Galerija „101“ pristato: Yotaro Niwa (JP/DE) ir Shannon Novak (NZ) parodos
2014 m. lapkričio 11 d., antradienį 17 val. VDU Menų galerija (Muitinės g. 7, Kaunas) kviečia į dviejų užsienio menininkų parodų atidarymą.
Galerijos erdves užpildys japonų kilmės menininko Yotaro Niwa instaliacija „Inidividual, Indivisible and Non-transferable Digressions“. Šiuo metu Vokietijoje gyvenantis menininkas kuria skulptūros, fotografijos ir kitų medijų srityse. Kaune menininkas kuria vietos specifikos intaliaciją, paremtą asmeniniais patyrimais naujame mieste.
Parodos kūrimą Yotaro Niwa traktuoja kaip praktinį tyrimą, kurio metu jam rūpi pažinti vietos kultūrinį kontekstą, kasdienės aplinkos daiktus, jų santykį su vieta ir laiku. Menininko instaliacijos paremtos chaotiška estetika, jo kūriniuose daug tarpusavyje nesusijusių objektų, kuriuos susieja bendra erdvė. Menininkas ieško naujų erdvinės ir skulptūrinės išraiškos būdų, nes jo paties teigimu, „slegia šiuolaikiniai erdviniai kūriniai, paremti banaliomis idėjomis arba kūrybos metodais, kurie nėra nei malonūs akiai, nei gilūs turinio prasme“.
Antrasis galerijos pristatomas menininkas iš Naujosios Zelandijos – Shannon Novak. Novak kuria naujųjų medijų meną, pasitelkdamas inovatyvius, interaktyvius sprendimus ir išmaniąsias technologijas. Projektą, eksponuojamą galerijos prieigose, sudaro keturi interaktyvūs videokūriniai. Parodos pavadinimas „Common Time“ apibūdina populiariausią keturių ketvirtinių metrą muzikoje ir yra dedikuotas garsiam Naujosios Zelandijos kompozitoriui Arthur Thomas Myers. Žiūrovai kviečiami prisidėti prie šio kūrinio, panaudojant savo išmaniuosius prietaisus. Nuskenavus kiekvieną kūrinį su specialia išmaniųjų prietaisų programėle, prietaiso ekrane sugeneruojamas vaizdas ir garsas, papildantys eksponuojamus videokūrinius. Projekte vaizduotę žadina užuominos į kitas dimensijas, slypinčias už regimosios tikrovės.
Abi parodas galima aplankyti iki 2014 m. lapkričio 21 d.
Mokslinė konferencija „Tarpdisciplininiai visuomenės grupių tyrimai“
Lapkričio 6 d., VDU Menų fakulteto dėstytojai konferencijoje „Tarpdisciplininiai visuomenės grupių tyrimai“ pristatė savo atliekamus tyrimus bendruomeninių ir bendruomenėmis paremtų menų lauke.
Taip pat buvo atidarytos parodos:
Tarpdisciplininio meno projekto „Miesto tyrimai: viešumo patirtys. Draugiška zona #5“ paroda. 2014, Šančiai.
Kuratoriai: Ed Carroll ir Vita Gelūnienė. Projektas sukurtas bendradarbiaujant su „[Ne]matomų bendruomenių” tyrimų grupe.
Fotografijų paroda. „(Sub)kultūros“ – Tomas Pabedinskas; „Grupės ir aplinkos“ – Gintaras Jaronis, Agnė Kalėdienė, Tadas Juras (VDU Kultūros tyrimų centro archyvo ekspozicija).
Vardinių prof. B. Vaškelio stipendijų konkurso nugalėtojai
Konkursinė komisija, peržiūrėjus aštuonių kandidatų paraiškas, vardines prof. Broniaus Vaškelio stipendijas skyrė šiems studentams:
3. Miglei Munderzbakaitei (Teatrologija ir scenos menų vadyba, I k.)
Lietuvių literatūros katedros studentams:
Dr. Jolitos Butkevičienės monografijos „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“ pristatymas
Lapkričio 6 d., ketvirtadienį, 19 val., Kauno įgulos karininkų ramovėje (A. Mickevičiaus g. 19) buvo pristatyta VDU Menų fakulteto Menotyros katedros dėstytojos, menotyrininkės dr. Jolitos Butkevičienės monografija „Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai“.
Pristatyme dalyvavo doc. dr. Vytautas Petrušonis (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
„
Tokių drąsių darbų Lietuvos paveldosaugos moksliniame diskurse nėra daug. Tai – ne apologetinis, ne panegiriškas, o tikras mokslinis darbas, liudijantis apie pasišventimą mokslo pažangai. Autorė nuoširdžiai pristatė diagnostiškai labai reikšmingą paveldotvarkos darbų barą, kuriame atsispindi visi aktualūs Lietuvos paveldotvarkos rūpesčiai, bėdos, problemos“, – sakė doc. dr. V. Petrušonis.
Tarptautinė konferencija „Cultural Institutions and Communication: Towards Creative Participation“
Spalio 23–24 d. VDU mažojoje salėje ir VDU Menų fakultete vyks tarptautinė konferencija „Kultūros institucijos ir komunikacija: kūrybiško dalyvavimo link“ („Cultural Institutions and Communication: Towards Creative Participation“).
Konferencijos tikslas – aptarti politinius, ekonominius, socialinius ir technologinius procesus, kurių dėka kinta kultūrinės ir kūrybinės sąlygos, praktikos bei atsiveria naujos galimybės skatinti kultūros vartotojų aktyvumą, kūrybiškumą ir dalyvavimą. Konferencija skirta kultūros ir meno tyrėjams, kūrėjams, kultūros institucijų darbuotojams bei kultūros politikos atstovams. Konferencija vyks anglų kalba.
Pasak renginio organizatorių, meno ir kultūros procesai, veikiami komercializacijos, politizacijos ir mediatizacijos veiksnių, yra naujas iššūkis šiuolaikinės kultūros sampratai, praktikai ir vartojimui. Konferencijoje bus diskutuojama apie kultūros vietą globalioje ir vietos politikoje, kūrybinės ekonomikos procesus ir jų poveikį muziejų, teatrų ir galerijų veiklai, kintančias kultūros komunikacijos ir vartojimo formas, priemones ir būdus naujųjų technologijų amžiuje.
Pranešimus skaitys per 20 Lietuvos ir užsienio mokslininkų, tyrėjų, kultūros vadybininkų.Savo tyrimų rezultatais pasidalins Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų grupė, vykdanti mokslinį tyrimą „Kultūros institucijų komunikacinių kompetencijų plėtra žinių ir kūrybos visuomenės kontekste” (Nr. VP1-3.1-ŠMM-08-K-01-017).
Konferenciją organizuoja VDU Menų fakultetas ir Viešosios komunikacijos katedra. Konferenciją remia Lietuvos mokslo taryba ir Europos socialinio fondo agentūra.
Dr. John Keefe skaitys viešą paskaitą apie teatro žiūrovų tyrimus
Spalio 25 d. 11.15 val. VDU Menų fakultetas kviečia į viešą paskaitą „Some routes through an ethical spectatorial dramaturgy“, („Žiūrovų dramaturgijos etika: keletas analizės būdų“), kurią skaitys dr. John Keefe (Londono Metropoliteno universitetas, Didžioji Britanija). Paskaita vyks 207 aud. (Muitinės g. 7).
John Keefe yra vienas teatro trupės Mime Action Group/Total Theatre bei dramaturgų tinklo Dramaturges Network įkūrėjų, teatro režisierius, dramaturgas ir teatrologas. John Keefe moksliniai interesai siejasi su aktoriaus kūno, fizinio teatro ir suvokėjo vaidmens tyrimais. Jis dėsto teatro istorijos ir šiuolaikinio teatro dalykus Londono Metropoliteno universitete. Šiuo metu John Keefe rengia spaudai antrąjį savo sudarytos populiarios knygos „Physical theatres: a critical reader“ leidimą Routledge leidyklai.
Vasaros teatriniame meniu – saldžiarūgštis „Misteris X“
Justina Kiuršinaitė
Jau ne pirmą kartą Klaipėdos muzikinis teatras įrodo, jog efektingą scenografiją galima sukurti iš vieno tikslaus objekto, kurio prasmės pajėgios nustelbti net ir madingas medijas. Spektaklyje „Misteris X” („Cirko princesė”) paryžietišką spaudos kioską primenantis statinys, virš kurio raibuliuoja cirko palapinės skliauto metalinė konstrukcija, sudaro ir gatvės šurmulio, prabangių, bet neskoningų vakarėlių, ir nykaus restorano įspūdį (scenografas M. Jacovskis). Kioskas operetėje tampa televizoriumi, diktuojančiu gyvenimo žaidimo taisykles. Spektaklio vizualinis minimalizmas neapsunkina operetės veiksmo ir moralo.
Norėdama atitolti nuo tradicinio cirko, kostiumų dailininkė A. Jacovskytė sukūrė stilingąjį džiazo amžių primenančius kostiumus. Fedoros (J. Butkytė) dėvima dviejų atspalvių, faktūrų ir dizaino suknelė išsyk išryškino jos dvilypumą: nors ji stengiasi demonstruoti arogantiškos viliokės moters įvaizdį, viduje slypi meilės ieškanti vienišė.
Kaip ir buvo galima tikėtis, Imrės Kalmano muzika (dirigentas S. Domarkas) virpino žiūrovų širdis. Net jei spektaklio siužetas šiandieninei publikai gali pasirodyti per saldus, dėmesį vis tiek prikaustys ir lengvame žavesyje paskandins muzika, dainavimas, choreografija… Jei istorijos aktualumas, įtikinamumas gali būti kvestionuojamas, ginčytis dėl muzikos grožio išliekamosios vertės nėra prasmės.
Manau, svarbiausią vaidmenį šioje operetėje atliko puikiai su muzika susieta G. Ivanausko choreografija. Jam sėkmingai pavyko suderinti profesionalių baleto šokėjų ir choro dainininkų gebėjimus. Pavertęs abi barikadų puses nuolat judančia-šokančia iliustracija, sujungęs nevienodo sudėtingumo judesių kombinacijas, choreografas sugebėjo „užkurti” tikrą fejeriją. Kiekvieno šokėjo judesys, mimika, pakilimas, nusileidimas ar slow motionas buvo persmelkti autoriaus vėjavaikiško optimizmo. Operetėje visi elementai turi būti puikiai suderinti, kad kūrinys nenukryptų į perdėtą lėkštumą, ir būtent choreografija čia padeda išlaikyti balansą, kuria komiškumo, ironijos bei lengvos dramos harmoniją.
„Foniniams” atlikėjams beveik pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp karikatūriškumo ir lengvai paveikios ironijos. Operetinius „oskarus” šį kartą skirčiau visiems šokėjams ir choro dainininkams, kurių gebėjimas žaismingai iliustruoti veiksmą buvo pagrindinis spektaklio variklis.
Taip pat negaliu užmiršti Pelikano (S. Rezgevičius), kuris kaip mažas peliukas nepastebimai įsliūkino į sceną, sužibėjo it ryškiausia komedijinė žvaigždė ir vėl išgaravo.
Deja, operetės epicentru turėję tapti Misteris X (M. Rojus) ir Fedora nublanko prieš entuziazmu trykštančius šokėjus. Antraeiliai atlikėjai tarsi bando svarbiausiems herojams „pridėti” gyvybingumo, tačiau perdėtas M. Rojaus santūrumas pavertė jo Misterį blankiu, iš kampo į kampą slankiojančiu šešėliu. Manau, susitelkimas vien tik į dainavimo kokybę daugiaplanėje operetėje ne visai pateisinamas.
Femme fatale Fedora taip pat scenoje atrodė it sustagarėjusi. Jei jos liūtišką prigimtį paryškintų keletas aistringų tango elementų ar bent jau minimali draminė vaidyba, būtų galima suprasti, kodėl vyriški personažai jos taip geidžia. Kol kas tai yra tik dekoruota dainuojanti skulptūrėlė.
Pusiausvyros išbandymo taip pat neišlaiko Tonio (A. Raulinavičius) ir Mari (R. Ulteravičiūtė) pora. Antrame veiksme jie net sutrikdė iki tol sklandų operetės veiksmą – jų personažai kažkodėl tapo įkyriais, isteriškais paaugliais.
Šiandien operetė labiausiai kenčia nuo negebėjimo jos senamadiškų temų bent kiek suderinti su aktualijomis. Nors muzikos ir šokių įtaiga nesensta, tačiau idėjinį sluoksnį būtina atnaujinti, kad šis žanras nevirstų dulkėmis ir voratinkliais pasidengusia teatrine relikvija. Abejočiau režisierės R. Bunikytės pasiryžimu koncentruoti dėmesį ne į Misterį X, o į jį supančią aplinką. Taip, antraeiliai atlikėjai turėjo darbo ir tikrai sužibo šiame kūrinyje – žaisminga atmosfera buvo sukurta. Tačiau nukreipus dėmesį nuo pagrindinių personažų, trapi operetės pasaulio realybė ėmė griūti kaip keistai sukalti paveikslo rėmai. Misterio X ir Fedoros drama tarsi ir neįvyko.
Fantazijų planetariumas teatro scenoje
Andrius Jevsejevas
Žmogaus pasaulėjautai, o kartu ir estetinei pajautai vis didesnę įtaką daro mokslas ir technologijos. Prisiminkime: Gutenbergo spausdinimo mašinos iš esmės pakeitė dalijimosi žiniomis tvarką ir jų hierarchiją, mikroskopų, teleskopų, net akinių išradimas gerokai pakoregavo erdvinį pasaulio suvokimą, o prasidėjus masinei automobilių gamybai, pakito pati laiko samprata. Ką jau ir kalbėti apie televiziją, internetą, socialines medijas ar virtualią realybę, nusitaikiusias į žmogaus emocijas ir intelektą.
Natūralu, kad tam tikras metamorfozes, susijusias su laiko ir erdvės suvokimu, su scenine jų reprezentacija, patiria ir scenos menas.
Manyčiau, kovo pabaigoje Lietuvos Nacionalinio dramos teatro Didžiojoje scenoje įvykusi spektaklio vaikams „Kosmosas+” premjera yra svarbus įvykis bent keletu aspektų. Pirma, su lietuvių aktoriais savo patirtimi ir sceninės kūrybos technika dalijosi pasaulinio lygio šiuolaikinio teatro kūrėjai. Aišku, taip jau yra buvę, tačiau bene pirmą kartą taip atsakingai, sistemiškai ir profesionaliai mąstyta apie teatrinės erdvės ir laiko struktūras, jų poveikį publikos sąmonei. Antra, ypač įdomu, kad tokie svarbūs klausimai sprendžiami spektaklyje, skirtame vaikams. Trečia, LNDT spektaklis „Kosmosas+” atskleidė lietuviškos aktorių mokyklos specifiką, savotišką jos ribotumą, susidūrus su dar, galima sakyti, neperprastais, neišbandytais sceninės reprezentacijos būdais. Į tai derėtų atsižvelgti, nes ateityje neabejotinai susidursime su tokiomis vaizdo ir garso technologijomis, kurios reikalaus vis konceptualesnių sprendimų.
Spektaklio „Kosmosas+” autoriai – danų ir lietuvių menininkų komanda su kompanijos Hotel pro forma, įsikūrusios Kopenhagoje, vadove Kirsten Dehlholm priešakyje – pamėgino susieti Nacionalinio dramos teatro vaidybos ir žiūrovų erdves, sukurdami savotišką teatrinį planetariumą, kuriame smalsus mažas berniukas Tomas7 (Jurgis Benys) dalijasi su bendraamžiais savo fantazijomis apie Visatą.
Bet kokia teatrinės erdvės transformacija vienaip ar kitaip veikia publikos santykį su tuo, kas vyksta scenoje. NDT Didžiosios salės architektūrinė specifika, tam tikri erdviniai ir dramaturginiai spektaklio „Kosmosas+” kūrėjų sprendimai lemia, kad žiūrovai atsiduria ypač toli nuo atlikėjų, tarytum žiūrėtų vaizdus, projektuojamus ant šonu paversto planetariumo kupolo, arba tarsi jų krėslai būtų pakreipti devyniasdešimties laipsnių kampu. Teatrališki žvaigždynų, kitokių mirgančių objektų vaizdai užlieja kone visą erdvę – videoprojekcijos mirga net ant žiūrovų salės sienų, lubų. Viską gaubia vizualinis pasakojimas, į dvi erdvines ir dramaturgines sistemas sceną dalija dviguba uždanga (juoda galinė ir permatoma priekinė). „Kosmose+”, kaip ir planetariume, kur kas svarbiau ne tai, ar išgaubtame žvaigždžių kupole projektoriumi kuriami vaizdai tiksliai atspindi mokslo patvirtintus faktus, o poetinė teksto įtaiga, nauja erdvinė patirtis ir akustinis tos erdvės apipavidalinimas.
Tačiau tokia erdvinio pasakojimo forma tarytum nepalieka žiūrovams/klausytojams galimybės empatiškai susitapatinti su scenoje veikiančiais aktoriais, kurių sceninės esaties tiesioginis referentas, perfrazuojant Walterį Benjaminą, yra ne publika, sėdinti salėje, – jie vaidina „mašinai” (kamerai, projekcijai, vizualinėms/akustinėms figūroms ir pan.). Todėl toks sceninis pasakojimas aktorių kūrybiškumą, tam tikru atžvilgiu net jų „žmogiškumą” savaip aukoja dėl hipermedialaus spektaklio bendrojo artistiškumo.1
Bet spektaklyje „Kosmosas+” nutinka keistas dalykas: aktoriai, įpratę palaikyti tradicinį tiesioginį ryšį su žiūrovais, ir, matyt, neturintys pakankamai sceninės patirties, kaip elgtis, kai dominuoja audiovizualinis planas, tarsi būtų apversta erdvės-laiko-kūno hierarchija, poetizuotuose moksliniuose ir publicistiniuose tekstuose nejučiomis ieško linijiniam draminiam pasakojimui įprastos sceninės logikos ir aktyviai, deja, tuščiai siūlo publikai galimybę susitapatinti.
Spektaklyje „Kosmosas+” išskirčiau tris atlikėjų grupes, tris skirtingus sceninės reprezentacijos intensyvumo lygmenis. Pirmajam atstovauja Tomas7 ir Mėnulio mergaitė, savo vaizduotės visatą kurianti kažkokioje kitoje erdvėje, o draugo „visatoje” pasirodanti su astronauto kostiumu ir bandža. Tomas7 yra šio poetinio metapasakojimo apie dangaus kūnus ir Visatos sandarą heterodiegetinis naratorius (pagal Gérard’o Genette’o naratyvumo teoriją – tai pasakotojas, esantis už pasakojamojo pasaulio ribų) ir vienintelis „tiesiogiai” jį patiriantis spektaklio veikėjas. Pasaulio neaprėpiamumą pradedantis suvokti vaikas, užuot mėgavęsis kompiuteriniais žaidimais ar lakstęs gatvėmis, domisi kosmosu, iš medinių lentelių konstruoja objektus, primenančius raketas, o tiesioginių žinių apie pasaulį stoką kompensuoja vaizduote, gebančia įspūdingą „kosmosą” sukurti iš paprasčiausių buitinių daiktų. Tomo7 vaidmenį atlikęs jaunasis aktorius nevaidina nuostabos, netrykšta apsimestiniu atradimo džiaugsmu ar egzaltuotu susižavėjimu. Danų kūrėjų komandos ir dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus parašytą „kosminę poemą” skaito aiškiai, raiškiai, dalykiškai, be teatrališko patoso. Jis valdo situaciją, jaučiasi esąs demiurgas, supažindinantis žiūrovus su savo kuriamu teatro planetariumu.
Antroji grupė – fizikai, astronomai, matematikai ir filosofai. Juos vaidinantys Nacionalinio dramos teatro aktoriai Remigijus Bučius, Jolanta Dapkūnaitė, Vaiva Mainelytė, Rasa Rapalytė, Ramutis Rimeikis ir Vytautas Rumšas susiduria su tokiais profesiniais iššūkiais, su kokiais jiems vargu ar buvo tekę kada nors susidurti. Kūniškoji jų esatis čia tarytum eliminuojama kartu su visu draminiu potencialu, savotiškai paslepiama tarp dviejų uždangų. Ant jų veidų ir kūnų atsispindinti skaitmeninė informacija verčia manyti, kad matome ne gyvus žmones, o dvimates formas arba figūras. Toks režisūrinis sprendimas aktoriams anaiptol nepalengvina darbo. Veikiau priešingai – tenka vaidinti neįprastu „režimu”, nes publiką, kaip tiesioginį referentą, pakeitė audiovizualinis spektaklio planas. Jie tampa savotiškais avatarais, skaitmeninėmis žmonių, gyvuojančių tik Tomo7 sąmonėje, reprezentacijomis (apie tai byloja ir Sandros Straukaitės kostiumai, kone tobulai atliepiantys skaitmeninio plano spalvų gamą, reprodukcijose šmėžuojančių objektų medžiagas ir faktūras).
Trečioji aktorių grupė – Pauliaus Tamolės ir Elzės Gudavičiūtės vaidinami Inžinieriai – scenoje yra pasinėrę į „dvigubą” gyvenimą. Viena vertus, jie kūniški, aktyvūs teatrinio veiksmo dalyviai, bendraujantys tarpusavyje, komentuojantys berniuko teorines įžvalgas, savaip jas „įžeminantys”. Antra vertus, intensyvėjant, tirštėjant ir plečiantis projekcijose vaizduojamų spalvų ir figūrų žaismui, jiedu dalyvauja berniuko sufantazuotame kosminiame spektaklyje su šviesų, formų ir skaičių vektoriais. Šiems jauniems aktoriams, manyčiau, irgi ne iki galo pavyko suvokti (o spektaklio autoriams – pakankamai tiksliai „surežisuoti”) kuriamų personažų dvilypumą, koks būdingas sceninei būčiai, balansuojančiai tarp skirtingos prigimties medijų. Tarpmedijinis patyrimas „leidžia įkūnyti skirtingas, viena kitai prieštaraujančias realybes, kai įsitraukiama į suvokiamą pasaulį ir pasitraukiama iš jo, padeda į prasmingą vientisą darinį, kad ir koks nestabilus, efemeriškas jis būtų, susieti skirtingas impresijas ir ženklus, painius ir trikdančius jausmus”.2
Skaitmeninių technologijų naudojimas scenoje gerokai komplikuoja gyvą kūrybinį veiksmą ir bendravimą su publika. Čia svarbus ne tiek pats „gyvas” aktoriaus ir publikos ryšys (antai amerikiečių teatrologas Philipas Auslanderis apskritai nepaiso, regis, esminės ontologinės takoskyros tarp to, kas teatre yra „gyva”, o kas – medijuota), kiek erdvinis ir laikinis reginio artumas, ekspansyvus sodrumas. Aktorius su savo ego čia tarsi išnyksta ir ima reprezentuoti kažką kitą – vaizdą, muziką ar judesius (kaip, pavyzdžiui, garsiajame Philipo Glasso ir Roberto Wilsono spektaklyje „Einšteinas paplūdimyje”).
Naratyvo transformacijas skaitmeninių technologijų epochoje tiriantys Jay’us Davidas Bolteris ir Richardas Grusinas išskiria dvi strategijas, kurios sumažina atstumą tarp subjekto ir jo reprezentuojamų objektų, sustiprina komunikacinį betarpiškumą, „išlaisvina” sceninį medijų reginį, atkuria žiūrovų salės ir scenos ryšį: „arba žiūrovai gali per tą (scenos) langą pereiti į reprezentuojamą pasaulį, arba reprezentuojami objektai gali priartėti prie to lango, pro jį netgi prasibrauti ir apsupti žiūrovus”.3
Spektaklyje „Kosmosas+” bandoma realizuoti antrąją strategiją: teatrinė patirtis čia kuriama ne tiek užmezgant kūnišką, „gyvą” komunikaciją tarp aktorių ir publikos, kiek kliaujamasi pačia teatro, kaip planetariumo, fiktyvaus žvaigždyno kupolu apgaubiančio visą auditoriją, situacija, kosminės erdvės su dangaus kūnais, kuriamais, atrodo, iš buities daiktų ir medžiagų, vaizdine ir garsine reprezentacija. Aptardamas kitą Hotel pro forma ir Kirsten Dehlholm spektaklį, australų teatrologas Davidas Fentonas pavadino tai skaitmeniniu mimetiškumu, t. y. „procesu, kai intermedialiame šiuolaikiniame spektaklyje erdvė, laikas ir atlikėjo tapatybė vienu metu išskaidoma ir suliejama – taip keičiasi pats originalo ir kopijos suvokimas”.4
Efektui pasiekti reikia nepriekaištingos dviejų planų – medijuoto ir gyvojo – darnos, o šiame spektaklyje jos labai trūko. Net dingteli mintis, gal būtų buvę geriau, jei „Kosmose+” vaidintų senų aktorystės tradicijų nepaveikti neprofesionalai. Aišku, tai grynų gryniausia spekuliacija.
Kad ir kaip būtų, Lietuvos Nacionalinio dramos teatro naujausias spektaklis vaikams neabejotinai vertas ne tik vaikų ar juos lydinčių suaugusiųjų dėmesio. Perfrazuojant vieno personažo žodžius, jis gyvybiškai reikalingas ir mums, „matematikams”, gavusiems reikšmingą postūmį kur kas drąsiau nerti į akademinius medijų tyrimus, nes jos neišvengiamai veikia ir scenos meną.
1 Walter Benjamin, The Work of Art in the Age of its Technological Reproducibility and Other Writtings on Media. Cambridge and London: Harvard University Press, 2008, p. 29-31.
2 Liesbeth Groot Nibbelink, Sigrid Merx, Presence and Perception: Analysing Intermediality in Performance, In: Mapping intermediality in theatre and performance, ed. Sarah Bay-Cheng, Chiel Kattenbelt, Andy Lavender, Robin Nelson, Amsterdam: Amsterdam University Press, 2010, p. 220.
3 Jay David Bolter, Richard Grusin, Remediation. Understanding New Media. Cambridge: The MIT Press, 2000, p. 235.
4 David Fenton. Hotel Pro Forma’s The Algebra of Place; destabilising the original and the copy in intermedial contemporary performance. In: International Journal of Performance Arts and Digital Media 3: 2&3, p. 177.
Šiuolaikiniai menai: sukurta Vytauto Didžiojo universitete, naudojant Apple Mac Pro
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Šiuolaikinių menų katedroje Naujųjų medijų meno programos studentai mokosi kurti šiuolaikinėmis technologijomis paremtą meną: fotografijos, vaizdo, garso, animacijos, multimedijos kūrinius. Praėjusiais metais, pasinaudojusi Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama, katedra investavo į Apple kompiuterinės įrangos infrastruktūrą. Dabar studentai gali laisvai naudotis profesionalia vaizdo ir grafikos kūrybos technika 24 val. per parą.
Tikslas – aukštas studijų lygis
Jau keletą metų Vytauto Didžiojo universitete yra mokoma pagal Naujųjų medijų meno studijų programą. Joje šiandien studijuoja apie 60 studentų, po 10–20 kiekviename kurse. Studentai neužsibūna tik Kaune, praktiškai visi išvyksta mokytis į užsienį pagal Erasmus mainų programą – bendradarbiaujama su Porto, Grenoblio / Valensijos meno mokyklomis, Estijos dailės akademija ir kitomis institucijomis.
„Aktyvus bendradarbiavimas su kitais universitetais mums leidžia įvairiapusiškai įvertinti studentų pažangą tarptautiniu lygiu“, – pasakoja doc. dr. Rimantas Plungė, VDU Šiuolaikinių menų katedros vedėjas. Pasak jo, VDU studentai pasiekia puikių rezultatų studijuodami užsienio universitetuose. VDU studentų pažangumą bei aktyvumą giria ir atvažiuojantys užsienio dėstytojai.
„Džiaugiamės, kad dabar esame visiškai apsirūpinę medijų meno studijoms reikalinga įranga. Studentai naudojasi Apple iMac kompiuterių klase ir Mac Pro ne tik užsiėmimų metu, bet ir laisvu laiku – vakarais, savaitgaliais, o jei reikia, ir naktimis. Be to, sudarytos sąlygos atliekant kūrybines užduotis skolintis kameras, fotoaparatus, kompiuterius, iPAD planšetes ir kitą įrangą, kas yra dar neįprasta, bent jau Lietuvoje. Manau, kad IT įrangos kokybė ir prieinamumas padeda studentams sukurti kokybiškesnius darbus, pagreitina kūrybos procesą“, – teigia doc. dr. R. Plungė.
Jo nuomone, investicijos į IT įrangą yra prasmingesnės nei į atsitiktines veiklas. Kokybiška IT infrastruktūra sudaro studentams galimybes išmokti dirbti su profesionalia įranga, kurią naudoja ir būsimieji darbdaviai. Taip studijos tampa visavertės – studentai įvaldo darbo realiose situacijose priemones ir būdus, tampa konkurencingi Lietuvos, Europos ir viso pasaulio medijų srities, kūrybinių industrijų darbo rinkose.
Apple – pirmiausia programinė įranga
Panašu, kad Steve Jobs legendinė frazė, kad Apple yra programinės įrangos kompanija, kuri gamina labai gražią techninę įrangą, tebėra aktuali. Kodėl VDU Šiuolaikinių menų katedra pasirinko Apple iMac ir Mac Pro?
„Sakyčiau, kad nelabai yra iš ko rinktis – dizaino, medijų produkcijos, filmų bei vaizdo technologijų srityse tai yra pasaulinis standartas“, – įsitikinęs doc. dr. R. Plungė. – Windows kompiuteriai anksčiau buvo laikomi produktyvesniais tik dirbant jiems pritaikyta 3D modeliavimo programa Autodesk Maya, tačiau dabar ir čia Mac kompiuteriai juos pasivijo: paleidus Windows operacinę sistemą, Maya puikai dirba su Mac Pro. Teko girdėti apie tyrimus, kurie įrodė, kad Windows sistema dabar geriausiai veikia su Mac kompiuteriais.“
Pasak Šiuolaikinių menų katedros vedėjo, Apple iMac ir Mac Pro – neprilygstami įrankiai videoprodukcijai, fotografijai. O Final Cut X – nepakeičiama programa vaizdo redagavimui. Su ja Lietuvoje dirba ir televizijos (pavyzdžiui, LNK), ir daugybė videoprodukcijos profesionalų. Dirbant su grafika ir vaizdu svarbu, kad įranga nekeltų problemų, nestrigtų, todėl įvairūs „pritempti“ sprendimai neduoda norimo rezultato ir yra nepatikimi.
„Dėstant kitose aukštosiose mokyklose tenka dirbti ir su kitų gamintojų profesionaliais vaizdo redagavimo programinės įrangos paketais, tačiau dažnai jie nuvilia. Patariu išbandyti Final Cut – paprastai viskas pavyksta puikiai,“ – pasakoja doc. dr. R. Plungė. – Tada nesunku įtikinti kolegas, kad verta investuoti ir į tam reikalingą įrangą – Mac Pro kompiuterius ir Final Cut. Kam vargti su įranga ir programomis, kurios dažnai neduoda kokybiško rezultato?“
VDU plinta Apple virusas
Apple įrangos bazė universitete nuolat plečiasi. Be iMac klasės, naudojami keli Mac Mini kompiuteriai, MacBook, skirti studentams ir dėstytojams, iPad, Apple monitoriai ir kita įranga. VDU dėstytojai, pamatę Mac kompiuterių galimybes ir našumą, atnaujindami savo įrangą dažniausiai renkasi Mac Book, nors galėtų rinktis ir panašius Windows kompiuterius.
„Dirbdami su Apple esame garantuoti, kad viskas veiks ir nekils problemų dėl integracijos su kita įranga bei programomis. Kaip katedros vedėjui man dėl to nuo pečių nukrenta daug rūpesčių. Kartais gauname pasiūlymų įsigyti įrangos, formaliai atitinkančios atskirus funkcinius reikalavimus, bet sukomplektuotos iš skirtingų gamintojų produkcijos. Dažnai dėl nesuderinamumo ji neveikia tinkamai ar neveikia visai. Turime patirties, kokių praktinių problemų atsiranda, kai skirtingų gamintojų įranga nesiderina“, – Apple integracijos privalumus aiškina doc. dr. R. Plungė.
Naujasis Mac Pro – pakeliui
Paklaustas apie naująjį Mac Pro, pasirodysiantį rinkoje šį pavasarį, doc. dr. R. Plungė sutinka, kad jis daro įspūdį: naujo tipo flash SSD atmintinės, didesnė operatyvioji atmintis (RAM) ir kitos revoliucinės naujovės leis dar efektyviau dirbti su vaizdo projektais.
„Be to, naujas Mac Pro mažesnis – tai būtų svarbu naujose patalpose Kauno senamiestyje, į kurias kelsimės vasarą“, – svarsto pašnekovas. Pasak jo, didžiausias šių naujų produktų trūkumas – didelė kaina. Pigiausias modelis kainuos apie 10,5 tūkst. litų su PVM, brangiausias – 33 tūkst. litų su PVM. Deja, pasak Atea Apple produktų vadovo Igno Bacevičiaus, surinkti pigesnį analogą, kad į tokį mažą korpusą tilptų 12 branduolių procesorius ir dvi vaizdo plokštės, turinčios po 6 GB grafinės operatyvinės atminties, tiesiog neįmanoma.
„Net ir nekreipiant dėmesio į korpuso dydį, triukšmingumą ir elektros suvartojimą, komplektuojant panašaus našumo kitų gamintojų darbines stotis (workstation) kaina gaunama tokia pat ar net didesnė. Dar turėkime galvoje, kad kartu su Mac Pro (kaip ir su visais Apple kompiuteriais) gaunama daug programinės įrangos, kurios analogai Windows platformoje neprilygsta kokybe arba yra mokami“, – vardija I. Bacevičius.
Ateities planai suaugusiesiems ir vaikams
Doc. dr. R. Plungė šiuo metu dirba su Mokymų centro, kuriame būtų dėstomos neuniversitetinės programos, rengiami kursai, idėja. Susidomėjimas videotechnologijomis, filmų kūrimu, fotografija visuomenėje labai auga. Su turima infrastruktūra ir dėstytojų komanda tikrai galima suteikti galimybę tobulintis jau dirbantiems specialistams bei norintiems persikvalifikuoti.
Senamiestyje atidarytos VDU Menų fakulteto patalpos
Gegužės 21 d., trečiadienį, Kauno senamiestyje (Muitinės g. 7) įvyko oficialus naujo VDU Menų fakulteto pastato atidarymas. Fakulteto patalpas teatralizuotai pristatė VDU vaidybos studentai, atidarymo metu veikė britų fotografo Matthew Andrew paroda MIMESIS. Sveikinimo žodį tarė VDU rektorius prof. Zigmas Lydeka ir švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus.
VDU Menų fakultetas įsikūrė pastate, turinčiame ilgą ir įdomią istoriją. Jį apie 1853 m. pastatė pirklys Merkelis Kadisonas – dėl prekybinės paskirties šis statinys daugelį metų vadintas „mėsos eilėmis“. Tai ilgas pastatas, supantis stačiakampį pereinamą kiemą su 32 krautuvėlėmis, sandėliais bei gyvenamąja erdve. Sovietmečiu šis namas buvo gyvenamas, bet smarkiai apleistas. Maždaug prieš 20 metų jį restauravus, čia įsikūrė VDU Svečių namai.
Nuo rudens, į daugiau nei 1 500 kvadratinių metrų išskirtinės patalpų kompozicijos pastatą įsikels naujos studijų programos „Muzikos produkcija“ studentai, taip pat čia vyks „Kūrybinių industrijų“, „Meno kuratorystės“, „Menotyros“, „Naujųjų medijų meno“ programų paskaitos.
Pasak VDU Menų fakulteto dekanės doc. dr. Inos Pukelytės, naujasis fakulteto pastatas bus skirtas ne vien paskaitoms, bet ir įvairioms viešoms veikloms. „Kadangi mūsų studijos yra susijusios su viešosiomis menų veiklomis, šiame pastate darysime įvairias menines akcijas. Vizualiųjų menų arba meno kuratorystės studentai čia galės organizuoti parodas, kurti instaliacijas, rengti kitokio pobūdžio renginius. Pastatas turi unikalų vidinį kiemą, kuris taip pat bus atviras įvairioms meninėms veikloms. Galų gale visa studentų bendruomenė čia turės erdvę, kurioje galės susitikti ir generuoti idėjas. Tai bus kūrybinių idėjų gimimo vieta“, – džiaugiasi dekanė.
Naujasis pastatas taps ir kūrybines industrijas studijuojančių bakalaurantų bei magistrantų laboratorija, kurioje bus plėtojami tyrimai. „Mūsų fakultete jau anksčiau buvo atliekami kūrybinių industrijų tyrimai, sudaromas Kauno kūrybinių industrijų žemėlapis, kuriame Senamiestis užėmė labai aktyvią vietą, tad kaip vieni iš tyrėjų, mes džiaugiamės, kad atsikeliame į tokią aktyvią vietą – atsirandame aukštųjų mokyklų, galerijų, kitokių meno įstaigų apsuptyje“, – pasakojo doc. dr. I. Pukelytė.
Dekanės teigimu, Menų fakulteto studentai jau dabar bendradarbiauja su Kauno senamiesčio verslininkais, kuria įvairius bendrus projektus, tad tokia gausi meninės pakraipos studentų invazija į šį rajoną turėtų tik dar labiau kelti bendrą Kauno ekonominį ir kultūrinį lygį, didinti miesto patrauklumą turistams.
Naujose VDU Menų fakulteto erdvėse jau taip pat baigiamos rengti specializuotos patalpos, tokios kaip garso studija ir laboratorija, įrengta fotolaboratorija, individualios darbo vietos, skaitykla. Atvežta ir visa reikalinga nauja įranga.
Nors patalpos dar visai naujos ir kvepia dažais, jose jau šurmuliavo „Dizaino savaitės“ renginys, skirtas naujos VDU Menų fakulteto studijų programos anglų kalba „Mados dizainas“ pristatymui. Šios programos studentai įsikurs atnaujintose ir praplėstose patalpose Vytauto prospekte.
Į naujas patalpas Muitinės gatvėje rudenį persikels ir VDU menų galerija „101“. VDU Menų fakulteto prodekanė doc. dr. Rūta Mažeikienė pažymėjo, kad galerija dar kartą pakartos savo istoriją: „Galerija „101“ kažkada atsirado iš 101 auditorijos. Taip pat ir naujose patalpose, kur irgi yra 101 auditorija, galerija tęs savo mokomąją, šviečiamąją misiją“, – pasakojo prodekanė.
Pirmoji galerijos „101“ paroda naujose patalpose atidaryta jau gegužės 20 d., antradienį, 17 val. Čia eksponuojama menininko iš Didžiosios Britanijos Matthew Andrew fotografijų paroda „Mimesis“. Fotografijų serija „Mimesis“ atskleidžia autoriaus svarstymus apie tai, kas yra realybė, žinios apie ją ir jos fotografinė reprezentacija. Fotografuodamas parodos motyvus A. Matthew abejoja mūsų gebėjimu įžvelgti skirtumus tarp originalo ir kopijos, tiesos ir fikcijos. Fotografuojami objektai yra inversiškai pakylėti modeliuojant apšvietimą ir įrėminimą. Toks pateikimas diskutuoja apie ir vaizdų, ir realybės tikrumą bei vertę.
