „101“ (Laisvės al. 53) kviečia visus galerijos draugus kartu simboliškai paminėti penkerių veiklos metų sukaktį. Vakaro metu bus pristatomas Vaidos Tamoševičiūtės performansas „Ryšiai“.
VDU menų galerija „101“ buvo atidaryta prieš penkerius metus, 2008 m. kovo 13 d., su didelį rezonansą sukėlusiu grupės „POST ARS“ performansu. Šiandien ji jau tapo Lietuvoje žinoma universitetine erdve, neapsiribojančia siaura meno parodų organizavimo veikla. Galerijoje ne tik pristatomi Lietuvos ir užsienio meno projektai, bet ir vystoma aktyvi edukacinė veikla – organizuojami susitikimai su menininkais, diskusijos, paskaitos, seminarai, leidinių pristatymai, kūrybinės dirbtuvės, kino peržiūros, gyvo garso muzikos renginiai ir kt.
Per penkerius kūrybinės veiklos metus galerijoje pristatyti tokie skirtingi meno projektai ir autoriai kaip medijų menininkė ir rašytoja Svetlana Boym (JAV), Antoni Miro (Ispanija), fotomenininkas Algimantas Kezys, grupė „POST ARS“, tradicinis ir šiuolaikinis japonų menas, budistinė Korėjos tapyba, jaunieji ir jau šiuolaikinio meno klasikais tapę Lietuvos menininkai – Dainius Liškevičius, Laura Garbštienė, Jonas Zagorskas ir kt., vyksta ne vienas tęstinis edukacinis projektas: „PORTFOLIO: šiuolaikinio meno pristatymai“, „Sovietmečio dailės pristatymai“ (bendradarbiaujant su Nacionaliniu M.K. Čiurlionio dailės muziejumi), „Iš auditorijos“. Bendradarbiaudama su kūrėjais, VDU akademine bendruomene, pagrindinėmis Kauno kultūros organizacijomis (Kaunas PHOTO, Kauno Kino festivaliu, Kauno Bienale ir kt.) bei gausiu savanorių būriu, galerija veikia kaip kūrybinė ir intelektualinė platforma, siūlanti aktyvius kultūrinės patirties mainus.
Simbolinio penkerių metų sukakties paminėjimo vakarą pristatomas menininkės Vaidos Tamoševičiūtės performansas „Ryšiai“ kels klausimus apie tai, kas mus sieja ir vienija. Ar esame laisvi pasirinkti, ar esame surišami priverstinai? Kada ryšiai tampa pančiais ir kodėl vienoms jungtims nutrūkus, tie patys emocijų ir jausmų kanalai prisijungia prie kito? Pasikartojančios situacijos ir neišsprendžiami rebusai verčia ieškoti atsakymų viduje, rasti ryšį su savimi. Savasis „aš“ priešinasi, kapstosi vidinio pasaulio tamsoj, rėkia negirdimą melodiją, bando išsiveržti iš vidaus ir įsikibti išorės, įsikibti į ką nors stabilesnį, apčiuopiamesnį, nori pasislėpti minioj ir nebejausti vienatvės. Bet kaip rasti tą tikrąją jungtį? Kokiais jutimais vadovautis renkantis? Ar svarbus pirmas įspūdis, pirmas žvilgsnis, pirmas žodis? Kas lieka kai užsimerkiame ir užsikemšame ausis – uoslė, lytėjimas, nuojauta, instinktai, chemija?
Žiūrovai taps performanso-tyrimo dalimi, skambės Dainos Pupkevičiūtės muzika.
VDU Menų fakulteto profesorius – Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas
2013 m kovo 7 d. Vyriausybės rūmuose buvo įteiktos Vyriausybės kultūros ir meno premijos 13 -ai Lietuvos iškiliausių menininkų, tarp kurių – Vytauto Didžiojo universiteto emeritas, Menų fakulteto profesorius Vladas Stauskas.
Kultūros ir meno premija profesoriui skirta už reikšmingą mokslinę veiklą, akademinį iniciatyvumą, architektūros mokslo darbus, atidumą kultūros ir meno srityse vystomoms idėjoms bei architektūros meno praktikai.
Menų fakulteto bendruomenė džiaugiasi ir nuoširdžiai sveikina gerbiamą profesorių gavus garbingą Vyriausybės apdovanojimą.
Apie prof. Vladą Stauską
Vladas Stauskas – architektūros profesorius, VDU Menų fakulteto dėstytojas, kuris aktyviai prisidėjo prie universiteto atkūrimo 1989-aisiais. Jis yra garsus kultūrinių kraštovaizdžių planavimo ir valdymo specialistas, kurio darbai žinomi tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Dar nuo 1958 m. V. Stauskas stengiasi atskleisti ir apsaugoti kultūrinį, istorinį šalies palikimą gamtos fone, atskleisti jį šiuolaikinių architektūros objektų tradicijose.
V. Stauskas aktyviai dalyvauja pasauliniuose kongresuose, tarptautinėse konferencijose. Yra paskelbęs daugiau kaip 140 straipsnių 7 kalbomis, išleidęs dvi knygas (dar penkias – kaip bendraautorius), parengęs daugiau kaip 40 teritorinio planavimo ir architektūros projektų. V. Stausko veikla apima įvairias sritis: jis projektuoja ne tik atskirus pastatus, bet ir jūros pakrantės kaimelius, turistinius kompleksus, nacionalinius ir regioninius parkus, didelius kultūrinius poilsio centrus ir t. t.
Italų choreografė ves seminarą apie šiuolaikinį šokį
Kovo 22–25 dienomis VDU Šiuolaikinių menų katedroje (Vytauto pr. 71–101) vyks šiuolaikinio šokio seminaras, kurį ves italų choreografė Ines Cera.
Registracija vyksta el. paštu (agne.auguleviciute@gmail.com) iki kovo 18 d.
Ines Cera – šokėja ir pedagogė iš Italijos, kuri praėjusį rudenį vedė šiuolaikinio šokio seminarą Vilniuje. Šiais metais ji vėl grįžta į Lietuvą – tačiau šį kartą choreografė šiuolaikinio šokio technikos žiniomis dalinsis Kaune.
VDU studentams siūlomos mažesnės seminaro kainos.
Renginį organizuoja VDU Akademinio judesio teatras ir Menų centras.
Apie Ines Cera
Ines Cera gimė Italijoje, Bario konservatorijoje baigė klasikinio ir šiuolaikinio šokio studijas. Žinių sėmėsi iš tokių profesionalų kaip Margarita Trajanova, Viktoras Litvinovas, Radu Ciuca ir kt.
Profesionalios šokėjos karjerą pradėjo būdama 17 metų. Šokdama Italijoje, I. Cera dirbo su įvairiais choreografais, tokiais kaip Michele Pogliani, Micha Van Hoecke, Milena Zullo, Antonella Gionta, Moses Pendleton, Mario Piazza. 2000 m. persikėlusi į Belgiją, ilgą laiką šoko trupėse „Compagnie Thor“ ir „Charleroi Danses“ trupėse. Kaip šokėja bendradarbiavo su Joanne Leighton, Tedu Stofferiu, Marion Ballester, Bobu Wilsonu, Ciro Carcatella.
Nuo 2007 m. ji dėsto įvairiose šokio trupėse ir mokyklose, tokiose kaip „Studio Hybrid“ (Briuselis, Belgija), „Dancehaus“ (Milanas, Italija), „Cie Thor“ (Briuselis, Belgija), „Art-t Les Arts Sceniques“ (Briuselis, Belgija), „Interpretazione Danza“ (Roma, Italija).
Šiuolaikinio šokio technikos pamokose I. Cera akcentuoja santykį su žeme (angl. floorwork) ir kūno judėjimo erdvėje galimybes. Judėjimo ant žemės pagrindą sudaro vaizduotės pagalba kuriamos tam tikros formos, skirtinga dinamika, leidžianti kūnui judėti erdvėje 360 laipsnių ir įvairiapusiškai nukreipti judėjimo energiją.
Tarptautinė ekspertų grupė puikiai įvertino VDU Menų fakulteto studijų programas „Menotyra“, „Teatrologija ir scenos menų vadyba“, „Kultūros paveldas ir turizmas“, „Meno istorija ir kritika“
Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Menotyros ir Teatrologijos katedrų atstovai džiaugiasi galėdami pasidalinti gera naujiena. 2012 metais Studijų kokybės vertinimo centro sudaryta tarptautinė ekspertų grupė, kurią sudarė menotyros krypties mokslininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos, atliko išorinį bakalauro studijų programos „Menotyra“ (612U90003) bei magistrantūros studijų programų „Teatrologija ir scenos menų vadyba“ (621U94002), „Kultūros paveldas ir turizmas“ (621V72002), „Meno istorija ir kritika“ (621U90002) vertinimą ir akreditavimą.
2012 metų spalio 9 – 10 dienomis tarptautinė ekspertų grupė lankėsi VDU Menų fakultete, kur susitiko su Menotyros ir Teatrologijos katedrų atstovais, vertinamų studijų programų studentais, dėstytojais, absolventais ir socialiniais partneriais, apžiūrėjo auditorijas, biblioteką, skaityklas, VDU Menų galerijos 101 bei VDU teatro patalpas, susipažino su studentų egzaminais, tiriamaisiais projektais ir baigiamaisiais darbais. Atidžiai išstudijavę studijų programų vykdytojų pateiktus savianalizės dokumentus, įvertinę studijų programų techninę ir mokymo(si) bazę, pabendravę su programų dėstytojais, studentais, absolventais ir darbdaviais, ekspertai paskelbė vizito išvadas, vertinimo rezultatus ir rekomendacijas tolesniam programų vykdymui.
Menų fakulteto atstovai džiaugiasi, kad vertintos studijų programos sulaukė puikaus įvertinimo: bakalauro studijų programa „Menotyra“ ir magistrantūros studijų programos „Teatrologija ir scenos menų vadyba“ bei „Kultūros paveldas ir turizmas“ akredituotos maksimaliam šešių metų laikotarpiui. Magistrantūros studijų programos „Meno istorija ir kritika“ akreditavimui šešių metų laikotarpiui pritrūko vos vieno balo: programa akredituota trims metams.
Menų fakulteto dekanė doc. dr. Ina Pukelytė teigia, kad „šie aukšti įvertinimai yra reikšmingi visam VDU Menų fakulteto kolektyvui, jau trečią dešimtmetį organizuojančiam ir puoselėjančiam menotyros krypties studijas Kaune“. Dekanės nuomone, „ši sėkmė įpareigoja ir ateityje atidžiai vertinti tarptautinę ir vietinę studijų aplinką bei siūlyti studentams naujausias studijų ir tyrimų gaires atliepiančias meno, menotyros, kūrybinių industrijų programas“.
Bakalauro studijų programos „Menotyra“ studijų komiteto pirmininkė, Menų fakulteto prodekanė doc. dr. Rūta Mažeikienė džiaugiasi, kad „VDU vykdomos unikalios integruotos menotyros studijos ne tik išskiria šią studijų programą iš kitų Lietuvos menotyros bakalauro studijų programų, bet ir sulaukia palankaus tarptautinių ekspertų vertinimo“. Šios studijų programos vertinimo išvadose pabrėžiama, kad suteikdama studentams žinių iš visų menotyros sričių „Menotyros“ programa „garantuoja solidų žinių įgijimą“, „visiškai atitinka koncepciją, kad menotyros studijos turėtų būti suprantamos platesne prasme nei konkreti specialybė“ ir „suteikia tinkamą pagrindą specializuotoms menotyros studijoms“. Anot Rūtos Mažeikienės, „vertinant Lietuvos aukštosiose mokyklose vykdomų menotyros bakalauro studijų kontekste, VDU „Menotyros“ studijų programai niekada nestigo populiarumo“, tačiau „sulaukę tokių palankių ekspertų vertinimų dar užtikrinčiau kviečiame visus įvairiais menais (daile, teatru, kinu, architektūra, šokiu ar fotografija) besidominčius būsimuosius studentus rinktis tarptautinius standartus ir šiuolaikišką studijų sampratą atitinkančią „Menotyros“ programą VDU Menų fakultete“.
Tarptautinė ekspertų komisija geriausiai įvertino magistrantūros studijų programą „Teatrologija ir scenos menų vadyba“. Kaip teigia programos studijų komiteto pirmininkė Teatrologijos katedros vedėja prof. dr. Jurgita Staniškytė, „itin svarbu, kad maksimalaus ekspertų įvertinimo sulaukė „Teatrologijos ir scenos menų vadybos“ programos kokybė ir studijų organizavimas“. Pasak tarptautinių ekspertų ši programos sritis yra išskirtinė, paremta „geriausiomis tarptautinėmis praktikomis ir orientuota į studento poreikius“. Vertinimo išvadose ekspertai pabrėžė puikią programos dėstytojų kvalifikaciją ir praktines kompetencijas, motyvaciją, atvirumą ir aktyvumą tarptautinėje mokslo bei profesinės veiklos erdvėje. Kaip itin pozityvius programos bruožus ekspertai įvardijo stiprią jungtį tarp praktinių ir mokslinių studentų kompetencijų ugdymo, aktyvų studentų įtraukimą į profesinę veiklą, programos tarptautiškumą, aukštos kvalifikacijos dėstytojų iš užsienio universitetų pritraukimą, glaudžius ryšius su socialiniais partneriais ir gerus studentų įsidarbinimo rodiklius. Pasak Jurgitos Staniškytės, „toks aukštas programos įvertinimas patvirtina, jog VDU rengiama vienintelė Lietuvoje tarpdalykinio pobūdžio šios studijų šakos programa „Teatrologija ir scenos menų vadyba“ puikiai atliepia ne tik Lietuvos poreikius, bet ir tarptautinius studijų kokybės standartus“.
Populiarias magistrantūros studijų programas „Kultūros paveldas ir turizmas“, „Meno istorija ir kritika“ vykdančios Menotyros katedros vedėja doc. dr. Aušrinė Cemnolonskė teigia, kad norintieji tęsti studijas menotyros magistrantūroje turi platų ir individualius poreikius atitinkantį pasirinkimą. „Meno istorijos ir kritikos“ magistrantūros programa siūlo galimybę rinktis Architektūrologijos arba Dailės kuratorystės ir kritikos specializaciją ir gilinti menotyrines žinias bei patirtį norimoje kryptyje. Siūlydama dvi specializacijas ir suteikdama platesnes įsidarbinamumo galimybes ši programa sulaukia nemažo menotyros bakalaurų susidomėjimo. Tuo tarpu „Kultūros paveldo ir turizmo“ programa yra populiari ne tik tarp menotyrininkų, ją renkasi ir istorijos, etnologijos bei kitas humanitarines ir menų specialybes baigę studentai. Vertindami šios programos savitumą, tarptautiniai ekspertai pabrėžė, kad ji „tiksliai atitinka magistro paveldo studijų laipsnį“ ir yra sukurta taip, kad galėtų suteikti „dviejų teminių krypčių specialias kompetencijas: kultūros paveldo mokslinių tyrimų ir turizmo srityse“.
Vertinamų bei akredituojamų programų rezultatus ir išvadas galima rasti čia.
Kūrybinės bendruomenės: lauko užrašai
Pasibaigęs Menų fakulteto Leonardo da Vinci „Naujovių perkėlimo“ programos projektas „Localise – tiriamoji kelionė kaip tyrimų, edukacijos ir praktikos modelis kultūros animacijos ir darbo su bendruomenėmis profesiniame rengime“ („Localise – Study trip as model of research, education and practice in vocational training in culture animation and community work“) pristato leidinį „Kūrybinės bendruomenės: lauko užrašai“.
„Šioje knygoje kūrybinės bendruomenės yra suprantamos kaip idėja, gimusi iš konkrečių grupių praktikos, o ne iš teorinių prielaidų. Ši idėja buvo suformuluota stebint įvairias iniciatyvas ir net dalyvaujant jose. „Bendruomenės“ sąvoka, kaip ji yra vartojama šioje knygoje, ne tik priskiria kolektyvinei veiklai tam tikrą vertę, bet visų pirma verčia mus išplėsti mūsų matymo lauką taip, kad į jį patektų tie, į kieno egzistavimą, istoriją ir pažiūras nėra atsižvelgiama kasdien. Sąvoka atvira naujos interpretacijoms bei nepastebimai ar pamirštai įvairovei, ir neapsiriboja darnos ir homogeniškumo stiprinimu. Šią bendruomenės sampratą lydi suvokimas, kad tarp individo ir grupės egzistuoja įtampa, ir atsižvelgimas į mėginimus juos subalansuoti. Dėl to ji glaudžiai susijusi su kūrybingų asmenybių bendruomenių vizija. <…>
Ši knyga pristato keletą projektų, inicijuotų arba skirtų konkrečioms žmonių grupėms, naudojančioms menines priemones tam, kad kalbėtų apie savo gyvenimus, užmegztų naujus santykius, pakeistų savo artimiausią aplinką, darytų įtaką vietos valdžios politikai bei tiesiog siekti savo tikslų. Šias bendruomenes nebūtinai apibrėžia bendra gyvenamoji vieta; jų narius gali vienyti socialinė padėtis, amžiaus grupė, etninė kilmė, religija, arba koks nors bendras tikslas ar problema.
Bendruomenių ir vietinių kultūros institucijų veikla lėmė šešių 2011-2012 m. įvykusių kelionių maršrutą. Šių iš ES Leonardo da Vinci programos lėšų finansuoto projekto „Localise“ rėmuose organizuotų tiriamųjų kelionių metu projekto dalyviai apsilankė Palenkės (Lenkija) ir Dzūkijos (Lietuva) regionuose esančiuose kaimuose, vidutinio dydžio miestuose – Stoke prie Trento (Didžioji Britanija) ir Kaune bei Klaipėdoje (Lietuva), ir dideliuose miestuose – Londone ir Varšuvoje. Projekto dalyviai susiskirstė į šešias grupes, kiekvieną iš kurių sudarė keliolika britų, lenkų ir lietuvių kultūros animatorių, menininkų ir tyrinėtojų, kurie siekė ne tik susipažinti su vietos papročiais, bet ir išnagrinėti, kokiais būdais šie yra perduodami. Žinių ir papročių perdavimas yra viena iš pagrindinių projekto pagrindinių tyrimų sričių. Tiriamosios kelionės modulis buvo sukurtas projekto eigoje . Tokiu būdu įgyvendinamos mokymosi pasitelkiant tyrimus ir mokymosi iš praktikos idėjos: kompetencijos ir įgūdžiai įgyjami vykdant individualius tyrimus aplankytose bendruomenėse ir keičiantis patirtimi su šiose bendruomenėse dirbančiais animatoriais. Šis požiūris į švietimą ir profesinį rengimą remiasi antropologine kultūros samprata. Pastaroji apima žmones ir visą jų veiklos socialinių ir kultūrinių aspektų gamą ir, perkeldama pažinimą į gyvos kultūros kontekstą, peržengia ribas tarp teorijos ir praktikos. <…>
Knygos struktūra atspindi kiekvienos tiriamosios kelionės metu aktyvuotų kontekstų bei šaltinių įvairovę ir primena kelionės ritmą. Kiekvienos dalies pradžioje pateikiama pagrindinė informacija apie konkretų projektą: kokių veiklų imtasi, kur ir kada jos buvo vykdomos, kas jose dalyvavo ir kas jas finansavo. Šį bendrą pristatymą lydi tekstai, pateikiantys skirtingus požiūrius į konkretų projektą. Autoriai siekė užtikrinti, kad kiekviena knygos dalis atsižvelgtų į regiono, kuriame projektas buvo vykdomas, sociokultūrinę charakteristiką bei į dalyvavusių žmonių požiūrius. Šis bandymas pristatyti kiekvieną iniciatyvą iš skirtingų perspektyvų suteikia knygai priartinimų ir atitolinimų dinamikos: skirtingi dalyvių balsai atsiduria greta valstybinės politikos gairių ar ištisų panašios veiklos sektorių tyrimų; istorinė apžvalga patalpinama šalia vietinės dainos žodžių ar knygoje aprašomo projekto rėmuose pastatyto vaidinimo scenarijaus. Knygoje taip pat yra ištraukų iš istorinių šaltinių, pasakojančių apie idėjas ar projektus, įkvėpusius ar esmingai papildžiusius čia aptariamas iniciatyvas. <…>
Taigi, ši knyga yra kvietimas leistis į individualią kelionę, kurios neįmanoma apibrėžti be jau įvykusių kelionių patirties. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie 2011-2012 m. priėmė tiriamųjų kelionių dalyvius savo namuose, bendruomenės centruose, kultūros centruose ir teatruose, valandų valandas laukė vėluojančių keliautojų, kvietė juos prie bendro stalo, dalinosi savo darbo metodais ir įgūdžiais, pasakojo tiek apie sėkmes, tiek apie nesėkmes, atsakinėjo į sudėtingus klausimus ir priėmė svečių susižavėjimą ir kritiką, ir galiausiai pakvietė juos atvykti vėl. Ši knyga yra skiriama visiems šiems žmonėms.“
Zofia Dworakowska
Klystkeliai pažadėtos žemės link
Silvija Čižaitė-Rudokienė
Realizmas mene turėjo ir vis dar turi ne vieną atmainą. Pavyzdžiui, XIX amžiuje teatre vyravo natūralizmo srovė. Siekis kuo tiksliau atvaizduoti tikrovę kartais būdavo kupinas netyčinių pokštų (kaip ir gyvenime, ne visada surepetuosi). Dažniausiai neplanuotų „improvizacijų“ scenoje kaltininkai būdavo gyvūnai. Suprantama, jei višta padės kiaušinį, gal dar ne taip ir blogai, bet pagalvokite, ką gali padaryti arklys… Kita gana originali realizmo variacija – magiškasis realizmas, kuriame, šiurkščiai tariant, trinama riba tarp mito ir tikrovės, tikrovės ir fantazijos, o dar aiškiau tampa, kai pasiskaitai Gabrielio Garsijos Markeso kūrybą. Tai štai, galbūt maišydamas visas realizmo pakraipas ir bandydamas pridėti magijos, režisierius Rolandas Atkočiūnas drėbtelėjo, kaip spektaklio aprašymas sufleruoja ekscentrišką tragikomediją „Jeruzalė“ žiūrovų verdiktui. Bendradarbiavimas su scenografu Martinu Vilkarsiu ir režisūrinė koncepcija, visi 613 norų ir 7 troškimai, virsta mišraine spektaklio metu. Kartais atrodo, kad ir žiūrovui reikėtų šamano paslaugų bei „stebuklingųjų“ grybų, kad sugebėtų įsijausti ir būti vedamas bendros koncepcijos link.
Įžengę į salę susiduriame su pirmuoju realizmu – natūralizmu, tiksliau būtų sakyti – šio mutacija. Scenoje tiek įvairiausios scenografijos ir butaforijos, jog rodos, kad aktoriams ten niekada vietos neatsiras. Ką jau kalbėti apie gyvą triušį, kamputyje savo narve beėdantį šieną. Kai veiksmo linija pradeda migdyti, visada gali pagalvoti, kaip atrodytų režisūrinis sprendimas remiantis A.Čechovo principu: jei šautuvas yra scenoje, jis turi iššauti. Turbūt visą spektaklį būtų galima užpildyti vien scenografija.
Vis dėlto R. Atkočiūnas mėgina ir magiškojo realizmo subtilybes. Istorijos, kurias pasakoja Jonas/Džonas (akt. Gintaras Adomaitis), bando trinti ribą tarp tiesos ir mito, kurti alegorinius pasakojimus, juos pateikti besiklausančiam jaunimui kaip nekvestionuotinus. Štai čia ir prasideda didžioji kova su vėjo malūnais. Rodos, režisierius išties kategoriškai nusiteikęs prieš vartotojišką gyvenimo būdą ir mėgina teatre, kaip ir Jonas spektaklyje, sukurti dvasios oazę, priminti, kad žmonėms būtina turėti vertybių, žodžiu, paskaityti paskaitą apie tai, kuo baigiasi dvasinis skurdas (nepamirškime, tai ekscentriška tragikomedija, todėl turėtume juoktis braukdami ašarą). Visa sentimentalumo puokštė. Be abejo, iš esmės turtingo vidaus brandus žmogus pats savaime nėra nieko bloga, netgi pagirtina, kaip ir greita vartojimo kultūra nėra visiška teigiamybė. Vis dėlto ar banalios asociacijos ir palyginimai gali vesti dvasinio brandumo link? Norisi nudelbti akis ir nebepakelti, kai baro savininkas Šaras (akt. Henrikas Savickis) užsilipa ant sustumtų triušių narvų ir pradeda šokti pagal prieš porą mėnesių didelio populiarumo susilaukusią dainą „Gangnam Style“. Galima pastebėti, jog visi muzikiniai intarpai remiasi binarinėmis opozicijomis: blogas – geras, dvasingas – materialistas, kitaip tariant, juoda – balta principu. Pavyzdžiui: parsidavimas, vartojimas, „pinigų kalimas“, Šaro aklas naudos ieškojimas vardan geresnio atlygio „įgarsinamas“ jau itin nuvalkiota melodija ir kontrastingai vėliau skambančia bei turinčia pakylėti giesme „Tu, kuris aukštai“.
Jei pradėjome, tai derėtų nepamiršti visų kitų „užslėptų“ alegorijų, pamokymų ir sentencijų. Čia milžinas yra vaikas, gimtąją žemę reikia uostyti ir grūstis į kišenes, jei jau susiruošei laimės Anglijoje ieškoti, ir, žinoma, tarpusavyje kontrastuojantys herojai. Vienas pagrindinių veikėjų, visiems likusiems esantis kaip priešprieša ir mediatorius tarp laukinio vartotojiškumo ir laukinės gamtos, kartais dar sujudinantis tyras vidines stygas, gamtos vaikas, ekshipis, šamanas – Jonas/Džonas ir visi kiti. Palikusi Joną, tačiau turtinga jo vaiko motina (akt. Inesa Paliulytė), kuri vis dėlto dar pasiilgsta paukščių čiulbesio, malonumų besivaikantis jaunimas (akt. Saulius Čiučelis, Ričardas Vitkaitis, Sigitas Šidlauskas, Inga Mikutavičiūtė, Asta Mačiulytė), barmenas, kuris ramybės atbėga būtent pas tą patį pagrindinį veikėją, išprotėjęs profesorius (akt. Kęstas Povilaitis), su kuriuo tik Jonas randa bendrą kalbą, taip pat šalutinės ir visai neaiškios ar būtinos pabėgusios merginos linijos herojai.
Taigi, nors siekiai buvo gražūs ir dideli, vis dėlto net beveik per tris valandas išrutulioti vientisos istorijos nelabai pavyko. O ir dvasinės vertybės išėjo labiau banalios, nei suvirpinančios širdį. Juoktis irgi nelabai buvo kur (nors niekaip negaliu pamiršti, kad buvo žadėta komedijos elementų). Visas bendras galutinis sprendimas priminė paauglių taip mėgstamus paveikslėlius su saulėlydžiais bei užrašytomis sentencijomis: „Mirštu, kai tu šalia, bet jaučiu mirčiau, jei išeitum“… Lengva, paprasta, galbūt ir teisinga, bet vaikiška bei nuvalkiota.
Tad, rodos, į pažadėtąją žemę taip ir neateita. Gal dar reikia paklaidžioti dykumoje, galbūt praskirti vieną kitą jūrą, o gal tiesiog pamėginti taip nerūstauti ant auksinio veršio – tos baisios vartojimo kultūros. Ši egzistuoja, galima ir jos kritika, bet reikia nepamiršti, kad patys gyvename jos viduje, o ne kažkur įsivaizduojame paribyje. Gal todėl ir Jono trobelę teko nugriauti, nes, kaip pastebėjo pagrindinio veikėjo buvusi žmona, gyvenimas nestovi vietoje. Tad maištas prieš vartotojiškumą paradoksaliai tapo būtent jo pavyzdžiu. Trumpų, paprastų, akivaizdžių alegorijų ir sentimentalumo kratiniu, greitai praryjamu ir dar greičiau pamirštamu.
Pabaigti norėtųsi spektaklio pradžia. Profesorius pakėlė tostą: „Už žydėjimą, už pavasarį, už visus pamirštus dievus!” Jei pamiršti, galbūt reiškia, kad jų laikas jau praėjo ir nebegrįš. Todėl verta prisiminti, kad pretenzinga nebūtinai gera. Kartais naudinga žinoti, jog genialumą slepia paprastumas, tačiau ne prastumas.
Publikuota www.kamane.lt
„Studijos VDU – neįkainojama patirtis“
Andrius Grigalaitis – VDU kūrybinių industrijų studentas, Šiaulių dailės galerijos vyresn. specialistas, kuris 2012 metų pabaigoje buvo apdovanotas LR Kultūros ministerijos premija. Šis visuomet prasmingai užsiėmęs menininkas sutiko papasakoti apie savo studijas, įvairiapusišką veiklą ir projektus, išlaisvinančius kuriančio jaunimo mąstymą.
Kaip nusprendėte, kad norite būti menininku?
Negaliu sakyti, kad nusprendžiau – tiesiog taip išėjo. Mokykloje turėjau sustiprintą dailės mokymą, tad sąlytis su kūryba buvo neišvengiamas. Dėl neramaus būdo, vėliau buvau iš jos išmestas ir teko pamatyti, kaip gyvena „normalūs“ žmonės. Manau, tai buvo į gera, nes galėjau pažiūrėti į meną ir menininkus iš šalies. Tradiciškai „normalūs“ žmonės į kūrėjus žiūri su ironija, kaip į nesuprantamus ir dažnai nelogiškus keistuolius, tačiau čia ir yra situacijos įdomumas.
Pabuvęs abiejose barikadų pusėse, galiu drąsiai pasakyti, kad tas „normalumas“ iš tiesų yra silpnų žmonių ginklas. Labai lengva pasirinkti visiems įprastą gyvenimo modelį, vadovautis pripažintomis tiesomis, atrodyti kaip visi… Tai – tiesus kelias į vergišką egzistenciją, kuri kūrėjams yra nepriimtina. Menininko gyvenimas žymiai įdomesnis: netradicinės darbo valandos ir darbo vietos, pasaulį „apverčiančios“ diskusijos… Tapsmas kūrėju buvo beveik savaiminis procesas gyvenant taip, kad būtų linksma ir įdomu. Manau, kad tai geriausia dovana, kokią gali sau padovanoti.
Šiuo metu Jūs studijuojate VDU ir dirbate Šiaulių dailės galerijoje. Ar pakanka laiko suderinti darbą su studijomis?
Aktyviai dirbant ir studijuojant, visada iškyla laiko stygiaus klausimas. Laikas tampa labai svarbus ir tenka jį planuoti, atsisakyti mažai reikšmingų veiklų. Tuomet paaiškėja, kad vis tik to laiko yra – planuojant įmanoma viskas. Galima pagirti VDU už tai, kad paskaitų tvarkaraštis pritaikytas dirbantiems – paskaitos užima mažiausiai laiko, kiek įmanoma, ir netenka važinėti į Kauną dėl pavienių paskaitų.
Derindamas darbą ir paskaitas, pasitelkiu kūrybiškumą: stengiuosi susieti studijų teoriją su darbu galerijoje. Dažnai paskaitų metu gautą informaciją iškart naudoju darbe ir atvirkščiai – tai leidžia sutaupyti laiko. Studijavimas yra labai privilegijuotas laikas: tu gauni koncentruotą informacijos kiekį, o savo sumanymus gali aptarti su geriausiais tos srities specialistais.
Kodėl pasirinkote studijas būtent VDU?
Vienas iš esminių VDU bruožų – jame dirba daug išskirtinių asmenybių. Mano požiūriu, tik stiprios ir neeilinės asmenybės yra sėkmingos veiklos garantas. Šiandienos pasaulyje siekiant gauti informaciją, geriausios knygos yra prieinamos visiems, todėl asmenybės yra tai, kuo universitetas gali išsiskirti ir būti stiprus. Galimybė klausytis išskirtinių žmonių minčių ir su jais diskutuoti yra neįkainojama patirtis, kuri įkvepia.
VDU man teko dalyvauti Rasos Baločkaitės, Aušros Vinciūnienės ir daugelio kitų dėstytojų paskaitose, po kurių „apsiverčia pasaulis“: pradedi matyti ne tik kasdien mus supančius procesus, bet ir suprasti jų priežastis. Supratimas yra kelias į išsilaisvinimą, kuomet gali atsiriboti nuo vergiško mus supančios kasdienybės diktato ir pradėti pats priimti sprendimus, keičiančius gyvenimą tau ir kitiems.
Kaip vertintumėte universiteto studijų sistemą, plataus profilio studijas?
Dažnai studentus baugina platus studijų profilis, nes tenka gilintis į iš pirmo žvilgsnio sunkiai susijusius dalykus. Tai yra sunku ir reikalauja daug pastangų. Tačiau kas sakė, kad turi būti lengva? Daugelį vykstančių procesų nulemia begalė aplinkybių, taigi siekiant bent kiek juos pažinti, tenka žvelgti plačiai. Manau, jog pasirinkęs būti suprantančiu, žinančiu žmogumi, turi susitaikyti, kad tai nebus lengva. Būtent todėl tik nedaugelis renkasi tokį kelią, nes žymiai paprasčiau priimti primityvias, aiškiai išsakomas tiesas ir jomis tikėti, nesusimąstant, kad tai – visiškai akla egzistencija.
Mano nuomone, universitetai turėtų rengti ne darbuotojus-instrumentus, o ugdyti asmenybes. Tam būtinas platus studijų profilis, aprėpiantis daugelį mokslo sričių.
Kokių žinių, įgūdžių Jums suteikė kūrybinių industrijų studijos? Kuo jos galėtų praversti Jūsų karjerai ar asmeniniam tobulėjimui?
Šios studijos man suteikė žinių apie tai, kas yra kūrybinės, kultūrinės industrijos ir kaip jos veikia. Manau, kad dirbant kūrybinį darbą svarbu ne tik žinoti meno teoriją, bet ir suvokti, kaip veikia sistema. Reikia pabrėžti, kad kūrybinis darbas reikalauja specifinių žinių apie projektų valdymą, komunikaciją, rinkodarą ir t.t. Neturėdamas šių žinių, negali tikėtis, kad veikla bus sėkminga. Geras veikiančios struktūros išmanymas leidžia veikti laisvai – ne paklūstant jos reikalavimams, o formuojant savus.
Jūs fotografuojate, filmuojate, rengiate medijų projektus, instaliacijas… Kuri veikla Jums patinka labiausiai? O galbūt Jums įdomiausia sujungti, suderinti skirtingas medijas, terpes?
Negaliu sakyti, kad kuri nors veikla patinka labiausiai. Kiekviena priemonė reikalinga skirtingiems tikslams. Ji yra tik instrumentas, skirtas idėjai išreikšti. Skirtingas medijas dažnai tenka naudoti todėl, kad tik taip įmanoma pasiekti norimą rezultatą. Šiuo metu dalyvauju projekte, kuriame su vaikais kursime audiovizualinį žemėlapį – jo gamybai prireiks daugelio medijų, įvairių mokslo sričių žinių. Taigi, viskas priklauso nuo išsikeltos užduoties.
Šiuo metu daug dėmesio skiriu procesų inicijavimui, nes tai laikau dar viena kūrybos forma. Fotografija, video filmas ar instaliacija yra riboto poveikio priemonės, kurių efektyvumą sunku išmatuoti. Kuriant procesus, projekto, renginio ir t. t. forma gali paveikti bendruomenes, inicijuoti jų raidos kryptį, meninių tendencijų kitimus. Be to, žiūrėdamas iš laiko perspektyvos, gali pamatyti, kad pakeitei ne galerijos sienų turinį, o daugelio žmonių gyvenimą.
Iš kur semiatės tiek įkvėpimo? Galbūt yra tema, kurią dažnai nagrinėjate savo kūryboje?
Nemėgstu žodžio „įkvėpimas“. Jis atėjęs iš laikmečio, kuomet į kūrėjus buvo žiūrima kaip į emocionalias, chaotiškas būtybes, kurioms, kad jos pradėtų bent kažką veikti, būtina mistinė mūza.
Gal ir įžūliai skamba, tačiau mano kūrybos principas – daryti tai, kas malonu ir įdomu man. Jei man patinka gilintis į istorinį laikmetį, jis man įdomus, tuomet aš į jį gilinsiuosi ir kūriniai bus apie jį. Jei man patinka chaotiško, naratyvo neturinčio kino kūrimas – jį ir darysiu. Tikrai nesitapatinu su prasmingumo, vertingumo, meniškumo sąvokomis, nes tai tiesiog dar vieni veiklos pančiai.
Kaip gimė projektas „Inside the hi’story“? Kodėl šioje parodoje nusprendėte eksponuoti sovietinių filmų kadrus?
Projektas gimė suvokus, kad net praėjus tiek metų po sovietinės okupacijos, žmonių proto okupacija tebesitęsia. Tais laikais įdiegtos mąstymo klišės sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Okupaciją patyrusios vyresnės kartos žmonės perduoda jas net ir tiems, kurie gimė laisvoje šalyje.
Parodoje eksponuojami senų propagandinių filmų kadrai atskleidžia esminius įvaizdžius, kuriuos naudoja propaganda. Jie lankytojus turėtų paskatinti susimąstyti apie tai, iš kur atėjo daugelio jų galvose nusistovėję įsitikinimai. Galerijos erdvėje supilti šiukšlių kalnai – nebylus siūlymas tuos įsitikinimus išmesti.
Dar vienas Jūsų projektas – Šiaulių dailės galerijos Menų akademija, kurioje profesionalai, specialistai supažindina pradedančius kūrėjus su fotografijos meno subtilybėmis. Kaip vertinate šio projekto sėkmę?
Menų akademijos projektas iš pat pradžių buvo organizuojamas kaip laisva, netradicinė erdvė, kurioje vystoma veikla nebūtų saistoma jokių niekuo neparemtų stereotipų. Dažnai švietimas yra grindžiamas apribojančiomis normomis, ideologiniu spaudimu, kas nėra suderinama su laisvę vertinančios asmenybės ugdymu. Mano manymu, išlaisvinti mąstymą yra daug svarbiau, nei išmokyti meninių technologijų, kūrybos principų. Visa tai – antraeiliai dalykai.
Daugelis Menų akademijos užsiėmimų neturi aiškaus scenarijaus. Jų eigą numato tiek dalyvaujantys vaikai, tiek pats menininkas. Galimybė viražams yra tam tikra grėsmė: būna situacijų, kai nesukuriamas joks kūrinys, menininkas sunkiai susikalba su vaikais. Tačiau tai nėra nesėkmė – klaida taip pat yra mokymosi dalis.
Tokiuose edukaciniuose užsiėmimuose lygiavertis menininko ir dalyvių bendradarbiavimas sukuria erdvę, kurioje galima drąsiai eksperimentuoti, nebijoti klysti ir nejausti spaudimo. To reikia, kad vaikai jaustųsi saugiai ir niekieno neverčiami norėtų vėl ateiti.
Kultūros ministerijos apdovanojimas – patvirtinimas, kad einama teisinga linkme. Smagu, kad komisijos nariai įvertino projekto specifiką ir tokią veiklą laiko prasminga. Tokio lygio institucijos dėmesys kartu yra krypties įtvirtinimas, kuris leidžia tikėtis, kad ir daugiau organizacijų imsis panašios veiklos.
Dėkoju Jums už interviu!
Kalbino Martynas Gedvila (m.gedvila@vkt.vdu.lt)
Atidaryta nauja kultūros erdvė Kaune – VDU teatras
Profesionalius aktorius, vaidybos studentus bei visus meninėms idėjoms atvirus žmones nuo šiol burs dar viena kūrybinė laboratorija, įsikūrusi Vytauto Didžiojo universitete. Sausio 10-ąją čia duris atvėrė VDU teatro salė (S. Daukanto g. 27), kuri, kaip tikimasi, taps nauja niša tiek eksperimentuoti nebijantiems kūrėjams, tiek ir intelektualiems žiūrovams.
Daugiau galimybių kūrybinei veiklai
Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka, savo veiklą VDU teatras pradėjo jau prieš metus, tačiau iki šiol neturėjo savos kūrybinės erdvės. „Tikiu, kad dar jaunam, tačiau ambicingam universiteto teatrui dabar atsivers kur kas platesnės galimybės kurti, eksperimentuoti, rengti bendrus projektus su profesionaliais aktoriais, menininkais, į šį procesą įtraukiant ir studentus“, – džiaugėsi VDU rektorius.
Pasak VDU teatro ir Vaidybos studijų programos vadovės, Auksinių scenos kryžių nominantės aktorės doc. Godos Piktytės, VDU teatras – tai pirmasis profesionalus universiteto teatras Lietuvoje, siekiantis pristatyti sceninės raiškos formų įvairovę.
„Norime ugdyti naujovėms atvirą scenos meno publiką, skatinti novatoriškus teatro ir kitų scenos bei naujųjų medijų meno reiškinius. Tuo pačiu tai ir kūrybinė studija, laboratorija, skirta VDU Vaidybos studijų programos ir kitų Menų fakulteto specialybių studentams, kurioje jie gali dirbti kartu su profesionaliais teatro menininkais, dalyvauti profesionalaus teatro procese ir jį tyrinėti“, – pasakojo G. Piktytė.
Repertuare – ir spektakliai, ir susitikimai
VDU teatras, sėkmingai plėtodamas ryšius su Lietuvos ir užsienio režisieriais, jau yra numatęs keletą scenos meno mylėtojams aktualių renginių.
Sausio 23 ir 25 dienomis naujoje VDU teatro salėje bus rodomas Agniaus Jankevičiaus režisuotas spektaklis „Trys gyvenimo versijos“, pastatytas pagal iškiliausios šiuolaikinės prancūzų dramaturgės Yasminos Reza pjesę. Šiuo spektakliu VDU tęsia jau gerokai anksčiau užsimezgusį bendradarbiavimą su teatru „Mens Publica“.
Naujosios VDU teatro salės atidarymo metu buvo vaidinamas kitas Y. Rezos kūrinys–„Atsitiktinis žmogus“ (spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, vaidina Arvydas Dapšys ir Goda Piktytė, scenografė Vilma Galeckaitė-Dabkienė, kostiumų dailininkė Diana Lozoraitienė). Šis spektaklis jau rodytas daugelyje Lietuvos miestų ir sulaukė itin palankaus žiūrovų ir teatro kritikų vertinimo.
Šiuo metu VDU teatre taip pat pradeda repetuoti režisierius Artūras Areima, pastaraisiais metais nustebinęs Lietuvos teatrinę bendruomenę ir žiūrovus staigiu kūrybiniu posūkiu link estetinio chuliganizmo. Į universiteto teatrą jis atsineša prancūzų egzistencialisto Jeano-Paulo Sartre‘o novelių inscenizacijas, kurių sceninį pavidalą išvysime balandžio pradžioje.
Vasario pradžioje šiame teatre savo naujo postdraminio spektaklio eskizą pristatys Justinas Kalinauskas, buvęs VDU Akademinio teatro vadovas, dabar studijuojantis režisūrą Klaipėdos universitete. Šį pavasarį teatre taip pat bus surengti rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesės „Deli šokis“ skaitymai (rež. Agnius Jankevičius), o birželio mėnesį VDU teatre bus pristatytas bendras lietuvių ir prancūzų spektaklis apie kultūrinių skirtybių sandūras šeimoje (rež. Jeanas-Paulis Vadi).
Be sceninės kūrybos, VDU teatre jau rengiami susitikimai su žymiais teatralais ir teatrui artimais kitų sričių menininkais bei mokslininkais. Sausio 16 d. čia svečiuosis antropologas prof. Gintautas Mažeikis, vasario mėnesį – prof. Leonidas Donskis.
Teatras įsikūręs Vytauto Didžiojo universiteto rūmuose S. Daukanto g. 27.
Kultūros ministerijos premija MF magisrantui
2012 m. gruodžio 20 d. VDU Menų fakulteto magistrantūros studijų programos „Kūrybinės industrijos“ antro kurso studentui Šiaulių dailės galerijos vyr. specialistui Andriui Grigalaičiui įteikta Kultūros ministerijos kultūros kūrėjo premija. Nuoširdžiai sveikiname!
Kultūros ministerijos premijomis apdovanoti 20 Lietuvos kultūros ir meno kūrėjų ir 1 įstaiga – ,,Skalvijos“ kino centras.
