Laisvės alėjos bohemos gyvenimą primins meninis projektas
Laisvės alėjos bei Kauno miesto tapatybę ir šiandien kuria legendos apie praeityje šurmuliavusį laisvą bohemišką gyvenimą, išnykusias, bet kažkada klestėjusias Laisvės alėjos kavines, restoranus, ekscentriškus poetus, maištaujančius tapytojus ar virtuozus muzikantus. Menininkų, žurnalistų, profesorių ir laisvą kūrybiškumą išpažįstančiųjų susibūrimų vietos (Konrado kavinė / Tulpė, Laumė, Metropolis, Versalis / Jaunimo kavinė / Vakaras, Orbita), kūrybinės erdvės (teatrai, pantomimos trupė ir kitos nepriklausomos bendraminčių komunos) ar nemarūs pasakojimai apie meno pasaulio asmenybes, įsimintini įvykiai ir ženklai – visa tai ryškūs miesto istorijos ir bohemiško gyvenimo tradicijos atpažinimo pėdsakai, gyvi kolektyvinėje miestiečių atmintyje.
Šio projekto tikslas – kartu prisiminti ir pasakoti istorijas apie tas kolektyvinės atminties vietas, kurias mums sužadina laisvos, maištingos ir nerūpestingos Laisvės alėjos bohemos mitas.
Projekto programa:
12 val. prie skulptūros „Žinia“ (Laisvės al. ir Ožeškienės g. kampas) prasidės Vitos Gelūnienės ir Edo Carrollo performansas – pasivaikščiojimas Paldieninkas: patirk laisvę naujai. Ši kelionė vyks pietų pertraukos metu („paldieninkais“ tarpukario Lietuvoje buvo vadinami vidurdienio susirinkimai, kurių dalyviai „ruošė save meno darbui“), todėl joje bus peno ir kūnui, ir sielai: jos dalyviai pradės pamaitindami savo kūną „Paldieninko“ sriuba, o baigs dalindamiesi specialiai šia proga sukurtu maistu sielai.
Nuo 12 val. naujamiesčio ir senamiesčio kavinėse startuos Vaidės Legotaitės ir Anos Čižauskienės audioprojektas Pokalbiai prie kavos: interviu su jaunaisiais menininkais, kuriuose bus aptariamos šiuolaikinio menininko įvaizdžio sampratos, vietos reikšmė kūrybinei miesto jaunuomenei. Įrašų bus galima klausytis taip pat ir: Menų galerija 101, Laisvės alėjos bohema: atminties vietose
16 val. Laisvės alėją iš jos fontano pasveikins dūmų skulptūra – performansas Vienos minutės Jurgio Mačiūno portretas, sakantis CIAO!. Skulptorius Dainius Liškevičius sukurs vaiduoklišką momentinį kūrinį, tarsi nuorodą į revoliucinius sovietmečio įvykius, kaip svarbią šios vietos kolektyvinę atmintį. Kartu tai Mačiūno pasveikinimas laikinosios sostinės laikų, sovietmečio, esamai ir būsimai Laisvės alėjos bohemai. Tai emocinė jungtis tarp praeities kultūrinio gyvenimo ir šiandienos kultūrinio įvykio Laisvės alėjoje.
18 val. buvusioje vyninėje „Taškas A“ (Laisvės al. 93) bus pristatomas Gintaro Česonio projektas Bohemos būvis, 2013, Kaunas. Šiame projekte menininkas ieškos atsakymų, kas yra bohema? Legenda, praeities reiškinys ar tikrovė ir dabartis?
18 val. 30 min. buvusioje vyninėje „Taškas A“ (Laisvės al. 93/ netrukus atsidarysiančiame turkiško stiliaus kaljano bare „Šiša“), visi, mylintys Laisvės alėją bus kviečiami į atvirą diskusiją apie Laisvės alėjos kultūrinio gyvenimo ateitį.
Tai jau antrasis VDU menų galerijos inicijuojamas meninis projektas, skirtas Laisvės alėjos atminties tyrimams. Pirmasis – „Atminties sapnai“ – įvyko 2011 m.
Projekto kuratorė Daiva Citvarienė.
Projekto rėmėjai ir partneriai: Kūltūros rėmimo fondas, Kauno miesto savivaldybė, UAB „Rūta“, Tado Ivanausko Zoologijos muziejus, turkiško stiliaus kaljano baras „Šiša“ (Laisvės al. 93).
VDU Menų galerijoje „101” – Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai
2013 m. spalio 15 dieną, 17 val. VDU Menų galerijoje „101” įvyks dokumentinių architektūros fotografijų parodos „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai”atidarymas bei šiuo metu AUTC komandos kuriamas unikalaus architektūros istorijai skirto projekto – virtualių miesto istorinių reikšmių žemėlapio, žyminčio kultūros (architektūros) paveldo skaitmeninimo veiklų svarbą šiuolaikiniame kultūros procesų kontekste, pristatymas. Naujasis projektas vystomas remiantis šiuolaikine „kontraversijų kartografijos“ teorija. Interaktyviame žemėlapyje, kuris suformuojamas kaip daugiasluoksnis, istorines realijas atspindintis raktažodžių tinklas, bus galima atrasti istorinių nuotraukų, žinučių bei objektų aprašymų.
Parodoje „Laisvės alėjos architektūra: tapatybės ženklai” narpliojama Laisvės alėjos, kaip vienos iš svarbiausių miesto arterijų, kultūrinė sandara. Blankioje atminties (fotografijų) šviesoje svarstomos pasąmoninio-emocinio ir tiesioginio-žinojimo trajektorijos bei jų sankirtos – kuriame taške esame mes. Tad, kiekvienas stebėtojas kviečiamas pasinerti į architektūrinę meditaciją ir paklausti savęs: kokie gi reikšminiai ženklai mus sieja su Laisvės alėja? Ar mūsų asmeninėse patirtyse susiformavusios miesto erdvių reikšmės panašios į mūsų tėvų ir senelių? Ar galime Laisvės alėjoje atpažinti ilgalaikes reikšmių tradicijas, ar tik trumpalaikius šiandienos įvaizdžius?
Šias urbanistines ir istorines mįsles padės užminti užmaršties migla apgaubti 6 deš. Laisvės alėjos vaizdai. Rodos, neįpareigojantys dokumentiniai tyrimų kadrai neturėtų kelti jokių klausimų. Šie vaizdai kurti tam, kad architektūrine kalba į juos būtų atsakyta. Paradoksalu, jog tiek daug žinojimo apie tuometinę erdvę papasakojęs fotografas – nežinomas. Drauge su jaunuoju asistentu, jis įamžino ne tik tuometinės Laisvės alėjos pastatus, bet tuomkart ir esminius miesto, kaip gyvo organizmo, ženklus – žmones ir jų kasdieninio gyvenimo atributus, palydovus.
Paroda galerijoje veiks iki lapkričio 1 d.
Vita Mozūraitė: „Stipriausia šokio trupė yra Kaune“
Monika Jašinskaitė
Rugsėjo 18–22 dienomis Kaune vyko tarptautinis šokio festivalis „Aura’23“. Publikai jis pristatytas kaip Afrikos šiuolaikinio šokio platforma, nors čia parodyti ir vakarietiškų trupių kūriniai. Po festivalio kiek išblėsus emocijoms, šokio kritikės Vitos Mozūraitės paprašiau peržvelgti ir pakomentuoti matytus spektaklius. Kalbėdamos apie juos, negalėjome negalvoti apie lietuviškąją šokio sceną bei vienintelį Lietuvoje šokio teatrą.
– „Auros“ festivalyje jūs lankotės kasmet, jų matėte labai daug. Kuo šis buvo ypatingas, kas labiausiai krito į akis?
– Čia turbūt pirmasis, kuriame bandyta kurti platformą – mėginta daryti konceptualų festivalį. Panašus įvyko ir užpernai, kai buvo bendradarbiaujama su Kauno bienale. Tik šiemet pasirinkta viena tema, pristatytas vienas kraštas – „Aura“ tai padarė pirmą kartą. O tai visada rizikinga.
– Kokie spektakliai jums paliko didžiausią įspūdį?
– Festivalyje iš viso parodyta 15 spektaklių, 8 jų – iš Afrikos. Iš afrikietiškų spektaklių man patiko tik vienas ir jį vienintelį laikau turintį „afrikietiško prieskonio“ – tai Kaolacko „Rognou Maame“ („Mano močiutės ašaros“). Na, ir, žinoma, choreografės Germaine Acogny darbas. Ši moteris scenoje visada daro tą patį – garsina Afriką ir Afrikos šokį kaip visavertį meną. Tačiau jos „Songook Yaakaar“ nėra festivalinis kūrinys. Esu mačiusi du Acogny spektaklius scenoje, 2–3 spektaklių įrašus bei apie ją sukurtą filmą. Susidaro įspūdis, kad kai ši legendinė Senegalo šokėja ir choreografė buvo jaunesnė, daugiau dėmesio skyrė šokiui. O dabar, kai juda mažiau, orientuojasi į Afrikos politinę reklaminę sritį. Pavyzdžiui, Acogny visada pasakoja apie Senegalą, kur yra įsteigusi keletą – tikrai gerų – šokio mokyklų. Kiek esu susipažinusi su Senegalo šokiu, pastebėjau, jog, palyginus su kitomis Afrikos šokio trupėmis, būtent šios šalies trupės yra labiau pastebimos. Jos mokiniai geriausiai sugeba suderinti šiuolaikinį ir afrikietišką šokį.
– Kaolackas – G. Acogny mokinys. O jeigu grįžtume prie Kaolacko spektaklio: kuo jis jums pasirodė ypatingas?
– Taip, Kaolackas – jos mokinys, ir tai matyti.
Visų pirma – įdomus tradicinio Afrikos ir šiuolaikinio šokio sujungimas. Kalbu ne tik apie techniką, bet ir apie režisūrą, choreografiją, mąstymą. Stengiamasi papasakoti apie Afrikoje ilgą gyvenimą nugyvenusios moters potyrius, bet tuo pat metu naudojama daug šiuolaikinio šokio judesių, nebūdingų etniniam šokiui.
Antra – pati šokėjo asmenybė. Kai šokėjas išsivyniojo iš spalvingos medžiagos gniutulo ir aš pamačiau raumeningą vyriškį – su barzda, stambių bruožų veidu, mane ištiko šokas. Maniau, jog šoka moteris. Vėliau vyriškų fizinių bruožų nebemačiau – tik močiutę. Vaikystėje viena mėgstamiausių mano knygų buvo Žozefo Zobelio „Berniukas iš Antilų salų“. Tai – berniuko pasakojimas apie jį prižiūrėjusią močiutę. Galbūt žmogus, kuris neskaitė tos knygos, neturi juodaodės močiutės įvaizdžio, tačiau aš jį priskyriau šokėjo asmenybei. Manau, kad bet kokios temos ėmęsis Kaolackas įrodytų, kad tai, ką jis daro scenoje, yra tiesa.
Iš vakariečių man labiausiai patiko „Elektro kif“ („Bianca Li“, Prancūzija). Technika truputį primityvi, bet „įpiltas“ geras „režisūros kibiras“. Choreografė tam tikrus judesio elementus išnaudojo kaip prasminius: žmonės valgo, kelia ranką, rašo. Principas – kaip pantomimoje, bet tai ne pantomima, jokiu būdu. Spektaklyje judesiai kartais tampa prasminiais, o kartais išlieka tik kaip tam tikra šokio žingsnelių seka. Šokio žingsnelį paversti prasminiu sugeba ne visi. Tarkim, kai Airida Gudaitė su Laurynu Žakevičiumi kūrė „Feel link“, jie labai protingai išnaudojo hiphopo judesius. Arba „Actuel Force“ – pirmoji scenoje matyta hiphopo trupė, kurią 1998 m pristatė „Naujojo Baltijos šokio“ festivalis – vaizdavo žmogaus evoliuciją nuo amebos iki Homo Erectus. Panašiai nutiko ir su džiazo šokiu. Anksčiau tai buvo pramogos, šou šokis, bet, štai, 1961 m. Brodvėjuje pastatė filmą „Vestsaido istorija“: panaudojo džiazo šokio judesius kaip prasminius – gavome naują reiškinį. Kai atsiranda režisieriai ir choreografai, kurie žino, kaip panaudoti šokio technikas – jos evoliucionuoja. Gatvės šokis persikelia į sceną ir tampa sceniniu, nes judesiais pradedamos kurti prasmės. Yra šou scena, kur dominuoja efektas, ir yra teatro scena, kurioje būtina apie kažką papasakoti.
– Kaip, manote, iš kokių festivalyje matytų atlikėjų galėtų pasimokyti mūsų šokėjai?
– Tokių darbų šiemet, regis, nebuvo. Galbūt šokio technikos atžvilgiu vertas paminėjimo „Daara Dance“ spektaklis „Lašas iš niekur“ (Dramblio Kaulo Krantas), kuriame šoko juodaodžiai vyrai. Per afrikietiško šokio pamokas įsitikinau, jog jie iš tiesų juda kitaip. Afrikiečių fizinė faktūra kitokia.
Daugeliui mūsų šokėjų trūksta laisvumo scenoje. Mūsų šokėjai tik šoka. Lietuvių choreografai savo spektakliuose nenaudoja kitų teatrinių priemonių. Neįsivaizduoju, kas iš lietuvių galėtų pastatyti tokį spektaklį kaip dviejų merginų iš Malio matytas „Correspondances“. Gal vienintelė Rūta Butkus bandė pasukti į tą pusę…
– Kaip manote, kodėl taip yra?
– Mes susikaustę. Tai būdinga visai tautai. Mes – šiauriečiai, o kai bandoma per tai perlipti dirbtinai, gaunamas tas pats rezultatas, kaip per Acogny spektaklį: choreografė nuo kėdžių pakėlė žiūrovus ir liepė krutinti užpakalius – daugelis apsimetė, kad yra laisvi, bet šokdami jautėsi nepatogiai. Gal dabar jaunimas bus laisvesnis, bet per paskaitas (V. Mozūraitė dėsto Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – M. J. past.) bedraudama su daugybe jaunų žmonių nematau tokio laisvumo, su kokiu susiduriu, pavyzdžiui, Rusijoje. Kitas dalykas – mes turime labai ilgą ir stiprią teatro uodegą. Mes pripratę, kad žodis yra teatrui, o šokėjai teturi šokti. Mūsų choreografų niekas nemokė režisūrinių dalykų.
– Kiek pati susiduriu su teatru Lietuvoje, tiek iš publikos, tiek iš kritikų pusės, pastebiu profesionalumo, gero atlikimo reikalavimą. Gal tai suvaržo pačius kūrėjus – jie bijo prašauti pro šalį?
– Taip, aš pati nuėjusi į dramos teatrą neretai po spektaklio pareiškiu, esą kažkieno dikcija buvo bloga arba kažkas dirbtinai vaidino, nors juk aš nežinau, kokia buvo režisieriaus užduotis – galbūt tokios dikcijos ar dirbtinumo būtent ir reikalauta. Tas pats ir su šokiu. Didžioji publikos dalis, atsitiktinai patenkanti į šiuolaikinio šokio spektaklius, etalonu laiko Anželikos Cholinos kūrinius. Tokie žiūrovai laukia baletinės technikos su švariais, užbaigtais judesiais. Dauguma šokėjų neturi gebėjimo profesionaliai kalbėti scenoje. Todėl judesio spektaklyje, kuriame kalbama, žmonėms viskas bado akis: jie ir šoka ne taip, ir šneka ne taip… Kai kurie choreografai bijo tokios reakcijos, bet yra pakankamai tokių, kurie į tai nekreipia dėmesio.
Žiūrint „Auriečių“ spektaklius stebina, jog jie kartais sugeba būti labai techniški. Ne veltui ankstyvosios nepriklausomybės laikais trupės pagrindą sudarė merginos, atėjusios iš gimnastikos. Dėl to anksčiau jų judesio stilistika buvo pragrįsta gigantiškais mostais. Kai „Aura“ pradėjo dirbti su įvairesniais choreografais, šokio stilistika keitėsi. Pavyzdžiui, žiūrint „Melancholijos dėžutę“, turbūt niekam į galvą neateitų mintis, kad Mantas Stabačinskas yra puikus ir techniškas šokėjas: ten jį matome vaikštantį, kvailiojantį, besimaivantį. Vis dėlto, kaip neseniai pasitarėme su kitais Lietuvos šokio lauko stebėtojais, šokio teatras „Aura“, neturėdamas nei profesionaliai parengtų šokėjų, nei labai stiprios mokyklos, vis tiek turi stipriausius šokėjus Lietuvoje.
– Bet, palyginus su Vilniumi, Kaune beveik nėra šokėjų pasirinkimo.
– Profesionalūs šokėjai, baigę studijas LMTA, geriau sutinka Vilniuje dirbti padavėjais, nei kraustytis į „Auros“ šokio teatrą Kaune, kur yra laisvų etatų, kur galėtų gauti pastovų atlyginimą ir nebūtų tiek užimti, kad negalėtų dirbti papildomo darbo. Bet čia jau sociopolitinis klausimas: nuostata, kad Kaunas yra provincija – išlieka. Šiuo metu Kaune organizuojama daug gerų kultūrinių renginių, bet nuostata nesikeičia. Kai pagalvoji, vienintelis municipalinis šokio teatras, pati stipriausia šokio trupė yra Kaune. Bet miestas nesugeba tuo didžiuotis, nesugeba to įvertinti kaip reiškinio, galinčio reprezentuoti Kauną. Tad kodėl šokėjai turėtų ten važiuoti?
– Galime prisiminti nesenus įvykius, kai „Aurą“ norėta sujungti su pantomimos trupe…
– Po sujungimo keli pantomimos aktoriai atėję į „Auros“ repeticijas pradingo, nes suprato, kad čia reikės dirbti. Kadangi teatrai jau sujungti, festivalio metu Birutė Letukaitė paprašė leisti naudotis buvusio Pantomimos ir plastikos teatro sale, kur galėtų repetuoti užsienio trupės. Miesto savivaldybė atsakė: nuomokitės! Tokia situacija kelia daug klausimų.
– Šiek tiek nukrypome prie „Auros“ ir miesto problemų. Sugrįškime į festivalį. Kokios temos ir problemos ryškėjo parodytuose spektakliuose?
Vieninteliai du – Acogny ir Kaolackas – kalbėjo Afrikos tema.
Nebuvau diskusijoje su afrikiečių kūrėjais, tačiau susidarė toks įspūdis, kad jiems būdingas stereotipinis požiūris, įsivaizdavimas, kaip europiečiai juos mato – afrikiečiai patys šį stereotipą visiems primetinėja. Jau seniai nebesitikiu, kad šiuolaikinio šokio spektaklyje juodaodžiai naudos tradicinio šokio judesius ar dėvės šiaudinius sijonėlius. Tačiau afrikiečiai įsitikinę, kad mes būtent to iš jų laukiame, žiūrime į juos kaip į vergus, trepsenančius per smėlį basomis pėdomis, o jų moteris įsivaizduojame tik nuogomis krūtinėmis. Kyla klausimas: ar kas nors ką nors padarė, kad Afriką matytume kitaip? Kauno nacionalinio dramos teatro foje kabančioje fotografijų parodoje matėme tas pačias moteris nacionaliniais rūbais, tuos pačius vyrus su papuošalais, Afrikos provinciją, kaimą, genčių gyvenimą… Pietų Afrikos Respublika yra mokslo centras, bet aš nežinau nė vieno Afrikos universiteto ir neįsivaizduoju, koks mokslas ten yra vystomas. Nežinome Afrikos rašytojų, teatro kūrėjų, kultūros veikėjų. Keliautojai mums rodo tik egzotiškąją šio žemyno pusę. Kartais galima pagalvoti, kad miestuose ten iš tikrųjų vaikšto liūtai!
Manau, jog šių metų festivalyje Afrikos platforma nepasiteisino. Susipažinome su afrikiečių choreografais, kuriančiais absoliučiai europietišką šokį. Mūsų plačiau aptarti kūrėjai iš 8 iškrinta – kas lieka? „Aš vienišas“ („Kingsley Odiaka“ trupė, Nigerija)? Visame pasaulyje vyrauja tas pats: aš esu vienišas! Šokėjai patys savo noru iš savęs išstumia afrikietiškumą. Klausimas: kodėl? Trumpiau tariant, festivalyje pristatytas visiškai europietiškas afrikiečių šokis.
– Ką išskirtumėte iš vakarietiškosios festivalio programos dalies?
– Išskirtiniai pasirodė žydų choreografai. Man patinka Izraelio šokis, bet iki šiol tebuvau mačiusi spektaklius, kuriuose aukšto lygio technika persipina su idėja. Pirmą kartą pamačiau jų teatrališką šokį, kur judesys absoliučiai prasminis, jam nesuteikta estetinė prasmė. Ypač nustebino pilnas metaforų Meravo Coheno Reinano darbas „Kai žvėris sugrįžta“. Tai – daugiau performansas, judesio teatras. Manau, kad visi trys darbai – tiek „Off-Line“, tiek „Arklio uodega“, buvo stiprūs. Kad Izraelis turi visiškai kitokį, nei įprastai reprezentuojama, šokį, man buvo atradimas.
– Daugeliui padarė įspūdį austrų „Liquid Loft“ trupės spektaklis „Kalbančios galvos“. Ką jūs apie jį manote?
– Manau, tokius spektaklius žmonės kuria, tam, kad galėtų apkeliauti kuo daugiau festivalių. Su tokiu darbu gali įsipaišyti į meno technologijų, šokio, kino, performansų festivalius… Bet užmirškime technologijas, užmirškime iškreiptus, mus labiausiai spektaklio metu juokinusius, veidus – ar be jų ten daugiau kas buvo? Ten technologijos nurungia viską. Tik, manau, šokėjams jos pagrindinės minties atskleisti nepadėjo.
– Negalime praleisti Johanneso Wielando ir „Auros“ šokėjų „Melancholijos dėžutės“.
– Gaila, kad „Melancholijos dėžutės“ nemačiau užpernai Kauno bienalėje – aplinkoje, kurioje ji buvo sukurta. Gerai, kad į kitą erdvę spektaklis buvo perkeltas ne mechaniškai. Iš kitos pusės, pusvalandį buvo galima žiūrėti, bet paskui pradėjo kartotis: šokėjai vedė vis kitus žiūrovus į sceną, vėl ir vėl su jais šoko. Stebint kildavo vienintelis klausimas: kur juos pasodins ir ką įbruks į rankas? Išnyko melancholija, kurią mes turime kiekvienas savyje tarsi praeities daiktus, praeities atsiminimus. Tik du žmonės – šokėjai Gotautė Kalmatavičiūtė ir Mantas Stabačinskas – dar bandė išlaikyti dvasią ir tai jiems pavyko. Rūta Lelytė yra stipri šokėja, bet jai sunkiau kurti personažą, o Mariui Pinigiui iki tokio spektaklio dar reikia augti. Labai daug reiškia, kad M. Stabačinskas yra vyresnis už scenos partnerius – turi daugiau nostalgijos (jos mes turime visi: ilgiau gyveni – daugiau savyje sukaupi).
– Šiemet „Aura“ šokio festivalį organizavo 23 kartą. Be jokios abejonės, į Lietuvą atvežama užsienio produkcija daro įtaką procesams šalies viduje. Koks apskritai būtų „Auros“ vaidmuo Lietuvos šiuolaikinio šokio scenoje? Ar jis nors kiek kinta?
– Kurį laiką „Aura“ tebuvo trupė, kuriai svarbu pademonstruoti savo techniką. Kadangi tarp Europos trupių susidomėjimas gryna šokio technika jau buvo praėjęs, išvykę į užsienį Kauno šokėjai laimėdavo įvairius konkursus ir namo grįždavo su diplomais. Kad po technika nieko nebuvo, kad „Aura“ nebuvo šokio teatras – to niekas nepaisė. Buvo laikas, kai B.Letukaitei nereikėjo auginti šokėjų – jos visos ateidavo iš gimnastikos. Buvo kviečiami choreografai, kurie galėjo statyti gimnastikos elementų turinčius numerius. Bendrame šokio lauke tai suformavo šiek tiek skeptišką požiūrį: kituose šokio kolektyvuose, taip pat ir „Polėkyje“, kuriame aš pati šokau, mes viską pasiekėme patys. O čia tarsi nieko nereikėjo daryti – šokėjos savaime buvo puikios formos.
Šokėjai nebeateina iš gimnastikos – „Aura“ išsiaugina juos studijoje. Tai – labai gerai. Spektakliuose grynoji šokio technika daugiau derinama su vaidyba. Taigi, šia prasme dabar „Aura“ tikrai yra šokio teatras, kur puikiai dera du poliai – ir šokis, ir teatras. Anksčiau „Aura“ nebuvo pavyzdys. Taičiau dabar – tai stipriausia trupė, galinti daryti įtaką Lietuvos šokio scenai.
– O ko, jūsų manymu, vieninteliam municipaliniam šokio teatrui Lietuvoje šiuo metu trūksta labiausiai?
– Šokėjų.
– Kaip jų rasti?
– Miesto valdžia turi išmokti didžiuotis tuo, ką turi. Krepšinio banga slopsta, Kaunas turi rasti kitą arkliuką, kuris galėtų jį pristatyti. „Aura“ yra puikus arkliukas. Tačiau šiuolaikinis šokis – ne kiekvienam. Kai į Vilnių atvažiuos mano sena teta iš kaimo, aš ją vesiuosi į A.Cholinos, o ne į A. Naginevičiūtės spektaklį – toks jau plačiųjų masių mentalitetas. Į Vupertalį žmonės važiuoja ne miestu gėrėtis, o žiūrėti Pinos Bausch spektaklių. Taip pat yra ir su Prancūzijos šokio centrais. Kažkada visi plūdo į Frankfurtą pasižiūrėti Williamo Forsythe’o. Miesto valdžia turėtų skleisti žinią apie šį šokio teatrą, jam padėti ir stengtis sudaryti sąlygas dirbti.
Susitikimas su avangardinio kino „krikštatėviu“ Jonu Meku
Rugsėjo 18 d. (trečiadienį), 15 val. VDU menų galerijoje „101“ (Laisvės al. 53, Kaunas) lankysis avangardinio kino „krikštatėvis“, poetas ir filmininkas Jonas Mekas. Garsusis lietuvių kilmės JAV menininkas paskutinį kartą universitete lankėsi prieš 15 metų.
Susitikimo su VDU bendruomene metu Jonas Mekas pristatys naujausios savo kūrybos fragmentus, atsakys į susirinkusiųjų klausimus.
Pastarąjį kartą poetas ir filmininkas J. Mekas VDU apsilankė 1997 m. spalio 30 d. – tuomet jam buvo įteiktos VDU garbės daktaro regalijos. Šia proga menininkas sakė įspūdingą inauguracijos kalbą ir surengė poezijos rinkinio „Semeniškių idilės“ skaitymus.
Jonas Mekas yra Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, įvertintas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, gausybe tarptautinių kino, literatūros ir kultūros apdovanojimų. Filmininkas vienas pirmųjų pasaulyje išplėtojo dokumentinio kino dienoraščio žanrą. J. Meko kūryba ir veikla padarė didelę įtaką pasaulio kultūros ir kino istorijai bei šiuolaikinei raidai.
Praėjusių metų pabaigoje J. Mekas minėjo savo jubiliejinį 90-ąjį gimtadienį, surengdamas tarptautinio masto parodas Londone ir Paryžiuje. Iškart po viešnagės Kaune filmininkas ir poetas vyks į Sankt Peterburgą atidaryti grandiozinę „Fluxus“ judėjimui skirtą parodą.
Vaidybos II kurso studentai dalyvauja tarptautiniame projekte Vokietijoje
Rugsėjo 10-17 dienomis visi Vaidybos programos antrakursiai išvyksta į Vokietiją, Dortmundą, kur tris dienas kartu su „Auros” ir Artscenico teatrinio sambūrio šokėjais ir aktoriais dalyvaus tarptautiniame projekte „Gamtoje įguldyta”/”Heimat sureal”. Aplinkos teatro projektas jau buvo parodytas Kaune ir Birštone, tarptautinio kultūros ir ekologijos festivalio „Grynparkas” programoje. Jo koncepcijos autorius ir režisierius – Rolfas Dennemannas. Viešnagės metu studentai dalyvaus kūrybinėse dirbtuvėse, kurias ves choreografės Pinos Bausch mokiniai, dramos teatro aktoriai.
Daugiau informacijos apie projektą>
Kūrybinės industrijos – augantis ekonomikos sektorius
Per pastarąjį dešimtmetį kūrybos ekonomika virto viena iš prioritetinių sričių išsivysčiusiose šalyse – tai sąlygojo kūrybinių industrijų bendrųjų gamybos apimčių augimas. Tyrimai rodo, kad šio sektoriaus vaidmuo Lietuvos ekonomikoje taip pat sparčiai didėja.
Kūrybinės industrijos, kartais dar vadinamos kūrybos ekonomika, išreiškia menų susiliejimą su naujųjų medijų technologijomis bei žinių ekonomika. Tai sintetinė veikla, reikalaujanti meninių, vadybinių, interpretacinių gebėjimų, kultūros bei informacinių technologijų išmanymo. Kūrybinės industrijos apima tokius sektorius kaip reklama, meno vadyba, leidyba, fotografija, kinas, animacija, video žaidimai, programinė įranga, televizija ir radijas, interneto dizainas, autorinės teisės.
„Lietuvos kultūrinės ir kūrybinės industrijos galimybių studijoje“ prognozuojama, kad, vertinant optimistiškai, Lietuvos kūrybinių industrijų įmonių skaičiaus augimas galėtų siekti kasmet vidutiniškai po 8 proc. Tokiu atveju 2013 m. įmonių skaičius išaugtų virš 9,7 tūkst. ir kasmet padidėtų apie 500 įmonių. Pesimistinė prognozė taip pat neliūdina – tuomet šis skaičius siektų 290 įmonių per metus.
Pastebėtina, kad tradiciškai kultūra ir verslas Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuojami atskirai arba siejami tik siauresniu kultūros vadybos aspektu, atitinkančiu labiau tradicinių kultūros institucijų poreikius ir kūrybingumo supratimą siaurąja prasme. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dekanės doc. dr. Inos Pukelytės, atsižvelgiant į spartų kultūrinių, kūrybinių industrijų augimą, specialistus rengiančiose Lietuvos aukštosiose universitetinėse mokyklose subrendo poreikis žymiai didesniu mastu nei iki šiol skatinti glaudžią Lietuvos meno, mokslo, studijų ir verslo integraciją. „Nors Lietuvos aukštosiose mokyklose jau atsirado bakalauro studijų programų, susijusių su kūrybinėmis industrijomis, tačiau augantis valstybės plėtros šioje srityje poreikis nėra iki galo patenkintas, todėl šių metų rudenį Vytauto Didžiojo universitete pristatoma nauja Kūrybinių industrijų bakalauro studijų programa“, – teigė I. Pukelytė.
Anot VDU Menų fakulteto docentės, šios programos vadovės ir kūrybinių industrijų studijų VDU iniciatorės Jūratės Tutlytės, Kūrybinių industrijų bakalauro studijų programa VDU bus įvairiapusė. „Šiandien žmonės, kurie norėtų veikti kūrybinių industrijų lauke, turėtų turėti kelių sričių kompetencijas: komunikacijos, ekonomikos ir vadybos, teisės bei meno. Naujoje Kūrybinių industrijų programoje studentai turės išskirtinę galimybę įvairių sričių žinias sieti su plataus šiuolaikinio meno lauko procesų pažinimu. Tad visų šių komponentų sąjunga ir yra didžiausias šios programos privalumas. Be to, planuojame studentų baigiamuosius darbus labiau sieti su praktika, ir kiekvienas praktinio pobūdžio baigiamasis darbas galės dalyvauti savotiškame geriausios verslo idėjos konkurse. Juos vertins tiek mokslo, tiek verslo atstovai. Laimėtojai turės unikalią galimybę pelnyti konsultacinę ar finansinę paramą ir savo kūrybinio verslo idėjas plėtoti būsimame start-up (angl. k. – pradedanti įmonė, paprastai siūlanti naują, nestandartinį produktą ar paslaugą ir ieškanti verslo modelio) centre VDU. Taigi baigę mokslus gabiausi studentai rankose turės ne tik universiteto baigimo diplomą, bet ir savotišką bazę, „krepšelį“ verslui pradėti“, – pasakojo J. Tutlytė.
„Norime pabrėžti labai aiškiai, kad mes VDU šioje programoje ruošime ne menininką, o labiau kūrybinio verslo iniciatorių ir vadovą, kūrybinių projektų organizavimo ir valdymo specialistą, kuris gerai jaučia kultūrinį, meninį, technologinį šiuolaikinio gyvenimo pulsą“, – pasakojo VDU Menų fakulteto prodekanė doc. dr. Rūta Mažeikienė. Pasak jos, kultūrinių, kūrybinių industrijų laukas yra labai platus, tad bakalaurams stengiamasi pristatyti skirtingas sritis: vizualiųjų menų, dizaino, mados, architektūros, kino, muzikos, muziejų ir galerijų industrijas, teatrą ir atlikėjų menus, kultūros paveldą ir kūrybinį turizmą. Įkvepiančios, kūrybiškos atmosferos dėka, VDU studentai gali sėkmingai sieti teoriją su praktika – universitete yra menų galerija, profesionalus teatras, universiteto televizija ir radijas, laikraščio redakcija, multimedijos ir šiuolaikinių menų laboratorijos – taigi, visos galimybės išmėginti save praktinėje veikloje ir tobulėti.
Baigus šias studijas įgyjamas socialinių mokslų srities komunikacijos krypties kūrybinių industrijų bakalauro laipsnis. Absolventai galės dirbti kūrybinių ir kultūrinių industrijų organizacijose (tiek privačiame, tiek viešajame sektoriuje) kaip samdomi darbuotojai arba kurti nepriklausomą kūrybinį verslą, dirbti organizacinį, vadybinį, viešųjų ryšių darbą įvairiose kūrybinių ir kultūrinių industrijų organizacijose ir srityse: galerijose, muziejuose, medijų ir IT kompanijose, teatruose, kino studijose, žiniasklaidoje, reklamos, turizmo, laisvalaikio, pramogų ir kitose industrijose. Programos absolventai gali tęsti studijas socialinių ir humanitarinių mokslų magistrantūroje.
Atvira paskaita apie šiuolaikinės meno kritikos problematiką
Gegužės 13 d. (pirmadienį), 14 val. VDU Menų fakultetas kviečia į žymaus teatrologo Bergeno universiteto (Norvegija) profesoriaus Knuto Ove Arntzeno paskaitą, skirtą šiuolaikinės meno kritikos problematikai. Paskaita vyks anglų kalba VDU Menų galerijoje „101“, Laisvės al. 53.
Knutas Ove Arntzenas (g. 1950) – Bergeno universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto, Lingvistikos, literatūros ir estetikos studijų katedros profesorius, teatro teoretikas, vizituojantis daugelyje Europos universitetų, jau daugiau nei dešimtmetį skaitantis paskaitas ir VDU Menų fakulteto Teatrologijos katedros magistrantams. Profesorius yra daugelio knygų, mokslinių straipsnių autorius, suformavęs vizualiosios dramaturgijos koncepciją, skaitęs pranešimus įvairiose mokslo konferencijose, dirbęs teatro kritiku laikraštyje „Arbeiderbladet“. Knutas Ove Arntzenas yra vedęs ne vieną praktinį teatro kūrybos seminarą, bendradarbiavęs su įvairiomis šiuolaikinio teatro trupėmis, ypač glaudžiai dirbęs su teatro trupe „Baktruppen” (Norvegija). Teatrologo mokslinių interesų laukas apima postmodernaus teatro, marginalių scenos meno formų bei teatro teorijos laukus. 2010 m. Bergeno universitete išleista Hallfrid Velure, Melanie Fieldseth, Ole Klemsdal ir Kristian Seltun sudaryta knyga, apžvelgianti Knuto Ove Arntzeno teatrologinę veiklą Når teori og praksis likestilles: Festskrift til Knut Ove Arntzen [When theory and practice are put on equal footing: Tribute to Knut Ove Arntzen].
Naujausios technologijos universitete – užtikrintas žingsnis į ateitį
Šiuolaikinis universitetas – tai pirmiausia modernaus gyvenimo ir kūrybos laboratorija, kur suteikiamas platesnis požiūris kiekvienam, permąstoma praeitis ir gimsta naujos idėjos. Tačiau dažniausiai naujoms idėjoms, o tiksliau, jų realizacijai gimti tik paskatinimo ar polėkio neužtenka. Tam reikalingos įvairios šiuolaikinės technologijos, kurių įvaldymas padeda studentui ne tik drąsiai atverti darbo rinkos duris, bet ir įsitvirtinti čia kaip savo srities profesionalui. Tad apie naujausių technologijų naudą studijų procese kalbamės su Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros vedėju doc. dr. Rimantu Plunge.
Kovo mėnesio pradžioje duris atvėrė atnaujintos VDU Šiuolaikinių menų katedros laboratorijos. Įsigyta nauja specializuota kompiuterinė bei programinė įranga, videokameros, fotoaparatai, garso įrašymo ir redagavimo įranga. Kokias naujas galimybes studentams ji suteiks?
VDU Šiuolaikinių menų katedra ir ypač naujųjų medijų specialybės studentai turi puikias galimybes redaguoti vaizdą, kurti animaciją, dirbti su iliustracijomis, kurti kompiuterinę grafiką. Profesionalios HD kameros, fotoaparatai, garso įrašymo įrenginiai, galingiausi rinkoje „Apple“ kompiuteriai, pažangiausios „Wacom“ piešimo planšetės, kuriomis piešiama ant redaguojamo vaizdo – visa ši įranga yra svarbi tuo, kad dabar galime įgyvendinti kūrybinius sumanymus, kurių anksčiau tekdavo atsisakyti, nes pritrūkdavo kompiuterinės technikos galingumo, audiovizualinės aplinkos fiksavimo ir redagavimo galimybių. O dabartinė įranga gėdos nepadarytų net profesionaliems animacijos, filmų ir kompiuterinės grafikos kūrėjams. Be to, jaunieji menininkai gali naudotis specializuota garso redagavimo įranga, kurti akustinius efektus, garso takelius filmams. Jiems paruošta profesionali techninė ir programinė įranga, monitorinės sistemos, garso pultai, įrašymo bei garso redagavimo įrenginiai.
Kokiu būdu studentai gali pasinaudoti šiomis naujomis technologijomis?
Auditorijose, kur taip pat įdiegti naujausi „Apple“ kompiuteriai, studentams vyksta paskaitos. Taip pat turime kompiuterinės grafikos laboratoriją, kurioje studentai bet kuriuo dienos metu gali atlikti savarankiškus darbus. Jei studentui prireikia fotoaparato, filmavimo kameros, objektyvų, apšvietimo lempų, stovų, projektorių, nešiojamų ar planšetinių kompiuterių – jis gali juos pasiskolinti, išsinešti. Studentai gali realizuoti savo kūrybinius sumanymus bet kurioje erdvėje ir pristatyti savo kūrinius ne tik universiteto patalpose.
Neabejotinai šios naujos galimybės paskatino kūrybinius procesus. Ar jau galime studentų darbų išvysti ir viešoje erdvėje?
Studentai dalyvauja įvairiuose konkursuose ir festivaliuose. Visai neseniai studentai su savo darbais dalyvavo Tarptautiniame multimedijų meno ir muzikos festivalyje „Centras“, taip pat jau ruošiamės tarptautiniams Medijų meno dienų renginiams, kuriuos jau ne pirmus metus rengia mūsų katedros kolektyvas. Taip pat bendradarbiaujame ir su komercinėmis organizacijomis, pavyzdžiui, per INIT televiziją buvo rodomas studentų ir VšĮ „TV mūzos“ kurtas laidų ciklas „Atradimai“. Šis bendradarbiavimas tik prasideda, nes anksčiau mus stabdė ribotos techninės galimybės. Dabar mūsų įranga ne tik puikiai tinkama kokybiškam, profesionaliam studijų procesui, bei ir kai kuriais aspektais net lenkia vietinių televizijų turimą įrangą. Dėl to komercinių įstaigų noras bendradarbiauti su mūsų studentais tik auga. Toks bendradarbiavimas naudos atneša ir jauniesiems kūrėjams; jie sužino kaip yra kuriami produktai įvairioms komercinėms organizacijoms, gali susipažinti su priešprodukcijos, produkcijos, post-produkcijos marketinginiais aspektais, galų gale paragauti savo pasirinktos profesijos kasdieninės duonos.
Sutikite, kad vien naujausių technologijų studentų ugdymui nepakanka. Tam reikia ir profesionalios dėstytojų komandos.
Žinoma, pas mus dirba tik savo srities profesionalai. Pirmiausia išskirčiau fotografą, profesorių, nacionalinės premijos laureatą Romualdą Požerskį. Turėdamas ilgametę patirtį tiek meniniame, tiek komerciniame kūrybos lauke, jis studentams gali perteikti pačią įvairiausią patirtį. Dr. Tomas Pabedinskas užsiima fotomeno studijomis – jis dėsto studentams fotografijos teoriją, teorines žinias sieja su praktika, kas universitete yra ne tik naudinga, bet ir privaloma. Aš pats dėstau dalykus, susijusius su kompiuterine grafika, kompiuterine animacija, interaktyviu ir tinklo menu. Remigijus Venckus tyrinėja ir dėsto videomeno ir filmavimo pagrindus. Pas mus taip pat atvyksta dėstytojai iš užsienio. Šį pavasario semestrą garso meną ir dizainą studentams dėstė programos „Music production“ kuratorius Paulas Greenas iš Centrinio Lankašyro universiteto (University of Central Lankashire, Prestonas, Jungtinė Karalystė). Rudens semestrą atvyks Shaunas Campas iš Didžiosios Britanijos (University Campus Ipswich, Ipsvičas, Jungtinė Karalystė), kuris dėstys video meną. Savo ilgamete filmų prodiusavimo ir scenarijų rašymo patirtimi nuolat dalijasi Kaune gyvenantis dėstytojas iš JAV Jaqas Greensponas.
Vytauto Didžiojo universitete dažnai vieną dalyką dėsto net keli dėstytojai. Kokia tokio sumanymo nauda?
Taip – pavyzdžiui, medijų meno projektų valdymą, kaip VDU ir įprasta, dėsto keletas dėstytojų, turinčių teorinių ir praktinių žinių apie projektų rašymą ir valdymą. Mes taip pat kviečiamės dėstyti profesionalus, atstovaujančius įvairioms komercinėms organizacijoms. Projektų rašymo ir pateikimo ypatumais dalijasi Eglė Deltuvaitė, kuri yra ES programos „Kultūra 2007-2013“ vadovė Lietuvoje ir vadovauja fotografijos meno ir leidybos srityje veikiančiai VšĮ „Kultūros meniu“. Ji žino tiek teorinius, tiek praktinius paraiškų teikimo ir vertinimo aspektus. Pavyzdžiui, Mantvidas Žalėnas, marketingo specialistas, turintis savo kompaniją, konsultuoja studentus, perteikia jiems naujausias žinias.
Kodėl dar, Jūsų manymu, studentai norėtų pasirinkti studijas VDU Šiuolaikinių menų katedroje?
Pirmiausia, studijos VDU – labai universalios. Studentas, pabaigęs studijas VDU Šiuolaikinių menų katedroje, galės dirbti fotografijos, videoprodukcijos, filmų kūrybos srityse. Taip pat galės užsiimti ir kompiuterinės grafikos produkcijos kūrimu; gebės kurti bei valdyti multimedijų projektus. Universitetas teikia galimybę rinktis gretutines studijas. Tad kartu galima studijuoti, pavyzdžiui, komunikacijos, vadybos, informatikos, psichologijos ar kitas studijas. Gretutinės studijos stipriai papildo ir praplečia žinių lauką, o baigę mokslus studentai tampa dar konkurencingesni šiuolaikinėje darbo rinkoje.
Įgytos praktinės žinios, pavyzdžiui, apie projektų rašymą, paskatina studentus dar studijų metu sėkmingai įgyvendinti ir gauti finansavimą savo kūrybiniams projektams. Taigi tai nėra vien sausos studijos. Jos turi ir visus taikomuosius aspektus, be to, palyginus su labiau specializuotų įstaigų studijomis, didelį įnašą teikia mūsų dėstytojai, kurie dėsto teorinius dalykus. Be to, mes turime vieną geriausių įrangų Lietuvoje ir suteikiame studentams galimybę išbandyti naujausias technologijas. Kartą, perkant įrangą pagal vieną iš Europos Sąjungos projektų, manęs netgi prašė pagrindimo, kodėl išsirinkome brangiausią ir profesionaliausią. Bet juk mūsų uždavinys yra leisti studentams įvaldyti naujausias kompiuterines technologijas, aprūpinti studentus taip, kad jie išėję į darbo rinką, net po keleto metų nejaustų žinių trūkumo.
VDU menotyrininkė – Lietuvos universitetų studentų plaukimo čempionė
Balandžio 6 d., šeštadienį, Lietuvos sporto universiteto baseine vyko 2013 m. Lietuvos universitetų studentų plaukimo čempionatas, kuriame du aukso medalius iškovojo VDU Menų fakulteto I kurso studentė Monika Apčinikovaitė.
Studentė nugalėtoja tapo dviejose rungtyse – 100 m ir 50 m plaukime laisvuoju stiliumi. Iš viso čempionate rungtyniavo per 80 plaukikų iš dešimties šalies universitetų. Studentai dėl medalių ir asmeninių prizų varžėsi 18 individualių rungčių ir 4 estafetinėse rungtyse.
M. Apčinikovaitė yra VDU Menų fakulteto Menytoros studijų programos pirmakursė ir menų galerijos „101“ savanorė.
Vokietijos menininkų laboratorija Vaidybos programoje
Šią savaitę Vaidybos programos rėmuose vyksta praktinės judesio meno ir vaidybos pagrindų laboratorijos užsiėmimai, kuriuos veda vokiečių režisierius Rolfas Dennemannas ir šokėja Photini Meletiadis. Kartu su savo asistentais aktoriumi Matthiasu Hechtu ir šokėja Rieke Steierl jie studentams parodys post-draminio aplinkos teatro specifikos įtaką sceninio personažo kūrimui. Visi šie menininkai Vokietijoje susivieniję į kūrybinę asociaciją „ArtScenico“, rengiančią tarptautinius aplinkos teatro simpoziumus „Off limits“.
Post-draminio aplinkos teatro praktikų Lietuvoje beveik nėra, nors tai viena populiariausių šiuolaikinio teatro krypčių Vakaruose. Šio teatro kūrybiniai metodai skiriasi nuo tradicinės dramos teatro metodinės mokyklos, tačiau remiasi tais pačiais pamatiniais teatro dėsniais. Studentai šių laboratorijų metu turi galimybę susipažinti su kitokiu požiūriu į personažo kūrimą ir kaitą jį veikiančių aplinkybių visumoje.
Vokietijos menininkai laboratorijos ir lygiagrečiai vykstančių kūrybinių dirbtuvių pagrindu, be kita ko, siekia su kurti aplinkos teatro spektaklį „Peripheria“, kuris bus parodytas gegužės 10, 11 d. Kaune, Nemuno saloje ir gegužės 12 d. Birštone vyksiančiame Tarptautiniame kultūros ir ekologijos festivalyje „Grynparkas“. „Peripheria“ – tai tarptautinio tarpdisciplininio meno projekto „Embedded in Nature / Įguldyta gamtoje“ dalis. Šiame projekte taip pat dalyvaus VDU Akademinis judesio teatras, VDU Muzikos akademijos orkestro muzikantai, Kauno šokio teatras „Aura“, VDU ir kitų Lietuvos universitetų studentai, menininkai ir studentai iš Prancūzijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos.
