SOS Neris
Architektūrologė, Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros lektorė dr. Jolita Butkevičienė;
Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Menotyros katedros vedėja Jūratė Tutlytė
Balandį buvo pradėtos „mįslingos“ 8 metrų apsauginės dambos, už kurios turėtų kilti daugiabučių kvartalas, statybos unikalioje Kauno vietoje dešiniajame Nemuno ir Neries santakos krante. Detalusis planas, kuriame buvo numatytas mažųjų laivų uostas, 194 m ilgio krantinė ir komercinės paskirties patalpų zona, nesutampa su šiandien bendrovės „YIT Kausta“ realizuojamu projektu. Krantinė, dėl kurios statybų jau dabar upės vaga yra susiaurėjusi, virsta stačiu betoniniu šlaitu su 3 takeliais ir 1 laipteliais. Po keleto viešų architekto Audrio Karaliaus laiškų ar dėl sutapimo žemsiurbė, kasusi upėje be savivaldybės leidimo, iš Neries akvatorijos dingo. Šis komentaras ne apie kaltųjų paieškas, o apie visuomenę, kurioje verslas savo interesus gina aktyviau nei intelektualai apeliuoja į viešo intereso pažeidimą.
Krantinės sutvarkymas negali užkirsti fizinių ir vizualinių ryšių su Neries upe ir kartu senamiesčiu, o priešingai – privalo juos sukurti. Atsižvelgiant į technines galimybes, krantinė turi būti tvarkoma plačiomis terasomis, kuriose skirtingais metų laikais gali vykti įvairiapusė veikla. Turėtų būti sukurta galimybė šiltuoju periodu kuo arčiau vandens įrengti lauko kavines, organizuoti kultūrines, menines, sportines akcijas, suteikti žmonėms galimybę patogiai kojas pamerkti į vandenį. Vietos patrauklumą didintų mažų laivelių prieplaukos, vandens transporto nuomos galimybė, laivelis, kursuojantis iš senamiesčio į Vilijampolės krantinę. Tinkamai apšvietus kairiojo kranto istorinius objektus, krantinė ir šaltuoju metų laiku taptų viena patraukliausių teritorijų mieste. Senamiesčio panoramos ir upės teikiamą vizualinę vertę privalu išnaudoti kultūrinėms ir rekreacinėms vertėms kurti.
Upės – miesto atsiradimo, augimo, o kartais žlugimo priežastis
Įgyvendinus dabartinį planą, Neries upė bus visiškai išstumta iš Kauno gyvenimo. Kadangi Nemunas jau yra beveik izoliuotas nuo miesto, išskyrus Panemunę ir dalį Šančių, kur plėtojama gamtinė-rekreacinė veikla, bus prarasta paskutinė galimybė atkurti urbanistinius ryšius su upe. Čia pravartu priminti, kad miestas, kaip žmonijos civilizacijos reiškinys, visada glaudžiai susijęs su vandeniu. Upės, jūros, ežerai ar kiti vandens ištekliai yra neatskiriama miesto tapatybės dalis, jo atsiradimo, augimo, kartais ir žlugimo priežastis. (Tai nereiškia, kad reikia bijoti biblijinio, viską naikinančio Neries upės potvynio, kurį sutramdyti gali tik betoniniai šlaitai.)
Upės nuo pat Kauno įkūrimo (1408 m.) tapo viena svarbiausių miesto gyvybę užtikrinančių arterijų, jų dėka Kaunas tapo lygiaverte Vakarų Europos miestų tinklo ląstele. Prekybos, kultūrinių idėjų apyvartos kelias lėmė urbanistinį, architektūrinį, kultūrinį miesto savitumą. XIX a. geležinkelis sumenkino upės, kaip transporto arterijos, svarbą, tačiau XX a. tarpukariu buvo sėkmingai plėtojamos pramoginės-rekreacinės vandens panaudojimo galimybės. Taigi daugiau kaip 550 metų laivai Kaune buvo neatskiriama miestovaizdžio dalis.
Sovietmečiu prasidėjo planinga, miestą visiškai skurdinanti, atskyrimo nuo upių veikla. Palemone, Petrašiūnuose, Vilijampolėje, Žemojoje Fredoje prie Nemuno ir Neries įkurtos uždaros pramoninės teritorijos, upės paverstos gamybos atliekų surinkimo vietomis. Iš centro iškeltas uostas ir visos prieplaukos. Teritorijose, kurios nenaudotos gamybai, ilgainiui nutiestos gatvės, atkertančios upes nuo miesto (Karaliaus Mindaugo pr., Jonavos g., Neries krantinės g., Marvelės g.). Į upių izoliavimą sutelkta veikla toliau plėtojama ir nepriklausomybės metais.
Taigi, abiejų upių ryšiai su Kauno miesto urbanistinėmis struktūromis ir miestiečiais beveik sunaikinti sovietmečiu. Priešais senamiestį esantis Neries krantinės ruožas yra vienintelė vieta, kur tuos ryšius dar galima atkurti. Iš mums rūpinčio dešiniojo kranto atsiveria vizualiai patrauklus miestovaizdis, kuriamas svarbiausių miesto tapatybę išreiškiančių architektūros objektų ir turintis vieną svarbiausių gamtinių vertybių – upę.
Akivaizdu, kad miesto tapatumas nėra baigtinis reiškinys, tačiau šiuolaikinės demokratinės visuomenės stengiasi išsaugoti, išryškinti ir naujai interpretuoti esminius, seniausius istorinius klodus atskleidžiančius aspektus. Priešais senamiestį esanti Neries krantinė turi didelį šiuolaikinės miesto kultūros sklaidos potencialą, bent iš dalies užtikrinantį Kauno kaip upių miesto tapatumo išsaugojimą. Todėl kyla klausimai, ar Kaunas vis dar yra miestas dviejų upių santakoje, ar čia telkšo tiktai du susisiekimą apsunkinantys kanalai? Neries krantinės pavertimas sunkiai įveikiamais betoniniais įtvirtinimais su siauru, pavieniam praeiviui skirtu takeliu visiškai nuskurdins miestovaizdį, o svarbiausia – iš Kauno miesto tapatumo galutiniai ištrins upes.
Interesai: tarp viešo ir privataus
Tokioje situacijoje kaip ši atsakymas yra labai paprastas, jei jau nesigilinti į kitas to priežastines istorines, sociokultūrines aplinkybes. Privatus interesas šiuo atveju laimi didžia dalimi dėl to, kad jo vykdymo ir tvirtinimo procese viešumo nebūta nei kvapo…
Niekas ne tik neklausė visuomenės, ką ji apie tai mano, nei ko ji nori ar apie ką svajoja. Dar daugiau – daug kas nuo jos tiesiog yra slepiama. Projektų vydymo ir tvirtinimo valdininkų koridoriuose kultūra, o tiksliau nekultūra, peržengia visas įmanomas ir neįmanomas ribas. Šiuo atveju sprendimas dėl projekto buvo priimamas nuslėpus tai net nuo KAUET (Kauno architektūros ir ekspertų tarybos), ką jau kalbėti apie eilinį savo miestu susirūpinusį kaunietį.
Būkime atviri iki galo ir vadinkime dalykus tikraisiais vardais. Pirma, tai yra savotiškas nusikaltimas prieš Kauno bendruomenę, kuri lieka nežinioje, ir yra painiojama, jei ne kvailinama, tokio strategiškai miestui svarbaus objekto kaip šis klausimais. O antra, tai yra akivaizdus tarptautinės Orhus konvencijos, kurią Lietuva ratifikavo 2001 m., pažeidimas. Ši Jungtinių Tautų konvencija įpareigoja kiekvieną valstybę užtikrinti „teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje” (Konvencijos 1 straipsnis).
Kauno Santakoje statomo gyvenamojo kvartalo projekto ir apsauginės dambos tvirtinimas gabalais bei visa jo užkulisinė detektyvinė istorija liudija apie akivaizdų nenorą užmegzti atviro pokalbio nei su visuomene, nei su ekspertais. Tai sukuria prielaidas neskaidrumui bei galimai slaptiems privataus intereso kėslams. Šioje istorijoje apmaudu yra ne tik tai, kad projekto kokybė yra taip toli nuo pasaulinių miestų prie upių plėtros tendencijų, siekiančių „išrėdyti“ centrines krantines iš betono pančių, bet ir dėl privataus intereso trumparegiškumo. Juk rūpestis ir gebėjimas suderinti viešą ir privatų interesus yra galingas raktas taip pat ir į komercinę projekto sėkmę, jau nekalbant apie kitas simbolines, pridėtines vertes, pavyzdžiui, pozityvaus vietos naratyvo radimąsi, kas, tikėtina, galėtų itin efektingai pasitarnauti ir projekto viešųjų ryšių kampanijoms.
Norisi tikėtis, kad sutelkus visas valingas suinteresuotos bendruomenės ir valdininkų pastangas vis dėlto pavyks projektą sustabdyti ir jį patobulinti atsižvelgiant ir į visuomenės poreikius. O štai su verslo ar privataus intereso trumparegiškumu, matyt, teks dar kurį laiką dorotis, kol tai įgaus bent kiek labiau atsakingą, į darnią plėtrą ar mąstymo ekologiją orientuotą dimensiją.
Goda Piktytė: intelektualusis minties teatras neišnyko
Aktorė Goda Piktytė jau trečius metus vadovauja VDU teatrui, taip pat dirba ir su vaidybos studijų programos studentais. Per šį neilgą laiką, VDU profesionalus teatras iššovė kaip šampano kamštis – šiųmečiuose „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose jis nominuotas net penkiose nominacijose ir yra antras tarp visų Lietuvos teatrų.
Nepaisant to, G. Piktytė sako, kad menininkai didžiuojasi pripažinimu ir apdovanojimais – kiekvienas pagal savo tuštybės dydį – bet tikrai nedirba dėl pripažinimo. „Didelis „Auksinių scenos kryžių“ nominacijų skaičius mūsų universiteto teatrui visų pirma leidžia manyti, kad pasirinkome teisingą veikimo kryptį, tiek kūrybinių ambicijų, tiek ir jų įgyvendinimo požiūriu“, – mano menininkė.
Iš kokių savybių susideda aktorius?
Aktorystė – nesibaigianti dėlionė, kurios pabaiga reikštų improvizacijos „čia ir dabar” stebuklo mirtį. Priklausau tai teatro mokyklai, kuri svarbiausiu laiko aktoriaus gebėjimą mintį paversti veiksmu: kiekvieną akimirką, kuri yra dabar ir kurią tuoj pat pakeis kita…
Juozas Miltinis kalbėjo apie aktorių – filosofą ir akrobatą. Jų tarpusavio harmonijos lygis greičiausiai ir yra aktoriaus meistriškumo matas. Absoliučiai „teisingų” proporcijų čia nėra, nes joms įtaką daro ir laikmetis. Mano profesinės karjeros pradžioje kelias valandas eilėje prie teatro kasų laukę žiūrovai scenoje visų pirma tikėjosi išgirsti kitokią mintį, suteikiančią viltį ir praskaidrinančią niūrią tikrovės rutiną. Paviršutiniškai stebint šiandieninį teatro gyvenimą, gali susidaryti įspūdis, kad jame dominuoja „akrobatai”… Tačiau intelektualusis minties teatras neišnyko nei Lietuvoje, nei apskritai pasaulyje, jis gal tik kiek pasitraukė iš visuotinio dėmesio lauko. Tikiu, kad tik laikinai.
VDU teatras – prieš trejus metus į kauniečių gyvenimą įsiliejusi nauja teatrinė erdvė. Kaip čia atsidūrėte Jūs?
Kiek nustebau, kai 2011 metų vasarą VDU vadovai pasiūlė dalyvauti naujos vaidybos studijų programos kūrime. Tuo metu neplanavau savo meninės veiklos plėsti į edukacinę sritį. Vaidinau teatro scenoje, dirbau televizijoje ir profesinę ateitį aiškiai įsivaizdavau esant tarp repeticijų ir spektaklių. Turėjau ir pedagoginio darbo patirčių, nors jų tuo metu ir nesureikšminau: Kaune vadovavau dramos studijai, dėsčiau teatrinės raiškos kursą universiteto studentams, Vilniuje kartu su kolegomis kelis metus iš eilės rengėme didžiulį pasisekimą turėjusią edukacinę programą „Teatro dirbtuvės“. Vienas šios programos partnerių buvo VDU, ir matyt todėl, nusprendus šio universiteto Menų fakultete plėtoti grynųjų menų studijas, man buvo pasiūlyta imtis vaidybos studijų programos kūrimo.
Lietuvoje universitetų teatrai dažniausiai asocijuojasi su mėgėjiškumu arba saviveikla. VDU teatras nuo pat pradžios buvo užsibrėžęs aukštus tikslus – ugdyti profesionalius aktorius ir rodyti spektaklius, kuriuos statytų pripažinti teatro menininkai. Kaip sekasi tai įgyvendinti?
Lankydamasi JAV universitetuose, domėjausi jų aktorių rengimo metodais ir mačiau universitetų teatrus, kurie, viena vertus, yra neatskiriama studijų proceso dalis, o kita vertus – savo populiarumu sėkmingai konkuruoja su žinomų teatro trupių pastatymais. Ir jokio mėgėjiškumo ar saviveiklos! Tokių universitetų teatrų sėkmės prielaida – palaipsninis jaunųjų menininkų integravimas. Kiekvieno pastatymo šerdį sudaro patyrusių teatro profesionalų komanda, į kurią įtraukiami geriausi studentai. Tokiu būdu jaunimui suteikiamos puikios tobulėjimo sąlygos, o pripažintiems menininkams užtikrinamos galimybės realizuoti kūrybines ambicijas įprastoje aukštų profesinių standartų aplinkoje.
Tokį modelį siekiu įgyvendinti ir VDU. Mūsų teatre stato žinomi scenos meistrai: Jonas Vaitkus, Agnius Jankevičius, Artūras Areima. Jie taip pat dirba su vaidybos studijų programos studentais. Toks universiteto teatras – naujas reiškinys Lietuvoje, susijęs su nusistovėjusių stereotipų laužymu, reikalaujantis daug pastangų, žmogiškųjų ir – neslėpsiu – finansinių išteklių. Todėl labai džiaugiuosi, kad universiteto teatras turi nuolatinį partnerį – teatrą „Mens Publica”, vadovaujamą mano kolegos aktoriaus Sigito Šidlausko. Šio teatro patirtis ir parama, įgyvendinant kūrybinius projektus, yra ypač svarbi, siekiant aukščiausios meninės prabos rezultatų. Atskirai norėčiau pabrėžti universiteto vadovų dėmesį: jie nuo pat pradžių palaiko šią iniciatyvą ir įsiklauso į specifinius aktorių rengimo poreikius. Malonu, kad per tokį trumpą laiką sulaukėme ir oficialaus teatro profesionalų bendruomenės pripažinimo.
Šiemet net penkiose „Auksinių scenos kryžių“ – aukščiausių Lietuvos teatrinių apdovanojimų – nominacijose minimas VDU teatro vardas. Sėkmė, įdirbis ar atsitiktinumas?
Kūrybinių projektų valdymas, siekiant sukurti aukšto meninio lygio rezultatus – sudėtingas dalykas, ypač atsižvelgiant į kuklias administracines pajėgas. Iš pažiūros tarsi viskas aišku: reikia skaityti daug pjesių, tuomet pasirinkti patikusią, pasirūpinti autorinėmis teisėmis, surasti vertėją, pasikviesti režisierių, scenografą, kostiumų dailininką, kompozitorių, aktorius, apskaičiuoti biudžetą, numatyti galimus rėmėjus ir juos aplankyti, parašyti paraišką (geriau – ne vieną) finansavimui. Gavus finansavimą – parengti detalų spektaklio kūrimo planą ir jį įgyvendinti, o negavus – pradėti iš pradžių… Visa tai reikia daryti nuolat, tuo pat metu, vieną pjesę skaitant, dėl kitos tariantis su režisieriumi, dar kitą repetuojant ir t. t. Suprantama, toks darbo režimas reikalauja sutelktų komandinių pastangų. Malonu, kad čia galiu pasikliauti neišsenkama savo bičiulės ir bendradarbės Jurgos Knyvienės energija ir profesionalumu, suburiant sudėtingas kūrėjų personalijas bendro tikslo įgyvendinimui.
Grįžtant prie pripažinimo ir „Auksinių scenos kryžių“: teatras turi nuolat statyti spektaklius, t. y., dirbti. Kartais darbo rezultatai sulaukia pripažinimo. Tada galima pasidžiaugti, pavyzdžiui, su kolegomis paminėti Tarptautinę teatro dieną ir grįžti prie darbo stalo, ant kurio – atversta pjesė ir vaidybos studijų programos aprašymas, parengtas tarptautinių ekspertų vertinimui.
Kaip vaidybos studijų programos vadovė, kaip apibūdintumėte tuos, kurie čia įstoja? Juk aktoriaus specialybė labai romantizuota. Kokiems jauniems žmonėms niekada nepatartumėte rinktis aktorystės?
Į VDU vaidybos studijas priėmimas vyksta kartu su kitomis aukštosiomis mokyklomis, turinčiomis analogiškas teatro meno programas. Todėl jau trejus metus iš eilės, dirbdama bendrojo priėmimo komisijoje, kiekvieną vasarą matau visus Lietuvos jaunuolius, ketinančius studijuoti aktorystę. Tai nuoširdūs, jautrūs, subtilūs ir kūrybingi žmonės. Dauguma jų galėtų sėkmingai studijuoti ir kitas specialybes. Todėl remdamasi savo ir kolegų patirtimi, bylojančia apie sudėtingą (kartais – nepakeliamą) aktoriaus ambicijų ir jų realizavimo proporciją, tarp stojančiųjų pirmiausia stengiuosi atpažinti būtent tokius, kurie visai neblogai ištvertų ir be aktorystės. Tuomet reikia juos įtikinti kitokio pasirinkimo galimybe ir privalumais.
Na, o likusieji konkuruoja savo gebėjimais, siekdami patekti į ribotą vietų skaičių įvairių aukštųjų mokyklų vaidybos studijų programose. Kai kurie patenka iškart, kiti, kol patenka, turi bandyti dar ir dar kartą. Kai kurie iš jų taps aktoriais, kiti taps labai gerais aktoriais. Kai kurie ieškos ir patys atras savo vietą gyvenime, kitiems tą vietą nurodys susiklosčiusios aplinkybės. Svarbiausia, kad aktorystę jaunuoliai rinktųsi pagrįstai ir sąmoningai.
Mano kartai renkantis šias studijas, daugumai iš mūsų išsvajota aktoriaus profesija visų pirma buvo susijusi su darbu teatre, ir tik šalia to – jei pasiseks – dar ir kine. Todėl suprantama, kad prieš ateidami į priėmimo komisiją, jau būdavome pamatę kone visus garsesnius tuo metu Lietuvos teatruose rodytus spektaklius. Tiesiog kitaip negalėjo būti! Dabar situacija pasikeitė, aktorystės turinys gerokai išsiplėtė, teatras nebėra vienintelė aktoriaus veiklos erdvė. Bet kai stojamųjų egzaminų metu sutinku jaunuolius, kurie neįstengia prisiminti matytų spektaklių pavadinimų (bet gerai pažįsta nuolatinius TV realybės šou dalyvius), būtent juos pirmiausiai stengiuosi nukreipti į kitas studijų programas.
Kuo aktorystės studijos VDU skiriasi nuo kitų universitetų Lietuvoje rengiamų aktorinio meistriškumo studijų?
Studijos VDU grindžiamos istorine „laisvųjų menų” (lot. artes liberales) tradicija, kuri pabrėžia visapusiško asmenybės lavinimo svarbą. Tai reiškia, kad ir vaidybos studijų programoje mokomasi ne tik tiesiogiai su specialybe susijusių disciplinų, bet ir kitų socialinių, humanitarinių bei tiksliųjų mokslų dalykų, kurie būtini šiuolaikiniam kūrėjui. Man toks studijų modelis labai artimas. Šiandien aktorius turi būti pasirengęs veikti sudėtingoje daugiakultūrinėje Europos ir pasaulio erdvėje. Pavyzdžiui, mūsų teatras dalyvauja tarptautiniame projekte, kurio metu prancūzų aktorė vaidina su lietuviais mūsų scenoje, o lietuvių aktorė (VDU vaidybos studentė) tą patį vaidmenį kuria prancūzų trupėje Grenoblyje. Kokie skirtingi kultūriniai kontekstai! Šiuolaikinis aktorius privalo gerai orientuotis politiniuose, ekonominiuose ir socialiniuose procesuose, išmanyti modernias kūrybines industrijas. Studijos VDU suteikia galimybes šių sričių pažinimui.
Turbūt niekas nepaneigs, kad menininkams itin reikalinga praktika jau pirmaisiais studijų metais.
Tiesa. Štai kodėl VDU vaidybos studijose šiuo požiūriu labai svarbus vaidmuo tenka universiteto teatrui, kuris atlieka taip pat ir mokomosios laboratorijos funkciją, suteikdamas studentams galimybę ne tik stebėti pripažintų teatro meistrų darbo procesą nuo idėjos iki premjeros, bet ir patiems žengti pirmuosius žingsnius profesionalioje scenoje. Kita vertus, esame vienintelė Kaune aktorių „kalvė“, todėl pagrindiniai miesto teatrai – Nacionalinis, Kamerinis, Mažasis, Lėlių – rūpindamiesi savo ateitimi, atidžiai žvelgia į mūsų studentus ir nuo pat pirmųjų studijų metų kviečia juos išmėginti jėgas savo pastatymuose. Todėl galiu pagrįstai tvirtinti, kad studijų metu VDU būsimiesiems aktoriams profesionali scena yra labiausiai prieinama.
Kas labiausiai inspiruoja kūrybiniuose procesuose? Kokie žmonės Jūsų gyvenime daro didžiausią įtaką?
Pagrindiniai mano įkvėpimo šaltiniai – knygos ir žmonės. O labiausiai – žmonės, kurie skaito arba rašo knygas. Manau, kad literatūra yra jungiamoji akademinių studijų ir aktorystės grandis. Skaitymas ir darbas su tekstu aktoriui yra neatskiriama kūrybinio proceso dalis. Skaityti mane išmokė senelis, neurochirurgijos pradininkas Lietuvoje. Jis taip pat suformavo mano požiūrį į profesionalumą ir atsakomybę bet kurioje veiklos srityje. Dabar džiaugiuosi galėdama aptarti skaitomas knygas su šeimos nariais. Labai vertinu jų humoro jausmą, kuris padeda objektyviau pažvelgti į save iš šalies, tiek tariamos „šlovės“ akimirkomis, tiek ir kūrybinių abejonių metu.
Akademinio studentų teatro spektaklis „Įvykis“
egužės 22 d. Menų fakultete [Muitinės g. 7-207] įvyks premjera – VDU Akademinio studentų teatro spektaklis „Įvykis“.
„Įvykis – tai momentas, kurio nepakartosi, ir jokia vaidyba tam nepaklūsta. Gal pabandom kitaip“, – spektaklį paslaptingai pristato studentai.
Spektaklio autorius ir režisierius – Vaidas Maksvytis. Vaidina: Marta Arminaitė, Eimantas Naunčikas, Ernesta Karosaitė, Monika Banytė, Viktorija Vaičiūnaitė.
Spektaklis nemokamas.
Medijų meno dienos 2015
Gegužės 5-29 d. kviečiame dalyvauti festivalio „Medijų meno dienos” renginiuose.
Medijų meno dienos yra jau keletą metų Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros organizuojama kūrybinė laboratorija. Festivalio metu vyksta parodos, susitikimai, menininkų diskusijos, kūrybinės dirbtuvės, filmų peržiūros ir performansai.
Šiais metais rengiamos dvi išskirtinės parodos: doc. Reginos Šulskytės „Kita erdvė“ (paroda veiks nuo gegužės 5 d., VDU Menų galerijoje „101”) ir doc. dr. Remigijaus Venckaus „Amnezija. Tušti ekranai“ (nuo gegužės 6 d., Kauno miesto muziejus, M. ir K. Petrauskų Lietuvių muzikos muziejus). Skirtingų autorių parodose keliama diskusija apie žmogaus kūną, atmintį, tuštumą, erdvės ir laiko pokyčius, atminties archyvavimą ir defragmentavimą. Autorių kūryba atspindi šiuolaikinės fotografijos tendencijas ir transformacijas.
Medijų meno dienose apskrito stalo diskusijoje dalyvaus doc. R. Šulskytė, doc. dr. R. Venckus, doc. dr. Rimantas Plungė. Susitikimo metu bus aptariama šiuolaikinės fotografijos vieta medijų mene ir vizualiojoje kultūroje.
VDU Menų fakultete vyks videofilmų peržiūros, kurių metu jaunimas, studentai, moksleiviai susipažins su VDU Naujųjų medijų meno specialybės studentų kūryba. Bus demonstruojami du videofilmai sukurti 2014 metais. Tai mokinių ir studentų bendras dokumentinis filmas „Kaunas vieną dieną“ ir Nidos meno kolonijoje Vilniaus dailės akademijos (Klaipėdos fakulteto) ir Vytauto Didžiojo universiteto studentų bei dėstytojų sukurtas eksperimentinis kūrinys.
Renginių maratoną vainikuos VDU Naujųjų medijų meno studentų „Kūrybinės fotografijos“ paroda (VDU galerija 101). Dauguma renginių vyks Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete (Muitinės g. 7, Kaunas).
Kontaktinis asmuo: Rimantas Plungė (r.plunge@mf.vdu.lt, +370 686 07229)
Fluxus grįžta linksminti kauniečius
Iki balandžio 30 dienos VDU menų galerijoje „101“ (Muitinės g. 7) veikia paroda „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“. Ši paroda – tai išradinga Lietuvos rektori konferencijos dovana VDU universiteto bendruomenei universiteto atkūrimo 25-ųjų metinių proga.
Bendradarbiaujant su J. Meko vizualiųjų menų centrų galerijoje pristatomi 25 Fluxus eksponatai, kurie įvairiapusiškai atveria Fluxus judėjimo įvairovę. Joje bus galima pamatyti ne tik garsių akcijų fotografijas (pvz., Yoko Ono “Striptizas trims”), žymiąsias Fluxus dėžutes (pvz., Mačiūno dolerių dėžutė, Ay-O “Piršto dėžutė” ir kt.), bet ir keletą šį meninį judėjimą reprezentuojančių filmų. Vienas įdomiausių parodos eksponatų – 1968 metų George’o Mačiūno darbo kalendorius, atskleidžiantis sudėtingą menininko gyvenimo periodą – pastangas įkurti SoHo menininkų kooperatyvą, finansinius sunkumus, problemas su teisėsauga ir t.t.
Parodos kuratorės – VDU meno kuratorystės programos studentės – šia ekspozicija ir kitais ją lydinčiai renginiais ne tik siekia priminti XX a. 7 dešimtmetyje Niujorke gimusio meno judėjimo dvasią bei jo prigimtį, bet kartu ir klausti, ar šiuolaikinei vartotojiškai visuomenei Fluxus idėjos vis dar aktualios ir jei taip, ko Fluxus mus gali išmokyti šiandien?
Lietuvių kilmės menininkas, Fluxus pradininkas ir “krikštatėvis” George Mačiūnas „Fluxpasilinksminimo Fluxmanifeste“ 1965 metais rašė, kad menas įdomus ir smagus yra tuomet, kai yra visiems prieinamas, paprastas ir kasdieniškas. Galbūt šiandien Fluxus “pasilinksminimas” gali būti prisimintas kaip prasminga alternatyva tingiai vartotojiškos visuomenės pramogai? Kaip teigia parodos organizatorės: “Jei klausite mūsų, ar Fluxus aktualus šiandien, mes paklausime Jūsų, ar įsivaizduojate gyvenimą be siurprizo džiaugsmo, nerūpestingumo, žaismės ir spontaniškumo? „Fluxus is Fun, Fun is Fluxus“ yra kiekvienam iš mūsų skirta instrukcija, rodanti kaip gyventi linksmai”.
Paroda veiks iki balandžio 30 dienos, visą šį laikotarpį Fluxus dvasią kurstys lydintieji renginiai:
Balandžio 21 dieną 17 val. VDU Menų fakultete vyks diskusija pavadinimu „Ar Fluxus – vykęs pokštas?“
Balandžio 28 dieną, 17 val. Menų fakulteto kiemelyje organizuojamos Fluxus Olimpinių žaidynių įkvėptos varžybos „Sportas pagal Fluxus“.
Paroda organizuojama bendradarbiaujant su Jono Meko vizualiųjų menų centru.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“.
Šių metų balandžio 21 d., LR ambasadoje Vokietijoje bus pristatoma autorinė doc. dr. Remigijaus Venckaus fotografijos paroda „Susikertančios linijos. Berlynas“.
Remigijus Venckus yra ne tik fotografas, tačiau ir videomenininkas, ir medijų meno kūrėjas, tad fotografijų paroda “Susikertančios linijos. Berlynas” bus papildoma jo video darbais. Menininkas, daug kartų yra lankęsis Berlyne, domėjosi miesto muziejuose ir galerijose eksponuojamais meno kūriniais. Todėl ir ši paroda sukomponuota iš anksčiau jo sukurtų fotografijų serijų „Dienoraščių vietos“ ir esė rinkinio „Berlyno dienoraštis“. Dažniausiai kai kuriems menininko darbams būdinga nespalvota, minimali forma. Vėliau fotomenininkas pradėjo eksperimentuoti spalvomis, o kompozicijos centre atsirado žmogus, tikriausiai, kelionės metu sutiktas pakeleivis(-ė). Menininko kelionė yra ilgas procesas, kurio metu svarbus savęs ir aplinkos tyrinėjimas, santykis su „kita“ erdve ir „kitu“ laiku bei laiko ir erdvės kontinuumu.
R. Venckus gimė 1981 m. Šiaulių rajone, Vijolių kaime. 2004 m. Šiaulių universitete baigė dailininko grafiko specialybę, 2006 m. įgijo meno istoriko magistro laipsnį. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė menotyros daktaro disertaciją tema „Jacques’o Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui“. Jis surengė per dvidešimt autorinių parodų Lietuvoje bei keletą užsienyje. Venckus yra medijų ir meno kritikas. Šiuo metu yra dviejų universitetų – Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinio menų katedros, Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenė ir ekonomikos instituto – docentas.
Diskusija „Ar Fluxus – vykęs pokštas?”
Balandžio 21 d. (antradienį), 17 val. VDU Menų fakultete, 207 aud. pristatoma vieša diskusija „Ar Fluxus ‒ vykęs pokštas?“. Šioje intelektualioje „už“ ir „prieš“ kovoje ginklus surems filosofai prof. Leonidas Donskis, prof. Gintautas Mažeikis, menininkai Česlovas Lukenskas, Redas Diržys ir rašytojas Herkus Kunčius. Žinomi Lietuvos akademikai ir menininkai bandys rasti atsakymus į Flux-skeptikų ir Flux-fanatikų klausimus apie šio judėjimo vietą ir reikšmę Vakarų kultūros istorijoje.
Astos Petrikienės daktaro disertacijos gynimas
Balandžio 17 d. 12 val. VDU Menų fakultete (Muitinės g. 7–207, Kaunas) bus ginama Astos Petrikienės daktaro disertacija tema „Valstybės vaidmuo Lietuvos teatro veikloje 1918-1940 m.“ (humanitarinių mokslų sritis, menotyra 03 H).
Daugiau informacijos apie disertacijos gynimą rasite šiame apraše.
Vaidybos studijų programos savianalizės vertinimas
Vytauto Didžiojo universitete vyks Vaidybos studijų programos savianalizės vertinimas.
Numatomi ekspertų grupės susitikimai su fakulteto administracija, Vaidybos studijų programos savianalizės rengimo grupe, programos dėstytojais, studentais. Ekspertai taip pat susipažins su auditorijomis, bibliotekomis ir kita materialine baze, studentų darbu VDU teatre, studentų kursiniais darbais ir egzaminų medžiaga, Vaidybos programos darbdaviais ir socialiniai partneriais.
Studentų mokslinių tyrimų konferencija „LOST (IN) HERITAGE“
Šių metų balandžio 10 d. 15 val. VDU Menų fakultete, 207 auditorijoje organizuojama pirmoji Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto studentų mokslinių tyrimų konferencija „LOST (IN) HERITAGE“. Konferencijos tema atsispindi pavadinime – tai žodžių žaismas, apimantis daugybę aspektų, susijusių su palikimu, kurį gauname iš ankstesnių laikų.
Jeigu domitės fotografija, architektūros paveldu, kultūra, šiuolaikiniu menu arba naujųjų medijų pagalba galite papasakoti apie paveldą ir savo domėjimosi objektu norite pasidalinti su kolegomis ir bendraminčiais bei išbandyti save naujame – jaunojo mokslininko amplua – kviečiame prisijungti!
Konferencijos tematika – laisvas „LOST (IN) HERITAGE“ interpretavimas. Tinka pristatymai apie paveldą per dailės, architektūros, teatro, kino, fotografijos, kultūros ir t.t. prizmę.
Įtikinkite mus, kad Jūsų tyrimų objektas atitinka šį pavadinimą ir mes pakviesime Jus dalyvauti. Mes neabejingi tiems, kurie neabejingi mus supančiai aplinkai!
Konferencijos metu studentai įgis vertingos patirties – bus suteikta galimybė pristatyti savo mokslines įžvalgas, pasidalinti idėjomis, pabendrauti su kolegomis, užmegzti tolimesniems tyrimams naudingus kontaktus.
Ši konferencija skirta architektūrologės pro- fesorės dr. Nijolės Lukšionytės, savo didelę veiklos dalį paskyrusios darbui ir bendravimui su studentais, atminimui.
Rėmėjai:
