• Titulinis
• Visos naujienos

Menotyros studentę Brazilijoje nustebino ir lūšnynų gyventojai

Eglė Zavadskaitė – 24-erių metų menotyros, ekonomikos ir teisės studentė, kuri domisi tarptautinėmis finansų rinkomis, globalizacijos bei postmodernizmo fenomenais, šiuolaikiniu menu. Ji yra įvairiapusė, kritiška, kūrybiška asmenybė, kurios mąstymo būdas yra išeinantis iš klasikinių rėmų ribų, atviras pasauliui ir kiek įmanoma optimistiškesnis – tai atsispindi ir merginos pasirinktose, rodos, visai nesusijusiose studijų programose. Dabar studentės interesų sritis ją nunešė iki tolimosios Brazilijos, kur mergina atlieka praktiką Lietuvos generaliniame konsulate San Paule.

– Kokie įspūdžiai pusę metų gyvenant Brazilijoje?

– San Paulas – kontrastų miestas. Į Braziliją atvykau kaip tik prasidėjus liūčių sezonui, tad teko pakliūti į liūtį, kurios metu per kelias minutes neliko šaligatvio. Šiuose vadinamuosiuose žaibiškuose potvyniuose skęsta net automobiliai. Nustebino ir kainos – nors Brazilijos ekonomika laikoma besivystančia, prekių ir paslaugų kainos nenusileidžia išsivysčiusių šalių lygiui, o neretai net ir jas lenkia. Pavyzdžiui, atostogos šalyje brazilui gali kainuoti brangiau nei atostogos užsienyje. Kitas pavyzdys: „The Economist“ sudarytas „Big Mac“ indeksas taip pat rodo, jog pagal BVP dalį, tenkančią žmogui, už žymųjį „McDonald’s“ mėsainį brazilai sumoka daugiausiai pasaulyje.

Didžiausias Brazilijos miestas San Paulas išsiskiria sraigtasparnių bei privačių lėktuvų skaičiumi ir nusileidžia tik Niujorkui. Dangoraižių tankis taip pat vienas didžiausių pasaulyje – miestas be galo dinamiškas, kosmopolitiškas. Gyvenu netoli oro uosto, kur be perstojo leidžiasi ir kyla lėktuvai, todėl ta milžiniško miesto dinamika dar labiau jaučiasi.

San Paulas nėra saugus miestas, tačiau, kita vertus, jis pats saugiausias Brazilijoje. Šiaip žmonės draugiški, šypsosi, yra labai komunikabilūs bei itin optimistiški. Nors Brazilijos ekonomikos augimas akivaizdžiai pradėjo stoti, apklausų duomenimis, beveik 100 proc. šios šalies gyventojų teigė, jog tikisi, kad 2015 metai bus geresni. Kitos apklausos duomenimis, 94 proc. favelų (lūšnynų – red. past.) gyventojų jaučiasi laimingi. Žmonės čia ne tokie įsitempę, kaip Lietuvoje, mažiau jaučia stresą.

– Kodėl pasirinkote vykti būtent į Braziliją?

– Jau daug metų domiuosi Pietų Amerikos regionu, mokausi ispanų kalbą. Visada įdomiai skambėjo portugalų kalba – pasirodė tobula proga ją išmokti. Bet turbūt svarbiausia priežastis buvo ta, jog San Paulas yra ne tik Brazilijos, bet ir visos Pietų Amerikos ekonominis bei finansų centras – buvo įdomu susipažinti su regiono verslo kultūra, Lietuvos eksporto plėtros į Brazilija galimybėmis.

– Kaip atrodo darbo diena LR generaliniame konsulate?

– Kiekviena diena konsulate labai unikali ir dinamiška. Darbo diena prasideda nuo elektroninio pašto tikrinimo bei tos dienos užduočių ir tikslų formulavimo, jau atliktų darbų analizavimo. Veiklos sritis labai plati: nuo projektų su Brazilijos lietuvių bendruomene, pranešimų spaudai rašymo, informacijos apie Brazilijos rinką, reikalingos Lietuvos verslui, rinkimo, iki įvairiausios pagalbos kasdieniniame administraciniame darbe. Įpusėjus pavasariui, planuoju dalyvauti aukštojo mokslo mugėje San Paule, pristatyti studijų galimybes Brazilijos lietuvių bendruomenei.

Praktikos mentorė LR diplomatinėje atstovybėje yra pati generalinė konsulė – Laura Guobužaitė, taigi, sudaryta nuostabi galimybė kasdien tobulėti ir mokytis iš be galo motyvuotos, darbščios, energingos bei entuziastingos asmenybės. Šioje diplomatinėje atstovybėje dirba viso labo tik trys žmonės, bet visi stengiasi padėti, paaiškinti, priima mane kaip komandos narį.

– Papasakokite apie savo laisvalaikį – kokiomis veiklomis užsiimate, kai nedirbate?

– Didžiąją dalį laisvalaikio atima diplominio darbo rašymas. Tačiau nesuklysčiau sakydama, kad San Paulas yra ne tik ekonominė, bet ir kultūrinė Pietų Amerikos sostinė – joje vyksta daugybė parodų, koncertų, kitokių meninių renginių. Dievinu architektūrą: San Paulas – tai vieta, kur galima pamatyti tikrai labai įdomių pastatų. Didelį įspūdį paliko San Paulo miesto Liberdade rajonas – jame įsikūrusi didžiausia japonų bendruomenė pasaulyje, esanti už Japonijos ribų. Taip pat buvo įdomu ne tik per TV ekraną, bet ir gyvai pamatyti sambos karnavalą bei pajusti džiaugsmingą jo atmosferą.

– Ar atlikdama praktikos užduotis taikote studijų VDU metu įgytas žinias? Ar manote, kad praktika pravers Jūsų profesinėje veikloje ateityje?

– Darbo diplomatinėje atstovybėje veiklos sritis labai plati – VDU tarpdiscipliniškumas padeda lanksčiau prisitaikyti. Be to, labai praverčia ir informacijos rinkimo, sisteminimo įgūdžiai, įgyti studijuojant universitete.

Kaip jau minėjau, praktikos veiklos spektras Lietuvos diplomatinėje atstovybėje yra labai platus, tarpdisciplininis, egzistuoja galimybė kone kasdien sužinoti kažką naujo, įgyti naujų įgūdžių. Konsulato darbuotojai – tai žmonės, iš kurių galima daug išmokti, todėl manau, jog tai yra nuostabus šansas paruošti save, kaip jauną darbuotoją. Tai, jog egzistuoja galimybė atlikti tokio lygio praktiką – dirbti diplomatinėje atstovybėje net šešis mėnesius – yra kitas labai didelis privalumas. Neabejoju, jog praktikoje įgyta patirtis tikrai padės, kad ir kokia tolimesne profesine veikla tektų užsiimti. Paskutinių metų įvykiai parodė, jog Lietuvai labai svarbu diversifikuoti savo eksporto rinkas, todėl verslininkai ieško galimybių Brazilijoje. Brazilijos rinka tikrai įspūdinga ir perspektyvi, bet į ją patekti itin nelengva – Lietuvos generalinis konsulatas San Paule stengiasi padėti verslui, suteikti reikalingų žinių. Ši darbo dalis pasirodė bene įdomiausia ir labiausiai galinti padėti ateityje.

Nėra lengva dirbti

Paklausta, kuo Lietuvos Respublikos generaliniam konsulatui San Paule naudingi iš Lietuvos atvykstantys praktikantai, generalinė konsulė L. Guobužaitė įvardija, jog, pirmiausia, tai labai didelė pagalba konsulatui, kuris yra vienintelė Lietuvos diplomatinė atstovybė Lotynų Amerikoje, vadinasi, darbų spektras labai platus, o galimybės labai didelės, tačiau riboti žmogiškieji ištekliai.

„Studentui, norinčiam sėkmingai atlikti praktiką Lietuvos generaliniame konsulate San Paule, svarbiausia yra norėti pažinti diplomatų darbą, kuris apima labai plačią sritį, pradedant nuo politinių, kultūrinių, ekonominių, konsulinių iki paprastų administracinių, techninių dalykų. Antra – stengtis atstovauti savo šalies labui, nes būdamas svetimoje šalyje, turi turėti žinių apie savo šalies vidinius ir išorinius pasiekimus, kad bendraujant su skirtingais žmonėmis galėtum drąsiai atstovauti ir dalyvauti diskusijose. Trečia – siekti rezultatų ir nebijoti siūlyti idėjų, ką daryti galima geriau. Taip pat labai svarbi atsakomybė už savo prisiimtus įsipareigojimus ir noras išmokti šalies kalbą – siūlyčiau dėti pastangas mokantis portugalų kalbą dar būnant Lietuvoje”, – teigia L. Guobužaitė ir priduria, jog Brazilija, tiek dėl kultūros skirtumų, tiek ir dėl klimato sąlygų, nėra lengva šalis darbui, palyginti su kitomis užsienio šalimis, o tuo labiau su Europa.

Vieno kūrinio paroda „Lydinti baimė“

Nuo kovo 10 d. iki balandžio 30 d. Vytauto Didžiojo universitete, Menų fakultete, vyksta vieno kūrinio paroda „Lydinti baimė“. Joje pristatomas menininko Raimondo Gailiūno kūrinys „Tylinčiųjų pasakojimai“.

„Lydinti baimė“ – tai dviejų erdvių paroda: vieno kūrinio ekspozicija VDU Menų fakultete, kurios idėjos pratęsiamos virtualioje erdvėje (apsilankyti virtualioje parodoje bei joje išsakyti savo mintis ir idėjas galite: http://lydintibaime.wix.com/vienokurinioparoda bei Facebook paskyroje).

Baimė – Raimondo Gailiūno tapyboje bene labiausiai vyraujanti tema. Brutalumas, daugiaplaniškumas, spalvų intensyvumas ir siužetų nevienalytiškumas – pagrindiniai akcentai, pasirodantys tapytojo darbuose.

Triptike „Tylinčiųjų pasakojimas“ taip pat kalbama apie atsiskleidžiančias baimes, kaip jos varijuoja, vienos keičia kitas. Triptike menininkas vaizduoja tris figūras – embrionus, matytus LSMU anatomijos muziejuje. Kalbėdamas apie šį paveikslą, dailininkas teigia: „Man reikėjo kažkaip visa tai įvaizdinti, reikėjo personažo, įkūnijančio infantilumą, baimes, agresyvumą, sukeliančio atjautą, liūdnai juokingo ir kartu sunkiai apčiuopiamo.“ Todėl nenuostabu, kad vaizduojami padarai yra susigūžę, deformuoti. Mažos bombos degantis knatas, pamėlęs ir sutinęs veidas, prekybos centro maišelis ir visų figūrų susigūžimas bando paslėpti baimes, kurias patiria vaizduojami personažai. Baimių slėpimas reiškiasi ir per puolimą, ir per priklausomybę (šiuo atveju priklausomybė nuo vartojimo), ir per aukos įvaizdžio kūrimo strategiją. Raimondas Gailiūnas, naudodamas ryškias, kontrastingas, akį rėžiančias spalvas, parodo baimių gaivališkumą, jų stiprumą ir tai, kad jos slypi net ten, kur, rodos, jų neturėtų būti. Vaizduojami personažai – tai žmonės, kurie negyveno realaus gyvenimo (tai tik anatomijos muziejaus eksponatai), tačiau turi nuojautą apie jame slypinčius pavojus bei jaučia poreikį gintis.

Vakuumas ir jo dekoracijos

Kristina Steiblytė

Praėjus penkiolikai metų nuo „Ugnies veido” ir keturiolikai – nuo „Parazitų”, Oskaras Koršunovas toje pačioje scenoje pastatė naują to paties dramaturgo dramą „Kankinys”. Neseniai atnaujinęs „Įstabiąją ir graudžiąją Romeo ir Džiuljetos istoriją”, pastatęs Charmso „Jelizavetą Bam”, režisierius vėl ėmėsi ir Mayenburgo.

Dar visai neseniai parašytoje pjesėje pasakojama apie moksleivį, pradėjusį skaityti Bibliją ir pavertusį ją visų nevykusių, neveikiančių, nuviliančių socialinių santykių pakaitalu. Atsirinkdamas tik tas citatas, kurios padeda įrodyti jo teiginius, jis terorizuoja mokytojus, mamą, kol galiausiai sutinka stipresnę priešininkę, kuriai įveikti Biblijos tekstų nebeužtenka. Tad žadėjęs paaukoti save dėl tikėjimo, jis galiausiai paaukoja ją dėl abejonės.

Kovo 6 d. įėjus į mažąją Nacionalinio dramos teatro salę rodėsi, kad laukia stiprus supurtymas kiekvienam ramiai vartojančiam vakarietiškosios kultūros atstovui. Scenoje sustatyta Laurynos Liepaitės scenografija žadėjo ne tik brutalų mūsų gyvenimo būdo pasekmių išryškinimą, bet ir (auto)ironišką pokalbį su žiūrovais. Mokyklos sporto salę primenanti erdvė su suoliukais, kopėtėlėmis, ožiu, o visų svarbiausia – krepšinio lanku ir krepšiniui sužymėtomis grindimis: juk mums nuolat kartojama, kad šis žaidimas yra mūsų religija.

Pirmieji į aikštelę išbėgę Ingė Ziūdel (Nelė Savičenko) ir jos sūnus Benjaminas Ziūdelis (Kęstutis Cicėnas), kalbėdamiesi apie nenorą dalyvauti plaukimo pamokose, laužė duoną kaip per paskutinę vakarienę. Tik jos nevalgė, parodydami, kad Komunijos/valgymo kaip ritualo, išpažinties/atvirumo ir pasitikėjimo vienijama bendruomenė spektaklio realybėje neegzistuoja.

Panašių nuorodų į krikščionišką ikonografiją „Kankinyje” nemaža. Bet, kitaip nei „Meistre ir Margaritoje”, kur naudojantis krikščioniška ikonografija sukomponuota spektaklio ekspozicija be žodžių atskleidė pagrindines idėjas, „Kankinyje” nuorodos į Bibliją ar šventųjų ikonografiją liko labiau iliustracija ar komentaru sakomiems dramaturgo tekstams. Kaip ir ant galinės sienos, kairiame kampe projektuoti klasikinės tapybos fragmentai, kur greta Kristaus gyvenimo, portretų, nukryžiavimo vaizdų sušmėžuodavo ir, pavyzdžiui, Rubenso „Trys gracijos”. O pats paveikslų fragmentų kaleidoskopas priminė Koršunovo mokytojo Jono Vaitkaus mėginimą spektaklyje „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai”  panaudoti senųjų ikonų fragmentus. Net ir „Kankinio” Benjamine skleidėsi Stavrogino, charizmatiško blogio genijaus, bruožai. Tik Benjaminas spektaklyje neišaugo iki stipraus (anti)herojaus: nei Stavroginas, nei Herostratas, net ir ne „Ugnies veido” Kurtas.

Oskaro Koršunovo spektaklyje Benjaminas labiau isterikas paauglys, bet ne pranašas, kankinys. Jis kalba Biblijos citatomis, nesupranta savęs, pyksta, kad jo nesupranta kiti, o siūlomos pagalbos atsisako (greičiausiai todėl, kad ji ne tokia, kokios tikėjosi). Gyvena nesuvokiamame prieštaravimų pasaulyje, tarsi koks „Ugnies veido” Olgos palikuonis ar nuo savo likimo bėgantis Edipas. Bet iš jo, kaip visų kitų veikėjų, likusi, regis, tik forma, tik veiksmas be turinio. Be klausimo ir be priežasties. Jo motina Ingė Ziūdel – vyro palikta, niekur savo atsakomybės nematanti moteris. Mokyklos direktorius Vilis Bacleris (Algirdas Dainavičius) – problemas apeiti, o ne spręsti, pasirengęs šovinistas. Kunigas, tikybos mokytojas Dyteris Menratas (Remigijus Bučius) – silpnos bažnyčios silpnas tarnas. Georgas Hanzenas (Laurynas Jurgelis) – luošys, patyčių objektas, homoseksualas. Lidija Vėber (Inga Šepetkaitė) – sekso ištroškusi paauglė. Markus Dioflingeris (Marius Repšys / Džiugas Siaurusaitis) – tikras vyras, reikalus tvarkantis fizine arba žodine prievarta. Erika Rot (Monika Vaičiulytė) – fanatiška geroji samarietė, besirūpinanti nuskriaustaisiais.

Nors visi veikėjai dramoje surašyti vardais ir pavardėmis, bet vis tiek lieka nepažįstami, svetimi, nei tragiški, nei komiški, nužymėti tik tiek, kad patikėtume, jog jie gali realiai egzistuoti, kur nors netoliese ar net mūsų šeimose. Tokie veikėjai, regis, parodo, kur atsiduria solipsistine tampanti visuomenė, kurioje egzistuoja tik asmeninė atsakomybė, o abejingumas jau nebegali įskaudinti. Kur realybė kuriama tik iš nuorodų (Biblijos, kanono, mokslo, savęs paties), vedančių į dar ką nors kita ir taip sukuriančių begalinės referencijos situacijas.

Drama gali būti perskaityta ir taip, juo labiau, kad nemaža dalis teksto kalba apie visuomeninį vakuumą, kurį užpildyti įmanoma fanatizmu. Tačiau drama, parašyta beveik be jokių remarkų, siūlo įvairesnių perskaitymo galimybių. Pavyzdžiui, pavertus ją komedija atsirastų proga ne tik bejėgiškai ir abejingai kalbėti, kokiame baisiame, pavojingame pasaulyje gyvename, bet ir pasijuokti iš to mūsų pačių prisiimto bejėgiškumo, taip sukuriant bent galimybę nuo to apsivalyti. Nusprendus ją statyti rimtai, galima kurti tekstą aiškinančius vaizdus ir veiksmus, pasakojančius, kokie konfliktai, visuomenės ir asmenybės skilimai veda į senosios tvarkos sunaikinimą, nesiūlantį nieko naujo.

Dirbdamas su šia Mayenburgo drama, prieš premjerą Oskaras Koršunovas teigė, kad šiuolaikinė dramaturgija yra „tekstas, kuriam reikalinga nauja teatrinė kalba”. Iš tokio režisieriaus apibrėžimo galima buvo tikėtis tikrai ne eilinio šiuolaikinės dramos pastatymo. Tačiau kartodamas ne tik Mayenburgo dramų pastatymuose atrastus režisūrinius sprendimus (tik šį kartą – kukliau) ir temas, režisierius pasirinko ir aktorių komandą suformuoti beveik taip pat, kaip prieš 15 metų „Ugnies veide”. Skirtingų kartų aktoriai skirtingomis vaidybos manieromis kuria skirtingų kartų personažus. Bet šį kartą toks skirstymas nebeveikia, nes įdomiausiai šiuo metu scenoje atrodo ne aktorių kontrastas, ne meistrystės ir jaunatviškos energijos, skirtingų vaidybos mokyklų supriešinimas, o tiesiog pavieniai charizmatiški aktoriai (Marius Repšys, Algirdas  Dainavičius ir, kaip visada, Nelė Savičenko), sugebėję balansuoti tarp komiškumo ir dramatiškumo.

Tačiau jie su kompozitoriumi Gintaru Sodeika neatsvėrė scenoje ganėtinai silpnai atrodančio jaunųjų derinio su Monika Vaičiulyte. Labiausiai šiai kompanijai trūko dinamikos (dauguma scenų suvaidintos net nepajudant iš vietos), organikos ir subtilumo. O pagrindinius vaidmenis sukūrę Kęstutis Cicėnas ir Monika Vaičiulytė scenoje demonstravo daug isterijos, kuri, regis, turėjo pakeisti taip ir neužsimezgusį dramatiškumą. Tokie Bejaminas Ziūdelis ir Erika Rot neleido spektakliui iš tikrųjų tapti drama apie abejingumą, greičiau išryškino visuomenės, teatro ir spektaklio bejėgiškumą.

Oskaro Koršunovo „Kankinys” liko drungnas, taip ir neištesėjęs brutalumo (komiško ar ne) pažado. Liko be skonio ir be kvapo, nors galėjo pažaisti mūsų pojūčiais – jei ne scenoje papilamu benzinu, tai bent sporto salei tinkamu prakaito tvaiku. Deja, muzikos garsas buvo labiausiai pojūčius dirginęs spektaklio elementas. Po „Kankinio” premjeros liko tik viltis, kad šitą skubos darbą dar galima taisyti. Bet ar pataisius pavyks spektakliu išsklaidyti šiuo metu spengiančią tylą – nežinia.

Auksinių kryžių nominacijos – VDU teatro kūrėjams

Net penkiose nominacijose į Auksinius scenos kryžius, aukščiausią Lietuvoje teatrinį apdovanojimą, šiemet minimas VDU teatro vardas.

Šiemet į Auksinius scenos kryžius pretenduoja režisierius Artūras Areima, šokėja ir aktorė Agnė Ramanauskaitė, aktoriai Jūratė Onaitytė, Eglė Špokaitė ir Vainius Sodeika. Šokio meno kategorijoje nominuotas ir VDU vaidybos programoje dėstantis šokėjas Marius Pinigis, o scenografijos kategorijoje – tos pačios programos dėstytojas Gintaras Makarevičius.

Artūrui Areimai, Vainiui Sodeikai ir Eglei Špokaitei, neskaitant kitų spektaklių, sėkmę šiemet atnešė ir VDU didžiosios salės fojė pagal V. Šekspyro dramą pastatytas spektaklis „Ričardas II: Post factum“. Aštrus bekompromisis požiūris į apsėdimą valdžia šio spektaklio kūrėjų buvo išsakytas tragediją ir šaržą jungiančia vaidyba. Šio spektaklio eskizas 2014 m. rudenį buvo parodytas tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“, o premjera pristatyta ne tik VDU, bet ir Šiuolaikinio meno centre Vilniuje.

A. Areima Auksiniam scenos kryžiui nominuojamas jau antrus metus iš eilės, po to, kai 2013 m. jam buvo įteiktas Boriso Dauguviečio auskaras už naujų formų paieškas teatre. 2014 m. šiam režisieriui skirta LR Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premija. Pernai A. Areima, V. Sodeika ir aktorė Severija Janušauskaitė buvo apdovanoti Kauno miesto teatrinėmis „Fortūnos“ premijomis ir diplomais už kitą VDU teatre pastatytą spektaklį „Intymumas“. Šiemet A. Areima metų režisieriaus nominacijoje stovi lygia greta su didžiausiais Lietuvos teatro grandais – Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi ir Gintaru Varnu.

Aktorės Jūratė Onaitytė ir Agnė Ramanauskaitė Auksiniam scenos kryžiui nominuotos už vaidmenis spektaklyje „Šokis „Delhi“, kurį pagal Ivano Vyrypajevo pjesę VDU teatre kūrė kartu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi. 2014 m. pavasarį sukurtas spektaklis nepalieka abejingos publikos dėl savo artimo ryšio su žiūrovais ir visus paliečiančių egzistencinių temų.

Vieni žinomiausių šiuolaikinio šokio šokėjų Lietuvoje Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas šiemet nominuoti už savo choreografijos spektaklį „ID: D&G“, kurio eskizą 2014 m. pavasarį šokėjai pristatė VDU surengtos diskusijos „Laisvė ir intelektas“ metu. Spektaklis per metus buvo pristatytas jau keturiuose tarptautiniuose festivaliuose Vilniuje, Klaipėdoje ir Berlyne.

Šiemet VDU Vaidybos programoje Teatrą netradicinėse erdvėse pradėjęs dėstyti vienas žinomiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkų Gintaras Makarevičius yra pelnęs jau ne vieną Auksinį scenos kryžių. Šiemet jis nominuotas už scenografiją spektakliams „Biografija: vaidinimas“ ir „Nebylys“.

VDU teatro spektaklius prodiusuoja teatras „Mens publica“. Spektaklį „Ričardas II: Post factum“ taip pat koprodiusuoja neseniai įsteigtas Artūro Areimos teatras.

Rimanto Plungės fotografijos paroda REVERSE

2015 m. sausio 29 – vasario 27 dienomis „Waterfront” galerijoje, Ipsviče, Jungtinėje Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystėje bus atidaryta Šiuolaikinių menų katedros vedėjo docento dr. Rimanto Plungės fotografijos paroda „Reverse”.

Apie parodą

Rimantas Plungė tik dar kartą patvirtina, kad fotografija, būdama viena iš kertinių medijų meno kūrybos priemonių, pralenkė daugelį pažodinio tikrovės atkartojimo strategijų. Drįstu konstatuoti, kad menininkas niekada ir nesistengė pakartoti tai kas yra akivaizdžiai regima ir perskaitoma be jokių pastangų. Specialiai ribodamas bet kokį linijinį ir aiškiai suvokiamą naratyvą R. Plungė kviečia išlaikyti distanciją. Tai nėra kūrinį ir žiūrovą aklinai ribojanti aptvara. Tai distancija skirta nuolatinei ir intelektualiniai diskusijai vystyti, kurioje vienodai aktyvias pozicijas užima tiek adresatas, tiek pranešimas, tiek savita R. Plungės technologija. Diskusijai ir interpretacijai atvira kūryba – tai kantrių ir nuoseklių fotografijos medijos tyrinėjimų rezultatas. Kiekviena autoriaus paroda tarytum naujai kartoja menui svarbius klausimus: ką dar gali pasakyti atvaizdas apie subjektą, apie vietą kurioje egzistuoju, apie tapatybę kurios iki galo nesuvokiu ir kuri niekada nebūna stabili?

Apversti kadrai, keliasluoksniai fotoatspaudai, subraižymai ir popieriaus nuplėšimai nedraudžia atpažinti įprastas lietuviškas vietas, tačiau jas verta dar giliau apmąstyti. Vietos ne tik sukeistintos, bet ir tapusios daugiaprasmių klausimų priežastimi: ar tikrai matau realų pasaulį, o visi jo atpasakojimai neabejotinai teisingi ir nekvestionuotini?

Klausimų svarbą rodo ir patys faktai: parodai dar neprasidėjus menininko fotografijos kūryba susilaukė plataus susidomėjimo; dar neįvykus oficialiam parodos atidarymui Didžiosios Britanijos spaudoje pasirodė straipsniai; BBC radijas rengia specialų interviu, o universitetas kviečia autorių pristatyti savo kūrybą bei dalyvauti jaunųjų menininkų portfolio peržiūrose.
dr. Remigijus Venckus

Having initially studied painting, Rimantas Plunge’s work developed using collage processes, to the point that he works almost exclusively in this medium. Plunge’s work is focused upon three concepts that may be attributed to our understanding of our place in the world, namely, time, space and identity. The artist seeks to articulate personal perceptions and experiences of everyday life combined with specific events, thus evoking a personal narrative that serves to establish questions centred upon identity and personal mythologies. These ideas conform to notions of the ‘self’ as defined by the relationship to the ‘other;’ the ‘subject’ only being realised through the ‘object.’ The fragmented imagery and narrative collisions represents the artist trying to establish who he is, and by doing so points to who we might be, or become.
Shaun Camp

Romualdo Požerskio naujo albumo „Lietuva 1988–1993“ pristatymas

Vasario 11 d., trečiadienį, 15 val., VDU mažojoje salėje [S. Daukanto g. 28] vyko VDU Menų fakulteto profesoriaus, fotomenininko Romualdo Požerskio naujo fotoalbumo „Lietuva 1988–1993“ pristatymas.

Naujasis albumas skirtas istoriniams įvykiams, vedusiems į mūsų šalies nepriklausomybės atgavimą. Iš aštuoniolikos tūkstančių kadrų, įamžintų nuo 1988 m. iki 1993 m., albume publikuojama 313 fotografijų. Jas papildo žymių asmenybių prisiminimai apie lemtingus Lietuvai įvykius ir tų įvykių vertinimai iš šiandienos perspektyvos.

Naujajame albume pateikiamos fotografijos ir tekstai kartu kuria autentišką pasakojimą apie Lietuvos kelią į laisvę. Vaizdai, užfiksavę dramatiškus istorinius įvykius – nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki sovietinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos – turi neįkainojamą dokumentinę vertę. Tačiau tai – daugiau nei vien istorijos vaizdiniai dokumentai. Fotografijose įamžinti ne tik svarbūs įvykiai, bet ir jų dalyvių išgyvenimai, netiesiogiai perteiktos paties fotografo anuomet patirtos emocijos.

„Romualdo Požerskio knyga „Lietuva 1988–1993“ siūlo skaityti reikšmingąjį naujausios Lietuvos istorijos puslapį, kuris vadinasi išsivadavimas. Neįtikėtiną istoriją, kaip nedidelė šalis ir tauta išsivadavo, nepraliejusi nė lašo prispaudėjų kraujo, nors Lietuvos kraujas buvo pralietas, įtikinamai pasakoja ten dalyvavusių žmonių veidai“, – albumą pristatė Atkuriamojo Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis.

Kaip R. Požerskiui pavyko ir sukurti reikšmingus istorinius dokumentus, ir tuo pat metu juose ateičiai išsaugoti žmonių išgyvenimus, kurių neperteiks jokie istorijos vadovėliai?

Atsakymas glūdi fotomenininko kūrybiniame metode ir braiže. Tose situacijose, kuriose daugelis spaudos fotografų pasitenkintų užfiksavę dokumentiniu požiūriu svarbiausias įvykio akimirkas, R. Požerskis dirbo neskubėdamas, atidžiai stebėdamas veiksmo visumą, jo „užkulisius“, nesivaikydamas vien „lemiamų akimirkų“. Šis kūrybinis metodas kartu su nuosekliu Lietuvos išsilaisvinimo įvykių fiksavimu leido fotomenininkui sukurti ciklą, kuris reprezentuoja ir kitiems geriausiems jo darbams būdingus bruožus – ilgalaikį įsigilinimą į plėtojamą temą, dėmesį žmogui, lietuvybės vertybių puoselėjimą. Visa tai būdinga ir humanistinei Lietuvos fotografijos mokyklai, kurios tradicijas R. Požerskis tęsia savo kūryboje.

Pasiryžimas įamžinti istorinius įvykius meniniu požiūriu vertingoje fotografijoje liudija aiškią autoriaus pilietinę poziciją, kuri išlieka aktuali ir šiandien. „Ši knyga – nebylusis, tačiau tiek daug pasakantis Lietuvos prisikėlimo metraštis. Joje įamžintos ašaros ir vilties kupinos akys, ryžtas ir susikibusios rankos tegul visada primins, kokie galime būti vieningi ir kiek daug galime pasiekti“, – albumo įvadiniame straipsnyje teigia Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Tomas Pabedinskas

Kinų menininkė apie vizualinę gėdos kultūrą

Gruodžio 9 d., 17 val., VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) bus pristatyta menininkės Chun Hua Catherine Dong (Kanada) paroda „Vizualinė įkūnytos gėdos poetika“, kurioje, pasitelkus fotografijos, video ir performanso raiškos formas, tiriama vizualinė gėdos kultūra.

Gėdos jausmas – tai įgimta žmogaus reakcija, kurios šaknys glūdi vaikystės patyrimuose, o taip pat yra susijusi su seksualumu ir žmogaus kūną reguliuojančiomis kultūrinėmis normomis. Tai komplikuotas, universalus ir skausmingas afektas, susiejantis subjektą su jo socialine aplinka. Gėda yra paremta santykiu tarp savęs ir kito, emocionalumo ir socialumo. Gėdą anglų kalboje apibūdinantis žodis „shame“ yra kildinamas iš senosios vokiečių kalbos žodžio, reiškusio „prisidengti“ arba „pasislėpti“. Gėda kyla mums stebint kitus arba esant stebimiems.

S. Freudas teigė, kad vizualinis pasitenkinimas yra susijęs su fiziniais gėdos gestais – išraudimu, nuleistomis akimis, suglebusia kūno poza – kurie yra projektuojami į kitą žmogų.

Šis gėdos aspektas, glūdintis tarp pažeidžiamo savęs ir žvelgiančio į mus iš šalies, tarp paslėpto ir pastebėto, lemia jo išskirtinumą vizualiajame mene.

Tačiau S. Freudas netyrinėjo Rytų kultūrų. Skirtingos Azijos visuomenės yra siejamos su „gėdos kultūra“, kurią įkūnija veido motyvas. Veidas yra labai reikšmingas konfucianistinėse visuomenėse, kuriose individo poelgiai yra nuolat vertinami kitų žmonių. Veidas išreiškia žmogaus orumą, savigarbą, gebėjimą išpildyti visuomenės jam keliamus lūkesčius. Netekti veido reikštų pažeistą individo identitetą arba reputaciją. Žmogus, „netekęs veido“, jaučia gėdą, nuvylęs savo kultūrą, šeimą ar save patį. Viena vertus, šiame kontekste gėda yra susijusi su garbės ir pozityvių pokyčių idėjomis. Antra vertus, tai yra klastingas socialinės kontrolės mechanizmas, kuris naudojasi silpnaisiais per emocionalumo aspektus.

„Šiame kūrinyje, apvyniodama savo veidą kinišku šilku, aš paverčiu žodį „gėda“ kultūriniu simboliu, – sako menininkė. – Kūrinyje gėdą traktuoju asmeniškai ir socialiai. Ji kyla iš mano suvokimo, jog po ilgų gyvenimo Vakaruose metų man nepavyko išsaugoti savo kultūrinio identiteto. Siekdama sustiprinti savo tapatybę, aš maskuoju veidą simboliniu audiniu. Nors mano kolektyvinis identitetas tampa matomas, mano individualumas pasislepia. Taigi, aš tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme „netenku savo veido“. Gėda šiame kūrinyje transformuojasi į gyvą simbolį ant mano kūno ir tampa suvokimo bei negalėjimo ištrūkti įrodymu“.

Menininkės Chun Hua Catherine Dong kūryba jau ne pirmą kartą pristatoma Kaune. Jos 3 valandų performansas „The Double“ buvo pristatytas Kauno bienalėje 2013 m.

Paroda galerijoje veiks iki gruodžio 19 d.

Parodą iš dalies rėmė: Lietuvos kultūros taryba, Kauno miesto savivaldybės kultūros skyrius.

Mirė prof. dr. Nijolė Lukšionytė

2014 m. lapkričio 28 dieną užgeso profesorė, menotyrininkė, Nacionalinės premijos laureatė Nijolė Lukšionytė. Universiteto bendruomenė liūdi ir užjaučia velionės artimuosius, draugus, bendradarbius.

Profesorė gimė 1954 m. balandžio 30 d. Ežaičiuose, Klaipėdos rajone. 1972 metai baigė Gargždų vidurinę mokyklą. 1977 metais baigė meno istorijos ir teorijos studijas Valstybiniame Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija). 1978–1981 m. studijavo Statybos ir architektūros MTI aspirantūroje. 1984 m. Sąjunginiame menotyros institute Maskvoje apgynė menotyros kandidato disertaciją „Lietuvos architektūros stilistinė raida 1820–1920 m.“ (1993 m. nostrifikuota, patvirtinant humanitarinių mokslų daktaro laipsnį).
Nuo 1977 iki 2001 metų su nedidelėmis pertraukomis dirbo Lietuvos statybos ir architektūros MTI Architektūros istorijos sektoriuje, iš pradžių jaunesniąją, o po disertacijos gynimo – vyresniąja moksline bendradarbe. Dalyvavo rengiant Lietuvos kultūros paminklų sąvadą, tyrinėjo XIX – XX a. įvairių Lietuvos dvarų ir bažnyčių architektūrą.

Pastaraisiais metais kartu su savo studentais, savanoriais ir kolegomis buvo aktyviai įsitraukusi į Kauno miesto medinio paveldo dokumentavimo veiklą, iniciavo duomenų bazės ir svetainės www.archimede.lt kūrimą, konsultavo medinių namų gyventojus saugojimo ir tvarkybos klausimais. Iki paskutinės gyvenimo akimirkos profesorė buvo paskendusi savo kūrybinėje ir profesinėje veikloje. Kolegų, studentų ir bendraminčių atmintyje ji išliks kaip ryžtinga, kūrybinga ir stebinanti profesiniais atradimais asmenybė. Džiaugiamės galėję mokytis ir dirbti greta.

Vytauto Didžiojo universiteto ir Menų fakulteto bendruomenė

Linos Preišegalavičienės daktaro disertacijos gynimas

Lapkričio 28 d. 13 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7–207, Kaunas) bus ginama Linos Preišegalavičienės daktaro disertacija tema „Interjeras tarpukario Lietuvoje: veiksniai, formos, tendencijos (1918-1940 m.)“ (humanitarinių mokslų sritis, menotyra 03 H).

Daugiau informacijos apie disertacijos gynimą rasite šiame apraše.

Diskusija „Šiuolaikinis menas = Atėjau, pamačiau, (ne)supratau”

Lapkričio 19 d., trečiadienį, 18 val., VDU didžiosios salės fojė (S. Daukanto g. 28) vyks diskusija „Šiuolaikinis menas = atėjau, pamačiau, (ne)supratau“ su R. Zemkausku, B. Letukaite, A. Areima, V. Vitkiene, I. Savickaite ir V. Tamoševičiūte.

Šiuolaikinis menas kelia vis daugiau klausimų žiūrovui: kas tai, kam tai skirta ir kokia viso to esmė? Žmogus, stebėdamas menininko pasirodymą (performansą, spektaklį ar šokį) vis dažniau susiduria su provokuojančiomis meninės išraiškos priemonėmis, tokiomis kaip nuogas kūnas, savęs žalojimas, lytiniai aktai ir kita. Įdomu, kodėl pasirenkamos tokios nesubtilios, drąstiškos ir dažnai vulgarios priemonės koncepcijai perteikti? Pagaliau, ar tik intelektualas geba tokį meną suprasti ir perskaityti provokuojančiame kūrinyje užslėptą potekstę?

Kviečiame prisijungti prie viešos diskusijos, kurioje žiūrovas (diskusijos dalyvis) ir meno atstovas (pašnekovas) betarpiškai susitiks vienas su kitu.

Diskusiją ves: Julijus Grickevičius

• Fakultetas
• International
• Katedros
• Kontaktai
• Kūrybinės industrijos (test)
• Mantvidas Žalėnas
• Menas
• Menų istorija, kritika ir medijos
• Mindaugas Kavaliauskas
• Mokslas
• Pradžia
• Pranešėjai
• Studijos
• Tarptautiniai ryšiai
• Vidmantas Čepkauskas
• Visos naujienos